Bendrasis vidaus produktas yra visuma to, kas pagaminama, sukuriama ar kitaip įsigyjama šalyje, išreikšta pinigais (atsižvelgiant į vertę). Kuo didesnis BVP, vidutiniškai tenkantis vienam gyventojui – tuo turtingiau gyvena šalies žmonės. Šis ekonomikos matas dažnai laikomas ir gerovės matu.

Tačiau šiandien vis garsiau girdime – „BVP nėra tinkamas būdas apskaičiuoti gerovę”. BVP kritikai pateikia tokių argumentų: štai jeigu įvyksta karas ar katastrofa yra sunaikinama daug turto. Tuomet žmonės ilgainiui atstato tai, kas sugriauta. Tai kelia BVP (juk gaminamos statybinės medžiagos, statomi namai). Tačiau iš tikro juk net kai viskas bus atstatyta žmonės neturės daugiau, negyvens geriau, negu prieš karą ar stichinę nelaimę – todėl toks BVP kilimas nėra tas pats, kas BVP kilimas įprastiniu metu, kai jis reiškia, jog žmonės gali gyventi geriau.

Argumentas protingas. Bet kai išgirsti, kokios alternatyvos siūlomos – noras atsisakyti BVP kriterijaus praeina. Štai Butano karalius pasiūlė „Bendrosios nacionalinės laimės” indeksą. Į jį sudedami įvairūs tarpusavy nesusiję kriterijai, o rezultatas toks, kad Butanas – viena laimingiausių pasaulio šalių. Juk į bendrosios nacionalinės laimės indeksą įeina meditacijai skiriamas laikas, atsižvelgimas į karmą bei automobilių keliamo triukšmo nebuvimas (budistiniame Butane iš viso tėra 45 tūkstančiai mašinų).

Panašių bandymų – daugybė. Dauguma jų pasižymi tuo, jog atspindi tik jų kūrėjo nuomonę apie „gerovę”. Žaliajam atrodys, kad gerovei labai svarbi ekologija – o kitų politinių pažiūrų žmogus šito nesupras. Musulmonas, matyt, į savąjį „gerovės indeksą” įtrauktų ką nors panašaus į šalies gyventojų „moralinį padorumą”. Tuo tarpu dažnas vakarietis tą patį „moralinį padorumą” suprastų kaip „žmogaus teisių ribojimą”, ne didinantį, o tik mažinantį gerovę (pvz. veidą dengiančių moterų drabužių vilkėjimas). Net ir sutarus, kurie kriterijai svarbūs, būtų sunkiai įmanoma nuspręsti, kokią įtaką kiekvienas iš tų kriterijų turi daryti galutiniam indeksui. Tad ir visokių “gerovės indeksų” yra daugybė.

Nors ir toli gražu netobulas, BVP indeksas turi vieną svarbų pranašumą – jis yra vientisas, objektyvus. Tai – tiesiog visa ko piniginės vertės suma. Čia nebandoma keistomis formulėmis sudėti tarpusavyje nesudedamų dalykų, tokių kaip demokratijos kokybė, bylų skaičius teismuose ir automobilių keliamas triukšmas.

BVP nėra vienintelis dalykas, lemiantis gerovę – tai matas, kiek šalies žmonės išgali įsigyti ir įsigija naujų daiktų ir paslaugų. Kiek per tą laikotarpį žmonės ne savo noru netenka daiktų ir paslaugų jis neparodo. Išskyrus karų ar katastrofų laikotarpius, paprastai šios nesavanoriškos netektys būna mažesnės už įsigijimus – todėl bent jau materialinę gerovę BVP dažniausiai atspindi gerai. Aišku, materialinė gerovė – ne viskas; tačiau nematerialinės gerovės skaičiais neįvertinsime.