Išskleisti meniu

Politinis gyvenimas

Kai prisiliečiau prie istorijos

Kai prisiliečiau prie istorijos

| 0 komentarų

Daugelis mano tekstų apie užsienio šalis neturi „galiojimo laiko“ – juos nuolat atnaujinu, o ir šalys keičiasi mažai. Tikriausiai dar ir šiandien galėtum keliauti po Romą ar Niagaros krioklius pagal kelionių vadovą, parašytą prieš šimtą metų.

Bet yra buvę ir atvirkščiai. Kai keliaudamas atsidūriau istorinių įvykių sūkuryje ir tie, kurie keliavo ar keliaus ten vėliau, jau niekada neišvys vietų tokių, kokias mačiau aš.

Štai mano straipsniai apie tas vietas ir tuos laikus:

 


Sirija pilietinio karo išvakarėse

Kai 2009 m. keliavau po Siriją to dar negalėjau įsivaizduoti, bet tai buvo priešpaskutiniai taikos metai, kai turistai galėjo laisvai ir paprastai aplankyti visas Sirijos kryžiuočių pilis, senuosius arabų miestus, svetingus vietinius ar Palmyros bokštinius kapus (kuriuos paskui susprogdino Islamo valstybė). Tada dar šiame tinklaraštyje nerašiau straipsnių apie keliones, bet gerokai vėliau, žvelgdamas atgal ir jau žinodamas „ateitį“, sudėsčiau čia savo prisiminimus, o kartu pamąstymus apie tą šalį ir jos situaciją: “Rekviem Sirijai”.

Bokštinis kapas Palmyroje (Sirija)

Bokštinis kapas Palmyroje (Sirija), kurį vėliau, 2015 m., nugriovė Islamo valstybė

 


Tokijas per žemės drebėjimą, kai sprogo Fukušima

2011 m. Per didįjį Kanto žemės drebėjimą, po kurio sprogo Fukušimos atominė elektrinė, buvome Tokijuje, aukščiausio miesto dangoraižio viršūnėje. Tai buvo mūsų medaus mėnuo ir kaip tik tą lemtingą kovo 11 d. atskridome į miestą. Plačiau apie tas dvi dienas, požeminius smūgius, japonų reakcijas ir kita – mano kelionių dienoraštyje.

Žemės drebėjimo metu, visiems puolus ant žemės

Žemės drebėjimo metu, visiems puolus ant žemės

Dūmai kyla iš žemės drebėjimo padegtos Čibos naftos verslovės. Vaizdas iš aukščiausio Tokijo dangoraižio viršutinio aukšto

 


Kosovas greitai po nepriklausomybės

2011 m. lankiau Kosovą – vos trys metai po to, kai šalis paskelbė nepriklausomybę. Buvo įdomus laikas: gausybės naujų paminklų ano karo didvyriams, chaotiško beatodairiško Kosovo miestų augimo ir t.t. Ką mačiau, aprašiau straipsnyje “Kosovas gimė iš naujo“.

Neseniai pastatytas paminklas Kosovo karo didvyriui su šiuolaikiniu ginklu ir Albanijos vėliava

Neseniai pastatytas paminklas Kosovo karo didvyriui su šiuolaikiniu ginklu ir Albanijos vėliava

Dingusieji be žinios ar žuvę kare Kosovo žmonės. Prištinoje kabojo tokie blunkantys jų atvaizdai

Dingusieji be žinios ar žuvę kare Kosovo žmonės. Prištinoje kabojo tokie blunkantys jų atvaizdai

 


Kuba per didžiųjų pokyčių metą

2012 m. keliavau po Kubą. Fidelio Kastro jau nebuvo, bet valdė jo brolis Raulis. Kuba atsivėrinėjo turistams, kelionės po ją jau buvo įmanomos, bet buvo gausybė keistų ribojimų: nuo visur neskanios mėsos (nes mėsos importuoti savarankiškai niekas neturėjo teisės) iki interneto tik specialiose interneto kavinėse, į kuria sulaukė didžiulės eilės, iki dviejų valiutų (viena vietiniams, kita turistams), iki vaistinių užsieniečiams (vietiniams daug kas neprieinama) ir t.t. Vėliau daug kas nyko, Kuba pamažu – labai pamažu – artėjo prie eilinės šalies. Tą 2012 m. Kubą aprašiau čia, straipsnyje “Kuba: mirštančios revoliucijos žemė“.

