Jau artėja 2012 metų Pasaulio viktorinos čempionatas. Kaip ir seniau, esu Tarptautinės viktorinos asociacijos atstovas Lietuvai, tad jį organizuosiu.

Dalyviai šiemet registruojasi itin aktyviai. Pirmą kartą planuojame rengti renginį ir Klaipėdoje. Be to, kaip ir pernai, jis vyks Vilniuje ir Panevėžyje.

Priminsiu, kad Pasaulio viktorinos čempionato metu dalyviams visame pasaulyje užduodami tie patys klausimai. Tą pačią dieną renginys vyksta daugiau nei 30 šalių, daugiau nei 70 miestų. Viktorinos klausimai išverčiami į vietines kalbas (Lietuvoje – į lietuvių kalbą, bet to pageidaujantys dalyviai gali gauti ir angliškus klausimus).

Rezultatai taip pat skaičiuojami ir pasaulio, ir valstybės, ir kiekvieno miesto mastu. Visi klausimai suskirstyti į 8 temas (pasaulis, istorija, mokslas, sportas, komunikavimas, gyvenimas, pramogos, kultūra). Jeigu nelaimėsite bendroje įskaitoje, galbūt puikiai pasirodysite kurioje nors iš atskirų temų? Gal toje temoje aplenksite ne tik savo miesto gyventojus, bet ir kitus lietuvius? O gal ir latvius bei estus pavyks aplenkti? Renginys plečiasi ne vien Lietuvoje: šiemet jis vyks ir Rygoje, Ventspilyje, Taline, Tartu (seniau Latvijoje ir Estijoje jis vykdavo tik Rygoje ir Tartu).

Pasaulio viktorinos čempionato klausimai, rengiami tarptautinės komandos, yra tikrai kokybiški ir įdomūs. Kai nežinai atsakymo ir jį išgirsti dažnai pagalvoji “Kaip įdomu, ir kaip aš šito nežinojau?” (bent jau kai klausimas – iš temos, kuria šiaip domiesi). Tai – geros viktorinos požymis.

Prastose viktorinose (o pats esu dalyvavęs daugybėje viktorinų – ir gerų, ir blogų – ir dar daugybę organizavęs, kūręs klausimus) išgirdęs teisingą atsakymą, kurio iki tol nežinojai, dažnai pagalvoji “Ir kodėl tai kam nors turi rūpėti?”.

Lengva sugalvoti sunkų viktorinos klausimą – tiesiog iškapstyk kokio menkai žinomo įvykio datą ar žmogaus pavardę ir paprašyk tai parašyti. Bet sugalvoti sunkų, tačiau gerą klausimą – kur kas sudėtingiau. Džiugu, kad Pasaulio viktorinos čempionate vyrauje būtent tokie klausimai.

Todėl Pasaulio viktorinos čempionate beveik nebūna tokių klausimų, kur prašoma pasakyti įvykio datą, tikslų valstybės plotą, gyventojų skaičių ar panašius dalykus. Juk jei spėtum, kad kas nors įvyko 1956 metais, o teisingasis atsakymas būtų 1957 m. – tokį atsakymą sužinoti visai nebūtų įdomu. Pasaulio viktorinos čempionate nebūna ir klausimų, kur iš kelių variantų reikia pasirinkti vieną – tokie irgi paprastai neįdomūs, be to, čia daug lemtų ir sėkmė.

Jei susidomėjote, oficialus Pasaulio viktorinos čempionato puslapis Lietuvoje yra čia.

Varžybos Serbija-Rusija naujojoje Kauno arenoje

Europos krepšinio čempionatas, tris savaitęs valdęs Lietuvos miestus, baigėsi. Nuomonė, kurią buvau susidaręs po „įžanginių savaičių“ ir atidarymo, nepasikeitė: puikiai surengta šventė.

Šventė Lietuvai naudinga ir ekonomiškai. Atvyko tūkstančiai užsieniečių – čia jie leido pinigus, nuo kurių rinktas PVM į biudžetą, o juos gavę mūsų verslininkai ir darbuotojai leido toliau, skatindami ekonomiką. Šie pinigai neabejotinai padengė tiesiogiai čempionatui išleistus biudžeto pinigus, tad valstybė gavo ekonominės naudos (priminsiu, kad didelę dalį tiesiogiai čempionatui rengti skirtų išlaidų padengė rėmėjai).

O pastatytosios arenos, nemaža dalimi finansuotos ES, juk skirtos ne vien šiam renginiui: jos įgalina rengti daugiau aukšto lygio sporto renginių (ne tik krepšinio, bet ir ledo ritulio, rankinio, dviračių treko…), koncertų. Štai Rammstein atvažiuos ir į Kauną. Jau atidarius pirmąją, Šiaulių, areną tapo aišku, kad praėjo tie laikai, kai didžiausios žvaigždės atvykdavo tik į Vilnių.

Taip, sirgalių į Europos krepšinio čempionatą atvyko tikrai daug: per tūkstantį gruzinų, slovėnų, po kelis šimtus ar bent po kelias dešimtis kiekvienos kitos nacionalinės komandos gerbėjų. Buvo žmonių, kurie tikėjosi daugiau užsieniečių. Bet juk ir su esamu atvykusių sirgalių skaičiumi tai – daugiausiai užsieniečių pritraukęs renginys, kada nors vykęs Lietuvoje. Ypač jei vertinti ne vienadienius keliautojus iš Latvijos ar Lenkijos, o atvykusiuosius iš toliau, ilgesniam laikui, taigi ir palikusius Lietuvoje daugiau pinigų.

Apsilankęs keliose rungtynėse Panevėžyje, Vilniuje ir Kaune, fanų zonoje Šiauliuose mačiau pagrindinių sirgalių grupes. Net ir pralošus jų komandai laimingi graikai, tylūs ispanai, „Allez les Bleus“ šaukiantys prancūzai, vis greitesniu tempu pavadinimą „Slovenia“ skanduojantys šimtai slovėnų, už savo valstybės pinigus pagausėję makedonai, mojuojantys vėliavomis, kurias jiems uždraudė graikai. Ir, aišku, gruzinai, Vilniaus skverą priešais nacionalinę filharmoniją išdabinę savo vėliavomis bei pasirūpinę, kad ten skambėtų Kaukazo dainos.

Keli šimtai aistringiausių Slovėnijos sirgalių Vilniuje, Siemens arenoje

Pagrindiniai aistruoliai mūsų šalyje praleido po kelias savaites, nes tuos pačius veidus regėjau skirtinguose miestuose. Pačiose arenose ramesni sirgaliai būdavo pasklidę atokiau nuo aršiausiųjų, kai kurie mačus stebėdavo fanų zonose, tad tikslaus apsilankiusių užsieniečių skaičiaus, matyt, nesužinosime.

Į Lietuvą atvyko ir aukšti kai kurių šalių asmenys, pavyzdžiui Gruzijos prezidentas ir premjeras, Rusijos vicepremjeras ar Ispanijos princas. Mūsų šalyje vykusios varžybos per televiziją parodytos daugybėje šalių – ir ne vien Europoje. Jas aptarinėjo ir NBA klubų gerbėjai, kuriems dėl NBA lokauto tai vienintelė proga išvysti savo garbinamas žvaigždes, ir dėl krepšinio pamišę filipiniečiai.

Savaime suprantama, krepšinio, kaip ir kitų sporto šakų, populiarumas skirtinguose kraštuose skiriasi. Štai Jungtinėje Karalystėje jis menkas – bet ir iš ten atvykę keliasdešimt sirgalių aistringai sekė trumpą savo rinktinės pasirodymą ir džiaugėsi pirmosiomis jos pergalėmis tokio lygio varžybose, dalindamiesi tomis emocijomis bloge. Juk britų rinktinė suformuota tik 2005 m., tik tam, kad užimti šeimininkams skirtą vietą Londono olimpiados olimpiniame turnyre.

Kituose kraštuose, kaip Balkanuose, čempionatas sektas itin aistringai. Buvusios Jugoslavijos sporto forumuose bei portaluose diskusijos apie jį sulaukė gausybės temų ir komentarų. Na o mūsų pralaimėjimas Makedonijai šios šalies sostinėje Skopjėje į gatves išginė penkiasdešimt tūkstančių džiūgaujančių aistruolių.

Žmonės išgirdo Lietuvos vardą, transliacijos jį susiejo su gražiu reginiu ir moderniomis arenomis. Iš patirties žinau, kad jeigu užsienietis iš tolimesnių šalių žino Lietuvą, pirma asociacija jam dažniausiai būna krepšinis. Nepaisant kelių smulkių nesklandumų apie mūsų šalį gerus įspūdžius matyt išsivežė didžioji dalis apsilankiusiusiųjų, ypač buvę gražiausiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Organizavimą gyrė ir FIBA vadovai. Priešingai nei užpernai Lenkijoje, arenoje elektra pas mus nebuvo dingusi. Priešingai nei Ispanijoje prieš keturis metus atakai skirtą laiką rodantys laikrodžiai nesugesdavo rungtynių metu. Būkime sau atlaidesni ir pasidžiaukime, kad bene pirmąsyk valstybės istorijoje surengėme gražų masinį tarptautinį renginį. Taip, tai ne Olimpiada – bet su mūsų gyventojų skaičiumi juk negalėtume tikėtis jos rengti.

Dar nė neprasidėjus Europos krepšinio čempionatui Lietuva gyvena šventine atmosfera. Tam skirti renginiai visur aplinkui. Pradedant paprastomis reklaminėmis akcijomis ir baigiant oficialiais renginiais, tokiais kaip čempionato burtų traukimas, dar padabintas įdomiu koncertu, atspindinčiu Europos šalis.

Džiugu. Šventę kol kas organizuojame puikiai. Niekas nedaroma tik dėl formalumo. Štai Kauno arenos atidarymui praeitą savaitę surengtas vaidinimas o G. Patackas parašė oratoriją „Tas kosminis krepšinio jausmas” – įdomu, netikėta, juk panašių kūrinių sportui niekas nekūrė.

Man šis puikus šventės organizavimas net kiek netikėtas, nes iki šiol tarptautiniai renginiai Lietuvoje dar gerokai iki jų būdavo apipinami milijonų švaistymo skandalais ir galutinis rezultatas būdavo apgailėtinas. Prisiminkime „Vilnius – Europos kultūros sostinė”, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Visus 2009 m. gyvendamas Vilniuje niekaip nejaučiau, kad jie kažkuo ypatingi. Nebuvo jokios šventės.

Dėkui krepšinio federacijai už visa, kas nuo jos priklauso. Nors, manau, dėkoti reikėtų daug didesniam skaičiui žmonių. Tokios žavios ir įtraukiančios akcijos, kaip kamuolio varymas per Lietuvą, vykdomos privačia iniciatyva. Tai irgi skiria krepšinio čempionatą nuo VEKS – į VEKS taip ir nepavyko bent kiek rimtesnio indėlio iš šalies.

Dabar matosi, kad privati iniciatyva itin svarbi. Būtent iniciatyva, indėlis į organizavimą – o ne pinigai už logotipo parodymą. Nes pinigai valstybės ar viešosiose įstaigose visada gali „išnykti”, o norinčio prisidėti žmogaus darbas neišnyks niekaip.