Jeigu žavi arabų kultūra, bet nepatinka Maroko, Tuniso ar Egipto skurdas bei įkyrūs prašeivos, kelionė į Omaną – puikus sprendimas. Šis sultonatas – turtingas lyg Vakarų Europa, bet dar neužgožtas imigrantų ir turistų tiek, kiek Dubajus ar Abu Dabis.

Omanas išliko neabejotini Rytai, neabejotina Arabija. Pastatai ten nenustelbia gamtos: savo kelionėje regėjau atviras dykumas, išdžiūvusias upes, kanjonus, perinčius vėžlius. Ir iščiustytas pilis, menančias, kad Omano sultonai kadaise valdė milžiniškas Indijos vandenyno pakrantes.

Bahlos pilis, didžiausia Omane.

Savitos Omano vitrinos

Sieną iš Ai Aino (Jungtiniai Arabų Emyratai) į Buraimį Omane kirtom sutemus. Vakarienę patiekė dišdašomis ir omanietiškomis kepuraitėmis (kumomis) vilkintys vietiniai. Skirtumas. Emyratuose piliečiai dirba nebent vadovais arba valstybės tarnautojais. O Omane vietiniai tebesudaro 55% gyventojų ir pluša kuo įvairiausiai – nors ir čia tarnaičių ar pigių darbininkų troškimas viską keičia ne taip, kaip nori omanizacijos programą paskelbęs sultonas.

Omane dauguma moka angliškai, bet ne visas angliškas iškabas reikia suprasti pažodžiui. Itin gausios „kavos parduotuvės“ (coffee shop) iš tikrųjų – užkandinės, tiekiančios kebabus primenančią šavarmą ir vegetariškus falafelius. „Hipermarketas“ [hypermarket] – maisto prekių parduotuvė(lė), „prekybos centras“ (shopping centre) – „Prekės už 1 eurą“ vietinis atitikmuo. “Damų siuvimu” [ladies tailoring] ir “Džentelmenų siuvimu” [gents tailoring] čia naudojamasi mieliau, nei drabužių parduotuvėmis.

Gatvės mėsos kepėjai kas vakarą išrieda į miestų gatves. Čia – Nizvos centro vaizdas.

O skanių patiekalų nuotraukos dykumų miestelių vitrinose reiškia tik tai, kad viduje galima užkąsti. Niekad nebuvo, kad gautume ką išsirinkę. Kartą padavėjo paprašėme parodyti, ką gi iš savo reklamos jis turi. „Nieko neturime, tik ryžius“ – išgirdome atsakymą. Vėliau susiprotėjome valgyti „kavos parduotuvėse“ – jos visad siūlo skanų omanietišką greitą maistą.

Pusryčiauti patiko saldumyninėse, atidaromose kone “su saule”. Ten lentynos linksta nuo datulių, saldžių sausainiukų, skystos chalvos. Be viso to Omane jokia šventė – ne švėntė.

Nizva – senojo Omano širdis

Omano tradicijų širdis – kalnuose ir dykumose aplink Nizvos miestą. Iki pat 1959 m. šie kraštai buvo nepriklausoma šalis, valdoma religinio lyderio – imamo. Čia laukė didžiausias Persijos Įlankoje regėtas senamiestis, privertęs pasilikti ilgiau, nei planavau. Puošniausios ten laukujos durys. Išpuoselėti seni namai stovi šalia trūnijančių, pro kurių langų kiaurymes boluoja senovinės puošybos liekanos. Griuvenų kaimynystė, atrodo, omaniečių nė kiek nejaudina; elgetų Omano miestuose nesutikome, tad, turbūt, ir benamių problemos nėra.

Nizvos senamiestis. Dešinėje - puošniųjų durų pavyzdys.

Nizvos gatvėse vakare vaikštinėjo, sėdinėjo, mėsą kepė ir pardavinėjo vien vyrai. Senamiesčio širdis – didžiulis apvalus pilies bokštas. Apylinkių pilys – dar vadinamos fortais – valstybės pasididžiavimas. Jei prabiltų jos pasakotų apie galingas praeities Omano gentis.

Didžiausia pilis – Bahlos, kur, sakoma, gyvena džinai (nebūtinai tokie draugiški, kaip atrodytų iš Aladino pasakos). Vos už kelių kilometrų – plynėse – stūkso Džibryno pilis, kurioje gyveno ir palaidotas vienas imamų, tad jos kambariai ir kiemeliai kiek puošnesni. Į šiaurę nuo galingų Hadžaro kalnų (aukštis – iki ~3000 m) aplankėme Rustako ir Nachlo pilis. Nuo pastarosios kuorų gražiai matosi palmynai. Gal todėl ten dirbti ruošėsi filmavimo grupė ir statistai. Tarnautojai dėliojo maždaug 1970 m. rekvizitus: patefonas, senas kokakolos butelis…

Nachlo pilis nuo apsauginės sienos.

Visose pilyse šiandien – muziejai. Bet paaiškinimai juose dažniausiai apsiriboja kambarių paskirtimis („virtuvė“, „kalėjimas“, „divanas“…) – jokių lankstinukų, audiogidų, suvenyrų ar eksponatų įdomesnių, nei kuklių senovinių baldų kopijos, tikėtis neverta. Užtat ten nėra ir užrakintų durų: nusipirkęs bilietą gali laisvai landžioti po visus tamsius kambarėlius, laiptais ar net kopėčiomis lipti ant stogų ir stogelių.

Kalnai ir išdžiūvusių upių kanjonai

Omano pilių supami Hadžaro kalnai – plyni ir rudi. Tačiau ta nyki gamta gali būti tikrai didinga. Nuo apžvalgos aikštelių kaip ant delno atsiveria aukščiausias kalnas Džebel Šams ir apačioje “Omano didysis kanjonas” Vadi Hul. Pakeliui aukštyn omaniečiai vis siūlėsi už šimtą eurų persėsti į jų visureigius – esą, “savo mašina nenuvažiuosite”. Ne be reikalo atsisakėme: žvyrkelio būta tikrai gero. Džipų mylėtojų šalyje kitos mašinos atrodo tinkamos tik miestui ir greitkeliams?

Vadi Hul apylinkių panorama. Iš kitur galima pažvelgti giliau, bet dugno neregėjau

Vadės – tai didžiąją metų dalį išdžiūvusios upės. Kai neteka, jų akmenuotas dugnas naudojamas it keliai. Važiavimas vadėmis didžiaisiais džipais – viena praturtėjusios Persijos Įlankos pramogų. O turistai labiau mėgsta žygiuoti vadėmis pėsčiomis, kartais perplaukdami dideles balas. Aplink vades spiečiasi seni kaimeliai (kai kurie, kaip Hulas, apleisti) – mat ten būna požeminio vandens.

Hadžaro kalnų fone žaviai atrodo 3000 m. pr. Kr. „kapai“ (rašau kabutėse, nes skeletų ten nieks nerado). Al Ayno kaime tai – akmenų krūvų eilė, savo taisyklingumu primenanti Velykų salos statulas. Šį UNESCO paveldą aprašantis stendas nebeįskaitomai surūdijęs – tad, kaip ir apie kone viską Omano užmiestyje, reikia pasiskaityti iš anksto.

Priešistoriniai Al Ayno kapai

Net šitokių atokybių Omano miesteliai atrodo turtingai: namai – visuomet gražūs ir puošnūs. Joks omanietis, statydamasis sau naują būstą, atrodo, nepasitenkins tiesiog dėžute: būtinos kolonos (kartais – blizgančios), arkiniai langai, kuorai ar mozaikos… Net purvinas Ibrio viešbutis su vabaliukais duše ir paukščių apdergta palange iš išorės atrodė it nedidelis rūmas.

Atokiau nuo asfaltuotų kelių skurdo daugiau: kaimelis prie panoramos į Vadi Hul atrodė liūdnokai, o keli vaikai mėgino parduoti šalimais surinktus akmenukus, prašė kolos ir bulvių traškučių. Bet tai tebuvo vienas iš vos dviejų kartų, kai Omane kas nors lindo įkyriai.

Eiliniai privatūs namai Omano pakelėje.

Dykuma omaniečiams – kurortas

Važiuojant toliau į rytus kalnai vis žemėjo ir tuoj juos pakeitė dykumos peizažas. Priešingai stereotipui, dauguma pasaulio dykumų nuobodžiai akmenuotos. Todėl Šarkijos (Vahibos) smėlynai – tas geltono pustomo smėliuko masyvas rytiniame Omane, dydžio sulig penktadaliu Lietuvos – taip mylimas, kad šalimais net užgimė kurortas. Kopas išvagojusios vėžės primena apie čia lankstančius visureigius, o ir mums drauge „pagazuoti per smėlynus“ (už pinigus) vietiniai siūlė. Pasekę rodyklėmis gylyn į dykumą būtume aptikę palapinių stovyklas – vietinis kaimo turizmo variantas.

Juk kaimiškos šaknys omaniečiams – tai klajokliai beduinai, vis pergenantys savo bandas ten, kur dar ne visi menki dykumų augalėliai surupšnoti. Jų stovyklų irgi matėme – ir jie nėra užstrigę akmens amžiuje. Be kupranugarių šalia kai kurių palapinių stovi ir balti visureigiai.

Dykuma iš kurorto. Gausu šiukšlių - ekologijos mada Persijos Įlankos nepasiekė. Musulmonai prieš maldas prausiasi - o štai vienam indui pasirodė net juokinga, kad prieš valgį skysčiu nusivalau rankas.

Nepaisant ekstremalaus klimato (liepą vidutinė temperatūra pavėsyje dieną – +47 laipsniai) yra čia ir senų nuolatinių miestelių, tokių kaip Ibra. Bet jos graži senamiesčio gatvė kone visiškai apleista, ir žmonės tik retkarčiais praeina. Daug griuvėsių atviri: paprasta pažvelgti vidun. O ten – blėstanti Omano aukso amžiaus didybė.

Juk XVIII-XIX a. Omanas buvo viena iš vos dviejų kolonijinių imperijų, kurias įsteigė ne europiečiai (kita – Japonija). Omaniečių kolonistai ir pirkliai vykdavo į valdas Zanzibare, rytų Afrikos, Indijos ir Pakistano uostuose. Ten prasigyvenę jie puoselėdavo savo tėvonijas – tokias, kaip Ibra. Ta era baigėsi, kai 1856 m. sultonas Rytų Afriką ir Omaną padalino skirtingiems sūnums, o galiausiai 1963 m. Zanzibare juodaodžiai įvykdė omaniečių genocidą. Omaniečiai užjausdami priėmė pabėgėlius iš buvusių kolonijų, todėl tarp Omano piliečių – ~15% balučų, ~3% zanzibariečių. Tiesa, kol neišaušo „naftos era“, nusigyvenusioje „dykumų imperijoje“ jie rasdavo tik saugumą, bet ne turtą.

Ibros senamiestis: žvilgsnis į apleisto namo vidų pro langų kiaurymes.

Padykumės fortai, kaip Mitribo, menki, užtat kalvas aplink Ibrą puošia seni sargybos bokštai. Gyvenvietės ten labai retos: Omanas ploto sulig Vokietija, o žmonių – 3 milijonai.

Pakrantės uostai ir vėžlių perimvietės

Lygus asfaltuotas dykumų plentas (sunku patikėti, kad dar 1970 m. visame Omane tebuvo 10 km grįstų kelių) švelniai pasisuko palei Indijos vandenyną, karts nuo karto kirsdamas pakrantės miestelius. Vis aplenkdavome mėlynus gėlo vandens sunkvežimius, o aukšti “gulintys policininkai” daužė dugną. Galiausiai pasiekėme Surą, tariamą Sinbado gimtinę, kurio chore (įlankoje) darbštūs žmonės gamindavo Omano imperijos stuburą – laivyną. Keletas davų (tradicinių laivų) plūduriavo ir dabar, dar keli iškelti ant kranto parodai. Šiandien tai – tik praeities atspindys, bet Suras neliūdi. Ilgą romantišką jo pakrantę “nutūpė” viešbučiai ir baltos vilos, o tolumoje naktimis švyti didžiulės gamyklos. Sultonų uostas atgimsta kartu su visu sultonatu. Davai nebeplukdys į Zanzibarą ar Gvadarą valdovo nurodymų, bet Omano prekės XXI a. keliauja toliau, nei kada besvajojo „aukso amžiaus“ pirkliai. Ir ne tik nafta: žodžius „Made in Oman“ matydavau stebėtinai dažnai, nuo skanių bulvių traškučių iki brangių “Amouage” kvepalų.

Davai prie Sūro statyklų. Ant kalvos – sargybos bokštas. Be tokių Sūrą saugodavo ir trys pilaitės.

Po ankstyvo saulėlydžio iš Suro iškeliavome į garsų Ras Al Džinz paplūdimį, kur atsidūrėme arti laukinės gyvūnijos it kokiame safarių parke. Ten – perinčių milžiniškų jūrinių vėžlių karalija. Mums labai pasisekė, mat vietos gamtininkai tąnakt parodė viską (tai būna retai). Štai vėžlė vieną po kito į duobę bėrė kiaušinius – jų, golfo kamuoliuko dydžio, sudeda šimtą. Vėliau gremėzdiškais letenų mostais juos užkasė ir dar pridarė papildomų duobių – lapėms apgauti. Kitur po smėliu jau išsiritę spurdėjo dešimtys mažylių (patinėlių, nes smėlio temperatūra ten žema). Susimetęs į dišdašos sterblę gidas juos nunešė „namo“ – į jūrą. „Per pilnatį patys kartais ne ten nueina“ – sakė. O šiaip iš tų vėžliukų išgyvens vos keletas. Dar mums regint iš pakrantės bangelių „pikti paukščiai“ kelis nusičiupo. Pažvelgdavęs į mėnesienos nutviekstus tolius vis išvysdavau į jūrą ar iš jos berėplenančias vėžles. Vienos jau baigė savo kas 2-4 metus besikartojančią motinystės misiją (vaikų jos nė kiek neprižiūri ir išsiritimo nelaukia), kitos – dar tik pradės.

Ras Al Džinze omaniečiai pastatė vakarietišką „turistinį centrą“. Bet kokia pusė 1996 m. užpirktos išradingai vėžlių gyvenimą pristatinėjusios technikos, ekranų ir ausinių sugedę. Niekas nesijaudina – esmė juk gyva gamta, o ne filmai. Negalėčiau ginčytis – naktis įsirėžė atmintin kaip įspūdingiausia Omane.

Vos kelis kilometrus nusukus nuo naujos magistralės iš Suro į Muskatą pamatai dar kelis įdomius vaizdus: Bimaho smegduobę, kurios dugne žuvingas žydras vanduo (galima maudytis) bei Šabo vadę, į kurios vagą omaniečiai laiveliais vis kelia žygeivius.

Šabo vadė netoli čia įteka į jūrą.

Muskatas, sostinė tarp kalnų

Ir sostinėje Muskate Omano sultonas nusprendė nesigalynėti su gamta. Aukščiausias jo šalies pastatas perpus mažesnis, nei Europos dangoraižis Vilniuje. Jį ir visą Muskato centrą pranoksta kalvos. Būdamas vienoje daugelio lygumų gali pamanyti, kad esi mažame miestuke – taip arti tie sargybos bokštais karūnuoti plyni kalnai. Bet už kiekvienos aukštumos laukia kita lyguma, už dar vienos – dar kita.

Omaniečiai tautiniais rūbais. Iškilmingomis progomis kepuraitė dar apsukama tiurbanu. Už įlankos - Mutra, viena Muskato lygumų.

Muskatas šitokiais slėniais vingiuoja per 50 kilometrų, bet tikroji jo širdis – nedidelė lyguma palei įlanką, saugomą portugalų statytų fortų. Smagu pažvelgti į kukliai prabangius sultono rūmus, vartus, ministerijas, du portugalų fortus, kuriuos savajame „aukso amžiuje“ omaniečiai spėriai užėmė. Bait Al Zubair – geriausias lankytas Omano muziejus, išsamiai paaiškinęs visą užmiestyje regėtą „omanybę“: spalvingus regioninius moterų rūbus ir papuošalus, oficialiomis progomis nešiojamus chandžarus (sidabrinius lenktus durklus), ginkluotę, namų apyvokos daiktus.

Sultono rūmai. Valdovas ne visuomet nakvoja čia: kartais jis su svita ir palapinėmis išsileidžia į ilgas keliones po šalies užkampius, kur jį su prašymais pasitinka vietos gyventojai.

Pagrindinis Omano turgus šurmuliuoja Mutros lygumoje, greta gražios pakrantės kruiziniams laivams. Muskate vakariečių daug ir prekeiviai jau įžūlokai siūlo omanietiškus suvenyrus: dišdašas, kupas, chandžarus, skaras, auksą, sidabrą ir, galiausiai, sudėtingai smilkomą iš pietų Omano sakų išgaunamą ladaną (kurį vienas trijų karalių vežė Jėzui) bei jo kvapo kvepalus. Vargas tam, kas nemėgsta to aromato, nes juo Omane persismelkę ir turgūs, ir mečetės, ir viešbučių vestibiuliai.

Emyratietis Mutros turguje dairosi į prekes žingsniuodamas po vėliavėlėmis ir sultono vimpilais. Dauguma Omano indų atvykę iš Keralos valstijos, tad į indų pardavėjų klausimą 'Iš kur jūs?' jau atsakinėjau 'Iš Lietuvos, o jūs iš Keralos?'. Pataikydavau.

Dar toliau į vakarus – Kurme – yra kažkas panašaus į prekybos centrą, tik įėjimai čia iš lauko. O miesto rytuose palei vandenyną – Al Bustan Palace viešbutis. Prabangiausias Omane. 1985 m. jis stebino čia posėdžiavusius kitų Persijos Įlankos vadovus, bet šiandien kaimyninės šalys kartelę jau pakėlė aukščiau. Kad “įkištum nosį” į ištaigingą vestibiulį apsistoti neprivalai.

Omano miestai pilni statomų didingų mečečių, o zakatui (musulmoniškoms aukoms) net yra specialūs konteineriai. Taigi didžiausioje Muskato šventovėje, pagerbtoje paties sultono Kaboso vardu, it rojus žibėjo. Sietynai, kilimas, lubų dekoras, apsiplovimo prieš maldą fontanai, moterų salė – niekas nepalikta šiaip sau. Jau atsiėmę batus iš aukštų batinių buvome pašaukti į kambarėlį, kur senyvas omanietis vaišino datulėmis, pasakojo apie islamą ir davė knygelių.

Sietynas ir lubos sultono Kaboso mečetėje Muskate

“Islamo valstybė – čia politinis karas, o Islamas yra taika” – sakė. Turbūt Omane ta frazė tikresnė nei kur kitur. Mat sultonas, imamai ir dauguma piliečių – ibaditai. Tai islamo atšaka, garsėjanti tolerancija: organizuojamos tarpreliginės diskusijos, o sunitai ir šiitai kvieičiami melstis kartu. Mačiau įdomų interviu, kur krikščionis amerikietis sakė, kad Omane jaučiasi laisvesnis, nei Amerikoje: juk jo šalyje radikalūs ateistai mėgina “pervadinti” Kalėdas ar išstumti religinius simbolius iš viešų erdvių, o čia jis galėjo valstybinėje ligoninėje surengti Kristaus gimtadienio šventę ir nors dauguma – musulmonai, jie neuždaro kitatikių savo bažnyčiose. Raginimas pakeisti tikėjimą – nesvarbu, į islamą ar kokią sektą – Omane irgi draudžiamas.

Tai buvo paskutinis rytas Omane ir pasukome į Emyratus. Fudžairos pasienio miesto dangoraižiai pradžioje atrodė net baugiai – Omane akys nuo jų atprato. Laukė skrydis į Kuveitą, kuris irgi turėjo kuo nustebinti.

Turistinių vietų Omane žemėlapis.

Visi straipsniai iš kelionių po naftingąją Persijos įlanką

ĮŽANGA: Naftos karalystės: Kelionė po persijos įlanką
1. Dubajus: Naujoji pasaulio sostinė
2. Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
3. Omanas: Atgimusi dykumų imperija
4. Kuveitas: Turistų pamirštas turtingas didmiestis
5. Kataras – arabų mikro-super-valstybė
6. Bahreinas - naftos dykumos, niekieno miestai
7. Saudo Arabija - (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė