Religija

Kelionės į musulmoniškas šalis dažnai sukelia įvairiausių klausimų, net nepagrįstų baimių. Tačiau tai yra vienos įdomiausių pasaulio šalių ir kelionės tikrai gali būti įdomios bei saugios.

Esu aplankęs daugiau nei 20 islamo šalių. Šiame straipsnyje atsakysiu į rūpimus praktinius klausimus (nuo aprangos iki saugumo iki alkoholio), o taip pat šiek tiek papasakosiu apie tai, kuo islamo šalys skiriasi nuo mūsų bei ką ten patirti įdomaus.

Islamo tiesos ir gyvenimo būdas

Islamas skiriasi mažiau, nei galvojame. Tiesą pasakius, musulmonai tiki į tą patį Dievą, kaip ir krikščionys (žodis „Alachas“ yra vertimo klaida: arabiškai „Al Lach“ reiškia tiesiog „Dievas“). Musulmonai pripažįsta net ir Jėzų Kristų bei Bibliją – tiesiog laiko, kad Jėzus buvo tik vienas pranašų, o paskutinis, todėl svarbiausias pranašas – Mahometas, gyvenęs ~570 metų po Kristaus.

Mahometas daug kur sakė iš esmės tą patį, ką ir Jėzus. Bet visgi atsirado keli svarbūs musulmonų gyvenimo būdo skirtumai nuo krikščionių. Pagrindiniai ir akivaizdžiausi jų:

1.Musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną tam tikrais paros lakais, o melstis jie šaukiami arabų kalba iš mečečių (musulmonų šventyklų) bokštų (vadinamų minaretais). Musulmonų miestus apimantis šauksmas maldai – tikrai magiška akimirka, kurią verta patirti gėrintis miesto panorama. Musulmonų maldos yra labai konkrečios: nustatyti arabiški žodžiai, tikslūs judesiai ir net maldos kryptis (veidu į Meką), prieš maldą būtina apsiplauti rankas ir kojas, melstis kur švaru (jei nešvaru – pasitiesti kilimėlį). Visi pasaulio musulmonai meldžiasi vienodai.

2.Islamas draudžia bet kokį svaiginimąsi „kuris atima protą“, taigi, ir alkoholį (bet užsieniečiams daugelyje islamo šalių yra būdų jo gauti legaliai – žr. Skyrių “Alkoholis” žemiau) ir narkotikus. Tačiau populiarus kaljanas (šiša, nargilė, vandens pypkė), cigaretes rūkyti irgi leidžiama, nors į rūkančias moteris kai kur gali būti šnairuojama. Taip pat, musulmonai nevalgo kiaulienos, o ir kitokiai mėsai keliami specialūs skerdimo reikalavimai. Maistas ir gėrimai, kurie draudžiami musulmonams, vadinami „haram“, o leidžiami – „halal“. Daug maisto produktų musulmonų kraštuose turi etiketes „halal“.
3.Musulmonų šventa diena yra penktadienis, ne sekmadienis (todėl daug musulmonų šalių savaitgalis yra penktadienis-šeštadienis, ar net ketvirtadienis-penktadienis).

4.Musulmonai turi šventą Ramadano mėnesį. Tuo metu jie nevalgo ir negeria nieko tarp saulės patekėjimo ir nusileidimo. Keliauti šiuo metu gali būti sudėtinga, ypač po religingesnes islamo šalis (žr. Skyrių “Ramadanas” žemiau).
5.Musulmonai bent kartą per gyvenimą, jei finansiškai išgali, turėtų atlikti piligrimystę į Meką (Saudo Arabijoje), kurių pagrindinė vadinama Hadžu. Tai yra labai konkretus ritualas konkrečiu metų laiku, kurį šimtai tūkstančių musulmonų atlieka vienu metu, vienodai apsirengę ir t.t. Tačiau Hadžas yra brangus, jį gauna teisę daryti ne visi – taigi, Hadžą atlieka tik mažesnė dalis musulmonų. Dalis kitų nuvyksta į Meką kitu metu ir atlieka trumpesnį ritualą – tai vadinama Umra.

6.Musulmonai gali turėti iki keturių žmonų, galimos ir skyrybos. Tačiau realybėje daugiau nei vieną žmoną vienu metu turi tik turtingiausieji, tai gana reta.
7.Musulmonai rengiasi „uždariau“ net karštuose kraštuose: sijonai aukščiau kelių, šortukai ir trumpos rankovės moterims, marškinėliai be rankovių ir šortai vyrams laikomi nepadoriais drabužiais.
8.Musulmonai neturi savo „kunigų“ ar „popiežiaus“ – žmogaus ryšys su Dievu turi būti tiesioginis, be jokių tarpininkų. Yra imamai, bet jie labiau kaip bendruomenės lyderiai, dažnai savanoriai.

Tačiau didelė dalis musulmonų ir mūsų gyvenimo skirtumų susiję ne su tuo, kad krikščionybė ir islamas – skirtingos religijos, kiek su tuo, kad daugelis musulmonų šiais laikais yra tiesiog religingesni, į religiją žiūri rimčiau, nei daugelis krikščionių.

Krikščionių juk irgi yra, kur kasdien meldžiasi, kas savaitę eina bažnyčion – tiesiog šiandien Lietuvoje ir Europoje tokių mažai, o musulmoniškame pasaulyje tokių religingų žmonių daug (ar dauguma). Religingi krikščionys irgi įsižeidžia, kai „nederamai“ vaizduojamas Kristus (ir Lietuvoje turėjome keletą tokių skandalų dėl spektaklių ar reklamų). Bet tokie religingi krikščionys šiandien Europoje yra mažuma, dauguma juos „traukia per dantį“. O šitokio religingumo musulmonai daugelyje musulmonų šalių – ir yra toji dauguma, todėl Mahometo karikatūros sulaukia visai kitokių mastelių reakcijos.

Religingi krikščionys irgi vertina tradicinę šeimą, ištikimybę, kuklumą, vengia atsitiktinių lytinių santykių. Labai religingos krikščionės moterys irgi nesirengia atvirai ar iššaukiančiai. Krikščionybė, kaip ir islamas, laiko homoseksualizmą nuodėme. Bet tvirtai tuo sekančių žmonių Europoje mažiau, o pas musulmonus – tvirta dauguma.

Dėl to, kad religingų krikščionių daugelyje krikščioniškų šalių gana mažai, krikščionybės politinė įtaka irgi maža: daugelyje šalių religija dar prieš kokį 100 metų oficialiai atsieta nuo valdžios, valdžia priima įstatymus, prieštaraujančius religijai (pvz. vienalyčių santuokų įteisinimas). Islame kitaip: kai religinga dauguma, tai islamas daug labiau lemia ir įstatymus, draudimus, daugelyje musulmonų šalių sunku įsivaizduoti, kad įstatymai prieštarautų religijai, nes žmonės tam masiškai priešintųsi.

Ir visgi, toli gražu ne visi musulmonai laikosi religijos vienodai uoliai. Kai kuriose šalyse ji ne mažiau apnykusi, nei mūsuose krikščionybė (ypač ten, kur valdė komunistai, pvz. Vidurinėje Azijoje, arba kur didelė Europos kolonistų įtaka). Ten „alkoholis liejasi gana laisvai“, uždrausta turėti kelias žmonas, savaitgalis yra šeštadienį-sekmadienį (penktadienis – darbo diena) ir pan.

O ir kitur islamo šalyse gana retai tepamatysi, pavyzdžiui, gatvėje maldai parpuolantį žmogų. Daug musulmonų tradicijų interpretuojamos įvairiai – pvz. „musulmoniškas moters rūbas“ Saudo Arabijoje ar Afganistane dažnai suprantamas kaip dengiantis visą veidą (burka ar abaja su nikabu), daugelyje šalių – kaip dengiantis plaukus (visus ar bent dalį), dar kitur į tai taip rimtai nežiūrima. Vienur alkoholis visai negeriamas, kitur (pvz. Turkijoje) laikoma, kad „gerti galima, bet tik tiek, kad nepasigerti“. Pagal kai kurias interpretacijas islamas draudžia žmonių vaizdavimus mene, bet praktiškai žmonių paveikslų, atvaizdų ant banknotų pamatysi beveik visose musulmonų šalyse (tik Mahometas nevaizduojamas).

Taip yra todėl, kad islamas – nevienalytis. Daugelis žino, kad yra sunitai ir šiitai (taip pat ibaditai), bet tie patys sunitai dar susiskirstę į keturias islamo teisės mokyklas (maddhabus), kurios į tokius klausimus, kaip alkoholis ar apranga, žiūri kiek skirtingai (nors ir panašiai tarpusavyje). Skirtingose šalyse vyrauja skirtingos islamo mokyklos.

Ar musulmonų šalyse saugu?

Priešingai stereotipams, daugelyje musulmonų šalių – labai saugu. Gerokai saugiau, nei Lietuvoje. Taip yra todėl, kad nusikaltimų tose šalyse labai mažai (žmogžudysčių, plėšimų, vagysčių). Tad visai nesvarbu, ką girdėjote apie kokius ten teroro aktus – jie labai reti, tiesiog, kai jau įvyksta, visa pasaulio žiniasklaida parodo. Be to, šiais laikais teroro aktai ne ką rečiau vyksta ir Vakarų šalyse (Prancūzijoje, JAV ir kitur). Tikimybė patekti į teroro aktą daugelyje musulmoniškų šalių daug mažesnė, nei tikimybė kokiose JAV ar net Lietuvoje būti nužudytam „eilinėje žmogžudystėje“. Tuo tarpu „eilinių nusikaltimų“ daugelyje musulmonų šalių gerokai mažiau nei gretimose nemusulmoniškose

Aišku, yra išimčių – tos musulmonų šalys, kur vyksta aktyvus karas, konfliktai. Bet net ir tokiose saugumo lygis gali būti panašus, kaip kokioje Pietų Amerikoje ar „Juodojoje“ Afrikoje, be to, nesaugios gali būti tik tam tikros zonos. Tiesa, dažnoje vietoje, kur susiduria religijos, gali būti tam tikri konfliktai, dėl ko aplinkinių regionų nemusulmonai musulmonų nemėgsta ir atvirkščiai. Tie nemusulmonai gali sakyti, kad musulmonų pusėje nesaugu (pvz. žydai taip dažnai sako apie palestiniečių žemes) – tačiau dažniausiai tokie perspėjimai labiau būna iš neapykantos musulmonams nei dėl realių priežasčių.

Kaip taisyklė, didesnių problemų kai kuriose musulmonų šalyse sukelia ne banditai ar teroristai, o pačios valdžios institucijos, policija: tiesiog didžiulė biurokratija, keisti draudimai. Tai nesusiję su islamu – tiesiog, didelė dalis musulmonų šalių nėra demokratinės. O eiliniai žmonės musulmoniškose šalyse atrodo net svetingesni, nei kitur.

Kaip rengtis musulmonų šalyse?

Vienas dažniausių klausimų apie musulmonų šalis – „Kaip ten rengtis?“.

Atsakymas būtų toks pats, kaip ir Europoje – „Padoriai“. Tik tą padorumą musulmonai supranta griežčiau, nei mes.

Pavyzdžiui religingesniuose musulmonų kraštuose rengtis trumpą sijonėlį, trumpus šortus (ir vyrams), marškinėlius be rankovių yra tas pats, kas, tarkime, išeiti į Vilniaus gatves su glaudėmis ar bikiniu. Na o tikrasis bikinis „vietinių“ paplūdimiuose (ne užsieniečių pilnuose kurortuose) – tas pats, kas Lietuvoje būtų pasirodyti „topless“.

Ši lentelė gerokai supaprastinta, bet verta su ja susipažinti sprendžiant, kaip ir kur rengtis musulmonų šalyse:

Rūbas musulmonų šalyje	Atitikmuo Lietuvoje pagal nepadorumą
Sijonas iki maždaug kelių ar kiek virš	Mikrosijonėlis
Mikrosijonėlis	Tik kelnaitės / bikinis
Marškinėliai trumpom rankovėm	Marškinėliai be rankovių
Marškinėliai be rankovių	Nuoga krūtinė (vyrui), tik liemenukas (moteriai)
Vidutiniai šortai (ir vyrui, ir moteriai)	Itin trumpi šortai
Itin trumpi šortai (ir vyrui, ir moteriai)	Tik kelanitės / bikinis / glaudės
Bikinis	Tik kelnaitės, nuoga krūtinė (moterims)
Nepridengti plaukai (moteriai)	Nemaža iškirptė
Nemaža iškirptė	Iširptė iki pusės krūtinės

Kai kur „nepadoriai“ rengtis ir uždrausta (pamatysi ženklus), kitur galima, bet taip rengdamasis sudarai atitinkamą vietinių nuomonę apie save (pvz. kad moterys iš Europos „lengvai prieinamos“ – na, kaip patys reaguotumėte, jei kažkokių tautybių moterys po Vilnių vaikščiotų su bikiniais? Manau, apie tas tautas Lietuvoje susidarytų panašus stereotipas).

Kita vertus, turistinėse musulmonų šalyse yra vietų, kur įprasta rengtis kaip Europoje, visi prie to pripratę (pajūrio viešbučiai, kurortinės zonos aplink juos ir kt.) – nors tai nereiškia, kad vietiniai ko nors apie jus nepagalvos. Pvz. kai kur būna, kad vietos vyrai įkyrokai „kabina“ užsienietes moteris – to jie niekada nedarytų su „padoriai apsirengusiomis“ moterimis. Tiesą pasakius, su vietinėmis musulmonai yra daug atsargesni, nei vakariečiai su savo tautietėmis.

Nėra taip, kad privalai pasirinkti – arba rengtis „musulmoniškai“, arba „spjauti“ ir rengtis „kaip namie“. Yra daug tarpinių variantų. Tarkim, gal kažkam sijonas iki kelių atrodys nepadorus, bet tokių nebus tiek daug, palyginus su tais, kam atrodytų nepadorus mikrosijonėlis. Be to, kaip ir Lietuvoje, viskas priklauso nuo vietos: vienaip rengiamasi šventovėje, kitaip – verslo susitikime, kitaip – pasivaikščiojimui mieste, dar kitaip – kurorte ar paplūdimyje (tik musulmonų šalyse kiekvienas „dreskodas“ uždaresnis, nei Europoje).

Musulmonės moterys paprastai užsidengia plaukus. Kai kurios užsidengia ir veidą – bet tai jau nėra visų musulmonų tradicija, o konkrečių tautų; daug islamo tautų, įskaitant konservatyvias (pvz. Iranas), veido nesidengia.

Plaukus jau užsienietės dengiasi retai – nebent ten, kur privaloma (pvz. Irane, mečetėse), o tokių vietų mažai.

Verta pažymėti, kad aprangos padorumo standartai galioja tik prieš priešingos lyties žmones, neskaitant savo vyro/žmonos ir artimiausių giminių. Kai, tarkime, vyksta vien moterų šventė, tai ir musulmonės rengiasi gana seksualiai. Net nustebina, kad net pačiose konservatyviausiose musulmonų šalyse, kaip Saudo Arabijoje, moteriškų drabužių parduotuvės atrodo panašiai, kaip pas mus – mados, prekių ženklai ir kita. Tiesiog visi tie rūbai parodomi tik šeimos nariams ir kitoms moterims, o šiaip slepiami po abaja. Nuogumą taip pat leidžiama matyti gydytojams gydymo tikslais.

Panašiai kaip ir Lietuvoje – juk vyrų ar moterų dušuose prieš savo lyties žmones įprasta būti ir nuogiems, bet ne bendrose erdvėse.

Beje, iš musulmoniško “kuklumo” yra kilęs ir dar vienas dalykas: konservatyviausiose islamo šalyse sunku rasti viešbučių ar butų, kur būtų dideli langai, gražus vaizdas (nes juk jei matai tu pro langą, tai mato ir tave). Esu nakvojęs daugybėje vietų, kur, tarkime, yra nuostabi aplinka – bet visai nėra langų arba jie uždengti, nepermatomi. Aišku, kaip visada – kurortai ir pan. yra išimtis.

Musulmoniški moterų drabužiai

Mūsuose musulmoniški moterų apdarai dažnai maišomi tarpusavyje, tas pats dalykas vadinamas „čadra“, „hidžabu“, „abaja“ ar „burka“, bet iš tikro visa tai skirtingi drabužiai:

*Hidžabas. „Hidžab“ arabiškai reiškia tiesiog „kuklumas“ ir tai yra tiesiog būtina bet kokios vyro ar moters aprangos savybė. Bet vakariečiai žodį „hidžabas“ ėmė vartoti musulmoniškai moters skarelei apibūdinti. Tokia skarelė tiesiog dengia plaukus: kartais visus (taip – padoriausia), o kartais labiau pakaušį.

*Abaja. Dažniausiai juodas ilgas rūbas, susegamas per vidurį, kurį moterys apsivelka virš visų kitų rūbų. „Po apačia“ gali būti eiliniai rūbai, pvz. marškinėliai ir džinsai: kai kurios abajos visa tai pilnai uždengia, iš po kai kurių kiti rūbai šiek tiek pūpso. Abaja patogi iš tos pusės, kad tiesiog galima rengtis apačioje bet kaip (kad ir susiglamžiusiai ir pan.), o išeidama į lauką užsivilkti abają. Grįžus namo ar patekus į erdvę be svetimų vyrų vėl nusiimti. Abaja būdinga arabų kraštams.

*Čadra. Didelė skara, kuri dengia ne tik moters plaukus, bet apvynioja visą jos kūną. Mažiau patogi, nei abaja, nes, kad skara nenukristų, tenka ją prilaikyti – kai kurios net prilaiko įsikandusios dantimis… Būdinga Iranui, nors tik mažuma Irano moterų ją dėvi.

*Nikabas. Veido uždangalas, paprastai juodas. Lieka atidengtos tik moters akys. Valgoma gali būti dedant maistą po nikabu, nors kai kurios moterys nikabą valgydamos nusiima net ir viešuose restoranuose. Nikabas būdingas arabų kraštams, nors iš ten paplito ir kitur. Nikabas paprastai nešiojamas su abaja, bet tik mažuma moterų, vilkinčių abają, dengiasi veidą nikabu.

*Burka. Labiausiai moterį dengiantis rūbas iš visų. Šitas žodis klaidingai tapęs bet kokios musulmonių moterų aprangos sinonimu, visokie veido dengimo draudimai vadinami „burkų draudimais“. Bet iš tikro burkų per gyvenimą esu matęs mažai, jos vyrauja Afganistane ir aplink (dauguma musulmonių rengiasi abajomis, gal nikabais ar tiesiog skarelėmis). Burka yra vientisas rūbas be tarpų, kuris ne tik, kad dengia visą veidą, bet dar ir akis – telieka tokios „grotelės“ per kurias moteris kažką mato (nikabas – populiaresnis veido dengimo būdas – gi palieka akis atviras).

Mečetės – kas ten vyksta, kaip jas lankyti?

Musulmonų maldos namai yra mečetė. Mečetėse privaloma nusiauti batus ir palikti specialioje vietoje prie įėjimo. Daugelyje musulmonų šalių jų vidūs iškloti kilimais, o žmonės ten eina ne tik melstis, bet ir pailsėti, pamąstyti, prisėsti. Jei lankotės pas musulmonus namuose, batus taip pat reikėtų nusiauti dar lauke ir palikti prieangy.

Pagrindinė šventa diena – penktadienis, tada musulmonai susirenka bendrai maldai (visi stoja „petys į petį“, eilė už eilės) bei paklausyti pamokslo, kurį sako imamas (dvasininkas). Į mečetę privaloma eiti tik vyrams, o moterys gali eiti, gali ir neiti. Moterų zonos ir įėjimai kai kuriose atskiri; moterų zonos mažesnės, nes ne visos moterys ten eina. Meldžiamasi atskirai, kad priešingos lyties atstovai netrikdytų dėmesio maldos metu.

Išskyrus penktadienius, mečetės daugelyje šalių tuštokos, o penktadieniais kai kur mečečių viduje net nelieka vietos, musulmonai meldžiasi pasitiesę savo kilimus jų kieme ar prie mečetės.

Nenustebkite, jog mečetėse nebus kėdžių – musulmonai pratę sėdėti ant žemės. Jų namuose kėdžių yra, bet daug kur šeimos vis tiek susėda ir maistą pasideda ant ant žemės.

Dvi svarbios detalės kiekvienoje mečetėje – niša, vadinama mihrabu (ji rodo kryptį į Meką – taigi, kur atsisukus reikia melstis) bei minbaras (sakykla, nuo kurios kalab imamas) – neretai senas ir įspūdingas.

Kažkur netoli įėjimo į mečetę neretai rasi prausyklas, kad prieš maldą musulmonai galėtų apsiprausti.

Šalia mečetės stovi bokštas, vadinamas minaretu. Iš jo penkiskart per dieną leidžiamas šaukimas melstis. Istoriškai į bokštus lipdavo muedzinas ir šaukdavo balsu – bet dabar (išskyrus skurdžiausias musulmonų šalis) paprastai šauksmas leidžiamas iš minarete iškabintų garsiakalbių ir lipti į viršų niekam nereikia.

Kai kurios mečetės (paprastai svarbesnės) turi daugiau nei po vieną minaretą: 2, 4 ar net 6. Svarbiausioji, Mekos mečetė, turi net 19 minaretų, vis pristatomi nauji.

Kaip ir bažnyčios krikščioniškame pasaulyje, mečetės dažnai – vieni įspūdingiausių statinių. Tik jei „didžiųjų katedrų“ statybos era seniai baigėsi, tai mečetės net ir šiais laikais neretai statomos milžiniškos, superpuošnios it Viduramžių katedros: itin daug tokių mečečių turtingesnėse šalyse (pvz. JAE, Omane), bet ne tik (štai aukščiausias pasaulyje minaretas ir religinis statinys apskritai, 210 metrų – 1993 m. Maroko mečetėje Kasablankoje).

Deja, ne į visas mečetes gali užeiti kitatikis turistas. Tai daug priklauso nuo šalies – ir tikrai nėra taip, kad konservatyviose šalyse į mečetes užeiti negalima, o turistinėse – galima. Pavyzdžiui, ir turistiškoje Turkijoje, ir konservatyviame Irane, turistai yra laukiami visose mečetėse. Tuo tarpu turistiškame Maroke tėra vos kelios mečetės, į kurias įleidžiami turistai; į didelę dalį mečečių turistai neįleidžiami ir JAE.

Net ir kur turistai įleidžiami į mečetes, gali būti draudžiama užeiti maldos metu (penkis kartus per dieną), ar, jei ir leidžiama užeiti – draudžiama tuo metu fotografuoti.

Dar rečiau turistai įleidžiami į minaretus – bet, kur galima, verta įlipti.

Mečečių architektūros stiliai labiau priklauso nuo regiono nei nuo laikmečio. Pvz. „Turkiškos“ (buv. Osmanų Imperija) mečetės tiek prieš 500 metų, tiek dabar, statomos panašiai: aukštas, labas minaretas. „Marokietiškose“ (Šiaurės Afrika) mečetėse minaretas storas, kvadratinis – tiek statytose prieš 500 metų, tiek pačiose naujausiose. „Persiškos“ (Iranas, Indija, Vidurinė Azija) mečetės žavi savo nuostabiais įėjimo portalais ir juos puošiančiais „stalagmitais“. Kinų musulmonų mečetės panašesnės į kinų šventyklas nei į mečetes. Lenkijos-Lietuvos totorių medinės mečetės be minaretų – irgi unikalus mečečių stilius.

Visgi, daug musulmonų maldyklų yra menkos, išvis be jokio stiliaus, tokie tiesiog kambarėliai, jų pilna visur: pavyzdžiui, šalia kelių, prie degalinių. Kai musulmonai tokie religingi tai juk gali prireikti užeiti į mečetę ir stabtelėjus degalinėje; tarpmiestiniai autobusai gali specialiai sustoti tokioje vietoje.

Kiti svarbūs musulmonų pastatai

Be mečečių, yra tokie tipiniai musulmonų pastatai:

*Medresė. Tai – musulmonų mokykla, kur daugiausiai mokyta religijos, bet ne tik. Prieš 100 ar 300 metų tai buvo vienintelės mokyklos. Paprastai jos atrodo kaip kvadratinis pastatas su vidiniu kiemu. Antrame aukšte – celės, kur gyvendavo studentai (tik vyrai). Šiuo metu jos paprastai nebeveikia, jas pakeitė modernus švietimas.

*Mauzoliejus. Būna tik kai kuriuose musulmonų kraštuose (pvz. Maroke, Irane). Ten palaidoti itin svarbūs ir pamaldūs musulmonai, o piligrimai eina ant tų kapų, panašiai kaip krikščionys prie šventųjų relikvijų. Tačiau kiti musulmonai mauzoliejus laiko stabų garbinimu ir sako, kad reikia garbinti tik Dievą (Alachą), o ne mirusius žmones. Taigi, tose šalyse (pvz. Arabijos pusiasalyje) mauzoliejų nerasi.

Ką būtina patirti keliaujant į islamo šalis?

Šios patirtys galimos ne kiekvienoje šalyje ir ne kiekvienu metu – bet gerai jas susirinkti po kruopelytę keliaujant po islamo pasaulį.

Aplankykite svarbią mečetę. Pasižiūrėję jos architektūrą, interjerą, prisėskite kur ant kilimo, stebėkite žmones, maldą.

Įlipkite į minaretą įsivaizduodamas, kaip tą penkis kartus per dieną darydavo muedzinas. Apsižvalgykite iš viršaus pasigerėdami miesto vaizdais, kokius kažkada matydavo tik jis.

Pasigrožėkite musulmonų miesto panorama klausydamiesi muedzino šauksmų maldai, sklindančių iš visų to miesto minaretų.

Aplankykite islamo meno muziejų. Jis smarkiai skiriasi nuo vakarietiško: itin stipri kaligrafija, visokie ornamentai, juk žmones vaizduoti drausta.

Išmėginkite Ramadaną. Pabandykite prisilaikyti pasninko bent dieną, kad bent kažkiek suprastumėte, ką tuo metu jaučia musulmonai.

Apsirenkite vietiniais rūbais. Ypač aktualu moterims – nebūtina nuolat taip rengtis, bet kartą pabandžius geriau suprasi, kaip jaučiasi tie / tos, kas juos vilki nuolat. Paprasta apsirengti laikinai (kai kuriose mečetėse tai ir bus privaloma, rūbus paskolins), bet dar geriau praleisti visą dieną.

Nueikite į ekskursiją mečetėje. Daug musulmonų šalių svarbiausiose mečetėse ar turistiniuose miestuose yra tokios ekskursijos, kurių metu ne tik papasakojama apie tą mečetę, bet ir kitatikiui pristatoma islamo religija bei tikėjimai, yra galimybė užduoti klausimus musulmonui.

Nepamirškite, kad šalys turi ir savo individualią kultūrą, ne viskas joje kyla iš islamo – įdomu pastebėti jos reikšmę konkrečiai šaliai, abipusę sąveiką su islamu.

Islamo paplitimas ir kuo musulmonų šalys skiriasi tarpusavy

Islamas yra vyraujanti religija šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Vidurinėje Azijoje, kai kuriose Pietų Azijos, Pietryčių Azijos, Rytų Afrikos vietose. Bet islamo pasaulis labai nevienalytis.

Garsiausias skirtumas yra tarp sunitų ir šiitų. 88% visų pasaulio musulmonų yra sunitai, o šiitai daugumą sudaro tik Irane ir aplink. Sunitai nuo šiitų skiriasi kai kuriais tikėjimo dalykais (kurių Mahometo pasekėjų žodžiais tikėti labiau ir pan.).

Tačiau turistui skirtumą tarp sunitų ir šiitų įžvelgti sunku – jų ritualai, elgesys, gyvenimo būdas panašūs. Be to, ir patys sunitai dar skirstosi į keturias islamo teisės mokyklas, kurių požiūriai irgi kiek skiriasi.

Kur kas labiau jaučiamas skirtumas yra tarp religingų ir mažiau religingų musulmonų šalių, ar tokių, kuriose yra didelės religinės mažumos.

*Arabijos pusiasalis (Saudo Arabija, JAE, Omanas ir kt.). Tai – islamo tėvynė, čia gyveno ir valdė Mahometas. Be reikšmės islamui, šios dykumos iki XX a. buvo pasaulio užkampis ir čia nebuvo nemusulmonų, todėl visas gyvenimo būdas, tvarka, įstatymai sukosi apie islamą, nebuvo jokių kitų religijų šventovių. Tai pasikeitė XX a. kai atrasta nafta ir suvažiavo tiek imigrantų iš viso pasaulio, kad kai kuriose šalyse musulmonai net tapo mažuma. Visgi, jie tebėra valdantysis elitas, bet jie vis labiau toleruoja kitokį gyvenimo būdą (alkoholį, gyvenimą nesusituokus ir t.t.) – bet tik tol, kol taip gyvena turistai ar imigrantai, ypač – savo rajonuose ar viešbučiuose, pagaliau leistose statyti (bet menkose it kokios romėnų katakombos) bažnyčiose. Patys vietiniai išliko labai konservatyvūs, jiems galioja islamo teisė (šariatas), jie rengiasi labai tradiciškai. Į kitatikius gali žiūrėti kiek iš aukšto ir dėl to, kad kiti tikėjimai čia asocijuojasi su skurdokais ekonominiais migrantais.

*Šiaurės Artimieji rytai (Sirija, Irakas, Iranas, Egiptas ir t.t.). Tai – senųjų civilizacijų žemės, kurias islamas užkariavo vienas pirmųjų. Be to, nuo pat islamo atsiradimo šių žemių nevaldė nemusulmonai – išskyrus nebent labai trumpus periodus. Visgi, į islamą atsivertė ne visi jų gyventojai, tarp musulmonų liko ir senos religijos (krikščionybė, judaizmas, zoroastrizmas), todėl musulmonai čia nuo seno gyveno greta kitatikių, yra prie jų įpratę, perėmę iš jų kai kurias idėjas (įskaitant – iš dalies – aprangą), bet vis tiek suvokiantys islamą kaip pagrindinį kelią (nors karts nuo karto kai kurie vietos politikai siūlo sukti šiek tiek kitu keliu – o tai kartais iššaukia radikalų religingesnių musulmonų atsaką). Be įspūdingų mečečių yra ir bažnyčių, šventų krikščionims vietų. Vietiniai žmonės čia kiek mažiau konservatyvūs, nei Arabijos pusiasalyje.

*Šiaurės Afrika (Marokas, Alžyras, Tunisas ir kt.). Šitas arabų žemes buvo pasidalinę Europos kolonistai. Islamas ten yra kaip religija, bet elito kultūra – labiau vakarietiška (pvz. prancūziška). Religingumas, religiniai drabužiai ir kt. kartais suvokiamas kaip tam tikras „kaimietiškumas“. Įkvėpimo daugelis vietinių žiūri į Paryžių, o ne Arabijos pusiasalį. Tačiau visgi daugelis musulmoniškų normų įtvirtintos įstatymais.

*Juodaodžių musulmonų kraštai (Sacharos dykuma ir į pietus nuo jos). Čia niekada nevaldė arabai, bet islamas atėjo per pirklius. Vietiniai išlaikė savo kalbas, nors ir pakeitė religiją. Išlaikė ir daug senųjų pagoniškų tradicijų: visokius užkeikimus, talismanus (džudžu) ir pan. Tradiciniai musulmonai tokių nepripažįsta. Gali būti paplitęs ir alkoholis bei kitoks svaiginimasis. Taip pat čia didelė Europos kolonistų įtaka, kurie buvo pasidalinę visą Afriką – elito kultūra paprastai nėra arabų, o labiau vakarietiška. Kita vertus, tai – patys skurdžiausi musulmonų kraštai, tad dalis tradicijų mažai „įperkamos“ vietiniams.

*Pietų Azija (Afganistanas, Pakistanas, Indija, Bangladešas). Čia musulmonai apsupti kitų tikėjimų ir idėjų ir periodiškai patenka į „karo sąlygas“ – prieš juos būna naudojamas net genocidas, pogromai. Tad kai kurie musulmonai irgi suka į radikalizmo, terorizmo pusę, nori persekioti atsimetusius nuo tikėjimo, patys „suduoda smūgius“ kitatikiams ir pan. Visgi, didžioji dalis musulmonų įsilieję į platesnę vietos kultūrą ir žmogui iš šalies kartais sunku atskirti hinduistą nuo musulmono – bet iš karto galima pasakyti, kad jis iš Pietų Azijos („desis“, kaip jie visi kartu save vadina). Kaip ir juodaodžių kraštų, Pietų Azijos musulmonų regionai itin skurdūs, tad čia nėra likusiam islamo pasauliui būdingos švaros (pvz. mečetėse).

*Musulmoniška pietryčių Azija (Malaizija, Indonezija, Brunėjus ir kai kurie Tailando, Filipinų regionai). Islamas čia atėjo taikiai per pirklius. Vietiniai ir toliau kalba savo kalbom, o ne arabiškai, yra daug religinių mažumų, kurios vietomis sudaro daugumą (krikščionys, budistai, hinduistai). Islamas čia gana nuosaikus: dauguma moterų dirba, net ir skarelės spalvingos. Musulmonų teisė dažniausiai galioja tik musulmonams (pvz. kelias žmonas gali turėti tik musulmonai). Tik tose zonose, kur mažumų visai nėra, ji labiau įtakoja bendrą gyvenimą (pvz. daugelyje Malaizijos valstijų, kur musulmonų mažiau, savaitgalis yra šeštadienį-sekmadienį ir tik ten, kur musulmonų įtaka didžiausia, penktadienį-šeštadienį).

*Komunistų / ateistų valdytos zonos (Sovietų Sąjungos, Jugoslavijos, Kinijos: vidurinė Azija, Bosnija, Azerbaidžanas, Kosovas taip pat Albanija). Čia islamas apnykęs panašiai, kaip krikščionybė pas mus, nes ilgą laiką jis buvo daugmaž uždraustas (uždarinėtos mečetės, draustas Koranas ir pan.). Daugelis žmonių nelabai religingi (t.y. švenčia religines šventes, bet nesilaiko visų priesakų) ir tik pavieniai vėl atradę religiją. Net valdžios į religinguosius dažnai „žiūri kreivai“, kaip į tam tikrą pavojų. Įstatymai ten panašūs, kaip ir ne pas musulmonus: alkoholis legalus ir lengvai prieinamas, draudžiama turėti kelias žmonas, savaitgalis šeštadienį-sekmadienį, religija atsieta nuo valdžios. Komunistai taip nustatė ir tai nebuvo panaikinta net ir ten, kur komunistai seniai nebevaldo.

Unikalus reiškinys – Turkija. Ten valdęs Mustafa Kemalis Atatiurkas buvo ateistinių pažiūrų, tad Turkija daug kuo primena buvusias komunistų žemes: islamiškų įstatymų ten nėra, kaip tik priešingai: buvo įvairūs įstatymai, draudę gyventi pagal islamo normas (pvz. moterys daug ko negalėjo daryti su skarelėmis). Tačiau atėjus į valdžią Erdoganui islamas šiek tiek atgimė, nors vis dar toli iki to, kas yra kitur.

Taip pat yra ir įvairių ypatingesnių islamo “sektų”. Viena žymiausių – sufijai, išgarsinti besisukančių dervišų šokio. Taip sufijai siekia vienybės su Dievu, bet šis šokis Turkijoje ir kitur tapo ir reginiu turistams.

Toje pačioje šalyje, be abejo, gali būti teritorijų su skirtingu religingumo laipsniu – skirtingų regionų ar net skirtingų zonų tame pačiame mieste. Pvz. Turkijoje Stambulas yra pasaulietiškesnis, tačiau toliau nuo didelių miestų ir pakrantės, ypač provincijoje, gyventojai bus religingesni ir konservatyvesni. Irane Teheranas, Širazas yra pasaulietiškesni, Isfahanas, Jazdas jau kiek konservatyvesni, Komas – visai religinis miestas. Dažnai tai matyti iš moterų aprangos – jei aplinkui, gatvėse padaugėjo juodai, ilgais rūbais apsirengusių moterų, ko gero esate konservatyvesnėje vietovėje.

Ramadanas – šventas mėnuo, kai negalima* valgyti

Unikalus metas islamo pasaulyje – Ramadano mėnuo. Jis kasmet trunka 30 dienų ir, kadangi apskaičiuojamas pagal musulmonišką (mėnulio) kalendorių, išpuola vis kitu metu (kiekvienais metais ~10 dienų anksčiau, nei praeitais).

Ramadano metu musulmonams draudžiama valgyti ir gerti kol patekėjus saulė. Religingesnėse šalyse tai reiškia ir kad užsidaro daug restoranų. Kai kurie veikia – ne tik dėl mažumų, bet ir todėl, kad kai kuriems musulmonams leidžiama ramadano nesilaikyti – tarp jų keliaujantiems. Tiesa, net ir keliaujantiems nerekomenduojama (ar net draudžiama) gerti, valgyti viešumoje, kad neerzinti vietinių. Vakarais per Ramadaną miestai atgimsta, žmonės eina valgyti gausios iftaro vakarienės

Po religingesnes musulmonų šalis geriau vengti keliauti per Ramadaną – nebent norėtųsi kaip tik patirti šį mėnesį, musulmonų kultūrą (ar gal net pačiam išbandyti Ramadano pasninką).

Tuo tarpu mažiau religingose šalyse (pvz. pokomunistinėse) Ramadanas – savotiškas simbolis. Tarkim, Bosnijoje buvo įdomu girdėti „saulėlydžio patrankos“ šūvius, pranešdavusius, kad jau „galima eiti valgyti“, matyti šen bei ten iftaro vakarienės reklamas. Bet, jei nebūčiau to žinojęs, gal net nebūčiau pastebėjęs, kad tuo metu buvo Ramadanas…

Ramadano pabaiga vadinama Eid Al Fitr ir tai yra viena didžiausių musulmonų švenčių, kuri dalyje musulmonų pasaulio švenčiama su fejerverkais kaip nauji metai.

Alkoholis – kur jį rasti musulmonų kraštuose?

Vienas dažniausių klausimų, kuriuos girdžiu apie musulmonų šalis: „O kaip su alkoholiu, ar bus kur gerti, kiek kainuos?“. Musulmonams gerti religija draudžia ir jie religingesni, nei daugelis krikščionių.

Pats negeriu, bet Aistė mėgsta vakarais išgerti taurę vyno – taigi, ir ieškoti, kur įsigyti alkoholio musulmoniškose šalyse, tenka.

Dažniausiai musulmoniškokse šalyse alkoholio yra, bet jį įsigyti sunkiau, nei kitur, nepakanka tiesiog nueiti į atsitiktinę parduotuvę ar restoraną, apsistoti atsitiktiniame viešbutyje – didelė tikimybė, kad alkoholio ten nebus. Jei reikia, tai turi domėtis iš anksto, ieškoti „Google“ kur jo yra ir ten eiti. Terminai „Dry“ („sausas“), „Halal“ ir pan. reiškia, kad alkoholio nėra.

Dažnai alkoholio būna tik brangesniuose viešbučiuose, vakariečiams pritaikytuose kurortuose. Kitos vietos, kur galima įsigyti alkoholio, daugybėje šalių paslėptos – t.y. nėra aiškių iškabų, vitrinų, galima rasti tik internetu arba pagal kokias turistams įspraudžiamas reklamas.

Net jei alkoholio yra, dėl aukštų akcizų jis dažnai musulmoniškose šalyse brangesnis. Įmanoma atsivežti jo pačiam ar nusipirkti oro uosto „Duty Free“, bet yra įvežamo kiekio ribojimai – reikia susipažinti su ribojimais būtent toje šalyje, kad muitinė nekonfiskuotų.

Paprasčiau su alkoholiu tose šalyse, kur anksčiau valdė komunistai ir gerokai apnaikino religiją (pvz. Vidurinėje Azijoje, Bosnijoje), arba kur yra didelės kitatikių mažumos.

Tačiau yra „supermusulmoniškų“ šalių (bet tokių nedaug ir daugelis jų neturistinės) kur legalaus alkoholio nėra išvis (net oro uosto duty free alus bus nebent nealkoholinis). Taip, jo galima įsigyti nelegaliai. Pvz. Mauritanijoje (kur alkoholis uždraustas išvis) mano žmonai sakė eiti į kažkokį nepažymėtą iškabomis barą ir prašyti ten. Galiausiai ji nedrįso. Reikia suprasti, kad, jei alkoholio vartojimas nelegalus, tai visuomenės ir valdžios požiūris į jo gėrimą panašus, kaip Lietuvoje į narkotikus – įskaitant ir galimybę rimtai papulti į įstatymo nemalonę, net pasėdėti „belangėje“. Todėl manau tikrai neverta prasidėti, net jei šansas ir nedidelis. Dažnam vietiniam jis bus pažįstamas veikiau kaip dezinfekcinė medžiaga valymui ar medicinai, o ne vartojimui laisvalaikiu. Liberalesnius, tuo tarpu, gal sutiksite keliaujančius pasilinksminti su alkoholiu į netolimą užsienį.

O net ir kitose musulmoniškose šalyse rekomenduočiau pamėginti pabūti kelionėje be alkoholio: taip kartu ir geriau susipažinsi su vietos kultūra. Galima pabandyti laisvalaikio ar vakarojimo būdus, kurie populiarūs tame krašte: gal sėdėjimas prie arbatos ar airano, gal kaljano – tai gali būti ir kortos, kauliukai, nardai (backgammon) stalo žaidimai. Atrasite daugiau naujo.

Kas dar draudžiama musulmonų šalyse

Kiaulienos dažnai musulmonų kraštuose gauti dar sunkiau nei alkoholio, nes ją lengva pakeisti kita mėsa ir daugelis pakeičia, tad neverta importuoti. Visgi, zonose, kur daugiau turistų ar religinių mažumų, galima rasti kiaulienos parduotuvių.

Kiaulės laikomos purvinais gyvūnais, o taip pat ir šunys – dėl to jų musulmonų kraštuose mažai, daugiau kačių, bet šunis kai kas augina, jie gali būti naudojami medžioklei.

Kadangi musulmonai kreivai žiūri į vyrų ir moterų “nerimtus santykius”, ikivestuvinį seksą, sekso naudojimą vien malonumui ir pan., tai kai kuriose šalyse draudžiami net puslapiai ir programos, kurie “gali tai skatinti”. Kiek ir kokios – jau priklauso nuo šalies; gali būti tik pornografija, gali būti “Tinder”, o gali būti net ir “Whatsapp”. Tad šios programos pasiekiamos nebent su VPN.

Islamo pasaulį pažinti verta

Europoje musulmonai kartais turi ne kokią reputaciją, islamo pasaulio kai kas prisibijo. Net tie patys žmonės, kurie ieško kultūrinių patirčių ir savęs kur Indijoje ar Rytų Azijoje, dažnai islamo šalių privengia. Tuo tarpu kas keliauja į islamo šalis dažnai laikosi kurortuose ar tarptautinėse zonose.

Tačiau norinčiam pažinti svečias kultūras islamo pasaulis yra labai įdomi vieta. Žmonės ten gyvena kitaip ir jų filosofija tvirta, tikrai nenykstanti. Daugelis jų – labai svetingi ir noriai bendrauja su atvykėliais. Islamo pasaulis – vienas iš vos kelių pasaulio “kultūrinių žemynų”. Nuo kitų – tiek Vakarų pasaulio, tiek kokios Rytų Azijos – jis skiriasi kaip diena ir naktis. Jam priklauso beveik 2 milijardai žmonių – tai yra, ketvirtadalis pasaulio!

Taigi, kol nepažinai islamo pasaulio *iš tikrųjų*, tol tikrai nesi pažinęs viso pasaulio. Kviečiu kitoje kelionėje į islamo kraštus pamėginti tai padaryti!

Komentarai

Budizmą sutiksite visur pietryčių ar rytų Azijoje – spalvingas jo šventoves, vienuolius, ritualus.

Kiekvienas keliautojas po šias šalis turėtų bent šį tą žinoti apie budizmą, nes su budizmu susijusios daugybė lankytinų vietų, švenčių, o ir vietinių gyvenimo būdas bei kultūra.

Čia – trumpas, bet išsamus aprašymas, kad nesijaustumėte “žalias” budistiniame pasaulyje. Koncentruojuosi į tai, su kuo susiduria ir ką gali pamatyti turistas.

10 budizmo patirčių turistams

1.Nuodugniai aplankykite budistų šventyklą. Aplankykite didžiausią budistinės šalies budistų šventyklą ar kelias jų ir pasistenkite ten praleisti kelias valandas, įsigilinti į kiekvieno pastato ar statulos reikšmę, ritualus. Tam padės ir šis straipsnis. Geriau aplankyti vieną ar kelias šventyklas ilgiau, nei daug šventyklų trumpai: daug kas kartojasi. Jei įmanoma, bent į vieną šventyklą eikite su ekskursija.

2.Pernakvokite šventykloje. Kai kurios budistų šventyklos priima nakvynei svečius – ne vien budistus. Taip galima išvysti ir net pačiam sudalyvauti budistiniuose rytiniuose ir vakariniuose ritualuose, kai kur viskas paaiškinama angliškai. Labiausiai ši patirtis, vadinama Templestay, išvystyta Pietų Korėjoje, bet yra ir Japonijoje.

3.Būkite priblokštas didžiųjų Budos statulų. Jos – didžiausios ikimodernaus pasaulio skulptūros. Kai kuriems tiems akmeniniams milžinams po 500, 1000 ar net 1500 metų ir jie dydžio sulig daugiaaukščiais pastatais. Tačiau jų statybos nesustojo: iki pat šiol statomos vis didesnės ir didesnės, kovojant dėl visokiausių “didžiausių” titulų. Dalis jų guli šventyklose, dalis iškaltos uolose. Dar kitur lenktyniaujama ne dydžiais, bet kiekiais: vienoje šventykloje gali būti ir tūkstančiai statulų.

4.Nueikite į budistų grotas. Seniausia ir įspūdingiausia budistinė tapyba išlikusi grotose: ten 1000 metų senumo Budos gyvenimo, rojaus ir pragaro, Bodisatvų ir šventyklų finansuotojų atvaizdai. Daugiausia Kinijoje, Šilko kelio zonoje.

5.Sudalyvaukite budistų šventėje. Pavyzdžiui, Budos gimtadienyje, kuris kiekvienoje budistinėje šalyje švenčiamas, rodos, skiritngu metu ir kitaip. Tarkime, Pietų Korėjoje – su milijonais nuostabiai švytinčių žibintų.

6.Stebėkite aukas renkančius vienuolius. Ištisos eilės vienuolių eina per namus, o praeiviai klaupiasi prieš juos, pardavėjai atiduoda prekes tikėdamiesi geresnės karmos. Tokių vaizdų galima pasižiūrėti pietryčių Azijoje – kai kur kasdien, kai kur labiau per šventes.

8.Išmėginkite pusiau meditacines kultūrines patirtis, kaip arbatos gėrimo ceremoniją Japonijoje ar Pietų Korėjoje.

9.Nueikite į ‘budistų pragarą’. Tai unikalūs baisių statulų kompleksai, vaizduojantys blogiausią budistinį pasaulį, kuriame atgims “blogiausi žmonės”: atvaizduojamos pabaisos, žudymai, kankinimai, žaginimai. Tai Budistinių pragarų mačiau Tailande, Kinijoje.

10.Nueikite į pokalbį su vienuoliu, kurio galėsite tiesiai paklausti dar likusių klausimų apie budistines tiesas ir gyvenimo būdą. Tokie pokalbiai populiarūs Tailande.

Budizmo esmė – kuo tiki budistai

Budistai mano, kad gyventi reikia saikingai, neiti į jokius kraštutinumus. Duoti (ypač vienuoliams), būti doram, susivokti savyje.

Budistai tiki, kad po mirties žmogus (jo siela) vėl atgims iš naujo (reinkarnacija). Ir kiekvienas žmogus jau yra gyvenęs daugybę kartų iki tol. Kiekviename gyvenime žmogus renka karmą – savotiškus “taškus” už gėrį (ar neigiamus taškus už blogį). Kuo geresnė bus tavo karma, tuo geresnis bus tavo sekantis gyvenimas. O galiausiai, jei gyvenimus gyvensi gerai, pasieksi nirvaną – vėl atgimti nebeteks. Budistų nuomone, gyvenimas yra kančia, todėl vėl nebeatgimti – didžiulis pasiekimas.

Atgimti galima ne tik žmogumi, tačiau ir gyvūnu. Daugybė gyvūnų, net vabzdžių praeityje yra buvę žmonėmis. Todėl budistai gyvūnus labai gerbia: dalis yra vegetarai, daugelis susilaiko nuo medžioklės dėl malonumo ir pan.

Taip pat, atgimti galima ne tik šiame pasaulyje, o ir kituose. Blogiausi pasauliai narakos kartais vadinami budistų pragaru. Tačiau tas pragaras neamžinas – atkentėjus ten už blogą karmą, siela vėl gali atgimti mūsų pasaulyje. Analogiškai kiti pasauliai gali būti pavdinami “budistų rojais”, ten atgimstama savotiškomis “dievybėmis”. Bet ir tai neamžina: blogai elgiantis, kitas atgimimas gali būti vėl žemėje ar net narakoje.

Budizmą įkūrė Buda (tikrasis vardas – Sidarta Gautama, dar žinomas kaip Šakjamunis) ~VI a. pr. Kr. (t.y. ~600 metų anksčiau, nei krikščionybę). Buda buvo vaikystėje išlepintas princas, nematęs nieko anapus turtingų rūmų. Paaugęs ir išvydęs elgetą, ligonį, lavoną, jis ėmė ieškoti gyvenimo prasmės, suabejojo ar gerai šitaip švaistūniškai gyventi ir, pabėgęs iš rūmų, išmėgino elgetos gyvenimą. Galiausiai, sėdėdamas po Bodhi medžiu patyrė nušvitimą: suprato, kad ir turto pertekliaus, ir visiško skurdo keliai yra blogi – reikia gyventi “neperdedant”, eiti “viduriniu keliu”.

Nors kai rašomas tiesiog “Buda” paprastai turimas omeny būtent Sidarta Gautama / Šakjamunis, iš tikro budizme bet kuris, kas pasiekia nirvaną, yra laikomas buda. Paprastumo dėlei, šiame straipsnyje kai Buda parašyta iš didžiosios raidės, turimas omeny budizmo įkūrėjas Sidarta Gautama, o buda iš mažosios – bet kuris, pasiekęs nirvaną.

Budistų šventyklos

Budistų šventyklos – tai ištisi pastatų kompleksai, stovintys savotiškame parke. Kiekviena skulptūra ar skulptūrų grupė gali turėti po atskirą pastatą.

Svarbią vietą šventyklose užima Budos skulptūros. Jis dažniausiai vaizduojamas tokiomis pozomis, kokiose buvo svarbiausiais savo gyvenimo momentais. Sėdėdamas lotoso poza Buda patyrė nušvitimą (į žemę nukreipti pirštai reiškia “kviečiu žemę būti šio įvykio liudytoja”). Gulėdamas pasirėmęs Buda mirė. Labai reikšmingos Budos rankų padėtys (mudros): kiekviena jų turi savo reikšmę ir pagal jas atskirsi, kuris tai tiksliai Budos gyvenimo momentas. Daugelis svarbiausių šventyklos ritualų atliekami prieš Budos skulptūras.

Be “dabarties Budos” (Sidatos Gautamos) statulų gali būti ir ateityje iškilsiančio budos – Maitrėjos – statulos.

Rytų Azijoje (Kinija, Japonija, Korėja) šventyklose atvaizduojamos ir Bodisatvos – žmonės, kurie tapo budomis, tačiau pasirinko likti žemėje, padėti kitiems žmonėms siekti nušvitimo. Bodisatvos dažnai vaizduojamos su aureolėmis. Tarp tokių garsiausia – Guan In (Japonijoje ji vadinama Kanon, Indijoje – Avalokitešvara, taip pat žinoma kaip “gailestingumo deivė”). Ji kartais vaizduojama su tūkstančiu rankų, akių, daug veidų.

Taip pat būna ir mažesnės arhatų – nušvitusių žmonių, Budos pasekėjų – statulos: kai kuriuose regionuose jos vaizduojamos kaip paprasti žmonės, o kai kur, pvz. Kinijoje, arhatų skulptūros smarkiai susimbolintos, jų kūno bruožai atspindi pasakojimus apie juos (pvz. gerai girdėjęs arhatas vaizduojamas kaip turintis dideles ausis). Arčiausiai Budos vaizduojamas jo pasekėjas – Ananda, užrašydavęs istorijas. Kai kuriose šalyse (pvz. Tailande) įprastos ir neseniai gyvenusių žymių budistų vienuolių statulos ar vaškinės figūros.

Vienos svarbiausių vietų šventyklose – tos, kuriuose, kaip tikima, yra Budos ar svarbių vienuolių relikvijos (pvz. užkasti Budos pelenai). Tokius pastatus vienija tai, kad jie, it piramidės, į viršų siaurėja, tačiau tie pastatai skirtinguose regionuose labai skiriasi. Pietų Azijoje tai stupos – kupsto ar apmūryto kalno formos. O Rytų Azijoje – pagodos: didžiuliai mediniai į viršų siaurėjantys bokštai arba kur kas mažesnės akmeninės “kolonos”.

Itin išraiškingi šventyklose ir jų vartai, skiriantys šventą jų vidų nuo profaniškos išorės. Įprasta, kad vienus jų saugo keturi dangaus karaliai (skulptūros), primenantys demonus, simbolizuojantys pasaulio puses. Šventyklų vartų gali būti keli iš eilės.

Šventyklų pastatų viduje freskos atvaizduoja ne tik šį Budos gyvenimą, tačiau ir praeitus (tai vadinasi džatakos) – gausybę pasakojimų-pasakėčių, kaip Buda, gyvenęs dar gyvūno gyvenimą, elgėsi tinkamai. Kai kuriose šventyklose rasi ir blogiausio budistų pasaulio (“pragaro”) narakos vaizdus, skulptūras. Jie būna itin žiaurūs, kokių labiau tikėtumeis siaubo filme nei šventykloje.

Vakariečius kartais išgąsdina budistų šventyklas puošiančios svastikos, ypač Rytų Azijoje. Japonijoje ir Korėjoje įprasta, kad net žemėlapiuose budistų šventyklos žymimos svastikomis (panašiai kaip bažnyčios – kryžiais). Tačiau svastikos tikrai niekaip nesusijusios su nacizmu: svastika yra daug senesnis simbolis ir budistus (kaip ir Lietuvos pagonis) jų siejimas su naciais žeidžia bei parodo pačio siejančiojo neišsilavinimą.

Priešingai nei krikščionybė ar islamas, Budizmas nereikalauja visiškai atmesti kitų tikėjimų, todėl daugelyje šalių budistų šventyklose gali pamatyti ir nebudistinių simbolių, perimtų iš anksčiau tose šalyse vyravusių religijų. Dažnai tie patys žmonės eina ir į budistų, ir ne į budistų šventyklas. Pvz. Pietryčių Azijoje šventyklose gali būti atvaizduojami hinduistų dievai, Kinijoje – taoizmo dievybės ir simboliai, Korėjoje – šamanizmo (šventi kalnai, grįžulo ratai), Japonijoje daugybė tų pačių žmonių yra ir budistai, ir šintoistai.

Budistų ritualai

Budistų šventykloms vadovauja budistų vienuoliai. Šis pavadinimas ne visai teisingas, nes dalis vienuolių yra vedę (priklausomai nuo ordino), o kai kuriose šalyse įprasta vienuoliu tapti laikinai (pvz. Tailande vienuoliu per gyvenimą turėtų pabūti kiekvienas vyras). Budistų vienuoliai – labiau tarsi šventikai: jie atlieka visus ritualus. Jie gyvena šventyklose, kuriose tarnauja. Juos atskirsi pagal drabužius, tačiau nėra vieno standarto: Tailande vienuoliai rengiasi oranžine spalva, Tibete – raudona, Korėjoje – pilka ir pan.

Įeinant į Budistų šventyklą nusilenkiama (daug kur rankas sudėjus priešais krūtinę), o tikslus pagerbimas priklauso nuo regiono – Korėjoje įprastas simbolinis parklupimas, kurio metu klaupiamasi, tada stojamasi keturpėsčiam, vienu metu žemė paliečiama alkūnėmis, keliais bei kakta, pakeliami į viršų delnai ir vėl stojamasi. Įprasta trijų tokių nusilenkimų “serija”. Pamaldūs budistai, būna, padaro 108 tokius nusilenkimus iš eilės (kasdien), o ypatingais atvejais padaromi net 3000: “žmonėms iš šalies” tai net ir fiziškai sudėtinga.

Budistų pamaldose tokie pagarbos atidavimai derinami su sutrų – simbolinių šlvoninimo tekstų – skandavimu.

Be kasdienių pamaldų, būna specialių – pvz. septynios pamaldos už mirusįjį kas septynias dienas po jo mirties kol, tikima, jo siela blaškosi.

Kitas dažnai šventyklose matomas ritualas – smilkalų deginimas. Taip apvaloma aplinka. Įprasta, kad žvakės ar smilkalai uždegami priešais stupą ar pagodą, tuomet simboliškai nusilenkiama ir stupa ar pagoda apeinama tris kartus. Visuomet pagal laikrodžio rodyklę, kad į pagodą ar stupą būtų atsukta dešinė ranka. Kūno padėtis – svarbi: negerai stovėti nugara į Budą ar taip, kad būtum aukščiau už Budą (tas pats gali būti taikoma ir vienuoliams).

Kai kuriose šalyse, pvz. Korėjoje ir Japonijoje, turistams siūloma pagyventi šventykloje (Templestay), sudalyvauti pamaldose. Kita panaši “pramoga” – pokalbis su vienuoliu. Tiems, kas susidūrė su įvairiomis “misionieriaujančiomis” religijomis, pvz. krišnaitais ar mormonais, tokios “patirtys” gali kelti įtarimą: prieš einant į “Templestay” Korėjoje mano žmona, tarkime, sakė “bet aš ne budistė”, “tai aišku bandys atversti į savo religiją…”, bet nieko panašaus. Šiose patirtyse žmonės atkartoja ritualus, kad geriau suprastų jų prasmę, kitą kultūrą, tikėjimo primesti niekas nebandė. Apskritai daugybėje budistinių šalių religija suvokiama labiau kaip “paslauga” (padeda kaupti karmą, spręsti gyvenimo problemas ir pan.), o ne kaip vienintelis kelias.

Vakaruose Budizmas dažnai siejamas su meditacija: smegenų išvalymu nuo minčių ar nuolatiniu mąstymu apie kokį neatsakomą klausimą. Tačiau meditacija svarbi tik kai kuriose budizmo formose, ypač zen budizme). Meditacija gali būti atliekama sėdint, vaikštant. Kai kurios budistinių šalių kultūrų detalės gali būti suvokiamos kaip meditacijos formos: pvz. arbatos gėrimo ceremonijos ar sutrų perrašymas.

Svarbus ritualas budizme – aukojimas. Gauti teigiamos karmos galima įvairiais būdais, bet vienas paprasčiausių ir aiškiausių – paaukoti šventyklai ar vienuolynui. Todėl vienuoliai (ypač pietryčių Azijoje) dažnai vaikšto rinkdami aukas (žavu regėti šitas procesijas), šventyklų statulos būna apkamšytos pinigais. Pietryčių Azija vienas pirmaujančių pasaulyje regionų pagal dosnumą aukojimams.

Tvirčiausiai budistinių šalių žmones žeidžia, kai vakariečiai naudoja Budą tarsi kokį papuošimą – namams dekoruoti, tatuiruotėms ir pan. Tokie dalykai tose šalyse nelegalūs, žmogus su Budos tatuiruote iš kai kur gali būti net deportuotas ir pan.

Budizmo paplitimas ir rūšys

Budistų pasaulyje yra ~500 mln., ~8% visų pasaulio žmonių, tai ketvirta pagal dydį religija.

Budizmas paplitęs Rytų ir Pietryčių Azijoje.

Pagrindinės Budizmo rūšys yra Teravados ir Mahajanos budizmas. Teravados budizmas dažnai laikomas “autentiškensiu”, jis paplitęs Pietryčių Azijoje ir garbina / gerbia visų pirma Budą, darmą (pasaulio tvarką) ir vienuolius. Užsieniečiai kartais net pavadina jį “ateistine religija”, nes esą ten nėra dievų ar dievybių (juk Buda buvo žmogus, o tvarka nėra sukurta Dievo – ji tiesiog Yra). Teravados budistai koncentruojasi į save, į savo nušvitimo siekimą.

Mahajanos budizme, tuo tarpu, dar yra ir Bodisatvos, kurios artimesnės vakarietiškam supratimui apie tai, kas yra dievybė – daro įtaką pasauliui ir po savo mirties, meldžiama jų pagalbos ir gerai ne tik nušvisti pačiam, bet ir (beveik pasiekus nušvitimą) padėti to siekti kitiems. Mahajanos budizmas taip pat labiau bendruomeninis, o jo vienuoliai netgi pagarsėję kaip kariai, prireikus ginantys savo tėvynes (pvz. Šao Lino vienuolyne jie sukūrė garsųjį kung fu kovos meną).

Be šių pagrindinių budizmo formų dar yra vadžrajana, paplitusi Tibete ir Mongolijoje, labiau ezoterinė. Su ja siejamos mandalos (ratai, pvz. supilami iš smėlio ir paskui sunaikinami), kaukolių simboliai.

Vakaruose tikriausiai labiausiai mėgiamas zen budizmas, kurio viena esmių – meditacija, kelionė į save.

Komentarai

2014 m. lapkričio 21 d.. Skandalas dėl Whydoto dainos “Šėtone prašau” paskatino giliau pažvelgti į šventvagystę. Be emocijų – atsiribojus nuo tikėjimų ir politikos.

Priešingai dažnai nuomonei, “šventvagystės” būdingos daugumai kultūrų ir ideologijų – ir sovietinei ateistinei, ir Vakarų Europos sekuliariajai. Nykstant vienoms šventvagystėms atsiranda naujos. Jos gali būti vadinamos įvairiai: “tabu”, “nepolitkorektiškumas” – bet visa tai vienas ir tas pats.

Šventvagystė plačiąja prasme – tai mintys ar elgesys smerkiami ne todėl, kad būtų pavojingi, bet tik todėl, kad daug kam nepriimtini moraliniu požiūriu (t.y. netoleruojami). Daug kas gali nepatikti – tačiau tik šventvagystes siūloma dėl to drausti, su šventvagiais susidoroti. Nes šventvagystės kėsinasi į tai, kas laikoma šventu – o tai gali būti Dievas, tėvynė, politinė sistema, žmogaus teisės.

Šventvagystę galima įžvelgti tada, kai žmonės, jei pažvelgtum iš šalies (kitos kultūros), nepaaiškinamai pyksta dėl kažkokių dalykų rašymo ar sakymo. Šventvagysčių neigiamų pasekmių joks mokslas neįrodė ir negali įrodyti, tačiau vis tiek atsiranda noras cenzūruoti ar bent jau persekioti taip manančius ir kalbančius “šventvagius”, kurti internetines grupes kovai su jais, viešus protestus, raginimus atleisti iš darbo ir t.t. Kaip kiekviena ideologija turi savo šventenybes ir šventvagystes, taip kiekviena turi ir savo “davatkas”.

Krikščioniškos šventvagystės

Egzorcistas Valkauskas taip pakomentavo Whydoto dainą “Šėtone prašau” “Delfi” portalui, sugretindamas krikščionišką ir vakarietišką šventvagystes:

“Jeigu dainoje būtų raginimas daužyti negrų galvas į sieną, žydų galvas į sieną ar gėjų galvas į sieną, manau, būtume išgarsėję pasaulyje ir tokio atgarsio sulaukę, kad ne tik Lietuva sureaguotų. Tačiau žodžiai apie vaikų galvų daužymą į sieną vertinami kaip saviraiška.”

Toliau Valkauskas kritikuoja dainoje skambantį kreipimąsi į Šėtoną. Krikščioniškoje kultūroje kažko viešai prašyti Šėtono – šventvagystė. Seniau (prieš daug dešimtmečių) už tokią šventvagystę Europoje būtų buvę baudžiama labai rimtai. Tačiau šiandien į krikščionišką šventvagystę Europoje (ir Lietuvoje) taip rimtai nebežiūrima. Tad ir Whydotą ginančių daug.

Tautinės šventvagystės

XIX a. greta krikščioniškų šventvagysčių Europoje atsirado tautinės šventvagystės – tai nepagarba himnui, vėliavai, nacionaliniams didvyriams ir pan. Tėvynėms anuomet suteikta panaši šventumo aura, kokią seniau turėjo tik bažnyčia. Valstybių himnuose, patriotinėse eilėse frazės, anskčiau skirtos tik Dievui (šventas, pašlovintas ir pan.), imamos taikyti savo šaliai. Priešingai krikščioniškoms šventvagystėms, tautinės šventvagystės yra plačiau mūsuose smerkiamos ir kai kurios jų yra kriminalizuotos. Tačiau jos pasitraukė į antrą planą – dabar dažniausiai persekiojama už naujas “Šiuolaikinių Vakarų šventvagystes”.

Šiuolaikinių Vakarų šventvagystės

Kaip XIX a. buvo “įšventintos” tautos, taip XX a. pabaigoje Vakaruose – žmogaus teisės. Tiksliau, vien tik tas jų modelis, koks jis yra ten ir dabar, nes savo žmogaus teises turi kiekviena kultūra. Šis žmogaus teisių modelis laikomas vieninteliu leistinu, prieštaravimas jam – šventvagyste. Juk žmogaus teisės esą prigimtinės, visuotinės (tą moksliškai įrodyti dar sunkiau, nei Dievo egzistavimą pagal konkrečios religijos modelį).

Tarp naujųjų “Vakarietiškų šventvagysčių” – ir Valkausko įvardytų grupių (juodaodžių, žydų, gėjų) minėjimas tam tikruose kontekstuose. Tai, kas leistina su kitomis grupėmis, neleistina su šiomis. Tai apima ne vien raginimą susidoroti, bet net ir konstruktyvią kritiką, nepritarimą jų pozicijai, karikatūras ar parodymą, kad yra alternatyvių nuomonių. Vakaruose bet kas, pasakyta šių grupių atžvilgiu, sukelia panašią kontraversiją, kaip krikščioniška šventvagystė prieš daugelį metų. Tai gali lemti lemti atleidimą iš darbo, pašalinimą iš aukštosios mokyklos, suėmimą, uždraudimą, skatinimus boikotuoti.

Keli pavyzdžiai (jie nėra niekuo išskirtiniai – panašūs žodžio ir nuomonės laisvės varžymai Vakarų šalyse šiandien vyksta kasdien):
a)Jungtinėje Karalystėje važinėja autobusai su reklama “Kai kurie žmonės yra gėjai. Susitaikyk su tuo”, bet buvo uždraustos reklamos ant autobusų “Negėjus ar buvęs gėjus ir tuo didžiuojuosi. Susitaikyk su tuo”. Abi skatino suprasti, kad būna įvairių žmonių, bet tik antroji pasirodė šventvagiška.
b)NBA įpareigojo Briusą Levensoną parduoti jo klubą “Atlanta Hawks” dėl jo rašyto el. laiško. Šis laiškas pavadintas rasistiniu, nors jame pačiame rasistus Levensonas pasmerkė, o pagrindinė šventvagiška mintis buvo ta, kad Levensonas norėjo, kad į jo arenas ateitų daugiau baltaodžių (kurių jas lankė neproporcingai mažai, lyginant su gyventojų sudėtimi). Panašus rasių balanso siekimas, kai siekiama didesnio juodaodžių dalyvavimo tose vietose, kur jų neproporcingai mažai, JAV laikomas progresvyviu bei taikomas plačiai, jei atvirkščiai – šventvagišku.
c)Mozilla privertė pasitraukti iš pareigų savo vadovą, JavaScript kūrėją Brendaną Eichą, nes jis 1000 dolerių auka dar iki tapdamas vadovu parėmė Kalifornijos referendumą, įtvirtinusį ten santuoką kaip sąjungą tarp vyro ir moters. Beje, “už” tame referendume balsavo dauguma kaliforniečių, viskas buvo padaryta pagal įprastą demokratinę procedūrą, gėjų santuokos tuomet buvo galimos tik keliose valstijose, be to, tai tik vienas iš daugelio įmanomų šeimos įstatymų modelių (tačiau prieštaravimas jam Vakaruose šiandien prilyginamas šventvagystei).

Dauguma Lietuvos pavyzdžių kol kas švelnesni ir retesni:
a) Žiniasklaida sukėlė pasipiktinimą Dangutės Mikutienės pastaba “Facebook” po Lietuvos krepšinio rinktinės pralaimėjimo prancūzams, kuri skambėjo taip: “Sveikinu Lietuvos komanda su sidabro medaliais! Jus esate saunuoliai ir tikri kariai !!!!! Jus esate nacionaline rinktine – Lietuvos komanda, ne is koloniju, ne is uzkariautu teritoriju – jus is mazos ir karingos tautos , jus is LIETUVOS !!!!!!!!!!!!!“. Atsiribojant nuo emocijų, šio teiginio esmė panaši kaip ir populiaraus teiginio apie bet kokį sportą “Mūsų tik trys milijonai, o jų – X dešimčių milijonų” – esą mūsų starto pozicija prastesnė. Daug Prancūzijos rinktinės narių tikrai buvo patys ar jų protėviai atvykę iš buvusių kolonijų – t.y. jei ne kolonijinė istorija, joje užgimusios prancūzakalbės šalys, šių talentų Prancūzija neturėtų. Tačiau, matyt, skandalą sukėlė faktas, kad tos kolonijos buvo Afrikoje, jų kilmės žmonės – juodaodžiai, ir kai kas tai priėmė kaip šventvagišką aliuziją į rasę. Kažin, ar būtų kilęs toks pat skandalas, jei panašiai būtų pasakyta apie kokio nors sporto Rusijos rinktinę, kuri susidėtų daugiausiai iš ukrainiečių, baltarusių, tadžikų ir kitų mažumų? Manau, kad tikrai ne.
b) Skandalą sukėlė dienraščio “Respublika” (Rimo Valeikio) karikatūros, kuriose pavaizduotas žydas ir gėjus. Tiesa, tai buvo seniai – šiandien, o juo labiau Vakaruose, skandalas, manau būtų daug didesnis. Palyginkite šią situaciją su Danijos skandalu dėl Mahometo karikatūrų – kurios buvo šventvagystė musulmonams, o europiečiai to nesuprato ir visaip gynė kaip žodžio laisvę. Atsiribojant nuo visų emocijų situacijos labai panašios: nei vienos, nei kitos karikatūros tiesiogiai niekam nepakenkė, tačiau buvo, ką įžeidė (Mahometo karikatūros daugiau žmonių, nes jos toje kultūroje didesnė šventvagystė).
c) Apkaltintas holokausto neigimu jo parašytame savaitraščio “Veidas” straipsnyje iš darbo VRM 2010 m. buvo atleistas istorikas Petras Stankeras; to pareikalavo ir kai kurių Vakarų šalių atstovai, informuoti Lietuvos “teisuolių” aktyvistų. Lietuvoje dabar draudžiama neigti nacistinius ir sovietinius nusikaltimus, tiesa, kol kas tik kai tai daroma užgauliu ar grasinančiu būdu. Atsiribojus nuo emocijų bei konkrečios situacijos (“veidas” vėliau paskelbė, kad žodis “neva” straipsnyje atsirado korektūros metu), apie sąmokslo teorijas reikia pasakyti taip: jų yra tūkstančiai, jei ne milijonai, dauguma jų yra nepagarbios toms žmonių grupėms, kurios kaltinamos sąmokslais, bet nė viena, nepriklausomai nuo to, ar su ja kovojama, ar ne, neįgyja milžiniško palaikymo, nes tiesiog, matyt, tik dalis žmonių linkę tikėti sąmokslais. Nepaisant to, kai kurios – ir tik kai kurios – teorijos imamos laikyti šventvagiškomis ir uždraudžiamos.

Šiuolaikinių Vakarų šventvagystė yra ir į vis besiplečiantį neoficialų “politiškai nekorektiškų žodžių” sąrašą įrašytų sąvokų minėjimas.

Beje, įdomu, kad veiksmai ir žodžiai prieš vaikus šiandieninėje Vakarų kultūroje irgi turi šventvagystės požymių – tiesa, ne tokiu laipsniu, kaip atitinkami dalykai, susiję su žydais, gėjais ar juodaodžiais. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad Holivudo filmuose vaikai žudomi labai retai, vaikų neįmanoma žudyti ir žiauriuose kompiuteriniuose žaidimuose, tokiuose kaip “Grand Theft Auto”. Vaikų teises Vakaruose taip pat valstybės autoritariškai prižiūri it šventenybę, ir būtent šito pasekmes – kad vaikai žino teises, bet ne pareigas – Whydotas iš dalies savo daina ir kritikavo. Ir Whydoto dainos cenzūros bandymų priežasčių manau reikia labiau ieškoti šioje “lengvojoje Vakarų šventvagystėje”, o ne Šėtono minėjime (krikščioniškoje šventvagystėje).

Sovietinės šventvagystės

Straipsniuose apie Whydotą ir jo dainą dažnai minėta, kad taip grįžtame į sovietinius laikus. Sovietinė ateisitinė sistema irgi turėjo savo šventvagystes ir dažniau nei bet kurioje kitoje Lietuvoje vyravusioje sistemoje su jomis buvo kovojama cenzūra ir dar griežtesnėmis priemonėmis (kalėjimais, psichiatrijos ligoninėmis).

Tarp sovietinių šventvagysčių – ir kritika rusų tautai. Pamenu, kaip mokykloje skaitėme Biliūno tekstą – dalis moksleivių jau turėjo perleistą originalų variantą, kita dalis – sovietų cenzūruotą. “Išsivaduosime nuo rusų” sovietiniame variante buvo pakeista į “Išsivaduosime nuo caro”.

Dar pamenu, kaip prie sovietų išleistame Pakerio fonetikos vadovėlyje buvo švelniai aprašytas masinis rusiško žargono patekimas į lietuvių kalbą: “lietuvių kalbai šiuo metu daro įtaką įvairios kalbos, pavyzdžiui, ir rusų kalba” (ar panašiai).

Sunku net palyginti rusų kalbos įtaką sovietinės okupacijos eros lietuvių kalbai su bet kurios kitos kalbos įtaka tuo metu. Toks “į vatą įsuktas” Pakerio pastebėjimas priminė šiandieninę kritiką Valkausko įvardytoms grupėms, kuri visuomet tokia pat aptaki ir sušvelninta – nors Vakaruose ir tokia sukelia kotraversijas. Priminė jis ir kai kurių poviduramžinių filosofų tekstus, mėginusius kritikuoti bažnyčią taip, kad neužsitrauktų jos rūstybės.

Tai yra, rusai sovietinėje šventvagysčių sistemoje užėmė panašią padėtį, kaip šiandien Vakaruose gėjai, žydai ar juodaodžiai, o prieš kelis šimtmečius (ar ir dabar kai kuriose šalyse) – kunigai ir karaliai.

Aišku, sovietinės šventvagystės tuo neapsiribojo: jos apėmė ir Lenino bei likusio “tarybinio panteono” kritiką, šventvagystė buvo pasisakyti už nepriklausomybę ar atvirai išreikšti krikščionišką tikėjimą. Šiuo atveju krikščioniškos-tautinės ir sovietinės šventvagysčių sistemos susidūrė tiesiogiai: Sovietinė sistema reikalavo elgtis šventvagiškai krikščionišku-tautiniu požiūriu (ir atvirkščiai).

Lietuvoje sovietinė šventvagysčių sistema niekad neišplito, ji visuomet buvo primesta iš viršaus žemyn. Antra vertus, bet kuri šventvagysčių sistema nuleidžiama panašiai: ją priėmus žymiai “elito” daliai (šiandieniniuose Vakaruose – žiniasklaidos, politinių lyderių, kažkada – vyskupų, kardinolų), kiti visuomenės nariai spaudžiami nesielgti šventvagiškai. Pavyzdžiui, vienalytės santuokos vos keliose JAV valstijose įvestos po sėkmingo referendumo – kitur jos patvirtintos nepaisant visuomenės daugumos pasipriešinimo.

Persekiojimo lygis už šventvagystes skiriasi. Gali būti tik stengiamasi užblokuoti “šventvagių” patekimą į elitą, gali būti prastinamos jų gyvenimo sąlygos (pvz. atimant algą, finansavimą), ribojama galimybė skleisti mintis, jie sodinami į kalėjimą ar net jiems įvykdoma mirties bausmė.

Mirties bausmė “šventvagiams” (pagal to krašto elito švenvagysčių supratimą) taikoma retai kur, pvz. Šiaurės Korėjoje ir kai kuriose musulmoniškose šalyse. Tačiau į kalėjimus sodinama, baudos skiriamos ir Vakarų Europoje bei Rusijoje. JAV elgiamasi kiek švelniau – ten dažniausiai apsiribojama atleidimu iš darbo ar pašalinimu iš universiteto.

Šventvagysčių kaita Europoje

Tiek Vakaruose prieš keliolika ar keliasdešimt metų, tiek Lietuvoje dabar, tolerancijos krikščioniškai-tautinėms šventvagystėms didėjimas tiesiogiai susijęs su naujų šventvagysčių, kurias čia įvardijau vakarietiškomis, gimimu. Menininkai, tarp jų ir “Fluxus” ar dadaistų judėjimai, “laužė senas dogmas” specialiai darydami vis didesnes šventvagystes krikščionišu ar tautiniu požiūriu, bet tuo pačiu vis labiau smerkė naujas, Vakarų šventvagystes, ir sukūrė naujas dogmas, kurios (ir persekiojimas už kurių pažeidimus) iki šiol Vakaruose tik stiprėja.

Kaip rašiau, atrodo, kad dauguma žmonių arba palaiko kovo 11 d. eitynes ir prieštarauja homoseksualų eitynėms, arba palaiko homoseksualų eitynes ir prieštarauja kovo 11 d. eitynėms. Homoseksualių asmenų eitynės yra šventvagiškos tautiniu-krikščionišku požiūriu, o tautinės eitynės (jei žygiuoja ne etninė mažuma) – Vakarietišku kosmopolitiniu. Jei toks visuomenės pasidalijimas į dvi dalis yra tiesa [jei kas turi visuomėnės apklausas – pasidalinkite, nes šis pastebėjimas pagrįstas tik asmeniniais diskusijų internete stebėjimais], reiškia, dauguma žmonių turi vienokią ar kitokią šventvagysčių sistemą ir norą ją įtvirtinti draudimais.

Apie “žodžio laisvę” paprastai kalbama tik tuomet, kai siekiama apginti savą poziciją nuo kaltinimų “šventvagyste” (t.y. iškrypimais, rasizmu, radikalizmu – bet esmė ta pati).

Persekiojimas už (vakarietiškas) šventvagystes Lietuvoje didėja

Tačiau visgi manau, kad periodas nuo maždaug 1995 m. iki 2005 m., o gal kiek ilgesnis, Lietuvoje buvo itin laisvas nuo persekiojimo už šventvagystes. Persekiojimas už sovietines šventvagystes sunyko kaip dūmas ~1990 m. Atrodė tikėtina, kad grįš persekiojimas už krikščioniškas šventvagystes, bet taip neatsitiko. “Lakmuso popierėlis” čia buvo J. Ivanauskaitės “Ragana ir Lietus” – šią knygą mėginta 1993 m. uždrausti (kunigo seksualinių santykių aprašymas, be abejo, krikščioniška šventvagystė), tačiau draudimas panaikintas; be to, tuo metu įteisinti ir homoseksualūs santykiai (šventvagystė ir krikščioniškoje, ir sovietinėje sistemose). Paskui sekė tikras žodžio ir sąžinės laisvės periodas – ir įstatymų, draudžiančių genocidų neigimus ar totalitarinius simbolius, dar nebuvo, ir nebuvo kitokio persekiojimo už nuomonę. Turbūt lietuviai buvo taip atsikandę sovietinės cenzūros, kad nė nebandė kurti naujos.

Bet galiausiai Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą iš ten atėjo ir vakarietiškasis šventvagysčių modelis – cenzūros ir autocenzūros vėl pagausėjo. Net kai kurias XX a. pabaigos dainas, kaip grupės “Diktatūra” “Šį vakarą tamsų” (apie juodaodžio užpuolimą) ar “Lipnių Maharadžos pirštų” “Aš nušoviau Brazauską” staiga buvo pasiūlyta tirti teisiniu požiūriu – nors jos, kaip ir dainos “Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską”, “Mėgstamiausia mano draugo suknelė” (apie transvestitą, nužudytą kunigų) savo laiku, tame tikrai tolerantiškame dešimtmetyje, buvo priimtos visai normaliai.

Nereiškia, kad žmonės joms pritarė ar juoba kad visi jų klausė. Tačiau kritika menui tuo metu dažniau apsiribodavo žodžiais “nepatinka”, “nesutinku”, o ne “uždrausti”, “nubausti”. Įdomu, ar Whydoto daina tada būtų buvusi tokia pat kontraversiška? Dalykų, laikomų šventvagystėmis, Lietuvoje tik daugėja, tik jos ateina ne iš ten, kur dauguma tikisi: ne iš Rytų ir ne iš bažnyčios, o iš Vakarų.

~2000 m. Lietuva daug kuo buvo silpnesnė už Vakarų Europą: ekonomika, korupcijos lygiu, technologijomis. Visgi, žodžio laisve ją tuomet pranokome. Nepaisant to, įpratę žiūrėti į Vakarus kaip į pavyzdį Lietuvos politikai stengėsi juos imituoti kuo labiau, neskyrė ekonominių patarimų nuo ideologinių pamokymų. Ir šiandien manau, kad vakarietiškų šventvagysčių diegimas į Lietuvos teisę dažnai kyla ne iš pačių lietuvių, o iš minties “Ką Europa pasakys?”.

Bet ekonominis isšivystymas ne visada sutampa su žodžio laisve, o kultūra iš viso yra subjektyvi. Pažvelkime į istoriją: XVI a. Lietuva ekonomiškai atsiliko nuo Vakarų Europos, bet ją lenkė sąžinės ir žodžio laisvėmis. Ano meto katalikiškam Europos elitui lietuvos bajorų elgesys turėjo atrodyti kaip bereikalingas nuolaidžiavimas šventvagiams eretikams, kurie Vakaruose masiškai žudyti.

P.S. Panašiu metu, kaip pas mus Whydoto skandalas, Juntinę Karalystę sukrėtė savas skandalas: su Vakarų šventvagystėmis kovojantys “teisuoliai” privertė atsiprašyti Metą Teilorą (Matt Taylor), pasižymėjusį kometos zondo misijoje. Mat Metas Teiloras viešai apsivilko marškinėlius su seksualiomis moterimis – aktyvistams pasirodė, kad tai žemina moteris (kas šiuolaikiniuose Vakaruose – šventvagystė). Iš šalies stebint sunku tą suprasti, bet ne per naktį iki to prieita: vienus dalykams įtvirtinus visuomenės sąmonėje kaip šventvagystes, einama toliau ir jau švelnesni nukrypimai nuo “teisingo elgesio” imami persekioti. Nuo krikščionybės tapimo valstybine Romos religija iki Inkvizicijos irgi ne per vieną kartą nueita.

P.P.S. Beje, įdomu, kad Teiloro marškinėliai atrodytų draustini ir krikščionims, ir musulmonams – nes rodo “nepadoriai” daug nuogo moters kūno. Kartais skirtingų sistemų šventvagystės netikėtai sutampa.

Komentuoti

Jeigu Lietuvos internete diskusijos paskęsta begalėje nekonstruktyvių ir piktų komentarų, didelė tikimybė, kad tarp ginčijamos temos yra religija. Vienoje pusėje dažnai stoja ateistai, kitoje krikščionys. Dievo egzistavimo niekas nėra nei 100 proc. įrodęs, nei paneigęs, todėl erdvės ginčams tikrai yra. Dievo (ne)buvimo čia nenagrinėsiu. Dauguma tų begalinių ginčų dalyvių irgi apie tai nė neužsimena. Dažniausiai pliekiamasi dėl Romos katalikų bažnyčios, kaip institucijos. Ta institucija egzistuoja nepaisant to, tikime tuo, ką ji teigia, ar ne. Kiek tenka matyti, Lietuvos Konstitucijoje numatytas valdžios ir bažnyčios atsiejimą ne visi suvokia teisingai.

Bet kuris valstybės pinigų naudojimas naudingas tik daliai piliečių

Kibirkštis krikščionių/ateistų ginčams gali būti bet kokios valdžios paramos davimas bažnyčiai, pavyzdžiui, indėlis į bažnyčios statybą. “Bažnyčia Lietuvoje atsieta nuo valdžios” – sako ateistai. Taip, bet lygiai taip atsieti ir sporto klubai, teatrai, universitetai, viešosios įstaigos, asociacijos ir dar daug kas – ir nepaisant viso šito, jos gali gauti ir gauna paramą iš valdžios.

Tiesiog valstybėje nėra galimybių investuoti pinigus taip, kad būtų gerai visiems. Štai Vakarinis Vilniaus aplinkkelis bus žalingas visai greta jo gyvenantiems (triukšmas, smarvė), naudingas daugumai vilniečių, tuo tarpu koks klaipėdietis juo gal niekad gyvenime nepravažiuos. Taip su bet kuriomis kitomis valstybės išlaidomis: Žalgirio arena reikalingiausia kauniečiams, krepšinio gerbėjams ir/ar Kauno “Žalgirio” fanams (“antrojoje religijoje” juk esame dar labiau susiskaldę, nei pirmojoje…). Ką jau kalbėti apie tiesiogines išmokas: pensijos reikalingos visų pirma pensininkams, “vaiko pinigai” – tėvams, bedarbio pašalpos – nedirbantiesiems.

Taip ir su bažnyčiomis: ne visi ten eina, bet tam tikra žmonių dalis eina, ir šie žmonės – taip pat Lietuvos piliečiai. Iš ateistų pozicijos bažnyčią galima traktuoti kaip vietą, kur žmonės įdomiai praleidžia sekmadienius (kai kiti analogiškai pramogauja teatre ar sporto arenoje). Dalis bažnyčių lankytojų – socialiai remtini. Kiti – moka mokesčius, kaip ir likę piliečiai.

Pagal Lietuvos įstatymus remiama ne vien Romos katalikų bažnyčia, bet ir kitos tradicinės religinės bendruomenės. Viskas teisinga tol, kol parama, gaunama bendruomenės, prilygsta jos svarbai valstybėje – ir nemanau, kad šiuo metu Lietuvoje tas yra pažeista.

Beje, senųjų bažnyčių remontas naudingas ne vien jas lankantiems. Tai yra kultūros vertybės, pritraukiančios į šalį turistus (taigi, ir pinigus). Štai Vilniaus senamiestyje tiek bažnyčių tikintiesiems nebereikia – tą pripažįsta pati Romos katalikų bažnyčia. Ne visos jos ir veikia, o veikiančiose net sekmadieninėse mišiose būna laisvų vietų. Tačiau tuos “gotikos ir baroko perlus” išsaugoti svarbu ne dėl tikinčiųjų. Todėl, pavyzdžiui, Bernardinų ansamblio rekonstrukciją remia net Europos Sąjunga.

Ką iš tikro reiškia “bažnyčios ir valdžios atskyrimas”?

Antra tema ginčams: kas nors iš bažnyčios hierarchų pasisako kokiu politiniu klausimu. Vėl pasigirsta protestas “Bažnyčia atsieta nuo valdžios”. Ir vėlgi – dauguma kitų institucijų, įmonių ir paprastų žmonių irgi nėra valdžios dalis, bet visi demokratinėje visuomenėje turi teisę pasisakyti bet kokiu klausimu. Tiek VU rektorius gali skųstis aukštojo mokslo reforma (arba tiesiog, jo nuomone, nebe tokiais žingeidžiais, kaip seniau, studentais), tiek Laisvosios rinkos institutas per didelėmis socialinėmis išmokomis, tiek verslininkai profsąjungomis ar profsąjungos verslininkais, tiek Lietuvos gėjų lyga Petru Gražuliu, tiek aš savo bloge – nekilnojamojo turto mokesčiais.

Natūralu, kad protestuoti prieš, jų nuomone, neteisingus valdžios sprendimus bei siūlyti savus, gali ir kunigai ar vyskupai. Kiekviena nuomonė galiausiai sulaukia (tik) tiek dėmesio, kiek yra ją išsakiusiuosius palaikančių žmonių. Jeigu bažnyčios nuomonė išgirstama – tai tik todėl, kad yra, kam ji rūpi. Čia yra vienas demokratijos pagrindų – žodžio laisvė.

Keista, bet neseniai susidūrėme su atveju, kai daugybė žmonių – dažnai tie patys, kurie skundžiasi per didele bažnyčios įtaka – reikalavo to, kas iš esmės tikrai panėšėtų į bažnyčios susiejimą su valdžia. Būtent, Vilniaus katedroje pašarvoti buvusį prezidentą A. M. Brazauską, kuris keli mėnesiai prieš mirtį duotame interviu prisipažino, kad katalikas nėra. Esant valdžios atsiejimui nuo bažnyčios, niekas neturi teisės to reikalauti: kaip ir pašarvoti iškilaus visuomenės veikėjo teatre, universitete ar kažkieno namuose.

Katedroje šarvojami arkivyskupai, su aktoriumi ir režisieriumi Sauliumi Mykolaičiu atsisveikinta Nacionaliniame dramos teatre, o A. M. Brazauskas, visai logiška, buvo pašarvotas prezidentūroje – politikos šventovėje, nes politikai jis skyrė didžiąją savo gyvenimo dalį. Nesakau, kad politikas negalėtų būti pašarvotas bažnyčioje – bet tam turėtų sutapti politiko (jo šeimos) valia ir tos religinės bendrijos įprastinė tvarka. Jei tai būtų daroma kažką iš jų paminant – jau kiltų rimtų abejonių valdžios ir religijos atskyrimu, nes išeitų, kad su valstybės vadovais priimtina atsisveikinti (tik) išskirtinai pompastiška religine forma. Forma, kuri neprieinama eiliniams žmonėms (jų juk katedroje nešarvoja).

Tarpukariu, kai religija buvo susieta su valdžia, buvo kitaip: tuomet kunigai privalomai melsdavosi už prezidentą Antaną Smetoną (laiminimų Smetonai prašydavo net sinagogų rabinai). Atlyginimus kunigams mokėdavo irgi valdžia. Ir “valstybės tarnautojų” pareigų kunigai turėjo: štai santuoką buvo galima registruoti tik bažnyčioje ar sinagogoje, valdžia šitos funkcijos nevykdė ir kliovėsi religinėmis institucijomis.

Štai tai ir reiškia valdžios ir religijos susiejimą – kai religija, viena vertus, atlieka tam tikras valstybės funkcijas, kita vertus, valstybė įpareigota atsižvelgti į valstybinės religijos nuostatas. Irane, kur valstybinė religija – Islamas, speciali Sargų taryba tikrina kiekvieno įstatymo atitiktį Koranui tarsi mūsiškis Konstitucinis teismas – Konstitucijai.

Ar darbdavys atsakingas už bet kokį visų jo darbuotojų elgesį?

Dar bažnyčia pliekiama kuriam nors kunigui “prisidirbus”. Tiesą pasakius, dėl šių priežasčių jau kliūva ne vien bažnyčiai, bet ir trims kitoms tam tikros lietuvių dalies nekenčiamoms žmonių grupėms: policininkams, verslininkams bei politikams. Apkaltinamas kunigas pedofilija kur nors Amerikoje – kalta visa bažnyčia; policininkas girtas sukelia avariją – turi atsistadydinti net jo vardo nežinojęs generalinis komisaras; verslininkas duoda kyšį – “Visi jie vagys” ir t.t.

Bet tikrovėje blogų žmonių yra visose profesijose. Natūralu, kad daugumai atrodo, jog būtų idealiausia, kad girti už vairo nesėstų, o pedofilų tiesiog nebūtų. Bet pasaulis nėra toks gražus. Joks viršininkas negali kiaurai permatyti darbuotojo (iš ateistų pozicijos, kunigystė yra paprastas darbas, o vyskupas – kunigų viršininkas).

Štai ir pedofilų Lietuvoje turėjome tarp mokytojų, o JAV neseniai pagarsėjo atvejis, kaip daugybę kūdikių ištvirkino pediatras. Ar tai gerai? Aišku, kad ne, juk tai profesijos, susiduriančios su vaikais daug labiau, nei kunigai. Ar dėl to pliekiami visi mokytojai ar daktarai? Kažkodėl ne. Ką jau kalbėti, apie tūkstančius kitų profesijų: šaltkalvių, apsaugos darbuotojų ar Maximos pardavėjų, tarp kurių visų pasitaiko nusikaltėlių.

Jei aptinkamas kunigas pedofilas – Lietuvos žiniasklaida tai paskelbia, net jei tas būtų įvykę Australijoje. Apie daugumos kitų profesijų pedofilus taip nepranešama – todėl neatkreipus dėmesio į šį faktą gali klaidingai pasirodyti, kad tarp kunigų pedofilų daugiau. Panašiai, kaip daugybė žmonių labiau bijo skristi lėktuvu nei važiuoti automobiliu, nors iš tikro lėktuvai daug saugesni: tiesiog apie komercinių orlaivių katastrofas sužinome, kad ir kur pasaulyje jos beįvyktų, o apie autoavarijas – dažniausiai tik kai jos būna Lietuvoje (tai reiškia, išgirstame tik apie kokias 0,05% tragiškų pasaulio nelaimių keliuose).

Apie bažnyčią ir pinigus

Bažnyčia dar kaltinama turto siekimu. Taip, gali būti, kad yra tuo piktnaudžiaujančių kunigų – bet, vėlgi, taip yra kiekvienoje profesijoje. Daugybė Vilniaus ir Lietuvos bažnyčių yra skurdžios ir apgriuvusios, o zakristijos ar klebonijos – niūrios ir aptrupėjusios, viskas beveik neremontuota nuo pat šių pastatų atgavimo ~1990 metus. Bažnyčia surenka daug pinigų, bet jos darbuotojų ir, ypač, milžiniškų nepraktiškų pastatų išlaikymo kaštai – irgi didžiuliai, o dar vykdoma labdaringa veikla.

Nors aukos renkamos, jos neprivalomos – į mišias kiekvienas gali ateiti nemokamai. O ar pateksi taip paprastai nemokamai į profesionalų spektaklį, koncertą ar meno parodą? Menininkai turbūt dar labiau nei bažnyčia plaka materializmą. Bet ne, dauguma profesionalių jų renginių pasiekiami tik su bilietais. Jokiu būdu nei vienų, nei kitų nekaltinu – ir kunigams, ir menininkams irgi reikia išgyventi, įsigyti darbo priemones (kam scenos rekvizitus, kam duoną ir vyną).

Tikrų savanorių, dirbančių neatlygintinai, pasaulyje yra – bet tokie žmonės be laisvalaikio savanorystės paprastai dar turi ir tikrus darbus, kuriuose ir uždirba pinigus. Arba gyvena iš pašalpų: t.y. juos tiesiogiai išlaikome mes, visi mokesčių mokėtojai.

Ir beveik visos nepelno organizicijos renka lėšas – aukas, rėmėjų paramą, valstybės paramą, narių įnašus ir taip toliau. Juk kitaip jų tikslai šiandieniniame pasaulyje negalėtų būti įgyvendinti. Nė vienai iš jų, tame tarpe ir bažnyčiai, niekas nėra įpareigotas duoti jokių pinigų, jei nedalyvauja jų veikloje.

Skaldytis į grupes ir kovoti tarpusavyje – deja, žmogiška

Bažnyčia kaltinama ir labai tikromis istorinėmis nuodėmėmis: pavydžiui, inkvizicijos žiaurumais Viduramžiais. Tačiau didieji bažnyčios piktnaudžiavimai savo padėtimi jau seniai likę tik istorijos knygose, šiandieninė bažnyčia juos pasmerkė. O svarbiausia – tose pat istorijos knygose rasime analogiškų “argumentų” prieš turbūt kiekvieną tautą, valstybę, rasę, politinę ideologiją. Kiek indėnų išžudė ispanai tais pačiais žiauriaisiais amžiais? O ir ta pati inkvizicija žiauriausia buvo Ispanijoje, ar dėl to turėtume nekęsti ispanų? Čia – tik pavienis pavyzdys, nes 1000 – 1825 m. karai, žudynės, žiaurumai buvo daug įprastesnis reiškinys, nei šiandien, ir vykdė juos bene visi, kas tik turėjo galimybę.

Religija ar požiūris į ją – tik vienas pretekstų žmonijai susiskaldyti. Vėlesniais amžiais buvo tautos, rasės, ideologijos – rezultatas tas pats: milijonai žuvusiųjų. Jau nuo vaikystės vyksta muštynės tarp klasių, mokyklų, gatvės pusių, kaimų, subkultūrų ar skirtingų klubų fanų. Skaldytis į grupes ir kovoti – deja, žmogiška. Ir ne pačių grupių buvimas lemia aukas (visi žmonės niekad netaps vienodi). Aukas lemia grupių susipriešinimo faktas. Deja, pastebėjau, kad pas mus net apie toleranciją kalbantieji dažnai toleruoja tik tokios pat, kaip ir jie, nuomonės besilaikančius. O juk tolerancijos esmė – visai priešinga (pasak britų rašytojos E. B. Hol: “Nepritariu tam, ką sakai, bet ginčiau iki mirties tavo teisę taip sakyti”).

Kodėl religijai ir kitoms analogiškoms institucijoms taikome dvigubus standartus

Iš to, ką dėsčiau aukščiau matosi, kad daug ateistų taiko dvigubus standartus vetindami bažnyčią lyginant su kitomis analogiškomis institucijomis. Bažnyčia kaltinama dėl to paties, dėl ko kiti “neužkliūva”. Pvz. daugybė žmonių nevaikšto į teatrą – bet tokios neapykantos, kai paskelbiama žinia, kad valdžia jam skiria lėšų, jie neskleidžia. Daug žmonių nevažinėja traukiniais – bet nesipiktina milžiniškomis investicijomis į valstybei nuostolingus keleivinius traukinius.

Kodėl taip yra? Tą lemia įvairios psichologinės bei istorinės priežastys. Tai – ir Sovietų Sąjungos vykdytos propagandinės prieš bažnyčią nukreiptos politikos pasekmės (sovietinė istoriografija akcentavo prieš 800 metų Azijoje vykusius Kryžiaus žygius ir tuo pat metu maskavo prieš kelis dešimtmečius Stalino Lietuvoje vykdytas represijas).

Neapykantą bažnyčiai sąlygoja ir ateinančios mintys iš Vakarų Europos, o ten, savo ruožtu, bažnyčia nemėgiama dėl dar gana neseniai jos turėtos didelės įtakos. Yra ir kitų priežasčių. Tam tikrus prietarus išgyvendinti labai sunku, nes jie persiduoda tolimesnėms kartoms per konformizmą. Pavyzdžiui, prieš tam tikrą žmonių grupę nusiteikę žurnalistai rašo labai šališkus straipsnius, tuomet jų nuomonę neįsigilinę perima ir dalis skaitančiųjų.

Panašiai taip neapykantą verslininkams sukelia ir žmonių pavydas jiems. Neapykantą musulmonams – nesuprantamos kultūros baimė bei manymas, kad kur kas didesnė dalis musulmonų yra potencialūs teroristai, nei yra iš tikro. O pastarąjį tikėjimą sukelia dažnos žinios apie musulmonų įvykdytus teroro aktus. Nesvarbu, kad kai pasaulyje musulmonų apie milijardą, tai tuos teroro aktus įvykdo tik menkutė jų mažuma.

Tad viliuosi, kad ateityje susiformuos naujas bažnyčios ir ateistų santykis. Kai vis didesnė dalis ateistų suvoks bažnyčią ne kaip drakoną, su kuriuo reikia kautis, bet kaip dar vieną instituciją, dar vieną bendro intereso žmonių grupę demokratinėje Lietuvoje. Šiandieninė Romos katalikų bažnyčia Lietuvoje ir Europoje manau jau seniai veikia tose ribose.

Komentuoti