Išskleisti meniu

Knygos

Kelionių knygos – kurias rinktis?

Kelionių knygos – kurias rinktis?

| 2 komentarai

Kelionių vadovų knygos – geras būdas greitai susipažinti su šalimi, sužinoti viską, kas svarbiausia turistui. Lankytinas vietas, praktinius dalykus, svarbiausias vietinės kalbos frazes, faktus apie istoriją, kultūrą, meną, politiką.

Yra kelios populiariausios kelionių knygų serijos. Kiekviena jų susideda iš dešimčių ar šimtų knygų apie daugelį pasaulio valstybių, parašytų panašiu tai serijai būdingu stiliumi.

Dažniausiai naudojuosi keturiomis žemiau įvardytomis serijomis, kurias paprasčiausia gauti. Čia rašau jų pliusus ir minusus.

Eyewitness guides

EyewitnessKelioniuVadovas

Eyewitness – tikriausiai populiariausios Lietuvoje kelionių knygos, mat tai vienintelė iš didžiųjų serijų, kurios svarbiausios lietuviams knygos išverstos į lietuvių kalbą.

Eyewitness šūkis “Vadovai, parodantys jums tai, apie ką kiti tik pasakoja” yra pagrįstas. Šie kelionių vadovai spalvoti, juose – daugiausiai iš visų nuotraukų ir schemų. Maždaug pusė visų aprašytų vietų specialiai nufotografuotos (“Eyewitness” teigia siunčianti į vietą fotografus su misija daryti nuotraukas)

Kiekvienai lankytinai vietai (miesteliui ar miestui, o didmiesčiuose – objektui) skiriama po pastraipą. Kiekvienam didmiesčiui ar provincijai – po skyrių su įžanga bei planu, pagal kurį galima rasti įdomybes. Šitie skyriai ir sudaro liūto dalį knygos.

Be lankytinų vietų aprašymų būna bendra knygos įžanga, o taip pat “praktinių dalykų” skyrius pabaigoje. Ten trumpai aprašyta ir viešbučių, restoranų: bet ši dalis toli gražu nėra stipriausia, ne visos vietovės turi savo aprašymus, todėl jeigu pagal kelionių knygą renkatės kur nakvoti ar valgyti, “Eyewitness” nelabai geras pasirinkimas. Ir priešingai: geriausias “Eyewitness” tiems, kam aktualu tik išsirinkti lankytinas vietas – jų aprašai čia “išgryninti”, “neperskirti” visokiais praktiniais patarimais.

EyewitnessKelioniuVadovas2

“Eyewitness” stengiasi pateikti faktus, o ginčytinais atvejais viską aprašo iš tos pusės, kaip įprasta sakyti aprašomoje valstybėje (t.y. “Eyewitness” knygos yra tarsi puikiai susisteminti vietinių turizmo informacijos punktų bukletai). Kai rašoma apie “eilines valstybes”, tokį “rašymą per vietinę prizmę” vertinu kaip pliusą: kartu susipažįsti su vietiniu požiūriu.

Tačiau kai kalbama apie diktatūras, kurių “oficiali istorija” gerokai “susukta”, prifarširuota ideologinių “terminų”, tai nebūtinai gerai, nes tam, kad viską suprastum, turi jau nemažai žinoti iš anksto – o kelionių vadovų knygų tikslas juk yra pristatyti šalį “nuo nulio”. Labiausiai įstrigęs pavyzdys iš kelionių vadovo po Kubą: jame minimas “Muziejus, kuriame eksponuojamos praeitų savininkų neteisėtai įsigytos meno vertybės, kurias perėmė valdžia”.

Ne, tame muziejuje nėra kontrabandininkų ar nusikaltėlių daiktų. Tiesiog valdžion atėję komunistai nacionalizavo ir į tą muziejų suvežė visas Kubos privačias vertybes, paskelbę, kad meno vertybių privati nuosavybė pati savaime neteisėta. Geriau, turbūt, kelionių vadove būtų buvę rašyti tik faktus, nenaudojant nei ideologinės, nei jai priešiškos terminologijos, pvz.: “Muziejuje eksponuojami po komunistinės revoliucijos nacionalizuoti meno kūriniai”. Laimė, “Eyewitness” kelionių vadovų po diktatūras mažai, nes ši serija orientuojasi į turistų labiausiai pamėgtus kraštus – todėl su šia problema greičiausiai nesusidursite. Pripažinsiu, kad asmeniškai “Eyewitness” man – mėgstamiausios kelionių knygos.

“Eyewitness” vadovai būna trijų rūšių. Šalių, didmiesčių (pastarieji dar turi gale miesto atlasą) bei sutrumpinti “dešimtukų”, kuriuose pateikiami tik įdomiausi atitinkamos rūšies vietų dešimtukai, pvz. “dešimt gražiausių bažnyčių” (naudinga trumpiems sustojimams).

Rekomenduoju jums “Eyewitness” jei:

• Jums svarbiausia – pasirinkti vietas, kurias lankysite, bei sužinoti apie jas.
• Kur apsistoti ar pavalgyti renkatės ne pagal kelionių vadovo knygą.
• Norite tiesiog faktų ir “nemeluojančių” nuotraukų, o ne kažkieno nuomonės apie šalį.
• Svarbu iliustracijos.

Lonely Planet

LonelyPlanetKelioniuVadovas

Iš pažiūros “Lonely Planet” atrodo daug liūdniau, nei “Eyewitness”: nespalvoti, beveik be nuotraukų (vos kelios spalvotos įklijos su 10-20 gražiausių šalies vietų vaizdais). O kaina ta pati, kaip “Eyewitness”.

Tačiau teko girdėti mintį, kad “Pasižiūrėti į nuotraukas geresnis Eyewitness, o paskaityti – Lonely Planet”. Su ja sutinku tik iš dalies.

Mat jei kalbėti apie lankytinų vietų aprašymus, tai “Eyewitness” informacijos gausa tikrai nenusileidžia “Lonely Planet”, o dėl “Eyewitness” nuotraukų išsirinkti ką lankyti pagal jį paprasčiau.

Tačiau kitų žinių “Lonely Planet” tikrai pateikia daugiau. Maždaug pusė kiekvieno skyriaus apie miestą ar regioną čia skiriama praktiniams dalykams: restoranams, viešbučiams, transportui. Ilgesnė ir bendra įžanga apie šalį. Itin didelis pliusas: puikūs, specialiai parengti planai (dažniausiai neįtikėtinai tikslūs net vietose, kur pirktiniai žemėlapiai ar GPS tikslumo stokoja). Tiesa, planai turi vieną minusą: vietovės juose sužymėtos tik sunumeruotais taškais. Todėl greitai atrasti, kokia vietovė yra šalia – sunku.

Perteikiamų požiūrių klausimu Lonely Planet eina į kitą kraštutinumą nei Eyewitness Guides, mano nuomone, dar blogesnį. Jos kelionių vadovuose reiškiniai vertinami išimtinai per Vakarų prizmę, net pamokslaujama aprašomoms valstybėms. Pavyzdžiui, žodis “apsišvietęs” (“enlightened”) Lonely Planet vadovuose paprastai vartojamas kaip žodžio “vakarietiškas” sinonimas. Dažniausiai “Lonely Planet” kritikuoja tas vietines tradicijas, kurios neatitinka kultūrinio marksizmo, sekuliarizmo, feminizmo arba ekologijos idealų.

LonelyPlanetKelioniuVadovas2

Lonely Planet knygas beveik visas be išimties rašo vakariečiai, dažnai – hipiški, jie pristatomi įžangoje, tad Lonely Planet kelionių knygos labiau nei dauguma kitų yra autorinis darbas su asmeninėmis nuomonėmis. Tiesa, tos nuomonės, matyt, leidyklos peržiūrimos, nes visų autorių gana panašios. Šiaip ar taip, savo pažiūras “Lonely Planet” leidykla dėsto ir atvirai: pavyzdžiui, kiekvienoje knygoje reklamuojamos aukos ekologiniams tikslams (argumentuojama, kad skrydžiai, kuriais keliaujate, teršia gamtą – tad gal reikėtų paaukoti nurodytai organizacijai).

Beje, politizuodami savo kelionių knygas “Lonely Planet” net yra pridarę bėdų keliautojams. Štai “Lonely Planet” kelionių vadovą “Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas” Azerbaidžano muitininkai nuolat konfiskuoja. Mat Kalnų Karabachas jame aprašomas kaip nepriklausoma valstybė. Toks “Lonely Planet” užsispyrimas tikrai stebina, nes toje pačioje knygoje analogiškų situacijų Abchazija ir Pietų Osetija aprašomos kaip Gruzijos regionai.

Rekomenduoju “Lonely Planet” jei:
• Ketinate savarankiškai vaikščioti ir važinėti po miestus, todėl reikia gerų žemėlapių.
• Remdamiesi kelionių knyga ketinate rinktis kur apsistoti ar pavalgyti.
• Manote, kad pasaulyje pasitaikantys esminiai požiūrio skirtumai nuo įprasto Vakaruose – kitų šalių atsilikimo ženklas.

Insight Guides

InsightGuidesKelioniuVadovai

Iš pirmo žvilgsnio “Insight Guides” kelionių knygas lengva sumaišyti su “Eyewitness”. Jos irgi baltais pastorintais viršeliais, spalvotos, pilnos nuotraukų.

Tačiau žvilgtelėjus į tas nuotraukas iškart aišku, kad tai – kita serija. Mat lankytinų vietų nuotraukų ten beveik nėra. Vietoje to, pridėta visokių atsitiktinių aprašomos šalies vaizdų: turgaus prekeivis, taksi automobilis, eilinė miesto gatvė, besimaudantis vasarotojas ir pan.

Man iš tokių nuotraukų naudos mažai: kelionių vadovų knygas paprastai skaitau tam, kad išsirinkti, ką veikti kelionės metu. Tuo tarpu atsitiktinių “gatvės vaizdų” šiaip ar taip kiekvienas prisižiūri kelionės metu, ir dar išsamesnių / gyvesnių, nei galima perteikti knygoje.

InsightGuidesKelioniuVadovai2

Informacijos prasme “Insight Guides” turi bene stipriausias iš pagrindinių kelionių vadovų įžangas su bendro pobūdžio informacija apie šalis: jos sudaro iki trečdalio knygų, jose išsamiai ir iliustruotai aprašoma istorija, menas, kultūra, gamta ir kita.

Toliau seka skyriai apie vietoves. Tai – rišlūs tekstai, o ne sąrašai; akcentuojamos įdomybės, o ne praktiniai dalykai. Keli žemėlapiai būna, bet jie – netikslūs, eskiziški: realybėje vingiuotos gatvės nubraižytos kaip tiesios ir pan.

Atsižvelgiant į šias “Insight Guides” kelionių vadovų knygų savybes, galbūt šios knygos geriausios ne planuotis konkrečią kelionę, o skaityti dar prieš apsisprendžiant, kur važiuoti. Jomis galima džiaugtis ir apskritai nekeliaujant, tarsi vadovėliais apie tam tikras šalis.

Rekomenduoju “Insight Guides” jei:
• Norite daug sužinoti apie pačią šalį ir jos kultūrą.
• Svarbu iliustracijos.
• Patinka meniški nuotraukų albumai.
• Skaitysite kelionių vadovą tam, kad apsispręstumėte, į kokią šalį keliauti.

Rough Guides

RoghGuidesKelioniuVadovas

Rough Guides kelionių vadovai buvo sukurti “pigioms kelionėms”, vadinamiesiems “kuprinėtojams” (backpackers), kurie visą “turtą” nešiojasi su savimi ir gyvena geriausiu atveju hosteliuose. Ir “Rough Guides” pavadinimas reiškia “Šiurkštūs vadovai” – aliuzija į tai, kad pagal juos prabangiai nekeliaujama, o ir pats dizainas būdavo “šiurkštus” – vien nespalvotas.

Pamenu, kad prieš 10 metų “Rough Guides” būdavo rašoma, tarkime, kaip nakvoti traukinių stotyje ant suolelio neatkreipiant policininkų dėmesio (siūlė įsidėmėti naktinius traukinius ir policininkui pažadinus sakyti, kad lauki kaip tik to, kuris tuo metu turėtų išvykti).

Bet dabar atrodo, kad “Rough Guides” tapo “Lonely Planet” kopija: irgi atsirado spalvotų įklijų, aprašomi visų segmentų viešbučiai. Visgi, kažkiek polinkio į “pigiausiąjį keliautojų porūšį” liko.

RoughGuidesKelioniuVadovas2

Tačiau bendrai paėmus, “Lonely Planet” nuo “Rough Guides” beveik neskiriu – labai jau jie panašūs tiek išvaizda, tiek tekstais.

Vienas “Rough Guides” pliusas – jų žemėlapiuose lankytinos vietos pažymėtos ne numeriais, o žodžiais, todėl susigaudyti lengviau.

“Rough Guides” vieninteliai iš didžiųjų kelionių vadovų knygų pardavinėja savo puslapius reklamoms. Jų, tiesa, nelabai daug, bet jei nenorite brangiai sumokėję už knygą dar regėti reklamas, rinkitės kitus vadovus.

Rekomenduoju “Rough Guides” jei:
• Žr. “Lonely Planet” rekomendacijas.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , ,


Kodėl vaikai nebemėgsta senosios “kūrybos vaikams”

Kodėl vaikai nebemėgsta senosios “kūrybos vaikams”

| 0 komentarų

Kai kalba apsisuka apie vaikų mėgiamą meną (literature, animaciją, kina) vyresnioji karta kone neišvengiamai pliekia šiuolaikinių vaikų pramogų pasirinkimą: “Va, mes savo vaikystėje tai žiūrėdavom/skaitydavom tai, kas tikra”.

Tačiau ar tikrai? Daug lemia nostalgija: ~2000 m. augusi karta gal panašiai šlovins “Drakonų kovą” kaip jų tėvai Astrid Lindgren ar rusiškus “multikus”.

Ir visgi “vaikų kartų pomėgių kaita” Lietuvoje labai greita. Ir taip yra todėl, kad pati Lietuva šį šimtmetį kito revoliucingai.

Šokolado fabriko savininiką Vilį Vonką galėtų suprasti daug amerikiečių kartų. Ir 1964 m., kai parašyta apie jį knyga, ir dabar (po 60 metų), ir 1904 m. (prieš 60 metų) Amerikoje turtingiausi žmonės buvo verslininkai – ir nors šiandien IT nustūmė fabrikus nuo pelningiausiųjų postamento, fabrikantai vis viena yra labai įtakingi.

O kaip Lietuvoje? Dar XX a. pradžioje kone kiekvienas lietuvis buvo kaimietis, tad tas “artimas pasaulis” buvo gyvuliai, žemės darbai, o viską (iki 1918 m.) valdė princai ir bajorai. Ir visa to meto kūryba vaikams atitinkama. Kai šiandien kone 80% vaikų užauga miestuose ar priemiesčiuose, visi piemenėliai ir žvėrys jiems tokie tolimi, kaip Viduramžiai.

Paskui atėjo sovietinė okupacija su savo perdėtai išlaižytu “menu vaikams”, griežtai atskirtu nuo visa ko rimto ir tikro, bet pagardintu žiupsneliu propagandos. Kita vertus, net ir be tos propagandos pasakojimas apie vaikystę sovietmečiu šiandien jau būtų beviltiškai pasenęs – nei prekių deficitai, nei baimingos pastangos slėpti religines ar patriotines pažiūras juk irgi nebūtų šiandienos vaikui aiškios problemos. Ką jau kalbėti apie pokario Miško brolius, tremtis į Sibirą.

Paskui 1990 m., kai laisvė prasiveržė su kaupu. To meto problemos, matyt, būtų reketas (tuomet kasdienybė, dabar nebe), pirmoji pažintis su vakarietiškais dalykais, kuri dabartiniams vaikams atrodytų naivi ir netikra.

Antulis Donaldas prieš Bjaurųjį ančiuką

Bjaurusis ančiukas (kairėje) ir Antulis Donaldas. Bjaurusis ančiukas auga kaimo fermoje, o pasaka sukurta 1843 m. dar kaimiškoje Danijoje. Antulis Donaldas gyvena mieste, važinėja automobiliais, dirba už atlyginimą, perka parduotuvėse; jis sukurtas 1934 m., jau urbanizuotoje Amerikoje. Jei Vakaruose gyvenimo būdas į miestiškąjį iš lėto pasiketė XIX a., tai dauguma šiandieninės Lietuvos vyresnės kartos žmonių vaikystėje susidurdavo su gyvulių auginimu kaime, o ne automobiliais ar pilnomis prekių parduotuvėmis. Bet šiandienos Lietuvos vaikų patirtys jau visai kitokios ir todėl Antulis Donaldas jiems artimesnis.

1970 m. japonų anime šia prasme yra daug arčiau šiandieninės Lietuvos vaikų troškimų nei 1990 m. lietuvių kurti “multikai”. Greiti automobiliai, modernios technologijos. Sakysite, ten juk – fantastika, irgi nerealus gyvenimas? Taip, bet ta fantastika grįsta jos autorių laikmečio gyvenimu ir siekiais. Dauguma fantastikos tokia yra: tarpukario vokiečių filme “Metropolis” buvo pilna gal tūkstantaukščių dangoraižių (nes tuomet pastatų aukštis sparčiai augo), ~1970 m. fantastika buvo grįsta “tuoj tuoj” užkariausiama visata (pvz. “2001 m. kosminė odisėja”), bet niekur nebuvo parodyta ko nors panašaus į internetą. Tas pats su istoriniais kūriniais: Karlo Majaus, nesilankiusio Amerikoje, indėnai kažkada nustelbė bet kokias realistines knygas apie juos, nes jis indėnus pritaikė savo laikmečio svajonėms.

Ir “Haris Poteris” todėl šiandienos vaikui artimesnis už amžių glūdumos liaudies pasakas: esmė panaši, bet juk Poteris šiuolaikinis vaikas, iš šiuolaikinio miesto, su šiuolaikinėm problemom. Su juo lengviau susitapatinti nei su kokia Sigute.

Sugebėjimas suprasti kūrinį, kuris parašytas visai kitokiame laikmetyje (taigi, kitokio žmogaus kitokiems žmonėms), ateina tik paaugus. Sugebėjimas tokiu kūriniu džiaugtis (ne tik snobiškai kaip “privaloma klasika”) ateina išvis tik nedaugeliui. Kai gyvenimas kinta taip sparčiai, o Lietuvoje – daug kartų sparčiau nei Amerikoje ar Vakarų Europoje – nieko keisto, kad kiekviena nauja karta atmeta didžiąją dalį senojo meno.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Pagaliau – neutralesnė pasaulio istorija

Pagaliau – neutralesnė pasaulio istorija

| 0 komentarų

Esame įpratę – jau ir mokyklose mokomi – istorijos, kuri pasaulį nušviečia labai nelygiaverčiai. Ištisi skyriai skiriami Graikijai ar Romos Imperijai – o ar žinote, pavyzdžiui, kad Romos klestėjimo viršūnės metu labai panaši imperija gyvavo ir Kinijoje – joje net ir gyventojų buvo tiek pat, kiek Romos Imperijoje? Ten irgi klestėjo mokslas, menai. Bet istorijos vadovėliuose visa istorija už Europos ribų sugrūdama į vieną-du skyrius. Užjūriai Vakarų istorikams pasidaro įdomūs tik nuo to istorinio periodo, kai juos “atranda” ir kolonizuoja europiečiai.

Suprantama, kad kai dalykas vadinasi, tarkime, “Lietuvos istorija”, pasakojama apie mūsų kraštą. Bet kai knyga vadinasi “Pasaulio istorija” norėtųsi, kad tai nebūtų “Europos ir jos kolonijų istorija”. Deja, dauguma Vakaruose parašytų “Pasaulio istorijų” yra kaip tik tokios.

Todėl malonu buvo paimti į rankas australų istorijo Džiofrio Bleinio (Geoffrey Blainey) knygą “Labai trumpa pasaulio istorija”. Ji išties trumpa, bet dėl to nepraranda objektyvumo. Kinijos Hanų Imperija čia gauna panašiai vietos, kaip ir Romos imperija – o kodėl turėtų būti kitaip, kai objektyviai žiūrint jos turėjo panašią galią? Deramai skiriama vietos ir Indijai, kitiems kraštams.

Būdamas australas, autorius nėra visiškai neutralus ir šiek tiek labiau aprašo Australijos aborigenus nei panašias priešistorines visuomenes Afrikoje ar Amerikoje. Tačiau skirtumai – neesminiai.

Visgi yra knygoje ir trūkumų. Tarp svarbiausių – neaprašyta Mesoamerikos civilizacija iki ją atrado europiečiai (majai, toltekai, olmekai, mištekai ir kt.). Manau, ji nusipelnė atskiro skyriaus su užsiminimu ir apie klajoklius indėnus toliau į šiaurę. Juoba, kad trumpiau gyvavusi inkų imperija tokio skyriaus susilaukė, nors, deja, ne prieš ją buvusios irgi galingos Vario, Tiahuanako valstybės.

Keista buvo matyti, kad knygoje nepaminėti Kryžiaus žygiai. Bet geriau pagalvojęs nusprendžiau – galbūt autorius specialiai taip padarė. Juk per visus Kryžiaus žygius maksimaliai kryžininkų užimta teritorija Šventojoje Žemėje buvo ne didesnė plotu nei šiandieninės Lietuva, Latvija ir Estija, ir visas valdas kryžininkai ilgainiui prarado. Galbūt iš tikro jie, objektyviai žiūrint, buvo gana nesvarbūs, ir tik subjektyvus požiūris į istoriją dar ir šiandien mus verčia juos prisiminti labiau nei šimtus užmirštų Viduramžių karų?

Smagu paskaityti knygą kuri bando ieškoti objektyvesnės istorijos, net jeigu jai ir ne visuomet pavyksta. Juk seniai praėjo tie laikai, kai, tarkime, Europos istorikams buvo neprieinami šaltiniai Kinijoje ar Indijoje – dabar objektyvesnę istoriją parašyti trukdo nebent išankstinės nuostatos.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Paviliojo Islandija – Teodoro Bieliackino pėdsakais

Paviliojo Islandija – Teodoro Bieliackino pėdsakais

| 0 komentarų

Tarpukaris. Laikai, kai keliauti dar buvo sudėtinga, brangu ir trukdavo ilgai. Retai kas tada nukrypdavo nuo pagrindinių kelių ir laivybos maršrutų – į didžiąsias Europos šalis ar Ameriką.

Bet buvo tarpukariu nuotykių ieškotojų, vykusių į pasaulio užkampius – buvo jų ir tarp Lietuvos gyventojų. Tai – ne kolumbai, vykę dar neatrastais keliais, bet, kita vertus, ir ne šių laikų emigrantai ar turistai, išvykstą žinodami, kad per kelias ar keliasdešimt valandų bet kada galės grįžti į Lietuvą.

Štai Teodoras Bieliackinas, visad žavėjęsis šiaurės kultūra, 1937 m. atsidūrė Islandijoje. Netikėtai – viename Norvegijos uoste pamatęs ten plaukiantį krovininį laivą Norvegijoje spontaniškai apsisprendė juo plaukti.

Toje mažoje šiaurės šalyje jis paliko savo žymą – vedė, studijavo, rašė į vietinę spaudą apie Lietuvą. Tuo pačiu siuntė straipsnius į Lietuvą apie Islandiją. Sovietinė okupacija nebeleido jam susisiekti su Lietuvoje likusia šeima. Mirė jis greitai po karo – 1947 m. , sulaukęs vos 40 metų.

Nebuvo tai žymus politikas, menininkas ar sportininkas, todėl netikėta yra Leono Stepanausko knyga, skirta Teodorui Bieliackinui, “Paviliojo Islandija”. Knygos autorius dar nuo 1993 m. domėjosi šiuo žmogumi, susirašinėjo su tada dar gyvais pažinojusiais Bieliackiną ir pats lankėsi Islandijoje, ieškodamas ten įrodymų apie tai, kuo gyveno šis Lietuvos nuotykių ieškotojas ir inteligentas.

Bet jau buvo prabėgę beveik 50 metų – gyvųjų mažai, ir pati Islandija – kita šalis. Štai Bieliackino laikais itin atokioje šalyje, pasak straispnių, kuriuos jis rašė Lietuvos spaudoje, nebuvo vagysčių. Užsakytus siuntinius pravažiuojantys vairuotojai anuomet palikdavo tiesiog šalikelėje – gavėjai pasiimti jų galėdavo ateiti ir kitą dieną.

Tačiau L. Stepanauskui pavyko rasti dar gyvų liudininkų ar liudininkų palikuonių, straipsnių Islandijos archyvuose ir net Bieliackino ranka prirašytų popieriaus lapų.

Ši istorija ir sudėta į knygą “Paviliojo Islandija”. Ir toks atkaklus bandymas išplėšti paprasto, tačiau neeilinio, žmogaus gyvenimą iš paskutinius prisiminimus apie jį beįtraukiančios užmaršties nagų yra išties įdomus.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Senasis Vilnius – 1944 m.

Senasis Vilnius – 1944 m.

| 0 komentarų

Knygų mugėje įsigijau J. Bulhako albumą “Vilnius 1944 m.”. J. Bulhaką, žymų Vilniaus fotografą, vos užėmę Vilnių nusamdė sovietai, kad dokumentuotų esamą padėtį.

Nuotraukose matosi paskutinės senojo Vilniaus akimirkos. Senasis Vilnius jose apgriautas, bet dar nesunaikintas, dar gyvas. Per ateinančius metus daugybė pastatų nugriauta siekiant įgyvendinti socialistinio miesto viziją – su plačiomis gatvėmis, dideliais pastatais, neatsižvelgiant į istoriją. Sovietų architekto Anikino pokario Vilniaus projekte buvo numatyta dar daugiau pakeitimų. Sugriauti Aušros vartus, Šv. Kotrynos bažnyčią ir dar daugybę namų, padaryti platų bulvarą nuo Neries iki Naujosios Vilnios. Šitam nebuvo lemta išsipildyti, kai kam pasipriešinti sugebėjo vietos architektai. Todėl Vilnius ne toks, kaip Karaliaučius, kuris dabar jau yra naujas pokario miestas – ten išliko vos keli istoriniai pastatai naujų daugiabučių jūroje.

Ir vis dėlto tose nuotraukose tai yra kitas miestas.  Pokariu sugriauta tik mažuma pastatų – nors tarp jų ir daug įspūdingų: Kardinalija, Sapiegų rūmai, Didžioji sinagoga. Bet miesto veidas pasikeitė. Ypač jį pakeitė išgriauti ištisi kvartalai, suformuotos atviros erdvės – dabar Geto aukų aikštė, Švarco skveras, Vokiečių gatvės rytų pusė ir kitos. KItas pokyčio šaltinis – išgriautų senovinių namų vietoje pastatyti sovietiniai funkcionalistiniai pastatai, daug jų aklinomis sienomis be langų. Šiuolaikinio meno centras, S. Nėries gimnazija, “Lietuvos” ir “Vilniaus” kino teatrai ir dar daugybės ir daugybės kitų.

Senasis Vilnius buvo siaurų gatvelių ir didingų senovinių pastatų aplink jas miestas. Kelios aikštės, kaip Rotušės ar Katedros, buvo tarsi reti inkliuzai tame tankiame gatvelių, skersgatvių ir pereinamų kiemų tinkle. Galėjai ilgai ten vaikščioti. O aplink gatveles stūgsojo didingi pastatai. Iki šiol Vilniuje, aišku, yra tokių vietų. Ir gatvelių yra, ir didingų pastatų, ir aikštės tebeliko senosios istorinės (nors yra ir naujų, senamiesčiui nebūdingų). Bet dabar tai yra tarsi senojo Vilniaus salos, ribojamos pokariu padarytų proskynų. Tas senasis miestas atrodo daug tikresnis, vientisesnis.

Gal tik dabar supratau, kodėl Vilniaus senamiestis man atrodė savotiškai netikras, be gilios atmosferos, nors jis juk ir pilnas senų bažnyčių ir rūmų.

Internete yra įdomus projektas – Senieji Vilniaus vaizdai. Čia paspaudus ant Vilniaus plano galima išvysti senas ir dabartines tų vietų nuotraukas. Labai rekomenduoju pažiūrėti – ankstyvojo pokario nuotraukų ten mažiau, nei albume, bet yra nuotraukų ir iš kitų laikų. Nuoroda: http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,