Išskleisti meniu

Kelionės į Romą pasakojimas

Roma – Europos istorija viename mieste

Roma – Europos istorija viename mieste

| 2 komentarai

Roma – amžinasis miestas. Čia – ne šiaip sau šūkis turistams.

Kiti miestai klesti laikinai – o paskui keliauja užmarštin, sumenksta iki miestelių. Tik ne Roma. Roma jau virš 2000 m. – vienas pasaulio centrų.

Kiekvienoje Romos gatvėje – nenutrūkstamos istorijos didybė. Greta didingų Romos Imperijos griuvėsių, šventyklų pagonių dievams – gausybė puošnių barokinių bažnyčių, paminklų, fontanų ir Naujųjų laikų monumentų.

Romos Imperija griuvo, bet ne Romos svarba. Imperatorių pakeitė popiežius, vėliau dar prisidėjo Italijos valdžia – bet pasaulio akys ir toliau krypsta į Romą.

Viena centrinių Romos kalvų - Kapitolijaus. Apačioje - romėniškos kolonos, viršuje - jau Viduramžiškas didingas pastatas.

Senovės Roma: žymiausi didūs pastatai

Dar prieš ~2000 metų Roma, manoma, buvo milijoninis miestas. Vienintelis toks pasaulyje. Gyvenimo būdas ten, kiek tik leido technologijos, priminė šiandieninį – žmonės gyveno daugiabučiuose, eidavo į parduotuves, pramogaudavo teatruose ar sporto varžybose.

Kad sutalpintų šitokią žmonių gausybę, Romos pastatai buvo stačiai milžiniški. Tokie milžiniški, kad net laikas bei po plytą juos nešioję neišsilavinę Viduramžių žmonės negebėjo visko sugriauti. Šen bei ten Romoje boluoja ne pavieniai griuvėsiai, tačiau ištisi gerai išsilaikiusių pastatų kompleksai.

Karakalos pirčių kompleksas.

Žymiausias tarp didingųjų senovės Romos pastatų – Koliziejus, kur vykdavo gladiatorių kautynės iki mirties (mušdavosi tiek vergai, tiek savanoriai, tiek iš požemių paleidinėti gyvuliai). Tačiau Romos Imperijos sportų karalius buvo ne jos, o arklių su vežimais lenktynės. Jų pasižiūrėti į Romos Circus Maximus stadioną susirinkdavo ir po 150 tūkstančių žmonių (daugiau nei į šiuolaikinius stadionus).

Deja, Circus Maximus neišlikęs, tačiau žvelgdamas į ligi šiol tuščią 621 metrų ilgio erdvę, kurioje jis stovėjo, lengvai galėjau pajusti Senovės Romos didybę.

Circus Maximus šonas.

Populiarus laisvalaikis Senovės Romoje – pirtys, kurių didžiausios – Karakalos pirtys. Tai – ištisas miesto rajonas, kurio pastatuose kadaise veikė įvairių temperatūrų salės, baseinai, juos supo kiemai. Šiandien telikę griuvėsiai, tačiau milžiniškos sienos neleidžia abejoti vietos svarba.

Roma pastatyta ant septynių kalvų. Tarp dviejų pagrindinių kalvų – Palatino ir Kapitoliaus – Forumas, miesto politinė širdis. Ten išlikę daug kadaise svarbių pastatų, šventyklų – ilga “griuvėsių gatvė”, į kurią perkamas bendras bilietas.

Romos forumas.

Kiekvienas Romos kampas alsuoja istorija

Be šių pagrindinių vietų po visą Romą išsibarstę menkesnių griuvėsių. “Menkesnių” tik Romos mastais – bet kuriame kitame mieste tai būtų pagrindinės įžymybės. Cezario ir Augusto forumai (kur vykdavo prekyba), Konstantino ir Tito triumfo arkos (statytos grįžtančioms iš pergalingų mūšių kariuomenėms pagerbti).

Kai kurie Senovės Romos pastatai naudojami (beveik) iki šių laikų – aišku, pakeitus paskirtį. Štai imperatoriaus JHadriano mauzoliejus paverstas Šv. Angelo tvirtove. O Panteonas, visų dievų šventykla, virto katalikiška bažnyčia. Jos pažiba: betoninis kupolas, ilgus šimtmečius buvęs didžiausiu pasaulyje. Diokleciano pirtys irgi tapo bažnyčia, dabar ten veikia ir senovės Romos muziejus, pilnas senovinių statulų, antkapių. Marcelijaus teatro viršuje – Viduramžių gyvenamasis namas.

Antikinis Marcelijaus teatras Viduramžiais perstatytas į tvirtovę, vėliau - kilmingos giminės rezidenciją, dar vėliau - į butus.

Į senovės Romą iš visų pusių vedė gausybė tiesių ir patogių kelių (“visi keliai veda į Romą”), kurių dėka ir galėjo iškilti šis miestas (antraip niekaip nebūtų spėta suvežti pakankamai maisto milijonui gyventojų). Prie vieno jų, Apijaus kelio (Via Appia) pietuose, išlikę didingų turtingų romėnų kapų. Ten – ir kuklios, tačiau milžiniškos krikščioniškos katakombos, kuriose laidoti pirmieji, dar valdžios persekioti, krikščionys.

Visgi daugiausiai žmonių ir turto į Romą tuomet atplaukdavo laivais. Tiksliau ne į Romą, o į gretimą Ostijos uostą (Ostia Antica). Dabar jis – vientisas apleistų griuvėsių laukas, kuriame nerasi nė vieno šiuolaikinio pastato. Jeigu pačioje Romoje iš senovės teišlikę didingi visuomeniniai pastatai ir negali pamatyti, kur senovės romėnai gyvendavo, kur jie pirkdavo maistą – tai tuo tarpu Ostijoje tebegali užeiti ir į daugiabučius (insula), ir į parduotuvėles.

Ostija, senovės romėnų uostamiestis.

Romos griuvėsiai saugomi nuo tolesnio nykimo, tačiau ir neatstatinėjami. Ištisoms kartoms jie gražūs, romantiški savaime. Pasaulio kilmingieji net statydavo dirbtinius “Romos griuvėsius” savo rūmų parkuose, o XVIII a. dailininkai, kaip Roberas, savo drobėse “paversdavo” klestinčius jų pačių laikmečio rūmus “romėniškais griuvėsiais”.

Viduramžių Roma – bažnyčių miestas

Romos Imperija 476 m. po Kr. pražuvo. “Ją nukariavo barbarai” – skelbiama istorijos vadovėliuose. Tai nebuvo kažkokia vienkartinė tragedija, o ilgas procesas. Ir tie barbarai buvo ne užkariautojai, o imigrantai: juos Roma priėmė, nevarė, nors, aišku, paskui dėl šito pati smarkiai nukentėjo. Tačiau barbarai miestą ne vien griovė, jie žvelgė į Romą ir kaip į idealą. Patys perėmė didelę dalį romėnų kultūros. Svarbiausia – jie tapo krikščionimis (krikščionybė tuo metu jau buvo romėnų pagrindinė religija).

VIII a. Santa Maria de Cosmedin bazilika Romoje. Nors tie laikai vadinami tamsiaisiais amžiais, Romos imperija ką tik buvo žlugusi, statybos Romoje niekad nebuvo nutrūkusios.

Kadangi Romoje gyveno popiežius, šis miestas Viduramžiais įgijo gal net daugiau įtakos, nei imperijos laikais. Juk į krikščionybę atsivertė ne tik buvusiose romėnų žemėse apsigyvenę barbarai, tačiau ir visos likusios Europos, o vėliau – ir Amerikos, Australijos – tautos.

Tais susiskaldymo ir konfliktų laikais popiežius turėjo daugiau galios, nei dažnas karalius ar imperatorius. Pastarieji keliaudavo Romon audiencijų. Ir remdavo Amžinąjį miestą savo pinigais. Tada pastatyta gausybė bažnyčių – rodos, po vieną kiekvienoje Senamiesčio gatvėje, viena už kitą įspūdingesnės. Daug jų – barokinės, o pirmoji pasaulio barokinė bažyčia – Jėzaus bažnyčia lietuviams artima ir tuo, kad ten palaidotas kardinolas Radvila, vienas tų įvairiataučių Viduramžių didžiūnų, padariusių religinę karjerą Romoje. Dalyvavau Jėzaus ir Marijos bažnyčios mišiose – jos ten laikomos lotyniškai, ta pačia tvarka, kaip būdavo Viduramžiais (pvz. kunigas kalba nusisukęs nuo žmonių).

Laterano bažnyčia, viena svarbiausių Romoje.

Daug bažnyčių – labai senos, tačiau nuolat perstatinėtos. Mat svarbiausi ten ne mūrai, o jų vieta. Jos stovi ten, kur žuvę ir palaidoti svarbūs katalikų bažnyčios šventieji. Štai Šv. Pauliaus bažnyčia stūkso už miesto, kur po mirties bausmės atvežtas Šv. Pauliaus kūnas (dabartinė statyta 1823 m.). Kitos žymios bažnyčios – Šv. Jono Laterane, Santa Maria Maggiore.

Vatikanas, pasaulio katalikų sostinė

Romos – ir viso katalikų pasaulio – religinė širdis – Vatikanas. Kur gyvena, Urbi et Orbi į miestą ir pasaulį kreipiasi pats popiežius. Šv. Petro bazilika – viena didžiausių pasaulio bažnyčių, statyta 1626 m. ant šv. Petro kapo ir pilna pasaulinio garso religinio meno. Jos prieigose – aikštė, per svarbiausias šventes sklidina piligrimų; jos viršūnėje – kupolas (137 m), į kurį galima įlipti dėl vaizdų.

Šv. Petro aikštė.

Dar daugiau pasaulinės reikšmės meno – Vatikano muziejuje kur eksponuojama viskas, kas per tūkstantmečius padovanota Romos katalikų bažnyčiai ar jos nusipirkta. Tačiau bene įspūdingiausi ten – interjerai, ypač Mikelandželo sukurta Siksto koplyčia, kurioje renkami nauji popiežiai. Jei eisite į Vatikano muziejų, pasilikite laiko, mat visas sales būtina pereiti paeiliui, be to, eilės prie bilietų – nemažos.

Vatikanas oficialiai yra valstybė, tačiau netipinė. Jos plotas – tik 0,44 kv. km, jos piliečiai – bažnyčios darbuotojai ir kunigai (pilietybė nepaveldima, laikina). Į didžiąją dalį Vatikano eiliniam žmogui negalima laisvai užeiti.

Vatikano muziejus Romoje.

Seniau popiežius valdė ne tik Vatikaną, bet ir visą Romą, ir dar aplink. Ir dabino ją ne vien bažnyčiomis. Iš tų laikų – balti puošnūs Trevi fontanai, vieni gražiausių pasaulyje, Navonos aikštės paminklai. Daugiabučiai namai gerokai didesni, nei Viduramžiais buvo įprasta Lietuvoje, ir dažnas jų padabintas kokia Marijos ar šventojo skulptūrėle ant sienų kampo.

Šiuolaikinė Roma – Italijos sostinė

XIX a., po Didžiosios prancūzų revoliucijos, katalikų bažnyčios rolė Europoje pamažu ėmė menkti. Tačiau Romos nepribaigė ir tai. Nes kaip tik tuo metu skirtingos regiono šalelės vienijosi į didelę vieningą valstybę – Italiją. Pastaroji vėliau tapo viena galingiausių Europos imperijų. Nuo 1870 m. jos sostinė – Roma.

Norėdami parodyti, kad ir jų tautinė imperija gali sukurti kažką didingo, italai Kapitolijaus kalvą karūnavo Monumentu Viktorui Emanueliui, Italijos karaliui (altoriumi Tėvynei, 1911 m.). Jis primena rūmus, gal parlamentą, bet iš tikro tai labiau skulptūra, nei pastatas.

Altorius tėvynei, dedikuotas Viktorui Emanueliui II.

Italijos sienos plėtėsi, iš Romos valdyta vis daugiau ir daugiau žemių: ~1890 m. užimti Somalis ir Eritrėja, 1912 m. užkariauta Libija, 1918 m. kai kurios Viduržemio jūros salos, 1936 m. – Etiopija, 1939 m. – Albanija. Tarpukariu valdžioje buvęs fašistas Benitas Musolinis įsivaizdavo kuriantis naują Romos Imperiją, daugiausia Rytų Afrikoje.

Jis irgi Romoje paliko savo ženklų – EUR rajoną, kurio širdis – Darbo civilizacijos rūmai, “kvadratinis koliziejus”. Tiesa, stebėdamas jį ir aplinkinius pastatus pamaniau, kad Romos imperija buvo atgimusi nebent Musolinio fantazijose: nors praėjo 2000 metų, technologijos patobulėjo, tų paprastų fašistinių pastatų nė iš tolo negalėjau palyginti su Senovės Romos didybe ir masteliais.

Kvadratinis koliziejus - Darbo civilizacijos rūmai.

Po Antrojo pasaulinio karo Romos padėtis tik blogėjo: Italijos ekonominis centras pasislinko į Milaną, o Italijos sostinė liko savotiškame nuošalyje. Ten nedygo įspūdingi nauji pastatai, nestatyti dangoraižiai. Kita vertus, turistams taip gal tik geriau – naujienos neužgožė senovės. Ir XX amžiaus tragedijos Romos pasigailėjo, mat per pasaulinius karus Roma išvengė bombardavimų (kalbama, kad jokia kariavusi valstybė nenorėjo netyčia užmušti popiežiaus).

Amžinojoje Romoje ir kelionės – amžinos

Roma – amžinasis miestas. Tačiau tai, kas dovanojo jam klestėjimą, keitėsi: imperija, krikščionybė, Italija…

Švento Angelo tvirtovė, gynusi Popiežiaus valdas. Ji statyta dar Romos Imperijos kaip imperatoriaus Adriano mauzoliejus

Viena išliko per amžius: kelionės. Imperijos laikų patricijai, religingi pėsti Viduramžių piligrimai, išsilavinę apšvietos amžiaus didikai ir šiuolaikiniai masiniai turistai – visi traukė į Romą.

Kadaise daugeliui tai apskritai būdavo vienintelis užsienio miestas, į kurį per visą gyvenimą išsiruošdavo keliauti.

Karietas pakeitė traukiniai, paskui – lėktuvai. Žmogus dabar gali aplankyti daug daugiau ir nukeliauti toliau. Tačiau neabejoju, kad vienas taškų, kurį verta pamatyti kiekvienam, ir šiandien turėtų būti Roma.

Trevi fontanas Romoje, žavintis keliautojus į Romą jau tris šimtus metų.

Kai Lietuva 1990 m. atkūrė nepriklausomybę, pirmasis lietuviškas kelionių vadovas parašytas būtent apie Romą. Apie “išorinį pasaulį” dar numanėme nedaug, tačiau Romą, Imperiją, popiežių juk žinojo kiekvienas…

Ta jau 30 metų senumo knygelė dar pardavinėjama Romos gatvėse. O ką? Nebūtų sunku po Romą vaikštinėti ir su 100 metų amžiaus knyga apie miestą. Nes į Romą nekeliaujama pažiūrėti, kas naujo. Romoje XXI a. žmones žavi lygiai tas pats, kas žavėjo jų tėvų, senelių, prosenelių, proproproprosenelių kartas.

Teisybės burna, pasak legendos, nukandanti ranką melagiams. Niekniekis šių dienų akimis, bet visi laukia eilėje.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Praha – senovinio Europos miesto etalonas
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Italijos sostinė išties yra graži, tačiau pati Italija įspūdinga tuo, kad gali pasiūlyti dar daugybę nuostabių vietų kituose miestuose ir miesteliuose.

  2. Roma- labai gražus ir nuostabus miestas. Mes su vyru čia važiavom į povestuvinę kelionę. Buvo labai smagu atsipūsti dviese po nuostabios šventės!

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *