Venecija sugeba pranokti ir didžiausius lūkesčius! Taip, visas pasaulis žino, kad tai unikalus miestas ant vandens, kur vietoj automobilių, autobusų, sunkvežimių – valtys ir laivai.

Bet Venecija stebintų net ir jei vandens joje nebūtų! Nes Venecija ir vienas svarbiausių Viduramžių pasaulio miestų, blokšte pribloškiantis to meto bažnyčiomis ir rūmais.

O labiausiai netikėta buvo, kaip gerai Venecija atlaikė istorijos audras: kone visas miestas išlikęs kaip prieš 300, 400 metų: visi kiekvienų iš kelių šimtų rūmų papuošimai, interjerai. Negalvojau, kad kur Europoje dar yra toks didelis taip gerai išlikęs miestas…

Venecija tokia įspūdinga ir visiems žinoma, kad ištisi miestai vadinami „Rytų Venecijomis“, „Šiaurės Venecijomis“ ir t.t., bet nė vienas jų neturi nė dešimtadalio tikrosios Venecijos ypatingumo ir didybės.

Deja, Venecijos rojus greitai virsta pragaru: turistų minios, plėšikiškos kainos ir gatves skandinantys potvyniai. Bet norint įmanoma to išvengti.

Venecija – ką reiškia „miestas ant vandens“

Atvažiuojantiems į ją traukiniu, autobusu ar automobiliu, Venecija atrodo kaip miražas: ištisi pastatai, rūmai, bažnyčios, styrančios iš Kuršių marias primenančios lagūnos vandens. Iš tikro kiekvienas pastatas – tai dirbtinė salelė, o tarp jų – kanalai laivams arba praėjimai pėstiesiems.

Visas gyvenimo ritmas Venecijoje todėl kitoks nei bet kuriame kitame Europos mieste. Traukinių ir autobusų stotys – ne miesto centre, o pačioje miesto pradžioje. Ten – ir visos parkavimo aikštelės, kuriose privaloma palikti automobilius. Toliau ir vargšas, ir milijonierius eina pėsčias. Kol siauri pėsčiųjų skersgatviai atsiremia į kokį kanalą ir gali plaukti laivu. Arba eiti toliau, skersgatviais ir bromomis, iki koksai skersgatvis atsirems į kanalą, per kurį tilto nebus. Atrodo – kitas krantas čia pat – nueitum per 5 minutes. Bet kartais tiesiog negali.

Laivai Venecijoje viskas – kaip kitur automobiliai. Štai prabirbia laivas-autobusas, štai pašto laivas, štai laivas-greitoji kaukia sirenomis, laivas-gaisrinė, laivas-policija. Daugybė brangių vandens taksi, kanalų šonuose „priparkuotų“ asmeninių laivų. Beveik visi laivai motoriniai. Irkluojamos gondolos dabar teplukdo turistus.

Venecijos centras – begalinis didybės užtaisas

Sakoma, kad Venecija stovi ant 118 salų. Tai tik iš dalies tiesa: daugelį „salų“ viena nuo kitos skiria siauručiai kanalai ir jungia ~400 tiltelių. Turistui jos – tarsi viena didelė sala. Ta sala, Venecijos centras, ir yra miesto širdis – per amžius.

Būtent ten stovi didingiausios bažnyčios ir rūmai. Daugelio jų fasadai atsiveria į Didįjį kanalą – it gyvatė vingiuojančią plačiausią Venecijos „upę“. Turėti rūmus jos krante buvo kiekvieno superturtingo venecijiečio garbės reikalas. Ir ne šiaip kokius, o labai puošnius. Ir praktiškai visi rūmai išliko, nors didikus juose ir pakeitė viešbučiai, meno muziejai, prekybos centrai. Ir todėl plaukimas Didžiuoju kanalu iki šiol – stipriausias didybės užtaisas Venecijoje.

Bergždžiai ieškojau daugelio nuostabiųjų Venecijos rūmų, bažnyčių aprašų kelionių vadovų knygose. Kas kitame mieste būtų miesto pažiba, Venecijoje – tik eilinis namas! Kam kitur skirtumei valandą, Venecijoje teskiri kelias sekundes. Gėriesi visuma, nes to niekur kitur nėra! Ar plaukdamas didžiuoju kanalu, ar užvertęs galvą skersgatviuose.

Na o kas ypatinga net Venecijoje – ypatinga visame pasaulyje. Tai – Rialto tiltas per didįjį kanalą su pastatėliais jo viršuje. Tai – miesto širdis Šv. Morkaus aikštė su nenusakomo architektūrinio stiliaus Šv. Morkaus katedra ir Dožų (Venecijos valdovų) rūmais. Venecija buvo prekybinė Viduržemio, o gal ir pasaulio, širdis – ir net savo architektūrai idėjas vežėsi iš visų civilizacijų.

Kodėl Venecija yra tokia?

Venecija prasidėjo iš nelaimės: Romos Imperiją nukariaujant barbarams, dalis romėnų pasitraukė į šią pelkę-lagūną. Nusisausindavo sau žemės plotą, pasistatydavo namą, kaimynas – kitą. Šitaip išaugo Venecija vidury vandens. Apie jokius turtus niekas nė nesvajojo: tebuvo svarbu, kad Venecija – nepasiekiama laivyno neturėjusiems priešams.

O Viduramžiais prisitaikymas gyventi vandenyje virto laime. Koks gi kitas miestas beveik iš bet kurios savo vietos galėtų paleisti prekybinį laivą? Šitaip Venecija tapo ekonomine Europos sostine: būdama neutrali, prekiavo su visais, kūrė Viduržemio jūros pakrantėse „minivenecijas“ – kitus prekybinius miestus su siauromis it Venecijoje gatvelėmis, iš kur prekes į Veneciją siųsdavo venecijiečių pirkliai (Piranas Slovėnijoje, Šibenikas ar Trogiras Kroatijoje, Tivatas Juodkalnijoje ir t.t.).

Galima sakyti, Venecija net įsteigė pirmąjį pasaulyje fabriką – arsenalą, kur geriausiais laikais galėdavo sumontuoti po laivą kasdien. Darbas vyko konvejeriu: kas gamino stiebus, kas korpusus, ir paskui surinkdavo laivą. Pasaulis tai atrado gerokai vėliau…

Žodis „arsenalas“ kilo nuo tos vietos pavadinimo. Ir dar daug sąvokų pas mus atėjo iš vencijiečių. „Getas“ (nuo Venecijos žydų rajono), „kazino“, „lagūna“, „karantinas“ (vengiant maro, prekybiniai laivai prieš įleidžiami Venecijon turėjo prastovėti atokioje saloje).

Ypač daug sąvokų susijusių su „moderniu gyvenimu“, nes jis Venecijoje prasidėjo keliais šimtais metų anksčiau nei daug kur Europoje: baliai, masinis išsilavinimas, menai, o ir ištvirkavimai. Jau prieš 300 metų tik mažuma Venecijos porų tuokėsi, mieste dirbo tūkstančiai prostitučių. Norėdamas jas atskirti nuo irgi vis nepadoriau besirengusių eilinių moterų, miestas nurodė jų gondolose turėti raudonus žibintus. Štai iš ten atsirado sąvoka „raudonųjų žibintų kvartalas“…

Venecijos didybė nuslopo, kai ją 1797 m. nukariavo Napoleonas, paskui 1814 m. – Austrija, o 1866 m. ji įtraukta į Italijos sudėtį kaip eilinis Italijos miestas. Vandens transportą svarba Europoje tuo metu jau stelbė geležinkeliai, keliai. Ir gerai: jei būtų buvę kitaip, kai kuriuos Venecijos rūmus neišvengiamai būtų pakeitę nykesni, bet aukštesni pastatai, o dabar viskas – kaip buvę.

Ir visgi Venecija nėra „sustingusi“: ji tebediktuoja madas mene. Būtent joje vyksta „meno olimpiada“ vadinama Venecijos bienalė, kur gerą pusmetį kiekvienais metais daugybė pasaulio šalių demonstruoja kokį meno ar architektūros kūrinį (daugelis jų – Arsenale ir Džiardini). Joje vyksta garsieji Venecijos kino festivaliai.

Tolimesnės Venecijos salos: nuo paplūdimių iki fermų

Kai Venecijos centras šitoks nuostabus, kai kurie turistai visą laiką Venecijoje ir praleidžia ten. Tačiau jei turi mieste ilgiau nei dieną, verta nuplaukti ir į kitas salas.

Paprasčiausias būdas – laivai-autobusai, vadinami vaporetto. 2020 m. vienkartinis bilietas kainavo 7 eurus, o bilietas dienai – 20 eurų. Kaip viešasis transportas – tikrai brangu, bet galima į tai žiūrėti ir kaip į tokį nedidelį kruizą. Kiek kainuotų pasiplaukiojimas Budapešte ar Prahoje?

O Venecijoje su 24 valandų vaporetto bilietu galėjau ne šiaip valandą paplaukioti, o apžiūrėti miestą iš visų pusių, nes juk nuostabiausias jis nuo vandens. Praplaukti beveik visomis pakrantėmis ir didesniais kanalais. Svarbu tai daryti dieną – Venecija, nepaisant savo svarbos, naktį apšviesta menkai, 75% grožio nelieka.

Su eiliniu vaporetto dienos bilietu galėjau nuplaukti ir į daugelį nutolusių Venecijos salų.

O kiekviena nutolusi Venecijos sala – kitas pasaulis.

Kapinių sala – mirusiųjų pasaulis su nuostabia bažnyčia ir kriptomis.

Murano sala – stiklių pasaulis: čia kadais gaminti visi Europos veidrodžiai, o meistrai neišleisti iš salos, idant neišduotų paslapčių. Kaip ir daug kas Venecijoje, tradicija virto suvenyrų „stumdymu“, kartais įkyroku. Bet niekas nepakeitė architektūros: kuklesnės, bet ir savaip mielesnės nei „tikrojoje“ Venecijoje.

Burano sala – pati spalvingiausia: namai itin ryškūs. Ji garsėjo ir nėriniais, bet, priešingai nei stiklo ar veidrodžių, jų šiais laikais mažai kam reikia.

Gražiausias vaizdas į Burano atsiveria iš gretimos Mazorbės salos, kurioje stovi daugiausiai šiuolaikiniai namai.

Torčelo sala – toks Venecijos užmiestis: vos keliolika gyventojų, keli restoranėliai, fermos. Ir 1000 metų senumo bažnyčia. Kadaise Torčelo buvo visas miestas su 20 000 žmonių, kol neprivertė išsilakstyti maliarija.

Lido sala – Venecijos kurortas. Iš tikro ten jau tokia pusiau Venecija, nes ten jau ir – platūs bulvarai, automobiliai. Bet tie patys žmonės, kurie gatvėje prie namų laiko automobilį, kanale prie namų laiko motorinę valtį. ~1900 m. Lido buvo garsiausias pasaulio kurortas. Iš tų laikų liko didingi pastatai ir Venecijos kino festivalis, vykstantis išimtinai Lido. O gražiausia Lido turbūt – vaizdas atgal į Venecijos centrą.

Džiudekos sala buvo pilna gražių vilų, vėliau – gamyklų, o dabar meno erdvių.

Aišku, salų Venecijoje – daug daugiau. Ir į daugybę jų nė vaporetto neplaukia: vienintelė galimybė ten pakliūti – brangūs vandens taksi. Ir jei jau daugelyje nutolusių salų – išskyrus gal Murano ir Burano – kiek pailsėsi nuo kitų turistų, tai tose, į kurias nenukeliausi viešuoju transportu – išvis nebesijausi lyg Venecijoje.

Kai kurios Venecijos salos tokios mažos, kad jas visas užima viena institucija. Bažnyčia, vienuolynas. San Servolo sala buvo psichiatrijos ligoninė – o dabar Venecijos universitetas. Bet garsiausia Santa Marija Madžiorė sala, kurios bažnyčia garsumu Venecijoje nusileidžia tik Šv. Morkaus bazilikai. O vaizdu iš savo varpinės gal ją net pranoksta – juk iš ten matosi visas Venecijos centras.

