Kultūra

Šis straipsnis – dalis būsimos straipsnių serijos apie dažnai pražiopsomus argumentus apie imigraciją žvelgiant iš įvairių politinių pozicijų.

Viena kertinių priežasčių požiūriui į migraciją yra romantizmas. Dalis žmonių romantizuoja multikultūralizmą (“gražu, kai yra įvairovė miestų gatvėse”). Kiti priešingai – romantizuoja etninį vienalytiškumą (“gražu, kad mes dar išlaikėme savastį”).

Abi nuomonės turi teisę egzistuoti.

Bet pirmas požiūris turi vieną problemą. Migracija kultūrinės įvairovės pasaulyje nedidina.

Tas siekis parsivežti dalelę užsienio

Jau nuo neatmenamų laikų žmonės siekė atsivežti pas save gabalėlius kitokio, “egzotiško” pasaulio. Nuo Antikos iki Baroko vežtis “egzotiškus” daiktus sau leido tik turtuoliai, krovę juos į kunstkameras. Modernėjant technologijoms imperialistinės šalys jau galėjo privežti tiek daiktų, kad su jais susipažintų visi: XIX a. radosi muziejai, Vakarų Europos didvalstybių archeologai masiškai laivais plukdė į savo sostines Egipto mumijas ir obeliskus, graikų šventyklų detales ir skulptūras. Į zoologijos sodus imta gabenti ir “egzotiškus” gyvūnus. Joks didmiestis nebuvo vertas pagarbos be visuotinio muziejaus ir zoosodo.

Bet štai XX a. antroje pusėje viskas baigėsi. Išgabenti meno vertybes iš Egipto, Italijos ar Graikijos uždrausta – ir joks romantikas neprotetsuoja, kad nebegalės išvysti Antikos genijų šedevrų. Nauji gyvūnai į zoologijos sodus nebegaudomi, o ir esamų laikymą vis daugiau žmonių laiko žiauriu. Gyvūnų ar augalų pervežimas iš vienos šalies į kitą įveisimui laisvėje irgi smarkiai apribotas.

Negi žmonijos žingeidumas dingo? Ne! Tiesiog technologijos leido patenkinti jį kitaip, dar kokybiškiau. Dabar beveik kiekvienas vakarietis išgali keliauti, pats aplankyti Antikos civilizacijų tėvynes ar Afrikos safarių parkus. Pamatyti visa tai originalioje aplinkoje. Pamatyti nesunaikinant tos originalios aplinkos – kaip ją sunaikino Č. R. Kokerelis, 1815 m. Basajės šventyklos Graikijoje frizus išplukdęs Britų muziejun. Pamatyti nepakeičiant savosios aplinkos – kaip ją pakeitė Pirmosios britų flotilės jūrininkai, 1787 m. įveisę Australijoje kiškius, kurie, puikiai tinkantys savo biologinėse nišose Europoje ar Amerikoje, ten pradėjo be atvangos daugintis, nes trūko plėšrūnų, ir iki šiandien yra neišsprendžiama problema.

Imigracijos romantizavimas užgimė vėliau, nei daiktų suvežimo. Masiškiausia ji tapo XX a. antroje pusėje, kai lėktuvai, telefonai, bankų perlaidos leido palaikyti ryšius su tėvynėje likusiais artimaisiais, atsirado diplomų pripažinimas. Iki tol migracija vyko tik kai kuriuose pasaulio regionuose, pvz. iš Europos į Ameriką.

Ir multikultūrinės valstybės romantizavimas – paskutinis iš “Atsivežkime gabalėlį pasaulio pas save” tipo mąstymo, kuris dar neišnyko. Kodėl? Turbūt todėl, kad pastatus, gyvūnus ar meno vertybes pakanka kartą pamatyti. O siekiant pažinti kitą kultūrą reikia bendrauti su jos žmonėmis. Atostogų metu tai retai įmanoma.

Tarpkultūriniams ryšiams migracija nebebūtina

Bet tai irgi neseniai pasikeitė. Labiausiai tą pakeitė internetas. Galimybė bendrauti per bet kokį atstumą. Nuo ~1990 m. el. laiškais, po to realiu laiku raštu (IRC), galiausiai balsu ir vaizdu (lyginant su telefonu – labai pigiai). Ir tai dar tikrai nepabaiga – vystosi automatiniai vertėjai, kitos technologijos paskutiniams barjerams įveikti.

Pažįstu ar pažinojau daugybę žmonių iš kitų kultūrų. Nuo pakistanietės, prašydavusios luktelti, kol ji meldžiasi, iki kino iš Gvandžou, su kuriuo lyginame požiūrį į politiką ir filosofiją Lietuvoje ir Kinijoje. Nuo afrikiečio prognozavusio, kad tuoj juodaodžiams teks siųsti misionierius į Europą iki amerikietės, žaisdavusios su tikru pistoletu.

Tokie patys ryšiai egzistuoja ir versle, kur net pokalbiai dėl priėmimo į darbą tarptautinėse įmonėse atlikami per Skype. Jei dar ir reikia susitikti lėktuvai įgalina išskristi ryte, grįžti vakare ir nebereikia nuolatinių atstovų užsienyje. Štai 2000 m. atstovybes Vilniuje turėjo beveik visos čia skraidžiusios aviakompanijos – šiandien tokie biurai jau beveik išnyko (bilietai parduodami internetu, o kompiuterinę sistemą aptarnauja, pavyzdžiui, indai tėvynėje Indijoje).

Ir Japonija, ir Pietų Korėja – abi etniškai itin homogeniškos – technologijų dėka dalyvauja multikultūriniame pasaulyje (ir gerbia kitokius) labiau nei ne viena daugiatautė trečiojo (ar ir pirmojo) pasaulio šalis.

Migracija ilgainiui tik naikina įvairovę

Žvelgiant pasaulio mastu migracija įvairovės nekuria, o tik mažina. Seniau kiekvienas Vakarų didmiestis turėjo skirtingas mažumas, o šiandien panašios bendruomenės (juodaodžiai, pietų azijiečiai, kinai, arabai) yra visur. Londonas ir Niujorkas nebėra tokie skirtingi, kokie buvo prieš 50 metų. Skirtumai tarp to paties miesto bendruomenių irgi laikini, nes vyksta asimiliacija. Žvelgiam dar giliau: jei ne masinis europiečių bei afrikiečių per(si)kėlimas į Ameriką ir Australiją, šiandien turėtume tvirtas ir unikalias indėnų, aborigenų kultūras. Dabar Amerikos ir Australijos kultūrų skirtumas nuo Europos daug menkesnis. Indėnai, aborigenai tapo mažumomis ir asimiliavosi su imigrantų dauguma (čia svarbiausia būtent migracija, o ne kolonijinis statusas, nes buvusios kolonijos Azijoje ar Afrikoje, į kurias imigracijos beveik nebuvo, kultūriškai unikalesnės).

Patogus gyvenimas kartu reikalauja bendrų taisyklių ir kuo glaudžiau gyveni, tuo taisyklių reikia daugiau. Kambariokams jų reikia begalės, to paties miesto gyventojams – mažiau, bet irgi daug (pvz. vyraujanti kalba, požiūris į švarą…). Tos pačios kultūros atstovai pripažįsta daugumą tų pačių “miesto taisyklių” – o mažumos pageidautų kitokių. Per kelias kartas mažumos “prisitaiko”: netenka savo kalbų, kultūrinių papročių (visa tai – taisyklių dalis). Tas prisitaikymas dažnai sunkus (abiems pusėms) ir net priverstinis. Tautiškai nevienalytės valstybės dėl to vidutiniškai kur kas mažiau stabilios.

Kultūrinė įvairovė pasaulyje – tai daug klestinčių (nenykstančių) kultūrų. O ilgalaikiam kiekvienos kultūros klestėjimui būtina terpė, kurioje ta kultūra nustatytų taisykles. Geriausia tam nepriklausoma valstybė, paskui – autonomija ar bent jau rajonas, kuriame tokie žmonės sudaro absoliučią gyventojų daugumą. Idealizmas, kad kultūra gali išlikti ir gyvenant visiškai “pramaišiui”, nepasiteisino niekur.

“Taisyklių nustatymo” nereikia suprasti kaip diktatūros, nes jos nustatomos visur be išimties (įstatymai, etiketas, vertybės). Dažnai minima “vakarietiška tolerancija” tėra iliuzija: Vakarų šalyse, kaip ir visose kultūrose, kažkas toleruojama ir kažkas ne, o kur tiksliai brėžiamos ribos nustato dominuojanti kultūra (kadangi kultūra kinta tos ribos ilgainiui vienur plečiasi, kitur traukiasi).

Štai XXI a. tiesa: multikultūrinis pasaulis ne(be)reikalauja multikultūrinių valstybių. Priešingai – visų kraštų tapimas daugiakultūriais pasaulio kultūrinę įvairovę tik silpnintų.

Kiaulės (vien Europos Sąjungoje ir JAV) – 426 000 000
Šunys (Pietų Korėjoje) – 2 500 000
Banginiai (iš viso pasaulyje) – 1 000

Tai – skirtinigų rūšių gyvūnų skaičius, kurie kasmet pražudomi žmonių (daugiausiai maistui).

Visos trys gyvūnų rūšys žinomos kaip itin protingos (taip, kiaulės įvairiais atžvilgiais protingesnės už šunis), nė vienai jų negresia išnykimas (kiaulės ir Korėjos šunys mėsai auginami specialiai, o banginių medžioklė ribojama iki nepavojingų kiekių).

1000 kartų, arba 100000%. Maždaug tiek kiaulių (viso pasaulio mastu) yra suvalgoma daugiau, nei šunų, o šunų, savo ruožtu, daugiau nei banginių.

Bet gyvūnų saugotojų skiriamos lėšos ir laikas atitinkamų rūšių apsaugai – absoliučiai atvirkščias. Prie Antarktidos krantų nuolat plaukioja aktyvistų laivai, lazerių spinduliais ir kitais būdais persekiodami japonų banginių medžiotojus.

Korėjos šunų skerdyklų jie nepuola – bet ne kartą yra raginę boikotuoti Pietų Korėją, nes korėjiečiai valgo šunis. FIFA, kurioje įtakingiausi – vakariečiai, net pareikalavo, kad per 2002 m. pasaulio futbolo čempionatą, vykusį Korėjoje, šalyje nebūtų prekiaujama šuniena.

Jokios panašios akcijos kiaulėms ginti nerengiamos. Nebent būtų protestuojama prieš mėsos valgymą apskritai.

Priežastys – kultūrinės. Dauguma vakariečių nėra valgę nei šunienos, nei banginienos, užtat beveik visi valgo kiaulieną. Tad savo protestuose gyvūnų mylėtojai vadovaujasi subjektyviais kriterijais. Banginis atrodo “įspūdingas”, šuo – “mielas”, o kiaulė asocijuojasi su tvartais ir maistu.

Tačiau pagrindas, kodėl šuo mielesnis už kiaulę, tėra kultūrinis. Kaip naminiai gyvūnėliai juk dabar auginamos ir kiaulės, jos irgi prisiriša prie žmonių – tiesiog dėl įpratimo Vakaruose jos taip auginamos daug rečiau. “Įspūdingumas” irgi reliatyvus, jį formuoja ir filmai, asmeninė patirtis.

Vienoks požiūris į šias tris gyvūnų rūšis susiklostęs Vakaruose, kitoks – Rytų Azijoje, dar kitoks – pas musulmonus (kur ir šunys, ir kiaulės laikomi nešvarias ir nevalgomi būtent todėl). Nėra jokio pagrindo savą požiūrį primesti kitiems.

Taigi, protestai prieš šunų ar banginių vartojimą maistui – neigiamo požiūrio į kitas kultūras apraiška. Kitų kultūrų tradicijos vadinamos “barbariškomis”, kai savo esme analogiški Vakarų papročiai – “civilizuotais” ar apie juos nieko nesakoma.

Tačiau renkantis, kuriuos gyvūnus saugoti ir kiek, galimi ir objektyvesni kriterijai. Išnykimo tikimybė, gyvūno protas, gebėjimas jausti skausmą ir kiti. Pagal šiuos kriterijus vakariečių, japonų ir korėjiečių mėsos valgymo papročiai iš esmės nesiskiria.

"Lietuva" uždaryta, bet geras kinas Vilniuje liko.

2010 m. birželio 29 d.. 2002 metais uždarytas didžiausias Vilniaus kino teatras „Lietuva”. Gerai įsiminė akcija „Išsaugokime „Lietuvą””, kurios šalininkai visaip stengėsi uždrausti griauti kino teatro pastatą. Buvo teismai, buvo parašų rinkimai, buvo net inscenizuotas „Monopolis” ant šaligatvio, kuriame pardavinėta Gedimino pilis.

Prisipažinsiu – niekada nesupratau šitos akcijos. Ir dabar, po 8 metų, matau, kad nesupratau ne be reikalo.

„Išsaugokime „Lietuvą”” aktyvistai sakė, jog kovoja už neholivudinį kiną. Dabar Vilniuje yra net du tokio kino teatrai – „Skalvija” ir „Pasaka”. Net keturios salės, kurios dažnai pilnos. Kinas juk niekaip nesusijęs su konkrečiu pastatu. Jį galima rodyti visur, kur yra tam įranga ir salė.

Beje, nebuvo „Lietuva” nekomercinio kino šventovė. Ten dažnai rodyti tie patys holivudiniai filmai, kurie ką tik būdavo baigti rodyti kituose kinuose.

Nekomercinio kino šventovės reputaciją „Lietuvai” turbūt labiausiai sukūrė festivalis „Kino pavasaris”. Jis, beje, visada pritraukdavo daugybę žmonių ir buvo komerciškai sėkmingas. Ir jis, aišku, pergyveno „Lietuvą”, ir dabar vyksta net trijuose kino teatruose. Ir jį aplankyti dabar daug patogiau. „Lietuvos” dvi salės, kurių vienoje – 88 vietos, o kitoje – beveik 1000, festivaliui niekaip netiko. Viena buvo per maža (nuolat trūkdavo bilietų), kita – labai retai užpildoma. Trūkstant salių daugybė festivalio filmų būdavo rodomi darbo metu, dieną. Dabar festivalio laikas patogesnis.

Kino teatro pastatas tebestovi – kaip vaiduoklis Vilniaus širdyje. Kaip viename interviu pakomentavo legendinis architektas A. Nasvytis, jis irgi šios akcijos nesupranta. Kam saugoti tą pilką sovietinio funkcionalizmo stiliaus pastatą, niekaip nederantį prie senamiesčio?