Aliaskos didybė ir atokumas netelpa į žodžius. Jos salose meškų daugiau nei žmonių ir nuo krantų matosi banginiai. Į daugumą jos miestelių neveda jokie keliai, o sninga ten bet kurį mėnesį. Aliaskos kalnai – patys aukščiausi JAV, jos nacionaliniai parkai – didžiausi. Aliaskos plotas – beveik kaip pusės Europos Sąjungos, o gyventojų joje – panašiai kiek viename Vilniuje!

Pasakosiu Aliaską ta tvarka, kaip ją pažinau pats, laivais, autobusais, traukiniais ir autostopu stumdamasis vis tolyn ir tolyn į šiaurę, tuštumą ir vasarinį šaltį.

Nuo pietryčių Aliaskos salų ir kanjonų, pasiekiamų tik laivais ar lėktuvais, iki „pagrindinės“ begalinės nepražengiamos su aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnais ir gyvūnų milijonais.

Kruizinių laivų Aliaska ir Aliaskos fjordai

Į Aliaską atplaukėme laivu. „Kodėl kruizu?“ – klausė draugas žinodamas, kad mėgstu nepriklausomas keliones. „Nes į daugelį miestų pietryčių Aliaskoje neveda jokie keliai ar geležinkeliai!“ – atsakiau. Tikrai – net į Aliaskos sostinę Džuno (Juneau) nenuvažiuosi automobiliu! Kruiziniai laivai čia – ir patogiausias, ir pigiausias būdas keliauti (jei netikite, pažiūrėkite viešbučių, maršrutinių laivų ir skrydžių kainas). Rytais išleisdavo į vis kitą pietryčių Aliaskos miestelį ar salą, o vakare plaukdavome toliau, stebėdami iš vėjuoto denio didingus negyvenamus fjordus.

Daugelis kruizų po Aliaską – ir tas, kuriuo plaukėme – netipiniai. Ne ratu, kaip įprasta Karibuose ar Viduržemio jūroje, tačiau į vieną pusę. Mes įlipome Vankuveryje (Kanadoje) ir pasukome į šiaurę, link pagrindinės Aliaskos dalies. Su visais sustojimais užtruko savaitę.

Kanada įtraukiama todėl, kad jei kruizas stotų tik JAV uostuose, būtų privaloma plaukti su JAV vėliava, o tai reiškia ir amerikietiškus mokesčius, minimalius atlyginimus įgulai…

Kelionės pradžia. Laivas paliko Vankuverio uostą. Nuostabus saulėlydis plaukiant tarp žemyno ir Vankuverio salos – tobuli vaizdai į abi puses. Paskutinis karštas vakaras, pirmą ir paskutinį kartą atvirasis baseinas pilnas žmonių, pilni deniai.

Vankuvery liepos pabaigoje buvo +30, o po dienos vandenyne laivui įplaukus į gražiuosius Aliaskos fjordus – jau tik +15. Tada jau nuostabiais saulėlydžiais, snieguotais kalnais, iš vėjo gairinamų denių galėdavau gėrėtis vienas: kitiems būdavo per šalta, nors ne vienas bendrakeleivis sakė tokį kruizą ir pasirinkęs todėl, kad „pailsėti nuo karščių“.

Gera pusė kruizo – visokiais sąsiauriais ir fjordais, kol galiausiai, po savaitės, po keturių „sustojimų visai dienai“ pietryčių Aliaskos atokiuose uostuose, išlipome Siuarde, iš kurio jau veda keliai ir geležinkeliai į kitus Aliaskos miestus.

Nori grįžti į tą patį uostą? Gali imti du kruizus tuo pačiu laivu iš eilės (14 dienų). Pakelės uostai į priekį ir atgal bent iš dalies skirsis.

Tiesa, dideliai daliai kruizinio laivo keleivių ne tiek ir svarbu, kokiuose uostuose stoja laivas. Visuose uostuose laive ir krante pardavinėjamos ir labai panašios (ir labai brangios) ekskursijos: banginių stebėjimas, meškų ieškojimas, apžvalginiai skrydžiai, plaukimas baidarėmis, važiavimas džipais, vaikščiojimas ledynu, žvejyba, kelionė šunų kinkiniais.

Nesirinkau šių „standartinių“ ekskursijų. Dalį tų pramogų jau buvau bandęs (pvz. vaikščiojimą ledynu – Kanadoje), dalis buvo nelogiška dėl debesų (skrydžiai), dalį atsidėjau ateičiai, o kalbant apie gyvūnus, pietryčių Aliaskoje jų tiek daug, kad šimtus jų mačiau be jokios ekskursijos! Tiesiog vaikštinėdami po miestelius ar važinėdami viešuoju transportu vandenyne matėme banginius, ruonius, šokinėjančias lašišas, o „ant žemės“ – tris elnius, netgi mešką. Visokių voverių jau nė neskaičiuoju. Vandenį purškiančius ar uodega „mojuojančius“ banginius ne kartą išvydome ir tiesiog iš savo kruizinio laivo kajutės ar denio.

Verčiau pasirinkau įsigilinti į kiekvieną miestelį ar salą. Tikrai verta, jie tokie skirtingi! Nuo indėnų kaimo gamtos apsupty (Icy Strait Point) iki rusų įkurto miesto su stačiatikių soboru centre (Sitka), nuo Aliaskos sostinės palei milžinišką ledyną (Džunas) iki Aukso karštinės miesto su ano meto traukiniais, spektakliais ir viešnamiu (Skagvėjus).

Aišku, kiekvienam kruizas toks, kokį jį pasirenka pats žmogus. Galimybių tiek, kiek bet kurioj kitoj kelionėj! Štai vieną bendrakeleivį kiekviename mieste sutikdavome nuo kranto žvejojantį lašišas, kurios, atrodė, specialiai jį erzina iššokdamos iš vandens visur aplink… Jam kruizas – tiesiog patogiausias ir pigiausias būdas aplankyti „galingas“ Aliaskos žvejybos vietas, ir 7-10 valandų kiekviename uoste jis praleisdavo su meškere rankose.

Aliaskoje labiau nei kur kitur kruizas – ne tik pramoga, o ir tiesiog transportas. Tame „pasaulio gale“ transporto variantų nėra tiek daug, kaip kitur.

Pietryčių Aliaskos miestai, pasiekiami tik lėktuvais ar laivais

Specialiai pasirinkau kruizą, kuris stotų keturiuose konkrečiuose uostuose – nes jie man pasirodė įdomiausi. Tačiau bent du iš šių uostų tikėtina bus bet kuriame kruize, o kiti uostai irgi bus kažkuo panašūs į vieną šių: indėniški, rusiški, amerikietiški ar gamtiški.

*Icy Strait Point – indėnų kaimas Gamtos apsuptyje. 800 gyventojų indėnų tlingitų kaimas saloje, kurioje meškų gyvena keturis kartus daugiau, nei žmonių! Tiesiog eidami ilga pajūrio promenada, jungiančia uostą su miestu, regėjome iš vandenyno iškylančius banginius, galvas kišančius jūrų liūtus, šokinėjančius šimtus lašišų. Matėme, kaip į kaimą užklydo trys elniai. Visa tai per 10 valandų, kurias kruizinis laivas stovėjo uoste! Šiaip Icy Strait Point – reta Aliaskos indėnų sėkmės istorija. Ten, kur dabar kruizinių laivų uostas, anksčiau buvo konservų fabrikas, kuriame Hunos kaimo indėnų tėvai ar seneliai apdirbinėjo lašišas. Jis 1953 m. uždarytas.

Atrodė, be darbo likusio kaimo laukia liūdna ateitis, bet tlingitai gavo kompensaciją iš valdžios už atimtas žemes. Tuos pinigus jie panaudojo konservų fabriko pritaikymui turistams: ten atsirado kruizinių laivų uostas, pora lynų keltuvų, zipline‘as, vis statomos naujos ir naujos pramogos. Tvarkinga, graži erdvė, kontrastuojanti su pačiu kiek chaotišku kaimu už 2 km. Prie konservų fabriko indėnai kasdien rengia savo šokių pasirodymus, demonstruoja spektaklius iš savo legendų. Iš turistų gautas lėšas miestelis investuoja ir į totemų stulpų drožimą, statybą: šitaip senieji amatai gyvuoja toliau. Deja, daugybė kitų indėnų kaimų savasias kompensacijas iššvaistė… Nors Icy Strait Point pamatyti buvo labai įdomu, tai visgi buvo vienintelis Aliaskos kruizinių laivų uostas, kur paskutinę viešnagės valandą kamavo ne gailėjimasis, kad kažko nesuspėjau, bet galvojimas, ką gi dar čia nuveikus.

*Sitka – rusiškosios Aliaskos širdis. Aliaską ~1799-1867 m. valdė Rusija ir Sitka – tada vadinta Novoarchangelsku – buvo tos kolonijos sostinė. Tiesa, Aliaska visad buvo tolimas Rusijos Imperijos užkampis, rusai mažai ką čia statė ir nesiuntė daug kolonistų. Jų promišlenikai Aliaskoje tik uždarbiavo: vertė indėnus ir eskimus medžioti žvėris kailiams (kuriuos rusai pardavinėjo į Kiniją), vėliau eksportuodavo Aliaskos ledą į Kaliforniją. Tad iš Rusijos laikų Sitkoje beliko du pastatai, bet Sitka jais labai didžiuojasi: ypač 1843 m. rusų vyskupo, šv. Inocento iš Aliaskos, mediniu rūmeliu. Dar daugiau rusiškų pastatų Sitkoje atstatyta iš naujo – 1966 m. sudegęs rusų soboras (originaliai statytas 1848 m.), rusų medinio forto bokštas.

Sitkoje – ir Pilies kalnas, ant kurio stovėjo gubernatoriaus rūmai, 1867 m. vyko Aliaskos perdavimo JAV ceremonija, nuleista rusų vėliava ir pakelta JAV vėliava. Beveik visi rusai tada išvyko – bet liko stačiatikybė, kurią rusų misionieriai jau buvo paskleidę tarp vietos indėnų. Netikėta matyti indėnus, besimeldžiančius cerkvėse, rusiškomis pavardėmis, tiesa, su „ff“ gale vietoje „v“ (pvz. „Baranoff“). Amerikiečiams toks miestas – tikra egzotika. „Mes pirmą kartą gyvenime esame cerkvėje“ – sakė vieni, keliavę kartu su mumis. Sitka išnaudoja rusišką savo kilmę tarsi vėliavą: kruizinių laivų keleiviams rengiami rusiškų šokių pasirodymai (tarp šokėjų – nė vieno ruso), pilna parduotuvių kaip „Senelis šaltis – rusiškos Kalėdų dovanos“, pardavinėjamos matrioškos, net kūjais ir pjautuvais paženklinti sovietiniai reliktai. Tačiau į Sitką suvežti ir įspūdingiausi regiono indėnų meno kūriniai. Į totemų parką – vietoje, kur rusai 1804 m. galutinai nugalėjo indėnus tlingitus – atvežta daug didžiulių totemų.

Gretimame Šeldono Džeksono muziejuje – jau visų Aliaskos indėnų ir eskimų tautų kūriniai ir dirbiniai. Dar Sitkoje yra ir lokių prieglauda, kur suvežami lokiai-našlaičiai (daugelio jų mamos nušautos žmonių, kuriuos – ar kurių turtą – tos mamos užpuolė; prieglaudoje pateikiama ir informacija, kaip gintis nuo meškų nes Aliaskoje tai gali būti gyvybės ar mirties klausimas).

*Skagvėjus (Skagway) – Klondaiko aukso karštinės miestas. 1896-1899 m. Ameriką apėmė tikra beprotybė: Kanadoje prie Klondaiko upės rastas auksas, kažkas „per naktį tapo milijonieriais“, spauda tai pavertė sensacija. Ir štai 100 000 nuotykių ir turtų ieškotojų tuoj lipo į palaikius laivus. Plaukė į Aliaską. Ten pėsti lipo į užsnigtus kalnus iki Kanados sienos. Kiekvienas kopė po kokius 50 kartų: po truputį nešiojo savo toną sveriančius daiktus ir maisto atsargas metams (senose nuotraukose jie atrodo it kokios skruzdėlės). Užėjusią žiemą praleido palapinėse kalnuose. Atėjus pavasariui statėsi laivus, plaukė Jukono upe kol pagaliau pasiekė išsvajotąjį Klondaiką. Bent jau tie, kurie mirtinai nesušalo, nepaskendo, neišsišaudė ir nusivylę neapsisuko… Daugelis atvyko ten vien tam, kad suprastų, jog visos „auksingos žemės“ ten jau seniai išsidalintos: iš 100 000 tik apie 30 000 pasiekė Klondaiką, iš tų 15 000 jau po kelių dienų pasuko namo. Vos keli šimtai rado tiek aukso, kad rimtai praturtėjo, daugelis tiesiog „ištaškė santaupas ir sveikatą“… Kažkuo primena visokius šių laikų bitkoinus ir startuolius. Ech, ta amžina viltis lengvai tapti milijonieriumi… Kas daugiausiai uždirbo iš Klondaiko – tie, kurie apsigyveno pakeliui ir teikė paslaugas aniems nuotykių ieškotojams: nešikai, mokamų laiptų į kalno šlaitą statytojai, smuklių savininkai, prostitutės. Ir vienas didžiausių miestų pakeliui buvo Skagvėjus: būtent čia visi baigdavo kelionę laivais ir toliau kopdavo į kalnus pėsčiomis. Ir šiandien superfotogeniškame Skagvėjaus senamiestyje nuostabiai atkurti 1898-ieji metai.

Ne tik visi pastatai iš anų laikų – viešbučiai, salūnai, aukso ieškotojų klubai – ne tik anų laikų įžymybės sulaidotos kukliose miesto kapinaitėse. Ten aplankėme ir muziejumi paverstą „Red Onion“ viešnamį, po kurį ekskursijas veda „ano meto prostitutės“. Išlikę prostitučių parinkti tapetai (buvo toks darbdavio paskatinimas), skylė kur jos sutenerėms mesdavo uždirbtas monetas iš savo kambarėlių viršuje, daiktai, kuriuos merginos buvo paslėpusios grindyse, o naujieji šeimininkai rado per remontą… Ten regėjome ir „The Days of 98“ vaidinimą apie legendinį vietos mafijos šulą Soapy Smitą, apgaudinėdavusį ir plėšdavusį pakeleivius (spektaklis vaidinamas nuo 1923 m.).

Ten ir pravažiavome White Pass and Yukon traukiniu iki Kanados sienos – geležinkelis pagaliau atidarytas 1900 m. kad aukso ieškotojams nebereikėtų pėsčiomis ar su arkliais eiti per „Kritusių arklių perėją“. Deja, ir geležinkelio statytojai virto karštinės aukomis: kai paleisti traukiniai, nebebuvo karštinės… Bet 1988 m. tas siaurasis geležinkelis atiduotas turistams ir ekskursija senais vagonais su komentarais apie anuos laikus – labai įdomi. Vien atmosfera kokia: mediniai tiltai, vaizdai į slėnius, aklina tamsa traukiniui įvažiavus į tunelius (jokių šviesų vagonuose), galimybė stovėti platformose tarp vagonų į veidą pučiant šaltam Aliaskos vėjui: visai kaip 1900 m.!

Prieš Skagvėjų nežinojau daug apie Klondaiko aukso karštinę, bet ten apsilankius šitas įvykis atrodo svarbus, įdomus, unikalus ir tragiškai didingas. Lengva Skagvėjuje įsivaizduoti anuos laikus, kai, kupini vilties, kas savaitę atplaukdavo tūkstančiai vyrų, gerdavo salūnuose ir leisdavosi į daugelio mėnesių žygį tolyn nė neįsivaizduodami, koks nusivylimas jų laukia. Net žmonių, persirengusių ano meto rūbais, čia nemažai.

*Džunas (Juneau) – Aliaskos sostinė palei didžiulį ledyną. 1906 m. JAV Aliaskos sostinę perkėlė iš Sitkos į Džuną. Iš vienos pusės, tai „biurokratinis miestas“: čia stūkso Kapitolijus, gubernatoriaus rūmai, universitetas, neblogas Aliaskos valstijos muziejus. Iš kitos pusės, Džunas liko labai menkas: tai vienintelė JAV valstijos sostinė, į kurią net negalima atvažiuoti automobiliu (tik atskristi ar atplaukti), o gyventojų joje vos 32 000. Ir valdžios pastatai daug menkesni, nei tikėtumeis.

Centrinės Džuno Franklino gatvės XIX-XX a. sandūros namai virsto savotiška kruizinių laivų keleivių pinigų traukykla (suvenyrai, auksai, deimantai, senovinis Red Dog salūnas), Džuno cerkvė neprilygsta Sitkai.

Bet tikra Džuno pažiba – gamta aplink. Džuną supantys krioklių pilni kalnai (į vieną kelia Mount Roberts lynų keltuvas, deja, buvo tiek debesų, kad šios pramogos atsisakėme ir pasitenkinome vaizdais nuo aukštesnių gatvių). Gyvūnija – prie pat miesto pro autobuso langą matėme lokį. Ir, be abejo, Mendenhalo ledynas, vienas nuostabiausių vaizdų iki kurio galėjau nuvykti tuo autobusu. Šalimais – ir krioklys, lašišų pilna upė, o į Mendenhalo ežerą nuo ledyno nuolat atplyšta aisbergiukai… Norėjosi stebėti ir stebėti tuos vaizdus.

Aliaskos ledynai teka į vandenyną (Kenajaus nacionalinis parkas)

Kruizinis laivas prisišvartavo Siuardo uoste. Kadaise tai buvo pagrindinis Aliaskos uostas – iki 1964 m. jį nugriovė žemės drebėjimas ir cunamis. Antras pagal stiprumą žemės drebėjimas pasaulio istorijoje – 9,2 balo. Aliaskoje žmonės visad yra gamtos įkaitai, gamta čia visada gali užgožti ir nušluoti visas dešimtmečių pastangas.

Greta Siuardo – Kenajaus nacionalinis parkas, vienas įspūdingiausių Aliaskoje. Bet, kaip ir į daugelį Aliaskos vietų, automobiliu ten nenuvažiuosi. Plaukėme laivu. Vos palikome Siuardo uostą, mus supo tik gamta. Štai ant nugaros plūduriuojanti ūdra graužia aštuonkojį. Štai uola, nutūpta riaumojančiais jūrų liūtais. Štai du banginiai, purškiantys vandenį, o kartais iškeliantys uodegas kaip vėliavas (jei iškelia, reiškia, panirs po vandeniu geroms 10 minučių). Štai visokie keisti paukščiai.

O tikra pažiba pačiame gale: trys milžiniški ledynai. „Esame pusė mylios nuo Ajaliko ledyno“ – sako laivo kapitonas, o atrodo, kad jau beveik ranka gali pasiekti. Iš tikro jis dar didesnis, nei tikiesi, todėl atrodo taip arti! Priešais ledyną ant ledo lyčių plaukioja jūrų liūtai. Toks priešistorinis peizažas, tik vietoje džiunglių, glausdavusių dinozaurus – šaltis, audringa jūra, amžinai snieguotos viršukalnės, reti miškai. Ir ledynai su vis atplyštančiais ledo gabalais – tai toks amžinas Aliaskos gamtos ciklas. Ledynas – tai tarsi užšalusi upė, kuri be galo lėtai teka iš kalnų į vandenyną, procesas trunka šimtus metų, bet dramatišką jo pabaigą visad lydi turistų „Vau“.

Turėjome pamatyti ir dar didesnį ledyną, patį didžiausią į vandenyną išeinantį ledyną Aliaskoje. Habardo ledyną – pro jį turėjo praplaukti pats mūsiškis 2500 keleivių kruizinis laivas, nes jo lagūna pakankamai gili net didžiausiems vandenyno laivams. „Deja, esu priverstas trauktis iš ledyno lagūnos“ – sakė kapitonas. Aplink tvyrojo tirštas rūkas – nebūtų matęsi ne tik ledyno, bet ir nuo jo atskilusių ledo gabalų. „Visur aplink ledai, pavojinga laivui“.

Aliaskoje ir turizmas – gamtos įkaitas: rūkai, liūtys, audros, sniegai, pūgos gali bemat išpustyti visus kruopščiai rengtus planus. Ir turi būti tikras laimės kūdikis, kad pamatytum viską. Bet kad nesiseka ryte nereiškia, kad nesiseks visą dieną. Aliaskos oras mainosi greičiau nei jos banginiai keičia savo pliuškenimosi vietas. Kai ryte išplaukėme į Kenajų, košė šaltas vėjas, purškė dar šaltesnis lietus, o vos išplaukus anapus salelių teikiamos užuovėjos pasitiko tokia audringa jūra, kad kapitonas primygtinai siūlė visiems gerti tabletes nuo jūrligės. Po pietų grįžome jau per ramius vandenis, po giedru dangumi, tolumoje matėsi dar papildomi ledynai, kurių plaukdami į priekį nė įsivaizduoti negalėjome.

Ankoridžas ir praktinė kelionės į Aliaską pusė

220 km į šiaurę nuo Siuardo pasiekėme Ankoridžą. „Bet kur kitur Amerikoje tai būtų koks nedidelis priemiestis“ – pasakojo vietiniai – „o čia, Aliaskoje – vienintelis tikras didmiestis“. Gyventojų ten – 300 000, tarsi Kaunas. Bet juk visoje Aliaskoje jų 736 000, tai – pusė visos valstijos žmonių.

Miestas pradėtas statyti 1914 m., nykokai vienodas, tiesios ilgos gatvės, „dėžutiniai“ daugiabučiai. Užtat maži atstumai: daug kur gali nueiti pėsčias, nuo ko Amerikoje atpratęs. Išskyrus tai, Ankoridže jautiesi “kaip Amerikoje” (Aliaskoje tai reta): geri keliai, greito maisto tinklai, o ir benamiai. Tiesa, daugelis jų – indėnai ir eskimai dėl prasižengimų išvaryti iš savo atokių kaimų.

Žaviausia aplinkinė gamta. Ankoridžo įlankoje – vieni didžiausių pasaulyje skirtumų tarp potvynių ir atoslūgių. Kasdien nuslūgęs Ramusis vandenynas čia atveria klampaus purvo lygumas. „Pavojinga! Nelipti!“ praneša ženklai prie pakrantės takų. „Jei pastovi bent kiek ilgiau, purvas įtraukia tarsi lakusis smėlis, negali išlipti, o tada prasideda potvynis, kyla šaltas šaltas vanduo, gali nuskęsti ar ištikti hipotermija“ – mums pasakojo vietiniai. Bet keli jaunuoliai, matėme, demonstravo drąsą lakstydami purvais taip greitai, kad tas nespėtų jų pasiglemžti (atrodo, nebuvo prasmegę giliau pusės blauzdų – įmanoma).

Aplink Ankoridžą – ir nuostabūs vaizdai į kalnus, miestas greitai užleidžia vietą gamtos užgultiems priemiesčiams. Tuose priemiesčiuose – ir Lietuvių muziejus. Jį įkūrė Amerikos lietuvė Svaja Worthington, o ekspozicija nedideliame name Lietuvos kultūrą ir istoriją pristato ir per Svajos šeimos istoriją. Iš tos šeimos – tarpukario Lietuvos teisingumo ministras Stasys Šilingis, 1941 m. sovietų ištremtas į gulagą; 1944 m., sovietams vėl grįžtant, Svajos šeimai buvo aišku, kad jų visų laukia Sibiras, arba reikia bėgti – ir jie traukėsi į Vokietiją, paskui JAV, bet nenustojo mylėti Lietuvos, septyni Svajos vaikai pavadinti lietuviškais vardais.

Ne, Svajos šeima, pasitraukusi iš Lietuvos, neatsidūrė Aliaskoje. Kaip mačiau taikliai parašyta ant suvenyrų, „Amerikiečiu gimstama, o būti aliaskiečiu – pasirenkama“. Tiek Svaja, tiek daugelis Aliaskoje kalbintų žmonių patys čia atvyko savo noru. Daugelį žavi gamta, jos artumas: net į Ankoridžo miestą užklysta meškos, briedžiai, o laukiniai žygių takai – už kokio pusvalandžio kelio į bet kurią pusę, kur tas kelias stovi.

Tiesa, kitus gamta ir atstumia, net pražudo. „Mano kaimyną suvalgė lokys, tik po kelių dienų rado lokio paslėptą kūną“ – mums pasakojo, o rajonuose kaimynai susitarę pranešti vieni kitiems apie pasirodžiusius lokius. Bet daugiausiai „naujųjų aliaskiečių“ išvažiuoja „neatlaikę“ pirmos žiemos. Dar dalis jau iš karto būna nusprendę praleisti Aliaskoje tik vasarą: juk tada yra turizmas, yra darbų, o žiemą sezonas kur nors Havajuose ar Floridoje – gali uždarbiauti ten.

Ankoridže buvome rugpjūčio pradžioje. Ore jau jautėsi rudens kvapas. +15 laipsnių. Žiemą būna ir žemiau -30. Bet tai vienas švelniausių klimatų Aliaskoje.

Ankoridžas keliautojui – paskutinė tokia gera vieta apsirūpinti prekėmis prieš Aliaskos užkampius. Įsigijome purškiklį nuo uodų: pažįstami, lankę Aliaską pora savaičių anksčiau, gąsdino, kad čia jie atakuoja lyg torpedos, kaip niekur kitur. Iš tiesų, kitur pasaulyje būna sunku rasti purkštuvą nuo uodų su daugiau 40% ar net 20% DEET (veikliosios medžiagos, atbaidančios uodus), o Ankoridžo prekybos centre kone visi – su 99% DEET!

Nusipirkome. Ir neprireikė! Nė vieno uodo šiauriau Ankoridžo! Aliaskoje metų laikai keičiasi žaibu. Na, bet kai keliausiu po kokias maliarines Afrikos zonas tasai purškiklis tikrai pravers…

Kelionė traukiniu į Aliaskos šiaurę – ir laiku į praeitį

Atėjo laikas stumtis dar toliau į šiaurę, atisplėšti nuo kranto ir keliauti į tą tikrąją Aliaską, tą JAV valdomą „blyną“ pasaulio žemėlapyje, prilipusį prie Kanados. Patys amerikiečiai sunkiai įsivaizduoja Aliaskos dydį – juk JAV žemėlapiuose ji dažnai vaizduojama sumažinta kur kampe…

Tikrovė tokia: Aliaskos plotas – kaip Ispanijos, Vokietijos, Lenkijos, Italijos ir JK kartu paėmus. JAV populiarus posakis „Visi dalykai Teksase didesni“, juk Teksasas toks milžiniškas! Bet Aliaska už Teksasą didesnė daugiau nei dvigubai. „Argi Teksasas ne mielutis?“ Aliaskos suvenyrinėse parduotuvėse mačiau marškinėlius, kur ant Aliaskos kontūrų uždėtas toks mažytis Teksasas.

Iš Ankoridžo tolyn į šiaurę išdundėjome traukiniu. Garsiuoju 1903-1923 m. statytu „Alaska Railroad“, anuomet nustūmusiu tolyn paskutinį JAV pasienį su nepavergta gamta.

Traukiniai čia lėti – 400 km iki Denalio nacionalinio parko važiavo virš 7 valandų. Laikas jiems nėra vertybė: štai sustojo šalikelėje, kad praleistų kokį krovininį traukinį, štai du priešpriešiais atvažiuojantys „Denali Star“ ekspresai sustojo tiesiog vidury miško, kad susikeistų įgulos: kad ta, kuri atvažiavo iš Ankoridžo, perimtų priešpriešiais važiuojantį traukinį ir grįžtų nakvoti į Ankoridžą.

Akcentas ir ne patogume: ankštose traukinių stotyse nėra kur prisėsti, nėra Wifi ir t.t. Nekokios ir traukinių kainos – brangiau, nei autobusu. Ir vis tiek bilietai išgraibstomi prieš daugiau nei mėnesį! Nes Aliaskos geležinkelis apdainuotas dainose, kelionė juo – daugelio svajonė. Jis apipintas legendomis – pavyzdžiui, dalyje maršruto važiuoja „Hurricane Turn“ traukinys, kurį galima stabdyti darsi kokį maršrutinį taksi – mat jis važiuoja per gūdžius miškus, į kurių kaimus ir vienkiemius neveda keliai, tad tenykščiams gyventojams belieka įšokti į pravažiuojantį traukinį. Žiemą tepravažiuoja vienas toks traukinys per mėnesį, kad vietiniai apsirūpintų atsargomis ir nebadautų…

Į abi puses pro „Denali Star“ langus atsivėrė nuostabūs vaizdai į kalnus, kanjonus. Vagonai specialiai konstruoti dėl tų vaizdų. Aukštesnėje „Auksinėje“ klasėje sėdima tik antrame aukšte su stikliniu stogu, vagonas turi net „balkoną“ apsidairymui. Ir net žemėsnėje „Nuotykių“ klasėje kiekvienas keleivis turi teisę 20 min. pasėdėti stiklinio stogo „Vistadome“. Apie aplinkines grožybes per garsiakalbius pasakojo gidas. Kelionė Aliaskos traukiniu – lyg toks grįžimas laiku į JAV geležinkelių aukso amžių, kai kelionė į gretimą miestą dar buvo „kažkas tokio“, kam galėdavai skirti visą dieną. Su vagonu restoranu, o geresnėje klasėje – su baltomis staltiesėmis, karštais patiekalais pirmame vagono aukšte, kuriais skanauti keleiviai kviečiami skirtingu laiku.

Visa Aliaska, o ypač jos šiaurė, toks grįžimas laiku! Amerikos „paskutinis pasienis su gamta“ pasistūmė, bet niekur neišnyko. „JAV Laukiniai Vakarai tebeegzistuoja“ – girdėjau gerą mintį – „Jie tiesiog persikėlė į Aliaską ir tapo JAV Laukine Šiaure“.

Dairausi iš traukinio antro aukšto ir suprantu – keliai, geležinkeliai, Aliaskoje pasiekia tik maždaug tiek, kiek akis užmato. Toliau – begaliniai tušti plotai, gyvūnų pasaulis. Vienkiemiai be elektros ir vandens. Atokūs 100 ar 400 gyventojų kaimai, pasiekiami tik lėktuvais ar kelių dienų kelione upėmis.

Nuosavas lėktuvas Aliaskoje – tai ne kokia „turtuolių užgaida“. Daugeliui tai – būtinybė lyg automobilis ir jų pilna: būdavo, vienu metu danguje mačiau ir keturis orlaivius: nuosavą lėktuvą, nuosavą hidroplaną, sraigtasparnį bei nedidelį propelerinį reisinį lėktuvą, skrendantį iš didesnių miestų į nutolusius žeme nepasiekiamus kaimus… Kiekviename kaime – oro uostai ar bent jau vandens ruožai hidroplanams kilti. Kas penkiasdešimtas aliaskietis turi piloto licenciją (šešis kartus daugiau, nei bet kurioje kitoje valstijoje ir šešiolikakart daugiau lėktuvų) ir pats ne vieną tokį sutikau. Štai vienas, pasakojo, skraido į savo „sodo namelį“ už 200 km nuo namų. Kai kas net į darbą skraido lėktuvu: tokie Aliaskoje atstumai. Populiaru pakilti į orą apsidairyti ir turistams – tai vadinama flightseeing, bet prie Aliaskos oro tie skrydžiai dažnai atšaukiami, nes per debesis nieko nematytum.

Anapus tų kalvų ir snieguotų kalnų ir „poliarinių džiunglių“ gyvena kitokie žmonės. „Pabėgėliai iš miestų“, kuriuos jų karjeros kur Niujorke siekiantys kursiokai ar klasiokai laikytų keistuoliais. Ir ištisos indėnų ar eskimų tautos. Taip, indėnų ar eskimų: priešingai Kanadai ar JAV šiaurei, politkorekcija Aliaskoje dar „nenušlavė“ šių žodžių į „rasizmo šiukšlyną“. Aliaska – grįžimas į praeitį daugeliu aspektų.

Denalio nacionalinis parkas – aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnas

Po septynių valandų važiavimo ir stoviniavimo „Denali Star“ atvyko į Denalio nacionalinio parką, kurio garbei ir pavadintas traukinys. Nuo įvažiavimo į parką momento iki traukinių stoties dar laukė valanda važiavimo – šitoks tas parkas milžiniškas! Parko širdis – Denalis arba Makinlis, aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnas (6190 m), tačiau jis tik viena priežasčių, kodėl Denalis daugeliui – svajonių svajonė Aliaskoje. Kita priežastis – tai saugomos laukinės gamtos teritorija, dydžiu sulig trečdaliu Lietuvos, pasiekama keliais ir geležinkeliais.

„Pasiekiama“ Aliaskoje visada reliatyvu. Iki mūsų viešbučio nuo stoties laukė apie 12 km kelias, viešojo transporto nebuvo – laimė, sustojo pakeleivingas automobilis. Kita kliūtis – kainos: vasarą nakvynė kainuoja šimtus dolerių. Trečia kliūtis – bilietai: į nacionalinį parką gali patekti kada nori, bet su „eiliniu bilietu“ leidžiama važiuoti tik kokius 20 kilometrų. Kad įliptum į autobusą, vežantį gilyn į parką, turi rezervuoti specialų bilietą.

Apie visas kliūtis žinojau, bilietus įsigijau prieš gerą mėnesį. Ir kelionė autobusu tuo žvyrkeliu nematant kitų automobilių buvo įspūdinga: vaizdai į kalnus, galingų upių slėniai, kelią kertantys šiaurės elniai, tolumoj – avys, meška. Ir tapau vienu 30% laimingųjų Denalio turistų, kurie išvysta bent dalį Denalio kalno – nes dažniausiai jis būna visas paskendęs debesyse. „Tik jokiu būdu nenuspauskite savo meškų purkštuvo autobuso viduje“ – perspėjo vairuotojas žinodamas, kad purkštuvus visi turi, juos ten primygtinai nuomoja. Kai kurie turi ir ginklus: juos vežtis irgi galima. Denalis ir visa Aliaska dar vis – toks žmonių ir gyvūnų frontas kur kad ir koks gyvūnų mylėtojas būtum, kartais gali tekti trumpam tapti medžiotoju gelbstint savo gyvybę.

Ir visgi Denalio nacionalinis parkas gal net truputį nuvylė. Ne, ne, jis labai įspūdingas! Bet Aliaska jau buvo išlepinusi, sukėlusi lūkesčius. Po meškos tiesiog pro Džuno miesto autobuso langą meška toli kalnuose, vos įžiūrima pro žiūronus, taip nebestebina. Kai visa Aliaska, išskyrus labai retus miestus, yra viena didelė laukinės gamtos žemė, nacionalinio parko statusas nebeatrodo kažkuo ypatingas.

Kitą rugpjūčio rytą pažiūrėjęs pro langą negalėjau patikėti savo akimis – ten buvo gūdi žiema, užsnigta, užpustyta. Iki pusryčių viskas ištirpo ir diena laukė graži, saulėta. Aliaskoje viskas keičiasi greitai.

Paskutinė stotelė – Denalio parko šunidė. Parkas didžiuojasi savo Aliaskos haskiais, kurių kinkiniais iki pat šiol reindžeriai važinėja po parką žiemą. Kad gamtos neterštų sniegomobiliai.

Ferbanksas, geležinkelio pabaiga – bet ne Aliaskos

Laukė paskutinė mano kelionė Aliaskoje – traukiniu į Ferbanksą, šįsyk antrame aukšte, su nuostabiais vaizdais žemyn.

Ferbanksas, antras pagal dydį valstijos miestas (~100 000 gyv.), netgi aliaskiečius gąsdina savo atšiaurumu. „Negalėčiau gyventi Ferbankse, nepakelčiau žiemų“ – sakė ankoridžiečiai. Ferbankse temperatūra yra kritusi ir iki -54, o -40 būna kone kiekvieną žiemą.

Mums neįtikėtinai pasisekė: „Šiandien pirma giedra metų diena“ – sakė vietiniai rugpjūtį. Ir patekome ne tik į tuos 30%, kurie matė Denalio fragmentą, bet ir į tuos 3%, kurie išvydo visą Denalį! Jis matėsi nuo Universiteto apžvalgos aikštelės, dar geriau – nuo Ferbankso oro uosto. Nors iki jo virš 250 km, kai toks aukštas, horizontas neišgalėjo jo paslėpti.

Apžiūrėjome smulkias Ferbankso grožybes. Ledo skulptūrų muziejų, kur jos perkeliamos po pavasarinio festivalio. Pionerių parką, kur atvežti senieji aukso ieškotojų namai iš Ferbankso centro. Ferbankso centrą – perstatytą moderniai, bet mažai turintį didmiesčio dvasios.

Ir atėjo laikas išskristi virš begalinių Aliaskos tolių. Lėktuvas į pakilimo taką riedėjo pro senutėlius DC-6 lėktuvus, pradėtus gaminti dar 1946 m. Kitur pasaulyje jau kai aš gimiau, jų nebuvo, bet čia, Aliaskoje, dar nėra tinkamesnių krovininių lėktuvų šaltam klimatui ir negrįstiems pakilimo takams. Apsimoka, net jei tokį lėktuvą reikia parą prižiūrėti ir remontuoti, kad galėtų valandą skristi. Dar viena kelionė laiku atgal.

Tradiciškai Ferbanksas vadinamas „kelio galu“, nors iš tikro dabar kelias jau pastatytas dar 11 valandų kelio į šiaurę nuo Ferbankso, iki poliarinio rato ir toliau, iki didžiųjų Prudhoe Bay naftos verslovių. O ir tas vienišas žvyrkelis tėra tik Aliaskos pradžia: Aliaskoje kelių yra mažiau nei Rod Ailande, mažiausioje JAV valstijoje. Aplankius Aliaską vieną kartą, kilo noras ten grįžti, nuvykti dar toliau, giliau, gal lėktuvais ir hidroplanais.

Pavyzdžiui, į tuos eskimų jupikų kaimus, iš kur kilo sutikta moteris, sunkiai šnekėjusi angliškai – taip, Aliaskoje paskutinėje iš JAV valstijų dar yra ištisi kaimai, kalbantys senosiomis JAV kalbomis. Ar į Katmajaus nacionalinį parką, kur yra Walatkos (lietuvio?) pavarde vadinami kalnai ir Roy Fure suręsta trobelė 50 km nuo artimiausio kelio: Roy Fure sakėsi imigravęs iš Lietuvos (paskeitė vardą?) ir bandė Aliaskoje gauti nemokamai žemės (iki pat 1988 m., tam pakako tiesiog apsigyventi Aliaskoje „niekieno žemėje“), bet jam nepavyko, nes nebuvo JAV pilietis. Kas slypi už tų gyvenimų istorijų dar iki galo neišsiaiškinau – bet, kaip mėgsta sakyti aliaskiečiai, tai keistų žmonių valstija ir tie, kas nutaria čia apsigyventi – netipinės asmenybės.

Gal norėčiau grįžti žiemą, kai kruizinių laivų keleivių srautas išnyksta, nebevažinėja jų specialieji traukiniai (turizmo sezonas Aliaskoje – vos nuo gegužės iki rugsėjo, paskui miesteliai užmiega).

Kai Aliaskos dangų nušviečia šiaurės pašvaistės (Ferbanksas – viena geriausių vietų pasaulyje joms stebėti). Tikros, o ne tos, kurias net vasaromis Ankoridžo ir Ferbankso kino teatruose rodo turistams.

Kai temperatūra krenta iki -40 ir žemiau, o prašvinta tik kelioms valandoms. Tai turbūt tarsi visai kita valstija ir negali sakyti matęs Aliaską, kol to nepatyrei.

Bet kol kas išskridau į pietus, į tai, ką aliaskiečiai vadina „žemutinėmis 48 valstijomis“ (Lower 48).

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!