Venecija tampa miestu-muziejumi?

Turistai į Veneciją važiuoja ilgiau nei į daugelį Europos vietų. Jau XVII a. Kanaletas iš Venecijos peizažų tapymo sukūrė verslą: pardavinėjo juos kaip šiais laikais atvirukus.

Tačiau anuomet tai buvo prieinama tik keliems kilmingiesiems turtuoliams. Nuo kokių 1960 m. jau kiekvienas vakarietis gali sau leisti kelionę į Veneciją. Nuo 2000 m. ir rytų europiečiai, paskui – vis daugiau kinų, indų…

Ir Venecija paskendo turistų miniose, eilėse, grūstyse. Netgi lapkritį, visiško nesezono metu, aplink Šv. Morkaus aikštę jaučiausi tarsi kituose turistiškiausiuose Europos miestuose per patį vasaros kelionių piką. Bent jau atokesnės salos ar Venecijos centro pakraščiai tada tušti – sezono metu ir kokiame Murano pavyko įlipti tik į gal ketvirtą vaporetto po valandos laukimo. Nes sezono metu prie visų savaitgalinių turistų dar prisideda ir Viduržemio kruizai: keli milžiniški laivai prisišvartuoja vienu metu ir prie Venecijos stebuklų tuoj skuba dar keliasdešimt tūkstančių papildomų turistų.

Venecija tikriausiai – geriausias simbolis miesto, kurį žudo jo paties grožis ir populiarumas. Ji maža, ji nepadidės – taigi, daugėjant norinčių ten papulti, kyla kainos. Kad atsidarytų naujos suvenyrinės ar prabangūs restoranai, duris užveria maisto prekių ar buities reikmenų parduotuvės. Kad įsikurtų nauji AirBnB turistams, „išprašomi“ ilgamečiai nuomininkai venecijiečiai.

Vis daugiau ir daugiau venecijiečių pasako miestui „atia“. Skaičiai įspūdingai liūdni: 1940 m., kaip ir 1600 m., Venecijoje dar gyveno 200 000 žmonių, dabar – 50 000. Kasdien turistų atvyksta ~60 000, bet net ir kartu su jais, Venecijoje nebėra tiek žmonių, kiek būdavo „auksiniais laikais“. Venecija virsta muziejumi?

Venecijos potvyniai ir kodėl ten mažai kas nori gyventi

Bet gal miestas-muziejus Venecijai – logiškas kelias. Pirmą kartą nuvykęs į šį miestą, regėjau tik jo grožį. Antrą kartą pajutau ir „juodąją pusę“, kuri tikrai neapsiriboja turistais ar kainomis.

Rytais, ypač žiemą, gyventojus pažadina išorinio pavojaus sirenos. „Bus potvynis“ – praneša. Potvynis būna trečdalį metų dienų. Antroji sirenos dalis praneša, koks potvynis laukia. Jei gana nedidelis – skęs tik Šv. Morkaus aikštė. Bet vos kiek didesnis – ir, žiūrėk, jau didžioji dalis miesto skendi po vandeniu. Kai lankiausi, potvynio riba pasiekė 154 cm. Kai didžiuma Venecijos gal tik 1 m virš jūros lygio, tai – labai daug.

Žvilgteliu per langą – mūsų gatvė skęsta. Nusisegiau kelnių apačias ir bridau. Bet aplikinės gatvelės dar žemesnės: tektų bristi iki šlaunų. O potvynis dar kyla ir neaišku, kas toliau.

Galvoju – gal plauksiu maršrutiniu laivu. Bergždžiai jo laukiu pusiau apsemtoje prieplaukoje: tik laivai-greitosios zuja. Didesni potvyniai sustabdo ir laivų eismą: ne po visais tiltais praplauksi, ne prie visų prieplaukų saugiai prisišvartuosi.

Dienos planai nuėjo „šuniui ant uodegos“ – teko eiti ne kur norėjau, o kur aukštesnis takas, kur mažiau bristi. Tas „sausas takas“ nuvedė iki arsenalo užkampio, vienintelės veikiančios kavinės – dar vos vos virš vandens, pilnos reaguoti pasiryžusių medikų. Ten, aukštesniam taške, jų laikina bazė per potvynius. Ten susirinko ir kiti žmonės, beviltiškai laukę vaporetto toje pat stotelėje.

Potvynis slūgo. Mums reikėjo į oro uostą Trevize. Iki traukinių ar autobusų stoties – 2,5 km. Ėjome pėsti. Priminė savotišką kompiuterinį žaidimą: eini eini, pamatai, kad užsemta. Mėgini rasti apėjimą – nepavyksta. Žiūri, iki kiek žmones semia vanduo – gal kelių, gal juosmens ir sprendi, ką daryti toliau. Aišku, galiausiai tenka bristi šaltu, purvinu vandeniu – kaip ir tūkstančiams „likimo brolių“. Prapliumpa liūtis…

Venecija išrado daug priemonių „susitaikyti su potvyniais“. Pastatomi „paaukštinti keliai“ – bet tąsyk potvynis ir juos apsėmė, daugelis demontuota, kad nekeltų pavojaus. Visi venecijiečiai turi guminius batus, o turistams pardavinėjami celofaniniai batų antdėklai. Bet ką daryti, jei vanduo sieks aukščiau kelių?

Ir jau tikrai nepavydėjau venecijiečiams, kai mačiau, kaip po potvynio jie šepečiais stumia vandenį iš namų, parduotuvių, restoranų, siurbia jį pompomis, viską valo, meta sugadintas prekes ir kelia dar sveikas į aukštesnes lentynas – nes vėl bus potvynis. Juk kiekvieną mėnulio pilnatį jų būna keli. Ir kiekvieną kartą dalis priemonių pasirodo buvusios bergždžios: kiek daug mačiau parduotuvių, mėginusių „barikaduotis“ metaliniais užtvarais, kurių viduje vis tiek tyvuliavo balos.

O 154 cm – gana eilinis potvynis. Dieną prieš mums atvykstant buvo 187 cm. Daugelis parduotuvių ir restoranų po to dar nedirbo, o mūsų AirBnB šeimininkas vėlavo mus įleisti, nes padėjo draugui siurbti vandenį iš jo namų.

Galutinai supratau, kodėl Venecijoje, priešingai nei kokiame Niujorke ar Paryžiuje, gyventojų mažėja. Juk Niujorko ar Paryžiaus centre irgi viskas labai brangu, irgi daug turistų. Bet, jei pinigų tu turi, ten gyventi labai žavu: ir multimilijonieriai, kurie išgali, noriai persikelia ten.

O koks multimilijonierius norės gyventi taip, kad jo automobilis stovėtų keli kilometrai nuo namų? Kad pažadintų išorinio pavojaus sirena ir iš namų reikėtų bristi? Kad visą pirmą namo aukštą prineštų purvino vandens?

Venecija be galo žavi pamatyti, bet kartu – be galo sunki gyventi. Visi mėginimai sustabdyti tą gyvenimo sunkėjimą – reikalavimai uždrausti kruizinius laivus, judančios užtvankos nuo potvynių statymas – kol kas, atrodo, atnešė daugiau kalbų, nei rezultatų. Situacija tik blogėjo: dėl potvynių kaltas ir klimato atšilimas (jūros lygio kilimas), ir miesto smegimas (trumparegiškas požeminių vandenų siurbimas), ir – gal – kanalo į gretimą industrinę zoną iškasimas XX a. viduryje.

Ir dauguma venecijiečių spjovę į viską dabar jau gyvena krante, Mestrėje, kuri formaliai priklauso Venecijai, bet yra nykesnė už daugelį Italijos miestų. Ir net vis daugiau turistų apsistoja ten: ryte nuvažiuoja traukiniu ar autobusu į Veneciją – kaip į muziejų ar pramogų parką – vakare grįžta.

Ir visgi Venecija unikali, vienintelė tokia, iš lagūnos kylantis miražas. Ir joks kitas miestas nėra panašus į ją. Ir pabūti ten ilgiau irgi verta, kad suprastum, kodėl. Kad ir kad pats išgirstum išorinio pavojaus sirenas ryte.

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus