Išskleisti meniu

Istorija

Antikiniai miestai – viskas, ką reikia žinoti

Antikiniai miestai – viskas, ką reikia žinoti

| 0 komentarų

Sevovės graikų ir romėnų miestų griuvėsiai – vienos populiariausių pasaulyje vietų kelionei. Jie tokie didingi ir seni!

Tačiau, kad jais žavėtumeis, griuvėsius reikia pajusti, suprasti. Juk ten vyko visai kitoks gyvenimas, nei šiais laikais.

Laimė, visi senovės miestai panašūs tarpusavyje, visuose stovėjo panašūs pastatai ir buvo panašus išplanavimas. Todėl šis straipsnis padės susiorientuoti ir suprasti bet kuriame.

Romėnų miesto griuvėsiai. Nepaskaičius daugiau sunku suprasti, kas ir kaip

Romėnų miesto griuvėsiai. Nepaskaičius daugiau sunku suprasti, kas ir kaip, bet čia jokia mistika: romėnų gyvenimas puikiai ištyrinėtas

Romėnų miestų išplanavimas

Jei leisdavo gamtinės kliūtys, romėnai savo miestus planuodavo paprastai – horizontalios ir vertikalios gatvės, kvadratiniai kvartalai. Pagrindinės dvi susikertančios gatvės vadinosi cardo ir decumanus. Romėniškas miesto planavimas buvo grįžęs į madą XIX a. – romėniškai suplanuotas, pvz., Kauno centras (Laisvės alėja ir kt.), Vilniaus Naujamiestis aplink Gedimino pr.

Vienus miestus su kitais jungė akmenimis grįsti romėnų keliai, kuriais judėjo pirkliai, o karo metu – legionai.

Efeso miesto gatvė - retenybė, nes dėl kalnuoto reljefo kiek užsisuka

Efeso miesto gatvė – retenybė, nes dėl kalnuoto reljefo kiek užsisuka

Romėnų šventyklos ir politiniai centrai

*Šventyklos būdavo skiriamos konkrečiam dievui, dievams ar sudievintiems žmonėms (pvz. Romos imperatoriams) garbinti. Nepriklausomai nuo to, kam skirtos, jos buvo panašios: kolonų supamas pastatas, kurio viduje – stabas (stabai iš esmės neišlikę).

Romėnų dievo Bakcho šventykla Balbeke (dabartinis Libanas)

Romėnų dievo Bakcho šventykla Balbeke (dabartinis Libanas)

*Bazilikos – šiuolaikines bažnyčias forma primenantys pastatai, kuriuose vykdavo romėnų teismai.

Bazilika Volubilyje (dabartinis Marokas)

Bazilika Volubilyje (dabartinis Marokas)

*Bažnyčios. Romos Imperija 313 m. oficialiai atsivertė į krikščionybę. Kai kuriuose miestuose pastatytos bažnyčios, savo forma panašios į bazilikas – ten melsdavosi krikščionys ir viskas vykdavo gana panašiai, kaip šiais laikais.

Romėnų bažnyčia. Priešingai šventykloms, kurių daugelis apleistos, dalis romėnų bažnyčių iki šiol veikia

Romėnų bažnyčia Ravenoje. Priešingai šventykloms ir bazilikoms, kurių daugelis apleistos, dalis romėnų bažnyčių iki šiol veikia

Romėnų bažnyčios vidus Ravenoje. Kadangi ji veikia, galima geriau įsivaizduoti ir kaip atrodė romėnų bazilikos

Romėnų bažnyčios vidus Ravenoje. Kadangi ji veikia, galima geriau įsivaizduoti ir kaip atrodė romėnų bazilikos, kol buvo nesugriuvusios (pvz. nuotraukoje aukščiau Volubilyje)

*Religinių mažumų šventovės. Romos Imperija buvo milžiniška ir religijų joje buvo daug. Kadangi pagrindinė religija buvo pagoniška ir dievų skaičius joje buvo neribotas, romėnai tiesiog “įterpdavo” nukariautų šalių dievus tarp savo dievų ir statė jiems šventyklas kaip saviems. Tačiau ne su visais taip pavyko: pvz. krikščionys ar judėjai sakė, kad jų Dievas yra vienintelis, taigi, negalėjo egzistuoti greta romėnų dievų. Religinių mažumų šventovės buvo nedidelės it slaptos ir ne tokios įspūdingos, kaip kiti romėnų pastatai. Vienas populiariausių to meto kultų – Mitros kultas, kurio atvaizdų (jautį užmušantis žmogus) galima šen bei ten išvysti (paprastai tik jei žinai kur ieškoti).

Mitros atvaizdas Jajcėje (dabartinė Bosnija)

Mitros atvaizdas Jajcėje (dabartinė Bosnija)

*Triumfo kolonos ir triumfo arkos. Patys didžiausi romėnų paminklai, skirti paminėti svarbiausiems įvykiams (pvz. laimėtiems mūšiams) ar asmenybėms. Triumfo arka – tarsi vartai, triumfo kolona – tarsi stulpas. Ir ant to, ir ant to galima išvysti užrašų, bareljefų, aiškinančių, kam tas statinys pastatytas. Aišku, antikiniuose miestuose būta ir gausybė mažesnių paminklų, statulų – bet šie rečiau išlikę arba perkelti į muziejus.

Triumfo arka Romoje

Tito triumfo arka Romoje. Ji įkvėpė ir garsiąją Paryžiaus triumfo arką

Romėnų miestų pramogų pastatai

*Teatras. Ten vykdavo koncertai, vaidinimai. Senovės graikų teatrai paprastai būdavo tiesiog akmeninės kėdės kalno šlaite. Romėnai jau teatrus statydavo kaip atskirus masyvius pastatus: pusapvaliu išdėstytos kėdės, o už scenos atsirado siena, kad žiūrovų netrikdytų vaizdai už teatro. Be to, virš žiūrovų kėdžių nuo saulės ir lietaus būdavo ištraukiamas stogelis. Teatras paprastai būdavo toks didelis, kad talpintų ~10% miesto žmonių: tai buvo pagrindinė pramoga, o vargšams kartais rengti nemokami vaidinimai. Be didžiųjų teatrų, būdavo mažesni – odeonai; kai kurie tarnaudavo ir kaip miesto įtakingų asmenų susirinkimo salės, kur būdavo sprendžiami miesto reikalai. Kartais spekatakliai būdavo rodomi nemokamai skurdiesiems.

Pergamo teatras žvelgiant nuo aukštesnės Akropolio vietos

Pergamo graikų teatras kalno šlaite (Turkija)

Aspendoso teatras nuo jo viršaus

Aspendoso romėnų teatras, stovintis kaip atskiras pastatas (prie Antalijos, Turkija)

*Amfiteatras. Jei teatras – pusapvalis, tai amfiteatras – apvalus. Žymiausias amfiteatras – Romos Koliziejus. Amfiteatre vykdavo gladiatorių kovos iki mirties, jų kovos su žvėrimis.

*Hipodromas (stadionas). Mylimiausias romėnų sportas (be gladiatorių kautynių) buvo karietų lenktynės ir jos vykdavo pailgame ovaliame hipodrome. Karietos lakstydavo ratais (ovalais). Hipodromus turėjo tik didesnieji miestai.

Nedidelis hipodromas Sezarėjoje (Šventoji žemė). Aplink puslankį kairėje apibėgdavo vežimai su karietomis

Nedidelis hipodromas Sezarėjoje (Šventoji žemė). Aplink puslankį kairėje apibėgdavo vežimai su karietomis

*Gimnazija. Tai nebuvo mokykla, kaip ją suprantame, o labiau fizinių treniruočių erdvė, kur treniruodavosi ir sportininkai. Būdavo aikštė, kurioje treniruojamasi.

*Biblioteka. Būdavo tik svarbiuose miestuose. Knygos tais laikais perrašinėtos ranka ir jų buvo nedaug – todėl bibliotekos su keliais tūkstančiais knygų buvo retos ir skaitėsi labai turtingos.

Efeso miesto, vieno penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, biblioteka - viena didžiausių Antikiniame pasaulyje

Efeso miesto biblioteka – viena didžiausių Antikiniame pasaulyje. Nors fasadas didingas, viduje – tik viena gana nedidelė patalpa

*Viešnamis. Romos Imperijoje prostitucija buvo legali ir įprasta. Visgi, viešnamiai būdavo pernelyg paprasti, kad gerai išliktų ar priblokštų – tačiau jų „reklamos“ ir kiti susiję dalykai masina turistus.

Spėjama, kad ši koja ant Efeso grindinio buvo romėniško viešnamio reklama

Spėjama, kad ši koja ant Efeso grindinio buvo romėniško viešnamio reklama

Romėnų miestų higienos pastatai

Romėnai gyveno gana švariai – tačiau privačių patogumų jie neturėjo, išskyrus pačius turtingiausius. Todėl prausimasis, net lankymasis tualete tapdavo ir priežastimi pabendrauti su sutiktais pažįstamais. Ir todėl šie pastatai statyti itin įspūdingi.

*Akvedukas. Arkomis paremtas ilgas „tiltas“, kurio viršuje – vandens kanalas. Akvedukais vanduo iš tolimų kalnų šaltinių atitekėdavo į miestus, kur jo reikėdavo daug – nes romėnų miestai buvo didesni, nei kada nors Europoje iki tol.

Romėnų akvedukas (Pont du Gard, Prancūzija)

Romėnų akvedukas (Pont du Gard, Prancūzija)

*Nimfėjumas (fontanas). Akveduku atitekėjęs vanduo čia trykšdavo fontanu ir jį semdavosi miestelėnai, gerdavo gyvuliai. Fontanas būdavo labai puošnus, puoštas statulomis – juk tai vienas svarbiausių ir dažniausiai matomų miesto pastatų. Nebent patys turtingiausi romėnai turėjo vandenį savo namie: tai buvo didžiulė prabanga, nes romėnai neturėjo čiaupų, taigi, neturėjo galimybės vandens užsukti. Vanduo bėgdavo nuolat. Tai yra, akvedukas buvo tarsi dirbtinė upė, mieste ji šakodavosi ir pratekėdavo nimfėjumus, kur piliečiai galėjo pasiimti vandens.

Nimfėjumas Efese (dabartinė Turkija). papuošimų priekyje nuolat tekėdavo vanduo, o ko nepasemdavo žmonės, nutekėdavo arkliams

Nimfėjumas Efese (dabartinė Turkija). papuošimų priekyje nuolat tekėdavo vanduo, o ko nepasemdavo žmonės, nutekėdavo arkliams

*Pirtys. Ten romėnai prausdavosi. Pirčių pastatai būdavo milžiniški, nes jos tarnavo visam miestui: prausyklų namie beveik joks romėnas neturėjo. Viduje buvo trijų šiltumų patalpos: frigariumas (šalta), tepidariumas (vidutinė) ir kaldariumas (karšta).

Karakalos pirtys Romoje. Mažesnių miestų pirčių būta mažesnių, bet tai vis tiek vieni didingiausių pastatų mieste

Karakalos pirtys Romoje. Mažesnių miestų pirčių būta mažesnių, bet tai vis tiek vieni didingiausių pastatų mieste

*Viešieji tualetai. Nedidelis, bet gražiai įrengtas pastatas, kurio viduje ratu išdėstyto „skylės“ gamtiniams reikalams. Taro skylių nebuvo jokių sienelių, visi šlapinosi ir tuštinosi kartu. Tai ir buvo tualetų esmė: atlikdami gamtinius reikalus bendraudavo. Viešieji tualetai būtent buvo vieta pabendrauti, ten romėnai eidavo ne visuomet.

Viešieji tualetai Efese (dabartinė Turkija)

Viešieji tualetai Efese (dabartinė Turkija)

Romėnų miestų gyvenamieji pastatai

Romėnų gyvenamosios vietos labai priklausė nuo turto. Turtingi gyveno prabangiose vilose, kuriose išlikę vieni gražiausių romėnų meno kūrinių.

*Insulos, arba daugiabučiai. Tai pirmieji pasaulio daugiabučiai ir jie buvo net keturių aukštų. Butai būdavo nedideli kambariai ir neturtingieji gyveno viršutiniuose aukštuose – juk tekdavo patiems temptis iš nimfėjumo vandenį.

Insula Ostijoje prie Romos

Insula Ostijoje prie Romos

*Vilos. Turtingų romėnų namai. Jų centre – peristilis, arba kiemas be stogo, kuriame – baseinėlis. Iš to kiemo durys į visas patalpas. Patalpos dažnai būdavo dekoruotos freskomis, mozaikomis, nors jų išliko mažai.

Mozaikos iš romėnų vilų Pafose, Kipre

Mozaikos iš romėnų vilų Pafose, Kipre

Taip pat buvo daug paprastų mažesnių namų, kurių išliko ir atkasta tik mažoji dalis.

Apskritai, gyvenamųjų romėnų pastatų likę mažiau, nei viešųjų, arba jie mažiau kasinėti. Dažnai romėnų miestai, kuriuos galima lankyti, susideda tik iš viešųjų gatvių, tačiau aplinkui visuomet būdavo gyvenamieji pastatai.

Romėnų prekyba

*Agora. Prekybinė aikštė. Jos centre galėjo būti pramogos miniai (pvz. muštis gladiatoriai), o šonuose – parduotuvės.

*Kolonuotoji gatvė. Plati pagrindinė gatvė pėstiesiems ir karietoms, kurią supa kolonos. Senovėje tos kolonos laikė stogą virš šaligatvio, o palei gatvę buvo pilna parduotuvių.

Kolonuotosios gatvės šonas. Kairėje - parduotuvės, dešinėje - pirma kolonų linija

Kolonuotosios gatvės šonas. Kairėje – parduotuvės (išlikę įėjimai), dešinėje – pirma kolonų linija. Tarp kolonų ir parduotuvių būdavo stogas. Anapus gatvės būdavo antra kolonų linija, šaligatvis ir kitos parduotuvės

Romėnų gynyba

Romėnų miestai paprastai aptverti miesto siena, o miesto vartai – vieni įdomesnių pastatų. Vartų būta po kelis į skirtingas puses. Anapus miesto vartų galėjo stovėti pirtys – kad atvykėliai nusipraustų, neatneštų ligų (akivaizdžiai sergantys būdavo neįleidžiami į miestą).

Miesto vartai dažnai išlikę, tačiau sienos daugelyje vietų nugriautos.

Romėnų miesto vartai. Tryras, dabartinė Vokietija

Romėnų miesto vartai. Tryras, dabartinė Vokietija

Romėnų kapai

Romėnų kapinės driekiasi palei kelius anapus miesto sienų. Nors daug dalykų visoje Romos Imperijoje buvo panašūs, kapinės ir laidojimo tradicijos skirtingose provincijose iš esmės skyrėsi.

Beveik po visą Romos Imperiją paplitę tik sarkofagai – akmeniniai statinėliai į kuriuos dėtas lavonas. Mirus šeimos nariui, sarkofagai būdavo atidaromi ir naujas mirusysis kraunamas ant viršaus.

Pavienis sarkofagas Efese

Pavienis sarkofagas Efese

Didesni kapai Romos Imperijoje buvo skirtingi. Pavyzdžiui, Palmyroje (Sirija) būta kapų-bokštų su patalpa laidotuvių vakarienėms. Pietų Turkijoje turtingieji statydinosi uolose iškaltus kapus – jų fasadai priminė šventyklas.

Hierapolio Nekropolis

Hierapolio Nekropolis. Priekyje – pavieniai sarkofagai, už nugaros – didesni šeimų kapai.

Myra. Romėnų griuvėsiai (dešinėje), likų uolose iškalti kapai (kairėje), įspūdinga visa tai supanti gamta. 140 km nuo Antalijos centro.

Myra (dabartinė Turkija). Kairėje – kapai.

Bokštinis kapas Palmyroje (Sirija)

Bokštinis kapas Palmyroje (Sirija)

Svarbiausiems romėnams (pvz. imperatoriams) statyti mauzoliejai – kapai dydžio sulig šventykla ar bazilika. Kai kurie jų dabar naudojami kitoms paskirtims.

Imperatoriaus Diokleciano mauzoliejus Splite (dabartinė Kroatija). Pasibaigus romėnų erai jis tapo bažnyčia, pristatyta varpinė

Imperatoriaus Diokleciano mauzoliejus Splite (dabartinė Kroatija) – aštuonkampis pastatas už vėlesnių namų. Pasibaigus romėnų erai jis tapo bažnyčia, pristatyta varpinė

Smulkmenos

Lankant romėnų miestą, verta atkreipti dėmesį į smulkmenas:
*Įrėžimai grindinyje, kad karietos neslystų.
*Paaukštintas perėjų zebras, kad žmonėms nereiktų statyti kojos į balą.
*Skulptūros žymiems miestelėnams, romėnų dievams. Daug jų būna iš paties miesto iškelta į muziejus (muziejams paprastai užleista kokia geriau išsilaikiusi vila, arba pastatytas naujas pastatas).

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Tikrasis Steponas Bandera ir jo atgarsiai

Tikrasis Steponas Bandera ir jo atgarsiai

| 0 komentarų

Diskusijos apie Ukrainą ir jos situaciją, ypač Rusijoje, neišvengiamai nukrypsta prie diskusijų apie S. Banderą. Vladimirui Putinui S. Bandera – tarsi koziris, įrodantis dabartinės Ukrainos valdžios blogumą.

Kas tas Steponas Bandera?

Taigi, kas buvo Steponas Bandera? Jis buvo tarpukario ir pokario ukrainiečių politinis lyderis. Tarpukariu, kai Lenkija valdė dalį ukrainiečių žemių (panašiai kaip Vilniaus kraštą) ir persekiojo ukrainiečius, jis vykdė išpuolius prieš Lenkiją ir lenkus. Visgi ukrainiečių situacija Lenkijoje buvo gera, palyginus su situacija likusioje Ukrainos dalyje, kurią valdę rusai (sovietai) vykdė ukrainiečių genocidą (holodomorą), pražudė per 10 mln. žmonių.

Todėl kilus Antrajam pasauliniam karui Bandera ketino pasinaudoti proga išvaduoti tiek Vakarų Ukrainą nuo Lenkijos, tiek Rytų Ukrainą nuo Sovietų Sąjungos ir savo tikslo siekė karo veiksmais, suformuodamas armiją. Bet A. Hitleris nenorėjo Ukrainos su niekuo dalintis, tad šalį okupavo (užuot suteikęs nepriklausomybę ar bent autonomiją), o S. Banderą išsiuntė į koncentracijos stovyklą. Atsirado ukrainiečių, kolaboravusių su Hitleriu, įkūrusių SS diviziją – bet S. Bandera juos smerkė.

Banderą naciai paleido iš koncentracijos stovyklos 1944 m. kai jau matė, kad Ukrainą šiaip ar taip praras, ir suprato, kad Bandera kels problemų naujajam okupantui Sovietų Sąjungai. Sovietų Sąjungai vėl atkariavus Ukrainą (ir prisijungus anksčiau lenkų valdytą Vakarų Ukrainą), Banderos pasekėjai (Ukrainos sukilėlių armija) išties kariavo kaip partizanai (panašiai, kaip ir tuo metu Lietuvoje) už Ukrainos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos maždaug iki 1955 m. Patį S. Banderą nužudė KGB.

S. Banderą ypač gerbia ukrainiečiai, gyvenantys taip, kokį gyvenimą jis gynė nuo Sovietų: kalba ukrainietiškai, priklauso Ukrainos bažnyčioms (o ne Maskvos patriarchatui) ir pan. Tokių dauguma Vakaruose ir tenykštė dauguma Banderą vertina teigiamai.

Surusėjusiuose Ukrainos rytuose S. Bandera vertinamas neigiamai: juk ten sovietai išmarino mažiau žmonių per holodomorą, rusinimas ten neatrodo blogybė, nes vietiniams tai jau gimtoji kalba ir t.t. Be to, S. Bandera ten partizaninio karo nevedė, tad apie jį istorinės atminties ten mažai, o pagrindinis šaltinis informacijai apie S. Banderą – sovietinė ir rusiška istoriografija.

S. Banderą demonizuoja kitataučiai nacionalistai

S. Banderą oponentai, įskaitant Vladimirą Putiną, dažnai nepagrįstai sieja išimtinai su kraštutiniu ukrainietišku nacionalizmu. Tačiau įdomu, kad būtent kraštutiniai nacionalistai S. Banderą labiausiai ir demonizuoja – tik tie nacionalistai ne ukrainiečių, o kitų tautų: rusų, žydų ir lenkų.

Rusų nacionalistams bet kas, kas kovojo ar pasisakė prieš Rusiją, yra blogietis, visiškai nesvarbu, kokios to priežastys. Todėl epitetas “fašistai” (po Antrojo pasaulinio karo faktiškai tapęs keiksmažodžiu) būdavo lipdomas ir Lietuvos partizanams, A. Smetonos valdžiai ir dar daug kam. Nes rusai, pagal šį nacionalistinį požiūrį, turi teisę okupuoti kaimynines šalis, primesti rusų kalbą ir kultūrą bei vykdyti kitataučių žudynes – ir tai nėra fašizmas; “fašizmas”, anot jų, yra tam priešintis.

Būtent rusai labiausiai prisidėjo prie neigiamo S. Banderos įvaizdžio kūrimo. Tie mitai buvo svarbūs ir 1950 m., ir šiandien, nes jais grindžiamas rusų imperializmas Ukrainoje kaip neva užkertantis kelią dar blogesniems dalykams (“banderininkams”). Beje, savo propagandos taikiniu rusai nepasirinko tikrųjų Antrojo pasaulinio karo Ukrainos kolaborantų su naciais – todėl, kad ir ukrainiečiai pritaria, kad šie elgėsi blogai. Tikrosios nacistinės mintys Ukrainoje rusams nepavojingos, užtat S. Banderos nepriklausomos (visomis prasmėmis) nuo rusų Ukrainos siekis – buvo ir yra pavojingas, nes tebepopuliarus, ir todėl ypač puolamas.

Kitos prieš Banderą nusiteikusios grupės šiandieninių politinių priežasčių tam nebeturi. Tačiau jų buvimas praverčia Putinui, nes iš dalies legitimuoja jo teiginius – kuria vaizdą, kad neigiamai apie S. Banderą kalba ne vien etniniai rusai, bet ir dalis vakariečių. Tos kitos grupės yra:

Žydų nacionalistai. Jiems smerktinas bet kas, kas kovojo prieš Vokietijos priešus bet kuriuo Antrojo pasaulinio karo metu – net ir tokie, kaip S. Bandera, kurie priešinosi ir Vokietijos okupacijai bei siekė savo šalies nepriklausomybės tiek nuo Sovietų Sąjungos, tiek nuo Vokietijos. Žydų nacionalistams nesvarbu, kokia buvo situacija, nes jie žiūri iš savo varpinės: “nacistinės Vokietijos režimas blogiausias, nes pražudė daugiausiai žydų”. Nors Bandera nebuvo antisemitas ir žydų nelaikė priešais, kadangi jis kovojo prieš Sovietų Sąjungą tuo pat metu kaip ir vokiečiai, jis, remiantis šiuo požiūriu, – blogietis, nes Sovietų Sąjunga pražudė mažiau žydų ir todėl jos valdžia Ukrainoje neva buvo mažesnis blogis. Tai, kad Sovietų Sąjunga per holodomorą pražudė daugiau ukrainiečių, nei apskritai žuvo žydų visame pasaulyje holokausto metu, ir, jei skaičiuoti visų tautybių aukas, nacistinis režimas Ukrainoje buvo švelnesnis už sovietinį (tačiau vėlgi – ir nacistiniam režimui S. Bandera prieštaravo) – jų nedomina .

Sąmoningas ar pasąmoningas požiūris, kad vienas (ar dešimt, šimtas, tūkstantis, milijonas) žuvusių tautiečių yra objektyviai žymiai blogiau, nei tas pats ar net didesnis skaičius žuvusių kitataučių, būdingas bet kokiam kraštutiniam nacionalizmui ir kol jis vyrauja plačiojoje visuomenėje negali būti pasiektas tarptautinis susitaikymas istoriniais klausimais.

Beje, atkreiptinas dėmesys, kad toks kraštutinis požiūris labiausiai būdingas Vakarų ar Izraelio žydams: atitinkamose Rytų Europos šalyse gyvenę žydai, patys patyrę ir sovietinį režimą, dažnai labiau supranta ir kitataučių rytų europiečių problemas. Teko skaityti Amerikos žydės Azijos Perelcvaig (kilusios ne iš Ukrainos) straipsnį, kad ji nesupranta, kaip S. Banderos gerbėjai ir Ukrainos žydai kartu stovi Maidane. Bet jie stovėjo, ir iki šiol daug jų kovoja toje pačioje pusėje už Ukrainą bei vieni kitus gerbia.

Lenkų nacionalistai S. Banderai gali turėti daugiau priekaištų nei žydai – mat tarpukariu S. Bandera aktyviai kariavo su Lenkijos valdžia lenkų valdomoje Ukrainos dalyje, puldinėjo lenkus. Tiesa, lenkai tuomet irgi diskriminavo ukrainiečius, todėl S. Banderos vadovaujamus ukrainiečius kaip objektyviai blogesnius už ano laikmečio Lenkijos vadovus galima vertinti irgi tik tada, jei lenko mirtį laikysi savaime daug blogesne už ukrainiečio mirtį.

Vakarų žiniasklaida, kaip jau rašiau, ne daro istorines analizes, o tik kompiliuoja svetimas mintis, “idealiu atveju” visiems jas reiškiantiems įtakingiems asmenims suteikdama vienodai vietos, joje taip pat neproporcingai daug vietos skiriama aukščiau minėtiems kitų tautų nacionalistų požiūriams. Net kai kurie proukrainietiški Vakarų žurnalistai S. Banderos tariamą kolaboravimą su naciais priima kaip aksiomą, ir apsiriboja tuo, kad, jų nuomone, dabartiniai ukrainiečiai su S. Bandera neturi nieko bendro. Žinant, kad Vakarų Ukrainoje Banderai stovi paminklai, muziejai ir jį gerbia įvairių politinių pažiūrų Ukrainos žmonės, toks argumentas labai silpnas: tikrovė ta, kad pats S. Bandera turėjo mažai bendro su tuo, ką jam priskiria užsienio nacionalistai.

(Ar) kada bus susitaikymas dėl Ukrainos istorijos?

Visa tai žinant smagu buvo pažiūrėti Lenkijos žydo režisieriaus Ježio Hofmano sukurtą dokumentinį filmą “Ukraina: Tautos gimimas” apie Ukrainos istoriją nuo Rusios iki Oranžinės revoliucijos, gana objektyviai pristatantį ir S. Banderos kovotojus.

Apskritai atrodo, kad lenkų, nepaisant dažnos kritikos jiems Lietuvoje, visuomenė labiausiai pripažino ne visuomet teigiamą savo vaidmenį pirmojoje XX a. pusėje ir yra pasiryžusi susitaikyti su buvusiais oponentais. Juk ir buvę Armijos Krajovos kovotojai su buvusiais Lietuvos partizanais atliko simbolinių susitaikymo gestų – kaip ir su ukrainiečiais. Iš rusų ar tarptautinių žydų organizacijų pusės jokių panašių siūlymų – kurie apimtų ir kitataučių kančių pripažinimą – neteko girdėti.

Rusijoje kraštutinis nacionalizmas bei imperializmas tuo tarpu dar yra ne tik visuomenės mažumos požiūris, bet ir oficiali valstybinė politika, ir retorika ir veiksmai Ukrainos, Krymo, o taip pat ir S. Banderos atžvilgiu, tą parodė.

Užsienio žydų kraštutinį nacionalizmą stiprina tai, kad jam Vakaruose nesuteikiamas toks intelektualus atkirtis, koks suduodamas kitų tautų nacionalizmams. Žydai Antrojo pasaulinio karo buvo nukentėjusieji nuo vokiečių nacių, tad etiketės “nacis” ir pan. sunkiai limpa net radikaliausiems žydams (nors iš tikro šis žodis apibrėžia politinį požiūrį į savo tautą ir kitas tautas, o ne požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą, todėl bet kurios tautos atstovas gali būti nacis ar kraštutinis nacionalistas). Be to, kritikuoti juos, kaip istoriškai Vakaruose persekiotą mažumą, yra “nepolitkorektiška”, tai padariusieji gali sulaukti kaltinimų antisemitizmu – todėl akademijos dalis, suvokianti tai, kas įvardyta šiame straipsnyje, verčiau “nepraleidžia progos patylėti”.

Taigi, susitaikymo, tarpusavio supratimo šiuo klausimu dar teks palaukti. Labiausiai prie jo prisidėtų jei nepriklausoma žiniasklaida bei apžvalgininkai, formuojantys žmonių nuomonę tokiais opiais klausimais, prieš rašydami apie istorinius faktus patys plačiau pasidomėtų istorija, o ne tik cituotų ir percituotų antrinius, “tretinius”, “ketvirtinius” šaltinius.

Vakarų Ukrainiečiai nėra kitokie ar prastesni dėl to, kad didelė dalis jų palaiko S. Banderą. Jie, jų tėvai ar seneliai su S. Bandera ir jo kovotojais – bei jo priešais – susidūrė tiesiogiai ir taip susidarė savo nuomonę. Tuo tarpu užsieniečiai neretai skaito istorijas apie S. Banderą, parašytas S. Banderos priešų arba tų, kas vertina pasaulio istoriją išimtinai per savo tautybės prizmę.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Sovietinės okupacijos ekonominės pasekmės Lietuvai

Sovietinės okupacijos ekonominės pasekmės Lietuvai

| 8 komentarai

Kartais išgirstu teiginių, esą Sovietų Sąjunga nepadarė Lietuvai ekonominės žalos ar net davė naudos. Esminė tokių pasisakymų klaida – lyginama dabartinė Lietuvos padėtis su buvusia iki sovietmečio. Esą va – kiek magistralių, gamyklų pastatyta.

Bet lyginti reikia ne taip. Technologijų progresas vyko visur. Visur statė tas gamyklas, kelius, ne vien Sovietų Sąjungoje – visame pasaulyje nuo 1940 m. iki 1990 m. jų begalė pristatyta. Tiesą pasakius, Vakaruose jų pastatyta daug daugiau nes ir ekonominis augimas ten vyko daug greičiau.

Ir Lietuvoje pastatyti objektai nėra kokia nors dovana iš okupacinės valdžios. Patys lietuviai juk viską ir statė. O kiek prie statybų prisidėjo ne lietuviai tai dar daugiau lietuviai prisidėjo prie projektų kitose Sovietų Sąjungos dalyse. Tai – ir priverstiniai darbai Stalino laikais, kai šimtai tūkstančių lietuvių išvežti ir versti dirbti Sibire ir kitur. Tai ir vėlesni laikai, kuomet lietuviai gamino ne Lietuvoje realizuojamą produkciją (pvz. TSRS karo pramonei). Visais laikais Lietuvos TSR produktyvumas viršijo TSRS vidurkį – todėl iš Lietuvos daugiau prekių, medžiagų ir kt. buvo išvežama, negu į ją įvežama.

Tai reiškia, kad net ir su tokia pačia socialistine sistema jeigu Lietuva būtų buvusi nepriklausoma (kaip to meto Lenkija, Čekoslovakija ar Rytų Vokietija) ji būtų gyvenusi šiek tiek turtingiau ir joje būtų buvę pastatyta daugiau objektų, nei Sovietų okupacijos sąlygomis. Kaip žinia, komunistinės Rytų Europos valstybės už Sovietų Sąjungos ribų ir gyveno šiek tiek turtingiau nei pati TSRS (o gavę leidimus ten iškeliauti žmonės parsiveždavo prekių, kurių TSRS trūkdavo).

Bet svarbiausias dalykas yra kitur. Jei Lietuva būtų buvusi visiškai nepriklausoma (Šaltojo Karo Rytų Europa buvo nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos tik iš dalies, kaip parodė represijos prieš sukilimus Čekoslvakijoje ir Vengrijoje), Lietuva niekad nebūtų pasirinkusi komunistinės sistemos. Visame pasaulyje tik keliose šalyse komunistinės revoliucijos iš tikro įvyko „nuo apačios“ (Rusijoje, Kinijoje, Kuboje, Jugoslavijoje, Albanijoje) – visur kitur ši sistema įvesta „padedant“ vienos iš aukščiau įvardytų šalių kariuomenėms. Tarpukario Lietuvoje komunistų partija buvo be galo silpna ir nerengė bei negalėjo surengti revoliucijos nei būti išrinkta.

Tam, kad suprasti tikrąją TSRS įtaką reikia lyginti dabartinę Lietuvą su dabartine situacija tose valstybėse, kurios buvo panašioje į Lietuvą padėtyje tarpukariu, bet nepateko į TSRS sudėtį ir nebuvo komunistinės. Puikiausias pavyzdys čia – Suomija. Iki 1940 m. Lietuvos ir Suomijos istorijos klostėsi beveik identiškai. Iki XVIII a. ir Lietuva, ir Suomija neturėjo savo kalba kalbančio elito – Lietuvos elitas buvo lenkiškas, Suomijos – švediškas, o lietuvių ir suomių kalbos/kultūros laikytos kaimiškomis. Paskui abi šalys pateko į Rusijos Imperiją, kurioje išbuvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Po Pirmojo pasaulinio karo sakant „Baltijos šalys“ kartais būdavo turimos omenyje ne 3, o 4 valstybės: Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija. Tokios panašios jos buvo istoriškai ir ekonomiškai (Estija ir Suomija – ir kalbiškai, taip pat, kaip Lietuva ir Latvija).

Na o kur dabar Lietuva, Latvija ir Estija, o kur – Suomija? Štai ir yra tikrasis atsakymas apie Sovietų okupacijos žalą.

Suomijos ir Lietuvos ekonomikų (kairėje) ir populiacijų (dešinėje) palyginimas. 1940 m. ekonomikos buvo panašios, bet atgavusios nepriklausomybę Lietuvos BVP (PPP) vienam gyventojui tebuvo lygus 21% Suomijos BVP (PPP). Nuo to laiko jis augo ir dabar yra 55%, bet okupacijos žalai panaikinti dar reikės ne vieno dešimtmečio. Tuo tarpu Lietuvos žmonių nuolat mažėja: 1940 m. Lietuvoje gyveno 81% tiek žmonių, kiek Suomijoje, 1990 m. 73% (300 000 sovietų į Lietuvą atkeltų rusakalbių nekompensavo genocidų padarytos žalos, o jų neskaičiuojant būtų buvę 65%), šiandien – 57%.

TSRS įtaka nesibaigė, ji – tęsiasi. Didesnė nei Vakaruose korupcija, požiūris “Kas visų – tas niekieno” ir panašūs neigiami reiškiniai, atėję iš komunistinės sistemos, toliau slopina ekonomikos augimą. TSRS sukeltas žemesnis pragyvenimo lygis paskatino precedentų neturinčią emigraciją ir darbingų gyventojų mažėjimą – o tai vėl smogia ekonomikai. 1940 m. įsisukusi istorijos karuselė nulėmė dar vieną masinę Lietuvos gyventojų netektį (ji būtų prasidėjusi dar seniau ir buvusi dar masiškesnė – bet iki Gorbačiovo ją stabdė beveik nulinės galimybės emigruoti iš Sovietų Sąjungos valdomų teritorijų).

Aišku, nuo nepriklausomybės atgavimo praėjo jau 23 metai ir kaltinti vien TSRS negalima – prie dabartinės emigracijos bangos prisidėjo ir mūsų sprendimai (pvz. ji būtų mažesnė, jei ne stojimas į Europos Sąjungą). Dabar Rytų Europa pati stengiasi tas bėdas įveikti. Vieniems sekasi geriau, kitiems blogiau.

Iš tikrųjų Lietuvai sekasi puikiai – ekonomiškai lenkiame visas buvusias Rytų bloko šalis, išskyrus keturias (Čekiją, Slovakiją, Estiją ir Lenkiją). Bet tai menka paguoda: net ir buvusios TSRS ekonominiai lyderiai estai smarkiai tebeatsilieka nuo suomių, su kuriais iki sovietinės okupacijos žengė koja kojon (Estijos BVP (PPP) vienam gyventojui 21 200 JAV dolerių, Suomijos – 36 500 JAV dolerių). Okupacijos ir prievarta primestos socialistinės sistemos žala tokia, kad jos net ir geriausiai besitvarkantieji nesugebėjo panaikinti per 23 metus. O juk dauguma šalių yra dar prastesnėje padėtyje nei Lietuva.

Buvusių komunistinių (raudonos) ir visuomet kapitalistinių (žalios) Europos šalių ekonomikų palyginimas (BVP (PPP) vienam gyventojui) skirtingais metais. 1995 m., greitai po TSRS žlugimo, visos ekskomunistinės šalys smarkiai atsilikinėjo nuo Vakarų ir “kalnas” buvo status. Po beveik dvidešimt metų jis nebėra status, o kelios ekskomunistinės valstybės (Čekija, Slovakija) net aplenkė kelias šiapus geležinės uždangos buvusias (Portugaliją, Graikiją). Visgi komunistų valdymo pasekmės dar jaučiasi labai skaudžiai ir jausis ilgai, Europa tebėra padalinta į dvi dalis pagal turtingumą. Beje, Lietuva (juoda) visa laiką slinko dešiniau – t.y. palyginus su 1995 m. ekonomiškai pralenkė ne vieną kitą šalį (Ukrainą, Bulgariją, Latviją, Rusiją, Gudiją, Vengriją). Bet dar nepasivijo nė vienos visuomet kapitalistinės šalies.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , ,