2010 m vasario 22 d.. Knygų mugėje įsigijau J. Bulhako albumą “Vilnius 1944 m.”. J. Bulhaką, žymų Vilniaus fotografą, vos užėmę Vilnių nusamdė sovietai, kad dokumentuotų esamą padėtį.

Nuotraukose matosi paskutinės senojo Vilniaus akimirkos. Senasis Vilnius jose apgriautas, bet dar nesunaikintas, dar gyvas. Per ateinančius metus daugybė pastatų nugriauta siekiant įgyvendinti socialistinio miesto viziją – su plačiomis gatvėmis, dideliais pastatais, neatsižvelgiant į istoriją. Sovietų architekto Anikino pokario Vilniaus projekte buvo numatyta dar daugiau pakeitimų. Sugriauti Aušros vartus, Šv. Kotrynos bažnyčią ir dar daugybę namų, padaryti platų bulvarą nuo Neries iki Naujosios Vilnios. Šitam nebuvo lemta išsipildyti, kai kam pasipriešinti sugebėjo vietos architektai. Todėl Vilnius ne toks, kaip Karaliaučius, kuris dabar jau yra naujas pokario miestas – ten išliko vos keli istoriniai pastatai naujų daugiabučių jūroje.

Ir vis dėlto tose nuotraukose tai yra kitas miestas.  Pokariu sugriauta tik mažuma pastatų – nors tarp jų ir daug įspūdingų: Kardinalija, Sapiegų rūmai, Didžioji sinagoga. Bet miesto veidas pasikeitė. Ypač jį pakeitė išgriauti ištisi kvartalai, suformuotos atviros erdvės – dabar Geto aukų aikštė, Švarco skveras, Vokiečių gatvės rytų pusė ir kitos. KItas pokyčio šaltinis – išgriautų senovinių namų vietoje pastatyti sovietiniai funkcionalistiniai pastatai, daug jų aklinomis sienomis be langų. Šiuolaikinio meno centras, S. Nėries gimnazija, “Lietuvos” ir “Vilniaus” kino teatrai ir dar daugybės ir daugybės kitų.

Senasis Vilnius buvo siaurų gatvelių ir didingų senovinių pastatų aplink jas miestas. Kelios aikštės, kaip Rotušės ar Katedros, buvo tarsi reti inkliuzai tame tankiame gatvelių, skersgatvių ir pereinamų kiemų tinkle. Galėjai ilgai ten vaikščioti. O aplink gatveles stūgsojo didingi pastatai. Iki šiol Vilniuje, aišku, yra tokių vietų. Ir gatvelių yra, ir didingų pastatų, ir aikštės tebeliko senosios istorinės (nors yra ir naujų, senamiesčiui nebūdingų). Bet dabar tai yra tarsi senojo Vilniaus salos, ribojamos pokariu padarytų proskynų. Tas senasis miestas atrodo daug tikresnis, vientisesnis.

Gal tik dabar supratau, kodėl Vilniaus senamiestis man atrodė savotiškai netikras, be gilios atmosferos, nors jis juk ir pilnas senų bažnyčių ir rūmų.

Internete yra įdomus projektas – Senieji Vilniaus vaizdai. Čia paspaudus ant Vilniaus plano galima išvysti senas ir dabartines tų vietų nuotraukas. Labai rekomenduoju pažiūrėti – ankstyvojo pokario nuotraukų ten mažiau, nei albume, bet yra nuotraukų ir iš kitų laikų. Nuoroda: http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/

2010 m vasario 11 d.. http://blog.delfi.lt/donskis/6703/”>Perskaičiau šį L. Donskio straipsnį.

L. Donskis čia kritikuoja politikus, kurie dėl karjeros nesako savo tikrosios nuomonės o sako viešai tai, ko tikisi dauguma rinkėjų, bijo konfliktuoti su žiniasklaida.

Deja, manau čia bėda ne politikų. Kas pasikeistų, jeigu dabartiniai Lietuvos lyderiai staiga imtų aktyviau reikšti savo tikrąsias mintis, kritiką, visiškai atsisakytų populizmo? Tiesiog dauguma tų lyderių nebebūtų išrinkti, o juos pakeistų tie, kas užsiimtų populizmu. Kitaip sakant, valstybėje niekas nepasikeistų – pasikeistų veidai, bet ne valžioje esančių elgesys.

Jau ne kartą matėme, kaip į valdžią ateina tie, kurie dar nebuvo valdžioje ir žada daryti viską naujai. Ir, kaip pastebi ir L. Donskis, atėję į valdžią ima elgtis visai kitaip, negu žadėjo. Ir visai nebūtinai dėl to, kad yra korumpuoti ar nekompetentingi. Tiesiog jie privalo elgtis kitaip, nes tai ką žadėjo – neįmanoma. Nes Lietuva turi daug skolų, nes pasaulyje finansų krizė, nes Lietuvos ekonominė padėtis ne tokia kaip vakarų Europos ir per keturis metus niekas to panaikinti negali – jokia pasaulio šalis tokio staigaus šuolio niekad nepadarė (nebent būtų atradusi naftos). Deja, daug žmonių šito nesupranta. Jiems ir toliau atrodo, kad įmanoma viską pakeisti staigiai. Jie ir toliau išrenka politikus, kurie žada tuos neįmanomus staigius pokyčius. Jie ir toliau pašalina iš arenos tuos, kurie tokių pokyčių nepadaro. Todėl politikai žada. Ne visi. Bet tų, kur neužsiima populizmu, valdžios arenoje lieka mažai. Kad ten patekti ir išlikti turi sakyti tai, ko iš tavęs tikisi. Nesakysi – tave pakeis kas nors kitas. Tas, kuris sakys. Ir valdžioje vis vien bus užsiimantis populizmu.

Žmonių, tvirtai sakančių savo nuomonę, politikoje yra. Turbūt ir L. Donskis tarp jų, ir, iš kitos pusės, J. Veselka, gal A. Zuokas (nesakau, kad su pastarųjų politikų nuomone būtinai sutinku). Dar daugiau jų politikos “pakraščiuose”. Tokie politikai gali tapti Seimo nariais, bet kažin ar kada bus aukščiausiuose postuose. Bent jau kol nepasikeis daugumos požiūris ir žmonės nenustos laukę superpolitiko.

Pabaigai įdomi mintis, kurią prisiminiau: „Rinkimus laimėti ir valstybę valdyti reikia skirtingų g

2009 m. gruodžio 22 d.. Pati turtingiausia šalis dabar yra Lichtenšteinas (duomenys – BVP vienam gyventojui, atsižvelgiant į kainas).
 
Lichtenšteinas maždaug dvigubai turtingesnis už Norvegiją.
 
Norvegija, savo ruožtu, dvigubai turtingesnė už Italiją.
 
Italija beveik dvigubai turtingesnė už Lietuvą.
 
Lietuva dvigubai turtingesnė už Tailandą ar Peru.
 
Tailandas ar Peru dvigubai turtinesnės už Gruziją ar Maroką.
 
Gruzija ar Marokas dvigubai turtingesnės už Kamerūną ar Kosovą.
 
Kamerūnas ar Kosovas dvigubai turtingesnės už Birmą ar Malį.
 
Birma ar Malis dvigubai turtingesnės už Somalį ar Liberiją.
 
Somalis ar Liberija daugiau nei dvigubai turtingesnės už Zimbabvę.
 
Iš viso šalyse, turtingesnėse už Lietuvą, gyvena apie 1 milijardas pasaulio žmonių (~17 proc.). 5 milijardai gyvena šalyse, skurdesnėse už Lietuvą.

Turtingesnės už Lietuvą šalys pažymėtos žaliai, skurdesnės – raudonai. BVP (PPP) vienam gyv., 2013 m.

2009 m. lapkričio 10 d.. Vakar kiek pakeliavau po pietryčių Lietuvą (Vilniaus, Šalčininkų rajonai). Manau, šios vietos nepelnytai užmirštos, nes žiūrėti ten tikrai yra ką, be to, viskas yra netoli Vilniaus, netoli važiuoti automobiliu, įmanoma ir dviračiais.

Įdomios vietos:

Merkinė (ne ta netoli Druskininkų) – dvaro griuvėsiai, kur kažkada būta pusiau nepriklausomos Pavlovo respublikos. Dvarininkas Bžotovskis joje buvo suteikęs tuo metu (XVIII a.) neregėtų teisių savo valstiečiams, panaikino lažą, rūpinosi jų išsimokslinimu. Dvaro griuvėsiai gana įspūdingi, apaugę mišku, matosi ne vieno pastato liekanos, sienos per du aukštus.

Mikniškės – čia yra medinė cerkvė, medine tvora aptverta stačiatikių bendruomenės teritorija. Ši bendruomenė sukurta tarpukariu, prie Sovietų bandė išvengti represijų apsimesdama kolūkiu – valdžia tai išaiškino ir nurodė bendruomenę likviduoti, bet bendruomenė išliko, į ją vyko daugiau žmonių iš Rusijos. Iki šiol ji praktikuoja gyvenimą “arti gamtos”, rūpinasi dvasiniais reikalais. Apie Mikniškių (rus. Michnovo) bendruomenę kažkada buvo didelis straipsnis Lietuvos ryte, tiesa, ten kaimo pavadinimas nebuvo nenurodytas.

Gražios Turgelių, Tabariškių bažnyčios. Pastaroji medinė, dar XVIII a., į jos šventorių patenkama pro varpinėje įrengtus vartus. Turgeliuose galima išvysti plačiai nuskambėjusius lenkiškus gatvių pavadinimus.

Arčiau Vilniaus yra XIX a. Baltosios Vokės dvaras, į kurį bent jau vakar buvo galima užeiti (kažkas išvertęs duris, nežinau, kiek laiko taip bus). Dar išlikę autentiškų papuošimo detalių, galima užlipti laiptais į antrą aukštą – bet viskas labai prastos būklės. Keturiasdešimt Totorių kaime galima aplankyti mečetę (penktadieniais tebevyksta pamaldos, yra imamas), musulmonų kapines.

Pastaroji vieta dėl ten vykstančio Be2gether festivalio turbūt jau labiau žinoma, bet ir ją verta paminėti – tai Norviliškės, buvęs vienuolynas, “iškyšulys” į Baltarusijos teritoriją. Vykdami ten pasiimkite pasus/asmens tapatybės korteles, nes ant Šalčininkų-Dieveniškių kelio juos gali patikrinti.

Vietos daugiakultūriškumas irgi prisideda prie atmosferos, kuri regione yra gana ypatinga.