Jeigu yra Pasaulio Sostinė, tai – Niujorkas!

Miestas, kuriame dangoraižiai puošnūs ir seni tarsi Europos katedros. Kur per eilinį pasivaikščiojimą nugirsti gal 20 ar 30 kalbų. Kurio simbolius, lankytinas vietas žino net tie, kurie Niujorke niekados nebuvo ir nebus: Laisvės statula, Manhetenas, Pasaulio prekybos centras, Brodvėjus, Jungtinės Tautos…

Aš Niujorke lankiausi apie 10 kartų – čia ne tik keliavau, bet ir savanoriavau, ir pažįstu daug niujorkiečių. Tad šitas straipsnis – ne tik kelionių vadovas, bet ir pasakojimas „iš miesto vidaus“: Niujorko dvasia, istorija, atmosfera, simboliai, svajonės ir vietos.

Niujorko dangoraižiai – lyg ištisi miestai

„Niujorkas – tai dangoraižiai“. Net nepamenu nuo kada mane lydi toks vaizdinys: bet nuo gilios vaikystės, gerokai iki tol, kol pirmąkart aplankiau Niujorką. Iš Holivudo filmų, iš aplinkinių – irgi nebuvusių Niujorke – pasakojimų…

Beveik šimtmetį nuo 1899 m. iki 1973 m. Niujorko dangoraižiai savo dydžiu neturėjo pasaulyje lygių. 1998 m. aukščiu juos pavijo, pralenkė Azija. Bet niekas nepralenks Niujorko dangoraižių savo istorija: ne vienas jų skaičiuoja 100 metų ir daugiau, už jų garsių pavadinimų slypi ištisų kartų istorijos. Ir kelionė į Niujorką nebūtų pilnavertė be pakilimo į bent vieno žymiųjų dangoraižio viršų – tam, kad nuo jo pažvelgtum į kitus, į Niujorko „skyline“ (žodis, neturintis tikslaus lietuviško vertimo).

Pasirinkimas didžiulis. Gal raketą primenantis Empire State Building, 1931 m. tapęs aukščiausiu pasaulio pastatu ir išlaikęs šį titulą 40 metų. Gal Rokfelerio centras – žemesnis, bet kupinas tarpukario meno kūrinių ir dėka savo vietos atveriantis neprilygstamą vaizdą į Centrinį parką.

Gal Pasaulio prekybos centras – tas naujasis, pastatytas vietoje to, kurį 2001 m. rugsėjo vienuoliktąją nugriovė lėktuvus į jį nukreipę teroristai. Aišku, teroro aktų, katastrofų, karų pasaulyje daug, ir netgi 2606 Pasaulio prekybos centre žuvę žmonės savo skaičiumi toli nublanksta prieš kokius ten Sirijos ar Jemeno karus, baigiamus pamiršti Jugoslavijos genocidus ar Azijos tsunamius. Betgi čia kažkas užpuolė Niujorką, Pasaulio Sostinę – ir todėl kone kiekvienas pakankamo amžiaus pasaulio žmogus prisimena, ką gi veikė tą dieną, kai degalų pilni lėktuvai trenkėsi į Pasaulio prekybos centro bokštus-dvynius, ir po valandos šie smigo žemyn, užklodami Niujorką nuodingomis dulkėmis. Pasaulio prekybos centro liekanas, sudaužytus žuvusių gaisrininkų automobilius ir gausybę istorijų įdomu išvysti Rugsėjo 11 d. muziejuje po įspūdingu memorialu: „amžinaisiais kriokliais“, tekančiais į nugriautųjų dangoraižių pamatų formos „bedugnes“.

Yra dar šimtai dangoraižių, kurie bet kuriame kitame mieste būtų to miesto simboliai – bet Niujorke daugeliui jų nė vietos kelionių vadovuose neatsiranda. Tokių viršūnėse nerasi apžvalgos aikštelių, bet visada smagu vaikščioti gatvėmis, užversti galvą į meniškas fasadų detales, paskaityti turtingas it ištisų miestų jų istorijas: net devyni Niujorko pastatai yra buvę aukščiausiais visame pasaulyje.

Kai kurie Niujorko dangoraižiai žavi ne architektūra ar vaizdais, bet istorija. Tarp tokių – Jungtinių Tautų štabas, tikras „pasaulio parlamentas“, kuriame atstovaujama ir Lietuva: nuolatinės ekskursijos po jį pristato šią nedaug galių turinčią, bet labai simbolinę instituciją.

Ir nakvoti dangoraižyje – kokiame istoriniame art deco viešbutyje ar supermoderniame stikliniame bokšte su nuostabiais vaizdais – galimybių pilna, nors jos kainuos.

Imigrantų Niujorkas – žavi Niujorko didybės dalis

Niujorko centras – Manhetenas – yra didžiulė pailga sala, ir viena žaviausių jo panoramų atsiveria iš laivo. Kas kartą ją matydamas įsivaizduoju milijonus imigrantų, tarp jų gal 200 000 lietuvių, kurie prieš 100 ar 150 metų po sunkios daugiadienės kelionės per Atlanto vandenyną išvysdavo tuos fantastinius Niujorko krantus, Laisvės statulą ir dangoraižius. Daugelis jų buvo iš kaimų, nematę didesnio pastato nei kokių dviejų, na gal trijų ar keturių aukštų. Aukščiausias pastatas visoje Lietuvoje tada buvo 8 aukštų.

Sakote kas čia tokio, imigrantai? Bet tie imigrantai ir pastatė Niujorką bei JAV, ir būtent jų istorijos matomos kiekviename miesto akmenyje.

Mat iki 1921 m. imigracija į Amerika buvo beveik neribojama, o Niujorkas bent 60 metų buvo pagrindiniai Amerikos vartai. Didingame Elio salos registracijos punkte (šiandien – vienas įdomiausių miesto muziejų ir archyvų) juos suregistruodavo. Jeigu sirgdavo ir buvo neįmanoma išgydyti Elio salos ligoninėje (dabar apleista, bet vyksta ekskursijos), juos deportuodavo – gausu skaudžių istorijų apie amžiams išskirtas šeimas – bet 98% įleisdavo.

Daugelis imigrantų keliaudavo gylyn į žemyną, bet kone kiekvienos pasaulio tautos gabalėlis nusėdo ir Niujorke. Ir lietuvių. Būtent Niujorke stovi Atsimainymo lietuvių bažnyčia, vienas svarbiausių XX a. lietuvių architektų pastatų. Unikalaus Amerikos lietuvių sukurto „modernaus tautinio“ architektūros stiliaus zenitas, kur kiekviena detalė atspindi lietuvybę: nuo koplytstulpio formos bokšto iki Vyčio kryžių ant kiekvieno suolo iki kaimo daržinę primenančių lubų. Yra Niujorke ir dar viena lietuvių bažnyčia, ir seniausios Amerikos lietuvių organizacijos Susivienijimo lietuvių Amerikoje (įkurto 1886 m.) štabas, ir Jogailos paminklas Centriniame parke, kone be perstojo fotografuojamas niujorkiečių praeivių. Iš Niujorko į lemtingą skrydį kilo Darius ir Girėnas – jiems čia ne vienas paminklas, Lituanikos aikštė, o buvusio Floido-Beneto oro uosto pakilimo taku šiandien gali pasivažinėti net automobiliu. Niujorke „Baltą drobulę“ parašė Antanas Škėma (čia ir jo kapas), Fluxus judėjimą pradėjo Jurgis Mačiūnas (jam – atminimo lenta SoHo rajone), kino teatrą įkūrė Jonas Mekas (Anthology Film Archives). Aprašinėdamas su Lietuva susijusias Niujorko vietas „Gabalėlių Lietuvos“ enciklopedijoje, jų radau per 40.

Ir šitie lietuviški pėdsakai tėra tik smiltys palyginus su tuo, ką po savęs Niujorke paliko italai, airiai, vokiečiai, kinai, žydai, net lenkai – ištisus rajonus pastatė. Štai kartą eidamas pro Little Italy visai netikėtai patekau į itališką gatvės šventę su operinėm dainom, Koreatown pasijutau it grįžęs į Seulą su daugiaaukščiais restoranais ir norebangais (karaokė), o lenkų parduotuvėlėje ir pardavėjų, ir klientų šnekos, ir visi užrašai buvo lenkiški (išskyrus „Tips“ ant kibirėlio).

Kaip atrodydavo skurdus, pavojingas – bet palyginus su Europa ar Azija vis tiek išsvajotas – tų XX a. praždios imigrantų gyvenimas, galima pamatyti Tenement House daugiabutyje-muziejuje, kur tarsi įlipi į laiko mašiną – grįžti į 1880 m, 1920 m. ar 1950 m. imigrantų butus: skurdokus, bet tikrai geresnius ir gražesnius, nei galėjo sau leisti eilinis darbininkas to meto Europoje (vienas butų, beje – litvakų Rogaševskių šeimos).

Niujorkas yra tautų katilas – ir tautų kapinės. Jos čia verda ir nyksta. Ir daugelio tų lietuvių, lenkų, italų ar ukrainiečių palikuonys, gimę mišriose santuokuose, kalba jau tik angliškai, o savo kilmę prisimena nebent kaip smagią istoriją atsivertę DNR kilmės tyrimo rezultatus. Gal tik žydai – ir tai tik „radikalieji“ ultraortodoksai – nesimaišo ir tebekalba jidiš, rengiasi tradiciniais rūbais ir turi po keliolika vaikų. Bruklino viduryje, Viljamsburge, jie sukūrė štetlą kur tebesijauti grįžęs šimtu metų atgal.

Bet nauji imigrantai į Niujorką plūsta greičiau, nei asimiliuojasi ankstesni (jei 1970 m. 18% niujorkiečių buvo gimę svetur, šiandien jau per 40%). Ir jie atvyksta iš įvairiausių žemių: Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos. Eidamas Niujorko gatvėmis nesunkiai gali per dieną išgirsti 10, 20, 30 kalbų, daugelio kurių neatpažinsi. Priešingai nei pietų JAV, Niujorke manęs niekas niekada neklausė „Iš kur tu?“. Jokia kalba, joks dialektas, jokia rasė, religija ar odos spalva čia „netransliuoja“, kad būtum nevietinis: Niujorkietis gali būti bet koks, ir bet kurios „rūšies“ niujorkiečių, tikriausiai, bent jau šimtai (tūkstančių), ir kas tu bebūtum, daugelis galvos, kad ir tu – niujorkietis. Aiškios daugumos Niujorke seniai nėra – stereotipiniai “anglakalbiai baltaodžiai” tesudaro mažiau nei trečdalį žmonių. Niujorko metro, reklamų užrašai ne tik angliški – bet ir ispaniški, kiniški, korėjietiški, rusiški, hindi… Iš tų tautų imigrantai plūsta dabar – kas žino, po 50 metų, jų vaikams prabilus angliškai, bent dalies tų užrašų tikriausiai nebereiks.

Manhetenas, gasiosios jo aveniu ir Centrinis parkas

Niujorkas – ir jo legenda – gimė pietiniame (žemutiniame) Manhetene, aplink dabartinį Pasaulio prekybos centrą. Būtent ten atsirado pirmieji pasaulyje reguliarūs krovininių laivų maršrutai. Ten yra legendinis Volstrytas (Wall Street) – gatvė, kurios pavadinimas tapo pasaulio finansų širdies sinonimu. Tiesa, gatvelė gerokai mažesnė, nei tikėjausi ten vykdamas pirmąkart. Ji tokia garsi todėl, kad ten stovi Niujorko akcijų birža.

Joks miestas neturi tiek daug visame pasaulyje žinomų gatvių, kaip Niujorkas. Brodvėjus – elitinių teatrų sinonimas, didelė dalis kurių rodo niujorkiečių itin mėgiamus miuziklus (Brodvėjaus spektaklis – tikra Niujorko patirtis, bet teatromanai ir snobai renkasi pigesnius/paprastesnius, užtat galbūt meniškesnius/išradingesnius „off-Broadway“ ar net „off-off-Broadway“ teatrus). Madison Aveniu – reklamos pramonės sinonimas, o Times aikštė – vieta, kur žmonės savo noru specialiame amfiteatre renkasi tų reklamų pasižiūrėti: jų čia tiek daug, jos tokios spalvingos ir ryškios, dydžio sulig ištisais dangoraižiais. Nuo naujausių Brodvėjaus miuziklų iki kovos su antisemitizmu, nuo turizmo Kinijoje iki laikraščių – kas tik čia nereklamuojama.

Visos pastarosios vietos yra šiauriau žemutinio Manheteno. Kai Niujorkas XIX a. sparčiai išaugo iš užkampio kolonijos į didžiausią pasaulio miestą, jo merai it liniuotėmis žemėlapyje be didelės fantazijos braižė vis naujas ir naujas gatves. Tiesias, su taisyklingais stačiakampiais kvartalais, be pavadinimų (tik su numeriais). Tos, kurios eina iš šiaurės į pietus, vadinamos Aveniu, o iš vakarų į rytus – tiesiog gatvėmis (Street); vienintelis Brodvėjus įstrižas. Šitas „logiškas“ miesto žemėlapis, iki pat horizonto besidriekiančios aveniu, nuostabūs saulėlydžiai tarp dangoraižių vakariniuose gatvių galuose tapo dar vienu Niujorko veidu.

To begalinio tiesaus gatvyno širdis – Midtown, tarpukarinis Niujorko centras, kur stūkso daugelis įspūdingiausių miesto dangoraižių (Empire State Building, Rokfelerio centras ir t.t.), plyti Brodvėjus ir jo teatrai, deimantų prekybos rajonas, Macy‘s universalinė parduotuvė, veikianti dar nuo 1858 m. ir t.t.

O Manheteno plaučiai – Centrinis parkas, 3,5 kv. km ploto žalia erdvė su pasivaikščiojimų ir dviračių takais, paminklais, geram ežerui dydžiu prilygstančiu tvenkiniu, gausybe gyvūnų (voverės, meškėnai, žiurkės), pasaulinio garso meno muziejais aplinkui (Metropolitan – klasikinio meno, Gugenheimo ir MOMA – modernaus) ir, aišku, nuostabiais dangoraižių vaizdais. Net ir tokiame superparke vasaros savaitgaliais ankštoka: kai Niujorko aglomeracijoje žmonių – 22 mln., o parkų centre mažoka, nieko keisto).

„Perteklius“ suka į Niujorko paplūdimius, ypač Coney Island, su pajūrio lentų takeliu ir vienu seniausių pasaulio lunaparkų.

Kaip Niujorkas ką tik beveik sunyko – ir vėl atgimė

~1920-1960 m. Niujorkas buvo didžiausias pasaulio miestas. Ir šiandien jis gal tebėra svarbiausias, „atakuojantis“ mus iš Holivudo filmų, žinių, popžvaigždžių dainų tekstų ir jų instagramų. Mažai kas žino, kad dar prieš kelis dešimtmečius žmonės bijojo, kad Niujorko, kokį jį žinome, neliks išvis.

Ir tai ne iš piršto laužta. Daugybę šiaurrytinės JAV miestų ištiko tiks likimas – pavyzdžiui, Detroitą. Procesas Niujorke 1970-1980 m. jau buvo įsivažiavęs: milžiniškas nusikalstamumas, masiškai iš miesto į kokį Long Ailandą bėgantys įsibaiminę turtingesni ir darbštūs vietiniai (išsivežantys ir savo mokesčių pinigus). Dėl draudimo, kompensacijų ar tiesiog smagumo deginami ištisi rajonai.

Sunku net patikėti, kai paieškai internete „South Bronx“ nuotraukų iš ~1980 m.: primena Černobylį ar Hirošimą, vien degėsiai ir griuvėsių laukai. Arba to meto Niujorko metro vaizdų: viskas išdaužyta, apipaišyta, apleista. Rajonas po rajono, gyvenimo sfera po gyvenimo sferos Niujorke ėjo iš pirmojo į trečiąjį pasaulį, iš prabangos į siaubą, iš gyvybės į mirtį.

Esu girdėjęs daug pasakojimų iš anų laikų: štai Niujorke ~1980 m. koncertavusiam Monrealio lietuvių chorui teko anksčiau užbaigti koncertą, nes dėl banditų įvesta komendanto valanda. Vos dingdavo elektra, gaujos puldavo viską deginti ir plėšti. Pirmąkart keliaudamas po Niujorką dar mačiau kai ką savo akimis: 1998 m. Harlemas, kurio dar koks kas ketvirtas pastatas buvo sudegęs, ar metro sutiktas veikėjas, demonstavęs perpjautą pilvą, kurį esą ten pat, metro, kažkas ir perpjovė (tais laikais Amerikos lietuviai apskritai patarė nevažinėti Niujorko metro).

Ir nors rytinė Harlemo dalis ir šiandien švelniai nejauki, Niujorkas atsitiesė. Ir dar kaip.

Gal dėka policijos, atsitiktiniams patikrinimams masiškai stabdomų įtartinų žmogystų, „fixing broken windows“ (sudaužytų langų taisymo) krimonologinės teorijos, kuri sako, kad nusikalsti skatina netvarkinga aplinka (jei pilna sudegusių namų ar išdaužytų langų – reiškia, niekas už tai nebaudžia ir gali tą patį daryti pats), tad svarbu skubiai viską iškuopti: ant Niujorko metro traukinių dabar nepamatysi nė vieno grafičio, viskas tuoj nuplaunama, uždažoma.

Gal Niujorkas atsitiesė dėka naujų imigrantų, siekiančių amerikietiškos svajonės, atvykusių dirbti, o ne nusikalsti, bet visgi drįstančių apsigyventi nesaugiuose (užtat pigiuose) rajonuose ir juos „atkovoti“ nuo banditų.

O gal Niujorkas atsitiesė dėka savo amžino įvaizdžio: rusų, kinų, arabų, Lotynų Amerikos naujieji oligarchai, uždirbę savo „pirmuosius milijardus“, ilgai nedvejoja rinkdamiesi kur „priparkuoti“ pinigus „saugiame Vakarų pasaulyje“: kodėl gi ne prabangus butas nuo vaikystės išsvajoto Manheteno dangoraižyje? Apie Niujorko „laikinus vargus“ daugelis turbūt nė nežino.

Nuo 1931 m. Empire State Building Niujorko “augimas į dangų” buvo sustojęs. Kai 2001 m. teroristai nugriovė Pasaulio prekybos centrą, senasis Empire State Building vėl tapo aukščiausiu Niujorko pastatu! Juo išbuvo iki 2012 m. Po dešimties metų, 2021 m., Empire State Building jau tik 7-asis Niujorke – „dangoraižių miestas“ pagaliau vėl stiebiasi aukštyn.

Įspūdingiausias to „XXI a. Niujorko“ panoramos simbolis – Milijardierių eilė [Billionaire‘s row], aukščiausių pasaulyje daugiabučių – superprabangių „pieštukinių dangoraižių“ – linija tarp Midtown ir Centrinio parko. Jie tokie nuostabiai siauri, kad atrodo tuoj nugrius ant šono: bet šiuolaikinės technologijos leidžia tokius statyti saugiai, o milijardieriai užtat turi daugiau langų ir nuostabių vaizdų į Centrinį parką. Nereikia nė sakyti, kad paprastas mirtingasis į tuos namus „nosies įkišti“ negali. Belieka žiūrėti į juos iš Centrinio parko – vaizdas kaip iš kokios fantastinės akvarelės, ypač per lietų ar rūką. Arba nuo Rokfelerio centro. Arba nuo papėdės, užvertus galvą.

Bet tvarkosi ir „Niujorko apačia“, prieinama kiekvienam. Neįtikėčiausiose vietose kuriami nauji parkai. Vienu tokiu virto buvusi karo bazė Governor saloje (nuostabūs vaizdai į miestą, senos kareivinės). Kitu – apleista paaukštinta geležinkelio linija, dabar vadinama High Lane (dabar tai tikra pėsčiųjų magistralė, kur gali tiek ramiai pasivaikščioti, tiek lėkti išvengdamas visų automobiių ir šviesoforų). Hadsono upėje supilta Little Island dirbtinė sala-parkas, o viršum geležinkelių depų iškilo Hudson Yards projektas su dar viena dangoraižių apžvalgos aikštele ir savo simboliu – Vessel skulptūra, kuria galima laipioti. Viskas sukurta po 2010 m. Ir šiaip gatvėse, parkuose pilna kėdžių su staleliais – atrodo kaip kavinės, bet gali sėsti kas nori. Ir nešiojamus kompiuterius pasistačiusių „dirbančių per atstumą“ ten daugiau, nei valkatų.

Labai brangus arba… nemokamas Niujorkas

Niujorkas brangus. Labai brangus. Net JAV mastais. Daug pasako tai, kad net Lietuvoje nustatyti skirtingi pinigų kiekiai, kuriuos reikia skirti darbuotojui, komandiruojamam į Niujorką, ir darbuotojui, komandiruojamam į bet kur kitur JAV. Taip, ir kitose šalyse kainos didmiesčiuose ir provincijoje kažkiek skiriasi – bet ne tiek. Būna, kad be šimto eurų Manhetene net hostelio kambario su bendru tualetu negausi. O labiausiai pribloškia parkavimo kainos: Manhetene gali būti ir 10 dolerių už pusvalandį ir čia jau po to, kai susimoki dar 10 dolerių už vienkartinę teisę įvažiuoti tuneliu ar tiltu į Manheteną. Todėl Niujorkas – vienintelis JAV miestas, kur net ir milijonieriai, būna, važinėja metro.

Tačiau paradoksas – Niujorke yra ir nemokamų ar pigių pramogų. Pavyzdžiui, daugelyje miestų pasiplaukiojimai upėmis yra brangus malonumas turistams: o Niujorke dangoraižių ar net Laisvės statulos vaizdais nuo vandens gali gerėtis ir nemokamai (Staten Island Ferry), ir už metro bilietėlio kainą (NYC ferry) – nuostolius dengia Niujorko valdžia.

Niujorko viešojo transporto kaina nepriklauso nuo atstumo, tad važiuoti didelius atstumus pigu. Bet visada reikia būti apdairiam: dažnai už beveik tą patį gali sumokėti ir „įprastą“, ir „niujorkietišką“ kainą (pvz. LIRR traukiniai kelis kartus brangesni nei metro, o „NYC Waterway“ laivai – nei „NYC Ferry“)

Norint sutaupyti, valgyti geriausia greito maisto restoranų tinkluose – jų kainos mažai skiriasi nuo likusios JAV dalies, o kartu pažįsti „amerikietišką virtuvę“.

Viešbučius galima rinktis ne Manhetene, bet kituose Niujorko rajonuose ar net Naujajame Džersyje – didelė dalis šios valstijos yra Niujorko priemiesčiai. Tik reikia žiūrėti, kad netoliese būtų metro stotelė. Vietos baltaodžiai dar mėgina atkalbėti ir nuo nesaugių „juodaodžių getų“. Esu tokiame nakvojęs (Far Rockaway prie paskutinės metro stoties) ir gavęs švelnios 1980 m. Niujorko patirties: štai pusryčiauju ir matau, kaip vietos vaikai restorane vagia kokakolą. Bet tai irgi Niujorkas – ir afroamerikiečiai nemėgsta, kai svetimi jų kultūroje mato vien nusikalstamumo piktžaizdę. Juk tarpukariu Niujorkas buvo ir pasaulinė juodaodžių sostinė, Harleme vyko tikras jų kultūros Renesansas. Daugybės Niujorko bendruomenių akimis „gentrifikacija“ (kai į rajoną ima keltis turtingieji) yra ne mažiau kontroversiška, nei „getifikacija“ (kai rajone įsivyrauja vargšai ir banditai). Nes rezultatas panašus: iš istorinio rajono „seniesiems gyventojams“ tenka išsikelti kur nors „link paskutinių metro stočių“. Tik antruoju atveju „išgena“ tikri plėšikai, o pirmuoju – „plėšikiški“ turto mokesčiai (nes jie skaičiuojami nuo pakilusios namo vertės) ar nuomos kainos.

Niujorkas išgyvena „įperkamų“ butų badą ir jį sprendžia radikaliomis priemonėmis: kai kuriems turto savininkams draudžiama kelti nuomos kainas, NT vystytojai privalo statyti ir pigius butus. Tai sukelia keisčiausius rezultatus: savininkai apleidžia turtą, nes neapsimoka jo išlaikyti nuomojant valdžios nustatytomis kainomis; norinčių įsigyti priverstinai pastatytus pigius butus tiek daug, kad teisė juos pirkti skirstoma loterijose; o – tai turistui aktualiausia – AirBnB daugmaž uždraustas, kad „neatiminėtum butų iš eilinių darbininkų“ (ne tai, kad visi to laikosi, ir geriausios mano nakvynės Niujorke buvo būtent AirBnB).

Turtingajam pasauliui būdinga tendencija, kad, jei jau brangu, bent kokybiška, Niujorke nebūtinai galioja. Ten daug kas nesutvarkomai sena. Pavyzdžiui, metro, antras pagal senumą pasaulyje (1868-1904 m.): po Antrojo pasaulinio karo nepastatyta beveik jokių naujų stotelių ar linijų, viskas aprūdiję, lopyta, perlopyta, daugybė rajonų juo nepasiekiami. Na ir, aišku, ne vieną pelę, žiurkę ten sutikome. Gausu ir elgetų, benamių: kai šalia šitiek turtuolių, mėtančių gerus daiktus, taip gyventi įmanoma geriau, nei didžiumoje pasaulio. Pilna ir neadekvačių narkomanų, mojojuojančių ar dainuojačių kažką „savame pasaulyje“, bet pabuvęs Niujorke pradedi nebekreipti į tai dėmesio, kaip ir į kone nuolatines gaisrinių, greitosios pagalbos automobilių, policijos sirenas ar sraigtasparnių birbesį „fone“.

LGBTQIA+ judėjimo gimtinė ir nesustabdomas Niujorko aktyvizmas

JAV yra padalinta į dvi zonas, tarp jų sienos nematomos, bet vos apsidairęs, pakalbėjęs su žmonėmis supranti, kurioje valstybės pusėje esi. „Mėlynoje“ – demokratų partijos rinkėjų – ar „Raudonoje“ – respublikonų. Niujorkas – vienas „mėlyniausių“ JAV kraštų.

Niujorko gatvės „sprogsta“ nuo socialinių reklamų ir atsišaukimų, visokiausių seniau diskriminuotų grupių vėliavų ir simbolių. Jų vis daugėja ir daugėja, jie įvairėja ir įvairėja. „Lesbietės ir gėjai“ išaugo iki LGBT, paskui LGBTQ, LGBTQ+, galiausiai LGBTQIA+. Jų vaivorykštes, kurių gausa per „Pride“ mėnesį vienas kitą mėgina nukonkuruoti kone visi prekių ženklai, papildė naujos simbolinės spalvos, nes, kai kurių bendruomenės narių nuomone, paprasta vaivorykštė buvo nepakankamai „inclusive“ (naujos spalvos atspindi nebaltaodžius LGBTQIA+ narius, translyčius asmenis).

Vyravusius atsišaukimus prieš rasizmą prieš juodaodžius po COVID pandemijos papildė ir ginantys azijiečius, tiesa, visi kalbinti Amerikos lietuviai (daugelis kurių, kaip taisyklė, užkietėję respublikonai) sakė, kad čia „eilinis demokratų melas“, o azijiečiai susiduria su nedaugiau diskriminacijos, nei lietuviai ar vidurio/rytų europiečiai ar kitos Niujorko mažumos, kurių niekas negina, nes jie į „ginamųjų mažumų“ sąrašą (dar?..) neįeina.

Ir vis tiek dar nustebau pamatęs, kad Niujorko miesto muziejaus knygynėlyje dauguma knygų yra ne apie Niujorką, o apie įvairių visuomenės grupių teises ir „…izmus“. O tarp vyrų ir moterų tualetų ne viename muziejuje kabo lentelė: „Muziejus sveikina lyčių įvairovę. Visi skatinami naudotis tuo tualetu, kuris labiausiai atitinka jų lytinį identitetą ir saviraišką“. Ir, kadangi galbūt kai kurių žmonių identiteto/saviraiškos neatitinka nei vyrų, nei moterų tualetas, dar pridėta: „Atskiras, nuo lyties nepriklausantis tualetas yra pietiniame šio aukšto gale“. Dar neseniai tų lentelių nebuvo: pokyčių tempai nestoja ir nenuspėsi kur ir kaip toli eis.

Bet aktyvizmas – svarbi Niujorko istorijos dalis. Pasaulinis gėjų (dabartinis LGBTQIA+) judėjimas, galima sakyti, gimė prie Stonewall baro Niujorko naktinio gyvenimo rajone Grinviče. Policija – vykdžiusi merų nurodymus „pagerinti Niujorko įvaizdį apvalant jį nuo nemoralumo“ – 1969 m. šturmavo šį barą, suėmė transvestitus, ką lydėjo protestai ir riaušės. 2016 m. toje vietoje pastatytas parkas-paminklas su daugybe vaivorykštinių vėliavų ir dviem apsikabinusiais vyrais, o gidai renka grupes į „Pride Tours“. Yra ir „Stonewall baras“ – aišku, ne tas pats iš 1969 m. Tikrąjį seniai „suvalgė“ amžina ir nesustojanti Niujorko kaita: kaip ir kadaise aukščiausią pasaulyje „Singer“ pastatą, didingą Pensilvanijos traukinių stotį, dar dvi lietuvių bažnyčias ir dar daug ką. Bet – lygiai taip pat niujorkietiškai – kažkas vėliau pamėgino pasinaudoti „Stonewall“ legenda ir užsidirbti, užklijuodamas vardą ant savojo verslo.

Stebėdamas nespalvotas LGBTQIA+ judėjimo pradininkų nuotraukas prie memorialo nejučia susimąsčiau, ką jie pagalvotų staiga perkelti į šiuos laikus?

Kažin kodėl šių laikų Niujorko „mėlynasis“ elitas ir „wannabe elitas“, uoliai besistengiantis „elgtis politkorektiškai“ ir „cancelinti“ tuos, kurie mąsto „kitaip, nei pridera“, man daaaaaaaaug labiau panašus į 1969 m. Niujorko elitą, mėginusį „cancelinti“ gėjų klubus, nei į pačius 1969 m. gėjus, išdrįsusius ir viešumoje elgtis „kitaip, nei pridera“, ir už tokią savo teisę kovoti…

Bet jokiame sutrumpinime negali būti begalybė raidžių ir jokioje vėliavoje – begalybė spalvų. Tuo tarpu Niujorke visų bendruomenių seniai nesuskaičiuosi, etninės ar rasinės daugumos jame jau seniai nėra. Tradiciškai dominuojančiais laikyti „ne Lotynų Amerikos kilmės baltaodžiai vyrai“ tesudaro 17% niujorkiečių ir tarp tų juk dar daug gėjai, musulmonai, žydai, imigrantai, neanglakalbiai – mažumos kitomis, nei rasinė, prasmėmis. Gal pagaliau ir visos „kovos prieš diskriminaciją prieš X“, „kovos prieš diskriminaciją prieš Y“, „kovos prieš diskriminaciją prieš Z“ susivienys į vieną bendrą „kovą prieš diskriminaciją/persekiojimą“ – bet kokiu pagrindu. Gal vietoje dabar populiaraus sprendimo „Anksčiau grupės X ir nuomonės Y netoleravom, dabar jau įtrauksim į toleruojamųjų sąrašą. Užtat iš to sąrašo išbrauksim grupę Z ir nuomonę Q“, įsivyraus kur kas universalesnė maksima „Nors ir nesutinku su tuo, ką tu sakai, bet ginsiu iki mirties tavo teisę taip sakyti“? O gal apskritai taps beprasmiška kalbėti apie diskriminaciją, kai odos spalvų, įstatymais pripažįstamų lyčių, seksualinių orientacijų, populiarių gimtųjų kalbų ir tikėjimų bus ne 2 ar 4, o šimtai, daugelis panašių viena į kitą, ir kiekvienas žmogus bus visai individualus visų šitų „atributų“ derinys?

Išties Niujorko realybė arčiau tos „į lentynėles nebetelpančios įvairovės“, nei daugelis įsivaizduoja, mintyse vis dar gyvendami kokiais 1990 ar 2000 m.! Bet ateities nenumatysi – ir viskas gali toliau eiti ten, kur ėjo pastaruosius kelis dešimtmečius – su „kultūringam žmogui beveik privaloma elito nuomone“, „oficialiomis ginamomis mažumomis, apie kurias negalima sakyti nieko blogo“, „kritikuotinomis grupėmis, apie kurias negalima sakyti nieko gero“, „begaline niekam nežinomų ir nerūpinčių mažumų pelke, kurios iš viso nevertos New York Times antraštės“ ir t.t.

Niujorkas – tikrai vis dar Pasaulio Sostinė?..

Niujorkas – Pasaulio Sostinė. Tokia fraze paradėjau šį straipsnį. Bet nepaisant visų naujų dangoraižių kiekvieną kartą apsilankęs Niujorke vis labiau suprantu, kad tai – jau mitas. Ir kasmet vis labiau.

Kai 2019 m. stovėjome Bruklino tilto parke Brukline žvelgdami į Manheteną, mano žmona pasakė – „Čia Niujorko centro panorama? Atrodo kaip eilinis Kinijos miestas“. Ir tikrai: buvome neseniai grįžę iš Kinijos, o Niujorkas labai jau priminė Čongčingą. Miestą, kurio net pavadinimo daugelis Lietuvoje nežino, bet ir dangoraižių kiekiais, ir žmonių skaičiais ten jau – beveik Niujorkas. Ir metro linijos geresnės, tankesnės, modernesnės, ir greitieji geležinkeliai neprilygstami. Ir spindinčių reklamų tiek, kad kone kiekviena aikštė – kaip Niujorko „Times“ aikštė!

Ir visgi turės praeiti daugybė dešimtmečių ar šimtmetis, kol Čongčingas galės prilygti Niujorkui. Nes Niujorkas buvo pirmasis toks miestas. Pirmasis su dangoraižiais, pirmasis, kuriame žmonės gyveno vienur, o dirbo ir pramogavo kitur, kasdien važinėdami traukiniais. Ir kiekvienais metais, kuriais Niujorkas buvo neabejotina Pasaulio Sostinė, jis gimdė legendas, filmus, knygas, dainas. Franko Sinatros „New York, New York“; metro grotelės, pakėlusios Merlinos Monro sijoną; „Tiffany‘s“ parduotuvė iš „Breakfast at Tiffany‘s“ filmo; „Chelsea“ viešbutis kur Sid Vicious nužudė savo draugę ir nusižudė; Korona parkas, kurį pagimdė net dvi ten vykusios pasaulinės EXPO parodos. Ir tai tik trupinėliai.

Gal Azijos miestai ir bėga greičiau už Niujorką, bet Niujorkas maratone startavo gera valanda anksčiau. O tokios istorinės didybės Azijos miestai niekados neturės – plienas ir stiklas irgi gali būti gražūs, bet jie tiesiog kitokie ir daug įprastesni, nei begalinės rudo akmens dangoraižių pilnos Niujorko aveniu.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!