Šiandien norėjau pasidalinti šia JAV himno interpretacija. Čia jį atlieka kompiuterine grafika sukurtas orkestras įsivaizduojamais instrumentais. Muzikantai stovi balkonuose, o ypatinga himno aranžuotė bei besikeičiančios spalvos kuria įspūdingą atmosferą. Jį sukūręs žmogus rašo, jog ties projektu dirbo per tūkstantį valandų. Manau, kūrinys vertas dėmesio ne vien amerikiečiams.

Nesusijusi tema, bet – sveikinu visus su Lietuvos jaunių rinktinės pergale pusfinalyje!

2010 m. liepos 10 d.. Užklydęs į programuotojų forumą ir įdėjęs tam tikrus tekstus dažnai susilaukiu kritikos, kad programuodamas naudoju lietuviškus simbolius. Kiti kompiuterių specialistai pataria jų nenaudoti net ir diskų ar katalogų pavadinimams, gal net ir failų pavadinimams. Esą kils problemų.

Prieš 15 metų, kuomet Unikodas tebuvo graži vizija, o visi naudojo ASCII ir panašias koduotes, tai buvo tiesa. DOS laikais net ir norėdamas negalėjai failo įvardyti lietuviškomis raidėmis. Bet ilgainiui daug kas keitėsi. Dabar Unikodas apima vis daugiau ir daugiau rašto sistemų – tokių, apie kurias mažai kas ir girdėjęs yra. Lietuviškomis (o ir kiniškomis, rusiškomis) raidėmis galima įvardyti ir domenų vardus.

Ar tikrai dar pavojinga lietuviškas raides naudoti programavime ir pan.? Iš inercijos ilgą laiką jų nevartojau, bet dabar dažnai vartoju. Su problemomis kol kas nesusidūriau. O kaip jūs? Ar vartojate lietuviškas raides įvardyti katalogams, failams, kintamiesiems? Ar esate susidūrę su problemomis? Kokiose situacijose?

P.S. esu patyręs vieną problemą dėl lietuviškų raidžių. Keista, tačiau tai buvo taikomoji programa Nero. „Nero Cover Designer” niekaip nenorėjo atidaryti failo, įrašyto į katalogą, kurio pavadinimas turėjo raidę „š”. Buvo gana netikėta, tačiau tai kol kas – pavienis atvejis.

2010 m. liepos 7 d.. Ar kompiuterinis žaidimas gali būti suvokiamas kaip menas? Kiek žaidimui svarbus siužetas? Kaip skiriasi požiūris į kompiuterinius žaidimus Lietuvoje ir užsienyje? Kokios galima tikėtis adventure žanro ateities?

Šiomis ir kitomis temomis – interviu su kompiuterinių žaidimų apžvalgininku Arturu Rumiancevu, blogo dievorezimas.lt bendraautoriumi, tinklapio games.lt administratoriumi.

Skaitant, žiūrint ar žaidžiant antiutopijos žanro fantastinius kūrinius dažnai pasirodo, kad daug kas juose „pritempta”, sunkiai galėtų būti tikrovėje. Tai yra, viskas sukurta taip, kad atrodytų kuo baisiau ar dramatiškiau – autorius neklausia savęs, ar tokia sistema galėtų išlikti, ar nėra logiškesnių variantų atskiroms jos detalėms. Maža to, antiutopijos žanras turi kelias „klišes” kuriomis naudojasi daugybė autorių. Labai dažna – „Totalitarinis kapitalizmas”, kur pasaulį užvaldo stambiosios korporacijos. Dar yra „Nežmonių totalitarizmas” (pvz. robotų, ateivių), kur nukariautoje žemėje saujelė žmonių bando išlikti.

M. Gantefioro (Ganteföhr) adventure žanro žaidimas „The Moment of Silence” sužavėjo įspūdinga istorija, vengiančia šitų klišių. Jo pasaulis – visai įtikėtinas ir tam tikros tamsios jo kertelės nėra visiems akivaizdžios. Maža to, čia nėra labai tvirto „gėrio” ir „blogio”, kaip daugybėje antiutopijų. Kai yra toks aiškus „blogis”, kad kiekvienam žmogui akivaizdu, kad tai – blogis, man dažnai iškyla klausimas, kaip jis galėjo įsigalėti. O „The Moment of Silence” visos pusės turi savų argumentų.

Dialogai dažnai yra intelektualūs ir veikėjų pozicijos pagrįstos. Jų psicholgija puikiai atkurta. Pradedant nuo pagrindinio herojaus, teroro akto metu netekusio šeimos ir dabar visokeriopai bandačio padėti kaimynų šeimai, kurios tėvą netikėtai išsivedė į policijos specialųjį dalinį panašūs žmonės. Ir baigiant valkata, buvusiu profesoriumi, pasirinkusiu gyvenimą praleisti apleistuose metro požemiuose.

Žaidime paliečiami aktualūs klausimai – žmogaus ir technikos santykis, bendravimas internete ir jo santykis su realybe, terorizmas ir kova su juo, ar žmonių saugumu galima pateisinti cenzūrą ir t.t.

Bet M. Gantefioras turbūt yra žmogus, kuris yra geresnis rašytojas, negu žaidimų kūrėjas. Ir pats jis prisistato kaip interaktyvus rašytojas. Todėl „The Moment of Silence” iš žaidybinės pusės turi trūkumų – kartais dialogų metu tenka pakartoti tą patį, būna, kad reikia nuspausti ant konkretaus mažo ekrano lopinėlio, idant lieptum herojui paimti tam tikrą daiktą ir pan.

„The Moment of Silence” aprašymas tinklapyje „Adventure Lietuva”: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?adventure=29

Informacija apie autorių M. Gantefiorą tinklapyje „Adventure Lietuva”: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?autorius=24

2009 m. rugsėjo 25 d.. Dabar tobulinu savo vytsomą svetainę – http://adventurelt.awardspace.com .

Jos tema – adventure žanro žaidimai. Nors tai kompiuteriniai žaidimai, tai yra labiau istorijos perteikimo priemonė, savo esme atitinkanti knygas, filmus ar spektaklius. T.y. čia nereikia šaudyti, valdyti transporto priemonės ar vadovauti kariniams daliniams – žaidėjas tiesiog valdo herojų įvairiose situacijose (pokalbiuose, nusikaltimo tyrime ar pan.). Taip atskleidžiamas siužetas. Scenarijus parašytas iš anksto: kai kurios smulkios detalės gali kisti, bet esmė nesikeičia. Todėl ne vienas adventure buvo perdarytas į knygą ar atvirkščiai (yra adventure Gėtės, E. A. Po, H. P. Lavkrafto motyvais).

Deja, šis žanras Lietuvoje menkai žinomas. Plačiau žinomi kai kurie atskiri žaidimai, pavyzdžiui, komapnijos LucasArts sukurti (Grim Fandango, Monkey Island). Pvz. šiandien perskaičiau, kad tik LucasArts žaidimus kaip adventure žanro pavyzdžius mini ir šis blogas: http://alsukelis.animationblogspot.com/2009/07/04/%E2%80%9Cgrim-fandango%E2%80%9D/ . Tačiau tai tik viena kauliuko pusė, nes adventure yra labai įvairių: psichologinių, siaubo, detektyvinių, komedinių, erotinių, net filosofinių. Daug jų smarkiai skiriasi nuo LucasArts kūrinių.

Tikiuosi, kad mano tinklapis padės susipažinti su didesniu skaičiumi dėmesio vertų adventure ir galbūt atkreips dėmesį į šį žanrą kaip į istorijos perteikimo būdą ar meno formą. Bent jau keliolika ar keliasdešimt adventure to dėmesio tikrai verti.