Išblukusi propaganda

Išblukusi propaganda

Trupanti Havana

Trupanti Havana

 


Sakartvelas paskutinėmis Sakašvilio valdžios savaitėmis

2012 m. keliavau po Gruziją tada, kai šalį modernizavusi ir modernia architektūra užstačiusi Micheilo Saakašvlio valdžia artėjo prie pralaimėjimo rinkimuose, kuris daug ką apgręžė, o daug buvusių lyderių net patupdė į kalėjimą. Savo straipsnyje “Gruzijos svajonės pabaiga?” aprašiau nuotaikas Sakartvele ir aplink tuo metu.

Tbilisyje statomas vienas paskutinių Sakašvilio stiliaus supermodernių pastatų

Tbilisyje statomas vienas paskutinių Sakašvilio stiliaus supermodernių pastatų – koncertų salė

 


Ukraina Euromaidano ir Donbaso karo metu

2013-2015 m. kasmet keliavau į Ukrainą ir regėjau, kaip greitai ji keitėsi. 2013 m. dar mačiau stovinčius Leninus, protestus, kurie kitais metais išaugo į Euromaidaną (žr: “Kijevas Euromaidano išvakarėse“). 2014 m. keliavau į Kijevą tuo metu, kai Ukrainos rytuose vyko aršiausi mūšiai – norėjau paremti Ukrainą, o kartu mačiau reakcijas, patriotizmo šuolį (žr. “Kijevas karo metu“). Ir pagaliau Vakarų Ukraina 2015 m. jau „po visko“ – tos kelionės tiklas buvo LDK pilys, bet tarp jų mačiau ir aprašiau ir naujai išdažytas Ukrainos vėliavas, naujai iškilusius paminklus Maidano didvyriams ir Banderos partizanams ir t.t. (žr. “Vakarų Ukraina: lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis“)

Savanoriai perdažinėja Kijevo tvoreles vėliavos spalvom, renka aukas dažams

Savanoriai perdažinėja Kijevo tvoreles vėliavos spalvom, renka aukas dažams

Donbaso bataljonas prisistato Kijevo maidane rinkdamas aukas ir savanorius karius į Donbasą, kur virė mūšiai

Donbaso bataljonas prisistato Kijevo maidane rinkdamas aukas ir savanorius karius į Donbasą, kur virė mūšiai

 


Uzbekija prieš baigiantis Karimovo režimui

2015 m. pervažiavome visą Uzbekiją. Nuomotu automobiliu, kai oficialiai internete dar buvo pilna informacijos, kad tai neįmanoma. Uzbekija atrodė keistame sovietiniame sąstingyje, paskendusi superbiurokratijoje ir superkorupcijoje. Valiutą reikėjo keistis juodojoje rinkoje (o toliau nuo sostinės – ir benziną taip piltis), vizas gauti sunku iš kiekvieno viešbučio rinkti įrodymus, kad apsistojai, kurių galėjo prašyti bet kuris pareigūnas, šie nuolat stabdydavo ir kabinėdavosi, ieškodavo galimybės reikalauti kyšių ir t.t. Tačiau greitai po to mirė diktatorius Islamas Karimovas ir visi, kas keliavo vėliau, pasakojo jau apie kitokią Uzbekiją: į kurią gali patekti be vizų, kuri laukia turistų. Straipsnis iš to laiko: “Uzbekija – sovietiškas šilko kelias“.

Sovietinis GAZ važiuoja pro kanalą, pavogusį vandenį iš Aralo jūros

Sovietinis GAZ važiuoja pro kanalą, pavogusį vandenį iš Aralo jūros

 


Per pasaulį koronaviruso pandemijos pradžios metu

2020 m. tą dieną, kai paskelbta koronaviruso pandemiją, išvažinėjome iš Lietuvos į kelionę po Pietryčių Aziją. Tada pasaulis ėmė užsidarinėti, o mes keliavome iš šalies į šalį daug kur įšokdami paskutiniai (net ir keletui valandų iki uždarant sienas). Kol galiausiai atsidūrėme Pietų Korėjoje 4 mėnesiams, kur nebuvo karantino. Parašiau ištisą straipsnių seriją apie pasaulį tuo metu, kur kiekviena valstybė, atrodo, susigalvodavo savo priemones ir jos buvo skirtingos. Ir labai mažai kas tada galėjo pamatyti visą situaciją ne iš vienos ar dviejų, o iš dešimčių šalių. Įspūdingiausias – pirmasis straipsnis apie išvykimą iš Lietuvos per Lenkiją, Katarą, Tailandą, Indoneziją, pakeliui užsidarinėjant sienoms ir nykstant pasauliui, kurį žinojome. Kokios buvo žmonių nuotaikos skirtingose šalyse, kai, atrodė, kelionė per sienas – tai kelionė laiku? Kokios buvo mūsų nuotaikos, kaip organizavomės, kad būtume riekiamu laiku reikiamoje vietoje, kai tų vietų vis mažėjo? Jis buvo perspausdintas net Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“, nors nesu Amerikos lietuvis… Dienoraščiai iš to laiko: Kovas-balandis (Pietryčių Azija ir kt.) | Balandis-gegužė (Seulas) | Gegužė-birželis (Korėjos kurortai) | Birželis-liepa (Pietų Korėja ir grįžimas) | Liepa-rugsėjis (jausmas grįžus ir kelionė į Suomiją)

Skrydyje Varšuva-Doha

Skrydyje Varšuva-Doha 2020 m. kovo 12 d. Kai kaukės dar buvo neprivalomos ir jas dėvėjo tik mažuma ir kai nemokėjome jų užsidėti (atvirkščiai 🙂 )

Atšaukti reisai Balio oro uosto ekrane

Atšaukti reisai Balio oro uosto ekrane

 


Egiptas be turistų koronaviruso pandemijos metu

Vos atsidarius Egiptui 2020 m. rugsėjį jį apvažiavome nepriklausomau automobiliu – tuo metu į Hurghadą tebuvo keli skrydžiai, organizuotų ekskursijų beveik nebuvo, tad Abu Simbelyje ar Cheopso piramidėje buvome visiškai vieni. Unikali atmosfera, kurios gal daugiau niekada nebus. Viską aprašau dienoraštyje: “Automobiliu per Egiptą. COVID metu.”.

Prie Abu Simbelo šventyklos

Prie Abu Simbelo šventyklos

Edfu šventykloje

Edfu šventykloje

 


Saudo Arabija greitai po to, kai ji atsidarė turizmui

2022 m. nuvažiavome 4300 km per Saudo Arabiją. Iki 2019 m. galo šalis buvo uždaryta turistams (ne musulmonų piligrimams), paskui buvo koronaviruso pandemija ir Saudo Arabija užsidarė vėl – taigi, buvome vieną iš pirmųjų mėnesių, kada turistai įleisti. Patyrėme atradimų (niekur neaprašytos vietos), nesusipratimų ir neaiškumų (galima ar ne į Mediną ir pan.), kruių nepatirs kiti, ir matėme bandymus transformuoti šalį – nuo masinių griovimų iki pažadų apie superstatybas (kurios realybėje dar nevyko).

Apleistame Šakros senamiestyje

Apleistame Šakros senamiestyje

Važiuojame per dykumą

Važiuojame per dykumą

Komentuoti
Įspūdžiai po prezidento rinkimų debatų

Įspūdžiai po prezidento rinkimų debatų

| 1 komentaras

Žiūrėjau piruosius debatus prieš 2014 m. prezidento rinkimus (tema: ekonomika). Dalinuosi savo įspūdžiais apie kandidatus:

Zigmantas Balčytis

Zigmantui Balčyčiui sunkiai sekėsi laviruoti tarp kairės ir populizmo ir dažniausiai nusverdavo pastarasis. Normalu kairiajam aiškinti, kad reikia didinti mokesčius – tačiau sakyti, kad būtent dėl to gerės verslo sąlygos ir pan. nelogiška. Politikoje reikia daryti pasirinkimus, “Ir vilkas sotus, ir avis sveika” visada nebūna, o tokių pažadų dalinimas prieš rinkimus – populizmas.

Keli populistiniai Z. Balčyčio teiginiai ir mano komentarai:

Z. BALČYČIO TEIGINIO ESMĖ: Solidarumo dėlei, verslininkams reikia pakelti mokesčius, o dėl to jie susigrąžins prarastas eksporto rinkas.
MANO KOMENTARAS: Didesni mokesčiai gali tik mažinti Lietuvos konkurencingumą; išleidę daugiau pinigų mokesčiams verslininkai galės mažiau investuoti, tad idant gautų tas pačias pajamas turėtų brangiau pardavinėti produkciją

Z. BALČYČIO TEIGINIO ESMĖ: Reikia įvesti progresinius mokesčius tam, kad išlaikyti darbuotojus, tokius, kaip informatikai, Lietuvoje.
MANO KOMENTARAS: Informatikai Lietuvoje gauna vienus didžiausių atlyginimų (5000 Lt +) ir, įvedus progresinius mokesčius, būtent jie atsidurtų tarp tų, kurie daugiausiai netektų. Kadangi užsienyje nuo to algos nepasikeistų, informatikams būtų tik dar didesnė paskata išvykti svetur. Jei kas nors mano, kad progresiniai mokesčiai palies tik kažkokią neapibrėžtą ir tolimą “milijardierių” grupę, klysta – labai turtingų žmonių labai nedaug ir jų niekaip nepakaktų surinkti biudžetui ar net padengti progresinės sistemos administravimo išlaidas, todėl visi realūs progresinių mokesčių siūlymai progresyvumo ribą brėžia gana žemai.

Nuo populizmo Z. Balčytis netikėtai nukrypo atominės energijos klausimu: atominę, jo nuomone, statyti būtina.

Naglis Puteikis

Naglis Puteikis įnešė šiek tiek konflikto į šiaip jau gana ramius debatus, kuriuose frazė “Kaip teisingai pasakė…” skambėjo gal net dažniau nei “Nesutinku su teiginiu…”, kuomet pasiginčijo su A. Zuoku dėl “Barclay’s” atėjimo. Pastarąjį N. Puteikis kritikavo kaip neaiškios naudos (dėl didžiulių valstybės sumokėtų sumų) ir šiaip reiškė nemažai kritikos, gana konstruktyvios, tačiau dažnai susijusios su pavieniais atvejais, o ne bendra situacija (pvz. atsakinėdamas “Kaip pritraukti užsienio investuotojus į Lietuvą?” kalbėjo vien apie, jo nuomone, klaidingą M. Dargužaitės išstūmimą iš pareigų). Nemažai rėmėsi emocijomis.

Bronius Ropė

Kaip ir kiti rimtas pareigas užimantys kandidatai (D. Grybauskaitė, A. Zuokas) B. Ropė debatuose daug rėmėsi savo dabartinio darbo patirtimi. Tačiau Ignalinos mero patirtys iš šalies žiūrint neatrodo tokios svarbios, todėl galėjo susidaryti “kandidato iš žemesnės lygos” įspūdis. Pasirodė, kad B. Ropė kelis kartus atsakė ne į klausimą, o tai, ką buvo pasiruošęs.

Pavyzdžiui, “Kaip didinti Lietuvos konkurencingumą?” aiškino poreikiu vystyti žaliąją energiją, kad nereiktų mokėti brangiai Rusijai už dujas (bet juk žalioji energija dar brangesnė už dujas).

Tačiau B. Ropė turėjo savo aiškias idėjas, kurias perteikė: savivaldos teisių didinimas (ypač regionuose), energetinė nepriklausomybė, žemės ūkio svarba.

Dalia Grybauskaitė

Dalia Grybauskaitė atrodė gana blankiai, bet kai esi valdžioje ir negali kritikuoti valdžios sprendimų, ką nors pasakyti sunkiau. Ji laikėsi tų pačių nuostatų, kaip ir visada: proeuropietiškų (kuo greičiau įsivesti eurą), lengvai kairiųjų (tinka dabartinis pusiau progresinis mokesčių variantas). Čia pakomentuoti mažiausiai ką turiu, nes per 5 metus visi jau mintinai žino, kaip atrodo D. Grybauskaitė įvairiose TV laidose ir ką ji ten sako.

Artūras Paulauskas

Artūras Paulauskas paliko geresnį įspūdį, nei tikėjausi, politine prasme: drįso sakyti ir tai, kas ne visai populiaru, pateikė įdomių idėjų, pavyzdžiui, euro įsivedimo metu dalį Lietuvos banko lėšų pervesti į biudžetą užuot atidavus Europos centriniam bankui. Tačiau A. Paulausko “debatiniai” sugebėjimai nuvylė: ne visai teisingai E. Jakilaičio užsipultas dėl “Invegos” neapgynė savo pozicijos, į vieną iš klausimų išvis dvi minutes kalbėjo “apie nieką” (“Kaip kovoti su šešėline ekonomika?” atsakymas buvo maždaug “Reikia kovoti ryžtingai, rimtai, ne taip, kaip dabar, pasakant pareigūnams, kodėl kovoti reikia(…)” ir t.t. be platesnių paaiškinimų), turbūt iš jaudulio netyčia pasakė priešingą dalyką (siūlė “skatinti jaunimo nedarbą”).

Beje, A. Paulauskas vienintelis net dabartinių Ukrainos įvykių fone netiesiogiai užsiminė apie prorusiškesnę politiką; iš kitų kandidatų tradicinių “Su visais kaimynais reikia gerai sutarti” frazių nebesigirdėjo.

Valdemaras Tomaševskis

Valdemaras Tomaševskis taip pat turėjo įdomių minčių ir per visus debatus nė karto nepaminėjo lenkų mažumos ar kitų mažumų, kalbėjo į temą. Tiesa pasakius, turbūt V. Tomaševskis palietė netgi daugiausiai realių stambių problemų.

V. Tomaševskio akcentai: skatinti turizmą (galimai ir lengvatomis, nes turizmas – šaliai naudingas eksportas), plėsti savivaldos teises, lengvinti žemės reikalų tvarkymą (nes dabartiniu atveju tenka žemės klausimus tvarkytis po kelis metus, o užsienio investuotojams tai išvis “klaidus miškas”), eurą įsivesti kiek vėliau (išsisprendus euro zonoje dabartiniams ekonominiams neaiškumams, Pietų Europos bėdoms, dėl kurių Lietuvai tektų jas remti).

Tiesa, dėl akcento V. Tomaševskį buvo kartais sunkoka suprasti. Bet didžiausia jo problema, matyt, ne ta, o “mažumos politiko įvaizdžio sindromas”.

Teko skaityti įdomią Barako Obamos gyvenimo analizę: autorius rašė, kad labiausiai B. Obamai pasisekė, kai jis pralaimėjo rinkimus į kongresą juodaodžių apygardoje. Paskui kandidatavo į Senatą (kur rasiniu pagrindu sukurtų apygardų nėra) ir laimėjo, o vėliau nuėjo ir iki prezidento. Jei būtų laimėjęs pirmuosius rinkimus, greičiausiai būtų tapęs tokiu, kaip dauguma juodaodžių kongresmenų iš šių apygardų: radikaliai ir nuolat ginti savo mažumos interesus, nes tik taip būtų užsitikrinęs sau perrinkimą. Tačiau kartu taip būtų užsikirtęs kelią rimtesnei karjerai, nes nejuodaodžiai būtų jį laikę “tik saviškiais besirūpinančiu” ir nebalsavę senatoriaus ar prezidento rinkimuose. Dėl panašių priežasčių ir V. Tomaševskis, manau prezidentu greičiausiai niekada netaps (nors, galbūt, iki karjeros pabaigos užsitikrino sau visas vietas, kurioms pakanka Lietuvos lenkų balsų). Ir pats negaliu pasakyti, ar tapęs prezidentu jis tikrai dirbtų tai, apie ką kalbėjo debatuose (visos Lietuvos interesais), ar toliau jam svarbiausi liktų Lietuvos lenkų interesai.

Artūras Zuokas

Artūras Zuokas turbūt parodė geriausius debatavimo sugebėjimus, kalbėjo aiškiai, “į temą”. Savo modernumą A. Zuokas perteikė ir elgesiu: vienintelis debatų metu naudojosi ne lapeliu su užrašais, bet planšetiniu kompiuteriu. Gal kartais laikėsi pernelyg intelektualiai, pvz. citavo XVIII a. Adamo Smito knygą: ekonomistas žinos, kad A. Smitas – modernios ekonomikos tėvas, bet A. Smito nežinantis šiandieninės Lietuvos ekonomikos komentavimo remiantis 250 m. senumo knyga galėjo ir nesuprasti. Didesnė bėda, kad, kaip ir A. Zuoko politikoje, debatų metu akcentuotos “smulkios įdomybės”, kurios, kartais puikiai nusisekančios, kartais su trenksmu žlungančios, visgi yra tik maža valstybės reikalų dalis (tačiau puikiai tinka viešiesiems ryšiams). Pavyzdžiui, “Vilnius veža” taksi ar akcija viešuosius pirkimus daryti tik iš minimumo darbuotojams nemokančių įmonių (kuri, matyt, tik prideda papildomą biurokratinį pliusiuką, nelabai svarbų, nes ar mokėti 1000 Lt, ar 1010 Lt skirtumo nėra, o Vilniuje minimumą ir šiaip mažiau kas gauna). Kaip ir B. Ropė bei V. Tomaševskis, A. Zuokas akcentavo savivaldos teisių plėtrą.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,