Žiūrėjau piruosius debatus prieš 2014 m. prezidento rinkimus (tema: ekonomika). Dalinuosi savo įspūdžiais apie kandidatus:

Zigmantas Balčytis

Zigmantui Balčyčiui sunkiai sekėsi laviruoti tarp kairės ir populizmo ir dažniausiai nusverdavo pastarasis. Normalu kairiajam aiškinti, kad reikia didinti mokesčius – tačiau sakyti, kad būtent dėl to gerės verslo sąlygos ir pan. nelogiška. Politikoje reikia daryti pasirinkimus, “Ir vilkas sotus, ir avis sveika” visada nebūna, o tokių pažadų dalinimas prieš rinkimus – populizmas.

Keli populistiniai Z. Balčyčio teiginiai ir mano komentarai:

Z. BALČYČIO TEIGINIO ESMĖ: Solidarumo dėlei, verslininkams reikia pakelti mokesčius, o dėl to jie susigrąžins prarastas eksporto rinkas.
MANO KOMENTARAS: Didesni mokesčiai gali tik mažinti Lietuvos konkurencingumą; išleidę daugiau pinigų mokesčiams verslininkai galės mažiau investuoti, tad idant gautų tas pačias pajamas turėtų brangiau pardavinėti produkciją

Z. BALČYČIO TEIGINIO ESMĖ: Reikia įvesti progresinius mokesčius tam, kad išlaikyti darbuotojus, tokius, kaip informatikai, Lietuvoje.
MANO KOMENTARAS: Informatikai Lietuvoje gauna vienus didžiausių atlyginimų (5000 Lt +) ir, įvedus progresinius mokesčius, būtent jie atsidurtų tarp tų, kurie daugiausiai netektų. Kadangi užsienyje nuo to algos nepasikeistų, informatikams būtų tik dar didesnė paskata išvykti svetur. Jei kas nors mano, kad progresiniai mokesčiai palies tik kažkokią neapibrėžtą ir tolimą “milijardierių” grupę, klysta – labai turtingų žmonių labai nedaug ir jų niekaip nepakaktų surinkti biudžetui ar net padengti progresinės sistemos administravimo išlaidas, todėl visi realūs progresinių mokesčių siūlymai progresyvumo ribą brėžia gana žemai.

Nuo populizmo Z. Balčytis netikėtai nukrypo atominės energijos klausimu: atominę, jo nuomone, statyti būtina.

Naglis Puteikis

Naglis Puteikis įnešė šiek tiek konflikto į šiaip jau gana ramius debatus, kuriuose frazė “Kaip teisingai pasakė…” skambėjo gal net dažniau nei “Nesutinku su teiginiu…”, kuomet pasiginčijo su A. Zuoku dėl “Barclay’s” atėjimo. Pastarąjį N. Puteikis kritikavo kaip neaiškios naudos (dėl didžiulių valstybės sumokėtų sumų) ir šiaip reiškė nemažai kritikos, gana konstruktyvios, tačiau dažnai susijusios su pavieniais atvejais, o ne bendra situacija (pvz. atsakinėdamas “Kaip pritraukti užsienio investuotojus į Lietuvą?” kalbėjo vien apie, jo nuomone, klaidingą M. Dargužaitės išstūmimą iš pareigų). Nemažai rėmėsi emocijomis.

Bronius Ropė

Kaip ir kiti rimtas pareigas užimantys kandidatai (D. Grybauskaitė, A. Zuokas) B. Ropė debatuose daug rėmėsi savo dabartinio darbo patirtimi. Tačiau Ignalinos mero patirtys iš šalies žiūrint neatrodo tokios svarbios, todėl galėjo susidaryti “kandidato iš žemesnės lygos” įspūdis. Pasirodė, kad B. Ropė kelis kartus atsakė ne į klausimą, o tai, ką buvo pasiruošęs.

Pavyzdžiui, “Kaip didinti Lietuvos konkurencingumą?” aiškino poreikiu vystyti žaliąją energiją, kad nereiktų mokėti brangiai Rusijai už dujas (bet juk žalioji energija dar brangesnė už dujas).

Tačiau B. Ropė turėjo savo aiškias idėjas, kurias perteikė: savivaldos teisių didinimas (ypač regionuose), energetinė nepriklausomybė, žemės ūkio svarba.

Dalia Grybauskaitė

Dalia Grybauskaitė atrodė gana blankiai, bet kai esi valdžioje ir negali kritikuoti valdžios sprendimų, ką nors pasakyti sunkiau. Ji laikėsi tų pačių nuostatų, kaip ir visada: proeuropietiškų (kuo greičiau įsivesti eurą), lengvai kairiųjų (tinka dabartinis pusiau progresinis mokesčių variantas). Čia pakomentuoti mažiausiai ką turiu, nes per 5 metus visi jau mintinai žino, kaip atrodo D. Grybauskaitė įvairiose TV laidose ir ką ji ten sako.

Artūras Paulauskas

Artūras Paulauskas paliko geresnį įspūdį, nei tikėjausi, politine prasme: drįso sakyti ir tai, kas ne visai populiaru, pateikė įdomių idėjų, pavyzdžiui, euro įsivedimo metu dalį Lietuvos banko lėšų pervesti į biudžetą užuot atidavus Europos centriniam bankui. Tačiau A. Paulausko “debatiniai” sugebėjimai nuvylė: ne visai teisingai E. Jakilaičio užsipultas dėl “Invegos” neapgynė savo pozicijos, į vieną iš klausimų išvis dvi minutes kalbėjo “apie nieką” (“Kaip kovoti su šešėline ekonomika?” atsakymas buvo maždaug “Reikia kovoti ryžtingai, rimtai, ne taip, kaip dabar, pasakant pareigūnams, kodėl kovoti reikia(…)” ir t.t. be platesnių paaiškinimų), turbūt iš jaudulio netyčia pasakė priešingą dalyką (siūlė “skatinti jaunimo nedarbą”).

Beje, A. Paulauskas vienintelis net dabartinių Ukrainos įvykių fone netiesiogiai užsiminė apie prorusiškesnę politiką; iš kitų kandidatų tradicinių “Su visais kaimynais reikia gerai sutarti” frazių nebesigirdėjo.

Valdemaras Tomaševskis

Valdemaras Tomaševskis taip pat turėjo įdomių minčių ir per visus debatus nė karto nepaminėjo lenkų mažumos ar kitų mažumų, kalbėjo į temą. Tiesa pasakius, turbūt V. Tomaševskis palietė netgi daugiausiai realių stambių problemų.

V. Tomaševskio akcentai: skatinti turizmą (galimai ir lengvatomis, nes turizmas – šaliai naudingas eksportas), plėsti savivaldos teises, lengvinti žemės reikalų tvarkymą (nes dabartiniu atveju tenka žemės klausimus tvarkytis po kelis metus, o užsienio investuotojams tai išvis “klaidus miškas”), eurą įsivesti kiek vėliau (išsisprendus euro zonoje dabartiniams ekonominiams neaiškumams, Pietų Europos bėdoms, dėl kurių Lietuvai tektų jas remti).

Tiesa, dėl akcento V. Tomaševskį buvo kartais sunkoka suprasti. Bet didžiausia jo problema, matyt, ne ta, o “mažumos politiko įvaizdžio sindromas”.

Teko skaityti įdomią Barako Obamos gyvenimo analizę: autorius rašė, kad labiausiai B. Obamai pasisekė, kai jis pralaimėjo rinkimus į kongresą juodaodžių apygardoje. Paskui kandidatavo į Senatą (kur rasiniu pagrindu sukurtų apygardų nėra) ir laimėjo, o vėliau nuėjo ir iki prezidento. Jei būtų laimėjęs pirmuosius rinkimus, greičiausiai būtų tapęs tokiu, kaip dauguma juodaodžių kongresmenų iš šių apygardų: radikaliai ir nuolat ginti savo mažumos interesus, nes tik taip būtų užsitikrinęs sau perrinkimą. Tačiau kartu taip būtų užsikirtęs kelią rimtesnei karjerai, nes nejuodaodžiai būtų jį laikę “tik saviškiais besirūpinančiu” ir nebalsavę senatoriaus ar prezidento rinkimuose. Dėl panašių priežasčių ir V. Tomaševskis, manau prezidentu greičiausiai niekada netaps (nors, galbūt, iki karjeros pabaigos užsitikrino sau visas vietas, kurioms pakanka Lietuvos lenkų balsų). Ir pats negaliu pasakyti, ar tapęs prezidentu jis tikrai dirbtų tai, apie ką kalbėjo debatuose (visos Lietuvos interesais), ar toliau jam svarbiausi liktų Lietuvos lenkų interesai.

Artūras Zuokas

Artūras Zuokas turbūt parodė geriausius debatavimo sugebėjimus, kalbėjo aiškiai, “į temą”. Savo modernumą A. Zuokas perteikė ir elgesiu: vienintelis debatų metu naudojosi ne lapeliu su užrašais, bet planšetiniu kompiuteriu. Gal kartais laikėsi pernelyg intelektualiai, pvz. citavo XVIII a. Adamo Smito knygą: ekonomistas žinos, kad A. Smitas – modernios ekonomikos tėvas, bet A. Smito nežinantis šiandieninės Lietuvos ekonomikos komentavimo remiantis 250 m. senumo knyga galėjo ir nesuprasti. Didesnė bėda, kad, kaip ir A. Zuoko politikoje, debatų metu akcentuotos “smulkios įdomybės”, kurios, kartais puikiai nusisekančios, kartais su trenksmu žlungančios, visgi yra tik maža valstybės reikalų dalis (tačiau puikiai tinka viešiesiems ryšiams). Pavyzdžiui, “Vilnius veža” taksi ar akcija viešuosius pirkimus daryti tik iš minimumo darbuotojams nemokančių įmonių (kuri, matyt, tik prideda papildomą biurokratinį pliusiuką, nelabai svarbų, nes ar mokėti 1000 Lt, ar 1010 Lt skirtumo nėra, o Vilniuje minimumą ir šiaip mažiau kas gauna). Kaip ir B. Ropė bei V. Tomaševskis, A. Zuokas akcentavo savivaldos teisių plėtrą.