Bendrasis vidaus produktas yra visuma to, kas pagaminama, sukuriama ar kitaip įsigyjama šalyje, išreikšta pinigais (atsižvelgiant į vertę). Kuo didesnis BVP, vidutiniškai tenkantis vienam gyventojui – tuo turtingiau gyvena šalies žmonės. Šis ekonomikos matas dažnai laikomas ir gerovės matu.

Tačiau šiandien vis garsiau girdime – „BVP nėra tinkamas būdas apskaičiuoti gerovę”. BVP kritikai pateikia tokių argumentų: štai jeigu įvyksta karas ar katastrofa yra sunaikinama daug turto. Tuomet žmonės ilgainiui atstato tai, kas sugriauta. Tai kelia BVP (juk gaminamos statybinės medžiagos, statomi namai). Tačiau iš tikro juk net kai viskas bus atstatyta žmonės neturės daugiau, negyvens geriau, negu prieš karą ar stichinę nelaimę – todėl toks BVP kilimas nėra tas pats, kas BVP kilimas įprastiniu metu, kai jis reiškia, jog žmonės gali gyventi geriau.

Argumentas protingas. Bet kai išgirsti, kokios alternatyvos siūlomos – noras atsisakyti BVP kriterijaus praeina. Štai Butano karalius pasiūlė „Bendrosios nacionalinės laimės” indeksą. Į jį sudedami įvairūs tarpusavy nesusiję kriterijai, o rezultatas toks, kad Butanas – viena laimingiausių pasaulio šalių. Juk į bendrosios nacionalinės laimės indeksą įeina meditacijai skiriamas laikas, atsižvelgimas į karmą bei automobilių keliamo triukšmo nebuvimas (budistiniame Butane iš viso tėra 45 tūkstančiai mašinų).

Panašių bandymų – daugybė. Dauguma jų pasižymi tuo, jog atspindi tik jų kūrėjo nuomonę apie „gerovę”. Žaliajam atrodys, kad gerovei labai svarbi ekologija – o kitų politinių pažiūrų žmogus šito nesupras. Musulmonas, matyt, į savąjį „gerovės indeksą” įtrauktų ką nors panašaus į šalies gyventojų „moralinį padorumą”. Tuo tarpu dažnas vakarietis tą patį „moralinį padorumą” suprastų kaip „žmogaus teisių ribojimą”, ne didinantį, o tik mažinantį gerovę (pvz. veidą dengiančių moterų drabužių vilkėjimas). Net ir sutarus, kurie kriterijai svarbūs, būtų sunkiai įmanoma nuspręsti, kokią įtaką kiekvienas iš tų kriterijų turi daryti galutiniam indeksui. Tad ir visokių “gerovės indeksų” yra daugybė.

Nors ir toli gražu netobulas, BVP indeksas turi vieną svarbų pranašumą – jis yra vientisas, objektyvus. Tai – tiesiog visa ko piniginės vertės suma. Čia nebandoma keistomis formulėmis sudėti tarpusavyje nesudedamų dalykų, tokių kaip demokratijos kokybė, bylų skaičius teismuose ir automobilių keliamas triukšmas.

BVP nėra vienintelis dalykas, lemiantis gerovę – tai matas, kiek šalies žmonės išgali įsigyti ir įsigija naujų daiktų ir paslaugų. Kiek per tą laikotarpį žmonės ne savo noru netenka daiktų ir paslaugų jis neparodo. Išskyrus karų ar katastrofų laikotarpius, paprastai šios nesavanoriškos netektys būna mažesnės už įsigijimus – todėl bent jau materialinę gerovę BVP dažniausiai atspindi gerai. Aišku, materialinė gerovė – ne viskas; tačiau nematerialinės gerovės skaičiais neįvertinsime.

Planavau vieną vasaros savaitgalį praleisti Stokholme. Deja, nepavyko – greitai po to, kai nusipirkau bilietus, skrydžiai Vilnius-Stokholmas buvo atšaukti. Suprantu aviakompaniją – ne visi skrydžiai pelningi, o reisų Vilnius-Stokholmas užpildymas buvo itin prastas. Tačiau didelės problemos su klientų aptarnavimu paskatino mane parašyti šį įrašą. Žemiau pateikiu faktus. Galbūt jie padės kitiems į panašią situaciją pakliuvusiems, ypač jei jiems skrydis bus svarbesnis ir labiau neatidėliotinas nei buvo man.

Gegužės 7: Užsisakau bilietus Vilnius-Stokholmas-Vilnius su Wizzair biržėlio mėnesį. Užsisakau ir viešbutį Stokholme.

Gegužės 12: Wizzair panaikina galimybę įsigyti naujus bilietus į visus reisus Vilnius-Stokholmas-Vilnius po gegužės 31 d., įskaitant ir į tuos, kuriais turėjau skristi aš. Tai – ženklas, kad reisai atšaukiami. Reisų atšaukimą savo bloge patvirtina ir Vilniaus oro uosto komercijos direktorius Simonas Bartkus.

Gegužės 13: Kitas nusipirkęs skrydžius šiam laikotarpiui žmogus tame pat bloge parašo, kad skambino į Wizzair klientų aptarnavimo centrą (kaina ~3,5 Lt už minutę) – ir buvo patikintas, kad skrydžiai įvyks, o informacija apie jų atšaukimą yra klaidinga (“galite būti tikri, kad skrydis į Stokholmą įvyks”. Sako “jūs ne pirmas skambinate, nežinau, kaip čia toks gandas pasklido”. Po to – “galbūt čia tinklapio konfigūracijos klaida, kad kainų nerodo, pabandykite kada vėliau, turėtų veikti“).

Gegužės 13: Ryte parašau Wizzair pretenziją (anglų k.): 1.Girdėjau, kad Wizzair atšaukė skrydžius į Stokholmą, įskaitant i rmanuosius. 2.Wizzair manęs neinformavo. 3.Jau esu užsisakęs Stokholme viešbutį ir prašau pagal ES reglamentą pakeisti atšauktus skrydžius į artimiausius įmanomus, kad tuo laikotarpiu būčiau Stokholme. Pagal ES reglamentą 261/2004 (jis Lietuvoje privalomas kaip ir įstatymai) Wizzair privalo keisti dėl savo kaltės atšauktus skrydžius ir į kitų aviakompanijų, nors tai ir būtų jiems ekonomiškai nenaudinga.

Gegužės 16: Gaunu atsakymą iš Wizzair, kad mano rezervacijos nėra pakeistos (t.y. jokie skrydžiai neatšaukti), o jeigu kas nors keistųsi, Wizzair mane informuotų.

Gegužės 17: Oficialiai paskelbiama, kad Wizzair reisai Vilnius-Stokholmas-Vilnius birželio mėn. nutraukiami. Šie reisai, ir visi jų užsakymai, tiesiog ištrinami iš viešai prieinamos Wizzair duomenų bazės. Nei su manimi, nei su kitais užsakiusiais reisą, Wizzair nesusisiekia.

Gegužės 18: Atrašau Wizzair atstovei, gegužės 16 d. atrašiusiai į mano pretenziją, kad dabar jau Wizzair pripažino, kad reisus atšaukė, ir pakartoju prašymą. Gaunu automatinį atsakymą, kad šios darbuotojos darbe nebus iki gegužės 25 d. Todėl vėl iš naujo užpildau Wizzair tinklapyje pateikiamą pretenzijos formą.

Gegužės 19: Wizzair atsiunčia sąskaitą (invoice), surašytą vengriškai. Sąskaitos suma “-88 Lt”. Iš to galiu suprasti, kad grąžinami pinigai už skrydį. Tačiau tai nėra visa kaina – už skrydį mokėjau 124 Lt. Negrąžinamas 36 Lt vadinamasis užsakymo mokestis. Laiško tekste nėra jokių paaiškinimų, dėl ko ši sąskaita ir ar tai susiję su atšauktu reisu, tik siūloma iškilus neaiškumams skambinti į Wizzair, o skambučio kaina, pavertus į litus, yra 3,5 lito už minutę.

Gegužės 20: Wizzair atsiunčia laišką, kad skrydis atšauktas ir pažada su manimi susisiekti aptarti galimybes. Jei skubu, siūlo paskambinti vienu iš čia nurodytu telefonų ir žada, kad bus taikomos vietinio ryšio kainos: http://wizzair.com/useful_information/schedule_change/?language=EN .

Gegužės 23: Skambinu Wizzair nurodytu telefonu grafoje “Lithuania”. Tinklapyje rašoma, kad šiuo numeriu konsultuojama vienintele kalba – “English”. Tačiau atsiliepia lenkiškai. Po įrašyto monologo ištaria vieną anglišką sakinį “For English speaking consultant please press 2″.

Paspaudžiu “2″ – atsiliepia konsultantė: “Dzień dobry”. Klausiu “Do you speak English?”. Liepia luktelėti ir perduoda kitam konsultantui. Jis angliškai jau kalba.

Pagal ES reglamento 261/2004, privalomo tiek Lietuvoje, tiek Vengrijoje (kur registruota Wizzair), 8 straipsnį, jie turi man leisti pasirinkti vieną iš trijų variantų: A)Pakeisti atšauktąjį skrydį į artimiausią galimą, B)Pakeisti atšauktąjį skrydį į skrydį kitą dieną arba C)Grąžinti pinigus. Kadangi birželį iš Vilniaus į Stokholmą tebeskraidys Estonian Air, o Wizzair – nebe, paprašau užsakyti man bilietą Estonian Air. Jie privalo tą padaryti – tačiau atsisako ir teigia, kad keičia bilietus tik į Wizzair skrydžius. Klausiu, gal pasiūlytų kokį kitą Wizzair skrydį vietoje atšaukto – iš Vilniaus jie skraido į ne vieną miestą. Šiaip ar taip, keliauju turistiniais tiksais, galiu planus ir pakeisti. Atsako, “Galime pasiūlyti tik į Stokholmą”. O juk Wizzair reisai į Stokholmą nutraukiami jau po savaitės. Kas beliko – prašau grąžinti pinigus. Perklausia “Is this your final decision?”. Sakiau “Yes”. Kai užsimenu, kad atsiųstame “invoice” nurodyta mažesnė suma, nei mokėjau už bilietą, pažada grąžinti visus 124 Lt – per 7 dienas. Lauksiu.

Galbūt ši istorija oro bendrovių bankrotų išvargintiems lietuviams nepasirodys įspūdinga. Tačiau skirtumas čia tas, kad Wizzair, skirtingai nei FlyLAL ar Star 1 yra didelė veikianti bendrovė, esanti toli nuo bankroto. Dauguma čia įvardytų klientų aptarnavimo trūkumų yra gana nesunkiai – ir svarbiausia, nebrangiai – išsprendžiama.

Mūsų yra trys milijonai – pranešė Statistikos departamentas, baigęs gyventojų surašymą. Tiksliau – 3,053 milijono.

2001 m., kai gyventojai surašinėti pastarąjį kartą, mūsų buvo 3,484 milijono. Per 10 metų netekome 431 000 Lietuvos žmonių.

Kad gyventojų sumažėjo – nieko nestebina. Bet stebina kitas faktas. 1989 m., kai vyko užpraeitas surašymas, Lietuvoje gyveno 3,675 milijono . Tai yra, per 12 metų nuo 1989 m. iki 2001 m. gyventojų sumažėjo „tik” 191 000.

O juk šitas 1989 – 2001 m. periodas apėmė sunkiausius šiuolaikinei Lietuvai metus. Tai sovietų blokados, persiorientavimo prie kapitalizmo, kolūkių sunykimo, nežabojamos mafijos ir reketo laikai. Be to, būtent tada ir sumažėjo gimstamumas (dabar jis kaip tik ėmė kilti).

Iš karto po nepriklausomybės iš Lietuvos buvo ir daug „kultūrinių emigrantų”. Daugybė rusų išvyko į Rusiją, kur buvo jų šeimos ir giminės. 1989 m. rusai sudarė 9,4% Lietuvos žmonių, 2001 m. – jau tik 6,3%. Tūkstančiai žydų tada persikėlė į Izraelį. Etninių lietuvių tuo laikotarpiu sumažėjo tik 17 000.

Dabar situacija kitokia – dauguma emigrantų ekonominiai.

Tad kas pasikeitė per tą dešimtmetį, jeigu, objektyviai žiūrint, ekonominė situacija pagerėjo, nusikalstamumas sumažėjo? Vartus į užsienį – visomis prasmėmis – plačiai atvėrė 2004 m. stojimas į Europos Sąjungą. Tada sparčiai išaugo emigracijos tempai. Pamenu, optimistai tada sakė – girdi, ES padarys mus turtingesniais ir važiuoti svetur nebereikės. Tada jiems prieštaravau. Ir dabar matau, kad neklydau.

Gyvenimo lygis išties pakilo – tiesa, nežinau, kiek prie to prisidėjo ES (juk jis kilo ir iki 2004 m.). Bet ne vien ekonomikos lygis lemia žmonių laimę. Kaip jau rašiau, vidutinis lietuvis yra turtingesnis už 5 iš 6 pasaulio žmonių. Bet ar laimingesnis? Kaip yra nustatę ir psichologai, laimę smarkiai lemia savęs lyginimas su aplinkiniais. Tais, kuriuos dažnai matome. Įstoję į ES tapoma viena neturtingiausių jos dalių. Nuolat matome turtingesnes dalis: ten paprasta keliauti (paprasčiau, nei į skurdesnę už mus NVS), ten paprasta persikelti gyventi ir veikiausiai jau yra emigravę ne vieno iš mūsų giminės. Tad ir lyginame save su jomis, o ne su milijardais Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos žmonių. Tai, kad Lietuva viso pasaulio mąstu yra tarp turtingesnių šalių mums nublanksta prieš tą, kad su Vakarų Europa lyginant mes – skurdūs.

O juk ES esanti laisvė persikelti dirbti kitur padaro emigraciją tiesiog ranka pasiekiama. Tai nebėra sudėtingas sprendimas (kaip buvo tada, kai leidimą dirbti gauti reikėjo pasistengti ir visada žinojai, kad sumanius aplankyti tėvynę tai nebus pigu ir paprasta). ES persikelti iš Kauno į Londoną ne ką sunkiau nei iš Kauno į Vilnių. Bent jau jei moki anglų kalbą. Tad žmonės išvyksta pabandyti laimės svetur. Ir pabandę negrįžta.

Baisiausia, kad emigracija dar labiau smukdo pragyvenimo lygį tiems, kurie pasilieka. Suduoda smūgį vyresniems žmonėms, kuriems nebus kam uždirbti pensijų (pensijų sistema, kai jaunesni faktiškai moka jas senesniems, sukurta ir buvo veiksmingiausia, kol gyventojų skaičius augo). Analogiškai pakenkiama ir kitiems socialiai remtiniems žmonėms. Nukenčia vaikai, kuriuos išvykdami palieka jų tėvai. Taip jau yra, kad valstybės sektorius mažėjant gyventojų skaičiui atitinkamai nemažėja – ir todėl vieną valdininką ar biudžetininką išlaiko vis mažiau ir mažiau lietuvių. Jeigu emigraciją bandytume kompensuoti imigracija iš rytų – tai irgi sukels ekonominių problemų, juk imigrantų integracija – brangi ir, kaip rodo Vakarų Europos pavyzdžiai (masinės riaušės Prancūzijoje 2005 m., terorizmas Britanijoje ar tiesiog daug didesnis nusikalstamumas tarp imigrantų), ta integracija lieka ribota.

Manau, kad ilguoju laikotarpiu dėl stojimo į ES itin paspartėjus emigracijos padaryti nuostoliai tikrai nusvers ES projektų duodamas „injekcijas”. Ir, jeigu situacija iš esmės nepasikeis, sunaikins Lietuvos galimybes pavyti Europos Sąjungos vakarų šalis. Apie neekonominę emigracijos žalą čia net nekalbu.

Grįžtant prie sausų skaičių, Vilnius per dešimtmetį neteko 3 300 žmonių (0,61% – gali būti gerokai daugiau, jei naujieji duomenys pateikti su Grigiškėmis). Kaunas neteko 57 700 (15,23%). Klaipėda – 31 700 (16,42%). Šiauliai – 20 800 (15,53%). Panevėžys – 16 300 žmonių (13,6%).

Lietuva per tą patį laiką neteko 12,37% žmonių.

1989 m.-2001 m. netektis sudarė 5,2% ir jokiame didmiestyje neviršijo 9%.

2010 m. spalio 3 d.. Kai antiglobalistai protestuoja prieš globalizaciją, savo taikiniu dažnai pasirenka McDonald’s restoranus. Ši įmonė, kartu su keliomis kitomis, tapo globalizacijos simboliu. Tačiau ar pelnytai? Ar tikrai būtent ji labiausiai atspindi kultūrinį ir ekonominį pasaulio supanašėjimą?

Nemanau.

Man didžiausias globalizacijos simbolis – futbolas. Sporto šaka, gimusi Anglijoje, ir kartu su kolonistais bei prekybininkais per XX a. pasiekusi visus pasaulio kampelius. Nukonkuravusi tradicines kupranugarių lenktynes arabų kraštuose, privertusi pamiršti lotynų amerikiečius savąsias sporto šakas, nūnai atėjusi net į lankininkų sostinę Butaną, kuriame pirmoji televizija atsidarė vos prieš 5 metus. Net 204 šalys siekė teisės dalyvauti 2010 m. pasaulio futbolo čempionate (McDonald’s veikia tik maždaug perpus tiek šalių).

McDonald’s nesunaikina vietinių virtuvių. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris kasdien valgytų vien tokį maistą. Be to, valgymui skiriame tik mažą dalį dienos. Greitas maistas – daugiausiai papildomas pasirinkimas, bet ne nauja kultūrinė tradicija.

Sporto šaka – kas kita. Futbolo gerbėjai jam skiria daug kartų daugiau laiko, negu McDonald’s maisto mėgėjai – Big Mac’ų valgymui. Futbolas tai ir žaidimas su draugais laisvalaikiu pievelėje, ir mačų stebėjimas per televiziją, ir gyvas palaikymas stadione, ir sporto žinių sekimas, straipsnių apie rungtynes skaitymas, ir diskusijos gyvenime ar ginčai interneto forumuose, ir kompiuteriniai žaidimai… Ištisas gyvenimo būdas.

Kokia gi kita tarptautinė organizacija – nesvarbu viešoji ar privati – čia galėtų nukonkuruoti FIFA?

Šis mano straipsnis spausdintas Panevėžio laikraštyje “Babilonas” 2010 m. Pasirašytas Agavaro Kabanderio slapyvardžiu.

Jeigu keliavote po musulmoniškas šalis, turbūt nesykį matėte užrašą „Islamic bank” – „Musulmoniškas bankas”. „Musulmoniška santuoka”, „Musulmoniška malda” – turbūt suprantami dalykai, juk ir Krikščionių kultūroje šitą turime. Bet musulmoniški bankai?!

Musulmonams savų bankų reikia todėl, kad Islamas draudžia palūkanas. Tad ir padėti indėlį, ir paimti paskolą iš įprastinio banko musulmonams negalima. Juk arba teks pačiam imti palūkanas (už indėlį), arba jas mokėti (už paskolą).

Musulmonai laiko, kad yra neteisinga reikalauti iš žmogaus (arba institucijos) grąžinti daugiau pinigų, nei paskolinta. Juk tokiu atveju skolintojas gautų pelną vien todėl, kad turi pinigų, kuriuos gali paskolinti – tai draudžiama. Uždirbti dorai musulmonas gali dirbdamas (mainydamas laiką į pinigus) arba prisiimdamas riziką (pavyzdžiui, versle). O jeigu iš anksto sutariama, kiek bus sumokėta palūkanų, rizikos skolintojui nebūtų.

Tad musulmoniški bankai veikia kitaip. Bankas skolina pinigus verslininkams ne už palūkanas, bet už būsimo pelno dalį. Pats bankas už indėlius irgi moka ne palūkanas, o pelno dalį, kuri priklauso nuo to, kaip bankui seksis skolinti. Tai yra, ir indėlininkas, ir bankas, prisiima dalį rizikos. Jeigu verslininkas pelno negaus, jis neprivalės ne tik mokėti palūkanų, bet ir apskritai grąžinti atitinkamos kredito dalies bankui. Rizikuoja ir indėlininkai – juk prastai savo verslą vykdantis bankas irgi grąžins mažiau pinigų indėlininkams.

Prasiskolinti tiek, kad reiktų visą gyvenimą mokėti skolas, tokioje sistemoje sudėtinga – patyrus nuostolių, mažės ir skolos. Aišku, yra ir kita pusė: jeigu investavę skolintus pinigus uždirbsite didelį pelną, teks juo dalintis – taigi, atiduoti daugiau, negu įprastinėje bankininkystėje, kur palūkanos iš anksto sutartos. Be to, musulmoniški bankai, suvokdami riziką, nėra linkę dalinti paskolų „į kairę ir į dešinę”. Kai kurie ekonomistai teigia, kad tai gerai, nes taip išvengiama ekonomikos perkaitimo.

Gali kilti klausimas – jeigu riziką prisiima bankas, tai ar dorai tada uždirba pasiskolinęs verslininkas? Iš tikro verslininkas tik dalinasi riziką su musulmonišku banku. Visų pirma, pagal susitarimą su banku jis gali privalėti kartu su skolintomis lėšomis investuoti ir savo pinigų, kuriais jau rizikuos tik pats. Be to, jis rizikuoja savo darbu. Jeigu verslininkas metus stengsis išvystyti verslą, ir tai nepavyks, verslininkas, galima sakyti, neteks metų darbo – savo laiko. O dirbti (stengtis išvystyti verslą) verslininkas įsipareigoja pagal sutartį su banku.

Beje, ir tradiciniai bankai skolindami kažkiek rizikuoja. Juk gali būti, kad pasiskolinusi įmonė subankrutuos. Ypač tai pasimatė per dabartinę krizę, kuomet kai kurie „verslininkai” pradėjo nusikalstamai privedinėti savo įmones prie bankroto vien tam, kad nereikėtų grąžinti skolų – kai tuo tarpu visą tų įmonių turtą pasilikdavo sau. Tačiau vakarietiškoje sistemoje bankas patiria nuostolių tik dėl skolininko nusikalstamų veiksmų, arba jeigu skolininkui verslas nesiseka absoliučiai (taip, kad lemtų tikrą bankrotą). Tuo tarpu musulmoniškoje bankininkystėje skolininkui, kurio verslas nepasisekė, nereikia apgaudinėti tam, kad išvengti prasiskolinimo.

Musulmoniška bankininkyste turi teisę naudotis ne vien musulmonai. Tačiau tokie bankai negali prisidėti prie veiklų, kurias draudžia Islamas: pavyzdžiui, lošimų verslo. Tiesa, po pavadinimu „Musulmoniškas bankas” kartais slepiasi institucijos, kurios nesilaiko Islamo principų – skolina nemoraliais laikomiems verslams, ima palūkanas, tik kitaip pavadintas. Tačiau jeigu tokios veiklos paaiškėja, tai gali sukelti skandalą ir musulmonų klientų praradimą.