Išskleisti meniu

Įžvalgos

Videoregistratoriai Rusijoje – socialinė revoliucija

Videoregistratoriai Rusijoje – socialinė revoliucija

| 0 komentarų

Rusijoje draudimo kompanijos reikalauja draudiminio įvykio atveju pateikti vaizdo įrašą – pernelyg daug apgavysčių. Taigi, kiekvienas vairuotojas privalo turėti nuolat įjungtą automobilinę vaizdo kamerą (videoregistratorių).

Įdomi pasekmė – kiekviena Rusijos gatvė dabar beveik nuolat filmuojama. To filmavimo joks centras nekontroliuoja ir nefinansuoja – priešingai nei įvairių policijos kamerų. Kiekvieno vairuotojo pasirinkimas, ar grįžęs namo jis vaizdus išsaugos, siųs draugams ar įkels į internetą (to nepadarius jie automatiškai išsitrins).

Tai – visiškai naujas pasaulyje reiškinys. Bet koks nusikaltimas, muštynės ar nelaimė Rusijos gatvėse bus nufilmuoti, jei tik pro šalį kas nors važiuos.

Taksi automobilis partrenkia su mama ėjusią mergaitę. Iš vaizdo matosi dažna pėsčiųjų klaida: vienas automobilis (tas, iš kurio filmuota) praleido ne per perėją einančius pėsčiuosius, tad šie klaidingai manė, kad praleis ir kiti. O antrąja juosta lenkusi Volga nepraleido, nes pėsčiųjų nematė (juos užstojo automobilis, iš kurio filmuota). Po avarijos mama suklydo darsyk: pribėgo ir pakėlė savo vaiką. Jei šiam būtų lūžęs stuburas, tai galėjo nutraukti stuburo smegenis ir lemti invalidumą.

Youtube ir kitas vaizdo dalinimosi svetaines užplūdo dešimtys tūkstančių Rusijos gatvėse įvykusių avarijų ir kitų nekasdien matomų dalykų įrašų. Stebėtina, kiek daug gyvenimo detalių pasimato iš bent vieno važiuojančio automobilio – net aviakatastrofos ar Čeliabinsko meteorito žybsnis. Anksčiau (o ir šiandien ne Rusijoje) tokių vaizdų visame pasauyje tebūdavo įrašomi keletas, dedami į laidas “Aštriausi pasaulio kadrai”. Juk menka tikimybė, kad koks nors operatorius užfiksuos atisitiktinę nelaimę ar slepiamą nusikaltimą. Be to, išvydę besivystant tokią situaciją dauguma išjungtų kamerą bijodami susidorojimo ar siekdami padėti aukoms.

Reiškinys atveria daug galimybių, kurių dar ne visos išnaudotos. Daugelio avarijų, gatvės muštynių aplinkybės – kaip ant delno (jei patys dalyviai nesuinteresuoti rodyti medžiagos, kas nors bus užfiksavęs iš aplinkinių automobilių). Pirmąkart istorijoje yra masinis katalogas tokių reiškinių įrašų, iš kurių gali mokytis teismo medikai, kriminalistai (pvz. kokiu atstumu atšoka nuo kapoto pėstysis priklausomai nuo partrenkusio automobilio greičio, stabdymo ir kt.).

Manau, vaizdus galima panaudoti ir vairuotojų mokyme (kiekvieną kelių eismo taisyklę iliustruojant avarijų, kilusių jas pažeidžiant, kadrais) – psichologiškai šitaip žmogus įsimena daug geriau, nei “kaldamas” knygas. Taip pat ir socialinėje reklamoje – perėjomis šliaužiantys girtuokliai atrodo stulbinamai “nekietai”.

Ir pagaliau dar vienas pokytis – socialinis. Pastaruoju metu ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje bei Vakaruose įsivešėjo cenzūra, viešumo ribojimai. Daug nuotraukų, vaizdo medžiagos, kurią prieš dešimtmetį galėjai išvysti Lietuvos žiniasklaidoje, valdžios sprendimais šiandien draudžiama viešinti: dažnai prisidengiama žmogaus teisėmis, kurių ribos neaiškios ir galiausiai jas nustato pati valdžia. Pavieniai aktyvistai protestuoja net prieš viešą filmavimą apskritai, pavyzdžiui, policijos kamerų įrengimą miestuose ar troleibusuose. Net kur šios kameros įrengtos jų vaizdai (valstybės nuosavybė) neviešinami, nenaudojami net mokymams. Antras daugelio vaizdų savininkas – žiniasklaida, bet ją lengva kontroliuoti baudomis, leidybos/transliacijų ribojimais. O štai visų vairuotojų niekaip nesuvaldysi. Kiekvienam priklauso maža dalelė Rusijoje tądien įvykusių įvykių įrašų ir kiekvienas sprendžia, ar ją rodyti/paviešinti.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Čadros ir liemenėlės

Čadros ir liemenėlės

| 0 komentarų

Daugybė moterų jas dėvi. Joks vyras nedėvi. Yra vyrų, kurie nori, kad jų žmonos viešumoje jas dėvėtų. Bet dauguma moterų apsisprendžia jas dėvėti pačios. Tačiau yra kraštų, kur nedėvi beveik niekas.

Kas?

Gali būti čadros musulmonų kultūroje. Arba liemenėlės Vakarų kultūroje. Abu variantai tinka.

Tik kažkodėl dažnai girdisi siūlymai riboti moterims galimybę dėvėti čadras (įgyvendinti Prancūzijoje, Tukijoje). Tai net pateikiama kaip kova už moterų teises. Bet beveik niekas nesuprastų, jei kas nors dėl tos pačios priežasties pasiūlytų uždrausti dėvėti liemenėles paplūdimiuose. Ir juo labiau nesuvoktų tokio ribojimo kaip moterų teisių plėtros, o tik kaip varžymą…

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Egiptas – vakarietiška diktatūra vietoj islamiškos demokratijos

Egiptas – vakarietiška diktatūra vietoj islamiškos demokratijos

| 2 komentarai

Naujoji Egipto valdžia parodė savo tikrąjį veidą. Per trečiadienį išžudė nuo 630 iki 2600 taikių protestuotojų, siekusių atkurti teisėtai išrinktos “Musulmonų brolijos” partijos valdymą. Savo mastais tai didžiausios taikos meto žudynės pasaulyje pastarąjį dešimtmetį.

Priminsiu, kad prieš metus, 2011 m. vasarį, situacija buvo džiugesnė. Masiniai protestai (vadinamasis “Arabų pavasaris”) privertė surengti pirmus Egipto istorijoje laisvus rinkimus, per kuriuos ir išrinkta “Musulmonų brolijos” partija. Ji laikėsi pabrėžtinai demokratiškai: leido prieš ją protestuoti, o prieš priimdama naują Konstituciją atsiklausė tautos laisvame referendume (tauta pritarė). Tačiau 2013 m. liepos 3 d. šią valdžią nuvertė armija – diktatūra grįžo su nauju įkarščiu.

Tai nestebina. Stebina Vakarų reakcija. Po “Musulmonų brolijos” nuvertimo Vakarų forumuose teko skaityti džiaugsmo – girdi, išnyksta “islamistinis režimas”. Ir vyriausybės pabrėžtinai tylėjo. Tik po žudynių Vakarai jau atlieka parodomuosius protestus. Bet apie didžiąsias Kairo žudynes britų BBC pranešė mažiau, nei apie kokį Rusijos įstatymą uždraudžiantį homoseksualumo propagandą vaikams, kurį palaiko 88% rusų ir kuris BBC visada vadinamas “kontroversišku”, nors kontroversiškas tik Vakaruose.

Mažiau Vakarų “žmogaus teisių aktyvistų” kritikuoja šimtus ar tūkstančius išžudytų Egipto civilių nei pliekė demokratiškai priimtas Vengrijos ar tą pačią Egipto konstituciją. Nors šie dokumentai nebuvo kažkuo išskirtiniai pasaulyje. Tiesiog, lyginant su buvusiomis tų pačių šalių konstitucijomis, žengė mažytį žingsnelį ne ta kryptimi, kaip nori Vakarų Europos kairysis “elitas”. Dabar Egipte konstitucija sustabdyta – vėl žingsnelis “ta kryptimi”. O naujieji lyderiai (tiksliau, vėl sugrįžę 2011 m. nuverstos diktatūros atstovai) žino kaip įsiteikti vakariečiams: kalba apie “Egiptą visiems”, nors tuo pačiu žudo oponentus.

Ar “Musulmonų brolijos” valdžia siekė kam nors primesti islamą? Ne. Ji buvo demokratinė. Demokratiškumas sąlygojo, kad daugumą sudarančių musulmonų teisės pagerėjo: štai televizijos žurnalistėms (tik toms, kurios to nori) leista eteryje dėvėti čadras (anksčiau drausta).

Bet Vakarų Europos “elitas”, kalbėdamas apie demokratiją ir toleranciją, dažnai kartu siekia primesti savąjį vertybių supratimą kitiems. Jiems būtų džiugu, kad, tarkime, visas pasaulis priimtų jų lyčių ar tautų suvokimą, kad atsisakytų tradicinių religijų ir jas pakeistų į taip pat ne mokslu pagrįstas dogmas. Kad visame pasaulyje būtų įteisintos homoseksualų santuokos, bet panaikintos poligaminės (nors, objekyviai žiūrint, argumentai “už” gali būti panašūs: jei suaugę nutaria, kam valdžiai kištis? O poligaminės santuokos dar ir kultūriškai kai kur tradicinės) ir t.t.

Tokia “Prometėjo” pozicija nieko naujo: romėnai nešė savo vertybes barbarams, kryžiuočiai – pagonims, kolinijinės imperijos – “atsilikusioms gentims”. Kiekviena nauja Vakarų Europos “Prometėjų” karta kreivai žiūrėjo į buvusias, tad nieko keisto, kad ir dabartiniai “žmogaus teisių aktyvistai” niekina viduramžių krikščionybės ar tautinių kultūrų ekspansiją, bet patys ir vėl daro tą patį.

Bet Artimuosiuose Rytuose ir tikroji demokratija, ir Vakarų Europos “elito” vertybės nežengs kartu. Demokratiškai išrinkta valdžia, kaip rodo Egipto pavyzdys, dalies šių vertybių nelaikys vertybėmis, o jas primesti vietos gyventojams tegali žiauri diktatūra, valdoma Vakarų Europos elitui prijaučiančios vietinės mažumos. Panaši situacija ir Afrikoje, Azijoje, Rytų Europoje bei dar daug kur.

Skelbiantiems toleranciją Vakarų kairiesiems patiems reikėtų jos pasimokyti: toleruoti skirtingas kultūras ir požiūrių įvairovę pasaulyje. Kiekviena civilizacija (musulmoniška, indiška, azijietiška) turi savo žmogaus teises; lengva jas paniekinti ištraukiant iš konteksto kokį “žiaurų pavyzdį”, bet tokių pavyzdžių galima rasti ir Vakarų Europoje. Aišku, skirtingas žmogaus teisių suvokimas nereiškia, kad bet kokia valdžia atitiks tą vietinį suvokimą – diktatūros ir okupacijos dažnai jį paneigia. Deja, kaip matome Egipto atveju, tos diktatūros dažnai per jėgą bruka ne kokį islamizmą, o Vakarų Europos elito vertybes.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Slapti gyventojų surašymo duomenys

Slapti gyventojų surašymo duomenys

| 0 komentarų

Ketindamas atnaujinti informaciją True Lithuania svetainėje pažiūrėjau į Statistikos departamento pateikiamas 2011 m. surašymo lenteles.

Lyginant su 2001 m. surašymu nemaloniai nustebino viena naujovė. Dalis informacijos pakeista žvaigždutėmis. Žvaigždutės paaiškinimas – “Konfidenciali informacija”. Pasižvalgius plačiau matosi, kad visais atvejais, kai koks nors skaičius būtų nuo 1 iki 9 jis neskelbiamas.

Nežinia, koks būtų “konfidencialumo pažeidimas” jei aš žinočiau, tarkime, ar Prienų rajono savivaldybėje 2011 m. surašymo metu gyveno 3, ar 6 Baltarusijoje gimę asmenys? Ar Vilniaus rajone tada buvo 5, ar 9 karaimai? Viešai skelbiama, kad, pavyzdžiui, Lazdijų rajone gyvena 10 evangelikų reformatų, bet jei kur nors yra tik 9 tai jau “konfidencialu”.

O juk tai – tik statistika, skaičiai. Vardų, pavardžių ar kitų asmens duomenų čia nėra.

Sakysite duomenys nuo 1 iki 9 per maži, kad turėtų statistinę reikšmę? Turi. Jie aktualūs, jeigu nori paskaičiuoti statistiką ne Statistikos departamento siūlomose teritorijose (rajonuose arba seniai panaikintose apskrityse). Pavyzdžiui, dabar neįmanoma pažiūrėti, kaip skiriasi demografija buvusiuose Vilniaus krašte ar Klaipėdos krašte nuo likusios Lietuvos dalies. Tam juk reikėtų sumuoti visus atitinkamus dydžius, o dalis jų “konfidencialūs”. Pagaliau reikėtų žiūrėti statistiką seniūnijų lygiu, kuri dabar jau beveik visa bus “konfidenciali”.

Statistikos departamentas siūlo samdyti juos papildomų ataskaitų parengimui – aišku, mokamai. Kuriamos biurokratų darbo vietos ir išnyksta svarbiausias moderniųjų technologijų privalumas: galimybė greitai ir pigiai gauti informaciją, o savo laiką skirti pagrindiniam darbui (pvz. realiam demografijos tyrimui ar aprašymui).

Viešumas Lietuvoje mažėja nuolat

Deja tai tik vienas pavyzdys nuolatinio viešai prieinamos informacijos mažėjimo Lietuvoje. Vis daugiau dalykų, 1995 m. ar 2000 m. buvę vieši, imami slėpti prisidengiant Europos Sąjungos teisės aktais, žmogaus teisėmis, o kartais tiesiog institucijų sprendimais.

Prieš akis iškyla Sovietų Sąjunga, kur slaptas buvo net tikslus žemės dienovidinio ilgis. Kur specialiosios tarnybos rūpinosi klaidų žemėlapiuose privėlimu – esą dėl valstybės saugumo. O suklaidindavo tik savo turistus. Juk didžiausio priešo JAV didmiesčiuose laisvai būdavo pardavinėjamos tikslios iš palydovų darytos SSRS nuotraukos…

Jei viskas eis dabartine linkme nenustebčiau, jei Europos Sąjungoje po keliolikos metų nebeliks surašymų arba jų rezultatai taps valstybės paslaptimi, saugoma, kaip sovietmečio “paslaptys”, “Ypatinguosiuose archyvuose”. O koks to tikslas, kokios vertybės čia saugomos, ar jų apsaugojimui būtina slėpti šiuos duomenis?

Viešumo bijoti nereikia. Kur kas pavojingesnis yra selektyvus slaptumas. Slaptą informaciją vis tiek kas nors žino, dažnai – šimtai žmonių. Tai suteikia galimybes “kompromatams”, šantažui, abejonių sėjimui.

Aišku, ne šios statistikos, o rimtesnių duomenų atveju. Statistikos slėpimas – išvis nesusipratimas.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Nacionaliniai transporto ypatumai

Nacionaliniai transporto ypatumai

| 0 komentarų

Šiandien miestai.net forume skaičiau apie naują keleivinių traukinių tvarkaraštį.

Įdomus pasirodė toks faktas – vienam žmogui paklausus ar kažkas važiuoja iš Kauno pusės į Kaišiadoris (link Vilniaus), kad persėstų į Klaipėdos traukinį, buvo paminėta, kad taip daro vokiečių turistai, atvažiuojantys nuo Lenkijos sienos.

Iš tikrųjų net keliautojų forumuose vakarų Europiečiai, sumanę atvykti į Lietuvą, neretai klausia kaip nuvykti į tam tikrą Lietuvos vietą traukiniu užuot klausę, kaip apskritai ten nuvykti.

Šiaip įdomu, kiek daug lemia žmogui lemia įpročiai. Vakarų Europoje įprasta važiuoti traukiniais, ten jų grafikai dažni ir tinklas tankus, tai daug kas nepagalvoja, kad gali būti patogiau važiuoti, pavyzdžiui, autobusu ir nė nesvarsto tos galimybės. O čia dar prisiminiau kito būsimo Lietuvos svečio klausimą – jis klausė, ar yra vilčių, kad vasarą bus lėktuvo reisas Palanga-Vilnius – negi jam tikrai reiks iš Palangos į Vilnių skristi per Rygą? Šis žmogus darbo reikalais itin daug keliauja po pasaulį lėktuvais.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Nepelnytai užmirštas pirmasis pasaulinis karas (ir geras filmas apie jį)

Nepelnytai užmirštas pirmasis pasaulinis karas (ir geras filmas apie jį)

| 1 komentaras

Osmanų Turkija pradeda džihadą, 1914 m.

Osmanų Imperija pradeda džihadą, 1914 m.

Antrasis pasaulinis karas visame pasaulyje turbūt geriausiai žinomas iš karų. To meto įvykiai tebeseka daugybės tautų atmintį. Okupacijos, holokaustas, pirmoji atominė bomba, milijonai mirčių ir naikinimas. To meto diktatoriai Stalinas ar Hitleris tebeturi pasekėjų šiandien.

Pirmasis pasaulinis karas įvyko vos 20 metų anksčiau. Buvo jis ne ką mažiau masiškas, nei antrasis, ir ne ką mažiau žiaurus. Jame krito 14% visų turkų ir serbų, apie 4% vokiečių, prancūzų, graikų, italų… Ir pakeitė pasaulio istoriją jis ne ką mažiau. Ir per Lietuvą jo frontas stūmėsi, ir būtent per šį karą 1918 m. atkurta Lietuvos valstybė.

Antrasis pasaulinis karas atidarė naujuosius laikus. Kai didžiąsias valstybes nuo tarpusavio karų sulaiko atominės bombos, kai globalizacija suvienija ištisus regionus.

Laidojami žuvę kariai.

Laidojami žuvę kariai.

O pirmasis pasaulinis karas – uždarė tą senąją imperijų ir karalysčių epochą. Kai žmonės kariavo beveik be mašinų („vyras prieš vyrą”), kai visos kultūros tebebuvo atskiros, o į kitas šalis vykdavo tik diplomatai, šnipai, piligrimai, nuotykių ieškotojai ir emigrantai (pastarieji daugiausiai į Ameriką ir iš ten retai grįždavo). Kai į Ameriką tebereikėjo plaukti savaites, o į Australiją – mėnesius.

Bet pasaulis jau buvo tapęs pakankamai mažu ir tokiu priklausomu nuo Europos, kad vieno žmogaus nužudymas Bosnijoje netrukus į karą įtraukė visus žemynus.

Ir tada jau buvo fotoaparatai, vaizdo kameros. Ir pirmojo pasaulinio karo vaizdai – įdomus liudininkas tos savaip didingos, savaip baisios, nepelnytai pamirštos epochos. Liudininkas, kokio dar senesniems laikams nebeturime.

Žiūriu dešimties dalių BBC filmą „The First World War” (2003 m., 10 serijų). Tikrai vertas dėmesio. Filmuoti kadrai, nuotraukos, to meto žmonių citatos ar laiškų tekstai perteikia atmosferą, kuri palyginama su šiandieniniais vaizdais. O nuoseklūs pasakojimai, žemėlapiai suteikia daug informacijos apie karą, kuris tikrai nepelnytai pamirštas.

Komentarai
Straipsnio temos: , , ,