Išskleisti meniu

Istorija

Tikrasis Steponas Bandera ir jo atgarsiai

Tikrasis Steponas Bandera ir jo atgarsiai

| 0 komentarų

Diskusijos apie Ukrainą ir jos situaciją, ypač Rusijoje, neišvengiamai nukrypsta prie diskusijų apie S. Banderą. Vladimirui Putinui S. Bandera – tarsi koziris, įrodantis dabartinės Ukrainos valdžios blogumą.

Kas tas Steponas Bandera?

Taigi, kas buvo Steponas Bandera? Jis buvo tarpukario ir pokario ukrainiečių politinis lyderis. Tarpukariu, kai Lenkija valdė dalį ukrainiečių žemių (panašiai kaip Vilniaus kraštą) ir persekiojo ukrainiečius, jis vykdė išpuolius prieš Lenkiją ir lenkus. Visgi ukrainiečių situacija Lenkijoje buvo gera, palyginus su situacija likusioje Ukrainos dalyje, kurią valdę rusai (sovietai) vykdė ukrainiečių genocidą (holodomorą), pražudė per 10 mln. žmonių.

Todėl kilus Antrajam pasauliniam karui Bandera ketino pasinaudoti proga išvaduoti tiek Vakarų Ukrainą nuo Lenkijos, tiek Rytų Ukrainą nuo Sovietų Sąjungos ir savo tikslo siekė karo veiksmais, suformuodamas armiją. Bet A. Hitleris nenorėjo Ukrainos su niekuo dalintis, tad šalį okupavo (užuot suteikęs nepriklausomybę ar bent autonomiją), o S. Banderą išsiuntė į koncentracijos stovyklą. Atsirado ukrainiečių, kolaboravusių su Hitleriu, įkūrusių SS diviziją – bet S. Bandera juos smerkė.

Banderą naciai paleido iš koncentracijos stovyklos 1944 m. kai jau matė, kad Ukrainą šiaip ar taip praras, ir suprato, kad Bandera kels problemų naujajam okupantui Sovietų Sąjungai. Sovietų Sąjungai vėl atkariavus Ukrainą (ir prisijungus anksčiau lenkų valdytą Vakarų Ukrainą), Banderos pasekėjai (Ukrainos sukilėlių armija) išties kariavo kaip partizanai (panašiai, kaip ir tuo metu Lietuvoje) už Ukrainos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos maždaug iki 1955 m. Patį S. Banderą nužudė KGB.

S. Banderą ypač gerbia ukrainiečiai, gyvenantys taip, kokį gyvenimą jis gynė nuo Sovietų: kalba ukrainietiškai, priklauso Ukrainos bažnyčioms (o ne Maskvos patriarchatui) ir pan. Tokių dauguma Vakaruose ir tenykštė dauguma Banderą vertina teigiamai.

Surusėjusiuose Ukrainos rytuose S. Bandera vertinamas neigiamai: juk ten sovietai išmarino mažiau žmonių per holodomorą, rusinimas ten neatrodo blogybė, nes vietiniams tai jau gimtoji kalba ir t.t. Be to, S. Bandera ten partizaninio karo nevedė, tad apie jį istorinės atminties ten mažai, o pagrindinis šaltinis informacijai apie S. Banderą – sovietinė ir rusiška istoriografija.

S. Banderą demonizuoja kitataučiai nacionalistai

S. Banderą oponentai, įskaitant Vladimirą Putiną, dažnai nepagrįstai sieja išimtinai su kraštutiniu ukrainietišku nacionalizmu. Tačiau įdomu, kad būtent kraštutiniai nacionalistai S. Banderą labiausiai ir demonizuoja – tik tie nacionalistai ne ukrainiečių, o kitų tautų: rusų, žydų ir lenkų.

Rusų nacionalistams bet kas, kas kovojo ar pasisakė prieš Rusiją, yra blogietis, visiškai nesvarbu, kokios to priežastys. Todėl epitetas “fašistai” (po Antrojo pasaulinio karo faktiškai tapęs keiksmažodžiu) būdavo lipdomas ir Lietuvos partizanams, A. Smetonos valdžiai ir dar daug kam. Nes rusai, pagal šį nacionalistinį požiūrį, turi teisę okupuoti kaimynines šalis, primesti rusų kalbą ir kultūrą bei vykdyti kitataučių žudynes – ir tai nėra fašizmas; “fašizmas”, anot jų, yra tam priešintis.

Būtent rusai labiausiai prisidėjo prie neigiamo S. Banderos įvaizdžio kūrimo. Tie mitai buvo svarbūs ir 1950 m., ir šiandien, nes jais grindžiamas rusų imperializmas Ukrainoje kaip neva užkertantis kelią dar blogesniems dalykams (“banderininkams”). Beje, savo propagandos taikiniu rusai nepasirinko tikrųjų Antrojo pasaulinio karo Ukrainos kolaborantų su naciais – todėl, kad ir ukrainiečiai pritaria, kad šie elgėsi blogai. Tikrosios nacistinės mintys Ukrainoje rusams nepavojingos, užtat S. Banderos nepriklausomos (visomis prasmėmis) nuo rusų Ukrainos siekis – buvo ir yra pavojingas, nes tebepopuliarus, ir todėl ypač puolamas.

Kitos prieš Banderą nusiteikusios grupės šiandieninių politinių priežasčių tam nebeturi. Tačiau jų buvimas praverčia Putinui, nes iš dalies legitimuoja jo teiginius – kuria vaizdą, kad neigiamai apie S. Banderą kalba ne vien etniniai rusai, bet ir dalis vakariečių. Tos kitos grupės yra:

Žydų nacionalistai. Jiems smerktinas bet kas, kas kovojo prieš Vokietijos priešus bet kuriuo Antrojo pasaulinio karo metu – net ir tokie, kaip S. Bandera, kurie priešinosi ir Vokietijos okupacijai bei siekė savo šalies nepriklausomybės tiek nuo Sovietų Sąjungos, tiek nuo Vokietijos. Žydų nacionalistams nesvarbu, kokia buvo situacija, nes jie žiūri iš savo varpinės: “nacistinės Vokietijos režimas blogiausias, nes pražudė daugiausiai žydų”. Nors Bandera nebuvo antisemitas ir žydų nelaikė priešais, kadangi jis kovojo prieš Sovietų Sąjungą tuo pat metu kaip ir vokiečiai, jis, remiantis šiuo požiūriu, – blogietis, nes Sovietų Sąjunga pražudė mažiau žydų ir todėl jos valdžia Ukrainoje neva buvo mažesnis blogis. Tai, kad Sovietų Sąjunga per holodomorą pražudė daugiau ukrainiečių, nei apskritai žuvo žydų visame pasaulyje holokausto metu, ir, jei skaičiuoti visų tautybių aukas, nacistinis režimas Ukrainoje buvo švelnesnis už sovietinį (tačiau vėlgi – ir nacistiniam režimui S. Bandera prieštaravo) – jų nedomina .

Sąmoningas ar pasąmoningas požiūris, kad vienas (ar dešimt, šimtas, tūkstantis, milijonas) žuvusių tautiečių yra objektyviai žymiai blogiau, nei tas pats ar net didesnis skaičius žuvusių kitataučių, būdingas bet kokiam kraštutiniam nacionalizmui ir kol jis vyrauja plačiojoje visuomenėje negali būti pasiektas tarptautinis susitaikymas istoriniais klausimais.

Beje, atkreiptinas dėmesys, kad toks kraštutinis požiūris labiausiai būdingas Vakarų ar Izraelio žydams: atitinkamose Rytų Europos šalyse gyvenę žydai, patys patyrę ir sovietinį režimą, dažnai labiau supranta ir kitataučių rytų europiečių problemas. Teko skaityti Amerikos žydės Azijos Perelcvaig (kilusios ne iš Ukrainos) straipsnį, kad ji nesupranta, kaip S. Banderos gerbėjai ir Ukrainos žydai kartu stovi Maidane. Bet jie stovėjo, ir iki šiol daug jų kovoja toje pačioje pusėje už Ukrainą bei vieni kitus gerbia.

Lenkų nacionalistai S. Banderai gali turėti daugiau priekaištų nei žydai – mat tarpukariu S. Bandera aktyviai kariavo su Lenkijos valdžia lenkų valdomoje Ukrainos dalyje, puldinėjo lenkus. Tiesa, lenkai tuomet irgi diskriminavo ukrainiečius, todėl S. Banderos vadovaujamus ukrainiečius kaip objektyviai blogesnius už ano laikmečio Lenkijos vadovus galima vertinti irgi tik tada, jei lenko mirtį laikysi savaime daug blogesne už ukrainiečio mirtį.

Vakarų žiniasklaida, kaip jau rašiau, ne daro istorines analizes, o tik kompiliuoja svetimas mintis, “idealiu atveju” visiems jas reiškiantiems įtakingiems asmenims suteikdama vienodai vietos, joje taip pat neproporcingai daug vietos skiriama aukščiau minėtiems kitų tautų nacionalistų požiūriams. Net kai kurie proukrainietiški Vakarų žurnalistai S. Banderos tariamą kolaboravimą su naciais priima kaip aksiomą, ir apsiriboja tuo, kad, jų nuomone, dabartiniai ukrainiečiai su S. Bandera neturi nieko bendro. Žinant, kad Vakarų Ukrainoje Banderai stovi paminklai, muziejai ir jį gerbia įvairių politinių pažiūrų Ukrainos žmonės, toks argumentas labai silpnas: tikrovė ta, kad pats S. Bandera turėjo mažai bendro su tuo, ką jam priskiria užsienio nacionalistai.

(Ar) kada bus susitaikymas dėl Ukrainos istorijos?

Visa tai žinant smagu buvo pažiūrėti Lenkijos žydo režisieriaus Ježio Hofmano sukurtą dokumentinį filmą “Ukraina: Tautos gimimas” apie Ukrainos istoriją nuo Rusios iki Oranžinės revoliucijos, gana objektyviai pristatantį ir S. Banderos kovotojus.

Apskritai atrodo, kad lenkų, nepaisant dažnos kritikos jiems Lietuvoje, visuomenė labiausiai pripažino ne visuomet teigiamą savo vaidmenį pirmojoje XX a. pusėje ir yra pasiryžusi susitaikyti su buvusiais oponentais. Juk ir buvę Armijos Krajovos kovotojai su buvusiais Lietuvos partizanais atliko simbolinių susitaikymo gestų – kaip ir su ukrainiečiais. Iš rusų ar tarptautinių žydų organizacijų pusės jokių panašių siūlymų – kurie apimtų ir kitataučių kančių pripažinimą – neteko girdėti.

Rusijoje kraštutinis nacionalizmas bei imperializmas tuo tarpu dar yra ne tik visuomenės mažumos požiūris, bet ir oficiali valstybinė politika, ir retorika ir veiksmai Ukrainos, Krymo, o taip pat ir S. Banderos atžvilgiu, tą parodė.

Užsienio žydų kraštutinį nacionalizmą stiprina tai, kad jam Vakaruose nesuteikiamas toks intelektualus atkirtis, koks suduodamas kitų tautų nacionalizmams. Žydai Antrojo pasaulinio karo buvo nukentėjusieji nuo vokiečių nacių, tad etiketės “nacis” ir pan. sunkiai limpa net radikaliausiems žydams (nors iš tikro šis žodis apibrėžia politinį požiūrį į savo tautą ir kitas tautas, o ne požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą, todėl bet kurios tautos atstovas gali būti nacis ar kraštutinis nacionalistas). Be to, kritikuoti juos, kaip istoriškai Vakaruose persekiotą mažumą, yra “nepolitkorektiška”, tai padariusieji gali sulaukti kaltinimų antisemitizmu – todėl akademijos dalis, suvokianti tai, kas įvardyta šiame straipsnyje, verčiau “nepraleidžia progos patylėti”.

Taigi, susitaikymo, tarpusavio supratimo šiuo klausimu dar teks palaukti. Labiausiai prie jo prisidėtų jei nepriklausoma žiniasklaida bei apžvalgininkai, formuojantys žmonių nuomonę tokiais opiais klausimais, prieš rašydami apie istorinius faktus patys plačiau pasidomėtų istorija, o ne tik cituotų ir percituotų antrinius, “tretinius”, “ketvirtinius” šaltinius.

Vakarų Ukrainiečiai nėra kitokie ar prastesni dėl to, kad didelė dalis jų palaiko S. Banderą. Jie, jų tėvai ar seneliai su S. Bandera ir jo kovotojais – bei jo priešais – susidūrė tiesiogiai ir taip susidarė savo nuomonę. Tuo tarpu užsieniečiai neretai skaito istorijas apie S. Banderą, parašytas S. Banderos priešų arba tų, kas vertina pasaulio istoriją išimtinai per savo tautybės prizmę.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Sovietinės okupacijos ekonominės pasekmės Lietuvai

Sovietinės okupacijos ekonominės pasekmės Lietuvai

| 6 komentarai

Kartais išgirstu teiginių, esą Sovietų Sąjunga nepadarė Lietuvai ekonominės žalos ar net davė naudos. Esminė tokių pasisakymų klaida – lyginama dabartinė Lietuvos padėtis su buvusia iki sovietmečio. Esą va – kiek magistralių, gamyklų pastatyta.

Bet lyginti reikia ne taip. Technologijų progresas vyko visur. Visur statė tas gamyklas, kelius, ne vien Sovietų Sąjungoje – visame pasaulyje nuo 1940 m. iki 1990 m. jų begalė pristatyta. Tiesą pasakius, Vakaruose jų pastatyta daug daugiau nes ir ekonominis augimas ten vyko daug greičiau.

Ir Lietuvoje pastatyti objektai nėra kokia nors dovana iš okupacinės valdžios. Patys lietuviai juk viską ir statė. O kiek prie statybų prisidėjo ne lietuviai tai dar daugiau lietuviai prisidėjo prie projektų kitose Sovietų Sąjungos dalyse. Tai – ir priverstiniai darbai Stalino laikais, kai šimtai tūkstančių lietuvių išvežti ir versti dirbti Sibire ir kitur. Tai ir vėlesni laikai, kuomet lietuviai gamino ne Lietuvoje realizuojamą produkciją (pvz. TSRS karo pramonei). Visais laikais Lietuvos TSR produktyvumas viršijo TSRS vidurkį – todėl iš Lietuvos daugiau prekių, medžiagų ir kt. buvo išvežama, negu į ją įvežama.

Tai reiškia, kad net ir su tokia pačia socialistine sistema jeigu Lietuva būtų buvusi nepriklausoma (kaip to meto Lenkija, Čekoslovakija ar Rytų Vokietija) ji būtų gyvenusi šiek tiek turtingiau ir joje būtų buvę pastatyta daugiau objektų, nei Sovietų okupacijos sąlygomis. Kaip žinia, komunistinės Rytų Europos valstybės už Sovietų Sąjungos ribų ir gyveno šiek tiek turtingiau nei pati TSRS (o gavę leidimus ten iškeliauti žmonės parsiveždavo prekių, kurių TSRS trūkdavo).

Bet svarbiausias dalykas yra kitur. Jei Lietuva būtų buvusi visiškai nepriklausoma (Šaltojo Karo Rytų Europa buvo nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos tik iš dalies, kaip parodė represijos prieš sukilimus Čekoslvakijoje ir Vengrijoje), Lietuva niekad nebūtų pasirinkusi komunistinės sistemos. Visame pasaulyje tik keliose šalyse komunistinės revoliucijos iš tikro įvyko „nuo apačios“ (Rusijoje, Kinijoje, Kuboje, Jugoslavijoje, Albanijoje) – visur kitur ši sistema įvesta „padedant“ vienos iš aukščiau įvardytų šalių kariuomenėms. Tarpukario Lietuvoje komunistų partija buvo be galo silpna ir nerengė bei negalėjo surengti revoliucijos nei būti išrinkta.

Tam, kad suprasti tikrąją TSRS įtaką reikia lyginti dabartinę Lietuvą su dabartine situacija tose valstybėse, kurios buvo panašioje į Lietuvą padėtyje tarpukariu, bet nepateko į TSRS sudėtį ir nebuvo komunistinės. Puikiausias pavyzdys čia – Suomija. Iki 1940 m. Lietuvos ir Suomijos istorijos klostėsi beveik identiškai. Iki XVIII a. ir Lietuva, ir Suomija neturėjo savo kalba kalbančio elito – Lietuvos elitas buvo lenkiškas, Suomijos – švediškas, o lietuvių ir suomių kalbos/kultūros laikytos kaimiškomis. Paskui abi šalys pateko į Rusijos Imperiją, kurioje išbuvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Po Pirmojo pasaulinio karo sakant „Baltijos šalys“ kartais būdavo turimos omenyje ne 3, o 4 valstybės: Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija. Tokios panašios jos buvo istoriškai ir ekonomiškai (Estija ir Suomija – ir kalbiškai, taip pat, kaip Lietuva ir Latvija).

Na o kur dabar Lietuva, Latvija ir Estija, o kur – Suomija? Štai ir yra tikrasis atsakymas apie Sovietų okupacijos žalą.

Suomijos ir Lietuvos ekonomikų (kairėje) ir populiacijų (dešinėje) palyginimas. 1940 m. ekonomikos buvo panašios, bet atgavusios nepriklausomybę Lietuvos BVP (PPP) vienam gyventojui tebuvo lygus 21% Suomijos BVP (PPP). Nuo to laiko jis augo ir dabar yra 55%, bet okupacijos žalai panaikinti dar reikės ne vieno dešimtmečio. Tuo tarpu Lietuvos žmonių nuolat mažėja: 1940 m. Lietuvoje gyveno 81% tiek žmonių, kiek Suomijoje, 1990 m. 73% (300 000 sovietų į Lietuvą atkeltų rusakalbių nekompensavo genocidų padarytos žalos, o jų neskaičiuojant būtų buvę 65%), šiandien – 57%.

TSRS įtaka nesibaigė, ji – tęsiasi. Didesnė nei Vakaruose korupcija, požiūris “Kas visų – tas niekieno” ir panašūs neigiami reiškiniai, atėję iš komunistinės sistemos, toliau slopina ekonomikos augimą. TSRS sukeltas žemesnis pragyvenimo lygis paskatino precedentų neturinčią emigraciją ir darbingų gyventojų mažėjimą – o tai vėl smogia ekonomikai. 1940 m. įsisukusi istorijos karuselė nulėmė dar vieną masinę Lietuvos gyventojų netektį (ji būtų prasidėjusi dar seniau ir buvusi dar masiškesnė – bet iki Gorbačiovo ją stabdė beveik nulinės galimybės emigruoti iš Sovietų Sąjungos valdomų teritorijų).

Aišku, nuo nepriklausomybės atgavimo praėjo jau 23 metai ir kaltinti vien TSRS negalima – prie dabartinės emigracijos bangos prisidėjo ir mūsų sprendimai (pvz. ji būtų mažesnė, jei ne stojimas į Europos Sąjungą). Dabar Rytų Europa pati stengiasi tas bėdas įveikti. Vieniems sekasi geriau, kitiems blogiau.

Iš tikrųjų Lietuvai sekasi puikiai – ekonomiškai lenkiame visas buvusias Rytų bloko šalis, išskyrus keturias (Čekiją, Slovakiją, Estiją ir Lenkiją). Bet tai menka paguoda: net ir buvusios TSRS ekonominiai lyderiai estai smarkiai tebeatsilieka nuo suomių, su kuriais iki sovietinės okupacijos žengė koja kojon (Estijos BVP (PPP) vienam gyventojui 21 200 JAV dolerių, Suomijos – 36 500 JAV dolerių). Okupacijos ir prievarta primestos socialistinės sistemos žala tokia, kad jos net ir geriausiai besitvarkantieji nesugebėjo panaikinti per 23 metus. O juk dauguma šalių yra dar prastesnėje padėtyje nei Lietuva.

Buvusių komunistinių (raudonos) ir visuomet kapitalistinių (žalios) Europos šalių ekonomikų palyginimas (BVP (PPP) vienam gyventojui) skirtingais metais. 1995 m., greitai po TSRS žlugimo, visos ekskomunistinės šalys smarkiai atsilikinėjo nuo Vakarų ir “kalnas” buvo status. Po beveik dvidešimt metų jis nebėra status, o kelios ekskomunistinės valstybės (Čekija, Slovakija) net aplenkė kelias šiapus geležinės uždangos buvusias (Portugaliją, Graikiją). Visgi komunistų valdymo pasekmės dar jaučiasi labai skaudžiai ir jausis ilgai, Europa tebėra padalinta į dvi dalis pagal turtingumą. Beje, Lietuva (juoda) visa laiką slinko dešiniau – t.y. palyginus su 1995 m. ekonomiškai pralenkė ne vieną kitą šalį (Ukrainą, Bulgariją, Latviją, Rusiją, Gudiją, Vengriją). Bet dar nepasivijo nė vienos visuomet kapitalistinės šalies.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , ,