Briuselis galėjo būti tik nedidelės valstybės sostinė su nuostabia centrine aikšte.

Bet 1951 m. miestas paverstas Europos Sąjungos širdimi – ir tai pakeitė jo likimą.

Senų kuklių sublokuotų namelių vietoje iškilo tikri biurokratijos monstrai, o belgiškus simbolius papildė žodžiai, vėliavos, net pastatų miniatiūros iš visų Europos pakampių. Jau pusė briuseliečių – atvykėliai.

Kadangi Europos Sąjunga – didžiausią biurokratinę mašiną ir įtaką valstybėms narėms turinti tarptautinė organizacija visame pasaulyje, “ES sostinė” nėra tik gražus titulas. Briuselis jo dėka tapo ypatingu miestu, kelionė į kurį, turbūt, įdomesnė politikos mėgėjui, nei senosios istorijos fanui.

Europos parlamentas, pastatytas išgriovus istorinių namų rajoną. Vieno istorinio namo fasadas priekyje paliktas kaip pavyzdys ko neliko.

Briuselis – Viduramžių pirklių miestas

Europos sostine Briuselis pasirinktas ne šiaip sau. Jis stovi centre žiedo, kurį sudaro svarbiausi Vakarų Europos didmiesčiai (Londonas, Paryžius, Rūro aglomeracija, Frankfurtas, Amsterdamas). Dėl tokios puikios vietos čia dar nuo Viduramžių klestėjo prekyba, amatai, dailė. Briuselio Centrinė aikštė su aukšta rotuše ir puošniais fasadais pasaulyje turi mažai lygių.

Tiesa, didžiausia Briuselio Senamiesčio įžymybė – Sisiojančio berniuko fonatanas (Maneken Pis) – tikriausiai viena labiausiai nuvylusių pasaulio lankytinų vietų. Gal jis ir stebino prieš 300 ar 600 metų, kai jau vien tai, kad toks nepadorus dalykas puošė miestą, skatino visokių iš kaimų ir miestelių atvykusių pirklių apkalbas. Bet kai šiais laikais kas antras meno kūrinys žengia “šokiravimo keliu”, priežasties ieškoti tos vos 61 cm statulėlės nematau (išskyrus tokią, kad “visi eina jo pažiūrėti”). Visgi, per šimtmečius sukaupto įvaizdžio nenubrauksi, ir Briuselis jį tęsia – 1987 m. netoliese dar pastatė “sisiojančią mergaitę”.

Centrinė Briuselio aikštė su Rotuše (kairėje). Gražiuosius pastatus pastatė Briuselio pirklių gildijos.

Ilgėjantys slegiančių Euroinstitucijų koridoriai

Vienas didžiausių norų pirmą kartą vykstant į Briuselį man, kaip ir tikriausiai dažnam turistui, buvo pamatyti Europos Sąjungos štabus. Visgi, Briuselis – Sąjungos sostinė, o Sąjunga valdo ir Lietuvą: ten dirba mūsų europarlamentarai, eurokomisaras, ir visa galybė brangiai apmokamų padėjėjų, vertėjų, diplomatų ir šiaip biurokratų.

Deja, ES štabai smarkiai nuvylė. Sostinėms būdingos didybės ten nerasta. Viskas statyta XX a. viduryje ir kažkiek primena sovietinius pastatus. Tik masteliai didesni: koridoriai ilgesni, kabinetų ir vienodų langų daugiau, ir žmonių-sraigtelių sukasi didesnės minios, nei Lietuvos ministerijose ar įstaigose prie ministerijų.

Europos komisijos pastatas prie Europos rajono centru esančio Šumano žiedo - vienas gražesnių ir įdomesnių. Dabartinė išvaizda jam suteikta per 824 milijonus eurų kainavusią renovaciją - anksčiau pastato fasadas buvo visiškai neišskirtinis

Dar liūdniau, kad ne vienas tų “Euromonstrų” pastatytas specialiai išgriovus daug delikatesnius ir gražesnius senovinius dviaukščius gyvenamuosius namus, Leopoldo rajoną. O kur dabar stovi Europos komisija (Berlaymont pastatas, 1959 m.), 300 metų gyventojų ir turistų akį džiugindavo gražus vienuolynas.

Slegiančio sovietmečio vaizdus priminė ir visokie ant pastatų iškabinėti lozungai. Kokių tik nesusigalvoja veiklos krypčių tie eurobiurokratai, dėliodami parašus ant ištisų milijonų A4 blankų! Štai viena per pirmąjį apsilankymą Briuselyje plačiai reklamuotų kampanijų buvo nukreipta prieš antibiotikų vartojimą, kita skelbė: “Etiška žurnalistika, kokybiška informacija, tikra demokratija” (kaip tai užtikrins lozungų kabinimas?). Aišku, standartiniai priminimai apie “tautų draugystę” (tiksliau, išvertus vieną naujakalbę į kitą – “tautinę toleranciją”) – daug populiaresni.

Atvirkščiai pakabinta Lietuvos trispalvė tarp kitų ES šalių vėliavų.

“Tolerancijos ir Eurointegracijos dar per mažai” – kažkas sako. Ir atidaromos naujos agentūros, joms samdomi darbuotojai, statomi pastatai, renkami pinigai. Uždarytos jos niekada nebus, nes negi kenksi Europos integracijai? Tai būtų tikra šiuolaikinė šventvagystė! Briuselyje planuojama 220 tūkstančių kvadratinių metrų naujų ES pastatų. Senieji neparduodami ir negriaunami: augančios biurokratų armijos užtenka ir jiems.

Ir Briuselis netgi nėra vienintelė ES sostinė: ES institucijos pasklidusios po daugybę Europos miestų. Net Europos parlamentas, ir tas be milžiniškų rūmų Briuselyje (Leopoldo rūmai) turi ne mažesnius Strasbūre, Prancūzijoje. Ir parlamentarai už mokesčių mokėtojų pinigus nuolatos skraido tarp šių dviejų miestų, užuot dirbę viename. Galima įsivaizduoti, kokia būtų reakcija, jei Lietuvos Seimo nariai taip skraidytų tarp Vilniaus ir Klaipėdos, ir abiejuose miestuose stovėtų po parlamento rūmus. O ES iššvaistomos sumos – tūkstančius kartų didesnės, nei ką kada svajojo išgrobstyti koks nors Lietuvos politikas. Bet tos sumos nerūpi eiliniams europiečiams, nes tai taip toli nuo jų, nes tai jiems nesuprantama, nes tikriausiai nė vienas eilinis žmogus nė nežino, kiek ES ir jos institucijoms tiesiogiai ir netiesiogiai mokesčių sumoka Lietuva (net naujojo “Valstybės pažinimo centro” Vilniuje ta valstybės išlaidų dalis vienintelė “netyčia” nutylėta). Valstybių, tokių kaip Lietuva, politikams Europos parlamentas – puikiai apmokama ir patogi politinė pensija (jei kada prarastų populiarumą ar susikompromituotų).

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. Jame - 350 narių (neskaičiuojant visų padėjėjų, vertėjų, administracinio personalo). Devyni nariai atstovauja Lietuvą. Jau ir apie europarlamentarų darbą Lietuvoje mažai ką išgirsi, o tuo tarpu apie Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto 'reikalus' žiniasklaida išvis tyli: įrašius jo pavadinimą į Google, vieninteliai šaltiniai - valdžios ir pačios ES tinklapiai su oficiozine informacija. O gi šis komitetas, pasak angliškos Vikipedijos (lietuviškoje straipsnio apie jį nėra) 'kasmet pareiškiantis 170 nuomonių apie ES integraciją', dar laikomas viena svarbiausių ES institucijų. Mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma daugybė dar mažiau svarbių.

O labiausiai kaip Džordžo Orvelo kūrinyje kažkodėl pasijutau, kai suskambus senos Briuselio katedros varpams supratau, kad net jie skambina Europos Sąjungos himną.

Europos simboliai Briuselio rajonuose

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad toliau Briuselio centro yra žavesnių ES simbolių. Vienas tokių – Mini-Europos parkas, kuriame kiekviena ES šalis pasistatydavo po keleto žymiausių savo objektų sumažintas kopijas. Tiesa, naujausioms ES narėms, kaip Lietuvai, neliko vietos – tegalėjo pastatyti po vieną miniatiūrą. Lietuva pasirinko Vilniaus universitetą, o Latvija ir Estija dar menkesnius objektus: Talino pilies bokštą, Rygos laisvės paminklą. Visus tris jungia “Baltijos kelias” iš mažų, jau aplaužytų, žmogeliukų.

Vilniaus universitetas Briuselio mini Europos parke.

Netoli Mini-Europos – Atomiumas, 1958 m. pasaulinei parodai statytas vienas įdomiausių Briuselio pastatų, primenantis atomą.

Tiek centre, tiek priemiesčiuose Briuselis visaip mėgina priminti, kad yra Europos sostinė. Gausu ES šalių vėliavų, frazių jų kalbomis. Ir lietuviškai. Tiesa, neretai viskas daroma tik kad “pasidėti paukščiuką”, pernelyg nesigilinant. Lietuvos vėliavą mačiau pakabintą atvirkščiai. Tariami lietuviški tekstai, atrodo, išversti su “Google Translate”. Štai “Welcome” išversta ne kaip “Sveiki atvykę”, o tiesiog bendratimi: “Pasveikinti”.

Atomiumas.

Didingas ir žiaurus Belgijos Imperijos palikimas

Paradoksalu, tačiau kur kas mažiau svarbios prieškario Belgijos Imperijos laikų pastatai – daug kartų didingesni nei bet kas, kas Briuselyje pastatyta ES vardan.

Tarp jų – milžiniški teismai ant kalno (1883 m.), Karalių rūmai (1904 m.), Jėzaus širdies bazilika atokiau centro (1935 m.), statyta kaip nacionalinė bažnyčia. Belgija tradiciškai – katalikiška šalis, nors ES laikais ir suka į ateizmo pusę.

Briuselio Jėzaus širdies bazilika.

Taip pat – Penkiasdešimtmečio parkas (Parc du Cinquantenaire), įrengtas Belgijos nepriklausomybės jubiliejui (1880 m.) su triumfo arka, senų ginklų ir technikos kupinu Karo muziejumi rytietišku paviljonu. Pastarasis, daugėjant musulmonų imigrantų, paverstas mečete.

Gražūs ir eiliniai to laikmečio Briuselio rajonai, pavyzdžiui, suprojektuoti garsaus architekto Hortos – verta nueiti į paties Hortos namą. Šen bei ten atviras ugniasienes dabina komiksų “kadrai” – juk komiksai laikomi “devintuoju Belgijos menu”.

Eilinė sena Briuselio gatvė.

Belgijos Imperija, beje, nebuvo tokia maža. Iš Briuselio valdyta “Kongo Laisvoji Valstybė” – pusei Europos Sąjungos prilygęs plotas vidurio Afrikoje.

Belgijos Imperija nebuvo ir tokia šviesi, kaip atrodytų pagal didingus jos pastatų mūrus. Valdant karaliui Leopoldui II, “Kongo Laisvojoje Valstybėje” ~1900 m. “išmirė” apie 7 milijonus žmonių – mat kolonijinė valdžia skyrė vietiniams labai sunkius, vergovę priminusius darbus džiunglėse. Kai kuriais vertinimais, Konge gyventojų sumažėjo ketvirčiu, nepaisant milžiniško to meto gimstamumo.

Briuselio karalių rūmai.

Nepaisant to, karaliaus Leopoldo II garbei Briuselyje iki šiol vadinasi gatvė, metro stotis. Dvigubi standartai. Milijonų Vakarų europiečių žudikai – pavyzdžiui, naciai – viešai ir atvirai smerkiami. O mažai balso turinčias kolonijų tautas myriop siuntę “savi” Imperijų eros aristokratai, atrodo, tebešlovinami.

Tuo tarpu patys didžiausi XX a. žudikai – komunistai – nei pakarti, nei paleisti. Stengiasi, stengiasi rytų ir vidurio europiečiai išimti net ES institucijose karts nuo karto pasirodančius kūjus su pjautuvais, bet daugelis belgų kaip nemato čia problemos, taip nemato, ir dažnas Briuselio stulpas komunistiniais simboliais aplipdytas. Juk ne įtakingus vakariečius komunistai žudė, o kažkokius “nevykusius nuskurėlius iš ES pakraščių”…

Penkiasdešimtmečio parkas.

Europos Sąjunga – Briuselio dvasia

Briuselis stovi maždaug Belgijos centre. Ties juo susikerta abi šalies kultūros: olandiškoji (flamandiškoji) ir prancūziškoji (valoniškoji). Briuselis jau olandiškoje zonoje, tačiau kalba prancūziškai. “Suprancūzėjo” tuo metu, kai Vilnius sulenkėjo, mat prancūziškai ilgą laiką Europoje kalbėjo elitas. Dalis Belgijos gyventojų daugumą sudarančių flamandų norėtų atsiskirti, tačiau kultūriškai tebedominuojantys prancūzakalbiai jų siekius vadina “kraštutiniais”. Šiuo atžvilgiu pati Belgija primena Europos Sąjungą.

Ir tikriausiai dėl to Briuselis stokoja šarmo. Jis – visų. Flamandų ir valonų, eurobiurokratų ir eurolobistų, galybės imigrantų iš prancūzakalbių Afrikos kolonijų. Taigi, jis ir niekieno.

Komikso kadras ant Briuselio ugniasienės.

Tiesa, Europos Sąjungos dėka, tą “visų, taigi niekieno” frazę galima pasakyti apie vis daugiau ir daugiau Europos, ypač Vakarų, miestų. Ir čia paradoksas: ta pati Europos Sąjunga, kuri daugybę kitų miestų ir šalių suvienodino, Briuseliui, savo sostinei, suteikė ypatingos dvasios. Tokios slegiančios, bet kartu unikalios.

Europos Sąjunga teikia miestui ir didžiulę ekonominę naudą: kiek jame sumažėtų brangių restoranų ar parduotuvių, staiga patraukus visus eurobiurokratus. Gal todėl Briuselis taip įsikibęs laikosi ES. Ir net teko girdėti minčių, kad jei Belgija kada subyrėtų į Flamandiją ir Valoniją, Briuselis neturėtų tekti nė vienai iš šių naujų valstybių. Turėtų likti pavaldus tik Europos Sąjungai.

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus