Įžvalgos

Yandex nori būti Rusijos Google. Jos paieškos variklis – populiariausias Rusijoje. Turi Yandex ir savo žemėlapius – Google Maps atitikmenį.

Tačiau Yandex ir Google žemėlapiai rodo nevienodą pasaulį. Nors Yandex – privati įmonė, jos žemėlapis stebėtinai gerai atspindi Rusijos užsienio politiką. Ne tik tai, kas oficialiai skelbiama, bet ir tai, kas paliekama “tarp eilučių”.

Visų pirma, štai jums Yandex Pietų Ukrainos žemėlapis:

Krymas priskirtas Rusijai. Doneckas ir Luhanskas – kol kas dar ne.

Beje, nors Rusija sako, kad Kryme paliko oficialias ir ukrainiečių bei totorių kalbos, visi Krymo vietovardžiai Yandex žemėlapyje – vien rusiški (likusios Ukrainos dalies vietovardžiai – rusiški ir ukrainietiški). Tai atspindi Rusijos “mažumų politiką”, pagal kurią mažumų kalbų oficialumas jų “federaliniuose subjektuose” turi labiau parodomąją reikšmę. Vien rusiškai surašyti visi Rusijos Federacijos miestai, nors ne viename jų taip pat “oficiali” ne tik rusų kalba.

Tai matosi ir Pietų Kaukazo žemėlapyje. Beje, Užkaukazės valstybių jame – ne trys, o penkios. Greta Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano yra ir Abchazija bei Pietų Osetija.

Nelabai keista, nes Abchaziją bei Pietų Osetiją pripažįsta ir oficiali Rusijos valdžia. Įdomiau pažiūrėti, kaip Yandex žymi kitus panašius atvejus – valstybes, kurias pripažįsta ne visas pasaulis. Štai Kipro žemėlapis:

Kipre Rusija neturi politinių interesų, taigi, Yandex žemėlapis tiesiog atspindi tikrovę. Beveik nepripažinta Šiaurės Kipro Turkų Respublika ir viso Kipro teisėta valdžia pripažįstama pietinė graikiška Kipro Respublika nudažyti skirtingomis spalvomis lyg atskiros šalys – tačiau siena tarp jų žymima kaip ginčytina. Šiaurėje pavadinimai “vietos kalba” parašyti turkiškai, pietuose – graikiškai (juk atitinkamomis kalbomis ten ir kalbama).

Visai kitaip Yandex elgiasi Kosove, kurio Rusija irgi nepripažįsta:

Kosovo siena irgi žymima kaip ginčytina, bet Kosovo spalva – tokia pati kaip Serbijos, nuo kurios jis paskelbė nepriklausomybę. Be to, Kosovo miestai “vietine kalba” surašyti serbiškai (o ne pagrindine albanų kalba). Nors Kosovą (priešingai nei Šiaurės Kiprą) pripažįsta dauguma pasaulio valstybių, sekantys politines naujienas gali numanyti, kodėl Yandex’e Kosovas žymimas kaip “mažiau nepriklausomas” nei Šiaurės Kipras. Kosove, priešingai nei Kipre, Rusija turi interesų – remti panašios istorijos Serbiją, o gal labiau kišti pagalius į ratus Vakarams, kurie palaiko Kosovą.

Dar viena nepripažinta valstybė – Kalnų Karabachas, kurią įsteigė armėnai, atkriavę iš Azerbaidžano:

Jo žemėlapyje išvis nėra. Regionas Yandex priskirtas Azerbaidžanui. Šiuo atveju netgi nepažymėta “ginčytina siena” tarp Azerbaidžano ir Kalnų Karabacho.

Rusai labiau remia Armėniją, Eurazijos Sąjungos narę. Tad kodėl Yandex nežymi Karabacho kaip bent jau ginčytinos teritorijos?

Manau taip yra dėl to, kad Azerbaidžane Kalnų Karabachas – be galo skaudi tema. Karabache apsilankiusieji į Azerbaidžaną net nebeįleidžiami. Jei Yandex nubrėžtų kitokį žemėlapį, nenustebčiau, jei Rusija susilauktų rimtos Azerbaidžano reakcijos. Kadangi Azerbaidžanas nėra visiškai “ištrūkęs iš Rusijos orbitos”, priešingai nei Gruzija ar Ukraina (net ir pastarajame Ukrainos konflikte Azerbaidžanas kartais stoja Rusijos pusėn), Yandex mėgina neįžeisti šios tautos jausmų. Juoba, kai tai nieko nekainuoja.

Šiame žemėlapio fragmente įdomu dar kai kas. Azerbaidžano miestų pavadinimai rašomi vien rusiškai, lygiai kaip pačios Rusijos Federacijos. Čia ne klaida: vien rusiškai rašomi visi Užkaukazės ir Vidurinės Azijos miestai, kurie tik yra buvę TSRS sudėtyje, visiškai nepriklausomai nuo to, ar rusų kalba ten dabar oficiali. Net ir Uzbekijos bei Turkmėnijos, kurios po TSRS žlugimo perėjo prie lotynų raidyno, vietovardžiai rašomi vien rusiška kirilica. Toks vienkalbis rusiškas rašymas baigiasi tiksliai ties buvusios TSRS pietine siena.

O kaip yra Europoje? Štai Lietuva:

Čia bent jau mes galime pasidžiaugti, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos miestus “vietine kalba” Yandex rašo atitinkamai lietuviškai, latviškai ir estiškai. Kaip ir Ukrainos miestus bei Baltarusijos sostinę Minską. Baltijos šalys taip pripažintos dėl savo “politinio nutolimo į Vakarus”, o Baltarusija ir Ukraina – dėl to, kad jų kalbos slaviškos?

Tikrai ne dėl to, kad šios šalys Europoje. Mat Moldavija irgi Europoje, bet jai pasisekė mažiau: nors moldavai kalba rumunų kalba ir visi Rumunijos vietovardžiai Yandex parašyti rumuniškai, Moldavijos miestų pavadinimai – vien rusiškai. Štai Moldavijos žemėlapis:

Vėlgi, joks atsitiktinumas: visos kitos lotynų raidyną vartojančios pasaulio šalys, išskyrus paminėtąsias “ekssovietines”, Yandex turi savo kalbomis surašytus vietovardžius.

Nuo okupacijos pabaigos jau praėjo beveik 25 metai, o vyresni vilniečiai tebevadina vietoves senais sovietiniais vardais.

Gal nieko keisto, kad prisimena tuos gatvių pavadinimus, kurie buvo jaunystėje. Tačiau ištisi miesto rajonai vadinami prieš dešimtmečius uždarytų parduotuvių garbei – “Prie Šatrijos parduotuvės”, “Kur buvo Dzūkija”…

Tokia “puiki atmintis” – pats tikriausias sovietinio deficito liudininkas.

Manau joks šiandienos vilnietis negalėtų net išvardinti visų parduotuvių, kurios yra Vilniuje šiandien. Ką ten Vilniuje – net esančias jo mikrorajone būtų problema išvardinti. O sovietinės parduotuvės juk buvo ne “Akropoliai” ar “Ozai”, o labiau kaip mažiausieji “Maxima” ar “Norfa” variantai.

Ir jos visos įstrigo vilniečių atmintin. Kodėl? Todėl, kad jų buvo taip mažai. Po vieną ar kelias rajone, su ilgom eilėm ir apytuštėm lentynom. Tas pats liečia ir kitas paslaugų įstaigas – restoranų, atrodo, mieste buvo apie 10.

Šiandieninis jaunimas turbūt puikiai įsimins, kur yra teatrai ar pramogų arenos – nes šių pastatų Vilniuje tebėra po keletą. Pasakius “Prie Operos ir Baleto teatro”, “Prie Siemens arenos” visi supras, apie ką kalbama, net jei šie pastatai nustotų veikti.

Tuo tarpu parduotuvių, restoranų, paslaugų įstaigėlių dabar tiek daug, kad jie nebėra joks orientyras.

2014 m. gruodžio 5 d..

2014 m. rugsėjo 30 d.. Rusijoje siūloma galimybė atjungti šalį nuo pasaulinio interneto pakeistų ne taip ir daug. Mat rusai ir šiaip nuo to Vakarų interneto smarkiai atsiriboję.

Kiek mažai Rusijos žmonių teieško informacijos anglų kalba visada matau tikrindamas savo svetainės True Lithuania lankytojų srautus. Tai didžiausias angliškas portalas apie Lietuvą, jį atrandi Google ieškodamas bet kokio fakto apie Lietuvą.

Tai štai – lankytojų iš Rusijos skaičius ten – tik 22 vietoje tarp visų pasaulio šalių. O juk tai yra 160 mln. gyventojų turinti kaimyninė šalis! Taip, rusams anglų kalba negimtoji – tačiau ji nėra gimtoji daugeliui kitų Europos tautų. Nepaisant to, lankytojai iš Vokietijos True Lithuania yra 5 vietoje, Latvijos – 6, Nyderlandų – 10, Lenkijos 12, Švedijos 14, net mažytės (1,5 mln. gyv.) Estijos – 13 vietoje.

O rusus tarp True Lithuania lankytojų lenkia net… pakistaniečiai, užimantys 17 vietą. O juk Pakistane tėra 19 mln. interneto vartotojų, kai Rusijoje – 76 mln., ir Pakistano ryšiai su Lietuva nepalyginti menkesni.

Jei panašios tendencijos yra visose angliškose svetainėse (o tai tikėtina), tai reiškia, kad ir be draudimų Rusijos žmones internete sunkiai pasiekia užsieniečių mintys. Tiesiog rusai ten labiau nei dauguma tautų informacijos ieško išimtinai savo kalba, taigi, randa daugiausiai tautiečių parašytus straipsnius.

Tai leidžia net šiandien tarp Rusijos gyventojų gana nepriklausomai nuo likusio pasaulio plėtotis ideologijoms. Vakaruose, kur didesnė dalis žmonių internete ieško informacijos anglų kalba ir šitaip dažniau aptinka kitataučių straipsnius, tokia izoliuota ideologijų plėtotė nebėra įmanoma: naujos mintys ten paprastai interneto dėka iškart pasiekia daug valstybių.

2014 m. rugsėjo 11 d.. Masinį prorusiškų nuotaikų skleidimą įvairių užsienio portalų komentarų skyriuose dažnas priskiria Rusijos samdytiems komentatoriams. Tačiau iš tikro ir dalis vakariečių nuoširdžiai gina Rusijos teiginius, kad jokios operacijos Ukrainoje ji nevykdo ir kitus.

Kodėl taip yra? Visų pirma tie įvykiai jiems mažiau svarbūs, todėl apie juos skaito mažiau. Dažnai būna, kad skambūs Rusijos atstovų teiginiai pasiekia jų ausis, o eilė vėlesnių įvykių, iš kurių matosi, kad teiginiai buvo melagingi – nebe.

Vakarai viešąjį melą jau pamiršo…

Dar svarbesnis dalykas, kurį esu pastebėjęs bendraudamas su vakariečiais: didelei daliai jų tiesiog trūksta kritinio mąstymo vertinant žiniasklaidos ir politikų žodžius. Tas kritiškumas nesusiformavo, mat Vakaruose žiniasklaida ir politika kitokia. Taip, ten ji irgi šališka – kitaip ir būti negali, juk politikai bei žurnalistai – žmonės su savo pažiūrom, rėmėjais. Bet šališkumas Vakaruose visai kitoks nei Rusijoje. Faktai Vakaruose neišgalvojami – tiesiog realiems faktams suteikiama reikiama nuotaika.

Pavyzdžiui, negaliu įsivaizduoti situacijos, kad JAV būtų melavusi, kad tai ne jos kariai puola Iraką. JAV nepradėjo meluoti net tada, kai, okupavusi Iraką, nerado ten jokio masinio naikinimo ginklo – nors nesunkiai galėjo sufabrikuoti “įrodymus”, kad Sadamas tokį turėjo. Vietoje tokio melo JAV politikai (ir jų veiksmus palaikiusi žiniasklaida) Irako karo metu stengėsi kurti nuotaiką, kad puolimas teisingas: akcentuoti Sadamo Huseino režimo žiaurumą, grėsmę (tikrą ar tariamą), kurią jis kėlė aplinkinėms šalims, daugiau rašyti apie JAV karių, o ne irakiečių aukas. Žmonės tuomet susidarė savo nuomonę. Esminius faktus apie karą (kas su kuo kovoja, kiek karių dislokuota, kiek žmonių žūva) visi žinojo ir jau nuo jų pačių moralinių nuostatų priklausė, ar JAV teiginiai apie karo teisingumą juos įtikino.

Vakariečiai pripratę prie būtent tokios žiniasklaidos, tokios reklamos, tokių politikų kalbų. Jie moka kviestionuoti ten kuriamą nuotaiką – bet daugumai nė į galvą neateitų, kad žiniasklaida ar žymus politikas gali nuolat meluoti ir akivaizdžius objektyvius faktus. Demokratiniame pasaulyje, kur žiniasklaida įvairialypė, opozicija negniaužiama kitaip ir būti negalėtų: grynas melas būtų greitai atskleistas kitaminčių tautiečių ir diskredituotų pačius melagius.

Tokiu eilinių vakariečių “imuniteto melui” neturėjimu ir remiasi šiandienis Rusijos informacinis puolimas. Jo metodas: užversti informacinę erdvę dideliu kiekiu absoliučios netiesos, kaip, pavyzdžiui, teiginiais, kad rusų pajėgos iš tikrųjų nėra rusų. Kadangi vakariečiai įpratę kvestionuoti tik nuotaiką, o ne faktus, šis teiginys dažnam atrodo lygiavertis priešingam teiginiui, sakomam JAV – kad veržiasi Rusijos pajėgos. Šitaip sugluminti jie galvoja, kad niekas neaišku, tada gal reikia nepardavinėti ginklų nei rusams, nei ukrainiečiams (kaip daro šveicarai).

…o Rytų Europa puikiai pamena

Tuo tarpu dauguma tų, kas gyveno Sovietų Sąjungoje ar kituose kraštuose, kur žiniasklaida buvo pilnai cenzūruojama, turi visai kitokį imunitetą melui. Jie supranta, kad tai, kas parašyta nedemokratinių šalių žiniasklaidoje, gali būti ir visiškai išgalvota, o ne tik šiek tiek pakreipta. Juk viešai diskredituoti tokio melo pačioje nedemokratinėje šalyje neleistų cenzūra, represijos prieš kitaminčius.

Kaip galėtų neatsirasti imunitetas viešajam melui po tokių atvejų kaip 1983 m., kai sovietai numušė Korėjos avialinijų keleivinį lėktuvą. Tuomet pradinė oficiali sovietų pozicija buvo, kad numušimą apskritai išsigalvojo Vakarai, paskui – kad lėktuvą iš tikrųjų numušė amerikiečiai tam, kad apkaltintų sovietus, galiausiai – kad numušė sovietai, tačiau lėktuvu iš tikro naudojosi CŽV.

Žurnalistų darbas nuo pat pradžių čia buvo ne pateikti ir net ne iškraipyti tiesą – jų darbas buvo sukurti melą, kuris kuo įtikinamiau pateisintų “prisidirbusią” valdžią. Vakaruose nieko panašaus per šiuo metu gyvų žmonių gyvenimus nebuvo, o Rusijoje kartojasi vėl ir vėl.

Todėl ir įvykiai Ukrainoje mūsuose matomi kitaip. Todėl ir vakariečių bei rytiečių reakcijos į propagandą, kai apsilanko, tarkime, Šiaurės Korėjoje, skirtingos: dažnam vakariečiui net būnant ten labai sunku išmesti iš galvos mintį “turbūt tame, ką jie sako, yra bent pusė tiesos”. Panašiai, kaip Vakarų turistai Pchenjanyje, deja, reaguoja ir daug Vakarų žurnalistų į Ukrainos įvykius. Pranešinėdami tiesiog stengiasi po lygiai vietos duoti Ukrainos ir Rusijos teiginiams, nė nemėgindami jų patikrinti ar analizuoti patys.

Kambodžos diktatoriaus Pol Poto korta

2014 m. birželio 20 d.. Paauglystėje mėgau daryti stalo žaidimus, ir vienas mano sukurtų – tiesą pasakius, įkvėptas kito panašaus, rasto internete – buvo “Diktatorių kortos” Kiekviena korta buvo skirta kuriam nors iš žiauriausių XX a. (tada dar naujasis tūkstantmetis nebuvo atėjęs) diktatorių, ant jos parašyta, kiek tas žmogus valdė, kiek nuosavų piliečių ir kitų žmonių pražudė (pastarasis skaičius apima ir jo sukeltų karų aukas), bei trumpai aprašyti “įžūliausi” jo valdymo momentai.

Žaisti reikėjo lyginant “savo” diktatorių statistiką su priešininko turimom kortom ir toks žaidimas neabejotinai skatindavo susimąstyti. Kad ir apie tai, kad kai kuriuos genocidus, karus ir kitas “politines tragedijas” (bei jų “autorius”) puikiai žinome – bet apie kitus tiek pat ar daugiau gyvybių nusinešusius nežinome beveik nieko (ir pats pirmąsyk išgirdau rinkdamas informaciją toms kortoms).

Kai sukūriau pirmąjį kortų variantą, daugybė jų “herojų”, prie kurių vardų “puikavosi” šimtatūkstantinė aukų statistika, dar buvo valdžioje. Šiandien dauguma jų – jau nuversti, mirę, pasitraukę. Sadamas, Gadafis, Miloševičius, Kastro. Tik nusenęs Mugabė dar laikosi Zimbabvės valdžios.

Nieko keista – metai bėga. Bet prieš trejus metus susimąsčiau, kad, nors ir XXI a. būna diktatūrų, tokių diktatorių, kuriais būtų galima papildyti kortas, nelabai yra. Tik Šiaurės Korėjos Kim Čen Irą pakeitė panašios krypties jo sūnus. O šiaip demokratija išplito ten, kur jos didžiąją XX a. dalį nebuvo ar buvo mažai: Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje. Atrodė, net ten, kur nėra demokratijos, diktatūra “švelnesnė”: būna kelios “nepaaiškinamos” mirtys, o ne daugiatūkstantinės civilių žudynės ar imperiniai karai. Ką jau kalbėti apie XX a. vidurio veikėjus kaip Jozifas Stalinas (~72 mln. aukų ant jo kortos), Adolfas Hitleris (iki 30 mln., įskaitant karo aukas), Mao Dzedunas (iki 55 mln.).

XXI a. diktatorių kortos, prijungtos prie diktatorių kortų žaidimo, būtų be galo silpnos. Mažai ką galėčiau parašyti ir apie “įžūliausius valdymo momentus”: XXI a. diktatūrose, atrodė, nebeliko ir iššaukiančių asmenybės kultų (kaip Stalino ar imperatoriumi save karūnavusio Ž. B. Bokasos), asmeninių užgaidų (kaip Birmos vadovo Ne Vino sprendimas leisti banknotus skaičių, besidalinančių iš “laimingojo” devyneto, ar Sadamo Huseino pakeista Irako vėliava, frazę “Alachas didis” ant jos užrašant nuosava rašysena), mėginimų jėga primesti radikalias ideologijas (kaip Lenino ar Pol Poto, kuris visus miestiečius išvarė gyventi į kaimus ir žadėjo taip “pasiekti lygybę”). Kaip visam šitam galėtų “prilygti” koks Lukašenka, kad ir ką apie jį manytų Baltarusijos opozicija?

Bet taip galvojau prieš trejus metus. Nuo to laiko kai kas pasikeitė. Šimtai tūkstančių žūva Sirijoje. Naujoji valdžia Egipte labai primena kortose vaizduotas XX a. diktatūras, nes politinius oponentus šaudo ir mirties bausme teisia šimtais ir tūkstančiais. O kur dar nykstanti laisvė Rusijoje ir jos puolamieji karai – jeigu jie ir toliau bus eskaluojami. Įdomu, ar čia tiesiog 2000-2010 m. buvo kaip reta demokratiškas periodas ir netrukus “archetipinių diktatorių” vėl padaugės, ar visgi tokie diktatoriai liks XX a. ypatybė, panašiai kaip XVIII a. buvo absoliutinių monarchų era. Pagyvensim – pamatysim.

2014 m. kovo 18 d.. Šiandien Konstitucinis teismas priėmė nutarimą dėl “Dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą”. Jis aktualiausiais teisiamiems sovietinio genocido vykdytojams, kurie mėgino išvengti atsakomybės gindamiesi tuo, kad jų veiksmai “nebuvo genocidas”, “nebuvo nusikaltimas” ar jiems taikytina senatis.

Matyt, nenorėdamas kaitinti aistrų konstitucinis teismas net pranešimą žiniasklaidai apie šį nutarimą pavadino “BAUDŽIAMAJAME KODEKSE ĮTVIRTINTAS GENOCIDO NUSIKALTIMO APIBRĖŽIMAS NEPRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJAI”. Išties – nutarė, kad Sovietų Sąjungos veiksmai, kai siekta sunaikinti tam tikras socialines ir politines grupes, yra genocidas, jam netaikoma senatis. Apie tai kalba pranešimo spaudai pirma dalis.

Paskui lyg tarp kitko paminima – už tokius veiksmus, jei padarymo metu jie buvo legalūs, neturi būti baudžiama, priešingai nei už genocidą etniniais, rasiniais ar religiniais motyvais. Taigi senatis iškart tampa neaktuali, juk aišku, kad Sovietų Sąjunga (kuri Lietuvoje buvo įvedusi savo įstatymus) tokios rūšies genocidą laikė teisėtu, nes pati jį ir vykdė.

Tarptautinį genocido apibrėžimą lėmė pati Sovietų Sąjunga

Grindžiama tuo, esą genocidas etniniais/rasiniais/religiniais motyvais minimas ir tarptautiniu mastu, tuo tarpu socialiniais/politiniais – tik mūsų regione.

Čia priminsiu istorinį kontekstą: “politinės grupės” tarptautinėje genocido nusikaltimo sudėtyje (pvz. 1948 m. konvencijoje dėl genocido) nenumatytos todėl, kad tam prieštaravo… pati Sovietų Sąjunga.

Be to, Vakarų šalyse tokio pobūdžio genocidas nevyko, tad ten šis klausimas neaktualus (panašiai rašo ir pats Konstitucinis teismas nutarime). O visos Rytų Europos šalys, kurių žmonės daugiausiai buvo žudomi šiais pagrindais, tuo metu pačios buvo okupuotos Sovietų Sąjungos ar paverstos jos satelitais, ir nieko negalėjo pasisakyti.

Kuo skiriasi kančia vaikų masiškai pasiųstų į mirtį todėl, kad, pavyzdžiui, jie gimė inteligentų ar ūkininkų šeimoje, ir todėl, kad jų tėvai buvo, tarkime, iš totorių ar žydų šeimos – neaišku. Neaišku, kodėl pirmųjų žudikai turėtų likti nenubausti, kai antrieji visada bus persekiojami.

Priminsiu, kad, pavyzdžiui, tarp 1940 m. birželio trėmimų aukų (kurių daugiau kaip pusė taip ir negrįžo) beveik pusė buvo vaikai iki 16 metų, tarp jų kūdikiai, kuriems ištverti “kelionę” gyvuliniais vagonais buvo beveik neįmanoma.

Kolaborantus dar galima bausti pagal kitas BK normas – tik kažin, ar bus spėta

Aišku, konstitucinis teismas pasakė ir tai, kad tie Sovietų Sąjungos veiksmai, kurie nukreipti prieš etnines/religines grupes, laikytini ir “genocidu tarptautinės teisės požiūriu”, todėl už juos atsakomybė lieka. Sovietų Sąjungos veiksmai neabejotinai buvo nukreipti ir prieš tautines grupes: Krymo totoriai, čečėnai, ingušai ir kiti ištremti vien tautiniu pagrindu. Beveik visiškai sunaikinti ir Mažosios Lietuvos gyventojai, Lietuvos vokiečių, Lietuvos liuteronų bei kitos bendruomenės. Kiti lietuviai, kaip ir latviai, estai, ukrainiečiai irgi neproporcingai naikinti (o tarptautiniame dokumente genocidu laikomas ne tik visos, bet ir dalies tautinės ar religinės grupės naikinimas tuo pagrindu). Taip pat sovietai vykdė ir nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus.

Tačiau laikas neišvengiamai bėga, bylos yra kokios jos yra, ir jei prokurorai buvo pasirengę surinkę įrodymus socialiniam/poltiniam genocido pagrindą, dabar reikėtų viską keisti. Panašu, kad žmonės, kolaboravimo su Sovietų Sąjungos valdžios vardan masiškai žudę Lietuvos gyventojus, nubausti ir nepriklausomoje Lietuvoje nebus.

Beje, nutarime Konstitucinis teismas remiasi “konstituciniu teisinės valstybės principu” ir “Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalimi”, kuri sako “Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.”. Aišku, šis Konstitucijos straipsnis, pasak teismo, kažkodėl taikomas tik aukščiau minėto pobūdžio genocido vykdytojams, bet ne kitiems genocido vykdytojams. Tai grynai politinis nutarimas – iš Konstitucijos to išskaityti niekaip negalima, kitokios sudėties teismas galėjo priimti kitokį sprendimą.

Konstitucinio teismo pranešimas žiniasklaidai yra čia, pilnas nutarimo tekstas – čia.