Imigracija

Mūsų yra trys milijonai – pranešė Statistikos departamentas, baigęs gyventojų surašymą. Tiksliau – 3,053 milijono.

2001 m., kai gyventojai surašinėti pastarąjį kartą, mūsų buvo 3,484 milijono. Per 10 metų netekome 431 000 Lietuvos žmonių.

Kad gyventojų sumažėjo – nieko nestebina. Bet stebina kitas faktas. 1989 m., kai vyko užpraeitas surašymas, Lietuvoje gyveno 3,675 milijono . Tai yra, per 12 metų nuo 1989 m. iki 2001 m. gyventojų sumažėjo „tik” 191 000.

O juk šitas 1989 – 2001 m. periodas apėmė sunkiausius šiuolaikinei Lietuvai metus. Tai sovietų blokados, persiorientavimo prie kapitalizmo, kolūkių sunykimo, nežabojamos mafijos ir reketo laikai. Be to, būtent tada ir sumažėjo gimstamumas (dabar jis kaip tik ėmė kilti).

Iš karto po nepriklausomybės iš Lietuvos buvo ir daug „kultūrinių emigrantų”. Daugybė rusų išvyko į Rusiją, kur buvo jų šeimos ir giminės. 1989 m. rusai sudarė 9,4% Lietuvos žmonių, 2001 m. – jau tik 6,3%. Tūkstančiai žydų tada persikėlė į Izraelį. Etninių lietuvių tuo laikotarpiu sumažėjo tik 17 000.

Dabar situacija kitokia – dauguma emigrantų ekonominiai.

Tad kas pasikeitė per tą dešimtmetį, jeigu, objektyviai žiūrint, ekonominė situacija pagerėjo, nusikalstamumas sumažėjo? Vartus į užsienį – visomis prasmėmis – plačiai atvėrė 2004 m. stojimas į Europos Sąjungą. Tada sparčiai išaugo emigracijos tempai. Pamenu, optimistai tada sakė – girdi, ES padarys mus turtingesniais ir važiuoti svetur nebereikės. Tada jiems prieštaravau. Ir dabar matau, kad neklydau.

Gyvenimo lygis išties pakilo – tiesa, nežinau, kiek prie to prisidėjo ES (juk jis kilo ir iki 2004 m.). Bet ne vien ekonomikos lygis lemia žmonių laimę. Kaip jau rašiau, vidutinis lietuvis yra turtingesnis už 5 iš 6 pasaulio žmonių. Bet ar laimingesnis? Kaip yra nustatę ir psichologai, laimę smarkiai lemia savęs lyginimas su aplinkiniais. Tais, kuriuos dažnai matome. Įstoję į ES tapoma viena neturtingiausių jos dalių. Nuolat matome turtingesnes dalis: ten paprasta keliauti (paprasčiau, nei į skurdesnę už mus NVS), ten paprasta persikelti gyventi ir veikiausiai jau yra emigravę ne vieno iš mūsų giminės. Tad ir lyginame save su jomis, o ne su milijardais Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos žmonių. Tai, kad Lietuva viso pasaulio mąstu yra tarp turtingesnių šalių mums nublanksta prieš tą, kad su Vakarų Europa lyginant mes – skurdūs.

O juk ES esanti laisvė persikelti dirbti kitur padaro emigraciją tiesiog ranka pasiekiama. Tai nebėra sudėtingas sprendimas (kaip buvo tada, kai leidimą dirbti gauti reikėjo pasistengti ir visada žinojai, kad sumanius aplankyti tėvynę tai nebus pigu ir paprasta). ES persikelti iš Kauno į Londoną ne ką sunkiau nei iš Kauno į Vilnių. Bent jau jei moki anglų kalbą. Tad žmonės išvyksta pabandyti laimės svetur. Ir pabandę negrįžta.

Baisiausia, kad emigracija dar labiau smukdo pragyvenimo lygį tiems, kurie pasilieka. Suduoda smūgį vyresniems žmonėms, kuriems nebus kam uždirbti pensijų (pensijų sistema, kai jaunesni faktiškai moka jas senesniems, sukurta ir buvo veiksmingiausia, kol gyventojų skaičius augo). Analogiškai pakenkiama ir kitiems socialiai remtiniems žmonėms. Nukenčia vaikai, kuriuos išvykdami palieka jų tėvai. Taip jau yra, kad valstybės sektorius mažėjant gyventojų skaičiui atitinkamai nemažėja – ir todėl vieną valdininką ar biudžetininką išlaiko vis mažiau ir mažiau lietuvių. Jeigu emigraciją bandytume kompensuoti imigracija iš rytų – tai irgi sukels ekonominių problemų, juk imigrantų integracija – brangi ir, kaip rodo Vakarų Europos pavyzdžiai (masinės riaušės Prancūzijoje 2005 m., terorizmas Britanijoje ar tiesiog daug didesnis nusikalstamumas tarp imigrantų), ta integracija lieka ribota.

Manau, kad ilguoju laikotarpiu dėl stojimo į ES itin paspartėjus emigracijos padaryti nuostoliai tikrai nusvers ES projektų duodamas „injekcijas”. Ir, jeigu situacija iš esmės nepasikeis, sunaikins Lietuvos galimybes pavyti Europos Sąjungos vakarų šalis. Apie neekonominę emigracijos žalą čia net nekalbu.

Grįžtant prie sausų skaičių, Vilnius per dešimtmetį neteko 3 300 žmonių (0,61% – gali būti gerokai daugiau, jei naujieji duomenys pateikti su Grigiškėmis). Kaunas neteko 57 700 (15,23%). Klaipėda – 31 700 (16,42%). Šiauliai – 20 800 (15,53%). Panevėžys – 16 300 žmonių (13,6%).

Lietuva per tą patį laiką neteko 12,37% žmonių.

1989 m.-2001 m. netektis sudarė 5,2% ir jokiame didmiestyje neviršijo 9%.