Išskleisti meniu

Nuakšoto lankytinos vietos

Mauritanija – Afrikos dykumų klasika

Mauritanija – Afrikos dykumų klasika

| 10 komentarai

Mauritanijos pavadinimas daugeliui kažkodėl kelia siaubą: trečias pasaulis, teroristai, banditai, ligos ir – svarbiausia – nėra ką žiūrėti…

Realybė kitokia! Mauritanija – viena geriausių vietų pasaulyje patirti tikrą Dykumą iš pasakų: su begalinėmis kopomis, trupančiais prekybiniais Viduramžių miesteliais į kuriuos neveda asfaltuoti keliai, kupranugarių ir asilų vilkstinėmis. Su išsaugotomis unikaliomis tradicijomis ir be kitų turistų – išskyrus kelis pavienius nuotykių ieškotojus. Be to Mauritanija – viena saugesnių Afrikos šalių ir nė maliarijos pavojaus turistinėse zonose nėra.

Vienintelis teisingas stereotipas – taip, Mauritanija skurdi šalis. Ir keliautojas net viešbučiuose čia negalės tikėtis rasti gabalėlio turtingos Europos.

Nuskridau į Mauritaniją nepaisydamas visų gąsdinimų – ir tai pasirodė viena įspūdingiausių Afrikos šalių.

Šingečio istorinio miesto mečetė. Smėliu pustomas Šingečio senamiestis - UNESCO pasaulio paveldo sąraše

Šingečio istorinio miesto mečetė. Smėliu pustomas Šingečio senamiestis – UNESCO pasaulio paveldo sąraše

Mauritanijos dykumos tuštuma

Sacharos dykuma – didžiausia pasaulyje – yra Mauritanijos esmė ir unikalumas. Sachara driekiasi per daug šalių, bet didžiuma jos – nykiai akmenuota. O Mauritanijoje – ištisi smėlynai, vėjų pustomos kopos, nuostabiausi peizažai. Dykuma iš didžiosios raidės ar iš pasakų!

Saulėlydžio stebėjimas nuo aukštos kopos prie Šingečio

Saulėlydžio stebėjimas nuo aukštos kopos prie Šingečio

Tai – Adraro regionas, kelionė šimtus metų atgal. Į dykumas, kur net atsistojęs ant aukštos kopos kiek akis užmato gali neišvysti kito žmogaus. Kur medžiagas į statybas neša kupranugarių vilkstinės, o į daugelį kaimų neveda jokie keliai.

Dykuma čia ir be galo įvairi – be klasikinių smėlio kopų – juodų akmenų, kalnų ir kanjonų ruožai, tolimos palmių oazės ir kartą į kelis metus tekančios upės.

Mharito oazė

Mharito oazė Adraro regione

Garsiausias Mauritanijos dykumos stebuklas – Rišato struktūra, kuri iš kosmoso atrodo tarsi “Afrikos akis”. Ant žemės, aišku, kitaip: net atsistojęs “akies vyzdžio” kalvos viršūnėje temačiau panašią dykumą, kaip visur: į vieną pusę smėlynai, į kitą – akmenynai. Gal kiek spalvotesnę…

Rišato struktūra iš kosmoso. Uadano miestelio viešbutyje guli ši prancūzo fotografo knyga, kad turistams gimtų jauduliukas širdyje

Rišato struktūra iš kosmoso. Uadano miestelio veišbutyje guli ši prancūzo fotografo knyga, kad turistams gimtų jauduliukas širdyje

Bet Rišato struktūra – tik pretekstas kelionei. Tikrasis tikslas – pati dykuma. 438 km prieš kelis metus asfaltuotu keliu per dykumą nuo sostinės Nuakšoto iki Ataro pro vis menkesnius miestelius – visų pirma išnyksta šviesoforai, paskui – sunkvežimiai, galiausiai ir pakelėse išmėtytos prieš daugelį metų pradurtos padangos. Tada 179 km žvyrkeliu iki Uadano, kur tevažiuoja vien džipai ir, nors aplinkui, atrodo, nėra žmonių, vis dar ganosi kupranugarių kaimenės. Ir neprilygstami 30 paskutinių kilometrų lėkimo 100 km/h per “nuogą dykumą” iki Rišato.

Važiuojant džipu per Mauritanijos dykumą

Važiuojant džipu per Mauritanijos dykumą

Visa tai paliko dar didesnį įspūdį, nei pats Rišatas. Tarsi kokiame Dakaro ralyje, sekant nykstančiomis kitų turistinių džipų vėžėmis. Staigus stabdymas: vėjo supustytas kopos nuolydis per status, reikia apvažiuoti. Per visą laiką ten tesutikome pora kitų turistinių džipų, o kol lipau į Rišatą, kol dairiausi nuo jo viršūnės – kiek akis užmato nemačiau nė vieno kito žmogaus! O juk keliavome sezono metu!

Mes Rišato 'vyzdžio' viršūnėje. Kiek akis užmato nieko nėra - o automobilis toli tarp mūsų galvų yra tas, kuriuo atvažiavome patys

Mes Rišato ‘vyzdžio’ viršūnėje. Kiek akis užmato nieko nėra – o automobilis toli tarp mūsų galvų yra tas, kuriuo atvažiavome patys

Kai kurie bekelės entuziastai specialiai parengtais džipais atvažiuoja net iš Europos, kad galėtų pralėkti Mauritanijos smėlynais. Kiti renkasi daugiadienius žygius kupranugarių karavanais, nužygiuojančiais 20 km per parą, nakvoja dykumoje po žvaigždžių begalyne, o dienos pažiba tampa kokie poros tūkstantmečių senumo petroglifai su žirafomis ir drambliais ar sugriautas „fortas“, pastatytas filmą „Fort Saganne“ 1984 m. filmavusių prancūzų. Lėtesnis keliavimo būdas, įkvepiant į save dykumos atmosferą.

Fort Saganne fortas dykumos fone

Fort Saganne fortas dykumos fone

Žmonės specialiai skrenda lėktuvais iš Paryžiaus vien dėl to. Bet Mauritanijos dykumos dydžio sulig trim Vokietijom, Adraro regionas – beveik sulig Italija. Pakanka visiems. Kai kuriais maršrutais vietiniai net nepataria važiuoti vienu džipu: prasidursi padangą, baigsis benzinas ir gali dieną ar kelias tavęs nerasti.

Kupranugarių karavanas. Jie geriau lipa į kopas ir sunkiai leidžiasi žemyn, todėl leidžiasi ne tiesiai, o vingiuodami per aplink, kur nuožulnumas mažesnis

Kupranugarių karavanas. Jie geriau lipa į kopas ir sunkiai leidžiasi žemyn, todėl leidžiasi ne tiesiai, o vingiuodami per aplink, kur nuožulnumas mažesnis

Mauritanijos “kupranugarių uostamiesčiai“ (Šingetis, Uadanas)

Mauritanija – ne vien gamta! Iš begalinės Sacharos dykumos Mauritanijoje šen bei ten kyšo karštų vėjų nugairinti miesteliai: dabar it laike sustingę kaimai, o kažkada – svarbūs “kupranugarių karavanų uostai” kur prekėmis mainydavosi dykumų pirkliai, o dažname name gyvendavo “atsakymus į visus klausimus” žinodavę išminčiai.

Uadano griuvėsiai

Uadano griuvėsiai

Garsiausias Adraro prekybinis miestas – Šingetis, 523 km nuo sostinės Nuakšoto ir 80 km žvyrkeliu nuo Adraro sostinės Ataro. Ten pasijunti it bibliniais laikais. Griūvančius namus pamažu ryja vėjo pustomos milžiniškos kopos, smėlis padengęs visas gatves. Bet gyvenimas laikosi: dalis namų neapleista, iš tvirtovės bokštą primenančio minareto skamba musulmoniškas šauksmas maldai ir susirinkę miestelėnai (tik vyrai) puola ant kelių. Simboliškai nusiavę batus, nors mečetės grindis irgi padengęs storas smėlio sluoksnis.

Šingečio gatvė

Šingečio gatvė

O neįtikėtiniausia Šingečio pažiba – jo bibliotekos. Ant kažkokios griuvenos išsitrynęs prancūziškas tekstas nurodo prižiūrėtojo telefoną, paskambini ir ateina suklypęs senukas. Atrodo, beraštis – juk Mauritanijoje pusė žmonių nemoka rašyti. O pasirodo intelektualas bibliotekos paveldėtojas. Ta, kurią lankėme mes, pati seniausia – su 700 rankraščių, iš kartos į kartą paveldimų nuo XVIII a. Mums rodė ir religines XIII a. knygas, surašytas ant gazelės odos, ir tas, kur arabiškai aprašyta kad žemė sukasi aplink saulę. Arabai tą suprato anksčiau, nei Europoje Galilėjas.

Bibliotekos prižiūrėtojas rodo senus rankraščius

Bibliotekos prižiūrėtojas rodo senus rankraščius

Dabartinio šeimininko tėvas važiavo mokytis bibliotekininkystės į Egiptą – tad knygos, it archyve, supakuotos į dėžes, liečiamos su pirštinėmis. Ir vis tiek pakėlus trupa. Be to, jos neteko prasmės: knygų niekas neskaito, jos iš lėto nyksta. “Daug keliautojų buvo sužavėti, žadėjo kažkaip padėti – bet vis laukiu” – sakė senukas. Bent jau turistams reikia bibliotekos. Senukas gauna papasakoti prancūziškai miestelio istoriją ir papokštauti prilygindamas ištrinamą Korano mokymosi lentelę iPadui, o turistai atneša aukas. Kol taip bus, biblioteka irgi bus. Jei nesudegs. Kadaise tokių bibliotekų Šingetyje buvo keliolika, beliko šešios ar septynios.

Bibliotekos šeimininkas rodo visokius surinktus Mauritanijos padargus

Bibliotekos šeimininkas rodo visokius surinktus Mauritanijos padargus

Dar 125 km nuo Šingečio – Uadanas, kurią turistai pasiekia dar rečiau. Jis jau visai virtęs griuvėsiais: senamiestis apleistas dar XIX a. Atvykome iš Nuakšoto saulei besileidžiant, mistiškoje prieblandoje pasivaikščiojome, kol visai užslinko sutemos. Mečetė it tvirtovė. Šulinys, iš kurio, miesteliui atsidūrus priešiškų dykumų genčių apsuptyje, miestelėnai semdavosi vandenį. Siauros gatvelės, kuriomis prekes nešdavo tik asilais – kupranugarius pririšdavo už vartų. Mauritanijoje kupranugaris būdavo “tarpmiestinis traukinys”, o asilas – miesto automobilis.

Uadano miestelio vartai

Uadano miestelio vartai. Prie jų būriuojasi privalomi gidai – nežinau, ar kiekvienas bent kas antrą dieną gauna po kokį turistą

Visame Uadano senamiestyje tuo metu buvome vieninteliai turistai. “Kai kuriom dienom atvažiuoja keliolika turistų, kai kuriom – tik keli” – mums pasakojo. O griuvėsiai ne tik kad įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – jie pranoksta daugybę tų, kur turistai grūdasi miniomis. Vien atmosfera ko verta! Pasaulyje daug romėnų ar graikų griuvėsių, majų ar inkų – bet tik retas keliautojas yra aplankęs Sacharos kupranugarių uostamiesčius. Jie visi šitaip toli nuo visko!

Uadano mečetės griuvėsiai

Uadano mečetės griuvėsiai

Ir Uadanas – dar nepaskutinis Mauritanijos kupranugarių uostamiestis. Dar gal 300-400 km į pietryčius per nuogą dykumą yra Tišitas. Dar 300 km už jo – Ualatas. Dvi dienos kelio nuo Nuakšoto. Net vienintelės angliškus turus organizuojančios Mauritanijos turizmo agentūros įkūrėjas sakė niekada ten nebuvęs ir turistų nevežęs, Vienas turistas lyg ir norėjo, bet persigalvojo. Mums irgi tąkart buvo per toli.

Uadanas. Aukštai - šiuolaikinis miestelis, kairėje - griuvėsiai. 'Land Roveris čia stovi virš 100 metų' - aiškino gidas ir nustebo kai pasakiau, kad prieš 100 metų Land Roverių išvis nebuvo

Uadanas. Aukštai – šiuolaikinis miestelis, kairėje – griuvėsiai. ‘Land Roveris čia stovi virš 100 metų’ – aiškino gidas ir nustebo kai pasakiau, kad prieš 100 metų Land Roverių išvis nebuvo

Kelionė į Mauritaniją nebaisi, bet nelengva

Mauritanijoje turizmo beveik nėra. Kai kuriomis dienomis, būna, net į populiariausius regiono miestelius užklydusius užsienio turistus gali suskaičiuoti ant rankų pirštų. Bet ten yra gausu viešbučių, paslaugų. Net liūdna žiūrėti į kokias suvenyrus pardavinėjančias moteris, viltingai laukiančias turistų, kai kiekviename miestelyje tokių prekijų daugiau, nei keliautojų užsuka per dieną…

Mauritnaijos kaimo moterų muzika. Religinė, bet pagal ją ir šokama

Mauritnaijos kaimo moterų muzika. Religinė, bet pagal ją ir šokama

Vietiniai pasakojo, kad Mauritanijos turizmui smogė 2007 m. įvykęs keturių prancūzų turistų nužudymas. Nors nieko panašaus po to neatsitiko, kai kurios pasaulio šalys įtraukė Adrarą į regionų, kur vykti nerekomenduojama, sąrašus. Tai kas, kad po to teroro aktų nebuvo, kad Britanijoje ar Prancūzijoje terorizmas pražudė daug, daug daugiau žmonių. Tai kas, kad Mauritanija statistiškai viena saugiausių Afrikos šalių (tik kažkiek nesaugesnė už Lietuvą). Kai Mauritanija tokia tolima, atoki, nesvarbi, niekas nepasivargino redaguoti tų sąrašų… Iki išpuolio Mauritaniją aplankydavo 30 000 turistų per metus, dabar, vietiniai kalba, gal tik keli tūkstančiai – nors manau gal daugiau, bet turizmo departamentas nesivargina skaičiuoti statistikos. Bet kuriuo atveju, juokingi skaičiai: Lietuvą per metus aplanko 2 milijonai ir ji – gerokai mažesnė šalis.

Apleistas viešbutis prie Uadano. Esą neatlaikė turizmo sumažėjimo

Apleistas viešbutis prie Uadano. Esą neatlaikė turizmo sumažėjimo

Tikrasis kelionės į Mauritaniją sunkumas – tenka “skristi į nežinią”, nes iš namų mažai ką suplanuosi. Internete nerasi autobusų grafikų ar maršrutų. Netgi, tarkime, autobusų stoties, iš kurios kelionę pradeda autobusai Nuakšotas-Ataras, jokiame internetiniame žemėlapyje ar GPS sistemoje neradau, o ieškojau ilgai. Tik apytikslius paaiškinimus “3 km į šiaurę nuo senojo oro uosto, vadinasi garaž atar” visokiuose angliškuose tinklaraščiuose mačiau.

Nuakšoto gyvenamieji rajonai, iš kokių (skirtingų autobusų stočių, priklausomai nuo krypties) išjuda tarpmiestinis viešasis transportas

Nuakšoto gyvenamieji rajonai, iš kokių (skirtingų autobusų stočių, priklausomai nuo krypties) išjuda tarpmiestinis viešasis transportas

Anapus Ataro – dar sunkiau: iki Uadano važiuoja tik maršrutiniai džipai. “Kada veš atgal į Atarą?” – klausėme viešbutėlio Uadane vadovės. Atsakymas skambėjo maždaug taip: “Rytoj ryte. Gal 4 ryto, gal 6 ryto. Priklauso nuo to, ar keleiviams reikės spėti į autobusą Ataras-Nuakšotas”. “Kaip sužinoti?” – klausiu. “Vietiniai žino, kas užsiima tais džipais ir jiems paskambina, pasiklausia. Aš galiu pasakyti kur skambinti ar pati paskambinti ir pasiteirauti”.

Prancūzai į Uadaną atvažiavo savo džipais

Prancūzai į Uadaną atvažiavo savo džipais

Čia atsakymas į visus neaiškumus Mauritanijoje. Reikia klausinėti vietinių ir klausinėti daug. Deja, angliškai Mauritanijoje beveik niekas nemoka. Tai – buvusi Prancūzijos kolonija ir jiems dar atrodo, kad pasaulinė kalba – prancūzų ir išsilavinusiam žmogui pakanka mokėti ją. Na o gimtoji kalba daugeliui – arabų. Labai rekomenduoju prieš keliaujant į Mauritaniją bent kažkiek pramokti bent vieną šių kalbų – antraip bus labai sudėtinga.

Šalikelės vaizdai pakeliui į Uadaną

Šalikelės vaizdai pakeliui į Uadaną

Paprasčiau galima keliauti išsinuomavus automobilį (brangu, bet jau įmanoma) ar nusisamdžius ekskursiją “nuo pradžios iki galo” (dar brangiau). Galbūt geriausia nepriklausomą keliavimą ir ekskursijas kombinuoti: nuvažiuoti iki Ataro ar Šingečio viešuoju transportu, o ten ieškoti ekskursijos po dykumą (pasiūlymų yra).

Samdytu džipu važiuojame per dykumą skambant giedamajam Koranui. Priekyje trys vietos - nuotrauką darė žmona, sėdėjusi šalia manęs

Samdytu džipu važiuojame per dykumą skambant giedamajam Koranui. Priekyje trys vietos – nuotrauką darė žmona, sėdėjusi šalia manęs iš dešinės

Ne viskas Mauritanijoje kaip atrodo. Ne kiekvienas restoranas atrodo kaip restoranas ar turi meniu, ne kiekviename dykumų miestelyje lengvai suprasi kelią į parduotuvę. Geriausia ir to klausti. Tik viešbutėliai pažymėti prancūziškais ženklais “auberge” (ten galima ir pavalgyti). Atrodo, miestelis Alacho pamirštas, vidury niekur – bet ir ten yra “auberge”. Juose ir valgyti duoda, ir į turistų klausimus atsako. Arabiškai arba prancūziškai.

Restorane Atare. Valgėm kupranugario kepenis be jokių prieskonių ar padažų. Kupranugario kepenys – prabangus Mauritanijos maistas. Kieta mėsa. Nors nesu vegetaras, man labiau patiko daržovės.

Restorane Atare. Valgėm kupranugario kepenis be jokių prieskonių ar padažų. Kupranugario kepenys – prabangus Mauritanijos maistas. Kieta mėsa. Nors nesu vegetaras, man labiau patiko daržovės.

Mauritanijos tradicijos – geriausiai išlaikytos

Mauritanija kaip reta Afrikos šalis turi savo veidą. Ypač anapus Nuakšoto. Padaryk kokią atsitiktinę nuotrauką (ne gamtoje) ir pažiūrėjęs kiekvienas, kas buvęs Mauritanijoje, akimirksniu atspės šalį.

Vėjas pusto smėlį ant kelio prie Nuakšoto

Vėjas pusto smėlį ant kelio prie Nuakšoto

Visų pirma, tautiniai rūbai. Mauritanijoje jais vilki kas antras – daugiau, nei mačiau dar kur pasaulyje. Vyrai nešioja daraa su giliomis rankovėmis ir kišene ant pilvo, o keliaudami toliau užsideda turbaną. Moterys – didžiąją dalį kūno (bet ne veidą) dengiančius spalvingus drabužius. Net oro uosto pareigūnai, dalijantys oro uoste Mauritanijos vizas, vilki daraa.

Tautiniais rūbais vilkintys vietiniai Nuakšoto žvejybos uoste

Tautiniais rūbais vilkintys vietiniai Nuakšoto žvejybos uoste

Antra, pasisveikinimas. Ateik į bet kurį restoraną, viešbutį, namus, kelionių agentūrą ir tuojau tau įpils simbolinį stiprios arbatos puodeliuką – mažyti, bet piltą-perpiltą pirmyn-atgal kokius penkis kartus, kad susidarytų kuo didesnė puta. Ji atvėsina. Jei sėdi ilgiau, arbatą tau neš ir vėl, ir vėl. Tai ženklas, kad esi laukiamas.

Mėtų arbatai prekeiviai sostinės Nuakšoto šalikelėje

Mėtų arbatai prekeiviai sostinės Nuakšoto šalikelėje

Trečia – miestelių namai. Mažyčiai, be langų, vieno kambarėlio. Ir viešbučiai miesteliuose – visi tokie. Kai pasakiau: “Toks gražus vaizdas nuo šito viešbučio į Uadano senamiestį – keista, kad kambariuose nėra langų” – vietiniai nesuprato. Jie neįsivaizduoja kitokio namo, tad ir kitokio viešbučio.

Pakelės miestelis Adrare

Pakelės miestelis Adrare

Ketvirta – tautinė sudėtis. 30% gyventojų čia arabai, 30% suarabėję juodaodžiai ir 40% kitų tautybių juodaodžiai. Esame įpratę Afriką skirstyti į “arabų Afriką” ir “juodąją Afriką”, bet Mauritanijoje beveik kiekvieną akimirką matai ir tuos, ir tuos. Jie retai tarpusavy tuokiasi, jų tradicijos skiriasi – bet jie daugybę šimtmečių kartu, dažnai tuose pat namuose.

Kupranugarių šeimininkas meldžiasi prie savo kupranugarių

Kupranugarių šeimininkas meldžiasi prie savo kupranugarių

Penkta – restoranai, kur sėdima ant grindų nusiavus, maistas irgi dedamas ant tų pačių grindų, aplink skraidant musių spiečiams. Kai kurie valgo peiliais ir šakutėmis, bet daugelis – rankomis. Pasigirsta šauksmas maldai – ir ten, kur tuoj neš maistą, vyrai puolė klauptis, gultis. Niekur kitur islamo kraštuose nemačiau šitiek tiesiog gatvėse, restoranuose besimeldžiančių žmonių, kiek Mauritanijoje.

Nuakšoto restorane. pastarajame yra ir kėdės bei stalai - bet toliau nuo sostinės sėdima tik taip

Nuakšoto restorane. pastarajame yra ir kėdės bei stalai – bet toliau nuo sostinės sėdima tik taip

Šešta – šeimos tradicijos. Mauritanės tuokiasi ir 15 metų, bet vyrai – ~35. Neretai tik per vestuves jie pamato tėvų jiems išrinktą sutuoktinį. Moterys 20 metų gimdo ir augina vaikus (vidutiniškai po keturis), o šeimą išlaiko vyras. Bet tuomet susenęs (~50-60 metų) vyras „eina pensijon“, o dirbti pradeda dar gana jauna (~40 metų) žmona. Todėl, priešingai daliai kitų arabų šalių, nemažai vyresnio amžiaus moterų Mauritanijoje – verslininkės, turi viešbučius, restoranus, prekiauja. Nepaisant to, lytys labai atskiros: arabai mauritaniečiai, paduodavę man ranką, nuo mano žmonos spėriai nusukdavo žvilgsnį.

Moterys Nuakšuto žvejybiniame uoste laukia žuvis parplukdysiančių vyrų. Jos užsiima žuvų perpardavimu, turi restoranus

Moterys Nuakšoto žvejybiniame uoste laukia žuvis parplukdysiančių vyrų. Jos užsiima žuvų perpardavimu, turi restoranus

Mauritanija tokia savita dėl to, kad ji tokia atskirta nuo pasaulio. Dėl to, kad net į jos sostinės oro uostą kasdien teatskrenda penki lėktuvai: daugelis mauritaniečių nematę užsienio, savų tradicijų nekvestionuoja. Ir tos tradicijos čia gilios, užaugintos intelektualioje arabų kultūroje, o ne kokiose ten džiunglių gentyse, išsaugotos per neilgą prancūzų kolonijos laikotarpį (1903-1960).

Petroglifų prižiūrėtojas su išmaniuoju telefonu ir firminiais (ar bent padirbtais) drabužiais po tautiniu daraa. Mauritanija neįstrigusi laike - arba, tiksliau, ne visi jos aspektai įstrigę tame pačiame amžiuje. Tiesa, interneto daugybėje miestelių nėra ir Mauritanija tinka davar Vakaruose madingai skaitmeninei detoksifikacijai, „internetas kartais naktį būna“ - sakydavo vietiniai apie Uadaną. Tikrai, kažkada gal 2 nakties atėjo laiškai, bet ir tiek.

Petroglifų prižiūrėtojas su išmaniuoju telefonu ir firminiais (ar bent padirbtais) drabužiais po tautiniu daraa. Mauritanija neįstrigusi laike – arba, tiksliau, ne visi jos aspektai įstrigę tame pačiame amžiuje. Tiesa, interneto daugybėje miestelių nėra ir Mauritanija tinka davar Vakaruose madingai skaitmeninei detoksifikacijai, „internetas kartais naktį būna“ – sakydavo vietiniai apie Uadaną. Tikrai, kažkada gal 2 nakties atėjo laiškai, bet ir tiek. Paklaustas, kaip ištirta, kada įrašyti petroglifai, prižiūrėtojas paaiškino tarsi prieš 100 metų – „prancūzai taip sakė“

Dykumų toliai, kur net nesiekia valdžios ranka

“Ar šios vėžės per dykumą iki Rišato vien turistinių džipų, ar ten toliau yra ir kaimų?” – klausiau. “Yra nedideli kaimeliai, bet jų gyventojai džipais nevažinėja – tik asilais ir kupranugariais” – sulaukiau atsakymo.

Daugybės tokių kaimų net nesiekia Mauritanijos valdžios ranka. Dar toliau jos klajokliai, judantys po dykumą su savo palapinėmis ir kaimenėmis. Ir nors jų vis mažėja (klimato atšilimas, sako, gena į miestus), dar gausu.

Mauritanijos dykumų kelias

Mauritanijos dykumų kelias tik visureigiams ir kupranugariams

Ten, kur net patys mauritaniečiai nelabai žino, kas yra, dar klesti vergovė, norėdami nusikratyti problemų vaikai prausiasi mamų šlapimu, mergaitės prievarta penimos 9000 kalorijų per dieną tam, kad būtų storesnės ir lengviau įtiktų kokiam vyrui, o jeigu neįtinka – jas „iš gailesčio“ priverčiamas vesti vienas iš pusbrolių. Tiesa, kai kurios tų istorijų ištrauktos iš konteksto, perdėtos – mauritaniečiai ginčija, kad arabų tradiciją turėti šeimos nariais laikomų juodaodžių galima prilyginti vergovei. Bet vakariečiams baisių dalykų irgi galima rasti.

Mauritanijos dykumų gilumų gyventojas, nutūptas musių

Mauritanijos dykumų gilumų gyventojas, nutūptas musių

Vėliau, iš Uadano iki Šingečio važiuodami kitu keliu (tiksliau, ne keliu, o tiesiai per dykumą), panašų miestelį, į kurį neveda jokie keliai, pravažiavome patys (Google Maps net nepažymėtas, nors gyventojų iki 2000). Ten – vienas telefonas visam miesteliui, kelios saulės baterijos (čia – ne ekologinis išmislas, o būtinybė), jokio viešojo transporto. Jei gyventojams reikia kur nors išvažiuoti, bando sutarti, kad paimtų kažkoks grįžtantis “emigrantas į civilizaciją” iš tenai. Gal kartą per savaitę toks važiuoja.

Mauritanijos dykuma

Mauritanijos dykuma

Miestelis ten yra, nes ten – oazė, galima auginti saldžias datules, kuriomis kadaise misdavo karavanais keliaudavę pirkliai (lengva išlaikyti nesugedusias). Kitas oazes siekia keliai: Mharito, didžiausią Mauritanijoje, toks aplūžęs, o Terdžito, garsiausią Mauritanijoje, visai normalus.

Mharito oazė

Mharito oazė

Mauritaniečių tos oazės numylėtos daug labiau, nei pajūris. Jie eina į Terdžito oazės galą gerėtis pro uolienas prasiskverbiančiu ir lašančiu vandeniu. Tie Mauritanijos miestiečiai, kurie jau “išėję į pensiją” (tiksliau, išlaikomi ~8 vaikų ir anūkų, nes pensijų sistemos Mauritanijoje nėra), visai vasarai ten pasistato palapines ir ramiai ilsisi. Kiti dykumoje turi mažus namelius. Čia kaip Lietuvoje kaimo turizmas: mes “grįžtame prie šaknų” į sodus, prie ežerų, į tradicines pirtis, o mauritaniečiai – į dykumą. Juk kiekvieno senelis buvo klajoklis.

Visai tanki palmių giraitė Terdžito oazės gilumoje. Menkas upeliūkštis randasi iš pro uolas prasiskverbusio vandens, iš jo pripildomi net baseinėliai

Visai tanki palmių giraitė Terdžito oazės gilumoje. Menkas upeliūkštis randasi iš pro uolas prasiskverbusio vandens, iš jo pripildomi net baseinėliai

Nuakšutas. Mauritanijos sostinėje įdomiausia stebėti gyvenimą

Kai kelionės pradžioje atvykome lėktuvu į Mauritanijos sostinę Nuakšotą, sunkiai būčiau galėjęs tikėtis tokios nuostabios šalies ir įdomios kelionės. Sostinėje – viskas, kas blogiausia: todėl ją ir pasilikau straipsnio pabaigai.

Jau oro uoste pasitiko visokie “kaulytojai”. Štai kažkoks oro uosto darbuotojas vos atvykus tiesiai šviesiai mėgino prašyti 20 eurų – tarsi Europoje pinigai augtų ant medžių (Mauritanijoje tai koks ketvirtis minimalios algos). Miesto centre įkyriai lindo neįgalieji, vaikai, pabėgėliai iš Malio. Vietiniai nurodė pinigų jiems neduoti, nes juos vis tiek surenka kažkoks “elgetų vadas”. Mano žmona davė sausainį iš lėktuvo – gavusi mergaitė tuojau papasakojo visiems, ir apspito dar daugiau elgetų, kurių paskutinio atsikratėme gal po pusvalandžio: sekė per visą miesto turgų…

Vieta Nuakšuto centre, kur gausu kaulytoju. Vietiniai palapinėje gaminasi valgyti

Vieta Nuakšoto centre, kur gausu kaulytoju. Vietiniai palapinėje gaminasi valgyti

Be to, Nuakšote nėra jokių gražių pastatų. Miestas skubiai pastatytas ~1960 m. Mauritanijai paskelbus nepriklausomybę. Nes kol ji buvo Prancūzijos kolonija, šią dykumą valdė iš Senegalo. Į vienas į kitą panašius eilinius namus jau sugužėjo ~1 milijonas, bet turistui nuo to ne geriau. Nuakšoto lankytinos vietos – Didžioji mečetė (dovanota Saudo Arabijos ir šiaip jau pasaulio mastais menka), kažkoks aptriušęs viešbutis su gražiu vaizdu nuo stogo (na, į nelabai gražų miestą), Nacionalinis muziejus (aišku, senas, aptriušęs, tik lentynos naujesnės, su ženklais „Japonijos parama“), Prezidentūra, kurios kareiviai neleidžia fotografuoti, o aplinkinėse gatvėse nuvijo nuo šaligatvių: negalima eiti pernelyg arti apsaugininkų pastato tvoros. Teko žingsniuoti gatve.

Nuakšutas nuo aukščiausio viešbučio stogo. Matosi Saudų mečetė ir prezidentūros parkas (uždaras ir supamas karių saugomos tvoros)

Nuakšotas nuo aukščiausio viešbučio stogo. Matosi Saudų mečetė ir prezidentūros parkas (uždaras ir supamas karių saugomos tvoros)

Įdomesnis Nuakšote vietinis gyvenimas. Pavyzdžiui, neįsivaizduojamai “sudrožti” automobiliai – sudaužytom lempom, stiklais, parištais bagažinės dangčiais, bet dar kažkaip važiuojantys. Ir tokių – dauguma! Kai kurie su dar nenuplėštais Lenkijos, Serbijos, kitų Rytų Europos šalių lipdukais: štai kur “gyvenimą tęsia” visi 190 Mercedesai iš mano vaikystės Lietuvos. Mauritanijoje nėra techninės apžiūros, neprivalu segtis diržų, niekas nesilaiko eismo taisyklių (kaip laikysies kai, pavyzdžiui, viename šviesofore vienu metu degė ir žalia, ir raudona spalvos). Ir, sako, daug teisių nupirktos už kyšius.

Nuakšuto automobiliai. Stumdytojai prireikus paparkuoti papildomą, pastumia esamus

Nuakšoto automobiliai. Stumdytojai prireikus paparkuoti papildomą, pastumia esamus

Arba „viešasis transportas“ – niekur neskelbiamais maršrutais važinėjantys nepažymėti taksi. „Kaip žinoti, kuris automobilis – taksi ir koks jo maršrutas?“ – „Pagyveni Nuakšote ir jauti“.

Nuakšoto žvejai ir kupranugariai

Bet labiausiai Nuakšoto afrikietiškai kitoks vietinis gyvenimas atsiskleidžia konkrečiose vietose.

Nuakšoto turgus

Nuakšoto turgus

Žvejų pakrantėje, kur kiekvieną vakarą sugrįžta spalvingi žvejų laiveliai, perkrauna laimikį į bendrus laivus, kuriuos augaloti vyrai ištempia į krantą. Čia laukia restoranų šeimininkės – supirks rytdienai geriausias žuvis. Žvejyba niekad nebuvo mauritanų tradicija ir iki šiol ja užsiima imigrantai iš Senegalo – bet žuvis su ryžiais tapo Mauritanijos nacionaliniu patiekalu.

Žvejai ištempia į krantą savo laivą Nuakšoto žvejų uoste - tiksliau, Žvejų pakrantėje, nes jokios prieplaukos nėra, reikia tempti rankomis laivus į paplūdimį

Žvejai ištempia į krantą savo laivą Nuakšoto žvejų uoste – tiksliau, Žvejų pakrantėje, nes jokios prieplaukos nėra, reikia tempti rankomis laivus į paplūdimį

Kupranugarių turguje, kur pririšti šimtai šių “dykumų laivų”. Deja, nors asilai Nuakšote dar naudojami transportui, kupranugariai – jau tik mėsai. Nors kartais vos sukramtoma, ji – pati populiariausia.

Kaip ir daugelis Afrikos sostinių, Nuakšotas paliko vieną įspūdį kai ten atskridau iš Kanarų salų ir kitą – kai ten sugrįžau prieš skrydį atgal, išnaršęs dykumų tolius.

Kupranugarių turguje Nuakšote

Kupranugarių turguje Nuakšote. Užrašai ant kupranugarių nurodo šeimininką, numeriai – kad greitai bus skerdžiamas. Kupranugariai čia tik laikomi, o sandoriai sudaromi paviljonuose aplink

Atvykęs pirmąkart mačiau skurdą, šiukšles, sukiužimą. Pirmosios nakvynės viešbutyje – dažais ištepliotą langą, suskaldytas vonios plyteles (tikriausiai statybininkų, nes viešbutis gana naujas), vos atsisėdus subyrėjusią kėdę ar lentyną, pasibaigusį karštą vandenį: niekas Afrikoje neįrengiama kaip pas mus.

Sunkvežimis Nuakšote

Sunkvežimis Nuakšote

O sugrįžęs iš daug liūdnesnių, tolimesnių vietų jau regėjau didmiestį. “Koks puikus viešbutis” – pamaniau nors, geriau įsižiūrėjęs, supratau, kad tame viešbutyje irgi daug kas padaryta “tep lep”, išterliota, nudaužyta. Tiesiog to nebepastebi! Ir lengvai supranti, kaip nepastebi patys mauritaniečiai ir nesuvokia, kodėl vakariečiams ten kažkas neįtinka. Visiškai nesupranta, kodėl vakariečiai verčiau keliauja į Maroką kai Mauritanija, vietinio gido žodžiais, irgi „turi viską tą patį“…

Atsitiktinis Nuakšoto vaizdas

Atsitiktinis Nuakšoto vaizdas

Vakarietiškas Mauritanijos sostinės veidas

Beje, Nuakšotas turi ir vakarietišką veidą. Net nustebau kiek ten “ekspatų” – turtingų imigrantų, užsiimančių verslais ar dirbančių tarptautinėms organizacijoms bei ambasadoms, Nuakšote primenančioms milžiniškas tvirtoves. Atsikelia ir kiti arabai, ir europiečiai, tyliai apeidinėjantys Mauritanijos alkoholio draudimą visokiais vakarėliais Prancūzijos ambasadoje ar iškabų neturinčiuose baruose.

Prancūzų įkurta Zeinart galerija Nuakšote

Prancūzų įkurta Zeinart galerija Nuakšote

“Ekspatai” sukūrę ir neblogų restoranų (picos, spagečiai, kebabai…) ir Zeinart meno galeriją, kurioje tvarka ir skoningumas tarsi Prancūzijoje. Juk priklauso prancūzei… Jos vyras kai kuriuos “vietinius dirbinius” ir gamina, dar kai ką užperka Senegale. “Ekspatams” – net Cinqueme sodas, kuriame kiek akis užmato pardavinėjami sodinukai. Koks europietis nenorės auginti gėlių namie…

Tik dalelė sodinukų prekybos Cinquieme sode

Tik dalelė sodinukų prekybos Cinquieme sode

Ekspatai mėgsta leisti laiką Sultan Beach paplūdimyje 20 km į šiaurę nuo Nuakšuto, kurio smėlėtoje ir banguotoje platybėje nejučia pagalvoji: Mauritanija galėtų pritraukti ne mažiau “saulės turistų”, nei koks Egiptas. Vietiniai turi kitą paplūdimį – kiek mažiau tvarkingą, iš karto į šiaurę nuo žvejų prieplaukos.

Nuakšoto ekspatų paplūdimys. Greta Kataro investuotojai jau pastatė pirmąjį viešbutį masiniams saulės turistams – žiūrėsime, kaip seksis

Nuakšoto ekspatų paplūdimys. Greta Kataro investuotojai jau pastatė pirmąjį viešbutį masiniams saulės turistams – žiūrėsime, kaip seksis

Kai kurie vietiniai Nuakšote net truputėlį „apvakarėjo“ („Tinderis“ neišpopuliarėjo, bet, vietiniai pasakojo, jei važiuosi per Nuakšotą gera mašina, sustabdys kokia mergina „vienos nakties nuotykiui“). Bet daugeliui mauritanų idealas – nebe „nuodėmingoji“ Prancūzija, o Kataras ar kokia kita turtinga Persijos įlankos musulmoniškas šalis.

Prisidengę mauritanai savo paplūdimyje. Vandenyne - žvejų laivai

Prisidengę mauritanai savo paplūdimyje. Vandenyne – žvejų laivai

Mauritanijos tragedijos: korupcija ir reformų liūnas

Deja, Nuakšote geriausiai pamatai ir Mauritanijos akmenį po kaklu – visokiausius eksperimentus, turinčius “tuoj tuoj” sumoderninti šalį, o iš tiesų beprasmius ar žalingus. Tai, kad šalis 2017 staiga pakeitė vėliavą ir himną, o nuo Mauritanijos ugijos banknotų nubraukė nulį – dar nieko. Panašiu metu sugalvojo perkelti ir oro uostą: senasis buvo prie miesto centro, naujasis – 40 km už Nuakšoto. „Kodėl“ niekas negalėjo pasakyti. Ten – jokio viešojo transporto, taksistai lupa beprotiškus pinigus. Naujojo oro uosto šūkis “Sveiki atvykę į ateitį!”, tik ta ateitis – be wifi, su į niekur vedančiomis “food court” rodyklėmis, tualetais be popieriaus ir muilo. Užtat su autobusais, kurie paveža 50 metrų nuo vartų iki vienintelio perone stovinčio lėktuvo (tai kas, kad greičiau būtų nueiti pėsčiam ir Europoje seniai taip daroma). Senasis oro uostas gi paverstas kažkokia postapokaliptine niekam nereikalinga dykra vidury miesto: pakilimo takas tapęs „prasilėkimo trasa“ ir byrantiems mersedesams, ir asilams.

Mėgstamiausias mauritaniečių patiekalas - žuvis su daržovėmis ir ryžiais. Tai įspūdinga, nes anksčiau žuvies mauritaniečiai nevalgydavo. Iki šiol daugybė žvejų - imigrantai. Kita vertus, kai pagalvoji, bulvės juk iš Amerikos, jų lietuviai seniau neturėjo, ir cepelinai irgi nėra toks jau senas patiekalas....

Mėgstamiausias mauritaniečių patiekalas – žuvis su daržovėmis ir ryžiais. Tai įspūdinga, nes anksčiau žuvies mauritaniečiai nevalgydavo. Iki šiol daugybė žvejų – imigrantai. Kita vertus, kai pagalvoji, bulvės juk iš Amerikos, jų lietuviai seniau neturėjo, ir cepelinai irgi nėra toks jau senas patiekalas….

Vietiniai pasakojo apie dar keistesnes “reformas”: štai jau nepriklausomos Mauritanijos valdžia sugalvojo, kad mokyklose visi dalykai turi būti dėstomi nebe arabiškai, o prancūziškai: suprask, “pasauline” elito kalba. Dabar vaikai nebeišmoksta matematikos, biologijos ar fizikos – nes nesupranta gerai prancūziškai. Nebeišmoksta ir arabiškai, nes mokykloje arabiškos tik arabų pamokos – tarsi užsienio kalbos. O užsieniečiams dėl to Mauritanijoje lengviau nebent prancūzams – juk visiems kitiems europiečiams ar amerikiečiams „tarptautinė kalba“ seniai yra anglų.

Prezidentūra. Po šios nuotraukos padarymo kariai mums greitai nurodė pasišalinti

Prezidentūra. Po šios nuotraukos padarymo kariai mums greitai nurodė pasišalinti

Na, yra ir geresnių eksperimentų. Jokios šalies piliečiams nebereikia Mauritanijos ambasadose prašyti vizų – jos duodamos Nuakšoto oro uoste. Tiksliau, parduodamos. Bet vis šalis atviresnė. Didesnė problema – kaip ten nusigauti. Turintiems laiko lietuviams, turbūt, geriausia skristi į Maroką ir važiuoti iš ten, nes visi kiti būdai – brangūs.

Reforma, kurios mauritaniečiai laukia, bet jos vis nėra – kova su korupcija. Ji – milžiniška. Pakelėse stūkso policijos ir žandarmerijos patikros punktai, kurie tik ir ieško prie ko prisikabinti. Jei keliauji „kaip reikia“ autobusu – neprisikabins, bet skaičiau daug keliavusiųjų autostopu istorijų, kuriuos išsodina, aiškina, neva tai draudžiama, duoda suprasti „susimokėk kyšį ir negaišim laiko“. Nors tarp vietinių autostopas populiarus… Taip pat kyšius renka ir iš samdytų ekskursijų vairuotojų: esą, „turistai tau daug davė, tai pasidalink ir su mumis, antraip valandėlę palaikysim, viską tikrinsim, turistai geru žodžiu neminės“.

Arbata, duodama ir vis pildoma svečiams

Arbata, duodama ir vis pildoma svečiams

Vaistas menkai žinomų valstybių fobijai

Jei būčiau psichologas, atrasčiau naują fobiją “menkai žinomų valstybių baimė”. Daug galime atleisti “žymioms šalims”, kaip Turkija, Egiptas, net Brazilija ar PAR, bet vos tik pasakau, kad keliausiu į kokią Mauritaniją ar Paragvajų – tuoj randasi žmonių, puolančių gąsdinti baisumais, neva vykstančiais šalyje, apie kurią jie patys dar ką tik nebuvo girdėję.

Mano žmonai daroma hena

Mano žmonai daroma hena

Nes „pagūglina“ ir randa, kad, pavyzdžiui, Mauritanijoje 2007 m. plėšikai ar teroristai nužudė keturis prancūzų turistus. Tai kas, kad po to joks užsienietis Mauritanijoje nežuvo. Tai kas, kad per tą laiką teroristai ir banditai kitur pasaulyje išžudė tūkstančius turistų – ir Europoje, JAV. Bet kadangi Mauritanija yra „menkai žinoma valstybė“, to vienintelio incidento pakako, kad Dakaro ralis būtų „su visam“ iškeltas iš Afrikos, o žiniasklaida įtrauktų Mauritaniją į „amžino pavojaus“ sąrašą. O Paryžiuje gali kiek nori išpuolių surengti teroristai, Rio de Žaneire – banditai: šie miestai „puikiai žinomi“ ir į visados liks didžiausių svajonių, o ne didžiausių baimių, sąrašuose.

Ant kopos prie Šingečio: kupranugariai, džipai ir vietinės moterys

Ant kopos prie Šingečio: kupranugariai, džipai ir vietinės moterys

Tiesa, lietuviai nėra iš bailiausiųjų keliautojų ir net nustebau, kad Mauritanijoje mūsų šalis ganėtinai žinoma: ne vienas mauritanas teigė sutikęs ar net pažįstantis kitų lietuvių. „Kaip jūs dėkojate?“ – paklausė tas Šingečio bibliotekos senukas šeimininkas. „Ačiū“ – sakau. „Tikrai? Neturite kito žodžio?“. „Dėkui“ – sakau. „Taip, kiti turistai iš Lietuvos man sakė šitą!“. Be to, nemažai lietuvių jūrininkų žvejoja prie Mauritanijos krantų.

Šiame ekspatų restoranėlyje sutiktatas vietinis sakė pažįstantis lietuvį pavarde Starkis

Šiame ekspatų restoranėlyje sutiktatas vietinis sakė pažįstantis lietuvį pavarde Starkis

Tie lietuviai, kaip ir aš, įsitikina, kad Mauritanija tikrai nėra baisi. Ir tiems keliautojams, kurie nepabūgsta gąsdinimų, ta menkai žinomų valstybių fobija, turbūt, išeina tik į naudą. Mauritanija nebūtų ta pati Mauritanija, jeigu jos dykumos būtų užgrūstos turistais, kaip Maroko Merzuga, jeigu vietoje atokių tradicinių belangių viešbutėlių stūksotų visas spektras 5* resortų, britų jaunimėlis slapta laktų alų hosteliuose, o imituodami užsieniečius turtingesni vietiniai nusimestų tautinius apdarus.

Bet iki to dar daugybė metų ar dešimtmečių. Nors kas keliolika metų turizmo mastai pasaulyje padvigubėja, tokiose šalyse, kaip Mauritanija, supranti, kad dar yra aibė unikalių ir įdomių vietų, kur turizmo išvis nėra.

Mauritanijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Mauritaniją.

Mauritanijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Mauritaniją.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    10 komentarai

  1. Labai įdomus pasakojimas. Geras palyginimas: kupranugaris – tarpmiestinis traukinys, o asilas – miesto automobilis.????

  2. Puiku! O kaip geriausia nuskristi ir į kurį miestą?

    • Yra dvi galimybės – Nuakšotas ir Nuadžibas. Aišku, nepigu. Aš skridau iš Kanarų salų, susidaręs ilgą maršrutą pigių skrydžių bendrovėm iki Kanarų salų ir paskui iš ten.

      Jei iš Kanarų salų skristi Mauritania Airways (iš Gran Kanarijos skraidina tiek į Nuadžibą, tiek į Nuakšotą), visas toks paskraidymas iš Lietuvos bus pigesnis, nei tiesiog pirkti bilietus Vilnius-Mauritanija-Vilnius.

      Po Mauritaniją dažnai keliaujama taip, kad atvykstama į Nuakšotą, o išvykstama iš Nuadžibo (ar atvirkščiai). Tarkim, iš Nuakšoto važiuojama į Ataro dykumą viešuoju transportu, o iš ten grįžtama garsiuoju traukiniu į Nuadžibą. Deja, tam trūko laiko.

      • ačiū už patarimą. O kas yra gera kaina i Mairitaniją? Ar galėsiu paklausti patarimų privačiai, jei nuspręsiu keliauti ten!

        • Jeigu skristi per Kanarus, kaina iš Kanarų į Mauritaniją ir atgal iki Kanarų ~250 eurų yra normali, jei į Nuakšotą. Į Nuadžibą gali būti pigiau. Į Kanarus galima nuskristi už 100 eurų į abi puses ir pigiau, jei “durstyti” pigių skrydžių bendrovių bilietus. Tai iš viso ~300-350 eurų. Tiesiai iš Lietuvos bus brangiau. Patarimų tikrai galite klausti – bet būčiau dėkingas, jei klaustumėte komentaruose po pačiu straipsniu, nes dažnai tie patys klausimai būna aktualūs daugeliui keliautojų.

  3. Ačiū už įdomų pasakojimą. Priminė apsilankymą pernai žiemą. Tikrai viena įsimintiniausių šalių.

    Pridėčiau, kad po Senegalo (mes taip kitom sieną, įmanomas būdas) gali nustebinti mauritanų svetingumas. Jei senegaliečiai nieko nedaro taip sau, vien už kontaktą prašo pinigų, mauritanai daugeliu atvejų stengiasi neprašyti padėti, palydėti, pasidalyti. Ne kartą įsitikinom, kad prireikus be globos, stogo virš galvos, maisto neliktume, nepaisant skirtingos religijos. Matant skurdą, turizmo likučius, tai pakeri, bet gal tai lemia ir hierarchinė visuomenės sankloda, kuri ten labai ryški. Kelionė daug įspūdžių palieka ne vien objektais, bet ir bendruomenės archajiškumo įspaudu.

    Tikiuosi, daugiau žmonių Mauritaniją atras be baimės ir prietarų. Pritarčiau, kad dabar (na, po karantinų) tikrai yra puikus metas tą padaryti.

    • Dėkui! Išties, arabų kultūrai labai būdingas svetingumas, o Mauritanija visgi – arabiškos kultūros šalis. Deja, daugelis žmonių apie arabų šalis nuomonę susidaro pagal tas populiariausias – Maroką, Tunisą, Egiptą. Išties, ten tiek turistų, kad to svetingumo likę mažiau, atsiradęs “masinis kaulijimas” (gal ne toks kaip “Juodojoje Afrikoje”, bet visgi).

      Panašiai svetingumo mažiau ir Dubajuje – tiesiog ten arabai sudaro mažumą ir daug kas vyksta komerciniu pagrindu, net ir šalies gyventojai surinkti iš esmės komerciniu pagrindu iš viso pasaulio.

      Tam, kad žiūrėtum į svečią pagarbiai, matyt, reikia ir kad tas svečias būtų retas. Maroke, Tunise, Egipte, JAE taip seniai nebėra (bent jau pagrindiniuose miestuose ir kurortuose). Na o Mauritanijoje svečias – vis dar retas ir todėl gerbiamas, kaip per amžius įprasta arabų kultūroje. Panašias “gerbiamo ir laukiamo svečio” patirtis turėjau ir Sirijoje (prieš karą), Irane (ne arabų kultūra – bet svetingumo atžvilgiu panaši), Kuveite.

  4. Sveiki, puikus pasakojimas!!! Noriu paklausti ar imanoma po Mauritaniją keliauti kemperiu? Kokius įdomiausius objektus ir vietas galima bus juo pasiekti? Ateinančią žiemą kemperiu keliausiu po Maroką, tai kilo mintis užsukti ir į Mauritaniją. Kaip įsigyti vizą? Ačiū!

    • Dėkui! Manau įmnoma keliauti kemperiu, tačiau Adraro dykumoje bus kelių, kurie bus nepravažiuojami (pravažiuojami tik visureigiais) – tad nepasiekiamos bus ir kai kurios svarbiausių lankytinų vietų (oazių miesteliai, Rišato struktūra), be to, pati dykumos atmosfera pajaučiama tik nuvažiavus nuo asfalto. Aišku, galbūt būtų galima palikus kemperį išsinuomoti džipą su vairuotoju kelioms dienoms.

      Dėl vizos – mes gavome Mauritanijos vizą oro uoste, tačiau mes skridome, o ant žemės sienų, kaip suprantu, viza neišduodama – reikėtų kreiptis į ambasadą. Lietuvai atstovauja Mauritanijos ambasada Berlyne. Taip pat, URM duomenimis, yra Mauritanijos garbės konsulė Klaipėdoje, kuri vizos neišduos, bet gali atsakyti į klausimus (gal pvz. yra būdas ir gauti vizą atvžiavus automobiliu “ant sienos”). Kai kurios šalys (bet ne visos) leidžia vizos prašyti bet kurioje ambasadoje – tokiu atveju galėtumėte jos prašyti pakeliui Rabate (Maroke). Bet kitos šalys leidžia vizos prašyti tik ambasadoje, akredituotoje tavo šaliai (t.y. Berlyne) – tokiu atveju galėtų reikėti siųsti pasą. Žr. URM informaciją dėl atstovvimo Lietuvai: https://keliauk.urm.lt/location/mauritanija

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *