Dažnam lietuviui Varšuva – tik tarpinė stotelė. Automobiliu pakeliui į Čekiją ar Vokietiją, arba “pagavus” pigesnius lėktuvo bilietus iš Varšuvos oro uosto.
Tačiau juk Varšuva – didžiausias Vidurio Europos miestas, ilgą laiką buvęs ne tik Lenkijos, tačiau ir Lietuvos sostine. Į Seimus jos karalių rūmuose karietomis keliaudavo bajorai iš visos mūsų šalies.
Man Varšuva irgi ne kartą ir ne du buvo “tiesiog pakeliui”, bet savo valandas mieste visada išnaudodavau vaisingai. Ką įdomiausia pamatyti Varšuvoje per vieną ar kelias dienas aprašau žemiau.
Varšuvos valdovų rūmai, kuriuose gyveno Lenkijos-Lietuvos bendri karaliai.
Naujas Varšuvos senamiestis
Varšuvos senamiestis atrodo senas. Bet iš tikro per Antrąjį pasaulinį karą jis visas buvo virtęs griuvėsių lauku. Laimė, atstatytas – ne taip, kaip įprasta Rytų Europoje, net Lietuvoje, kur ištisi senamiesčių kvartalai pakeisti parkais ar sovietiniais monstrais. Lenkai sostinės senamiestį atstatė labai rimtai, autentiškai.
Bet ką reiškia autentika? Juk per daugybę šimtmečių iki Antrojo pasaulinio karo dažname sklype namai keitė vienas kitą! Tarkime, Viduramžiais gal stovėjo gotikinis namas, kuris paskui nugriautas ir kokiame XVIII a. pakeistas barokiniu, o XIX a. dar kitu. Tokiais atvejais architektai savo nuožiūra rinkosi, kurį iš tų senųjų pastatų atstatyti. Šitaip, tarkime, atstatyta Varšuvos katedra gavo Viduramžių gotikinio, o ne XIX a. neogotikinio fasado, kuris ją puošė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kopiją. Kritikai gali pasakyti, kad šitoks “atstatymas” tėra spėlionė: juk anos Viduramžių katedros buvo išlikusios tik pora iliustracijų. Na, bet Varšuvos senamiestis atrodo kur kas gražiau, nei daug kitų Rytų Europoje, kur karo žaizdas “užpildė” komunistiniai daugiaaukščiai.
Varšuvos senamiesčio centrinės aikštės namai.
Dangoraižių aikštė ir skausmingi paminklai
Tiesa, atstatytas tik Senamiestis, o ne visa prieškarinė Varšuva. Išeidamas iš jo jaučiuosi it palikęs delikataus grožio salą kur kas proziškesnėje jūroje. Tarp pavienių gražesnių kvartalų ima boluoti nuobodūs sovietiniai daugiabučiai, prieini stalininę Generolo Andreso gatvę. O aplink Varšuvos centrinę traukinių stotį – ištisa laukymė, vis labiau užstatoma dangoraižiais.
Pirmasis dangoraižis ten irgi pastatytas greit po karo. 1955 m. Lenkijos mokslo ir kultūros rūmai. Komunistai mėgdavo vaizduoti, kad visokios “šlovingos” profesijos pas juos gyvena puikiai. Aišku, laisvės jiems trūko kaip ir visiems likusiems totalitarinių visuomenių gyventojams. Tad tariamą išskirtinumą galėjo pabrėžti tik didi jų “štabų” architektūra. Ir Vilniuje turime bokštuotus stalininius mokslininkų namus, Profsąjungų rūmus ant aukšto kalno… Bet Varšuvos mokslo ir kultūros rūmai sau lygių turi nebent Maskvoje. Komunistinis dangoraižis puošnus tarsi Viduramžių katedros, tik vietoje šventųjų skulptūrų ten – visokie Markso ir Engelso raštais nešini betoniniai jaunuoliai ir kiti komunistinio panteono “dievai”, “pusdieviai” ir “didvyriai”.
Lenkijos mokslo ir kultūros rūmai.
Dabar aną komunizmo fosiliją, nuo kurios apžvalgos aikštelės (esančios ne pačiame viršuje) dar galima pasidairyti (nepigiai), supa nauji, kapitalistiniai plieno ir stiklo dangoraižiai. Juose – šiuolaikiniai biurai ir viešbučiai, juk Varšuva su savo 2 mln. gyventojų – bene svarbiausias Vidurio Europos ekonominis centras.
Kai kurie nauji pastatai skirti nunykusios praeities atminimui. Dar gausiau paminklų. Jie mena nepriklausomybės kovas su bolševikais (nežinomo kareivio kapas), sovietinius trėmimus į Sibirą, Varšuvos sukilimą prieš nacistinę Vokietiją, genocidus… Ir tų memorialų vis daugėja: naujas modernus žydų muziejus dydžiu pranoko “konkurentus”.
Paminklas tremtiniams Varšuvoje. Lenkiją Antrojo pasaulinio karo metais pasidalino Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Rytinė šalies dalis patyrė sovietinį genocidą.
Varšuvos valdovų kelias ir rūmai
Kur kas “šviesesnė” į Senamiestį vedanti gatvė – Valdovų kelias, ateinantis nuo Krokuvos (todėl ta vieta vadinama Krokuvos priemiesčiu). Jis nutiestas dar kol Lenkijos-Lietuvos valstybė džiaugėsi laisve ir jį supa didingi pastatai, graži Šv. Kryžiaus bažnyčia, ir Lietuvoje garsių giminių namai (pvz. Tiškevičių), prezidentūra, Varšuvos universitetas. Atsiremia ji į Karalių rūmus, skiriančius Krokuvos priemiestį nuo Varšuvos senamiesčio. Aišku, per Antrąjį pasaulinį karą rūmai griuvo, bet, lygiai taip pat aišku, puikiai atstatyti – net Lietuvos herbai, kaip Žečpospolitos laikais, sugrąžinti į salę, kurioje rinkdavosi Abiejų Tautų Respublikos seimai (tiksliau, tos salės kopiją).
Antrieji Varšuvos valdovų rūmai išliko autentiški. Tiesa, jie toliau centro. Tai – barokiniai Lazienkio rūmai, priklausę paskutiniajam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Juos supa gražus parkas su povais.
Lazienkio rūmų vidus.
Lengva pamiršti, kad juos valdęs karalius galios jau beveik neturėjo, o netrukus neliko ir pačios Lenkijos-Lietuvos valstybės.
Dievo žaislas, kaip ir Lietuva
Istorikas Normanas Deivisas Lenkijos istoriją pavadino “Dievo žaislu”. Glūdinti tarp dviejų didžiausių Europos tautų – vokiečių ir rusų – tarp Rytų ir Vakarų – ji buvo nuolat puldinėjama, okupuojama iš abiejų pusių ir patyrė milžiniškas netektis. Lenkų tauta visgi išgyvendavo ir vėl atgimdavo. Atgimė ir dabar – ir laikosi stipriai: Varšuvoje apie 97% gyventojų – lenkai, priešingai daugumai milijoninių Europos didmiesčių, kurie virtę daugiataučiais.
Futbolo ultrų grafitis Varšuvoje prie stadiono. Nusiteikę patriotiškai, Lenkijos futbolo ultros garsėja ir kaip dideli chuliganai
Tiesą pasakius, Lenkijos istorija daug kuo panaši į Lietuvos. Dar daugiau: didžiąją dalį savo egzistavimo amžių šios dvi valstybės žengė drauge: aljanse, unijoje. Todėl ir dabar Varšuvoje dienos vos pakaktų vien apžiūrėti vietoms, susijusioms su Lietuva ir žymiais lietuviais. Ir daug gatvių Varšuvoje pavadinta garbei tų, kurie šitaip pagerbiami ir pas mus – Adomas Mickevičius, Emilija Pliaterytė, karalius Jogaila… Tik, aišku, vardų formos – lenkiškos.
Ir nors tarpukario konfliktas dėl Vilniaus sunaikino tą lenkų-lietuvių vienybę, o kai kurios tuos laikus primenančios Varšuvos atminimo lentos gali lietuviui kelti pyktį, reikia pripažinti: jokia kita Europos sostinė nėra taip akivaizdžiai susijusi su Lietuva, kaip Varšuva. Gal būtų Minskas – bet, priešingai nei Varšuva, po Antrojo pasaulinio karo sugriovimų jis nebuvo atkurtas.
Stalininė Generolo Anderso gatvė ir Vytis, čia vadinamas 'pogon'.
Visi kelionių vadovai po Europos miestus
• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus
Naujausi komentarai