Išskleisti meniu

Psichologija

Juoda/Balta geopolitinio požiūrio klystkeliai

Juoda/Balta geopolitinio požiūrio klystkeliai

| 0 komentarų

2014 m. gegužės 9 d.. Požiūryje į pasaulio politiką žmonės dažnai vadovaujasi juoda/balta principu, arba “mano priešo priešas yra mano draugas”. Tik kad dažnai nepagalvojama, kad tas “priešo priešas” yra dar nepriimtinesnis už patį “priešą” – kol, aišku, nebūna vėlu.

Štai kai kurie vakariečiai, dažnai kairieji, labai nemėgsta JAV ir jos karų Artimuosiuose Rytuose. Dėl to, kad nemėgsta JAV, jie linkę kažkaip pateisinti Putiną: esą, “(ir) JAV puola kitas valstybes”. Panašiai save teisina ir pats Rusijos režimas. Bet, priešingai nei rusai Krymą, JAV neaneksavo Irako ar Afganistano ir galiausiai pasitraukė. Bet net jei JAV būtų elgusis identiškai Rusijai, ar tai kaip nors pateisina Rusiją? Kodėl eiti į protestus prieš JAV karus, o paskui staiga toleruoti dar agresyvesnę Rusijos politiką? Viską lemia tas juoda/balta požiūris. Kartą žmogus išsirenka priešą (“juoda”, šiuo atveju – JAV) ir viskas, kas kenkia tam priešui, atrodo “balta” ir nė nebežiūrima, ar iš tikro ten ne dar juodžiau už “juoda”. Dar daugiau, dažnam ima atrodyti, kad pasaulyje išvis tėra dvi stovyklos: JAV sąjungininkų (juoda) ir oponentų (balta). Bet iš tikro pasaulyje daug galingų šalių daug ir ideologijų daug, ir jų tarpusavio santykiai įvairūs, nieko net panašaus į dvi komandas nėra.

Įdomu, kad panašiai tik juoda/balta mato ir kairiųjų ideologiniai oponentai. Prancūzijos “Nacionalinis frontas” pastaruoju metu rėmė Putiną. Šią partiją, kritiškai vertinančią siekius kurti vieną europiečių tautą, gal žavi Putino tradicinis rusiškas nacionalizmas. Tačiau juk Rusija irgi yra daugiatautė Federacija ir jos tautos, tokios kaip totoriai ar jakutai, daugiau teisių plėtoti savo kultūrą už Europos Sąjungos tautas tikrai neturi (greičiau priešingai). Ir Rusijos plėtra į vakarus tikrai nesiekia kažkaip leisti “tautoms surasti savo kelią” ar “neištirpti Vakarų katile”, kaip galbūt įsivaizduoja “Nacionalinis frontas” – ji primeta rusišką nacionalizmą (kitą katilą), tuo tarpu daug švelnesnį kitų tautų siekį (kaip ukrainiečių) gerbti savo kalbą, kultūrą, vertina kaip draustiną fašizmą.

Panašūs juoda/balta požiūriai būdingi ir Lietuvoje. Štai Andrius Kubilius apkaltino Ramūną Karbauskį prorusiškumu. Giluminė priežastis – Karbauskio euroskepticizmas. Tačiau, kaip minėjau, Lietuvos politiką reikėtų vertinti kaip trikampį ir, nors dalis euroskeptikų tikrai yra prorytietiškos orientacijos, likę yra tautinės orientacijos, kritiškai vertinantys ir Rusiją, ir ES (ir, sprendžiant iš Karbauskio pasisakymų, šis priklauso pastariesiems). Bet vėl pasirodo juoda/balta vertinimas: jei ne su mumis (provakarietiškas, “baltas”), reiškia prieš mus (“juodas”), o jau “juodi” traktuojami kaip viena grupė, kuriems tinka visi neigiami politiniai epitetai: prosovietinis, nacis ir pan.

Praeityje tokie juoda/balta politiniai požiūriai privertė prie tragedijų. Kažin, ar jei žinotų, kuo viskas baigsis, menševikai būtų dėjęsi su bolševikais nuversti carą – juk galiausiai bolševikai Sovietų Sąjungoje “išpjovė” tiek žmonių, kiek joks caras nenužudė. Bet revoliucijos metu “mūsų priešas – caras, visi kas prieš jį – draugai” tipo požiūris apakino. Nežiūrėta, ko gi iš tikrųjų ženkli dalis tų “draugų” siekia.

Panašių pavyzdžių yra ir nūdienos pasaulyje. Dėl tokio juoda/balta mąstymo daug vakariečių kritikavo pirmąją Egipto demokratiškai išrinktą valdžią kaip neva “nepakankamai pasaulietišką”. Būtų rėmę – gal ši valdžia būtų išsilaikiusi, o dabar ji buvo žiauriai nuversta, ir ją pakeitęs karinis režimas (kurio atėjimą kai kurie vakariečiai tada dar sveikino) jau tapo viena daugiausiai žmonių pražudžiusių XXI a. diktatūrų.

Siekiant bet kokio padėties pasikeitimo (pvz. taikos ar turtingumo vardan), būtina įvertinti visumą. Tai yra, ne vien žiūrėti, kokie įtakingieji dabar trukdo pasiekti norimą padėtį, bet ir pagalvoti, kokios yra realios alternatyvos šiems įtakingiesiems, ir ar įtakingiesiems staiga pasikeitus padėtis netaptų dar blogesne.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Kodėl vaikai nebemėgsta senosios “kūrybos vaikams”

Kodėl vaikai nebemėgsta senosios “kūrybos vaikams”

| 0 komentarų

Kai kalba apsisuka apie vaikų mėgiamą meną (literature, animaciją, kina) vyresnioji karta kone neišvengiamai pliekia šiuolaikinių vaikų pramogų pasirinkimą: “Va, mes savo vaikystėje tai žiūrėdavom/skaitydavom tai, kas tikra”.

Tačiau ar tikrai? Daug lemia nostalgija: ~2000 m. augusi karta gal panašiai šlovins “Drakonų kovą” kaip jų tėvai Astrid Lindgren ar rusiškus “multikus”.

Ir visgi “vaikų kartų pomėgių kaita” Lietuvoje labai greita. Ir taip yra todėl, kad pati Lietuva šį šimtmetį kito revoliucingai.

Šokolado fabriko savininiką Vilį Vonką galėtų suprasti daug amerikiečių kartų. Ir 1964 m., kai parašyta apie jį knyga, ir dabar (po 60 metų), ir 1904 m. (prieš 60 metų) Amerikoje turtingiausi žmonės buvo verslininkai – ir nors šiandien IT nustūmė fabrikus nuo pelningiausiųjų postamento, fabrikantai vis viena yra labai įtakingi.

O kaip Lietuvoje? Dar XX a. pradžioje kone kiekvienas lietuvis buvo kaimietis, tad tas “artimas pasaulis” buvo gyvuliai, žemės darbai, o viską (iki 1918 m.) valdė princai ir bajorai. Ir visa to meto kūryba vaikams atitinkama. Kai šiandien kone 80% vaikų užauga miestuose ar priemiesčiuose, visi piemenėliai ir žvėrys jiems tokie tolimi, kaip Viduramžiai.

Paskui atėjo sovietinė okupacija su savo perdėtai išlaižytu “menu vaikams”, griežtai atskirtu nuo visa ko rimto ir tikro, bet pagardintu žiupsneliu propagandos. Kita vertus, net ir be tos propagandos pasakojimas apie vaikystę sovietmečiu šiandien jau būtų beviltiškai pasenęs – nei prekių deficitai, nei baimingos pastangos slėpti religines ar patriotines pažiūras juk irgi nebūtų šiandienos vaikui aiškios problemos. Ką jau kalbėti apie pokario Miško brolius, tremtis į Sibirą.

Paskui 1990 m., kai laisvė prasiveržė su kaupu. To meto problemos, matyt, būtų reketas (tuomet kasdienybė, dabar nebe), pirmoji pažintis su vakarietiškais dalykais, kuri dabartiniams vaikams atrodytų naivi ir netikra.

Antulis Donaldas prieš Bjaurųjį ančiuką

Bjaurusis ančiukas (kairėje) ir Antulis Donaldas. Bjaurusis ančiukas auga kaimo fermoje, o pasaka sukurta 1843 m. dar kaimiškoje Danijoje. Antulis Donaldas gyvena mieste, važinėja automobiliais, dirba už atlyginimą, perka parduotuvėse; jis sukurtas 1934 m., jau urbanizuotoje Amerikoje. Jei Vakaruose gyvenimo būdas į miestiškąjį iš lėto pasiketė XIX a., tai dauguma šiandieninės Lietuvos vyresnės kartos žmonių vaikystėje susidurdavo su gyvulių auginimu kaime, o ne automobiliais ar pilnomis prekių parduotuvėmis. Bet šiandienos Lietuvos vaikų patirtys jau visai kitokios ir todėl Antulis Donaldas jiems artimesnis.

1970 m. japonų anime šia prasme yra daug arčiau šiandieninės Lietuvos vaikų troškimų nei 1990 m. lietuvių kurti “multikai”. Greiti automobiliai, modernios technologijos. Sakysite, ten juk – fantastika, irgi nerealus gyvenimas? Taip, bet ta fantastika grįsta jos autorių laikmečio gyvenimu ir siekiais. Dauguma fantastikos tokia yra: tarpukario vokiečių filme “Metropolis” buvo pilna gal tūkstantaukščių dangoraižių (nes tuomet pastatų aukštis sparčiai augo), ~1970 m. fantastika buvo grįsta “tuoj tuoj” užkariausiama visata (pvz. “2001 m. kosminė odisėja”), bet niekur nebuvo parodyta ko nors panašaus į internetą. Tas pats su istoriniais kūriniais: Karlo Majaus, nesilankiusio Amerikoje, indėnai kažkada nustelbė bet kokias realistines knygas apie juos, nes jis indėnus pritaikė savo laikmečio svajonėms.

Ir “Haris Poteris” todėl šiandienos vaikui artimesnis už amžių glūdumos liaudies pasakas: esmė panaši, bet juk Poteris šiuolaikinis vaikas, iš šiuolaikinio miesto, su šiuolaikinėm problemom. Su juo lengviau susitapatinti nei su kokia Sigute.

Sugebėjimas suprasti kūrinį, kuris parašytas visai kitokiame laikmetyje (taigi, kitokio žmogaus kitokiems žmonėms), ateina tik paaugus. Sugebėjimas tokiu kūriniu džiaugtis (ne tik snobiškai kaip “privaloma klasika”) ateina išvis tik nedaugeliui. Kai gyvenimas kinta taip sparčiai, o Lietuvoje – daug kartų sparčiau nei Amerikoje ar Vakarų Europoje – nieko keisto, kad kiekviena nauja karta atmeta didžiąją dalį senojo meno.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Valstybių turtingumą lemia gyventojų intelektas

Valstybių turtingumą lemia gyventojų intelektas

| 1 komentaras

Pagal turtingumą vienos šalys kitas lenkia šimtus kartų. Maža to, vienos šalys šimtmečius išsilaiko tarp galingiausių ir net patyrusios didžiulius smūgius (okupacijas, karus) greitai atsitiesia – o kitos visuomet yra pasaulio ekonominėje paraštėje.

Mėginimų paaiškinti nuo ko priklauso, ar šalis gali tapti turtinga – daugybė. Nuo sąsajų su religija iki sąsajų su pilietiniu aktyvumu. Tik dažniausiai teorijos veikia vos kelioms pasirinktoms šalims, o pažvelgus plačiau iš karto matosi gausybė išimčių ir neatitikimų.

Intelekto ir turto sąsaja

Iš visų paaiškinimų tiksliausias yra sociologų Lyno ir Vanhaneno teorijoje, kurią jie aprašė knygoje “IQ ir valstybių turtas” (“IQ and the wealth of nations”). Tyrimo metu nustatyti intelekto koeficiento vidurkiai skirtingose valstybėse ir pastebėta, kad šis dydis labai tiksliai koreliuoja su valstybių turtingumu.

Bendrai paėmus, aukščiausi IQ (intelekto koeficiento) vidurkiai nustatyti Rytų Azijoje, nedaug atsilieka Europos šalys, toliau seka Artimųjų rytų ir Lotynų Amerikos, galiausiai Juodosios Afrikos valstybės (pilnas tirtų šalių ir IQ dydžių vidurkių sąrašas yra čia).

IQ vidurkiai pasaulio valstybėse (palyginkite su valstybių turto žemėlapiu žemiau).

Idėja čia ta, kad jei valstybėje mažiau protingų žmonių, tai nėra pakankamai gabių žmonių priimti sprendimus (tiek valdiškoje, tiek privačioje sferoje).

Išoriniai veiksniai ir ekonominės sistemos efektyvumas gali padaryti valstybę turtingesne ar skurdesne. Itin valstybes skurdina komunistinė sistema, nemotyvuojanti dirbti, taip pat karai, katastrofos; praturtina brangių resursų (šiandien – naftos) turėjimas. Tačiau šiems veiksniams išnykus valstybės turtas gana greitai (per kelis dešimtmečius) grįžta į padėtį, atitinkančią vidutinį jos IQ.

Valstybių, tirtų IQ tyrime, turtingumas (BVP vienam gyventojui 2012 m. duomenimis). Žemėlapis stebėtinai atitinka IQ vidurkių žemėlapį. Didžiausi skirtumai yra ten, kur karai (Irakas) ar yra/buvo neefektyvios ekonominės sistemos (Kinija, Mongolija, Rytų Europa). Kai kurie skirtumai, atrodantys dideli žemėlapyje, tikrovėje nėra ženklūs, nes skaičiai (tiek IQ, tiek BVP) yra labai arti ribos, žemėlapyje skiriančios skirtingas spalvas.

Taip po 1990 m. į viršų šovė Rytų Europa, o dabar Kinija. Ši teorija paaiškina situacijas, kodėl kai kurios šalys nuolat greitai atsigauna po didžiulių kataklizmų (Vokietija po abiejų, Japonija po Antrojo pasaulinio karo, Rytų Azijos šalys po kolonizacijos ir kt.), o kitos ne (pvz. Juodojoje Afrikoje po nepriklausomybės gavimo ekonominė situacija suprastėjo ar menkai pagerėjo, priešingai nei Azijoje). Savo ruožtu pasibaigus resursų bumui vieni laikinai praturtėję jų turintys kraštai nuskursta (kaip nuskurdo Brazilijos Amazonija netekusi kaučiuko monopolio), o kiti ne (kaip JAV Kalifornija po aukso karštinės XIX a.).

Įdomūs tyrimų rezultatai šalyse, kuriose yra žmonių grupių, kilusių iš skirtingų regionų. Viena tokių šalių – JAV. Analogiškas tyrimas, kurio metu tirtos vien JAV, buvo atliktas psichologo Ričardo Hernšteino ir politologo Čarlzo Murėjaus ir išleistas kaip knyga “The Bell Curve”. Sudėjus abu tyrimus matosi, kad JAV bendruomenių IQ vidurkių skirtumai tokie patys, kaip būdinga regionams, iš kurių kilo jų protėviai. T.y. didžiausi IQ vidurkiai yra Rytų Azijos, paskui – Europos kilmės amerikiečių, toliau seka Lotynų Amerikos kilmės ir paskiausiai Juodosios Afrikos kilmės amerikiečiai. Vidutiniai skirtingų bendruomenių žmonių uždarbiai JAV iš esmės koreliuoja su IQ vidurkiais – t.y. bendruomenių, kurių vidutinis IQ didžiausias, ir vidutinis uždarbis didžiausias.

Gretimų šalių IQ vidurkiai dažniausiai panašūs, bet jei šalyje daugumą sudaro nevietinė tautybė, tai ir IQ vidurkis bus panašesnis į tos tautybės kilmės vietos vidurkį. Pvz. Singapūro IQ vidurkis aukštesnis nei aplinkinių šalių, nes dėl buvusių kolonizatorių britų politikos dauguma Singapūro gyventojų – kinai. Argentinos ir Urugvajaus IQ vidurkiai aukščiausi Pietų Amerikoje, mat šiose šalyse didžiausias procentas europietiškos kilmės žmonių ir mažiausias indėniškos kilmės. Tai reiškia, kad polinkis turėti tam tikrą IQ paveldimas ir, jei kinta, kinta lėtai (skirtingais vertinimais nuo 40% iki 80% paveldimas). Pabrėžtina, kad intelektas – tai ne erudicija (žinios), bet nuo intelekto priklauso gebėjimas žinias įgyti. Tad intelektas tiesiogiai nepriklauso nuo išsilavinimo.

Kadangi beveik visas žmogaus fizines ir psichines savybes lemia ir genai, logiška, kad jie lemia ir tas protines savybes, kurios panaudojamos IQ apskaičiuoti. Skirtingose teritorijose vyrauja skirtingi genai. Galima diskutuoti, ar pats IQ rodiklis nėra dirbtinė atskirų sugebėjimų suma, tačiau jis vis tiek paremtas konkrečiais sugebėjimais (reikėtų platesnio tyrimo nustatyti, kaip valstybių turtas koreliuoja su atskirais IQ rodiklį sudarančiais sugebėjimais).

Kodėl šie faktai “nepatogūs”

Jokių alternatyvių tyrimų, paneigiančių čia įvardytus tyrimus nėra daryta. R. Lynas, T. Vanhanenas ir kiti mokslininkai paprastai kritikams pasiūlo padaryti savo tyrimą ir paneigti jų rezultatus. Visgi šie tyrimai daugiausiai lieka moksliniuose žurnaluose. O populiariojoje sferoje čia, kaip ir kitur psichologijoje bei ekonomikoje, mokslą dažnai nusveria emocijomis, o ne įrodymais grindžiamas pseudomokslas.

Didžioji dalis kritikos IQ ir turto sąsajos teorijai yra ne mokslinė, bet politinė/moralinė. Paprastai rašant – dauguma žmonių (tiesą pasakius, ir aš) norėtų, kad teorija būtų klaidinga. Todėl kai kas ir pasirenka laikyti ją klaidinga (vadinamasis “Tikėjimas iš troškimo”). Pavyzdžiui, antiglobalistai norėtų kildinti turto lygių skirtumus pasaulio šalyse iš ekonominio išnaudojimo (bet jie nepaaiškina nei kodėl vieni kraštai po išnaudojimo atsigauna, o kiti ne, nei kodėl vieni regionai gebėjo išnaudoti kitus).

Be to, intelekto poveikio turtui faktas nepalankus populizmui ir atima daug vilties: jei šalių turtingumą tokiu mastu sąlygoja paveldimi genai, tai greiti tarpvalstybinės ekonominės nelygybės mažinimo būdai nepavyks (logiška: jie nepavyko per visus amžius iki šiol).

Po panašios krikikos knygai “The Bell Curve” populiariojoje žiniasklaidoje 52 įžymūs JAV mokslininkai pasirašė deklaraciją “Mainstream Science on Intelligence”, kurioje paneigė didžiąją dalį nemokslinės kritikos teorijai bei išdėstė mokslininkų tarpe priimtas, tyrimais pagrįstas tezes apie intelektą.

Yra nuomonė, kad šių faktų išpopuliarinimas galėtų skatinti diskriminaciją tų grupių atžvilgiu, kurių vidutinis IQ žemesnis. Čia pavojaus nematau. Kiekvienas vidurkis yra tik vidurkis – visose grupėse bus žmonių, kurie ir smarkiai vidurkį pranoksta, ir tų, kurie jam neprilygsta. Kiekvienas žmogus gali būti vertinamas individualiai. Vien dėl to, kad tarp juodaodžių amerikiečių, lietuvių ar serbų didesnė tikimybė rasti gerą krepšininką juk nereiškia, kad NCAA universitetai nepriims kitų tautybių žaidėjų. Tai, kad vidutinė vyrų fizinė jėga didesnė nei moterų nereiškia, kad stipri moteris nebus priimta dirbti fizinio darbo (o silpnas vyras bus priimtas).

Kiekviena moksliškai nustatyta tiesa yra gera ta prasme, kad ji padeda geriau įvertinti pasaulį ir spręsti problemas. XVI a. daugumai nemaloni atrodė ir teorija, kad žemė – ne visatos centras (vėlgi – todėl, kad prieštaravo jų seniau turėtiems, mokslu nepagrįstiems įsitikinimams). Bet kiek vėlesnių atradimų būtų buvę neįmanomi, jeigu mokslu pagrįstos teorijos būtų likusios ignoruotos.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , ,


Trys elgesio pasirinkimo pradai (konformizmas, antikonformizmas ir laisvas pasirinkimas)

Trys elgesio pasirinkimo pradai (konformizmas, antikonformizmas ir laisvas pasirinkimas)

| 0 komentarų

Pusiau populiariojoje psichologijoje kartais išskiriamos trys žmonių grupės – konformistai (dauguma žmonių), nekonformistai (mažuma) bei nei tokie, nei tokie (pastarieji sudaro vos kelis procentus). Konformistai – tai žmonės, mąstantys kaip dauguma, prie jos prisitaikantys; nekonformistai – tie, kurie prieš daugumą (pavyzdžiui, subkultūrų atstovai), o trečiąją grupę sudaro tie, kurie derina pozicijas.

Manau, kad toks požiūris yra pernelyg supaprastintas. Konformizmas, antikonformizmas ir laisvas pasirinkimas – tai trys pradai, lemiantys kiekvieno žmogaus elgesį – tik skirtingiems žmonėms tų pradų svarbos santykis skiriasi.

Didžioji dalis taip vadinamo „konformisto” elgesio kils iš konformizmo prado; t.y. jis elgsis taip, kaip kiti žmonės daugiausiai būtent dėl to, kad taip elgiasi kiti žmonės. Konformistinis pradas yra plati sąvoka ir nereikia suprasti, kad visi žmonės, kurių elgesys konkrečioje situacijoje kyla iš konformistinio prado, elgsis vienodai. Elgesys skiriasi priklausomai nuo to, su kuo žmogus konformizuojasi: pavyzdžiui, jis gali konformizuotis su tėvais, su draugais (kurie, savo ruožtu, gali priklausyti įvairioms socialinėms ir kultūrinėms grupėms) ar su kokiais kultūriniais ar visuomeniniais lyderiais. Konformizmas gali būti sąmoningas (siekis sekti idealu), tačiau dažniau būna nesąmoningas (aplinkinių nuomonė įvairiais klausimais perimama nepastebimai pačiam besikonformizuojančiajam).

Kitas pradas yra antikonformistinis. Tai yra siekis elgtis priešingai, nei įprasta. Sąmoningai ar pasąmoningai užimama pozicija „Tikrai nedarysiu kaip jie”, siekiama būti kitokiu. Vėlgi, antikonformizmas gali būti nukreiptas prieš tėvus, draugus, kaimynus, daugumą tos amžiaus grupės šalies gyventojų, žiniasklaidos tariamai propaguojamą poziciją ir kt. Arba prieš tam tikrą šių dalykų derinį.

Trečias yra laisvo pasirinkimo pradas. Idealiu šio prado taikymo atveju, žmogus rinktųsi visiškai neatsižvelgdamas į tai, kokia yra aplinkinių pozicija, bent jau jei už tai negresia realios objektyvios sankcijos (pvz. kalėjimas). Teoriškai laisvas pasirinkimas turėtų privesti prie geriausių rezultatų, kadangi konformizmas ir antikonformizmas riboja.

Pavyzdžiui, paauglys nori elgtis kitaip, nei jo tėvai ir dauguma klasiokų (tai – antikonformistinio prado sąlygojamas elgesys); jis nutaria įsilieti į subkultūrą ir tampa gotu. Kadangi subkultūros, kaip ir plačioji kultūra, susideda iš tam tikrų šablonų, o žmonės visi skirtingi, norint pritapti paprastai perimamos ir tos normos, kurios iki įsiliejant žmogui atrodė bent iš dalies svetimos; taigi, pasireiškia konformistinis (konformizuojantis su subkultūros nariais) pradas. Tarkim, mūsų paauglys pasirinko gotus, nes jam patiko juodi rūbai, tačiau ne itin mėgo gotišką muziką; bet įsiliejęs į subkultūrą jos ėmė klausyti, ilgainiui galbūt ir pats ją pamėgo (tai – konformistinis pradas). Tačiau kartą naršydamas internete jis atrado įdomią muzikos grupę, kurios negirdėjo, niekas iš pažįstamų jos neklausė. Jei paauglys imtų jos klausytis, tai būtų laisvo pasirinkimo prado sąlygotas elgesys.

Kaip minėjau, kiekviename žmoguje šių trijų elgesio pradų santykis skirtingas. Be to, jis priklauso ir nuo srities, su kuria susijęs elgesys, bei situacijos. Todėl, be abejo, skirstymas į tokias kategorijas kaip „konformistas” ar „nekonformistas” tėra labai sąlyginis, nes kiekvienas žmogus unikalus.

Komentuoti
Straipsnio temos: