Varžybos Serbija-Rusija naujojoje Kauno arenoje

Europos krepšinio čempionatas, tris savaitęs valdęs Lietuvos miestus, baigėsi. Nuomonė, kurią buvau susidaręs po „įžanginių savaičių“ ir atidarymo, nepasikeitė: puikiai surengta šventė.

Šventė Lietuvai naudinga ir ekonomiškai. Atvyko tūkstančiai užsieniečių – čia jie leido pinigus, nuo kurių rinktas PVM į biudžetą, o juos gavę mūsų verslininkai ir darbuotojai leido toliau, skatindami ekonomiką. Šie pinigai neabejotinai padengė tiesiogiai čempionatui išleistus biudžeto pinigus, tad valstybė gavo ekonominės naudos (priminsiu, kad didelę dalį tiesiogiai čempionatui rengti skirtų išlaidų padengė rėmėjai).

O pastatytosios arenos, nemaža dalimi finansuotos ES, juk skirtos ne vien šiam renginiui: jos įgalina rengti daugiau aukšto lygio sporto renginių (ne tik krepšinio, bet ir ledo ritulio, rankinio, dviračių treko…), koncertų. Štai Rammstein atvažiuos ir į Kauną. Jau atidarius pirmąją, Šiaulių, areną tapo aišku, kad praėjo tie laikai, kai didžiausios žvaigždės atvykdavo tik į Vilnių.

Taip, sirgalių į Europos krepšinio čempionatą atvyko tikrai daug: per tūkstantį gruzinų, slovėnų, po kelis šimtus ar bent po kelias dešimtis kiekvienos kitos nacionalinės komandos gerbėjų. Buvo žmonių, kurie tikėjosi daugiau užsieniečių. Bet juk ir su esamu atvykusių sirgalių skaičiumi tai – daugiausiai užsieniečių pritraukęs renginys, kada nors vykęs Lietuvoje. Ypač jei vertinti ne vienadienius keliautojus iš Latvijos ar Lenkijos, o atvykusiuosius iš toliau, ilgesniam laikui, taigi ir palikusius Lietuvoje daugiau pinigų.

Apsilankęs keliose rungtynėse Panevėžyje, Vilniuje ir Kaune, fanų zonoje Šiauliuose mačiau pagrindinių sirgalių grupes. Net ir pralošus jų komandai laimingi graikai, tylūs ispanai, „Allez les Bleus“ šaukiantys prancūzai, vis greitesniu tempu pavadinimą „Slovenia“ skanduojantys šimtai slovėnų, už savo valstybės pinigus pagausėję makedonai, mojuojantys vėliavomis, kurias jiems uždraudė graikai. Ir, aišku, gruzinai, Vilniaus skverą priešais nacionalinę filharmoniją išdabinę savo vėliavomis bei pasirūpinę, kad ten skambėtų Kaukazo dainos.

Keli šimtai aistringiausių Slovėnijos sirgalių Vilniuje, Siemens arenoje

Pagrindiniai aistruoliai mūsų šalyje praleido po kelias savaites, nes tuos pačius veidus regėjau skirtinguose miestuose. Pačiose arenose ramesni sirgaliai būdavo pasklidę atokiau nuo aršiausiųjų, kai kurie mačus stebėdavo fanų zonose, tad tikslaus apsilankiusių užsieniečių skaičiaus, matyt, nesužinosime.

Į Lietuvą atvyko ir aukšti kai kurių šalių asmenys, pavyzdžiui Gruzijos prezidentas ir premjeras, Rusijos vicepremjeras ar Ispanijos princas. Mūsų šalyje vykusios varžybos per televiziją parodytos daugybėje šalių – ir ne vien Europoje. Jas aptarinėjo ir NBA klubų gerbėjai, kuriems dėl NBA lokauto tai vienintelė proga išvysti savo garbinamas žvaigždes, ir dėl krepšinio pamišę filipiniečiai.

Savaime suprantama, krepšinio, kaip ir kitų sporto šakų, populiarumas skirtinguose kraštuose skiriasi. Štai Jungtinėje Karalystėje jis menkas – bet ir iš ten atvykę keliasdešimt sirgalių aistringai sekė trumpą savo rinktinės pasirodymą ir džiaugėsi pirmosiomis jos pergalėmis tokio lygio varžybose, dalindamiesi tomis emocijomis bloge. Juk britų rinktinė suformuota tik 2005 m., tik tam, kad užimti šeimininkams skirtą vietą Londono olimpiados olimpiniame turnyre.

Kituose kraštuose, kaip Balkanuose, čempionatas sektas itin aistringai. Buvusios Jugoslavijos sporto forumuose bei portaluose diskusijos apie jį sulaukė gausybės temų ir komentarų. Na o mūsų pralaimėjimas Makedonijai šios šalies sostinėje Skopjėje į gatves išginė penkiasdešimt tūkstančių džiūgaujančių aistruolių.

Žmonės išgirdo Lietuvos vardą, transliacijos jį susiejo su gražiu reginiu ir moderniomis arenomis. Iš patirties žinau, kad jeigu užsienietis iš tolimesnių šalių žino Lietuvą, pirma asociacija jam dažniausiai būna krepšinis. Nepaisant kelių smulkių nesklandumų apie mūsų šalį gerus įspūdžius matyt išsivežė didžioji dalis apsilankiusiusiųjų, ypač buvę gražiausiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Organizavimą gyrė ir FIBA vadovai. Priešingai nei užpernai Lenkijoje, arenoje elektra pas mus nebuvo dingusi. Priešingai nei Ispanijoje prieš keturis metus atakai skirtą laiką rodantys laikrodžiai nesugesdavo rungtynių metu. Būkime sau atlaidesni ir pasidžiaukime, kad bene pirmąsyk valstybės istorijoje surengėme gražų masinį tarptautinį renginį. Taip, tai ne Olimpiada – bet su mūsų gyventojų skaičiumi juk negalėtume tikėtis jos rengti.

Dar nė neprasidėjus Europos krepšinio čempionatui Lietuva gyvena šventine atmosfera. Tam skirti renginiai visur aplinkui. Pradedant paprastomis reklaminėmis akcijomis ir baigiant oficialiais renginiais, tokiais kaip čempionato burtų traukimas, dar padabintas įdomiu koncertu, atspindinčiu Europos šalis.

Džiugu. Šventę kol kas organizuojame puikiai. Niekas nedaroma tik dėl formalumo. Štai Kauno arenos atidarymui praeitą savaitę surengtas vaidinimas o G. Patackas parašė oratoriją „Tas kosminis krepšinio jausmas” – įdomu, netikėta, juk panašių kūrinių sportui niekas nekūrė.

Man šis puikus šventės organizavimas net kiek netikėtas, nes iki šiol tarptautiniai renginiai Lietuvoje dar gerokai iki jų būdavo apipinami milijonų švaistymo skandalais ir galutinis rezultatas būdavo apgailėtinas. Prisiminkime „Vilnius – Europos kultūros sostinė”, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Visus 2009 m. gyvendamas Vilniuje niekaip nejaučiau, kad jie kažkuo ypatingi. Nebuvo jokios šventės.

Dėkui krepšinio federacijai už visa, kas nuo jos priklauso. Nors, manau, dėkoti reikėtų daug didesniam skaičiui žmonių. Tokios žavios ir įtraukiančios akcijos, kaip kamuolio varymas per Lietuvą, vykdomos privačia iniciatyva. Tai irgi skiria krepšinio čempionatą nuo VEKS – į VEKS taip ir nepavyko bent kiek rimtesnio indėlio iš šalies.

Dabar matosi, kad privati iniciatyva itin svarbi. Būtent iniciatyva, indėlis į organizavimą – o ne pinigai už logotipo parodymą. Nes pinigai valstybės ar viešosiose įstaigose visada gali „išnykti”, o norinčio prisidėti žmogaus darbas neišnyks niekaip.

Kai lietuviai pasiekia svarbias pergales sporte, ne vieną užklumpa džiaugsminga mintis: „Dabar apie Lietuvą išgirs visi”.

Sportininkai – patys tikriausi Lietuvos ambasadoriai. Keliaujant užsienyje paminėjus Lietuvos pavadinimą jeigu žmogus ką nors apie mūsų šalį žino neretai pirmiausiai pamini būtent sportininkus.

Populiariausia sporto šaka, kurioje Lietuvos sportininkai daug pasiekę yra, be abejo, krepšinis. Iš patirties sakau, kad Lietuvą daug dažniau žino eiliniai žmonės šalyse, kuriose krepšiniu domimasi, negu tose, kuriose šis sportas nepopuliarus. O su Lietuva jiems dažnai asocijuojasi pavardės – „Sabonis”, „Jasikevičius”.

Kiti Lietuvos sportininkai, net ir dažnai linksniuojami mūsų televizijoje, mažai žinomi. Nieko keista – kai kurie jų pasauliniu mąstu savo sporto šakose tėra vidutiniokai (pvz. Lietuvos futbolininkai ar tenisininkai), o kiti atstovauja nepopuliarioms sporto šakoms. Nors daug kas žino, kad turime treko dviračių, maratono čempionę ar „stipriausią pasaulio žmogų”, kiek iš jūsų galėtumėte išvardyti, tarkime, įvairių plaukimo rūšių Europos ir pasaulio čempionus, geriausius dešimtkovininkus bei BMX dviračių lyderius? Lygiai taip ir mūsų čempionus užsieniečiai mažai žino.

Kas kita – tokios sporto šakos, kaip krepšinis ar futbolas, kuriomis domisi milijonai, jeigu ne milijardai, ir geriausi pasaulio žaidėjai plačiau žinomi.

Futbolas – turbūt plačiausiai žinoma sporto šaka šiuo metu, ir todėl žymiausi pasaulio futbolininkai žinomi didesniame šalių skaičiuje, nei krepšininkai, tenisininkai ar regbininkai. Vis girdžiu minčių „Va, jei Lietuvoje populiariausia sporto šaka būtų futbolas, Lietuva būtų daug žinomesnė”.

Taip sakantieji kažkodėl mano, kad jeigu Lietuvoje populiaresnis būtų futbolas, tai jį ir žaistume taip, kaip dabar krepšinį. Tačiau taip nėra. Kadangi futbolas itin populiarus didesniame šalių skaičiuje, ir konkurencija čia rimtesnė.

Krepšynyje turime ir svarbų pranašumą – lietuviai yra pagal ūgį viena aukščiausių pasaulio tautų. Todėl tarp lietuvių kur kas didesnis procentas fiziškai tinka krepšiniui, negu, tarkim, tarp kinų ar pietų europiečių. Tokio pranašumo neturėtume futbole ar kitoje komandinėje sporto šakoje – būtume tik eilinė 3 milijonus žmonių turinti šalis.

Pažiūrėjus tokio dydžio šalių rezultatus pasauliniame futbole matosi, kad jų pasiekimai (nekalbu apie pavienius proveržius, bet bendra tendenciją) – menki. Net tokios šalys kaip Škotija, kur futbolas – neabejotinas sporto karalius – tik kartais tepatenka į Europos ar Pasaulio čempionatus. Taip, Urugvajus yra tapęs pasaulio čempionu, tačiau tai buvo kiti laikai – tuomet futbolas buvo mažiau populiarus, nei krepšinis dabar, jis dar nebuvo užkariavęs milžiniškų Artimųjų rytų, Afrikos plotų.

Turėti pasaulinio ar bent europinio lygio futbolo klubus irgi brangesnis malonumas, nei krepšinio klubus. Lietuva, aišku, finansinėmis galimybėmis niekaip neprilygtų vakarų Europos klubams ar net didžiosioms rytų šalims, tokioms kaip Ukraina ir Rusija.

Taigi, jei futbolas būtų populiariausias Lietuvos sportas – Lietuva futbole būtų geriausiu atveju nebloga vidutiniokė. Klausimas, ar tai geriau garsintų Lietuvą, negu vienos pasaulio krepšinio lyderių vardas.

Filipinų krepšinio asociacijos varžybos Araneta Coliseum (15 tūkst. vietų) arenoje Maniloje.

Kai tik vyksta koks didelis krepšinio čempionatas, sportu besidomintieji pasidalija į kelias stovyklas. Vieni džiaugiasi rezultatais, kiti – peikia žaidėjus ir trenerius. Yra ir trečia žmonių grupė – jie stengiasi sumenkinti Lietuvos pasiekimus krepšinyje, nes esą krepšinis pasaulyje nepopuliarus, „žaidžiamas vien Lietuvoje” ir pan.

Tai – nestiesa. Krepšinis yra viena 6 komandinių sporto šakų, kiekviena kurių yra mėgstamiausia daugiau nei vienoje šalyje ir yra populiarios ištisuose šimtamilijoniniuose pasaulio regionuose. Kitos penkios tokios šakos – futbolas, kriketas, beisbolas, regbis bei ledo ritulys. Likusios komandinės sporto šakos arba žaidžiamos tik keliose šalyse (pvz. amerikietiškas futbolas), arba žaidžiamos daug kur, tačiau niekur nėra pačios populiariausios (pvz. tinklinis).

Lietuvoje nežaidžiamas kriketas – tačiau per milijardą gyventojų turinčioje Indijoje, Pakistane, Bangladeše kriketas prilygsta „antrajai religijai”, populiarus jis ir Pietų Afrikoje, Australijoje, Britanijoje… Lygiai taip ir krepšinio atveju yra vietų, kur jis labai populiarus ir yra tokių, kur jis nepopuliarus. Nepopuliarus krepšinis, pavyzdžiui, šiaurės Europoje, Didžiojoje Britanijoje. Deja, daug Lietuvoje prieinamų palydovinių televizijų (pvz. „BBC”) yra kaip tik iš šio regiono – iš čia kyla mitas, esą krepšinio čempionatų rezultatų „nepraneša jokia pasaulinė žiniasklaida”.

Stipriausias krepšinio palaikymas – JAV, Kinijoje, Filipinuose, Pietų Europoje, Pabaltijo šalyse. Štai kinų gyvenamame Singapūre net piratinių diskų lentynos nusėtos mėgėjiškais įrašais – „Jao Mingo tritaškiai”, „Jao Mingo dėjimai”… Per 100 mln. gyventojų turinčiuose Filipinuose krepšinis tvirtai pirmauja tarp sporto šakų (ši šalis net nedalyvavo atrankoje į pasaulio futbolo čempionatą). JAV krepšinis užpildo per dvidešimt tūkstančių vietų turinčias arenas. Mėgstamas jis ir Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, buvusioje Jugoslavijoje, Estijoje, Izraelyje, Libane, Puerto Rike ir kitur.

Iš viso FIBA narės yra 213 federacijų. Tai net daugiau, negu FIFA (FIFA narės yra 208 federacijos) ir gerokai daugiau, nei kitose komandinio sporto organizacijose.

Dėl teisės dalyvauti 2010 m. pasaulio krepšinio čempionate rungėsi 106 šalys – tai gerokai mažiau, negu dėl dalyvavimo pasaulio futbolo čempionate (204 šalys), tačiau daugiau, nei bandė patekti į kitų pagrindinių sporto šakų (regbio, kriketo) čempionatus ir daugiau, nei iš viso pasaulyje yra ledo ritulio rinktinių.

Taigi, nors futbolas šiuo metu populiariausia pasaulyje sporto šaka, sakyti, kad krepšinis – nepopuliarus, reikštų teigti, kad jokia kita sporto šaka, išskyrus futbolą, nėra populiari.

2010 m kovo 1 d.. Šį įrašą parašiau dar prieš pradedant rodyti Žalgirio varžybas per TV6. Tačiau vien TOP 16 varžybų ir vien netiesioginių transliacijų rodymas per šį kanalą esmės smarkiai nekeičia. Be to, manau, kad prie to, jog per LKF taurės net pusė Siemens arenos nebuvo užpildyta, iš dalies prisidėjo ir aukšto lygio klubinio krepšinio dingimas iš televizijos ekranų.

TV3 jau kuris laikas neberodo Eurolygos krepšinio. Jis matomas tik mokamo Viasat Sport Baltic abonentams. Viasat Sport Baltic, kaip ir TV3, priklauso tam pačiam švedų Viasat tinklui.

Krepšinio transliacijos visada buvo populiarios, ypač svarbiausių rungtynių. Tad ne jų nepopuliarumas yra tokių Viasat veiksmų priežastis. Juoba, kad net rungtynių vaizdo įrašai nerodomi nei per TV3, nei per mažiau populiarų antrinį TV6 kanalą. Per TV6 juk rodomos kur kas mažiau žiūrovų sulaukiančios užsienio futbolo transliacijos.

Nors spaudoje pasirodė keli straipsniai šia tema, jų nedaug. Nepalyginsi su tuo laiku, kada, uždraudus alkoholio reklamą, TV3 surengė reklaminę akciją siekdama panaikinti šį žiniasklaidai nenaudingą draudimą. Tada iš esmės buvo padaryta tas pats – Eurolyga iškelta į mokamus kanalus. Alkoholio reklamos draudimo įstatymas pakeistas, tačiau krepšinis vos keliems mėnesiams grįžo į TV3 eterį.

Tapo akivaizdu, kad alkoholio reklamos draudimas nebuvo tikroji krepšinio “iškėlimo” priežastis. Tikroji priežastis – mokamo kanalo “Viasat Sport Baltic” populiarinimas. Šis kanalas apkeitė anksčiau buvusius “Viasat Extra” kanalus. Jeigu anksčiau TV3 viliodavo “Viasat Extra” rodydama daugybę krepšinio rungtynių, tai dabar meduolį pakeitė vėzdu ir tiesiog nepaisant rungtynių populiarumo pašalino Eurolygą iš TV3 ir TV6.

Kam tokia situacija žalingiausia ir kas čia galėtų ką padaryti? Aišku, ji žalinga fanams. Bet visų pirma ji žalinga krepšiniui. Kaip rodo pasaulio patirtis, konkretaus sporto varžybų rodymas ar nerodymas per populiarią televiziją ilgainiui padaro nemažą įtaką to sporto populiarumui šalyje.

Žalinga krepšiniui – reiškia žalinga FIBA ir ULEB. Pasaulinės ir regioninės sporto organizacijos visada rūpinasi savo sporto populiarinimu. Tik tai garantuoja jų įtaką ir pajamas ateityje. FIBA turi tikslą vystyti krepšinį kaip pasaulinį sportą. Lietuva – vienas krepšinio atramos punktų. Analogiškai ir kitos pasaulinės sporto organizacijos, pavyzdžiui FIFA, kartais atsisako galimai trumpalaikės naudos dabar vardan didesnio sporto populiarumo.

Atrodytų logiška, kad pasirašydamos sutartis dėl transliacijų tarptautinės krepšinio organizacijos turėtų žiūrėti ne vien į mokamus pinigus, tačiau ir į transliacijų aprėptį. Deja, ULEB yra visų pirma verslo, o tik paskui sporto organizacija.

ULEB (kaip ne kartą deklaravo jos lyderiai) vadovaujasi tokia strategija – siekia, kad Eurolygoje būtų daugiau klubų iš finansiškai stiprių šalių, neatsižvelgiant į tai, kad krepšinio populiarumas ten menkas. Matyt tikimasi, kad vien klubų dalyvavimas Eurolygoje tą populiarumą kels ir pelno bus daugiau, negu iš klubų, esančių ne tokiose turtingose šalyse. Tačiau esminio krepšinio populiarumo kilimo tokiose šalyse kaip Prancūzija ar Belgija nematome. Jis pastaraisiais dešimtmečiais pakilo Ispanijoje, bet tai daugiausiai vietinės ACB lygos nuopelnas. Tuo tarpu tokia ULEB politika gali panaikinti krepšinio užnugarį ten, kur jis yra.