Išskleisti meniu

Technologijos

Lietuvos gynyba – nėra taip beviltiška

Lietuvos gynyba – nėra taip beviltiška

| 0 komentarų

Įvykiai Ukrainoje sukėlė daug kalbų apie Lietuvos krašto apsaugą, finansavimo jai didinimą.

Tai – reikalinga. Tačiau bet kokio dydžio finansavimą paprasta iššvaistyti. Nekalbu vien apie korupciją, tačiau ir apie strateginį pasirinkimą, kokią kariuomenę kurti, kokią ginkluotę pirkti.

Galime padaryti, kad pulti neapsimokėtų

Dažnai girdžiu mintį: “Vis tiek neapsiginsime nuo Rusijos”. Tai tiesa – jei Rusija, 160 mln. gyventojų šalis, paskirs maksimalias jėgas okupuoti Lietuvai – tikrai ją okupuos. Bet ar Rusija tam skirs jėgas priklauso nuo to, kaip būsime pasirengę gintis. Imperializme, kaip ir ekonomikoje, yra alternatyvieji kaštai: jei su tomis pačiomis pajėgomis galima pasiekti daugiau kariaujant prieš šalį X nei prieš šalį Y, tai ir kariausi, tikėtina, prieš šalį X.

Taip buvo XVI-XIX a., kai didžiosios imperijos kovojo su susiskaldžiusiais ir gintis nepasirengusiais indėnais bei afrikiečiais užuot rimčiau susirėmusios tarpusavyje (tarpusavyje susirėmė tik Pirmajame pasauliniame kare, kai silpnesniųjų alternatyvų užkariavimams praktiškai nebeliko).

Jei būtų norėjusi, Sovietų Sąjunga 1939 m. būtų įveikusi Suomiją – tačiau tai būtų atsiėję tiek (žmonių, karinės technikos), kad geriau apsimokėjo pasitaupyti jėgas kitiems karams, todėl sovietai Žiemos karą nutraukė Suomijos pilnai neokupavę. Analogiškai A. Hitleris Šveicarijos nė nemėgino užimti, nors ši kaimyninė šalis, kurios dauguma gyventojų – vokiečiai – ir kur veikė nacionalsocialistų partija, turėjo atrodyti logiška Trečiojo Reicho dalis. Tačiau, be kita ko, Šveicarijos armija buvo galinga ir Šveicarijai užimti būtų reikėję tiek pajėgų, su kiek buvo galima okupuoti kur kas didesnes žemes Lenkijoje ir kitur. Gal laimėjęs Antrąjį pasaulinį karą Hitleris ir būtų atsigręžęs į Šveicariją – bet ta diena taip ir neatėjo.

Rusija puolė 2008 m. Gruziją ar 2014 m. Ukrainą ne atsitiktinai, o susiklosčius aplinkybėms: tarp jų esant silpniems gynybiniams pajėgumams ir vidiniam susiskaldymui etniniu/kalbiniu pagrindu. Turbūt tai nepaskutinės tokios invazijos – ir nuo mūsų pačių daug priklauso, ką galime padaryti, kad netaptume sekančiu taikiniu.

Prorusiška politika čia nepadės – Gruzija, o ypač Ukraina visada palaikydavo prorusiškesnę politiką nei Lietuva, tačiau būtent jos tapo Rusijos taikiniais. Nes Lietuvoje Rusijai būtų reikėję kur kas didesnio indėlio ir rizikos norint pasiekti panašių rezultatų, kaip Gruzijoje ir Ukrainoje. Prie to svariai prisidėjo NATO narystė. Tačiau, kad neliktume silpniausia grandimi, tą santykį tarp galimam mūsų užpuolimui reikalingų jėgų/rizikos bei maksimalios tokio puolimo naudos okupantui ir toliau turime bloginti. Gynybinių pajėgumų didinimas – geras būdas šitam. Ilgesnis, “klampesnis” karas agresoriui būtų nenaudingas ne tik dėl didesnių nuostolių, bet ir dėl kur kas didesnio dėmesio jam Vakaruose ir didėjančios NATO pagalbos tikimybės.

Gintis – lengviau nei pulti, bet tai reikia išnaudoti

Karyboje gintis yra ženkliai lengviau nei pulti. Paprastai laikoma, kad sėkmingam puolimui reikalinga, kad puolančiųjų karių skaičius viršytų besiginančiųjų skaičių tris kartus. Tačiau geras pasiruošimas gynybai, įsitvirtinimas, šį santykį gali gerokai padidinti besiginančiųjų naudai.

Gintis ir daug pigiau. Priešlėktuvinė gynyba kainuoja daug kartų mažiau nei naikintuvai, o prieštankiniai pabūklai, minos – pigesni nei tankai. Tačiau tam, kad būtų išnaudotas šis privalumas, reikia ir pirkti efektyvius gynybinius ginklus, neapsiriboti gynybinių galimybių tarptautinėmis sutartimis. O štai Lietuva pasirašė Otavos konvenciją, uždraudžiančią priešpėstines minas – pigų ir galingą gynybinį ginklą.

Otavos konvencijos nepasirašė visos valstybės, pastaraisiais dešimtmečiais kariavusios ir tebejaučiančios realų pavojų iš didesnes armijas turinčių kaimyninių šalių: Pietų Korėja, Izraelis, Indija, Pakistanas, Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas. Kurdamos kariuomenę ne teorinei, o realiai grėsmei, jos puikiai suvokia, kad priešpėstinės minos – efektyvus ir pigus ginklas.

Vakarų pasaulis minas nori uždrausti kaip keliančias kančias ant jų užlipusiems priešo kariams (ar keliems civiliams) – bet reikia paskaičiuoti, kiek bus tų kančių šimtams tūkstančių žmonių jeigu bus pralaimėtas karas ir šalis okupuota. Okupuota sovietų Lietuva neteko daugiau nei milijono žmonių, buvo sugriauta jos ekonomika kai tuo tarpu apsigynusi Suomija šių netekčių nepatyrė – palyginus su tokiomis netektimis nukentėjusiųjų nuo minų skaičiai tiesiog nykstamai maži. Panašias sutartis sau gali leisti tik tos šalys, kurioms gynybiniai sausumos karai negresia arba kurios yra pakankamai didelės ir turtingos brangesnei technikai pirkti.

Lietuva, deja, ne tarp tokių. Tačiau, lygiai taip pat “deja”, savo kariuomenę kartais vystome taip it mėgintume vaidinti, kad esame tarp jų. Išleidžiame daug lėšų ginkluotei misijoms užsienyje užuot koncentravęsi į gynybą nuo realaus galingesnio priešo, kuris ateitų į mūsų pačių žemę (kaip koncentruojasi Izraelis ar Pietų Korėja). Kol ta vystymo strategija bus tokia – joks didesnis finansavimas nepadės.

Už šimtą milijonų eurų galima nusipirkti vieną “Eurofighter Typhoon” naikintuvą, iš kurio pavieniui gynybiniame kare nebus daug naudos, nes antro ar trečio vis tiek neįpirktume. Už šimtą milijonų eurų galima įsigyti ir 20 000 000 priešpėstinių minų arba kitų gynybinių ginklų, kurie smarkiai padidins potencialius priešų pajėgų nuostolius ir gali padėti priešui apsispręsti nepulti (ar, deja, būkime realistai, verčiau pulti ką nors kitą).

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Atominės bombos – taikos garantas?

Atominės bombos – taikos garantas?

| 0 komentarų

Branduolinis ginklas dažnai suvokiamas kaip itin baisus, gal net toks, kurio, geriau, išvis nebūtų. Juk, kai buvo panaudotas 1945 m. Hirošimoje ir Nagasakyje, žuvo per 200 000 žmonių (daugiausiai civiliai). Bet… po šio įvykio, kai pasaulis pamatė pasekmes, branduolinis ginklas iš viso nė karto panaudotas nebuvo, nors pačių bombų skaičius ir galia padidėjo tūkstančius kartų.

Nuo Hirošimos prabėgo 68 metai. Būta daugybė karų. Bet nė vieno rimto karo tarp dviejų supervalstybių, kas iki tol buvo nuolatinis reiškinys.

Pasaulio galingieji suprato Alberto Einšteino išmintį: “Nežinau, kokiais ginklais bus kovojamas Trečiasis pasaulinis karas, bet žinau, kad Ketvirtąjį kovosime lazdom ir akmenim”. Kai supervalstybės turi atominius ginklus bet koks karas tarp jų neišvengiamai baigtųsi milžiniškais nuostoliais abiem pusėm, nesvarbu, kas būtų stipresnis mūšio lauke.

Taigi karas ir nepradedamas. Prancūzijos branduolinės pajėgos net taip ir vadinasi: “Atgrasymo pajėgos”. Tai ne karinis, bet politinis ginklas, skirtas net ir galingiausias valstybes atgrastyti nuo minties pulti Prancūziją.

XIX a. ir XX a. technologijos įgalino lengvai sunaikinti daug žmonių, greitai permesti pajėgas į kitą pasaulio kraštą. Supervalstybės dalijosi pasaulį ir tai privedė prie abiejų pasaulinių karų; žuvo milijonai. Po Antrojo pasaulinio karo konfliktai tęsėsi – šįsyk tarp JAV ir TSRS. Bet abi valstybės turėjo branduolinį ginklą, tad “karas” liko Šaltasis. Rimti karai tebevyksta tik tarp mažesnių nebranduolinių valstybių (pvz. Irakas prieš Iraną 1982 m.) arba kai branduolinė valstybė kovoja su mažesne valstybe (pvz. JAV prieš Iraką 2003 m., Rusija prieš Gruziją 2008 m.). Tokie konfliktai nei aukų skaičiumi, nei mastu negali prilygti pasauliniam karui.

Yra posakis: “Dievas sutvėrė žmones. Semiuelis Koltas juos sulygino”. Juk kai dvikovoje abu stovi vienas į kitą nukreipę S. Kolto išrastus revolverius nebesvarbu nei fizinė jėga, nei gebėjimas naudoti kardą: jei kuris iššaus, žus abu. Šitaip Openheimeris, branduolinio ginklo kūrėjas, “sulygino” valstybes.

Tiesa, tik tas, kurios turi branduolinį ginklą. Dabar tokių yra 9, o kitoms supervalstybės stengiasi neleisti jo įgyti. Dažnai deklaruojama priežastis – “išprotėjusio diktatoriaus” baimė. Jei branduolinį ginklą turėtų visos šalys, padidėtų teorinė tikimybė, kad vienoje į valdžią atėjęs žmogus visai neišmintingai jį panaudotų nepaisydamas pasekmių. Kita vertus, ir šiandien bent 44% branduolinių valstybių nedemokratinės – vien tai nereiškia, kad ginklas naudojamas, nes ir diktatoriai nenori prarasti savo šalies.

Turbūt yra ir kita priežastis, kodėl supervalstybės nenori, kad branduolinį ginklą turėtų visi: ta priežastis ir yra pati lygybė bei tarptautinė taika. Jei aplinkinės šalys turėtų branduolinius ginklus Rusija negalėtų jėga atimti jų teritorijų, kaip pasielgė su Gruzija. Jei musulmoniškos valstybės turėtų branduolinius ginklus JAV, Jungtinė Karalystė, Izraelis ar Prancūzija negalėtų kada panorėjusios jėga pakeisti ten valdžios. Valstybių lygybė naudinga silpnesnėms šalims, bet nenaudinga toms, kurios dabar turi galią.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,


Pelenams besisklaidant (?)

Pelenams besisklaidant (?)

| 1 komentaras

Europoje lėktuvai pamažu vėl pradeda skraidyti. Beprecedentis skrydžių sustabdymas atrodo ateina į pabaigą – nors ugnikalnis Islandijoje kelias pastarąsias dienas dar spjaudėsi. Nuostoliai milžiniški – aviakompanijoms, turizmo pramonei, svetimuose kraštuose įstrigusiems žmonėms.

Ištuštėjęs Londono Getviko oro uostas

Ištuštėjęs Londono Getviko oro uostas

Jau pasigirsta viso šio įvykio lyginimų su kiaulių gripu. Vadinimu nereikalinga panika.

Kuo remiantis teigiama, kad pelenai žalingi lėktuvų varikliams? Buvo keli incidentai – tiesa, ne tragiški. Štai 1982 m. British Airways lėktuvui Boeing 747 Indonezijoje įskrius į vulkaninius pelenus užgeso visi varikliai (nuskridus toliau vėl įsijungė). Tačiau remiantis tokiais pavieniais faktais negalima nieko  įrodyti – gal pelenai kenkia tik tam tikriems varikliams (pavyzdžiui, tik turboreaktyviniams), esant tam tikrai koncentracijai, tam tikrai traukai. Neaišku ir kokia to tikimybė.

Įdomu pastebėti, kad pastarosiomis dienomis oro erdvė Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainioje uždaryta nebuvo, skrydžiai buvo masiškai vykdomi. Ir iš/į Kaliningradą, kuris juk dar arčiau vulkano, nei Lietuva. Kirsdavo jie ir Lietuvos oro erdvę dideliame aukštyje. Nieko neatsitiko. Akivaizdu, kad jeigu vulkaniniai pelenai ir padidina riziką, tai mažai. Žalos nepatyrė ir vakarų Europoje pastaruoju metu bandomuosius skrydžius atlikusių aviakompanijų lėktuvai.

Vulkanas, keliantis problemas

Vulkanas, keliantis problemas

O aviacijoje rizkingų veiksnių ir šiaip yra. Lietus, rūkas, skersinis vėjas leidžiantis – taip, jeigu oro sąlygos bus labai blogos, lėktuvas nesileis. Tačiau ir mažesnis oro pablogėjimas gali sąlygoti aviakatastrofą. Ta pati piloto klaida, tas pats lėktuvo gedimas esant geroms oro sąlygoms gali nieko blogo nelemti, blogesnėms – privesti prie nelaimės. Bet dėl to niekas nedraudžia leistis esant ne idealioms oro sąlygoms. Juk jeigu draustų, pakilęs retai kada žinotum, kur nusileisi.

Ir visgi – komercinė aviacija yra saugiausias būdas keliauti. Ir keli papildomi avariniai nusileidimai to pakeisti negali. Gal kai kam atrodo šventvagiška kalbėti apie kompromisus su saugumu, bet jų daugybė yra padaryta visose srityse. Keliauti be rizikos neįmanoma, bet žmonės namie nesėdi. Kas kartą keliaudami automobiliu einame į didesnius kompromisus su savo saugumu negu sėsdami į keleivinį lėktuvą blogomis oro sąlygomis.

Tai kodėl buvo nutraukti skrydžiai? Manau susidėjo daug detalių. Niekas nenori rizikuoti. Ir ne tik apie pelenus čia kalbu. Šiuo metu net jeigu įvyktų su pelenais nesusijusi nelaimė, bent pradžioje žiniasklaida, kas be ko, kaltintų aviakompaniją ar valdžią. Nes nusprendė leisti skraidyti tokiu metu, kai kiti neskraidė. Galimas dalykas, tokiu atveju nuo išmokos mokėjimo bandytų išsisukti ir draudimo kompanijos, atsirastų norinčių prisiteisti dideles sumas pinigų. Tad nėra gerai būti vieninteliai aviakompanijai, kuri skraido, arba vienintelei šaliai, neribojančiai skrydžių. Todėl nutraukus skrydžius vieniems, sekti pavymui ėmė ir kiti. Pradžioje gal buvo tikėtasi, kad viskas baigsis daug greičiau – pavyzdžiui, per dieną, kaip eilinis rūkas – bet vlukanas vis spjaudė ir spjaudė pelenus.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , ,


Tai, kad elektromobiliai neteršia aplinkos, tėra mitas

Tai, kad elektromobiliai neteršia aplinkos, tėra mitas

| 2 komentarai

Šį įrašą paskatino parašyti ekologiją propaguojančiame laikraštyje “Ozonas” išreikšta mintis, kad “elektriniai lokomotyvai, kaip ir troleibusai, visiškai neteršia aplinkos”. Atrodo, jog kai kas įsivaizduoja, jog aplinkos neteršia ir elektra varomi automobiliai.

Tačiau taip nėra. Elektros varikliai patys aplinkos neteršia – bet juk elektrą, kuria jie varomi, reikia pagaminti. Elektra gaminama elektrinėse. Lietuvoje didžioji elektros dalis gaminama Elektrėnų šiluminėje elektrinėje. Ten tam, kad pagaminti elektrą, deginamas kuras ir aplinka smarkiai teršiama.

Taigi, troleibusas, elektrinis traukinys ar elektromobilis tikrai neteršia aplinkos ten, kur pats važiuoja – bet tam, kad jis galėtų važiuoti, aplinka teršiama kitur. Vietoje tiesioginio energijos perdavimo, kai pačioje transporto priemonėje deginamas kuras paverčiamas darbu (kuras->darbas), naudojamas netiesioginis perdavimas: elektrinėje – kuras->elektra, transporto priemonėje – elektra->darbas.

Kiek kitaip teoriškai galėtų būti jeigu elektra būtų gaminama iš ekologiškų šaltinių. Ekologiškiausia – vėjo, saulės energija, bet ji brangi ir mažai naudojama (vėjo jėgainių gali atrodyti daug, bet iš tikro jos pagamina labai mažai energijos). Pakankamai ekologiška yra branduolinė energija – bet Lietuvoje jos jau bent laikinai atsisakėme (be to, branduolinės atliekos labai ilgai nesunyksta). Ekologiškomis laikomos ir hidroelektrinės, bet tai labai abejotina – aplinka neteršiama elektros gamybos metu, tačiau ilgiems laikams užliejami didžiuliai žemės plotai.

Šiuo metu pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, tvirtai vyrauja neekologiška elektros gamyba ir neatrodo, kad situacija kardinaliai pasikeistų artimiausiu metu. Dėl to ir elektra varomos transporto priemonės teršia aplinką.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , ,


Į kurį Pabaltijo miestą patogiausia atskristi turistui?

Į kurį Pabaltijo miestą patogiausia atskristi turistui?

| 0 komentarų

Kartu su praeitu įrašu apie nacionalinį vežėją ( http://mn.blogas.lt/nacionalinis-oro-vezejas-ir-ekonomika-81.html ), padariau nedidelį tyrimą dėl to, į kurią Baltijos šalių sostinę atskristi pigiausia? Prie miestų dar pridėta ir Palanga.

Naudojau greitai.lt paieškos sistemą (tad yra tam tikras agentūros antkainis prie kainų). Rodomos kainos į abi puses kai išvykstama 2009 m. kovo 5 d., o grįžtama kovo 8 d. (savaitgaliui). Kainos tikrintos naktį iš sausio 11 d. į sausio 12 d.

Kadangi iki skrydžių dabar likę apie 2 mėnesiai, realiai kainos dauguma atvejų turėtų būti panašios bet kuriam metui (išskyrus jei rezervuotumėte pavydžiui rytojui ar labai greitai, nes, supaprastinus, kuo vėliau rezervuojama, tuo didesnės kainos). Kainos pateiktos skrydžiams į abi puses. Skrydžio trukmė yra vidutinė skrydžio trukmė į vieną pusę, įskaitant laiką, kurį reikia praleisti tarpiniuose oro uostuose kai tenka persėsti. Kai kuriais atvejais galima gauti geresnį pasiūlymą skrendant kitom dienom (pvz. jei yra itin reti tiesioginiai reisai) – tačiau kad objektyviai būtų palyginti visi oro uostai, lyginami skrydžiai tą pačią dieną.

Pateikiama pigiausio skridimo varianto kaina (į abi puses) ir trukmė (į vieną pusę). Jeigu yra vienas skrydis, kuris trunka daugiau nei dvigubai trumpiau už kitą (yra tiesioginis reisas), tačiau kitas skrydis yra daug pigesnis, tai pateikiami abu variantai.

Šiek tiek tikrąją padėtį iškreipė SAS akcijos, kadangi SAS neseniai pradėjo skraidyti į Vilnių. Bilietai per Kopenhagą dažnai būdavo pigiausi į Vilnių (pvz. Čikagos, Hamburgo, Paryžiaus, Berlyno atvejai). Nežinau, ar SAS tik vykdo akciją ir vėliau jie brangs, ar kainos tokios ir liks. ČSA (čekų avialinijos) vykdo Taline akciją, skrydžiai į Taliną per Prahą pigesni nei į kitas Baltijos sostines (pvz. Hamburgo atvejis). Galbūt jeigu turėsiu laiko tyrimą pakartosiu ateityje.

Miestai parinkti atsitiktinai, tačiau daugiau dėmesio kreipiant į svarbiausius didmiesčius bei šalis, iš kur keliauja daugiausiai žmonių. Taip pat stengtasi, kad būtų atstovaujami įvairūs regionai. Skliausteliuose pažymėta, jei skrendama per vieną iš tiriamų miestų. Palyginimas nepretenduoja į didelį išsamumą.

 

IŠ HAMBURGO IR ATGAL

Vilnius: 574 Lt, trukmė – 5 val.

Ryga: 588 Lt, trukmė – 1 val. 43 min.

Talinas: 492 Lt, trukmė – 5 val. 30 min.

Palanga: 852 Lt, trukmė – 4  val. 23 min. [į vieną pusę per Rygą]

 

IŠ BERLYNO IR ATGAL:

Vilnius: 510 Lt, trukmė – 3 val. 3 min. [į vieną pusę per Rygą]

Ryga: 614 Lt, trukmė – 1 val. 33 min.

Talinas: 573 Lt, trukmė – 4 val. 40 min. (arba 665 Lt, trukmė – 1 val. 48 min.)

Palanga: 912 Lt, trukmė – 5 val. 38 min. [į vieną pusę per Rygą]

 

IŠ PARYŽIAUS IR ATGAL:

Vilnius: 658 Lt, trukmė – 5 val. 10 min.

Ryga: 619 Lt, trukmė – 5 val. 58 min.

Talinas: 626 Lt, trukmė – 5 val. 58 min.

Palanga: 1156 Lt, trukmė – 6 val. 33 min. [per Rygą]

 

IŠ SANKT PETERBURGO IR ATGAL:

Vilnius: 831 Lt, trukmė – 5 val. 55 min. [per Taliną]

Ryga: 519 Lt, trukmė – 1 val. 30 min.

Talinas: 538 Lt, trukmė – 2 val. 38 min. (arba 638 Lt, trukmė – 1 val. 8 min.)

Palanga: 1096 Lt, trukmė – 11 val. 8 min. [per Rygą]

 

IŠ MADRIDO IR ATGAL:

Vilnius: 657 Lt, trukmė – 8 val. 30 min.

Ryga: 805 Lt, trukmė – 7 val. 20 min.

Talinas: 829 Lt, trukmė – 7 val. 20 min.

Palanga: 1405 Lt, trukmė – 9 val. 50 min. [per Rygą]

 

IŠ STAMBULO IR ATGAL:

Vilnius: 738 Lt, trukmė – 7 val. 5 min. [per Rygą]

Ryga: 652 Lt, trukmė – 2 val. 55 min.

Talinas: 627 Lt, trukmė – 7 val. 0 min.

Palanga: 1041 Lt, trukmė – 5 val. 03 min. [per Rygą]

 

IŠ MASKVOS IR ATGAL:

Vilnius: 493 Lt, trukmė – 5 val. 58 min. (arba 570 Lt, trukmė – 2 val. 00 min.)

Ryga: 703 Lt, trukmė – 1 val. 38 min.

Talinas: 477 Lt, trukmė – 1 val. 40 min.

Palanga: 1122 Lt, trukmė – 4 val. 38 min. [per Rygą]

 

IŠ ČIKAGOS IR ATGAL:

Vilnius: 2088 Lt, trukmė – 17 val. 3 min.

Ryga: 2155 Lt, trukmė – 17 val. 3 min.

Talinas: 2415 Lt, trukmė – 15 val. 28 min.

Palanga: 2277 Lt, trukmė – 18 val. 10 min.

 

IŠ LOS ANDŽELO IR ATGAL:

Vilnius: 2340 Lt, trukmė – 21 val. 26 min.

Ryga: 1920 Lt, trukmė – 18 val. 35 min.

Talinas: 2420 Lt, trukmė – 16 val. 38 min.

Palanga: 2439 Lt, trukmė – 30 val. 40 min.

 

IŠ NIUJORKO IR ATGAL:

Vilnius: 1718 Lt, trukmė – 10 val. 43 min.

Ryga: 1833 Lt, trukmė – 12 val. 33 min.

Talinas: 1947 Lt, trukmė – 12 val. 03 min.

Palanga: 1942 Lt, trukmė – 17 val. 55 min.

 

IŠ TEL AVIVO IR ATGAL:

Vilnius: 1209 Lt, trukmė – 11 val. 25 min.

Ryga: 969 Lt, trukmė – 10 val. 53 min.

Talinas: 1036 Lt, trukmė – 10 val. 53 min.

Palanga: 1604 Lt, trukmė – 11 val. 0 min.

 

IŠ TOKIJO IR ATGAL:

Vilnius: 2992 Lt, trukmė – 16 val. 0 min.

Ryga: 2383 Lt, trukmė – 18 val. 20 min.

Talinas: 2914 Lt, trukmė – 20 val. 28 min.

Palanga: 3972 Lt, trukmė – 30 val. 55 min.

 

Skrydžių į Pabaltijo miestus verčių suma (kiek kainuotų visos įvardytos kelionės iš kiekvieno miesto):

Į Vilnių – 14808 Lt

Į Rygą – 13760 Lt

Į Taliną – 14894 Lt

Į Palangą – 19815 Lt

 

Skrydžių į Pabaltijo miestus verčių suma skrendant iš Europos miestų (Hamburgo, Berlyno, Madrido, Paryžiaus, Maskvos, Sankt Peterburgo ir Stambulo):

Į Vilnių – 4461 Lt

Į Rygą – 4500 Lt

Į Taliną – 4162 Lt

Į Palangą – 7581 Lt

Pagal vidutinę skrydžių trukmę atvykstant iš Europos miestų pirmauja Ryga.

Komentuoti
Straipsnio temos: ,