2010 m sausio 12 d.. Susisiekimo ministerija nutarė nesteigti bazinio oro vežėjo. Privačios iniciatyvos čia kol kas sunku tikėtis – bent jau aviakompanijai, vykdančiai daugiau skrydžių, o ne tik kelis. Į komercinės aviacijos rinką ateiti gana sunku, nes čia reikia didelių investicijų, negalima greitai tikėtis pelno. Be to, Lietuvos rinkoje įsitvirtinusi daugiausiai per Rygą keleivius skraidinanti aviakompanija Air Baltic. FlyLAL laikais (iki 2009 m. sausio) Air Baltic steigė identiškus tiesioginius reisus iš Vilniaus FlyLAL vykdomiems (taip mažindama FlyLAL galimyebes uždirbti), o FyLAL žlugus nutraukė tų reisų vykdymą ir ėmė beveik visais jais teikti galimyę skristi tik per Rygą. Tai nenuostabu – Air Baltic kontrolinio paketo savininkas yra Latvijos vyriausybė. Ilgai (ir konkurencijos su FlyLAL metu) Air Baltic Rygos oro uoste gaudavo paramą (nuolaidas mokesčiams), kas suteikė jai konkurencinį pranašumą. Tokią paramą draudžia ES teisė.

Daug kalbama apie tai, kiek kainuotų nacionalinis vežėjas, ir turėtų atrodyti keista, kodėl Latvija tokį išlaiko (Air Baltic praeitus metus baigė nuostolingai). Tačiau retai kada minima ekonominė tokio vežėjo teikiame nauda – pinigai, kurie grįžta per kitą pusę.

Valstybei naudingas didelis tiesioginių skrydžių skaičius, nes daro valstybę pasiekiamesnę. Ją pasiekti tampa lengviau ne tik tiesiogiai, bet ir su mažiau persėdimų. Jeigu yra reisai į 40 kitų oro uostų tai bus kur kas daugiau galimybių pasirinkti vietą persėsti negu jei yra reisai vos į kelis oro uostus. Bus daugiau galimybių ir rasti gerus bei pigius pasiūlymus, ir sutaupyti laiko tarpiniuose oro uostuose. Tai, savo ruožtu, skatina atvykstamąjį turizmą. Dažniausiai turistui tas pats, kur tiksliai vykti – pavydžiui, vokietis gali norėti nuvykti savaitgaliui į rytų Europą. Nebent kokį tarpukario klaipėdietį Lietuva trauks taip, kad rinksis ją nors ir nuvykti būtų brangiau ir lėčiau. Kiti greičiausiai rinktųsi Rygą, kur nuvykti paprasčiau.

Netekusi turistų valstybė netenka daug pajamų – vien PVM mokesčiai už turisto nenupirktas prekes ar paslaugas ko verti.  O dar yra – netgi didesnė – netiesioginė nauda. Turistų aptarnavimui reikia darbuotojų – papildomi klientai leistų nebankrutuoti kai kuriems viešbučiams, restoranams ir kitoms institucijoms, o ir taip nežlungantiems – išlaikyti darbo vietas, kurių sumažėjus vartojimui nereiktų. Tai ir nauda valstybei – surenkami pajamų, pelno mokesčiai vietoj pašalpų mokėjimo iš biudžeto bedarbiams. Skirtumai nemenki. Be to, ekonomika veikia ratu – tai yra žmonės, kurie bus neatleisti, irgi gaus atlyginimus, irgi kažkur juos turės išleisti – tai ir toliau skatins ekonomiką. Dėl panašaus rato, tik neigiamo, ir įsisiūavo kriė (atleidus dalį žmonių sumenko vartojimas, reikėjo atleisti dar daugiau, dalis įmonių bankrutavo; tada ir naujai atleistieji bei bankrutavę verslininkai nebegalėjo taip išlaidauti, ir vėl sumenko vartojimas ir t.t.).

Rygos oro uosto srautas per 2009 m. išaugo. Daugumos kitų oro uostų srautas visame pasaulyje smuko dėl ekonominio nuosmukio. O ekonominis nuosmukis Latvijoje buvo smarkiausias regione, skraidančių latvių sumažėjo. Tačiau jų vietą skrydžiuose iš Rygos užėmė lietuviai – tiek skrendantys per Rygą, tiek atvažiuojantys į ją autobusais ir savo mašinomis. Turistai, ypač savaitgaliniai, deja, kažin ar skris į Rygą tam, kad nuvyktų į Vilnių – greičiau jau tiesiog tą savaitgalį apžiūrės Rygą ir apylinkes…

Įprasta visą šalies ūkį skirstyti į tris dalis – žemės ūkį (kuris apima ir žvejybą, gyvulininkystę bei miškininkystę), pramonę, bei paslaugų sferą.

Pirmasis sektorius – žemės ūkis – daugiausiai skirtas pirminiam žmogaus poreikiui – maistui – patenkinti. Iki maždaug XVIII a. visose pasaulio šalyse dauguma gyventojų dirbo žemės ūkyje. Tai yra, “gamino maistą”. Tiesiog tuo metu technologijos dar buvo tokios neišsivysčiusios, kad tai buvo būtina, mat jei žemės ūkyje būtų dirbę mažiau žmonių, nebūtų pakakę maisto visiems pasaulio žmonėms išmaitinti. Kitaip sakant, pavyzdžiui, milijono žmonių išmaitinimui 900,000 jų turėjo auginti maistą. Kitus reikalingus dalykus (drabužius, baldus) ūkininkai dažniausiai pasigamindavo patys.

Antrasis sektorius – pramonė – tai įvairių daiktų gaminimas. Iki XVIII a. joje dirbo labai mažai žmonių – tai vadinamieji amatininkai. Jie daiktus gamindavo rankomis ir šie daugumai žmonių buvo neįperkami – amatininkų paslaugomis naudojosi tik saujelė kilmingųjų. Tačiau atsiradusios mašinos leido tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje tam pačiam darbuotojų kiekiui sukurti daugiau produkcijos. Tada daug buvusių ūkininkų ėmė pereiti dirbti į pramonės įmones, plėtėsi miestai. Tai vadinama pramonine revoliucija – ji pradžioje apėmė Angliją, paskui – visą Europą. Jos paliestos valstybės tapo pramoninėmis – tai yra, dauguma jų žmonių dirbo nebe žemės ūkyje, o pramonės sektoriuje. Reiškia, tuomečių technologijų jau pakako, kad tik mažuma žmonių, dirbančių žemės ūkyje, išmaitintų visus žmones. Todėl buvo galima imtis geresnio kitų daiktinių poreikių tenkinimo, o šituo ir rūpinasi pramonė.

Trečiasis sektorius – paslaugos – apima visas žmonėms teikiamas paslaugas – tai parduotuvės, ligoninės, bažnyčios, restoranai, viešbučiai, mokyklos, sporto klubai, koncertų salės, turizmo įstaigos, policija ir kita. Iki XIX a. šiame sektoriuje dirbo mažai žmonių – Europoje tai daugiausiai buvo bažnyčios darbuotojai, kurie rūpinosi ne tik religija, bet ir gydymu, švietimu. Dar paslaugų sektoriui priklausė kilmingųjų tarnai, pirkliai, teisėjai. Nuo XIX a. žmonių dirbančių paslaugų sektoriuje daugėjo. XX a. technologijos dar pažengė – atsirado kompiuteriai, gamybiniai konvejeriai, robotai. Jos leido visiems žmonėms reikalingą daiktų skaičių pagaminti ir tada, kai pramonėje dirba tik mažuma visų darbuotojų. Taigi paslaugų sektorius svarba aplenkė pramonę – apsirūpinusiems maistu ir daiktais žmonėms svarbiausiu tapo būtent paslaugų (aptarnavimo, mokslo, geros medicinos ir pan.) poreikis. Šalys, kuriose dauguma žmonių dirba paslaugų sektoriuje, vadinamos postpramoninėmis – tokia yra ir Lietuva.

Trumpai pažvelgus į praeitį galima pasvarstyti, kas bus ateityje. Ketvirtuoju sektoriumi dažnai vadinamas mokslas, arba naujų technologijų kūrimas. Prognozuojama, kad ateityje dauguma žmonių tik kurs naujas kompiuterines programas, gamyklų įrangą ir pan., o šie jų kūriniai automatizuotai atlikinės darbus kituose sektoriuose. Pramonėje žmones jau dabar daug kur pakeitė automatika, žemės ūkyje taip pat smarkiai pasitarnauja mašinos. Internetas ir tobulėjantys kompiuteriai įgalina mašinas pakeisti žmones ir paslaugų sektoriuje: jau dabar internetas didele dalimi pakeitė, pavyzdžiui, bibliotekas, paštą, veikia internetinės parduotuvės (o įprastiniuose prekybos centruose – automatinės kasos), internete galima gauti valstybės institucijų paslaugas. Dar seniau mašinos iš namų išstūmė tarnus: štai XIX a. buvo įprasta, kad ne vien patys turtingiausieji juos turėjo, tačiau skalbimo mašinos, šaldytuvai, indaplovės, automobiliai panaikino šių patarnautojų poreikį. Informacinės visuomenės kūrimas, kuris dažnai minimas kaip valstybės tikslas, apima automatizuotos paslaugų sferos plėtrą. Tai – žingsnis pirmyn, nes naujas technologijas kuriantis žmogus sukuria daug daugiau produkto, nei dirbdamas kituose sektoriuose. Pavyzdžiui, per gyvenimą žmogus gali parašyti daug programų, kurios atliks įvairias funkcijas. Jeigu nebūtų šių programų, kiekvieną tų funkcijų turėtų atlikti atskiras žmogus ar žmonės. Maža to, tas pačias programas galima vienu metu naudoti tūkstančiuose ar milijonuose skirtingų vietų.

Koks bus penktasis sektorius? Tęsiant loginę grandinę, turėtų būti sukurtos ir plėtojamos technologijos, kurios pačios gebėtų kurti kitas naujas technologijas (to užuomazgos yra jau dabar). Tai reiškia, kad ir ketvirtajame (naujų technologijų kūrimo) sektoriuje žmogų imtų keisti mašinos. Tada penktasis sektorius galėtų būti vadovavimo – dauguma pasaulio darbuotojų būtų automatizuotų įmonių ar įstaigų vadovais. Be abejo, tai dar būtų tolimoje ateityje, o kaip rodo patirtis, jos prognozuoti dažnai neįmanoma.

2009 m. gruodžio 22 d.. Pati turtingiausia šalis dabar yra Lichtenšteinas (duomenys – BVP vienam gyventojui, atsižvelgiant į kainas).
 
Lichtenšteinas maždaug dvigubai turtingesnis už Norvegiją.
 
Norvegija, savo ruožtu, dvigubai turtingesnė už Italiją.
 
Italija beveik dvigubai turtingesnė už Lietuvą.
 
Lietuva dvigubai turtingesnė už Tailandą ar Peru.
 
Tailandas ar Peru dvigubai turtinesnės už Gruziją ar Maroką.
 
Gruzija ar Marokas dvigubai turtingesnės už Kamerūną ar Kosovą.
 
Kamerūnas ar Kosovas dvigubai turtingesnės už Birmą ar Malį.
 
Birma ar Malis dvigubai turtingesnės už Somalį ar Liberiją.
 
Somalis ar Liberija daugiau nei dvigubai turtingesnės už Zimbabvę.
 
Iš viso šalyse, turtingesnėse už Lietuvą, gyvena apie 1 milijardas pasaulio žmonių (~17 proc.). 5 milijardai gyvena šalyse, skurdesnėse už Lietuvą.

Turtingesnės už Lietuvą šalys pažymėtos žaliai, skurdesnės – raudonai. BVP (PPP) vienam gyv., 2013 m.

2009 m. balandžio 15 d.. Pastaruoju ekonominio sunkmečio laiku vis pasigirsta kalbų, kad liberalizmui ar net ir visam kapitalizmui atėjo galas – krizė įrodė, kad rinką būtina labiau reguliuoti. Tačiau man patiko panašioje diskusijoje vieno žmogaus pasakyta mintis, kad net ir liberalų požiūriu rinkos nereguliuoti įmanoma tik tada, jeigu yra tam tikros sąlygos – tarp jų absoliutus rinkos dalyvių informuotumas. Akivaizdu, kad, pavyzdžiui, bankų rinkoje, tas informuotumas menkas (daug kas sudaro paslaptį) tad net ir daugumos dešiniųjų požiūriu ją būtina reguliuoti.

Tačiau nors bankų rinkoje tai labiau akivaizdu, šiais laikais jokioje rinkoje nėra informuotumo – neskelbiamos (ar nepilnai skelbiamos) pajamos, išlaidos, pelnai, atlyginimai ir daugybė kitos informacijos, kuri galėtų būti žmonėms ar kitiems verslininkams aktuali. Kai kurie žmonės pasakytų, kad gal tada visas rinkas reikėtų smarkiau reguliuoti – tačiau jeigu pirminė problema yra informuotumo (viešumo) trūkumas, tai galbūt geriausia būtų spręsti būtent ją?

Tas sprendimas galėtų būti padarymas tokios informacijos, kaip pajamos, išlaidos, sandorių informacija, visų žmonių atlyginimai ir kt. viešai ir nemokamai prieinama visiems besidomintiems internete. Tokią informaciją valstybė turi – ji pateikiama mokant mokesčius, pildant deklaracijas.

Ką tai keistų? Be kita ko, pavyzdžiui, taptų kur kas sunkiau ilgą laiką gauti didelius pelnus (vartotojų sąskaita) vien pasinaudojant galimybe (t.y. siūlant tai, ką siūlo mažai kas). Jeigu visi matytų, kad tam tikroje verslo šakoje ar pobūdyje galima gauti neproporcingai įdedamoms pastangoms didelį pelną, į ją greičiau ateitų naujų rinkos dalyvių, ir ilgainiui ten verslininkams liktų tik normalusis pelnas. Tai, be abejo, reikštų mažesnes kainas bei didesnę pasiūlą vartotojams. Naudinga būtų vartotojams ir žinoti įmonių, kurių prekes ir paslaugas įsigyja, tikrąją padėtį (apie situacijas, kai įmonės nusitempė su savimi nemažai investuotojų ar vartotojų lėšų, matyt, daug pasakoti nereikia). Savo ruožtu, tai būtų naudinga ir darbuotojams, kurie, matydami, kiek gauna analogiškus darbus kitose ar toje pačioje įmonėje dirbantys žmonės, galėtų lengviau tikėtis teisingo atlyginimo. Be abejo, privalumų yra ir daugiau.

Sakote, žmonės ras būdų „pakoreguoti“ informaciją apie jų įmones? Be abejo, tačiau lygiai taip pat dabar jų randa – juk ir dabar apsimoka, pavyzdžiui, vengiant mokesčių parodyti viską ne taip, kaip yra iš tiktųjų. Skirtumas toks, kad dabar tą informaciją realiai žino tik keletas žmonių – tie, kam gali būti naudinga ją „pakoreguoti“ (pavyzdžiui, atlyginimą „vokelyje“ mokantis verslininkas bei tą atlyginimą gaunantis žmogus), ir keletas valdininkų, su kuriais gali būti įmanoma ir „susitarti“. Jei visa tokia informacija būtų viešai prieinama, ją galėtų matyti kiekvienas – įskaitant, pavyzdžiui, konkurentus, kurie, išmanydami realiais rinkos sąlygas galėtų gana greitai pastebėti galimas apgavystes bei informuoti reikiamas institucijas.

Kokie galimi viešumo trūkumai? Bene svarbiausias toks, kad jis galėtų kiek riboti inovatyvumą – t.y. mažiau apsimokętų kurti ir vystyti naują idėją, nors galbūt ji ir būtų visuomenei naudinga. Tam tikrose sferose tokią problemą sprendžia patentai – privalomas viešumas mainais už teisę tam tikrą ribotą laiką užsiimti ta veikla vienam.

Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

2008 m. kovo 12 d.. Aistros dėl Leo LT jau rimsta. Žiniasklaidoje šias istorijas pakeis nauji rezonansiniai įvykiai, kaip visada.

Vienas įdomesnių ir keistesnių dalykų šioje istorijoje man buvo “Neperku Maximoje” lipdukai ir kai kurių žmonių įsitikinimas, kad esą taip jie daro paslaugą Lietuvai (Petro Gražulio per TV3 išsakytos mintys). Keistas dalykas – vietoje pirkimo pas savus verslininkus pirkti pas užsieniečius, kuriems priklauso prekybos tinklai “Rimi”, “Iki”, dauguma prekybos centrų… Sakysite, ir kas gi čia tokio, juk Maxima LT nusikalto Lietuvai, o Rimi ar Iki nieko blogo nepadarė?

Net jeigu ir taip, tai visiškai nėra patriotizmo klausimas. Tai ekonominis klausimas ir tai, kad Lietuvoje yra vietinių turtingų žmonių yra naudinga visai Lietuvai. Todėl, kad jų uždirbamų pinigų didelė dalis lieka Lietuvoje. Jie čia gyvena, čia perka prekes ir paslaugas, čia eina į restoranus, čia statosi namus ar samdo vairuotojus ir namų tvarkytojus. Tai reiškia, kad dėl vieno turtingo žmogaus poreikių darbą ir atlyginimą gali gauti nemažai kitų žmonių. Esant didesniam turtingų žmonių skaičiui kai darbuotojų pradeda trūkti, kas dabar darosi Lietuvoje (pvz. statybų sektoriuje) ima kilti atlyginimai. Be abejo, be turtingų lietuvių, galinčių įpirkti didelius butus ir namus, statybų sektorius niekada nebūtų užaugęs iki tokio lygio, kokiame yra dabar, nebūtų tokio lygio pasiekę ir eilinių statybininkų atlyginimai.

O juk tie statybinikai ar kiti žmonės, dirbantys turtingiems žmonėms, toliau leidžia savo pinigus čia, Lietuvoje, ir iš jų naudos gauna dar kiti žmonės, o iš šių – dar kiti. Štai taip palyginus nedidelis turto padidėjimas vienoje nedidelėje žmonių grupėje gali esmingai pakelti kur kas didesnės žmonių grupės gyvenimo lygį. Be to, reikia nepamiršti, kad tiek nuo dividendų, tiek nuo atlyginimų, tiek nuo prekėms pirkti išleidžiamų pinigų yra mokami mokesčiai valstybei, o tuos pinigus valstybė gali skirti švietimui, sveikatos apsaugai, tų sričių darbuotojų atlyginimams kelti ir kitoms reikmėms. Be abejo, dalis mokesčių yra “nusukama”, tačiau taip, deja, yra visur ir visada, nepriklausomai nuo tokių veiksnių kaip nedarbas, todėl didėjant darbuotojų skaičiui ir atlyginimams bendros valstybės pajamos didėja (tegu ir ne tiek, kiek galėtų didėti, jeigu mokesčių “nusukinėjimas” mažėtų).

O kas būna, jei perkame užsienio įmonei priklausančioje parduotuvėje? Asmeninės savininkų gaunamos lėšos iškeliauja į užsienį, kur ir yra leidžiamos ir jas leidžiant mokami mokesčiai toms valstybėms. Jeigu tie savininkai neapsilankys Lietuvoje jokia dalis jų pinigų čia nesugrįš. Lietuvoje liks tik prekybos centrų darbuotojams išmokėti atlyginimai, kurie, kaip žinia, dideli nėra.