Teisė

Mažai kas yra taip blogai teisinėje sistemoje kaip teoriškai uždraustos, bet praktiškai toleruojamos veikos. Jos privalo būti arba legalizuojamos, arba imama su jomis realiai kovoti. Deja, tikrovėje tokių “tik teoriškai neteisėtų” veikų – dar daug.

Įmanoma padaryti, kad nusikalsti neapsimokėtų

Daugumą “teoriškai neteisėtų veikų” galima paversti ir “praktiškai neteisėtomis”, už kurias gresia realios bausmės. Pasakymas “Su tuo neįmanoma kovot” dažniausiai reiškia “su tuo nenorima kovoti”.

Viena priemonių tam, kad žmonės nenorėtų pažeisti teisės, yra didelis pažeidimų išaiškinimas. Kas rizikuotų, jei būti nubaustam tikimybė būtų 50% ar 70%? Tačiau tai retai įmanoma, nes kai kuriuos nusižengimus lengva paslėpti ar juos daro įtakingi žmonės (pvz. korupcija). Riziką įkliūti gali padidinti nusikalstamos veikos imitavimas (tarkime, kyšius duoda specialiai tam samdyti pareigūnai, kurie kyšį paėmus išsyk praneša apie nusikaltimą). Jei išaiškinamumo pakelti nepavyksta, padeda didesnės bausmės: kad ir tikimybė įkliūti bus tik, tarkime, 10%, jeigu įkliuvus bausmė bus labai didelė, rizikuoti neapsimokės.

Pavyzdžiui, net teoriškai sunkiai įmanoma pagauti žymesnį procentą girtų vairuotojų (juk policijos ant kiekvienos sankryžos nepastatysi), tačiau jeigu reidai reguliariai vykdomi, o pagautieji gauna rimtas bausmes, tai žmonės bus mažiau linkę pažeisti šias taisykles.

Tik dalis pažeidėjų “nesusimąsto”, kaip, tarkime, kleptomanai ar prievartautojai-maniakai. Dauguma, ypač rimtesnius turtinius nusikaltimus darantieji, viską paskaičiuoja: jie nori gauti pinigų, o ne prarasti, tad jei, tikėtina, praras daugiau nei gaus – nenusikals.

Ir dalis tokių, kurie važiuotų girti, nes taupytų 10 Lt taksi, to nedarys, jei bus neminiatiūrinė tikimybė susimokėti, pavyzdžiui, 5000 Lt baudą ir netekti teisių.

Išaiškinamumo didinimo ir/arba bausmės didinimo metodai taikytini visur, kur susidaro situacija, kad pažeidimus daryti labai apsimoka.

Pavyzdžiui, piratavimas: tikrai įmanoma norint su juo kovoti – pasinaudojus šiuolaikinėmis technologijoms paprastai išaiškinti, kas siunčiasi nelegalią programinę įrangą per Torrent sistemas. Pakaktų rimtai nubausti kokį 1% – ir piratavimo mastai sumažėtų, nes vienas dalykas daryti tai ką “visi daro ir niekas vis tiek nesužinos” ir kitas tai, už ką bus tikimybė tūkstančius litų baudos (gerokai daugiau, nei kainuotų visa “piratinė produkcija”), lankytis policijoje ir pan. (kaip, tarkime, už vairavimą išgėrus).

Kaip įveikti spaudimą nekeisti ydingos situacijos

Tačiau padėtis čia nesikeičia dėl “dvigubo spaudimo”. Viena vertus, bijoma teisę pažeidinėti įpratusių žmonių, kuriems tai patogu, reakcijos, jei su piratavimu bus normaliai kovojama – todėl nekovojama. Antra vertus, nenorima ir programų/filmų/muzikos kūrėjų pasipriešinimo, kuris kiltų, jeigu būtų daroma rimtesnė autorių teisių reforma (galimai legalizuojanti piratavimą).

Geriausia išeitis yra eiti iškart dviem keliais: pirma, legalizuoti dalį “teoriškai nelegalių” veikų ir antra – kitą dalį (rimtesnes) tos pačios rūšies “teoriškai nelegalias” veikas padaryti ir “praktiškai nelegaliomis”: vykdyti reidus, griežtinti bausmes, kad taip pažeidinėti nebeapsimokėtų.

Tarkime, vienas galimų sprendimų piratavimo atveju būtų (nesakau, kad jį siūlau): legalizuoti P2P dalijimąsi programine įrangą asmeniniais tikslais, tuo tarpu įmonių bei kitų verslo subjektų kontrolę sustiprinti dažninant reidus ieškant piratinės programinės įrangos, tikrinant kitais būdais, didinant baudas.

Nebaudžiamumas – ir kelias į rimtus nusikaltimus, ir į politinį susidorojimą

Kaip ten bebūtų, už situaciją, kai veika yra teoriškai nelegali, bet ją vis tiek beveik visi norintieji ir daro, blogesnės turbūt nėra. Mat ji atveria kelius rimtesnėms problemoms.

Visų pirma, “Tik teoriškai nelegalių” veikų buvimas skatina negerbti teisės. Žmogus, užuot tiesiog nedaręs viso to, kas uždrausta, ima aiškintis, už ką kokios bausmės numatytos ir kokia tikimybė įkliūti. Tai pavojinga: psichologai yra nustatę, kad kartą atitinkamą pažeidimą padaręs žmogus daug lengviau padarys ir didesnį pažeidimą. Todėl, pavyzdžiui, Irane, kur uždraustas alkoholis, nemaža narkotikų problema. Žmonės, ten paragavę alkoholio (tegul tokių ir daug mažiau, nei Lietuvoje), jau būna įveikę “teisės pažeidimo” psichologinį barjerą, ir tarp alkoholio bei irgi uždraustų narkotikų tokio barjero jau nėra.

Be to, kai visi daro tam tikrus pažeidimus, gali pasidaryti kone neįmanoma nedaryti “teoriškai nelegalių” veikų net tuomet, kai vien iš moralinės pusės norėtum gerbti teisę. Taip yra, pavyzdžiui, versle. Tarkime, visi konkurentai nemokės kokio nors mokesčio – ir valstybė nenubaus bent keleto jų šitaip smarkiai, kad ir kiti, pasiskaičiavę riziką, nustotų pažeidinėti teisę. Tada šie konkurentai galės pelningai pardavinėti savo prekes/paslaugas pigiau, nei tokį mokestį mokantysis – netekęs klientų šis, nors ir būdamas vienodai efektyvus su nesąžiningais konkurentais, tikėtina, galiausiai bankrutuos. Taip “teoriškai nelegalus” mokesčio nemokėjimas faktiškai net taps “faktiškai privalomu”: vieninteliu keliu nenuostolingai užsiimti ta verslo rūšimi. Ir vėlgi: nuo neteisėto vieno mokesčio nemokėjimo iki platesnio mokesčių slėpimo laiptelis kur kas žemesnis, nei nuo legalios veiklos prie vieno mokesčio nemokėjimo.

Maža to, tokios “teoriškai nelegalios” veiklos lengvai panaudojamos susidorojimui. Belieka skirti ypatingą dėmesį pasekti, pavyzdžiui, politiniam oponentui ir gauti įrodymų, kad jis šioje vietoje pažeidinėja teisę ir jau bus pretekstas tą oponentą bausti. Nesvarbu, kad kiti už tą patį nebaudžiami ir net nesistengiama jų “gaudyti”. Šitaip teisinė valstybė faktiškai pavirsta į pažinčių valstybę – tikrasis “nusižengimas”, už kurį baudžiama, yra ne ta “teoriškai nelegali veika” (juk už ją niekas kitas nebaudžiamas), bet tai, kad neįtikai kažkokiems galingiems pareigūnams, sprendžiantiems, kurią mažą dalį žmonių rimtai patikrinti.

2014 m. vasario 7 d.. Dabar madinga kalbėti apie šeimų įvairovę. Tačiau ta “įvairovė” suvokiama siaurai.

Štai puslapis ivairiseima.lt akcentuoja: įvairiatautės santuokos, įvaikinti vaikai, vieniši tėvai ir vienos lyties santuokos. Bet įvairiatautės santuokos egzistavo tūkstantmečius (ir mano prosenelių šeima tokia buvo). Įvaikinimas ir vieniši tėvai irgi. Vienintelė naujovė – vienos lyties santuokos. Tiesą sakant, išgirdęs ką nors minint “šeimos įvairovę” gali būti tikras, kad bus kalbama būtent apie vienos lyties santuokas.

Tačiau vargu ar vieną naujovę galima vadinti “įvairove”. Juo labiau, kad naujovės šalininkai dažnai siūlo įvairovę naikinti kitur. Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje ypač nyksta galimybės pačiai šeimai spręsti, kaip auklėti savo vaikus.

Lietuvos įstatymas, papildomai ribojantis bausmes vaikams, čia – tik ledkalnio viršūnė.

Politizuotos vaikų teisės

Lietuvą, o taip pat Rusiją, Indiją sukrėtė vaikų paėmimo iš šeimų Norvegijoje praktika. Ten vaikai atimami ir už kitokių kultūrinių tradicijų laikymąsi: ilgesnį nei Norvegijoje įprasta maitinimą krūtimi, miegojimą vienoje lovoje su vyresnio amžiaus vaiku ar maitinimą rankomis (indų papročiai). Paaugliai atimami už tai, kad turi šeimoje pareigų, tokių kaip šiukšlių išnešimas.

Vienalytės santuokos Norvegijoje galimos, vienu pagarsėjusiu atveju lietuvės vaikas buvo atiduotas būtent lesbiečių šeimai. Bet iš aukščiau parodytų pavyzdžių matome, kiek iš tikro įvairovės ten tėra – šeimos vaikus turi auginti vienu valstybės nustatytu būdu, kitaip netenka šios teisės.

Esą vaikams kitaip blogai. Bet tyrimų, įrodančių, kad kitaip auklėjant kyla kažkoks pavojus, nėra, arba duomenys prieštaringi. Mokslą keičia politikavimas – į nepalankius išankstinei nuomonei tyrimus nekreipiamas dėmesys (pvz. vienalyčių šeimų šalininkai nemini Marko Regneruso tyrimo, parodžiusio homoseksualių porų išaugintų vaikų sunkumus), palankūs perdėtai sureikšminami, o dažnai tyrimai nedaromi išvis, “nes ir taip viskas aišku pagal bendražmogiškas vertybes” (kurias kiekvienas žmogus čia supranta savaip).

Kartais, atrodo, mėginama į tėvų-vaikų santykius perkelti įprastas suaugusiųjų-suaugusiųjų santykių normas: juk negalima kitam suaugusiajam liepti dirbti, o atsisakius nubausti. Bet toks perkėlimas neįmanomas: vaikas nežino daugybės “pradmenų”, kuriuos žino suaugusieji, ir būtent vaikystės metu juos turi įsisavinti, kad likęs gyvenimas būtų jam lengvesnis. Kaip ir kiek tų pradmenų išmokyti skiriasi ne tik kultūrų ar religijų požiūriai, bet ir vakariečių specialistų mintys.

Vaiko auklėjimas – delikatus reikalas, rezultatus pamatuoti sunku: juk vaikai jau gimsta skirtingi (genai), o vertinamųjų rodiklių begalė (ką laikysime sėkmingo auklėjimo rezultatais?). Be to, arčiausiai vaiko visada būna šeima, o ne mokykla ar valdžia, todėl primetus šeimai modelį, prieštaraujantį jų kultūrai ir įpročiams, jis gali neveikti taip, kaip veiktų jam pritariančiose “bandomosiose šeimose”. O net jei ir tėvai nėra idealūs, ar tikrai perkėlimo į kitą šeimą sukrėtimas nepakenks vaikui dar labiau (juoba, ir įtėviai idealūs nebus)? Kai šitiek daug vertinamųjų kriterijų, šalutinių veiksnių įtakos, bet kurį tyrimą lengva ir nuginčyti, ir sureikšminti.

Atsiribodamas nuo emocingai vertinamų dabartinių įvykių priminsiu 1909-1969 m. Australijos politiką, kuomet masiškai atiminėti mišrios rasės vaikai iš aborigenų. Vienas pagrindų – “vaikų teisės”: juk vaikams geriau augti tarp “civilizuotų žmonių”. Šiandien Australijos valdžia yra atsiprašiusi už tokį elgesį, o kai kas jį prilygina genocidui.

Kitos tradicijos civilizacijų nestabdo

Laikydamosis “kitoniškų” auklėjimo tradicijų buvo pastatytos ir tūkstantmečius išsilaikė didžios indų, kinų, japonų civilizacijos. Ir mūsuose suvokimas apie gerą vaiko auklėjimą keičiasi: kadaise tai buvo Bendžamino Spoko “Vaikas ir jo priežiūra”, šiandien daug jo idėjų paneigta. Neabejotina, kad ateityje pasikeis ir daug dabartinio “auklėjimo etalono” idėjų.

Šiandien Europa susiduria ir su istorijoje unikalia mažo gimstamumo problema. Galime idealizuoti vaiko reikšmę (teisingas tai požiūris ar ne – niekas nepasakys), bet seniau (ir dabar kitose kultūrose) daugiau vaikų gimdyta dėl praktinių sumetimų: paaugę vaikai padėdavo ūkyje. Vakaruose to nebeliko, o ribojimai vaikams net prisidėti prie namų ruošos ar likti vieniems namie galutinai pavertė vaiką didele našta pinigų/laiko prasme. Jos net galinga “gerovės valstybių” paramos sistema nepajėgi kompensuoti, ir ją vis daugiau šeimų “išbando” daugiausiai vienąsyk gyvenime. Paradoksas, bet mažą vietinių tautų gimstamumą kai kurios šalys bando kompensuoti imigracija iš kultūrų, kuriose vaikų auklėjimo tradicijos – dar tolimesnės. Konfrontacija tarp šių imigrantų (jau pagimdančių du trečdalius vaikų Londone) ir jų šeimoms savą tvarką mėginančia primesti valdžia virsta naujomis tragedijomis.

Kaip/kur/kada vaikams mokytis nurodo valdžia

Norvegija nėra pavienis reiškinys. Štai Vokietijoje vaikai atimami jei tėvai juos pasirenka mokyti namie (kalbu apie tėvus, kurie gali tai sau leisti, o ne asocialius). Nesvarbu, kad yra tyrimų, rodančių, jog “namų mokyklėlių” auklėtiniai egzaminus išlaiko net geriau (JAV tai legalu ir populiaru, ir pats pažinojau mokyklos nelankiusią amerikietę). Oponentai teigia, kad Vokietija taip elgiasi siekdama įdiegti vaikams valstybinę ideologiją, kas būtų sunkiau, jei vaikai nelankytų oficialių mokyklų.

Už nuolatinį mokymą namuose vaikai atimami, už laikiną – skiriamos didžiulės baudos. Štai pagal naują Britanijos įstatymą šeima neseniai nubausta 1000 svarų bauda, nes mokslo metų metu pasiėmė vaikus į kelionę. Aš pats dėl kelionių esu praleidęs daug pamokų – ir dėl to labai džiaugiuosi. Kelionių metu sužinodavau tikrai daug (ir tos žinios išliko visam gyvenimui, o ne iki artimiausio kontrolinio) – o pagal programą pasivyti bendraklasius visuomet būdavo paprasta. Bet Britanijoje tėvams nebepaliekamas pasirinkimas – valstybė esą žino geriau, kas reikalinga visiems vaikams – nepriklausomai nuo gabumų, tautybės, tikėjimo, pomėgių.

Jei patys tėvai kasdien nurodinėtų vaikui 5-7 val. daryti ką nors jam nemalonaus ir/ar nereikalingo kai kuriose šalyse tai būtų laikoma emocine prievarta. Tačiau valdžia nuolat taip elgiasi: nurodo kuriuo tiksliai metu, kokioje mokykloje ir ką būtent vaikai privalo mokytis. Tėvams belieka liepti vaikams vykdyti šį valdžios nurodymą, kitaip jie patys baudžiami.

Negi oficialios mokymo programos tobulos, kad už alternatyvos paiešką baudžiama? Ar vienas “tobulas receptas” išvis įmanomas, kai vaikai šitokie skirtingi? Kas geriau supranta konkretaus vaiko poreikius – jo tėvai ar įstatymus priimantys parlamentarai?

Nors daug panašaus vaikų auklėjimo įvairovės draudimų Vakarų Europoje ateina iš kairiųjų, pas mus nėra vien taip. A. Tapinas šiame straipsnyje kritikuoja konservatorių balsais nepanaikintą tvarką, kad kine vaikai kai kurių filmų žiūrėti negali net lydimi tėvų. Aišku, už filmo, kurį koks nors funkcionierius pažymės kaip neskirtą vaikams, peržiūrėjimą kartu su vaikais per namų televizorių, Lietuvoje niekas vaikų neatiminėja ir baudų neskiria – bet juk Norvegijoje iki dabartinės situacijos irgi ne per dieną nueita.

Tarptautinis teisingumo teismas 2010 m. liepą pripažino, kad Kosovo nepriklausomybė neprieštarauja tarptautinei teisei. Sprendimas nebuvo keistas. Tačiau keista, kaip jį bando išnaudoti Abchazijos nepriklausomybės šalininkai. Esą jei jau Kosovas nepriklausomas, tai turėtų būti ir Abchazija.

Tarp Kosovo ir Abchazijos yra vienas esminis skirtumas. Dabartiniai Kosovo gyventojai į šį kraštą atsikraustė taikiai. Taip, karo pabėgėliai iš dalies pakeitė gyventojų sudėtį. Tačiau ir prieš 1999 m. Kosovo karą regione tvirtą daugumą sudarė albanai (remiantis 1991 m. Jugoslavijos surašymu (tiesa, jo rezultatais albanai abejoja) – 81,6%, dabar – apie 90%).

Abchazijos situacija – kardinaliai priešinga. 1989 m., prieš Abchazijos karą, kurio metu Abchazija atskilo nuo Gruzijos, 45,7% teritorijos gyventojų sudarė gruzinai, ir tik 17,8% – abchazai. Karo metu dauguma gruzinų išvaryta, o Abchazijos gyventojų sumažėjo nuo 525 tūkstančių iki vos 200 tūkstančių. Dabar abchazų čia – 43,8%, o gruzinų – 21,3%.

Gyventojų trėmimai ar užimtų teritorijų kolonizavimas yra draudžiami tarptautinės teisės. Nenuostabu. Jeigu tai daryti būtų leista, tai tarptautinė teisė išvis netektų prasmės – visada būtų galima tiesiog išvaryti ar išžudyti užimtos šalies gyventojus, ir taip įteisinti okupaciją. Prie ko tai priveda matėme per Bosnijos karą (kurio šalys būtent trėmimais ir žudynėmis bandė „išvalyti” teritoriją), matome Palestinoje.

Niekas neginčijo, kad tarptautinė teisė numato tautų apsisprendimo teisę. Teisę tautai sukurti nepriklausomą valstybę – bent jau tada, kai tautai nesuteikiama autonomija ar kitoks ją tenkinantis sprendimas, kai vykdomos represijos.

Tačiau Kosovo nepriklausomybės priešininkai naudoja vieną keistą argumentą – esą albanai kartą jau pasinaudojo tautos apsisprendimo teise – turi nepriklausomą šalį Albaniją – tad neturi jokios teisės į kitą valstybę.

Šis argumentas keistas, nes daugybėje nepriklausomomis pastaraisiais dešimtmečiais tapusių šalių dominuoja tautybė, kurios žmonės jau ir seniau turėjo bent vieną savo valstybę. Nepriklausomomis tapo dešimtys arabų šalių, dvi malajų šalys (Malaizija ir Brunėjus). Dar daugiau nepriklausomomis tapo valstybių, kur jokia tautybė nesudaro daugumos – tai didžioji dalis Afrikos, Indija, Pakistanas, Indonezija…

Painiavos čia įneša žodis „tauta”. Vakaruose jis nėra vartojamas kaip „tautybė”, bet kaip tam tikra žmonių grupė, gyvenanti vienoje teritorijoje ir suvokianti save kaip tautą. Todėl indai, nigeriečiai ar egiptiečiai – tautos. Nors indai gali būti įvairių tautybių, o egiptiečių dauguma – arabai. Būtent ta tauta ir apsisprendžia – o ne tautybė.

Juk jeigu istorinės aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip ir Klaipėdos kraštas būtų tapęs nepriklausomu anksčiau nei Didžioji Lietuva – ar tai reikštų, kad visi likę lietuviai prarastų teisę į savo šalį? Jei taip būtų, šalims užgrobusioms daug teritorijų, būtų labai paprastas būdas šiuos užgrobimus „įteisinti”: paskelbti nepriklausomomis nedideles tam tikrų tautybių gyvenamas teritorijas, likusias jų žemes pasiliekant sau ir tuomet skelbiant, kad tos tautybės jau yra realizavusios savo teisę į tautos apsisprendimą. Panašiu keliu bandė eiti Pietų Afrika apartheido laikais, suteiktdama nepriklausomybę juodaodžių tautybių šalims – bantustanams. Tiksliau, tik dalims tų teritorijų, kuriose istoriškai gyveno atitinkamos juodaodžių tautos. Nepavyko – pasaulis to nepripažino. 1994 m. žlugus apartheidui bantustanai vėl tapo Pietų Afrikos dalimi.