Afrika – kelionių vadovai

Kenijos žvėrių parkai tiesiog stebuklingi. Tikra svajonių Afrika iš filmų ir knygų!

Prieš keliaudami į Afriką daugelis labiausiai svajoja išvysti didžiuosius gyvūnus, todėl safaris (išvyka juos stebėti) – kone visų kelionių į Keniją sudėtinė (ar net vienintelė) dalis.

Tačiau net ir šiuos žmones, kaip ir mane, pirmasis safaris pribloškia. Nes „safarių parkai“ – tai ne kokie padidinti zoosodai, o milžiniškos laisvai gyvenančių gyvūnų erdvės, plotu prilygstančios ištisoms Lietuvos rajonų savivaldybėms. Nes ten ne „ieškai gyvūnų“, ten juos nuolat matai. Per vieną dieną lengvai gali suskaičiuoti, tarkime, kokius 20 dramblių, 40 žirafų, 150 antilopių ir zebrų, 10 “didžiųjų kačių” (liūtų, leopardų, gepardų), 5 hienas, 15 begemotų ir raganosių ir t.t.

Ėdančių, besiporuojančių, didingai nueinančių link horizonto, iš visai arti spoksančių į jus – prieš akis atsiveria tikras gyvūnijos teatras.

Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Keniją ir jos kultūrą

Kodėl Kenijoje gyvūnų šitiek daug

Didieji žvėrys gyvena beveik visoje Juodojoje Afrikoje, bet mažai šalių prilygsta Kenijai. Nes Kenijoje jie gerai saugomi nuo brakonierių – todėl nebijo žmonių. Bet dar svarbiau – centrinėje Kenijoje dirvožemis toksai, kad puikiai dygsta žolė, užtat medžiai – nebent labai reti.

Vešli žolė privilioja ištisas rupšnojančių žolėdžių kaimenes, o šios – mėsėdes didžiąsias kates ir hienas. Tuo tarpu medžių retumas užtikrina: žvėrių nuo fotoaparatais spragsinčių turistų niekas neuždengs.

Kenijoje gyvena beveik visas Afrikos gyvūnų katalogas. Yra čia ir „didysis penketas“ (dramblys, raganosis, buivolas, liūtas, leopardas). Ir keliolika rūšių antilopių, gazelių. Ir žirafos, begemotai, kiaules primenantys karpočiai bei unikalūs mažesni gyvūnai: damanai, sengiai, mangustai. Palijus suskrenda paukščiai, iš purvo išlenda žuvys, kurios sausu metu periodu gyvena po žeme.

Masai Mara – Kenijos nacionalinių parkų karalius

Kenijoje nacionalinių parkų – dvidešimt keturi, o kur dar visi rezervatai! Tačiau daugelis jų panašūs: ir gamta, ir gyvūnais, kuriuos ten galima išvysti. Todėl nėra tikslo aplankyti juos visus ar net ketvirtį: nuvažiavome į keturias gyvūnų zonas, bet ir tiek gal buvo viena per daug, nes nuo parko iki parko tenka ilgai kratytis (4, net 8 valandas). Gal verčiau šį laiką paskirti nuodugnesniam gyvūnų stebėjimui mažiau parkų ar kultūriniam Kenijos pažinimui.

Žymiausias Kenijos nacionalinis parkas – Masai Mara. Tai – gyvūnų pilna savana, išvagota keliukų ir vėžių, kuriomis kampus kerta safarių kompanijų mikroautobusai ir visureigiai, siekdami savo klientams žvėris parodyti iš kuo arčiau. Vairuotojai praneša vienas kitam naujienas racijomis ir jei kur pamatysi skubant automobilių eiles žinok – ten vyksta kažkas įdomaus (tikrai ne tiesiog antilopės vaikšto ir ne vienišas dramblys straubliu suka žolę, prieš dėdamasis į burną – tokie vaizdai, iš pradžių stebinę, greitai nublanksta prieš tai, ką pamatai vėliau).

Tie „mikroautobusų kamščiai“ – didžiausias Masai Maros minusas. Taip, gyvūnai laukiniai laukinėje gamtoje, bet kai matai besiporuojančius gepardus apsuptus 12 mašinų, iš viso stebimus, fotografuojamus, filmuojamus kokių 40 turistų – nori nenori primena zoosodą. Gepardas paeina – visos mašinos pavažiuoja, kai kurios kone blokuodamos jam kelią…

Dėl teisės vadintis safarių karaliene su Kenija konkuruoja dar kelios šalys, ypač Tanzanija (panašiausia gamta į Kenijos), Pietų Afrika, Zimbabvė, Namibija, Botsvana, Uganda, Zambija. Paskutinių keturių pliusas – ir mažiau turistų. Tiesa, nuskristi ten brangiau. Net jei apsispręsite keliauti ne į Keniją, o į vieną tų šalių tikiu, kad šis straipsnis pravers, nes daug kas yra bendra joms visoms.

Masai Mara, beje, suaugusi su Tanzanijos Serengečio parku, gyvūnai migruoja laisvai (itin garsios rugpjūčio migracijos, kai per sieną pajuda 1,5 mln. antilopių gnu). O safario metu net piknikavome Tanzanijoje – siena ne visur rimtai saugoma.

Didžiojo lūžių slėnio ežerai

Pakeliui į Masai Marą ar iš jos iš Nairobio, įprasta užsukti prie Nakuru ir Naivašos ežerų, esančių Didžiajame lūžių slėnyje – senų vulkanų grandinėje, kertančioje visą Keniją.

Nakuru ežerą supa nedidelis nacionalinis parkas – apvažiuoji ratu ir pamatai daugelį tenykščių gyvūnų. Palyginus su Masai Marai, keliai Nakuru geresni, todėl galima važiuoti stovint, iškišus galvą pro liuką. O tikroji Nakuru pažiba – raganosiai: Masai Maroje jų labai mažai ir nemačiau, o Nakuru – daugybė. Deja, kitos Nakuru garsenybės kylant ežero vandens lygiui beveik neliko: flamingų, kadaise visą panoramą nudažydavusių rožine spalva. Ir ištisus miškelius kylantis vanduo nuskandino.

Naivašos ežeras įdomus tuo, kad nėra nacionalinis parkas: todėl jį galima patirti ne vien pro automobilio langą. Plaukėme laiveliu stebėdami erelius žuvininkus ir kormoranus, begemotus (visai šalia!) ir, krante, antilopes. Aplinkui yra ir kitų alternatyvų: pasivaikščioti tarp mažiau pavojingų žvėrių pėsčiomis.

Apskritai, pavojingiausi yra ne liūtai, gepardai ar leopardai. Pradžioje safariuose atrodo net keista, kaip arti atviri automobiliai privažiuoja prie tų didžiųjų „kačių“ – tačiau jos nelenda pro atvirus langus ar stogus ir nepuola turistų. Pavojingesni drambliai, galintys sutrypti – juos safarių vairuotojas apvažiuodavo kiek didesniu lanku. Dar – begemotai, ginantys savo teritoriją (prie jų pilnos upės Masai Maroje pėsčius palydėjo ginkluotas vyras). O užvis baisiausi ir mirtiniausi – uodai. Nes nešioja ligas, ypač maliariją. Laimė, sausu metų laikotarpiu (nuo lapkričio iki kovo vidurio) jų mažiau – bet vis tiek net ir ėmusis atsargumo priemonių stovyklose sukando.

Amboselis – drambliai ir Kilimandžaras

Amboselio nacionalinis parkas Kenijoje yra pats fotogeniškiausias, mat jo fone – aukščiausias Afrikoje Kilimandžaro kalnas (5895 m), šiaip jau stūgstantis Tanzanijoje. Tai – ir aukščiausias pasaulyje „atskiras kalnas“ apskritai, nes visi aukštesnieji – kalnynų dalis ir nėra galimybių taip paprastai į juos pažvelgti iš papėdės, kaip į Kilimandžarą.

Dramblių kaimenės nuotrauka Kilimandžaro fone – vienas tų ikoniškų Kenijos vaizdų (kitas – žirafa Nairobio dangoraižių fone). Dramblius Amboselyje pamatėme – išskyrus drėgnąjį periodą, kai, prilijus ir visur aplink, jie pasitraukia nuo Amboselio ežerų, dramblių ten visada daugiau, nei bet kur kitur Kenijoje. Pamatėme ir daug kitų gyvūnų. Užtat štai Kilimandžaras ilgai „erzino“ mus, likdamas debesyse – bet galiausiai ir jis parodė savo snieguotą viršūnę, taip siurrealistiškai atrodančią, kai Amboselyje +30 (sniegai esą pamažu tirpsta, bet jų dar labai daug: Elas Goras savo 2006 m. filme „Nepatogi tiesa“ smarkiai klydo spėdamas, kad per 10 metų sniego Kilimandžare nebeliks).

Kaip išsirinkti safarį Kenijoje?

Safaris Kenijoje man buvo antrasis gyvenime. Pirmąkart taip keliavau po Etošos nacionalinį parką Namibijoje. Tada važiavome nuomotu automobiliu ir iš pradžių Kenijoje norėjau pakartoti šią patirtį.

Tačiau Kenija nesutverta nepriklausomiems safariams. Pirmasis nuliūdinęs dalykas: kainos. Jei Namibijoje ar PAR kainos užsieniečiams nedaug viršija kainas vietiniams ir, tarkime, Etošoje bilietas yra 5 doleriai už dieną, tai Kenijoje nevietiniams už įvažiavimą į nacionalinį parką tenka mokėti tarsi už pasaulinės žvaigždės megakoncertą. Masai Maros bilietas – 80 JAV dolerių dienai, Amboselio – 70 dolerių, Nakuru – 60 dolerių. Niekur kitur pasaulyje daugiau neregėjau šitokių kainų už patekimą į valstybines lankytinas vietas!

Ir tai dar ne viskas. Vien teisė pasistatyti palapinę parke kainuotų dar 20-30 dolerių žmogui (viešbučiai atsieitų ir šimtais dolerių), reiktų mokėti už automobilio įvažiavimą. O dar, aišku, pati autonuoma (Kenijoje nepigi), kuras…

Žodžiu, nors esu nepriklausomų kelionių gerbėjas, Kenijoje safarį geriau buvo patikėti vietinei agentūrai, kurių pasiūlymų – brangių, bet ne tokių brangių – pilna internete (pvz. https://www.safaribookings.com/). Jau atsikliuvę nacionaliniuose parkuose supratome, kad toks sprendimas, nors ir atėmė dalį „savarankiško atradimo džiaugsmo“ turėjo ir ne vieną didžiulį pliusą. Vairuotojas tikriausiai rado daugiau įdomių gyvūnijos gyvenimo scenų, nei būtume radę mes. Be to, keliai per Kenijos nacionalinius parkus, ypač Masai Marą, ir į juos tokie blogi, kad daugeliu automobilių nė nepravažiuotum (štai pakeliui į Masai Mara kelias buvo toks išplautas, kad vairuotojui net teko keturiais ratais varomą mikroautobusą sukti per privačią žemę, kurios šeimininkai įsigudrino su improvizuotu „šlagbaumu“ rinkti mokestį).

Įdomu, kur nueina tie nesvietiškai dideli pinigai, turistų mokami už parkų bilietus? Akivaizdu, kad ne infrastruktūrai. Vienintelis naujesnis dalykas tenai – parkų vartai. Tik kad ant Amboselio parko vartų parašyta: „JAV labdara“… Kenija – viena korumpuočiausių valstybių pasaulyje. Ką gali, politikai susideda į kišenes, o skurdžią šalį lai „traukia iš duobės“ užsienio labdariai…

Kita vertus, dažnam vakariečiui prasti keliai – safario privalumas. Įrodymas, kad tikrai esi toli nuo civilizacijos – o to keliaudamas į Afriką kiekvienas trokšta. „Civilizuotesni“ Namibijos ar PAR parkai, tokių nuotykių ieškotojų nuomone, Kenijai neprilygsta – koks ten gyvūnų stebėjimas nuo asfalto, kur ten bush vibe?..

Kaip vyksta safaris?

Didžiąją bet kurio safario dalį praleisi automobilyje. Daugelyje nacionalinių parkų išlipti iš automobilio draudžiama – nebent specialiose apžvalgos aikštelėse. Tad kelionės eiga tokia: automobilis – mikroautobusas ar visureigis – atvyksta prie vienos „gyvūnų teatro“ scenos, turistai iškišę galvas pro didžiulį liuką ar atvirą stogą apsidairo, ir vairuotojas važiuoja ieškoti kitos scenos. Diena prasideda pusryčiais (beveik) prieš aušrą, o baigiasi gana anksti – tamsiai po parkus nevažinėjama.

Į safarių programas būna įtraukta (ar papildomai siūloma) ir dienų, kurių metu gyvūnija patiriama kitais būdais: plaukiant (Naivašoje), vaikštant su ginkluota palyda, skrendant oro balionu (tai kainuotų kokius 450 dolerių, tad neskridome). Tačiau visa tai – labiau išimtys.

Nors galima sutarti prisijungti pakeliui, beveik visi Kenijos safariai prasideda iš Nairobio – ten paimami ir parvežami turistai.

Masajų kaimas – kultūrinė safario dalis

Be gamtos vaizdų, dažname safaryje dar galima aplankyti Masajų kaimą (manjatą). Labai įdomu, nes ši tauta, sudaranti 2% šalies žmonių, tapo tikru Kenijos simboliu. Ne tik todėl, kad gyvena aplink daugelį pagrindinių nacionalinių parkų. Labiau todėl, kad paskutiniai dar vilki tautiniais rūbais, o tie jų, kurie nelankė mokyklų (šiandien lanko visi vaikai) išsitampę ausis. Ir jų gyvulių kaimenes užpuolusius liūtus jie dar medžioja lankais (gamtosauginikų laimei, vis daugiau masajų supranta, kad tikrosios pajamos – ne iš naminių gyvulių, o iš pažiūrėti laukinių žvėrių atvykusių turistų – ir liūtus verta saugoti)…

Apsilankius masajų kaime, braidant po mėšlą, prisėdus kone aklinai tamsioje pirkioje be kamino, iš kurios laužo dūmai išeina nebent pro mažutėlį langelį („toks mažas, kad uodų nepriskristų“), o kartu su vaikais gyveno mamos nežindomi ir todėl parsivesti ėriukai, sunku buvo patikėti, kad greta – XXI amžius. „Kuo pas jus medžioja žmonės?“, „Ar mėsą valgote kasdien?“ klausinėjo mūsų masajai, nors atsakymus jau turėjo įtarti, nes šitaip į namus kviečiasi šimtus europiečių turistų. Mus vadino estais – nes, sakė, pažįsta gidą iš Estijos.

Likau nesupratęs, kiek viso to tikra, kiek – teatras. Masajai – tie, pasistatę laikinus kaimus netoli turistų stovyklų – uždirba pasakiškus Kenijai pinigus. Suvenyrai, už kuriuos prie nacionalinio parko vartų prekijai prašo, tarkime, 500 šilingų, kaime pardavinėjami po 2000 ar 2500 (ir nesiderama). Kai kuriuose masajų kaimuose vien už įėjimą reikalauja 20 dolerių nuo žmogaus ir dar prašinėjama aukoti papildomai… Prie Kenijos kainų ir algų tai tas pats, kas Lietuvoje būtų iš kiekvieno turisto eiliniam žmogeliui „numelžti“ šimtus dolerių.

Kur nueina tie pinigai? Velniai žino. Kaimas gyvena taip, kaip priešistoriniais laikais, kai pinigų išvis nebuvo: augindamasis sau karves ir avis, be elektros ar vandens, aplink nestovi jokie automobiliai, lauke vaikšto vieni vyrai, o moterys laiko „namų frontą“.

Masajai turistams pasakoja, ką šie nori girdėti. Mums žadėjo: „už tuos pinigus pirksim vaikams mokyklines uniformas“. Tik kad su tokiom kainom per dieną surinktų pakankamai pinigų viso kaimo vaikų uniformoms…

Masajų kaimo „vado sūnus“, su draugais parodęs „įšventinimo į vyrus šokį“, perėjo prie ugnies įžiebimo trinant vieną medį į kitą demonstravimo. Ta ugnimi pridegė vieno turisto cigaretę. Turistas ją čia pat pasiūlė dovanų kitiems masajams. Vienas prasitarė: „mes nerūkome, mes tik uostome“. Chmm… „Tabaką“ – pridėjo.

Kaip pasirinkti safarį: trukmė, nakvynės, transportas

Be programų ir kainos, vienas nuo kito safariai skiriasi dar ir šiais dalykais:

Trukme. Namibijoje mano safaris truko dvi dienas, Kenijoje – šešias. Manau, kad dvi – per mažai (jautiesi pamatęs toli gražu ne viską), o šešios – gal per daug (daugelis vaizdų kartojasi). Dabar rinkčiausi keturias ar penkias dienas. Tačiau yra ir ilgų safarių gerbėjų: vyksta net keturiolikos dienų safariai, o nemaža dalis keliautojų į Keniją ir važiuoja tik į safarį. Mano supratimu, Kenija verta daugiau.

Automobiliu. Svarbiau ne tai, visureigis ar mikroautobusas, o kiek žmonių be jūsų dar bus automobilyje. Keliaudami keturiese, turėjome galimybę pasirinkti variantą, kur keliautume tik mes vieni su vairuotoju – tačiau galiausiai važiavome nuo 5 iki 8 žmonių grupe, priklausomai nuo momento. Tai pasirodė savaip įdomu: kadangi mūsų programa buvo ilgiausia, pakeliui tai įlipdavo, tai išlipdavo visokie keliautojai, su kuriais buvo įdomu pabendrauti. Tačiau mums pasisekė, kad bendrakeleiviai pasitaikė charakteringi: nuo maistą šliurpiančio japono, tiesiogiai ir netiesiogiai nuolat kartojančio „Japonija – geriausia pasaulyje šalis!“, iki Amerikos korėjiečio, sustabdžiusio darbą Los Andželo restorane dėl daugelio mėnesių kelionės aplink pasaulį (jį paėmėme netoli ten, kur prieš tai savanoriavo Kenijos vaikų namuose). Stovyklose stebėdamas kas naktį prisigeriančius rusus iš kitų safarių supratau, kad pasisekti galėjo ir kur kas mažiau (pas mus irgi vėliau įlipo pora rusų, mat jų mikroautobuso padangas pradūrė prastas kelias – tačiau visai kitokie žmonės, Google programuotojas iš Silicio slėnio su drauge).

Nakvynėmis. Jos safariuose būna trijų rūšių. Paprasčiausia – stovyklavietė (campsite), kur tenka vežtis savo miegmaišius ar net statytis palapinę. Vidutinė kategorija – palapinių stovykla (tented camp) kur gyvenama nameliuose arba iš anksto pastatytose palapinėse, labiau primenančiose namelius (priekis dengtas brezentu, bet gale – sumūrytas tualetas ir dušas). Ir pačios brangiausios – ložės (lodge), turinčios priminti kolonijinių laikų turtingų baltaodžių medžiotojų gyvenimo būdą. Maitinimas įskaičiuotas visur, nes „nueiti pavalgyti aplink“ kur tiesiog nėra (tiesa, gėrimai dažniausiai neįskaičiuoti). Pusryčius ir vakarienes valgydavome ten, kur nakvodavome, o pietus – „piknikuose ant žolės“ (kiek trukdė musės, lietus) ar pakelės restoranuose. Vairuotojas dar vis stabteldavo visokiose suvenyrų ir gėrimų parduotuvėse, kurių kiekvienoje kainos būdavo užkeltos kartais (pvz. kolos buteliukas – 150 ar 200 šilingų vietoje 35 ar 55) ir alternatyvų aplink nebūdavo. Aišku, dėl komisinių. Jei kas nors atskridęs į Keniją važiavo tik į safarį tai galvoja, kad Kenijoje kainos – bent jau kaip Lietuvoje…

Kokį safarį bepasirinktumėte, suvokite – pigu nebus. Be 100-150 JAV dolerių už dieną Kenijoje mažai ką rasi, o lubų kainoms beveik nėra išvis: kai kuriose ložėse viena nakvynė atsieina 500-600 dolerių. Nors ėmėme vieną pigesnių safarių, net ir jis kainavo brangiau, nei diena ilgesnis kruizas po Karibus.

Aišku, kokybė safaryje ir kruize skyrėsi kaip diena ir naktis. Kokybės Kenijoje nesitikėk – net ir keliaudamas organizuotai ir mokėdamas daug. Štai užėjus į palaikį, atgrubnagiškai sukaltą Kimanos stovyklos prie Amboselio parko namelį žadėjo: „elektra ir šiltas vanduo būna kiaurą parą“. Apsidžiaugėme – Masai Maroje nebuvo. Be reikalo: dyzelgeneratorius išsijungdavo, elektra dingdavo, šilto vandens nebuvo išvis, viename namelyje trūko kriauklės, kitame – neveikė dušas. Siurprizai tęsėsi: naktį užklupus eilinei liūčiai, visi stovyklos takai virto upėmis (teko bristi), o tiesiai virš mūsų lovos prakiuro stogas. Kitą dieną kažkoks stovyklos tarnautojas tikriausiai netyčia nuplėšė tinklelį nuo uodų nuo mūsų lovos (ir nematė reikalo prikabinti vėl). Teko rištis patiems (prieš tai nusikabinus nuo kitos lovos), bet naujasis tinklelis buvo skylėtas. Ir taip toliau.

Skęstantis mikroautobusas ir kiti nuotykiai

Kaip ten bebūtų, mums dar pasisekė. Ne taip kaip toje pat stovykloje sutiktiems ispanams. Iš Nairobio iki Amboselio 200 km jie važiavo 11 valandų. Atvyko apie antrą nakties, per liūtį. Išmaltame keliuke į stovyklą mikroautobusas įklimpo, vanduo jau tuoj jį sėmė, pateko į vidų. Ispanams teko bristi per gyvačių pilną miškelį, kai vanduo siekė virš kelių. Iki pat vėlyvo ryto jų mikroautobusas prastovėjo užkirtęs kelią visiems. Jo užvesti taip ir nepavyko – kad ir kiek mėgino padėti net ir konkurentų vairuotojai. Dyzelis…

Paklaikusi ispanė skambinėjo savo kelionių agentūrai – niekas nekėlė. „Nebenorime jokios ekskursijos po Amboselio parką, norime grįžti į Nairobį tuč tuojau, tik bijom ar pravažiuosim!“ Teisybės dėlei, tikriausiai istorijoje yra ir jos pačios kaltės. „Mes pakeitėme keturis vairuotojus“ – užsiminė ji – „Ir norime keisti vėl!“. Tikriausiai buvo taip: jiems skirti vairuotojai vairavo kaip įprasta Kenijoje: šalikelėmis ir prieš eismą lenkė kamščius. Ir ispanai mėgino juos „pamokyti“ europinio vairavimo manierų. Galiausiai gavo tokį vairuotoją, kuris, mintyse keikdamasis, sutiko laikytis oficialių taisyklių – bet šitaip judėjo 20 km/h vidutiniu greičiu ir į stovyklą atvyko tik tada, kai užklupo eilinė naktinė liūtis.

O didžiausia tų ispanų klaida – pirkdami „viskas įskaičiuota“ safarį jie tikėjosi, kad viskas bus suplanuota ir kokybiška – tarsi „viskas įskaičiuota“ viešbutyje Kanaruose ar kokioje ten Costa Dorada. Bet Kenijoje taip niekada nebus. Net mūsų grupės japonas, kurį vairuotojas specialiai užveždavo į brangią ložę, skundėsi, kad pas jį nebuvo vandens, o rytais mums jo tekdavo laukti, mat keliukas į tą ložę tapdavo nepravažiuojamu.

Kelionė į Keniją visuomet yra nuotykis, niekada nežinai, kas laukia rytoj ar vakare. Net nusipirkęs safarį iš respektabilios, puikiai įvertintos agentūros… Jei tai nepatinka, gyvūnais galite pasigėrėti ir Namibijoje ar PAR (gal bus kažkiek tvarkingiau). Tačiau jei trokštate to kai kurių turistų numylėto bush vibe – Kenija tam tinkama vieta.

---

Visi straipsniai iš kelionės po Keniją

1. Kenija - Afrikos kaleidoskopas (ĮŽANGA)
2.Kenijos pakrantė - autentiški Afrikos kurortai
3.Kenijos safarių parkai - gyvūnijos galerija
4.Nairobis - Afrikos vartai

Komentarai

Kai pagalvojate apie atostogas pajūryje, Kenija ir apskritai Juodoji Afrika tikriausiai nešauna į galvą.

Iš dalies galima suprasti: Kenija nėra saugi šalis, o dar visos ligos.

Tačiau tų blogybių galima išvengti. Užtat smėlėtų paplūdimių gausa Kenija pranoksta daugelį Viduržemio jūros pakrančių, o temperatūra dienomis kiaurus metus siekia +30. Be to, ten laukia unikalios kultūrinės patirtys: seni pirklių miestai be automobilių, griuvėsiai miškuose, afrikietiška muzika ir chaosas. Ir, visai netoli – gyvūnų parkai.

Autobusais, laivais, rikšomis ir motociklais savarankiškai pervažiavau visą Kenijos pajūrį. Nuo egzotiškojo Lamu šiaurėje iki Mombasos didmiesčio pietuose, aplankiau tiek kurortus, tiek istorinius miestus. Tai vis dar – nuotykių ir atradimų kelias!

Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Keniją ir jos kultūrą

Lamu – romantiškas pirklių miestas saloje

Dėl viešnagės baltame Lamu miestelyje patyriau daug. Jis stūkso saloje, pačioje Kenijos pajūrio šiaurėje, netoli Somalio sienos, nuo likusios šalies dalies atskirtas ir vandens, ir prastų kelių, ir sukarintos teritorijos, kupinos kareivių, bet vis tiek karts nuo karto užpuolamos Somalio piratų ir teroristų (dar prieš keletą metų jie pagrobė turistus ir iš paties Lamu).

Tačiau teigiama Lamu reputacijos pusė – „autentiškas Viduramžiškas suahelių pirklių miestelis saloje be automobilių, kur keliaujama asilais ir motorinėmis valtimis“ – pernelyg žavėjo, kad ten nenukeliaučiau.

Patekti į Lamu yra du būdai – ir abu sudėtingi. Atvykau paprastesniuoju, rekomenduojamu turistams: lėktuvu iš Nairobio. Tas skrydis, aišku, irgi savitai afrikietiškas: nors atstumas tik ~450 km, pakeliui FlySAX aviakompanijos lėktuvas (kurių amžiaus vidurkis – 47 metai) leidosi Mombasoje (reikėjo išlipti ir vėl sulipti), o kai skrydžio metu paklausiau, kur nusiplauti rankas, stiuardesė tik skėstelėjo pečiais – lėktuvo kriauklė neveikė. Niekis palyginus su tuo, kad Nairobio oro uoste man buvo ką tik pavogę kuprinę…

Bet net ir toks lėktuvas Afrikoje – elito reikalas. Kai praėjau autobusų stotį primenantį Lamu oro uostą (bagažas ten mėtomas pro skylę sienoje), kelią man pastojo vanduo. Oro uostas įsikūręs kitoje saloje, nei miestelis. Valtininkai riksmais konkuravo dėl kiekvieno atskridusio lėktuvo keleivių – “šimtas šilingų, šimtas šilingų”.

Gerai. Lamu neatrodytų toks romantiškas, jei į jį galėtum atvykti neplaukte, neprisišvartuodamas chaotiškame jo uostelyje, prieš pasinerdamas į ankštas, asilų išmatomis nuklotas jo gatveles, pilnas tautiniais rūbais vilkinčių suahelių.

Suaheliai – unikali afrikiečių pirklių tauta, musulmonai, kildinantys save iš persų, nors iš tikro yra prieš kelis šimtus metų į islamą atsivertę juodaodžiai. Kenijos pakrantės priklauso jiems, ir Lamu – pats tikriausias suahelių miestelis, žavintis tradiciniais baltais namais, puošniomis medinėmis durimis (joms suaheliai niekad negailėjo pinigų), pakrantės promenada su vaizdais į tradicinius laivus davus, didingu miestelėnų turtus gynusiu fortu.

Nors suahelių Kenijoje tegyvena 100 tūkstančių (0,2% iš 45 mln. gyventojų), galima net pasakyti, kad suaheliams priklauso ir visa Kenija. Mat nacionalinė Kenijos kalba – greta anglų – yra suahelių (svahili). Išskyrus elitines gyvenimo sferas (parlamentas, universitetai), tarpusavy skirtingų tautybių Kenijos piliečiai kalba būtent suaheliškai, o angliškai moka tikrai ne visi. Lamu mūsų ne sykį klausė: “Ar mokate suaheliškai?”. Išdidiems suaheliams savaime suprantama, kad jų kalbą moka visi, gal net baltieji? Iš tikro ta kalba dažnam europiečiui tapo afrikiečių kalbos sinonimu. “Turistams patinka kalbėti suaheliškai” pasakojo vietiniai – “bent jau hakuna matata (jokių problemų) visi supranta” (ta frazė – iš filmo „Liūtas – karalius“).

Kenijos pajūryje viskas – nuotykis

Pamatyti Lamu nuo vandens progų dar turėjau ne vieną. Po greitų derybų su valties „kapitonu“ jau plaukėme į tradicinę išvyką po salyną, stebėdami tiesiai iš sūraus vandens augančias mangroves, tuščius laukinius paplūdimius. Žodis „plaukėme“ tuoj nebetiko: valtis vis labiau strigo ant dugno. Iš pradžių vienas plukdytojų stojosi valties priekyje rėkdamas, kur dar bent kiek gilesni vandens ruožai ir stumdamasis nuo dugno lazda, o galiausiai visi išlipę valtį tiesiog stūmė (štai kodėl plaukė trise!). Galėjome pasijusti it kokie anglų kolonistai. Supratau ir kodėl „kapitonas“ dar Lamu taip skubėjo išplaukti – atoslūgis, o naujas potvynis – tik naktį.

Bet Kenijoje tai įprasta – niekas nebus, kaip tikiesi ar kaip kažkur aprašyta. Nauja diena – naujas nuotykis. Apžiūrėję Takvos griuvėsius – apleistą kadaise į Lamu panėšėjusį suahelių miestelį – iki ten, kur vis dar buvo neseklu turėjome grįžti vežami vietinių kaimiečių motociklais. Tas lėkimas po medžių šakomis, pro gyvūnų kaimenes ir statybinius akmenis turtingiems (Kenijos mastais) Lamu suaheliams skaldančiais krikščionimis iš skurdesniųjų šalies regionų, paliko gal net didesnį įspūdį, nei pats plaukimas.

Aišku, už tą papildomą pramogą „kapitonas“ bandė iškaulyti pinigų. Nors kaina buvo suderėta, nors jis žinojo plaukimo pradžios laiką, o atoslūgis kasdien vyksta tuo pat metu. Žadėjo papildomus pinigus duosiąs motociklininkams – bet įsidėjo į kišenę. Čia neigiama Kenijos pakrantės pusė. Iš baltaodžio visi mėgina ko nors išprašyti sakydami tai, ką jis nori girdėti. Nes, deja, dažniausiai baltaodžiai, ypač vakariečiai, naivokai viskuo patiki (juk išties atrodo – šitoks skurdas!) ir lengvai, negailėdami duoda.

Prieinama ir iki apgavysčių. Kai iš Lamu plaukėme trečiąjį, paskutinį ir tikriausiai romantiškiausiąjį kartą – šeštą ryto, auštant, iš visų minaretų ką tik nuskambėjus šauksmams melstis – pinigus už plaukimą paėmė dukart: kartą iš mūsų ir kartą (beje, dar ir didesnę kainą) – iš mūsų bendrakeleivių, apgavę juos, kad mes išlipome nesusimokėję. Kenijoje privalai išlikti budrus ir įtarus. Taip, šalis skurdi, bet tie, kas turi priėjimą prie turistų dolerių toli gražu nėra skurdžiai.

Vargšai gyvena kaimuose, į kuriuos turistai nė neužsuka. Daugybę tokių mačiau važiuodamas autobusu iš Lamu (tiksliau, iš Mokovės stoties žemyne) į Malindžio kurortą. ~300 km kelionė turėjo trukti 5 valandas – taip žadėjo bilieto pardavėjas vienoje galybės kontorų centrinėje Lamu gatvėje. Užtruko septynias. Bet tai buvo ir vienos įdomiausių Kenijoje valandų.

Tarpmiestiniams autobusams – kariuomenės palyda

Įdomybės prasidėjo dar Lamu: kur nusipirkti bilietą internete informacijos nėra. Pamatėme, kad Lamu, kaip ir kiekviename pakelės kaime, spiečiasi nubūtos kontorėlės, ant senovinio blanko išrašančios bilietus į konkrečios kompanijos autobusus. Kokią kompaniją pasirinkti – ne taip ir svarbu, mat autobusai Mokovę palieka vos keliskart į dieną ir važiuoja konvojumi. Priekyje – vienas karių pilnas pikapas, gale – kitas, viduryje – visų firmų autobusai. Turbūt ne be reikalo: gretima siena su Somaliu – kiaura, o maršrutas driekėsi ir per Hindi bei Gambos kaimus, kuriuose dar 2014 m. užpuolikai iššaudė 29 žmones.

Realybėje, tiesa, viskas paprasčiau nei „ant popieriaus“: su palyda autobusai važiavo tik vienoje atkarpoje, o kitur karius išvysdavau tik patikros postuose. Kiekviename poste laukdavo skirtinga tvarka: trijuose visiems keleiviams teko išlipti iš autobuso (viename – su daiktais), viename kareivis užsirašinėjo užsieniečių pasų numerius (nedaug darbo: mes buvome vieninteliai viso konvojaus baltieji), kitame visko klausinėjo, užtat ketvirtame net pamiršo prie mūsų prieiti…

Anapus langų slinko kaimai – tokie, kokius prieš tai matėme tik liaudies buities muziejuje Nairobyje. Nė vieno privataus automobilio. Per šimtus metų, rodos, mažai kas pasikeitė… Išskyrus autobusų konvojus, pravažiuojančius keliskart per dieną: kaimiečiai vairuotojams nešė siuntinius, keleiviams pro langus grūdo pirkti gėrimus ir maistus.

Kenijos kurortai – Malindis, Vatamu, Kilifis

Toliau į pietus Kenijos pakrantės kelio danga pagaliau pasikeitė iš žvyro į asfaltą, patikros punktuose budėjo policija, o ne armija, ir išlipti laukan niekados nebeprašydavo. Atvykome į kitą Keniją: kurortų zoną, kurios geltono smėliuko paplūdimius Kenijos valdžia mėgina įsiūlyti europiečiams. Kol kas pasisekė tik su italais. Jų ten tiek daug, kad kiekvieną baltaodį vietiniai visų pirma kalbina itališkai, o restoranai didžiuojasi picomis ir spagečiais.

Pagrindiniai kurortai Kenijoje trys: Malindis, Vatamus (apie 20 km į pietus) ir Kilifis (dar apie 40 km piečiau).

Tikėjausi kažko panašaus į Viduržemio jūros kurortus, su didžiuliais viešbučiais, kurie vienodi visur. Tačiau poilsis Kenijoje dar ne toks masinis: viešbutėliai ten nedideli, pajūrio gatvės neužgrūstos restoranais. Pliusas ar minusas tai – spręsti jums.

Kiekviename kurorte – smulkios vietinės įdomybės. Malindyje – senas pirklio namas, Vasko Da Gamos pastatyta kolona, mažytė portugalų koplyčia, jūros tiltas (gerokai trumpesnis, nei Palangoje). Kilifyje – įlanka. Svarbiausios lankytinos vietos yra Vatamu: Gede griuvėsiai (ištisas sunykęs suahelių miestas, kurį per kelis šimtmečius „okupavo“ miškas) ir Gyvačių laboratorija, kur „melžiami“ jų nuodai ir verčiami priešnuodžiais (turistams rodomos tik gyvatės, o ne darbas). Šiaip daugelis tų vietų brangios, mat užsieniečiai už jas verčiami mokėti kainas, prilygstančias Vakarų Europai (vietiniams – daug kartų pigiau). Verta eiti tik ten, kur atsiveria gražūs gamtos vaizdai (pvz. į Indijos vandenyną), nes gerų muziejų ar ekspozicijų Kenijoje nesitikėk. Nors jei atostogautum, kaip daugelis poilsiautojų, ten savaitę ar dvi, turbūt vis tiek iš nuobodulio aplankytum viską.

Dar vienas Kenijos kurortų minusas – vietiniai labiau pripratę prie turistų ir žino jų silpnybes. Vienas pardavėjas ilgam pristojo prašydamas „pinigų iš Lietuvos savo mokyklai“. Vaikai reikalavo atiduoti ką tik nusipirktą kokakolos butelį – o kai jį gėriau pats, gerų vaikučių vaidmenį pamiršo ir išvadino šiknaskyle (asshole). Panašiai tikrąjį veidą parodė ir gidas vėliau prie Mombasos forto: kai jo paslaugas nupirkome ne mes, o prancūzai, pradėjo šaukti, kad mūsų šalis yra bloga, o Prancūzija – labai graži. Tik, kad vietoje „Lithuania“ išgirdo „Slovenia“, tad kliuvo slovėnams…

Per Kenijos kurortus važiavome matatu mikroautobusais, kurių tiek daug, kad be reikalo jaudinomės, kur juos susirasti: verslūs konduktoriai patys tave susiranda, siekdami užpildyti atsilaisvinusias vietas. Būtent matatu galiausiai nuvykome ir į antrąjį pagal dydį Kenijos miestą – Mombasą (1 mln. gyv.).

Mombasa – Kenijos didmiestis-kurortas

Mombasoje laukė civilizacija. Savita: Afrikos, Arabijos, Indijos mišinys. Lūšnynai, spalvingi matatu, benamių šalikelėse kurstomi šiukšlių laužai…

Mombasa smarkiai skiriasi nuo Kenijos sostinės Nairobio. Visų pirma, tai – senas miestas, su gražiu (nors ir purvinu) balkonuotų namų pilnu senamiesčiu ir Jėzaus fortu. Jį statė portugalai, šitokiais fortais apsėję visas Afrikos pakrantes. Ilgai jo neišlaikė: užėmė Omanas, pamiršta imperija, kadaise valdžiusi didžiules Indijos vandenyno pakrantes. „Išvadavo Omanas“ – rašoma forto ekspozicijoje, kurią finansavo turtingas Omano sultonas. Suprask, grįžo iš krikščionių valdžios musulmonams.

Nes Mombasa, kaip ir visa pakrantė – musulmoniška. Ir, nors veikia kelios kruopščiai it oro uostai saugomos katedros, visas miestas reguliariai paskęsta muedzinų šauksme maldai, o ant matatu gali išvysti ištapytas frazes „Alachas didis“.

Trečiasis Mombasos-Nairobio skirtumas – Mombasa karštesnė ir ji turi paplūdimius. Kilometrinius, plačius, kur saulė taip atsispindi nuo smėlio, kad vos galėjau žiūrėti atsimerkęs. Turtingesni nairobiečiai atostogoms dažnai renkasi Mombasą: visos bendrakeleivės traukinyje pakeliui į Nairobį pasakojo grįžinėjančios iš tokio poilsio. Vakariečiams žavesni mažesni kurortai, kaip Kilifis ar Malindis, tačiau ir Mombasos paplūdimiuose gausu viešbučių, o ir civilizacija nuo ten arčiau.

Kenijos pajūrio rykštės – ligos ir nusikaltimai

Kenijos pajūris turi ir dar vieną tamsiąją pusę – ligas, ypač baisiąją maliariją. Kasmet ~8% vietinių žmonių ja užsikrečia. Kita vertus, jei būsite pajūryje tik savaitę, tai reiškia, kad tikimybė užsikrėsti tebus 1 iš 500 – ir čia jeigu gyvensite kaip vietiniai, kurie nesipurškia nuo uodų ir, išlindę iš po saugiu lovos tinkleliu, naktimis eina į lauko tualetus. Mes saugojomės, uodai mus vis tiek sukando (tie lovos tinkleliai dažnai įplyšę) – tačiau, kas be ko, gerokai mažiau, nei būtų sukandę antraip. Kad susirgtume maliarija (ar kuria kita iš daugelio uodų platinamų ligų) jums įkąsiantis uodas turi būti prieš tai įkandęs ja sergančiam – ir kuo mažiau įkandimų bus, tuo mažesnė tikimybė, kad bent vienas jų bus lemtingas.

Antras pavojus Kenijos pajūryje – nusikaltimai. Kai kurie europiečiai taip jų bijo, kad man kyla klausimas, kaip jie apskritai išdrįsta važiuoti į Keniją. Štai mums per saulėlydį išlindus iš pakrantės vilos nusimaudyti vandenyne, sulaukėme baltaodės kaimynės pikto pamokslo: „Kaip jūs drįstate eiti į paplūdimį po 6 val., juk labai nesaugu“. Ta pati kaimynė, beje, įrengė visam namui pavojaus mygtukus: paspaudi ir atlekia keturi apsauginiai. Visa tai nepaisant to, kad namą saugo du nuolatiniai sargai, užrakinti vartai, aukštos tvoros. Nes pačios apsaugos irgi prisibijo: „Tik nepalikite apsaugininkams rakto, laukite manęs“ – sakė butą išnuomavusi europietė.

Galima įžvelgti ir truputį paranojos, tačiau nesaugumas ir Kenijos kurortuose – realus. „Šita gatve galite eiti ir sutemus, visom likusiom – ne“ – girdėjome ir Lamu, ir Malindyje, šiaip jau „daug saugesniuose už Nairobį“.

Nors teko skaityti, esą net ir Mombasa ne tokia pavojinga, kaip Nairobis, kalbinti nairobiečiai su tuo griežtai nesutiko. Pakako apsižvalgyti iš viešbučio balkono, kad suprasčiau, jog mombasiečiai irgi toli gražu nesijaučia saugūs: skurdžius gretimus namus supo dygliuotos ir elektrifikuotos tvoros ir, nepaisant jų, kiemas dar buvo uždengtas vielinėmis grotomis.

Iš Kenijos pakrantės – į žvėrių karalystę

Išaušo paskutinis rytas Kenijos pajūryje. Paskutinis muedzinų šauksmas. Pajudėjome į naująją Mombasos traukinių stotį, kinų darbininkų 2017 m. pastatytą tuščioje vietoje gal 15 km nuo miesto centro. Nekreipėme dėmesio į eilinį „Uber“ vairuotojo mėginimą apgauti (“Išvažiavote šeštą? Nespėsite! Reikėjo penktą! Gal jus paleisti prie senosios stoties, gal iš ten nuvažiuosite autobusu?”) ir dar likus pusvalandžiui iki traukinio išvykimo šiukšles deginančių vietinių kolonijas anapus automobilio stiklų pakeitė supermoderni stotis. Joje, nušviestas tekančios saulės, rymojo traukinys. Vienas iš dviejų per dieną. O pagal pastato dydį atrodė, kad stotis pastatyta bent šimtui.

Tada sekė biurokratija: pasų rodymas, metalo detektorius, mūsų krepšių ir kuprinių užleidimas narkotikų ieškančiais šunimis (nedideliais neveisliniais mišrūnais), užsakytų bilietų išsispausdinimas automate (abejodami keniečių technologiniu raštingumu automatu naudojasi tik darbuotojai), antrasis metalo detektorius, bilietų kontrolė ir pagaliau ėjimas palei ilgą sąstatą savo vagono link.

Važiuodamas į Nairobį traukinys kirto Rytų ir Vakarų Tsavo nacionalinius parkus, o anapus langų akylos bendrakeleivės parodė penkis dramblius, keliolika žirafų, daug beždžionių. Štai kiek Kenijoje pamatai vien važiuodamas 5 valandas traukiniu!

Tačiau žinojome, kad mūsų laukia kur kas įspūdingesni vaizdai – ne dešimtys, o šimtai ar tūkstančiai gyvūnų. Nes iš Nairobio vykome į safarį, dėl kurio dauguma ir keliauja į Keniją. Net jeigu jūsų kelionės tikslas – Kenijos pajūris, karšti paplūdimiai, verta pamėginti bent kelioms dienoms išsiruošti į safarį ir pasijusti priblokštam Afrikos gyvūnų dydžio, artumo ir gausos.

---

Visi straipsniai iš kelionės po Keniją

1. Kenija - Afrikos kaleidoskopas (ĮŽANGA)
2.Kenijos pakrantė - autentiški Afrikos kurortai
3.Kenijos safarių parkai - gyvūnijos galerija
4.Nairobis - Afrikos vartai

Komentarai

Kenija turi viską, kas iškyla prieš akis išgirdus žodį “Afrika”.

Rodos begalinėse Kenijos savanose ramiai ganosi ištisos kaimenės iš zoosodų pažįstamų žvėrių: drambliai, liūtai, leopardai, raganosiai, begemotai, galybė visokiausių antilopių…

Kenijos miesteliuose ir kaimuose triukšmingai švenčia 42 tautybių žmonės: spalvingais drabužiais, senomis tradicijomis. O Kenijos kurortuose kiekviena metų diena – vienodai karšta.

Bet kartu Kenija – viena skurdžiausių pasaulio šalių, su baisiais milijoniniais lūšnynais, pavojingomis ligomis ir nusikaltėlių gaujomis, kurios neatsargiuosius skaudžiai baudžia.

Be to, Kenija vis dar nuotykių žemė, kur niekas – net kelionė su grupe – nevyksta taip, kaip numatyta.

Aš patyriau visokią Keniją, tiek nepriklausomai, tiek organizuotai. Čia – mano įspūdžiai bei idėjos kelionei į šią šalį – tikrą Afrikos kaleidoskopą.

Safariai – priešistorinis gyvūnų pasaulis

Už tai, kad Kenija – viena populiariausių Juodosios Afrikos šalių kelionei, labiausiai reikia dėkoti gyvūnijai. Tiems, rodos, priešistorinio pasaulio vaizdams iš daugybės Kenijos nacionalinių parkų, kur laisvai ganosi milijonai žvėrių, jie poruojasi, medžioja vienas kitą, žindo vaikus nekreipdami dėmesio į žmones – tarsi visos mūsų civilizacijos nė nebūtų.

Kažin ar yra keliautojų, kurie nepasijunta priblokšti kai pirmą kartą iškišę galvas pro automobilio stogą apsidairo didžiausiame iš nacionalinių parkų Masai Maroje ir pamato, kaip kiekvienoje šalikelėje ir net ant kelio rutuliojasi scenos iš kokio gamtos dokumentikos filmo. Jokios nuotraukos ar videosiužetai to neperteiks: žiūrėdamas nuotraukas, nejučia galvoji, kad tai tikriausiai labai reta scena, kurią fotografas ar operatorius su specialia technika “gaudė” mėnesius. O iš tikro Kenijos savanose gyvūnų tiek ir jie prisileidžia taip arti, kad kiekvienas turistas kiekvieną kelionės dieną galėtų nufilmuoti visai profesionalų filmą apie gamtą.

Kelionė “pas gyvūnus” vadinasi safaris ir tai – populiariausia Kenijoje turistų pramoga. Senais laikais, beje, safariais vadindavo medžiokles, kurios dabar nacionaliniuose parkuose uždraustos. Turistai pasirodė besą geresnis pajamų šaltinis, nei medžiotojai…

Safarį Kenijoje pirkome organizuotą, su nedidele grupe, nes taip labiau apsimoka. Daugelis safariu pradeda kelionę į Keniją, kai kurie iš viso į Keniją vyksta vien dėl safario, stengdamiesi išvengti (ne visada sėkmingai) to kito, neturistinio, skurdaus ir pavojingo Kenijos veido. Mes safariu kelionę užbaigėme. Safarių pasirinkimas internete – milžiniškas, kiekvieną dieną jų organizatoriai iš Nairobio į įvairiausius parkus išveža turistų grupes – kai kurias 2-3, kai kurias net 14 dienų. Per 6 dienas aplankėme keturias gyvūnų zonas (be Masai Maros dar Nakuru, Naivašos ir Amboselio), kurios ir yra tarp populiariausių.

Plačiau: Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

Keliautojams – europinės kainos, bet afrikinė kokybė

Safaris ir mums, ir daugeliui – pati brangiausia kelionės dalis. Daugiausia dėl to kalta Kenijos politika. Visos Kenijos lankytinos vietos turi tris-keturias kainas: piliečiams, gyventojams, afrikiečiams iš aplinkinių šalių ir turistams iš toliau. Ir skirtumas tarp jų nesimbolinis: jei kaina vietiniams, tarkime, 200 šilingų, tai turistinis bilietas atsieis kokius 1200. Kitaip sakant, bus net brangesnis, nei už panašią vietą mokėtum Vokietijoje ar Prancūzijoje. O bilietai į kai kuriuos nacionalinius parkus neafrikiečiams atsieina ir protu sunkiai suvokiamus 80 JAV dolerių žmogui dienai.

Deja, mokėdamas europines ar didesnes kainas europinės kokybės nenusiperki: per safarį patyrėme ir prisižiūrėjome visko, nuo prastuose keliuose skęstančių automobilių iki pro kiaurą stogą naktį užpiltos mūsų lovos. O apie šiltą vandenį Kenijoje išvis beveik pamiršome (na, kai nuolat +20 – +30, nelabai ir reikia). Ten pradedi galvoti ne kad būtų wifi (jo beveik niekur nėra), o kad pakaktų bent elektros fotoaparatui pasikrauti (dalyje nakvynės vietų ji dingdavo ar būdavo nakčiai išjungiama; net per tautinių šokių pasirodymą Nairobyje teatre šviesa staiga išsijungė, o pripratę šokėjai šoko toliau lyg niekur nieko).

Bet reikia žiūrėti į tai kaip į nuotykį! Įdomu ir džiugu – mažai kur svarbiausiose pasaulio lankytinose vietose dar gali pasijusti ne kaip eilinis paslaugos pirkėjas, gaunantis lygiai tokią pat patirtį, kaip milijonai kitų, o kaip koks turizmo pradininkas prieš 100-200 metų, kai bet kokius planus lengvai sužlugdydavo pasikeitęs oras, pažliugęs kelias ar koks nesusipratimas.

Dar daugiau tokių nuotykių mūsų laukė savaitę keliaujant po Keniją nepriklausomai. Taip važinėjant ne po safarių parkus Kenija jau – pigi šalis. Gal ne tokia pigi, kaip Pietų ar Pietryčių Azija, bet už Lietuvą pigesnė kartais. Transportas ar valgis Kenijoje atsieis ne daugiau pusės to, ką sumokėtumėte Lietuvoje, gėrimai – kartais tik trečdalį ar penktadalį tos kainos (aišku, tik ne tose kavinėse, kur būsite užvežti safario metu). Be abejo, viskas ir paprasčiau: Kenijos virtuvė tokia, kad “kuo daugiau žmonių pašerti kuo pigiau” (o užsienio virtuvės restoranų – mažai), rinkodara – tai rankomis tapytos reklamos ir t.t.

Kenijos kurortai ir paplūdimiai

Įdomiausia vieta nepriklausomai patirti Keniją – jos pajūris. Vietiniais autobusais nuvažiavome nuo istorinio Lamu miesto prie Somalio sienos iki antrojo pagal dydį didmiesčio Mombasos Tanzanijos pašonėje. Pakeliui išvydome visokiausius Kenijos veidus: nuo kaimų su iš molio drėbtomis trobomis iki europiečių numylėtų kurortų (Malindis, Vatamu, Kilifis), nuo istorinių prekybinių miestelių iki sukarintų “pavojingų zonų”, kur autobusus lydėdavo kariuomenė ir visiems keleiviams kas 20 km kratymosi žvyrkeliu tekdavo išlipti į eilinę “pakelės pasų kontrolę”.

Jeigu tokiems nuotykiams dar jaučiatės nepasirengę, lankykite tik Malindžio-Mombasos pajūrio ruožą, kur pagrindiniai keliai asfaltuoti, paplūdimiai visus metus atrodo it karštas smėlėtas rojus bei pilna didelių “standartinių” viešbučių. Ir baltaodžius turistus dažniau susitiksi.

Tačiau net kurortuose atvykėliai neužgožia vietinių. Netgi tenai galima pajusti gerą žiupsnį tos tikrosios Kenijos. Labai jaunos, kur mamos susilaukia po 4-5 vaikų, o gyventojų amžiaus vidurkis – 19 metų. Kur dar 1999 m. gyveno 29 mln. žmonių, o 2018 m. – jau arti 50 mln. “Kiek vaikų turite?” “Jų neskaičiuojame, skaičiuojame tik suaugusius” vėliau, jau šalies gilumoje, mums pasakojo ryškių tautinių rūbų išgarsintos masajų tautos kaimo vado sūnus. Ypač kitoks nei mūsuose Kenijoje požiūris į švarą ir tvarką: kurortų gatvėse nestebino šiukšlių krūvos, pripratau ir prie besišlapinančių žmonių, tačiau išvydęs ant šaligatvio besituštinančią moterį vis tiek nustebau.

Visgi, kartu Kenijos pakrantė ir smarkiai skiriasi nuo likusios Kenijos, netgi siekia nepriklausomybės. Mat pakrantėje dauguma gyventojų – musulmonai. Kenijos “vidinė dalis” prieš 100 metų, europiečių akimis žiūrint, “laukinė ir necivilizuota”, kai tuo tarpu pakrantė dar prieš 500 metų priėmė islamo civilizaciją, musulmonišką verslo kultūrą. Todėl, priešingai likusiai Kenijai, Kenijos pakrantės miestai turi senamiesčius (Lamu, Mombasa), o apylinkių miškuose stūkso žymūs apleistų miestų griuvėsiai (Gede prie Malindžio, Takva prie Lamu). Kenijos pakrantės ir europiečių kolonizuotos anksčiau: dar pirmieji portugalų užkariautojai ten paliko savo pėdsaką.

Užtat Kenijos pakrantėse nepamatysi gyvūnų, išskyrus įkyrokas beždžiones, kurios, pamačiusios maistą mūsų rankose, nelaukdamos, kol pašersime, pačios šoko ant galvos ir dar mėgino patikrinti, ar maiše nėra daugiau. Paklausti “Ar čia yra gyvūnų?” vietiniai beždžionių nė nepaminėjo: pripratę prie jų taip, kaip mes prie kačių ar šunų.

Plačiau: Kenijos pakrantė – autentiški Afrikos kurortai

Trys Kenijos bėdos: nusikaltėliai, apgavikai ir ligos

Visa Kenija susiduria su trimis didžiausiomis bėdomis.

Pirmoji jų – uodų platinamos ligos. Kas dvidešimtas žmogus, pasaulyje mirštantis nuo maliarijos, miršta Kenijoje. Kenijos pakrantėje maliarija kasmet užsikrečia 8% visų gyventojų, o šalies vakaruose – visi 40%. Ir maliarija tik viena daugelio ligų… Laimė, maliariniai uodai aktyvūs tik naktį (~15% nuo 18 iki 20 valandos, likę – nuo 8 valandos iki ryto). O daugelyje viešbučių virš lovų yra tinkleliai nuo uodų. Deja, jie neretai suplyšę, sudurstyti iš daugelio dalių ir todėl nepalikti jokio tarpelio – menas. Todėl uodai mus ne kartą sugėlė, nors nakčiai net purškėmės priemonėmis nuo jų. Vengdami šalutinio poveikio nevartojome vaistų nuo maliarijos, tačiau tikimybė, kad bent vienas įgėlęs uodas platino maliariją, nėra didelė (pabuvus savaitę pajūryje gal 1/500 ar 1/1000). Kita vertus, maliarijos inkubacinis periodas gali būti ir metai, todėl per tiek laiko pakilus temperatūrai reikės nerimauti.

Antroji Kenijos rykštė – nusikaltėliai. Kenija – be galo nesaugi šalis, ir kiekviena vieta, kur yra bent kas gero (daugiabutis, vila, parduotuvė), įtvirtinta tarsi fortas: bent keli apsaugininkai, aukštos elektrinės tvoros. Kurortų pagrindinėse gatvėse situacija gal kiek geresnė, bet daugelyje Kenijos vietų nė patys keniečiai nedrįsta vaikščioti lauke sutemus. Todėl gyvenimas Kenijoje eina kiek kitokiu ritmu, nei pas mus: parduotuvės atsidaro labai anksti, tačiau iš karto po saulėlydžio viskas spėriai užveria duris, darosi nejauku (kadangi Kenija yra ties pusiauju, dienos-nakties trukmė čia visus metus vienoda, todėl nėra taip, kad žiemomis viskas dirbtų trumpiau).

Dėl nesaugumo Kenijos miestuose išvysi ir keistų reiškinių, apie kuriuos paklausęs vietinių sulaukdavau pribloškiančių atsakymų. Štai kažkoks “praeivis” Nairobyje pasiūlė vairuotojui aplenkti kamštį šonine gatvele, o vairuotojas pasiuntė jį lauk. Kodėl? “Čia tokių viliotojų pilna: iš tikro tose šoninėse gatvelėse jau laukia nusikaltėliai ir apiplėšia” – paaiškino. Pastebėjau, kad ant daugelio automobilių veidrodėlių, netgi langų stiklų išgraviruotas automobilio numeris. Paaiškinimas: “Kad jei kas pavogs, negalėtų panaudoti sau ar parduoti, nes numeris neištrinamas”. Važiuojant Nairobio gatvėmis vakarais nuolat akina stacionarių fotoaparatų žybsėjimas, tarsi visi vairuotojai viršytų greitį. “Čia ne greičio kameros” – paaiškino vietinis – “Jos fotografuoja visus automobilius dėl saugumo”. Nė vienoje valiutos keitykloje nepavyko iškeisti dolerių kupiūrų, išleistų anksčiau, nei 2006 m. (“Kenijoje jas labai gerai moka padirbti”). O užmiestyje šalikelėse vis pastebėdavau užrašus “Žemė neparduodama!”. Kam? Vietiniai patvirtino, kad atspėjau teisingai: “Kenijos nusikaltėliai dažnai mėgina parduoti svetimą žemę, todėl tie, kas žemės nepardavinėja, taip užsirašo, kad atvykę ‘pirkėjai’ iškart suprastų esą maustomi”. Su nusikaltėliais susidūriau ir asmeniškai: iš manęs Nairobio oro uoste pavogė kuprinę.

Kenijoje daugiau nei kur kitur pasaulyje mačiau agresyvumo apraiškų: nuo visai rimtų muštynių ryte belaukiant autobuso iki šaižaus ginčo Nairobyje nusileidusiame lėktuve (kenietis garsiai iškeikė europietį turistą, neva tas specialiai atidarė lagaminų dėtuvę taip, kad trenktų keniečiui į galvą). Jeigu vietoje turisto būtų buvęs aršus vietinis, tikriausiai irgi būtų prasidėjusi kova – bet europietis apsiribojo apsaugos iškvietimu.

Palyginus su kitom dviem, trečioji Kenijos bėda daug švelnesnė: apgavikai ir prašinėtojai. Pastarųjų gausiausia kurortuose: pristoja ir eina šalia, ką nors siūlydami ar ko nors maldaudami. Pakanka ignoruoti. Dažniausios apgavystės: prašoma pinigų labdarai, kai iš tikro jie naudojami visai kitam; iš turisto imamos didesnės kainos ar nutręšiama kelis kartus už tą patį. Kaip ten bebūtų, per apgavystes, su kuriomis susidūriau, didelių sumų nepraradau ir, tiesą pasakius, netikėtai ženkli dalis Kenijos gyventojų (virš pusės) pasirodė sąžiningi, už prekes ir paslaugas išsyk ėmė “vietines” kainas. Bent jau neturistinėse zonose. Ir kabinėjosi mažiau, nei Indijoje ar Maroke.

Tačiau vis tiek privalai turėti šarvą, ypač kur važiuodamas su vietiniais vairuotojais. Kenijoje apgaudinėja net “Uber”. Negalėdami pareikalauti daugiau pinigų (kaip darytų taksistai), vairuotojai sugalvojo ištisas schemas: štai žiūrime “Uber” programėlėje, kad iškviestasis vairuotojas nesijudina iš vietos. Užtat tuoj pat privažiavo kitas vairuotojas. “Dabar aš čia, aš irgi Uber vairuotojas” – aiškino – “Buvusį užsakymą atšaukite, nieko nekainuos, ir sėskite pas mane”. Iš tikro, aišku, atšaukimas būtų kainavęs, ir nemažai – “bauda” atitektų pirmajam vairuotojui. O naujasis vairuotojas būtų mus vežęs nemokėdamas procento “Uberiui”. Manau, kad abudu vairuotojai buvo sutarę, nes iškviestasis vairuotojas pajudėjo iš vietos link mūsų tik tada, kai “prisikabinęs nekviestas” vairuotojas nuvažiavo. Ir tokių schemų dar patyriau ne vieną…

Kenijos miestai – naujoji Afrika

Daugybė Juodosios Afrikos šalių yra savotiškas pasaulio užkampis (pvz. Namibija ar Gambija), kur visi miestai – lyg peraugę kaimai, beveik be šviesoforų ar dangoraižių. Tik ne Kenija. Mombasa – milijoninis miestas, o Nairobis – pasaulinis didmiestis, kur gyventojų daugiau, nei visoje Lietuvoje.

Po Nairobio centrą zuja žmonių minios (net prasilenkti sunku!), šiukšlinose gatvėse veikiančių parduotuvėlių pardavėjai kiekvieną turistą “kabina” žodžiu mzungu (reikšmė: “Baltaodis!”).

Dešimtys kilometrų nuo ten yra kitokie Nairobiai. Lūšnynai, baisesni nei regėjau kur kitur pasaulyje. Visai šalia jų – turtingi (Kenijos masteliais) miesto Vakarai, pamažu pereinantys į kalvotą priemiesčių gamtą. Ten – dauguma svarbiausių lankytinų vietų: mielų gyvūnų našlaitynai, seni britų dvarai ir net ištisas nacionalinis parkas. Bet Kenijos miestuose svarbiausios net ne konkrečios lankytinos vietos, o atmosfera.

Naujosios Afrikos atmosfera – mėginančios, nepaisant baisaus skurdo ir atsilikimo, paragauti šiuolaikinio pasaulio. Naujosios Kenijos simboliu galėtų būti “mPesa” – unikali mokėjimų sistema, galiojanti net miestelių krautuvėse be elektros. Atsiskaitoma, galima sakyti, per SMS, siunčiant visokiausius kodus: Kenijoje mažai prekybininkų turi internetą ar kortelių skaitytuvus, o mobilieji telefonai ten vis dar beveik vien neišmanieji – bet poreikis atsiskaityti negrynaisiais atėjo ir į Keniją. Tiesa, “mPesa” sukūrė ne Kenijos ir net ne Afrikos gyventojai. Kol kas viskas, kas technologiškai pažangu, į Keniją atvežama iš Europos ar Azijos. Dažniausiai tai daro investuotojai, besitikintys: “dabar jau tikrai Kenija ir Afrika pakils, dabar pats laikas užsiimti rinkos dalį”…

Kita vakariečių grupė Keniją jau užkariavo. Misionieriai. Kadaise jų atvykdavo daug, bet dabar vietiniai ne mažiau uoliai skleidžia krikščionybės tiesas. Pamenu, kaip vienas afrikietis man žadėjo, kad netrukus jau Afrika siųs misionierius į Europą… Nesvarbu kuriame Nairobio rajone būtum iš kokio sandėlio staiga per visą kvartalą nuskambės puikių garso sistemų leidžiamos gospelo melodijos. Eilinė vietinė bažnyčia pradeda eilines mišias…

Plačiau: Nairobis – Afrikos vartai

Tikėjimas, matatu ir muzika

Kenija (išskyrus pajūrį) – be galo krikščioniška šalis. Niekur pasaulyje nemačiau tiek bažnyčių, visokiausių ordinų vienuolynų, krikščioniškų įstaigų. Tikėjimas ten aštrus ir naujas (dar yra gyvų žmonių menančių, kai šalis buvo pagoniška) – bažnyčios mažytės ir nedidingos, užtat perpildytos žmonių, sekmadieniais mišios vyksta paeiliui be pertraukų, tik viena kalba keičia kitą (anglų, suahelių, mažesniųjų tautų…).

Religiniai šūkiai tapomi net grafičiuose ir ant maršrutinių mikroautobusų matatu, kuriuos Kenijoje būtina išmėginti kiekvienam. Liūdnai pagarsėję jų vairuotojai aplenkia visus kamščius (net negrįstom šalikelėm), “konduktoriai” važiuoja persisvėrę per atdaras (ar jau išpuvusias) duris, šaukdami praeiviams kainas ir atsakinėdami klausimus apie maršrutą (jis niekur neparašytas), o keleiviai grūste sugrūdami (matatu neišvažiuos iš pirmos stotelės, kol bus laisva bent viena vieta – nebent koks mzungu, įkalbintas konduktoriaus, nusipirks papildomą kėdę greta savęs).

Bet tikrasis kiekvieno matatu pasidižiavimas – jo išvaizda ir muzika. Pigesni matatu turi tiesiog didelėm raidėm parašytą pavadinimą, brangesnieji – nuo ratų iki stogo ištapyti pagal kokią nors temą. Vos keli matytų pavadinimų/temų pavyzdžiai: “Dievo palyda”, “Nusikaltėlis” (kas nori į tokį lipti?), “Saugokis!”, “SWAT”, “Donaldas Trampas”, “Džastinas Biberis”, “2 proud”, “Mirusių nigerių asociacija” (šito pavadinimo net garsiai perskaityti Kenijoje nesinorėjo!).

Brangesniųjų viduje – ir milžiniškos kolonėlės, vietinės popmuzikos klipus “sukantys” skystųjų kristalų ekranai. Vietiniai pasakojo, kad kai kurie žmonės važiavimui į darbą renkasi konkretų “ištiunintą” matatu.

Transportas: nuo motociklų-taksi iki kiniško geležinkelio

Apskritai būdų kelionei po Keniją – daugybė. Po miestus zuja ne tik matatu, taksi, “Uber” ar Indiją primenantys autorikšos (irgi kiekvienas su savo pavadinimu, pvz. “Priekabiavimas”), bet ir boda bodos – taksi-motociklai, kurių vairuotojai įsigudrina už savęs pasisodinti net ir po tris žmones. Jie praverčia per kamščius – “Jei matysite, kad vėluojate, persėskite ant boda bodos”, sakė vienas “Uber” vairuotojas.

Aišku, joks motociklininkas nedėvi šalmų, saugos diržai mikroautobusuose išplyšę, dvipusis dviejų juostų kelias kartais virsta vienpuse keturių juostų gatve, o rimtų avarijų Kenijos keliuose mačiau daugiau, nei bet kurioje kitoje šalyje per tokį laiką. Mat Kenijos keliai – be galo prasti. Neasfaltuotieji (tokių – dauguma) po kiekvieno lietaus virsta upėmis, o tie keli išgrįstieji (magistralių nesitikėk) taip užkišti tranzitiniais sunkvežimiais, kad eismas ten juda vėžlio greičiu. 100 km autobusas vietomis gali važiuoti ir tris valandas, o kartą pora valandų tiesiog prastovėjome vietoje, nes kamštį, kuriame atsidūrėme, vietiniai lenkė iš abiejų pusių, o mūsų safario vairuotojas vienintelis laikėsi taisyklių… Matatu, aišku, būtų buvę greičiau.

Kadangi eismas šitoks, Kenijoje – netikėtai daug vidinių skrydžių. Iš antrojo Nairobio Vilson vietinių skrydžių oro uosto maži lėktuvėliai kyla kas minutę. Turistai, nenorėdami trankytis žvyrkeliais, skrenda į nacionalinius parkus, miestelių elitas – grįžta iš sostinės namo. Jeigu jums atrodo, kad skrydžiai visame pasaulyje yra vienodi, paskraidykite Kenijos vidiniais reisais. Pasijusite lyg grįžę 30 ar 50 metų atgal: registracijos į skrydį vykdomos tušinuku (be kompiuterio), oro uoste gali būti išjungtas vanduo (tą suvokiau tik išsimuilinęs rankas), laukiamosiose salėse – vien tik skirtingi aplūžę baldai, o ne parduotuvės ar restoranai.

Tame Kenijos transporto chaose, kur verdančio gyvenimo stebėjimas pro langus būdavo ne mažiau smagus, nei pats nusigavimas iš taško A į tašką B, yra viena išimtis, kur pasijutau beveik kaip Vakaruose. Naujasis Nairobio-Mombasos geležinkelis. Su postmodernistinėmis stiklinėmis stotimis, nauja infrastruktūra, važiuojantis tiksliai pagal grafiką iki 120 km/h greičiu. Atidarytas 2017 m., nors pagal planą traukiniai į pirmą reisą turėjo išriedėti tik 2018 m. Kenijos žurnalistai netgi tą datą komentavo su ironija – “Kad nors iki kokių 2025 m. atidarytų”, o čia – statybininkai pastatė anksčiau laiko (palyginkit su “Rail Baltica”)!

Kaip tokia sėkmės istorija galėjo įvykti Kenijoje, garsėjančioje visuotine korupcija? Atsakymas: geležinkelį projektavo ir statė kinai. Nepaisant milžiniško Kenijos nedarbo, iki šiol geležinkelyje azijietiškų veidų mačiau nedaug mažiau, nei afrikietiškų: kinai prižiūri, kad viskas eitųsi sklandžiai. Todėl geležinkelis – it gabalėlis šiuolaikinės Kinijos, atkeltas Afrikon.

Kilo daug minčių. Puikiuoju geležinkeliu kasdien važiuoja tik po du keleivinius traukinius į kiekvieną pusę, o krovininių per 485 km kelionę išvis nesutikome… Juo keliauti nelabai patogu, mat geležinkelio stotys ir Nairobyje, ir Mombasoje – užmiestyje, vien iki jų tenka keliauti apie 45 minutes. Atrodo, geležinkelis suprojektuotas visai negalvojant, kaip patogiau žmonėms. Gal geriau būtų buvę ne statyti šitokį šiuolaikinį geležinkelį, o pagerinti pagrindinius kelius bent jau nuo XIX a. lygio iki XX a. lygio?

Bet gal ir tokiems projektams jau metas. Gal augant gyventojų skaičiui (2050 m. Kenijoje gyvens 90 mln. žmonių) ir jų kelionių poreikiams geležinkelis “užsikraus”. Gal šis projektas bus pamoka Kenijos gyventojams, kaip kurti infrastruktūrą (kartu su daugybe kitų projektų, kuriuos Kenijoje finansuoja įtakos Afrikoje siekianti Kinijos valdžia).

Galbūt. O gal geležinkeliui, kinams išvykus, baigsis taip, kaip senajam Ugandos-Nairobio-Mombasos geležinkeliui, kurį pastatė dar britai. Kenijai tapus nepriklausoma, jo būklė blogėjo, blogėjo, blogėjo, kol keleiviniai traukiniai Nairobio-Mombasos atkarpą pradėjo važiuoti ~24 valandas, nes greičiau neleido sunykę tinkamai neprižiūrimi bėgiai. Dabar tas geležinkelis tiesiog uždarytas, nebepravažiuojamas, užaugęs žolėmis.

Ir tokių istorijų Kenijoje savo akimis regėjome daug. Viena tipiškiausių – apžvalgos bokšto Gede griuvėsiuose. Kadaise kaimiečiai rinko pinigus už lipimą apsižvalgyti viršun, žadėjo, kad už tuos pinigus pasigerins savo buitį. Dabar apžvalgos bokštas aplūžęs. Pamatęs, kad mėginame kopti, griuvėsių prižiūrėtojas uždraudė ir paragino trauktis netgi iš jo papėdės – dar užgrius. Ir papasakojo: “Iš tikrųjų pinigus, kuriuos rinkdavo kaimui, pasisavindavo keli kaimo lyderiai. Tačiau kai bokštas aplūžo, jie nieko nedarė, kad jį pataisytų, kad ir kiek mes prašėme. Mes, griuvėsių prižiūrėtojai, galėtume suremontuoti bokštą – bet kaimo lyderiai neleidžia: sako, kad bokštas jų, nors nieko su juo nebedaro. Korupcija – didžiausia Kenijos problema”.

Bent jau gerai, kad viešai apie tai kalbama.

Kenija – puiki šalis susipažinimui su Afrika

Nepaisant visų jos skaudulių, Keniją aplankyti tikrai verta. Tai – puiki šalis susipažinimui su Juodąja Afrika. Ir nors man tai nebuvo pirmoji Juodosios Afrikos šalis, Afrikos patirtis čia laukė visapusiškiausia.

Kenijoje labiausiai jaučiausi kaip tikroje valstybėje. Su savo kultūra, su savo didmiesčiais, netgi su savo pramone (“Made in Kenya” daiktai gal dar ir nėra patys geriausi, bet jų parduotuvėse pilna ir paragauti įdomu).

Kenija – ne tiesiog “viena didelė lankytina vieta turistams”, kur vietiniai gyventų sau (atokiuose kaimuose), o turistai sau. Vietiniai Kenijoje – ir visai šalia. Ir tarp tų vietinių yra vis daugiau tokių, kurie siekia mokslų, karjeros – kaip ir europiečiai, bet visgi savaip: su muzika, su aistringu religiniu tikėjimu ar net senais užkalbėjimais. Aišku, kad tai patirtumėte, turite neapsiriboti safariu ar gyvenimu oaze turistams paverstame pajūrio viešbutyje, o bent kelias dienas skirti nepriklausomam pakeliavimui.

Tai – nesudėtinga. Kaip buvusioje Anglijos kolonijoje, Kenijoje daug miestiečių moka angliškai, angliškos ir dauguma reklamų, nuorodų. Skrydžiai į Keniją – pigesni, nei į kitas Juodosios Afrikos šalis ir pastaruoju metu smarkiai atpigę, ypač per Stambulą. Net jeigu keliausite į Tanzaniją ar Ugandą, dažniausiai apsimoka skristi į Keniją ir praleisti ten bent kelias dienas. Tik už vizą teks susimokėti – bet dabar ją galima įsigyti ir internetu, ir oro uoste (internetu kiek brangiau, bet kyšio niekas nebeprašys).

Todėl manau, kad Kenija dar ne vienam taps Afrikos kaleidoskopu ir vartais, langu į Afriką, per kurė galima išvysti šį žemyną ne tik dokumentinėse laidose apie gyvūnus ir skurdą, o ir savo akimis.

---

Visi straipsniai iš kelionės po Keniją

1. Kenija - Afrikos kaleidoskopas (ĮŽANGA)
2.Kenijos pakrantė - autentiški Afrikos kurortai
3.Kenijos safarių parkai - gyvūnijos galerija
4.Nairobis - Afrikos vartai

Komentarai

Vienas pasiūlymų Namibijos turizmui plėtoti skamba taip: “Aptverti miestelius apsauginėmis tvoromis, o likusią žemę užleisti gyvūnams”. Ir tai – ne žaliųjų utopija. Juk Namibijos plotas didesnis už bet kurią Europos šalį (išskyrus Rusiją), o gyventojų – vos 2 milijonai. Jos dykumose ir stepėse turbūt pilna vietų, kur niekad istorijoje joks žmogus nestovėjo.

Nors visa Namibija safarių parku tikriausiai nevirs (juk tektų išpirkti fermas), ji ir dabar į tokį panaši. Važinėdamas atokesniais “magistraliniais” žvyrkeliais dažniau susitinki antilopę nei kitą automobilį. O Etošos nacionaliniame parke, kur į retas vandens duobes atsigaivinti suguža drambliai, zebrai, žirafos, karpočių šeimynėlės jausmas išvis nepakartojamas.

Tai, kad Namibija net Afrikos mastais – žmonijos menkai palytėtas užkampis – jos kozirinis tūzas. Kozirinis karalius – kolonijinė kultūra: iki 7% žmonių čia – vokiečių bei olandų palikuonys. Jie puikiai žino, ko reikia europiečiams, ir atvilioja pilnus lėktuvus Europos turistų, kuriems “gilyn į Afriką” dar būtų leistis baugoka.

Namibijos širdis – rančų dykros

Namibija – tai tūkstančiai kilometrų važiavimo per dykras, palei komercinių rančų tvoras. Kai kurios jų tokios didelės, kad net pasaulio žemėlapyje nebūtų vien taškeliai. Mažesni plotai mažažolės žemės bandų neišmaitintų.

Kas 100 ar 200 km pasitaiko koks dulkėtas kaimas – kaip Okahandža, su vienaukščiais kukliais namais ir pamirštu “Gott Mit Uns” paminklėliu vokiečių kolonijiniams kariams. Kartais rodyklės pasiūlo išsukti daug dešimčių kilometrų į šalį, kur išvysti didžiausią pasaulyje Hobos meteoritą, Tvifelfonteino primityvią uolų tapybą ir suakmenėjusį mišką, iki pat šiol nenustatyto gylio Otdžikoto apvalų ežerą (vieną vos dviejų sausojoje Namibijoje), už kurį įdomesnė pasirodo gretima stručių ferma. Kol galiausiai kas kokius 500 km vienišas kelias atveda ten, dėl ko į Namibiją ir keliaujama. Etošos nacionalinį parką, Sosusvlėjaus kopų didybę, Kolmanskupės apleistą miestelį.

Teoriškai eismas kairiapusis. Bet prasilenkti, būdavo, prireikdavo ir tik kas kelias valandas važiavimo. Tad visai ne per drąsus greičio ribojimas žvyrkeliuose: 120 km/h. Jie tiesūs ir platūs, jokių šalikelės medžių, matomumas idealus. Tik naktimis mums patarė nevažinėti – į šviesas gali šokti gyvūnai. Tad keldavomės ir guldavomės “su saule”.

Niekur kitur nesu matęs, kad vos sutemus šitaip ištuštėtų ir miestai. Net sostinėje Vindhuke telieka prostitutės prie viešbučių. Nesaugu. Pavyzdžiui, Namibijoje 100 000 gyventojų kasmet tenka per 17 nužudymų, Lietuvoje – 6.

Etošos vandens duobės – gyvūnijos teatrai

Etošos nacionalinis parkas – milžiniška teritorija, palikta gyvūnijai (žmonės iškeldinti). Ploto sulig trečdaliu Lietuvos, Etoša didesnė net už garsųjį PAR Kriugerį. Ten atsiduri lyg stebuklingoje priešistorinėje žemėje. Niekad nenugąsdinti medžiotojų žvėrys gyvena savo gyvenimus, tarsi žmonija neegzistuotų.

Jeigu vietoje kiekvieno Lietuvoje sutikto katino būtų žirafa ar dramblys, vietoj šuns – zebras, o vietoj balandžio ar varnos – kažkas iš antilopės giminaičių – vis tiek neišvystum tiek didžiųjų žvėrių, kiek jų matai Etošoje.

Ten jie nesislapsto paunksmėse, medžių mažai. Sausame regione, supančiame dažniausiai išdžiūvusį druskingą Etošos ežerą, gyvūnai priversti eiti atsigaivinti į vos ~30 gėlo vadens duobių (waterhole). Kiekviena jų – it “Discovery Channel” filmavimo aikštelė, o turistai tai stebi iš automobilių. Pačiam vairuoti – galima, bet išlipti – jokiais būdais.

Štai prie vienos “vandens duobės” susirinkę drambliai su drambliukais, o jiems iš po kojų atsigaivinti mėgina karpočių šeimynėlė (vos drambliui sujudėjus maži keisti “kiauliukai” atšoka atgal). Kitame ištisos kaimenės įvairių antilopių. Jų ir apskritai daugiausia: tiesiaragiai pilki oriksai, riestaragiai kudu, galvijinės antilopės, šokliosios gazelės (springbok), kanos (čia vadinamos “eland” – žodžiu, kuris kilo nuo lietuviškojo “elnias”), mažutėliai dikdikai.

Nakvojama parke trijose stovyklose – palapinėse ant visureigių stogų arba nameliuose. Stovyklos turi ir tvenkinius gyvūnams privilioti, viena – Halalis – net labai tikrą vokiečių fortą (parką ir įkūrė vokiečiai). Buvo be galo įspdūdinga, kaip naktinėje šviesoje gėrė dramblų banda. Tai reta galimybė pamatyti “naktinį Etošos gyvenimą”, nes nakčiai stovyklų vartai uždaromi. Tiesa, šakalai vis tiek įsigudrina atklysti.

Rytais Etošoje “muilo operas” keičia “trileriai”. Spėjome pamatyti, kaip savo grobį doroja liūtai. Stovyklų “keliautojų knygose” skaitėme dar įspūdingesnių tos dienos istorijų: kaip “didžiosios katės” susimedžiojo žirafą.

Namibijos šiaurėje – tikroji Afrika

Namibijos Šiaurė – afrikietiškiausia. Turistų čia mažai, mažai ir ką žiūrėti. Užsukome dėl atmosferos. Septintadalyje Namibijos žemių ten gyvena 60% visų jos žmonių. Visgi, Europos mastais ir toks gyventojų tankumas juokingas: juk tie 60% – kiek daugiau nei milijonas, o tas septintadalis – kaip dvi Lietuvos.

Tačiau tiek jau pakanka, kad jaustumeis gyvenamam krašte. Palei vos pravažiuojamus kelius tuntai uniformuotų vaikų kulniuoja į tolimas mokyklas, gatves supa šimtai (neperdedu) afrikietiškų barų – namelių, vadinamų šybynais. Kiekvienas vis labiau iššaukiančiu rankomis išdažytu pavadinimu – pavyzdžiui, “Taliban”. Ne, musulmonų Namibijoje beveik nėra – tiesiog šybyno šeimininkas, galvodamas pavadinimą, matyt, žiūrėjo žinias.

Ten vyrauja vietinės tautybės, o ypač ovambai. Didžiausias miestas – Ošakatis (~36 000 gyv.) – irgi mažų namelių rinkinys. Prekyba, paslaugos – daug kas daroma čia pat, gatvėje, atvirai. Šalčių juk nebūna, o ir už įprastinę dykumą drėgmės daugiau. Kolonistai, braižydami lygias Afrikos sienas, mažai kreipė dėmesio į padėtį ant žemės – jei būtų kitaip, šiaurinė Namibija turbūt priklausytų gretimai Angolai, kuriai artimesnė ir gamtiškai, ir kultūriškai.

Tame regione įdomūs milžiniški termitynai, paukštelių “daugiabučiais lizdais” apkibę medžiai bei karaliaus rezidencija – medinių namelių rinkinys. Privaloma gidė demonstravo, kaip klūpint prišliaužti prie “monarcho” sosto, bet angliškai kalbėjo sunkiai – klausimo, kam tas karalius karaliauja (juk Namibija – Respublika), išvis nesuprato.

Vėliau pasidomėjau: be oficialiosios demokratinės valdžios Namibijoje yra ir tradiciniai genčių monarchai bei kapitonai, nustatantys “paprastą” teisę – santuokos ir paveldėjimo. Teismas, spręsdamas tokį ginčą tarp gentainių, pirmiausiai turi išsiaiškinti, kokia gi toje gentyje tvarka. Ji už įstatymus svarbesnė.

Dar ten aplankėme Nakambalės muziejų XIX a. suomių misionieriaus Rautaneno pastatytame name Ondangvoje. Jie vykdavo į šią tolimą žemę, rinkdavosi skurdą ir skleidė Kristaus žinią, vertė Bibliją į vietos kalbas. Buvome ir atstatytame kralyje – tradiciniame apvaliame šiaurės Namibijos kaime.

Europietiški pakrančių kurortai

Krantinės visad būdavo Afrikos vartai, būtent jas pirmiausia užėmė europiečiai, paskui palaipsniui tyrinėdami – ir prisijungdami – atokią žemyno šerdį. Tad ir gražiausias ano laikmečio palikimas – čia.

Visų pirma – Svakopmundas, su didžiulėmis vokiškomis vilomis, fachverku, tiltu į vandenyną nuo kurio regėjau saulėlydį. Vakarietiškais restoranais, hobių parduotuvėmis – štai vienoje parduoda įvairių senų armijų uniformų kopijas. Nemažai baltaodžių, ir ne vien piliečių ar keliautojų: afrikietiškas, bet ne nuskuręs uostamiestis vilioja europiečius, nutarusius pabėgti iš “saugios zonos”.

Į šiaurę nuo Svakompundo – Hentisbajus (Hentiesbaai), kurio naujų pakrantės namelių eilės atrodo it švarus Amerikos priemiestis. Toliau beveik 1000 km driekiasi Skeletų krantas, portugalų vadintas “Pragaro vartais” – šaltųjų srovių keliamas rūkas čionai sudaužė tūkstančius laivų. Senųjų “skeletų” būtų reikėję ieškoti dar šiauriau, bet matėme bangų plakamą šiuolaikinį tralerį, tikriausiai amžinai įstrigusį Namibijos smėlynuose.

Į pietus nuo Svakopmundo – Volvis Bėjus – nykoka buvusi britų kolonija – paskui dar tvenkiniai su gausybe rožinių flamingų, o tuomet jau tuštuma – nei kelių, nei žmonių 500 km iki pat Liuderico (važiuoti teko aplink).

Namibijos pietūs: kopos ir deimantai

Liudericą knygos turistams krikštija “Dykumų Vokietija”, bet tai perdėta. Vokiška ten tik liuteronų bažnyčia, dar keli pastatai ir gatvių pavadinimai. Įspūdingesnė Kolmanskupė – 1954 m. apleistas turtingas deimantų kasėjų priemiestis. Amžiams pasilikusį tarpukarį ten pamažu valgo dykuma: gražiuose vadovų namų interjeruose smėlis, būna, jau siekia pirmo aukšto lubas. Yra ir didelė ligoninė (turėjusi pirmąjį pietų pusrutulio rentgeno aparatą), kultūros namai su teatru ir kėgelbanu, bėgiai ledui išvežioti (šaldytuvų juk nebuvo).

Yra prie Liuderico ir gamtos perlų – ruonių pilnas Diazo kyšulys – bet pakeliui į Liudericą iš Svakopmundo tokių dar daugiau. Mistiškasis Sosusvlėjaus spalvų žaismas: aukštos geltonos smėlio kopos, balti išdžiūvusių ežerėlių dugnai, vaiskiai mėlynas dangus. Padariau klaidą išėjęs ten su beveik tuščiu vandens buteliuku – net abejojau, ar begebėsiu grįžti.

Šimtai kilometrų žvyrkelių toliau vedė pro Duvisibo pilį, dykynėje pastatytą dresdeniečio Von Vulfo, žuvusio Pirmajame pasauliniame kare. Unikaliose XX a. pradžios freskose – ir dirižabliai.

Paskui – Helmeringhausenas, privatus miestelis. Jame – nė gyvos dvasios. Tada, dar už 150 km – laukinių arklių kaimenės, sakoma, Vulfo apleisto žirgyno palikuonys.

Vokiečiai Namibiją 1884 m. kolonizavo iš desperacijos. Kai jų suvienyta valstybė įstojo į kolonijų lenktynes, visas vertingasis pasaulis jau buvo išsidalintas. Bet ir į atlikusias bergždžias Namibijos dykumas vokiečiai nespjovė: skubiai tyrinėjo, statė miestus, kūrė ūkius ir represavo vietinius (tarp vietinių buvo ir iš PAR atklydę kolonistų olandų palikuonys, save jau suvokę kaip atskiras būrų ir basterų tautas). Šiandien sunku patikėti, kad Namibiją Vokietija tevaldė 30 metų (1915 m. per Pirmąjį pasaulinį karą kraštą užėmė Pietų Afrika).

Vindhukas – didelė maža “triguba” sostinė

Kai į jį ryte atskridome iš Frankfurto už Kauną mažesnis Vindhukas pasirodė it koks peraugęs kaimas – privatūs nameliai, keli beveidžiai XX a. vidurio daugiaaukščiai centre, mažai žmonių gatvėse, pustomas smėlis. Užtat kai grįžome po dviejų savaičių klajonių dykumose naktinis švieselių pilnas Vindhuko slėnis atsidavė didmiesčiu. Viskas reliatyvu.

Centrine Vindhuko gatve ėjo grupelė moterų nuogomis krūtinėmis. Himbės – jų tauta atkakliai laikosi štai tokio tautinio kostiumo. Jei kam nors norisi dėl to pavadinti jas “necivilizuotomis” priminčiau, kad panašiai apie plaukų nedengiančias europietes mąsto dažnas musulmonas. Vėlgi – viskas reliatyvu.

Didesnieji Namibijos miestai iš tikro – trimiesčiai. Tai – apartheido palikimas. Anas politinis režimas vyravo, kol Namibija buvo PAR valda (iki 1990 m.). Tuomet kiekvienai oficialiųjų rasių buvo skirtos atskiros žemės ir miestai. Šitaip greta Vindhuko (tuomet baltųjų miesto) įkurtas Chomasdalis (spalvotųjų – t.y. mulatų ir pirmųjų Namibijos gyventojų bušmėnų – miestas) bei Katutura (juodaodžių miestas).

Panaikinus apartheidą buvę baltaodžių miestai tapo visų rasių centrais. Ten ir visos įdomybės. Vindhuke tai senosios liuteronų bažnyčios (dauguma namibų – liuteronai), skurdoku muziejumi paversta tvirtovė, pėsčiųjų gatvė su meteorito liekanomis, stotis ir geležinkelių muziejus, prekybos centrai.

Buvę spalvotųjų ir juodaodžių miestai (vadinami “township“) iki šiol tokiais liko. Rases tebeskiria ir pirkimo manieros (turgeliuose vien juodaodžiai, prekybos centruose gausybė baltaodžių), net mėgiamas sportas (Namibijos regbininkai – beveik vien baltaodžiai, o futbolininkai – juodaodžiai).

Mums įprastus verslus – parduotuves, restoranus, knygynus – valdo baltaodžiai arba kinai. Pastarieji plūste užplūdo po nepriklausomybės, jau sudaro ~2% gyventojų ir nenuilstamas darbas net skurdžioje naujojoje tėvynėje jiems krauna pinigus. Juodaodžių verslai paprastesni: suvenyrų prekyba ant šaligatvio, žmonių kirpimas gatvėse, šybynai ar keistas triukas dažnoje degalinėje, kai iš kažin kur prisistatęs “menininkas” paklausia pakeleivių vardų ir čia pat išraižo juos ant akmenėlių, įkalbinėdamas nusipirkti (dažnas perka, nes antraip jaustųsi kaltas: akmenėlis juk “jau sugadintas”).

Yra teorija, kad tokius skirtumus nulėmė klimatas. Vokiečiai, olandai, kinai kilę iš kraštų su aiškiais metų laikais. Dar jų protėvių protėviams tekdavo planuoti, taupyti, kaupti maisto atsargas žiemai ir sunkiai dirbti. Priešistoriniais laikais šitą darę turėdavo geresnius šansus išgyventi (genetinė atranka), vėliau tiesiog jie gyvendavo turtingiau, todėl tokios savybės tapo kultūrinėmis vertybėmis.

Tuo tarpu Juodojoje Afrikoje to nereikėjo. Namibijos pusdykumės visuomet pilnos gyvūnų – eik ir medžiok. Vien dėl to senovės namibai gyvendavo gal net geriau nei senovės germanai – nors jie netaupė, neplanavo ir dirbo mažiau. Bet šiandieninėje ekonomikoje tai nebeįmanoma.

Tam, kad bekojis vokiečių kolonistų palikuonis, išnuomavęs mums džipą, įkurtų savo autonuomą, juk reikėjo sukurti verslo planą, taupyti, investuoti, užsiimti rinkodara – užuot pirmąjį uždarbį čia pat išleidus savo reikmėms. Tačiau tai, kas formavosi tūkstantmečius, nepasikeis per porą kartų – ir Namibija puikus to pavyzdys.

Štai naująją Namibijos prezidento rezidenciją statė… darbininkai iš Šiaurės Korėjos. Tokie, kuriuos Kimų “dinastijos” valdžia, atėmusi pasus, “nuomoja” abejotinos reputacijos užsienio valstybėms. Net ir žinant apgailėtinas jų darbo sąlygas, sunku patikėti, kad apsimokėjo skraidinti brigadas per pusę pasaulio, kai Namibijoje nedarbas – virš 30%. Bet, prisiminus skirtingą afrikiečių ir azijiečių požiūrį į triūsą, Namibijos prezidentą Hifikepunję Pohambą suprasti lengviau.

Turtinė nelygybė Namibijoje – didžiausia pasaulyje. Bet negali sakyti, kad vietinių tautelių požiūris neturi pliusų. Jie stokoja turtų – užtat laisvo laiko, palyginus su europiečiais, turi į valias. Problemos kyla, kai pamatę kitataučių daiktus ima jų geisti – patys nepagalvodami, kiek daug reikia atsisakyti, norint tai užsidirbti (mokslams ir karjerai parduotos jaunystės…). Ieško paprastesnių nelygybės “paaiškinimų”, tokių kaip rasizmas.

Štai ėjau pro Svakopmundo “šaligatvių prekeivius”, kurie įkyriai siūlė niekučius. Kaip elgčiausi bet kur pasaulyje, nekreipiau dėmesio – kam gaišti jų ir savo laiką, jei vis tiek nepirksiu. Staiga susilaukiau replikos: “Žinai, mes, juodaodžiai, irgi žmonės”.

Gal tai tebuvo įžūlokas bandymas priversti mane pasijusti kaltu ir ką nors nusipirkti. Bet paskaitęs rasinius ginčus Namibijos interneto forumuose nensutebčiau, kad pardavėjas tikrai manė, kad koks suvenyrų parduotuvėlę laikantis būras daugiau uždirba ne todėl, kad yra pasirūpinęs įdomesnėmis prekėmis, savo tvarkingas patalpas meniškai apipavidalinęs, pastatęs reklaminių stendų – o tik todėl, kad baltaodžiai turistai kur pirkti apsisprendžia pagal pardavėjo rasę.

Namibijoje kolonializmas griuvo švelniai

Toksai požiūris kitur Afrikoje jau sukėlė tragiškų pasekmių. Ypač kaimyninėje Zimbabvėje. Vadovaudamasis mintimi, kad baltaodžių protėviai tiesiog buvo pavogę žemes, tenykštis diktatorius Robertas Mugabė jas leido “pasiimti” juodaodžiams bendrapartiečiams. Kaip ir kiti panašūs “atimkim ir padalinkim” tipo eksperimentai, šis patyrė visišką fiasko: naujieji šeimininkai nemokėjo organizuoti modernių ūkių ir “Afrikos duonos pintine” pravardžiuota šalis atsidūrė ties bado slenksčiu. Ne kiekviena melžėja gali valdyti valstybę. Ir ne kiekvienas valstybės valdytojas gali būti melžėju (t.y. ūkininkauti).

Pietų Afrikos Respublikoje valdžia neatėmė turto iš baltaodžių ūkininkų, bet nusikaltėliai jų išžudė tiek, kad kai kurios nevyriausybinės organizacijos tai pakrikštijo genocidu. O kur dar tenykščiai konfliktai dėl masinio miestų ir gatvių pervadinimo. Net ir tų, kuriuos įsteigė nuo britų bėgdami būrai.

Namibijos dykras anie revoliuciniai vėjai pasiekė gerokai aprimę. Jos gamtinis žemėlapis – vis dar primena sudykumėjusią Vokietiją. Aukščiausias kalnas – Spitzkoppe, populiarūs rezervatai ir nacionaliniai parkai: Naukluft, Richtersveld, Waterberg. Miestuose vokiškų gatvių pavadinimų jau mažiau, bet likę. Ne vienam jie atrodo mažesnė blogybė, nei užsienio diktatorių vardai (R. Mugabės, F. Kastro), kuriuos į miestų žemėlapius įrašo kairuoliška SWAPO valdžia (nuo pat nepriklausomybės visuose rinkimuose triumfuoja tik ši partija). Be to, internetas ir taip lūžta nuo ginčų: skirtingų tautybių namibai ragina įvairias vietoves pervadinti būtent jų kalba. Ir aiškina, kodėl kitų tautelių žodžiai tam netinka. Geriau tos Pandoros skrynios neatverti?

Su oficialiąja kalba Namibija “sužaidė” dar pragmatiškiau: įsivedė “pasaulinę” anglų kalbą, nors ji 1990 m. nepriklausomybės metu tebuvo gimtoji iki 2% žmonių (ovambų – 48%, namų – 12%, būrų – 12%, hererų – 8%, kavangų – 8%, kaprivių – 5%, vokiečių – 2%). Tačiau jei ne šis sprendimas, dalis tuščiuose keliuose sutinkamų džipų galbūt turistus vežiotų Kenijoje ar PAR. Juk suprantamos iškabos sušvelnina “kultūrinį šoką”.

Atrodo, Namibija sėkmingai plaukia per dekolonizacijos štormą. Nusikaltimų daug – bet ne kaip PAR. Skurdo yra – bet ne bado, kaip kitose Afrikos dykumose. Ekonomika čia panašiame lygyje, kaip Egipto ar Tuniso. Kaip šios dvi šalys tapo “langu į Arabiją”, taip Namibija gali būti “langas į Juodąją Afriką”. Joje – visa, ką regionas turi gero ir mažiau, nei kitur, to, ko vengia Europos turistai.

Deja, Afrikos istorija ne kartą pademonstravo, kaip tai laikina. Viena kibirkštis – ir darbščioji kompetentinga mažuma išsilaksto, iš turistų grupių pravažiuose chaki spalvos autobusuose telieka vienas kitas “nuotykių ieškotojas”, o 5% kasmetis BVP augimas virsta 20% smukimu. Viliuosi, kad Namibijos tas neištiks, kad ji toliau lips aukštyn.

Komentarai

Marokas – viena keleto pasaulio civilizacijų, kurios daugiau nei 1000 metų atsilaikė pilnai neužkariautos. Tad keliavimas čia – išskirtinė patirtis.

Maroko esmių esmė: šimtmečius pirklius traukiantys įtvirtinti dykumų didmiesčiai, kaip Marakešas ar Fesas. Ankšti jų senamiesčių (medinų) prekybiniai labirintai su storų sienų slepiama meniška prabanga. Gyvenamos dykumų tvirtovės (kasbos), per amžius saugančios sausus upių slėnius. Piligrimų garbinami išminčių kapai.

O šiuolaikinis Maroko koziris: atvirumas turizmui. Vizų nereikia, pigių skrydžių gausu lyg Europoje, kurortai modernūs.

Esame įpratę arabų pasaulį matyti kaip vienį. Bet prieš 1300 metų nuo arabų kalifato atskilęs Marokas dinastija po dinastijos statė savitą kultūrą, kurią kiti arabai pakrikštijo Tolimaisiais Vakarais. Kadaise buvę itin galingi, marokiečiai pastatė ir dažną Ispanijos, Portugalijos miestą.

Tačiau tik pačiame Maroke visa tai – ne turistams išdailinta praeitis, bet gyva šiandiena. Automobiliu apvažiavęs visą Maroką, o paskui grįžau pagyventi man patikusiuose miestuose.

Marokas – artimiausia Europai Afrikos šalis

Yra du populiarūs ir pigūs būdai patekti į Maroką. Vienas – skristi Ryanair/Wizzair su persėdimu. Kitas – plaukti iš Ispanijos. Išbandžiau abudu.

Gibraltaro sąsiauris tarp Maroko ir Ispanijos – audringas, bet siauras. Jo niekada nepakako sustabdyti armijoms. Ispanijos ir Maroko, o kartu ir katalikų bei musulmonų pasaulių sienos nuo pat 711 m. iki šių dienų nuolat stumdėsi. Galingi Maroko valdovai VIII a. amžiuje perėmė visą Pirėnų pusiasalį – atrodė, islamo užkariavimai niekad nesibaigs ir Europoje kryžius pakeis mėnuliai su žvaigždėmis. Tačiau susitelkę katalikai smogė atgal, per šimtmečius trukusią rekonkistą vydami “atgal į pietus” maurais vadintus marokiečius. 1492 m. musulmonų valdų Pirėnuose nebeliko, o XX a. ispanai jau “buvo priglaudę” ir beveik visą šiaurinį Maroką.

1956 m. Ispanų Marokas tapo nepriklausomas, bet keletą Afrikos pakrantės miestų ispanai sau pasiliko, neklausydami arabų protestų. Vienas jų – Seuta, marokiečių vadinamas Sebta. Tai – keistas kolonijinis avanpostas su senomis (nuo X a. iki XVIII a. tobulintomis) karališkosiomis sienomis ir armijos baze. Kainos jau mažesnės nei Europoje, bet dauguma gyventojų miesto centre – ispanai. Artėjant prie didžiulės Europą nuo Afrikos nelegalų saugančios sienos daugėjo musulmonų: apskritai Seutoje ispanai ir arabai pasiskirstę po maždaug 50%.

Šiaurinis Marokas ir klimatu primena Europos pietus, jį dengia drėgnokas Rifo kalnynas. Didžiausias miestas čia – Tanžeras, tarpukariu buvęs tarptautine zona ir bitnikų, tokių kaip Dž. Keruakas, rojumi. Jis – Maroko vartai, ties kuriais virš šimtmečio Europa labinasi su arabiškąja Afrika. Netoli – gražus mėlynas Šefšuano miestelis, senas Larašo kurortas.

Maroko medinos – atskiras gyvenimo būdas

Per kurią sieną, uostą ar oro uostą beatekliausi į Maroką, greit susipažinsi su medinomis. Tai – Maroko miestų senamiesčiai. Bet kartu tai – ir atskiras gyvenimo būdas, kurio nėra niekur kitur. Gatvelės čia klaidžios it labirintai ir tokios siauros, kad tinka tik pėstiesiems, motociklams ir asilams. Kiekvienoje pardavėjų dinastijos prekiauja vis kitos rūšies prekėmis: štai kopetėlių gatvė, diržo sagčių skersgatvis, kilimų gatvė, Koranų gatvė… Prekyba klesti ir karavansarajuose, kur kadaise apsistodavo keliaujantys pirkliai. Spalvingas prekes papildo ne mažiau įdomiais tautiniais rūbais vilkintys žmonės. Vargšai ir turtingi gyvena greta, bet pastarieji turtais nesipuikuoja: visų namų išorinės sienos nykios ir be langų. Net mečetes atpažinsi tik jei užversi galvą ir išvysi kvadratinį minaretą.

Užtat kai kurie kiemai – be galo puošnūs, išraižyti smulkiausiais raštais, tapytomis medinėmis durimis ir spalvotais mažyčiais langeliais. Tą grožį lengviausia išvysti turistams atvertose viduramžių medresėse (religinėse mokyklose) bei privačiuose riaduose: šiais laikais šimtai ar tūkstančiai tokių yra paversti restoranais, viešbučiais, hosteliais ar tiesiog išnuomojami turistams. Unikali patirtis praleisti kelias naktis medinoje, kai išsyk namo papėdėje – visi prekijai, asilai, Viduramžių gyvenimas, o iki kitos gatvės pusės arčiau, nei iki kitos tavo kambario sienos. Viduje – tradiciniai žibintai, papuošimai, “marokietiški kambariai” su ilgomis sofomis palei sienas, kad tilptų visi svečiai.

Skurdesni mediniečiai kiemų neturi ir grynu oru kvėpuoja, drabužius džiauna ant stogų. Verta ant kokio užlipti idant išvystum nesibaigiančią medinos pastatų jūrą, iš kurios šen bei ten “dygsta” minaretai.

Medinos turi ir tamsiąją (turistams) pusę: be galo įkyrius žmones, uždirbančius iš “užsieniečių melžimo”. Prekeiviai, brukantys savo kilimus, būgnus, marokietiškas kepurėles ar metalinius žibintus – tik ledkalnio viršūnė, nes jie bent iš paskos nesekioja. Įkyresni prekeivių pasiuntiniai, dirbantys už komisinius. Štai vienas žadėjo nusivesti ant stogo iš kur matosi visa medina – įvedė į kilimų parduotuvę, iš kurios net norėdamas nieko nepamatysi. Blogiausi tie, kurie skelbiasi gidais, bet nei žino, nei supranta ko reikia turistams. Štai “ekskursijoje” po Tarudanto mediną vienas toks mums rodė tokias “įdomybes” kaip importiniai kedai ant vieno prekijo lentynos (paaiškino: “Čia mūsų Goodyear”). Dažnas “gidas” imasi “darbo” nė neprašytas, paskui reikalauja pinigų. Dar kiti išsigalvoję ištisas istorijas: vienas apsimetė tiesiog norintis pabendrauti su užsieniečiais (aišku, galiausiai reikalavo pinigų), kitas, paklausęs iš kur aš, paprašė “išversti laišką jo draugui Lietuvoje”, o pats išnaudojo tą laiką siūlyti mano bendrakeleiviams savo prekes.

Tai – ne pavieniai nutikimai, taip anksčiau ar vėliau atsitinka patekus į bet kurią mediną (kartais – ir ne medinose), o vienu “įkyreiva” nusikračius po tiek pat laiko prisistato kitas. Kam Marokas – pirmoji arabų šalis (arba kas dar yra lankęs Egiptą ar Tunisą) dažnai ima bodėtis visais arabų ar net musulmonų kraštais: neva žmonės ten šlykščiai įkyrūs. Bet tai klaida: iš tikrųjų daugelyje musulmoniškų šalių per turgų gali prieiti nė neužkalbintas. “Įkyrumas” labiau yra pasekmė to, kad naivūs, menkai vietos kultūrą ir ekonomiką išmanantys “viskas įskaičiuota” tipo masiniai turistai iš Vakarų Europos čia susiduria su itin skurdžiais vietiniais. Pirmieji galvoja duodantys grašius “kad atsiknistų”, o antrieji, tokią Maroke didelę sumą gavę it atlygį už savo įkyrumą, prie kitų turistų kabinasi tik įžūliau.

Didžiausios medinos – Maroko gilumos didmiesčiuose (Marakeše, Fese), bet ir Maroko šiaurėje yra ką pamatyti. Garsiausia ten – UNESCO pripažinta Tetuano medina.

Kiekvienoje medinoje drąsesnių laukia hamamai – ne tiek pirtys, kiek “pramoninis” prausimasis kur tam tikra tvarka lankytojai vieni kitus trina, lenda į pirtis, baseinus ir t.t. Nežinančiam tvarkos gali būti geriau pirmą kartą primokėti, kad ritualą/konvejerį atliktų darbuotojai. O norinčiam dar privatesnės patirties, eiti į “hamamus” ne medinose, o 4-5* viešbučiuose: tačiau tai iš tikro bus labiau spa, nei tikras Maroko hamamas.

Prancūziški Maroko naujamiesčiai

Be medinos kiekvienas Maroko miestas turi ir Naujamiestį, elitine prancūzų kalba vadinamą Ville Nouvelle. Jie statyti XX a. pradžioje pagal to meto Europos estetiką su žiupsneliu rytų skonio. 1912-1959 m. didžiuma Maroko buvo Prancūzijos protektoratas, bet tai ne tas pats, kas kolonija: Maroko sultonai buvo išlaikę dalį galios, dinastija nenutrūko. Nors palyginus su kolonijomis Marokas išliko labai autentiškas, prancūzai jį kažkiek suvakarietino: sultonai persivadino karaliais, vilki vakarietiškais kostiumais, tradicinius rūbus (dišdašas, šlepetes babuš) palikę varguomenei.

Be to, neįtikėtinai išplito prancūzų kalba: iki pat šiol, tarkime, prabangesniuose restoranuose ir parduotuvėse viskas parašyta tik prancūziškai, visuose nereliginiuose universitetuose dėstoma tik prancūziškai – tarsi Marokas iki šiol būtų Prancūzijos valda. Šiaip daugeliui marokiečių gimtoji kalba arabų, ją irgi moka visi. Tiksliau, moka dvi arabų kalbas: pagrindinę, kuria parašytas Koranas, ir vietinį dialektą Daridža, kuris nuo pagrindinės skiriasi labiau, nei žemaičių nuo lietuvių. ~30% marokiečių gimtoji kalba berberų, kuri čia vyravo iki arabų užkariavimų.

Deja, visa tai reiškia, kad anglų kalba, jei marokietis sugalvotų ją mokytis, jam bus tik kokia ketvirtoji-penktoji. Todėl palyginus su daugeliu panašiai turistinių šalių, Maroke susikalbėti angliškai – tikrai sunku. Jei tu šviesiaodis, visi kalbina prancūziškai manydami, kad prancūziškai moka visi. Tiesa, valdžia tai mėgina keisti, diegti anglų kalbą.

Be medinos ir ville nouvelle dažnas Maroko miestas turi ir melą, buvusį žydų rajoną. Marokas turėjo daugiausiai žydų arabų pasaulyje ir nors holokaustas ten nevyko, daugelis žydų išvyko į Izraelį: Izraeliui jų reikėjo, kad užgožtų palestiniečius, tuo tarpu marokiečiai, šimtmečius sugyvenę su žydais, ėmė juos kaltinti dėl įvykių Palestinoje: taigi, Maroko žydai jautėsi kviečiami Izraelio ir stumiami iš Maroko. Melos yra savotiškas tarpas tarp medinų ir ville nouvelle: didesni langai, bet vis dar senovė. Tiesa, dabar daug pastatų melose apleista.

Maroko imperiniai miestai: Marakešas, Fesas, Meknesas

Marakešas taip suformavo užsieniečių suvokimą apie visą šalį, kad net pavadinimą “Marokas” jie sugalvojo pagal žodį “Marakešas” (tikrasis arabiškas valstybės pavadinimas yra “Mahrib” ir reiškia “Vakarų žemę”, nes tai vakariausias arabų pasaulio galas).

Marakešo El Badi sultonų rūmams, Bahijos rūmams ar masyviam Kutubijos mečetės minaretui išties Maroke nėra lygių, o chaotiška Džema El Fna aikštė, kur parduodama viskas nuo apelsinų sulčių iki arabiškų pasakojimų gal ir visame pasaulyje neturi analogų. Tris dienas ėjau ten vaikščioti, stebėti ją, tarsi spektaklį, nuo aplinkinių stogų kavinių – ir nenusibodo!

Tačiau masinis turizmas ir užsienio žvaigždžių liaupsės (dizaineris Ivsas Sen Lorenas net nurodė išbarstyti savo pelenus Marakešo Mažorel parke) Marakešo mediną pavertė kiek mažiau tikra: ji labiau iščiustyta, su restoranais ant stogų, turistams atvertais riadais, suvenyrams užleistais kvartalais, aibe visokiausių ekskursijų ir pusiau paslėptais barais, kur alkoholis liejasi laisvai.

O štai Feso medinoje asilėlių dar daugiau, nei motociklų, “savitarnos” duonos kepyklėles kiekviename kvartale kūrena kūrikai, daugumą prekių nuperka vietiniai, įprastiniai “restoranai” – pilstomos pigios sriubos valgyklos. Naktinio gyvenimo nėra. Daugiau ir purvo, nudvėsusių žiurkių, senuoju būdu braidydami po išmatas tebedirba odminiai – vaizdas nuo stogų įspūdingas, bet kvapas jaučiasi iš toli.

Tiesa, ir Fese yra nuostabių medresių, karavansarajų, kainos žemesnės, ypač nakvynės: už tą pačią kainą, kurią Marakeše gavome tik kambarėlį riade (net ne autentiškame, o pastatytame naujai turistams, tik senuoju stiliumi), Fese išsinuomavome ištisą 4 aukštų 400 metų senumo riadą su 5 miegamaisiais ir tualetais ir terasa ant stogo, iš kurios matėsi visa medina.

Tiek Fesas, tiek Marakešas yra buvę Maroko sostinėmis. Netoli Feso stovi trečioji istorinė sostinė, mažiausia ir ne tokia žymi – Meknesas. Pastatyta pagal žiauraus valdovo Mulajaus Ismailo (1672-1727), esą turėjusio per 1000 vaikų, užsakymą, didžiuojasi jo mauzoliejumi, o taip pat gražiomis sienomis, vartais.

Prie pat Feso stūkso ir dar senesnės sostinės – Voliubilio – griuvėsiai. Nuo 146 m. pr. Kr. tai buvo Romos imperijos atokios Mauretanijos provincijos, praturtėjusios iš alyvuogių aliejaus ir gyvūnų gladiatorių kautynėms eksporto, centras. Bazilikos, vilos su mozaikomis kiek kuklios, bet kartu ir žavios. Įspūdingiausias pats faktas, kad šita pati imperija dar Kristaus gimimo laikais buvo užvaldžiusi šitokias skirtingas žemes trijuose žemynuose.

Modernūs pakrančių metropoliai: Kasablanka ir Rabatas

Nepaisant ilgos pakrantės Marokas visada buvo sausumos karalystė. Jo pirkliai gabendavo turtus ne jūromis, bet “dykumų laivais” kupranugariais, kuriems švyturiais būdavo aukšti miestų minaretai. Jo valdovai 1591 m. sugebėjo, kirtę europiečiams neįveikiamą Sacharos dykynę, nukariauti Timbuktu, bet niekada neperplaukė nieko platesnio, nei Gibraltaro sąsiauris. Net gretimas Kanarų salas Marokas paliko ispanams, ką jau kalbėti apie Amerikos kolonizaciją, kuriai, atrodo, Maroko geografinė padėtis būtų buvusi net geresnė, nei Europos imperijų.

Todėl tiek Fesas, tiek Marakešas, tiek Meknesas stūkso giliai sausumoje, o didieji Maroko pajūrio didmiesčiai – sostinė Rabatas ir ekonominis centras Kasablanka – šalies dvasios ir senovės kiek stokoja, yra vakarietiškesni. Pastaroji net turi “naująją mediną” (Quartier Habous): jos baltos švarios tarpukario prekyvietės atrodo lyg Rytų turgus sukryžmintas su Vakarų prekybos centru.

Kasablankai taip trūkstančios didybės 1993 m. įpūtė karalius Hasanas II, užsakęs čia pastatyti mečetę, kuriai visame pasaulyje nebūtų lygių. Jos 210 m aukščio minaretas pagerino aukščiausio religinio statinio Gineso rekordą. Tūkstančių amatininkų dailintas vidus – 25000 talpinanti pagrindinė salė, moterų balkonas, apsiplovimo rūsys – savo puošnumu primena barokines Europos katedras, o ne XX a. statinį. Tai – ir vienintelė Maroko mečetė, į kurią įleidžiami nemusulmonai. Marakeše net į musulmonų kapines mūsų neįleido…

Rabatas dar XII a. statytas kaip naujoji sostinė, bet ja tapo tik 1912 m. “protektoriams” prancūzams nutarus valdžią iškelti į pajūrį. Tad iš Viduramžių laikų likę tik pavieniai objektai: taip ir nebaigta statyti “didžiausia Viduramžių pasaulio mečetė” su išlikusiu Hasano minaretu ir Čelos XII a. valdovų kapinynas.

Ir miesto sienos. Priešingai Europai, mada jas griauti į Maroką nebuvo atėjusi, todėl medinos daug kur tebeįrėmintos masyviais mūrais. Rabate buvau ir prie karaliaus rūmų – kad į juos pažiūrėčiau privalėjau pakeliui palikti pasą.

Agadyras ir turistinė pakrantė

“Didieji masiniai pajūrio kurortai” visame pasaulyje – kone vienodi. Ir pagrindinis Maroko kurortas Agadyras ne išimtis. Europiečiai pilnais lėktuvais į “viskas įskaičiuota” viešbučius čia vyksta įdegti saulutėje. Jokios medinos ar senų mūrų nerasi: “saulės turistų” poreikiai visur tokie patys, ir Agadyras prie jų prisitaikė – kaip ir Šarm El Šeichas, Alanija, Malta, Portugalijos Algarvė ar Ispanijos “kostos”.

Tačiau “saulės turistams”, nusprendusiems paragauti ir Maroko skonio, yra saldokų jo variantų vienos dienos išvykoms. 173 km kelionė į šiaurę – ir laukia Savira (Essouira). XVIII a. Maroko valdovai, nusprendę sekti Europos jūrinėmis imperijomis, čia nutarė įkurti uostą, kuriame iš Marakešo kupranugarių suneštos prekės būtų perkraunamos į laivus. Savirą ir jos galingus įtvirtinimus projektavo nusamdyti Europos architektai.

172 km į pietus nuo Agadyro – Sidi Ifnis. Keistas romantiškai aptrupėjęs miestelis, kadaise – izoliuota Ispanijos kolonija tarp prancūzų valdų. Net Marokui paskelbus nepriklausomybę iki pat 1969 m. ispanai laikėsi įsikibę šio 20 000 gyv. miestelio. Po perdavimo Marokui daug ispanų išvyko, bažnyčia apleista, bet ta ~1960 m. Viduržemio atmosfera liko net tikresnė, nei pačioje Ispanijoje, kur ją nustelbė progresas.

Bet tikriausias Maroko skonis Agadyro turistams – Tarudantas gylyn į žemyną. Kažin, ar jo masyviomis sienomis aptverta medina būtų pravardžiuojama “Marakešo seneliu”, jei stūksotų toliau nuo pakrantės viešbučių, bet dabar – tai vienintelis žiupsnelis neišdailinto Maroko vos už 84 km nuo “globalaus” kurorto. Neturintiems laiko pasiekti tikrąjį Marakešą ar Fesą, Tarudantas – vertas dėmesio.

Maroko dykumos: laukiniai slėniai ir tarpekliai

Į rytus nuo turistinės pakrantės ir į pietus nuo imperinių miestų Maroko žmonija vis labiau įsilieja į gamtą.

Viršum slėnių ten stūgso marokietiškos tvirtovės – kasbos. Jos – tai ištisas kaimas viename pastate, su koridoriais vietoje gatvių. Daugybė gyvenamos, bet iš išorės atrodo lyg apleistos, dalis bokštelių nugriuvę ar nutrupėję. Kitos suremontuotos ir atvertos turistams – garsiausia tarp tokių Aid Benhadou kasba, itin pamėgta Holivudo režisierių. Tačiau tikrų muziejų Maroke beveik nėra: istoriniai pastatai gali būti atverti, bet eksponatų ten nerasi.

Savo spalvomis kasbos puikiai dera prie aplinkinio peizažo – sausų slėnių, dykumų, kalvų. Dauguma gyventojų ten ne arabai, o berberai, tuose kraštuose gyvulius ganę dar iki arabų užkariavimų (jų tautybės pavadinimas kilęs nuo romėniškojo “barbaras”). Jie turi savo kalbas ir keistą geometrines figūras primenantį raštą, kuris, tiesa, vartojamas labiau simboliškai, bet vis dažniau.

Įspūdingi berberiški slėniai, tokie kaip statusis Todhos tarpeklis ar ilgas ir nuošalus Dra – tai ne tik Maroko užkampis, bet ir jo kultūros gimtinė. Šimtmetis po šimtmečio kartodavosi šita pati istorija: kokiame nors pietinio Maroko slėnyje charizmatiškas religingas asketas imdavo skelbti savo tiesas. Nepasitenkindami “supuvusia” ar net ištvirkusia valdžia marokiečiai prisijungdavo prie “paprastų tikinčiųjų” revoliucijos. “Dykumų filosofas” tapdavo valdovu ir pradėdavo savo dinastiją. Tačiau jo vaikaičiai ar provaikaičiai, jau užaugę dabartinės Ispanijos miestuose (Kordoboje, Granadoje), anuomet buvusiuose Maroko civilizacijos centrais, patys susižavėdavo turtais ir dekadansu. Ir tada gamtos nualintame pietiniame Maroke bręsdavo nauja revoliucija. Nuo 789 iki 1659 m. buvo šešios dinastijos, ir kiekviena jų valdydavo maždaug 100-200 metų.

Dažną turistą į šias vietas privilioja ir istorijos apie klajoklišką berberų gentį tuaregus. Tai žinodami vietos “įkyreivos” dažnai pradeda pokalbį žodžiais “Aš klajoklis!”. Toks jau to masinio turizmo minusas: jo palytėtose šalyse sunku tikėtis nuoširdumo.

Atokiuose miesteliuose yra savų perliukų. Ir ten, ir visoje šalyje pilna murabitų – “šventųjų kapų”, kuriuos lanko piligrimai. Tokia tradicija likusiame musulmonų sunitų pasaulyje nepopuliari.

Yra Maroko Atlaso kalnuose net savas kalnų kurortas Ifranas, kur buvo sniego ir slidininkų.

Marokas vienu metu ir keičiasi, ir sustingęs Viduramžiuose. Kartais tas pats žmogus, atrodo, gyvena dviejose erose. Pavyzdžiui, gali turėti išmanųjį telefoną, o vandenį neštis iš kolonėlės. Progresas Maroke greitas ir didelė jo dalis – dėl turistų atvežtų pinigų. Kaip greitai viskas keičiasi geriausiai supratau keliuose naujuose moderniuose prekybos centruose Fese ir Marakeše, kur yra eskalatoriai. Jie – dar visiška naujiena, ir mačiau ne vieną žmogų, kuris bijojo ant jo lipti…

Ta dykuma iš pasakų, su smėlio kopomis, Maroke irgi yra – bet tikrai ne visur. Viena populiariausių tokių vietų – Merzuga. Marokas taip pat yra užkariavęs ir Vakarų Sacharą – geltona spalva žemėlapyje gali vilioti ir ten, jokios papildomos vizos nereiks. Bet ten dykuma yra akmenuota: aišku, aukšti vandenyno krantai, Sacharos dykumos pabaiga, irgi įspūdingi, o taip pat stiprūs vėjai. Visas Marokas populiarėja tarp serfingo, jėgos aitvarų gerbėjų, bet, sako, niekas neprilygsta Dachlai (Vakarų Sachara).

Kaip keliauti po Maroką? Autobusai, taksi, autonuoma…

Afrikos mastais, po Maroką keliauti gana paprasta. Svarbiausius miestus jungia geležinkeliai. Dabar atidarytas netgi pirmasis Afrikoje greitasis geležinkelis, o kitur yra paprasti, bet jie irgi važiuoja bent jau “lietuviškais greičiais” ir smarkiai nevėluoja. Traukinių stotys didelės ir gražios.

Į didmiesčius kur neveža traukiniai – veža autobusai. Prestižiškiausia kompanija “Supratours” iš tikro priklauso Maroko geležinkeliams ir yra tarsi traukinių tinklo tęsinys. Jos bilietai brangiausi: tačiau ir pigesnių kompanijų bilietus jau galima pirkti internetu ir jie smarkiai nesiskiria.

Į mažesnius miestus geriausia keliauti vadinamaisiais Grand Taxi iš artimiausio didesnio miesto. Tai – toks marokietiškas reiškinys: maršrutiniai lengvieji automobiliai. Jie veža po 7 žmones. Vis dažniau jie ir būna septynviečiai – su trečia eile sėdynių gale. Tačiau kažkodėl Maroke laikoma, kad seni Mercedes sedanai – irgi septynviečiai. Ant jų galinių sėdynių sodinama po keturis žmones, o priekinė keleivio sėdynė išplėsta, kad ten tilptų dviese. Neįtikėtinas susikišimas, ypač gale. Grand Taxi galima rasti atitinkamos krypties Grand Taxi stotyse.

Po miestus net ir vietiniai daugiausiai važinėja Petit Taxi, kurių labai daug. Ten yra kitas kraštutinumas: nors jie yra penkiaviečiai, pagal įstatymą gali vežti tik tris keleivius (t.y. sėdėti gale per vidurį negalima ir, kai keliavome keturiese, tekdavo samdyti po du Petit Taxi). Didmiesčiuose Petit Taxi turėtų jungti taksometrą, o mažesniuose miestuose būna fiksuotas mokestis už važiavimą bet kur mieste. Visais atvejais įprasta, kad Petit Taxi pakeliui paims daugiau keleivių ir už kiekvieno paims arba už jo atstumą (didesniuose miestuose) arba tą patį fiksuotą mokestį. Maroke tai įprasta, nes, tarkime, taksistui važiuojant aplink mediną, visiems stabdantiems, tikėtina, reikia važiuoti ten pat.

Su traukiniais, autobusais ir grand taxi apgavysčių nepatyriau, o su petit taxi – kaip kur. Fese pastarąjį kartą visi taksistai neapgaudinėjo, o Marakeše sąžiningą rasti buvo kur kas sunkiau (ten daugiau turistų ir kiekvienas taksistas patyręs, kaip pelninga juos apgauti). Taip pat niekuomet neradau sąžiningų taksistų prie oro uostų, traukinių stočių – geriausia nuo ten eiti toliau ir tada ieškoti. Užbėgant kelią apgavystėms, miestuose, kur jie būna, reikia prašyti jungti taksometrą, o mažesniuose miestuose, kur kaina fiksuota, sužinoti taksi kainą (ne iš paties taksisto!) ir tiesiog po kelionės paduoti lygiai tokią sumą: taksistas niekaip negalės paimti daugiau, juk nekvies policijos ir nesakys “Turistas man nedavė 10 dirhamų, kai fiksuota kaina – 5”. Vienintelė apgavystė, su kuria susidūrėme tokiu atveju – neduota grąžą (neva neturi), todėl svarbu taksistams paduoti tikslią pinigų sumą. Neverta taksistų klausti kainos, su jais derėtis: kai tik pradėdavau, iš karto užgiedodavo milžinišką kainą, nes suprasdavo, kad nežinau tikrosios.

Miestų viešasis transportas Maroke prastas, internete informacijos apie maršrutus ar grafikus mažai, ypač ne Marakeše, o miesto autobusai reti. Metro niekur nėra. Todėl viešuoju transportu naudojomės tik kai nerasdavome sąžiningų taksistų: jei taksistas sąžiningas, taksi kainos prieinamos – neverta sutaupyti 50 eurocentų ir prarasti pusvalandį ar valandą.

Vidiniai skrydžiai po Maroką dar dažniausiai brangūs ir nuskristi Maroko viduje dažnu lėktuvu gerokai brangiau, nei iš Europos į Maroką. Bet tai keičiasi: jau randasi pigių skrydžių bendrovių, kaip “Air Arabia”. Itin praverčia ilgesniuose maršrutuose, kaip į Vakarų Sacharą, kurie anksčiau buvo labai brangūs.

Maroke galima ir išsinuomoti automobilį ar net atvažiuoti savuoju iš Lietuvos (esame ir taip darę). Tiesa, automobiliu, kaip ir taksi, nenuvažiuosi į medinas, todėl Maroke jis ir kažkiek ribos. Negalėsi, tarkime, apsistoti kokiame medinos riade – nes kur paliksi automobilį. Kol esi miestuose, automobilio geriau nenuomoti, bet jei nori aplankyti užmiestį, dykumą, stoti kur nori – automobilis labai praverčia. Keliai Maroke geri – bent jau magistralės. Po medinas vaikštoma tik pėsčiomis, tačiau yra “lagaminų vežikų” kurie už mokestį į riadą pasiūlo nuvežti tavo lagaminus karučiais.

Maroko kainos, viešbučiai ir restoranai

Kai į Maroką atvyksta 12 milijonų turistų per metus – daugiausiai iš turtingų Europos šalių – jis gyvena tarsi trim greičiais. Aukščiausias yra turtingiems turistams. Jame – pasaulinio garso šefai (paprastai prancūzai), senuose riaduose įrengti restoranai ir viešbučiai, imituojantys kokius senus rūmus. Masės alkoholio, kuris šiaip jau Maroke, kaip musulmoniškoje šalyje, kontroliuojamas labiau nei Europoje. Ir kainos skaičiuojamos šimtais eurų. Dėl šitų vietų, priešingai nei į daugelį skurdžių šalių, į Maroką drįsta kišti nosį ir patys turtingiausieji bei išrankiausieji. Šitas lygis yra tik kai kur: Marakeše, Rabate, Kasablankoje, Tanžere.

Antrasis Maroko kainų/kokybės lygis yra “šiaip turistams” ir vietos elitui: kainos kaip Lietuvoje ar truputį mažesnės. Iš pažiūros viskas higieniška – bent jau išoriškai. Restoranuose yra užsieninių patiekalų – picų, burgerių ir pan., nors jie ir neprilygsta užsieniui. Viešbučiai daugmaž tvarkingi, vidutiniški. Viešbučiai – tiek vidutinės klasės, tiek seni riadai, pritaikyti turizmui. Šo lygio pasiūlymų yra visose bent kiek turistų matančiose vietose.

Ir pagaliau trečiasis Marokas – eiliniams vietiniams. Ten galima pavalgyti ir už kelis eurus – bet daugeliui turistų pamačius tas kavines su rūkančiais senukais ir musėmis bei viešai pjaustoma mėsa ten sėstis nesinorės. Patiekalai ten tik vietiniai arba kokie sumuštiniai. Apskritai Maroko virtuvė manęs nenustebino: labai prėska, visur norisi berti druską ir pipirus. Be to, iš esmės tėra kelios patiekalų rūšys, o visa kita – jų variacijos. Troškinys tažin, kuskusas (daržovės) ir mėsos vėrinėliai. Mažesniuose miestuose gali būti tik šio tipo kavinės ir viešbučiai.

Maroką mylėsi arba nekęsi

Marokas yra kraštutinumų žemė, kurią arba pamilsi, arba prisieksi ten nebekelti kojos.

Vienoje svarstyklių pusėje – pietų egzotika, pigumas, saugumas (Afrikos mastais), unikali kultūra, saulė ir šiluma.

Kitoje – įkyrūs vietiniai, nešvara, kvapai, skurdas, kai kur – ir turistų minios.

Kas nusvers, priklauso nuo žmogaus. Kai pirmąsyk dvi savaites keliavau automobiliu po visą Maroką, jaučiau, kad norėčiau ten sugrįžti, pagyventi ilgiau jo dykumų uostamiesčiuose Fese ar Marakeše. Po 10 metų savo svajonę išpildžiau. Be to, dar nuvažiavau į Vakarų Sacharą.

Bet suprantu ir tuos, kurie jausis priešingai – arba kuriems ir vieno savaitgalio bus gana.

---

Visi mano kelionių po Maroką aprašymai

1. Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika (ĮŽANGA)
2. Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis
3. Fesas – ant asilo į Viduramžius
4. Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

Komentarai

Egzotiškoje ir pavojingoje Afrikoje Gambija užima ypatingą vietą. Ši šalelė garsėja savo kurortais – tai artimiausia visus metus karšta pakrantė vakarų Europai. Afrikai retas saugumo lygis čia leido sukurti „viskas įskaičiuota“ poilsio Meką, rinkodaros ekspertų pakrikštytą „besišypsančiu krantu“.

Gambijos dydis – kaip šeštadalis Lietuvos, bet šalyje gyvena 2 milijonai žmonių. Ji labai siaura ir itin ilga (virš 300 km), įsiterpusi į Senegalą. Gambija buvo britų kolonija, Senegalas – prancūzų. Legenda byloja, kad Gambijos upe kadaise plaukė britų karo laivas ir šaudė iš patrankų į abi puses. Kur toliausiai krisdavo sviediniai ten ir buvo brėžiama Gambijos kolonijos išorinė siena.

Kad ir kokia mažytė būtų ši šalis viešbučių britams ir skandinavams zonos tėra vienas jos veidas. Yra dar du. Vienas jų – tai dulkėti miesteliai, susilieję į didmiestį kur gyvena koks trečdalis gambiečių.

Ir pagaliau plati ir egzotiška Aukštutinė Gambija („Upcountry“), kur kaimai tebeatrodo tarsi prieš šimtmečius, veši baobabai, ryžius graužia hipopotamai, o miestuose elektra įjungiama kelioms valandoms per parą.

Gambija Nr. 1: Turistinės zonos

Visi turistiniai Gambijos viešbučiai stovi keliuose didžiausios šalies aglomeracijos Serekundos pajūrio rajonuose. Mes gyvenome Keip Pointe, bet kiti jie: Senegambija, Fadžara, Bakau ir Bidžilas labai panašūs. Kiekviename – keli iš atskirų žemaaukščių pastatų sudaryti viešbučių kompleksai, restoranai, valiutos keityklos, kur už svarus ir eurus duoda kaip reta sutrintus Gambijos dalasius. Ir, aišku, paplūdimys, pilnas melsvų šviežių sulčių spaudėjų būdelių. Mano kelionės tikslas nebuvo kaitintis saulėje, bet net ir tokiu atveju apsimokėjo pirkti atostogų paketą, nes Gambija – mažiausia Afrikos žemyno valstybė, todėl daugumą įdomybių galima aplankyti iš vieno viešbučio. Tai – ir vienas pigiausių būdų aplankyti Juodąją Afriką (savaitės kelialapį iš Londono galima gauti už 1700 Lt, kai tuo tarpu vien lėktuvo bilietai į daugelį regiono šalių kainuoja 3000-4000 Lt).

Dauguma tokių pakrantės „daug kas įskaičiuota“ viešbučių priklauso užsienio kapitalui, bet mūsiškis buvo valstybinis. Visgi net ir jo direktorius – vokietis. Vietinių darbo kultūra kitokia: darbuotojų knibžda, bet viskas vis tiek vyksta lėtai. Padavėjų viešbučio restorane būdavo daugiau nei klientų, bet aptarnavimas užtrukdavo itin ilgai. Tas pats su kitais verslais: užsieniečių valdomoje autonuomoje turbūt galima gauti geresnę paslaugą, o prasidėję su vietiniu viešbučio darbuotoju Pis, pasisiūliusiu tarpininkauti, sugaišome didžiąją dienos dalį (tiesa, sumokėjome mažiau, o problemų nekilo).

Nors Gambija patenka į skurdžiausių pasaulio šalių ketvirtį, kainos čia bent jau kaip Lietuvoje. Tiesiog dauguma šalies gyventojų išvis nesinaudoja parduotuvių, kavinių ir panašiomis paslaugomis. Visa tai skirta užsieniečiams ir elitui.

Vos išėjus iš viešbučio – nesvarbu, į paplūdimį ar gatvę – bemat ima kalbinti vietiniai. Tai vadinamieji bamsteriai (nuo angl. „bum“ – valkata, maždaug „valkatiniai“). Jie medžioja turistus tikėdamiesi gauti pinigų. Žingsniuoja greta klausinėdami standartinių klausimų „Iš kur jūs?“, „Kiek laiko būsite?“, „Kelintą kartą Gambijoje?“. Jei užeini į parduotuvę, laukia prie kasų, o kavinėje prisėda šalimais. Kai kurie siūlo savo paslaugas – paprastai gidauti (toli gražu ne visi turi licencijas ar gali pasakyti ką nors daugiau nei eilinis žmogus). „Gidai“ kviečiasi į „ofisą“ – plastmasinę kėdę po skėčiu arba net be jo.

Daug vietinių jaunuolių pasiryžę suteikti ir kitokias paslaugas. Turistinėje Gambijos dalyje mačiau daugybę tokių porų: senyva, dažnai apkūni europietė ir jaunas atletiškas gambietis. Jie jas vedžioja, nešioja ant rankų, naktimis aplanko viešbučiuose. Už tai gauna dovanų ir pinigų. Kaip vyrai važiuoja į Tailandą, taip turtingas nebe pirmos jaunystės moteris vilioja Afrika ir Karibai.

Juodojoje Afrikoje įprasta: jei yra kokia pasiteisinusi apgavystė, tuoj šia „veikla versis“ daugybė žmonių. Vienos jų taikiniu tapau ir aš: netoli Bakau turgaus pribėgęs vaikinas apsimetė „viešbučio apsauginiu“ ir staigiu judesiu uždėjo man apyrankę. Neva tai dovana nuo jo senelio, kurios atsisakyti nevalia, o ją mūvėdamas jau esu „tikras gambietis“. Tik kad jau netrukus už tą savo „gerumą“ paprašė susimokėti. Pamatęs, kad neketinu, tik po kokių penkių minučių greitu judesiu nuėmė apyrankę. Kita populiari apgavystė: po neva nemokamos paslaugos siūloma paaukoti, pasirašyti vardą ir aukojimo sumą „aukotojų knygon“. Kad neduotum per mažai ten jau būna surašytos didelės sumos, neva suneštos kitų turistų.

Be kurortų Serekundos priemiesčiuose turistams tarnauja ir du nacionaliniai parkai: Abuko ir Bidžilo. Užimantys iš viso 150 ha jie nė iš tolo neprilygsta pietinės ar rytinės Afrikos safarių mekoms. Bet ir artumas prie gamtos čia kitas: automobiliais važiuoti negalima, viskas apeinama pėsčiomis. Kelis kilometrus po gaivią tankių džiunglių vėsumą gali lydėti gidas, aiškindamas apie florą ir fauną. Gambijos valdžią reikia pagirti, mat šie gidai – profesionalūs, baigę specialius mokslus. Jie ne tik moka angliškai, žino apie ką pasakoja, tačiau ir šį tą numano apie žemynus, iš kurių pas juos atvyksta turistai: žino Lietuvą, Europos ekonominę krizę ir t.t.

Parkuose gyvena kelių rūšių beždžionės – vyrauja žaliosios makakos ir rudieji kolobai. Pirmosios prisileidžia žmones arčiau, antrosios jų vengdamos šokinėja medžių lajomis. Teoriškai jas visas draudžiama šerti, bet gidai tai akivaizdžiai toleruoja. Dar yra dideli (iki 2 m ilgio) varanai, kurių vienas tūnojo ant tako. Ir, aišku, paukščiai – Gambija jais garsėja. Daug parazitinių medžių, apsivejančių ir sunaikinančių savo „aukas“ (kitus medžius). Stūkso didžiuliai termitynai – kai kurie jau apleisti, kiti dar gyvi. Medžių kamienais driekiasi dengti termitų koridoriai (juos apgriovus darbštūs vabzdžiai bemat taiso “stogą”). Pro krūmus kartą į mus žiūrėjo dukeris (tokia antilopė). Abuko parko tolimiausiame taške dar įsikūręs ir nedidelis zoologijos sodas su žmogbeždžionėmis ir iš Pietų Amerikos atvežtomis hienomis – turbūt kad kompensuoti didžiųjų žvėrių trūkumą laisvėje.

Mažiau nei kilometras nuo mūsų viešbučio, sunkiai randamas gyvenamajame rajone tyvuliuoja Kačikalio krokodilų prūdas. 90% gambiečių musulmonai, likę daugiausiai krikščionys, bet pagoniškų prietarų likę. Pas šiuos 100 roplių ir ropliukų keliauja nevaisingos moterys. Čia jos apiprausiamos to žolėmis užaugusio telkinio vandeniu, o dar šiek tiek jo parsineša namo – intymiosioms vietoms. Sako, padeda, ir yra gambiečių, pakrikštytų Kačikaliais. Turistams įdomesni patys krokodilai, išsidrėbę, dalis išsižioję, nejudantys dešimtis minučių. Išrėplioja štai vienas ir užmina kitam ant uodegos. Tas irgi pajuda, po poros sekundžių abu vėl sustingsta. Kai kurie net leidžiasi paliečiami.

Gambija Nr. 2: Urbanizuota pakrantė

Serekunda, nuolat traukianti žmones iš kaimų šiandien jau Kauno dydžio (~300 000 gyv.). Bet miestas – beveidis: jokio senamiesčio, visi nameliai plynos architektūros. Jame tėra vienas veikiantis šviesoforas. Tiesa, neaišku kam jis eikvoja elektrą, mat gretimoje būdelėje nuolat dirba reguliuotojas, kartais liepiantis važiuoti ir degant raudonai šviesai. Pagrindinis eismas čia vyksta plačiomis gatvėmis, tačiau dauguma gyventojų dienas leidžia tankiuose vienaukščių kvartaluose tarp jų.

Sostinė Bandžulis dar dešimt kartų mažesnė – vos 35 000 gyventojų. Ji įsikūrusi 10 km nuo Serekundos aglomeracijos, saloje, kurią XVI a. valdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštysės vasalai Kuršo kunigaikščiai, o vėliau britai, iš čia kontroliavę Gambijos žiotis ir prižiūrėję, kad, po 1807 m. uždraudimo, į Ameriką nebūtų plukdomi nauji vergai.

Bandžulis irgi chaotiškas, tik dalis jo gatvių grįstos, bet atmosfera kiek miestiškesnė. Aukščiausias šalies statinys – 35 m arka, pastatyta 1994 m. revoliucijos, per kurią į valdžią atėjo prezidentas Jahja Džamechas, garbei. Ją tenka apvažiuoti aplinkinėmis gatvėmis – mat po arka “kelias laisvas” būdavo tik pačiam Džamechui. Gambijos pakelėse buvo pilna jau pasibaigusių rinkimų agitacijos, kurios metai iš metų niekas nenukabina: „Balsuoti už Džamechą 2011 m. kiekvieno Gambijos gyventojo šventa pareiga“, „Džamechas – didysis taikos statytojas“, „Nesuteik sau priežasties paskui graužtis – balsuok už Džamechą“ ir pan. O prie Džamecho rezidencijos kabojo plakatas su jo žmona: „Už kiekvieno didžio vyro stovi puiki moteris“. Nacionalinis laikraštis, užprenumeruotas į viešbučio fojė, spausdindavo pirmame puslapyje antraštes panašias į „Du pasaulio lyderiai sveikina prezidentą Džamechą“ (pasirodo tai – Egipto ir Džibučio prezidentai) ir net turistams skirtoje Gambijos videoreklamoje jis minėtas. Atrodė, Džamecho valdžia amžina – bet štai po mūsų kelionės jį ėmė ir nuvertė…

Į arkos viršų užlipome. Pasidairyti įdomu, paskutiniame aukšte dar yra ir muziejėlis, bet viduje vaizdas – jau liūdnas. Liftas nebeveikia, lemputės išsukiotos, sienos apdaužytos, fotelio koja nulaužta, o vienoje iš arkos papėdžių kažkas „užsibarikadavęs“ garsiai leido muziką. Galima tęsti ir tęsti, bet taip yra visoje Gambijoje – net ir nauji dalykai ten greitai tokie nebeatrodo.

Dar aplankėme skurdoką Nacionalinį muziejų. Ant sienų regėjome laikraščių iškarpas, vietos legendas, “Mis Gambija” nuotrauką. Ir buvusios metropolijos – Londono – atvaizdą. Gambiečiams tenykščiai masyvūs Viktorijos laikų architektūriniai šedevrai turėtų atrodyti kaip stebuklas. Įdomiausi muziejuje pasirodė istoriniai ir etniniai žemėlapiai, mat ne visus juos rasi internete. XIV – XV a. Gambijoje klestėjo prekybinė Malio imperija, kurios sostinė buvo atokiame Sacharos Timbuktu mieste. Ją sukūrė mandinkų tauta – iki šiandien 42% Gambijos gyventojų mandinkai. Antroje vietoje (18%) – fulos, dažniausiai besiverčiantys prekyba. Nors volofai tik treti (16%) skirtingų tautybių Gambijos gyventojai tarpusavy paprastai susišneka volofiškai. Gal dėl to, kad “vyriasniajame Gambijos brolyje” Senegale volofai yra didžiausia tautybė. Kaip ir beveik visos Afrikos šalys Gambija – etniškai marga, mat jos sienos eina ne tautinėmis, o 1661 – 1965 m. egzistavusios anglų kolonijos ribomis. Nuo tų laikų oficiali kalba – anglų, ji vienintelė vartojama iškaboms, rašymui, tačiau kalbama ja daugiausiai tik su užsieniečiais.

Pravažiavome žymų Alberto turgų. Pietavome „McCeasar‘s“ restorane. Iškaba skelbė „New York, Paris, Banjul“, nors iš tikro šios kavinės tėra Bandžulyje ir Serekundoje. Nei su „McDonald‘s“, nei su „Ceasar‘s Pizza“ jos neturi nieko bendro, bet Gambijoje ir dar akivaizdesnių prekių ženklų kopijų buvo („Pizza Hut“). Maistas neskanus, bet bent atrodė higieniškai.

Bandžulio ir Serekundos centruose bamsterių nesutikau, mažai ir turistų. Prašinėtojų visuomet daugiausia ten, kur gausu „viskas įskaičiuota“ kelionių dalyvių. Juk šie perka saulę, o ne kelionę; daug jų nesidomi vietine kultūra, nesigaudo kainose ir lengva ranka atiduoda vietiniams čionai didelius pinigus. Šie tada to tikisi iš visų turistų – kaip viešbučio darbuotojas mūsų atvykimo dieną pareikalavęs 5 Anglijos svarų arbatpinigių, nes esą už mažiau nė namo neparvažiuos.

Kitą dieną keliavome į pietus nuo Serekundos. Čia, netoli Afrikos viršūnių susitikimui pastatytų prabangių vilų yra Tandže muziejus. Įkurtas nacionalinio muziejaus darbuotojo, nusprendusio viską daryti „vakarietiškiau“. Užuot pardavinėjus senus atvirukus ir knygeles čia vietoje dirba amatininkai (papuošalų kalvis, audėjas), tradicines pagyrų dainas atlieka griotai (papastai dainuojantys panegirikas juos nusamdžiusioms šeimoms per šventes), o atkurtą tipinį kaimo šeimos namų kompleksą (atskiri nameliai moterims, vyrams) pristato gidas. Netoli nuo muziejaus – meno projektas iš į savo sklypą susitemptų šiukšlių.

Gambija įdomi ir tuo, kad tai – anglakalbė musulmoniška šalis. Akis atveria reklamos: Western Union per ramadaną už perlaidą dovanoja maišą cukraus, o mobiliojo ryšio bendrovės konkurencijos įkarštyje klientams siūlo laimėti finansavimą hadžui (piligrimystei į Meką).

Gambija Nr. 3: Egzotiški rytai

Prieš 300 kilometrų kelionę į rytus, į atkampią Aukštutinę Gambiją, jautėsi lengvas šiurpuliukas. Juk užsieninės autonuomos kompanijos net neleidžia savo klientams ten važiuoti, o mes išjudėjome ten tik dviese.

Kaip patarė Pis, į kelią išsiruošėm dar prieš aušrą. Užkandę bandelių, paliktų dėl tądien autobusais į ekskursijas vežtų agentūrų klientų, išvykome blausiai apšviestais keliais. Pirmasis keltas iš Bandžulio į Barą turėjo išplaukti septintą ir geriau prieplaukoje būti dar šeštą, nes vėliau susidaro tokios eilės, kad ir iki vakaro gali nespėti persikelti.

Į chaotišką keltų uostą atvykome vieni pirmųjų. Tik joks keltas mūsų nelaukė. Uosto darbuotojai kalbėjo apie nemažą vėją, bet šio laivo reputacija ir šiaip prasta: iš keturių variklių beveikia vienas vienintelis. Net ir suvažiavus ant denio teko dar valandą laukti – pasirodo, dviejų baltų visureigių, kuriais plaukę svarbūs asmenys vėliau pasuko į Senegalą. Barą pasiekėme vėluodami tris valandas, o aplink prisižiūrėjome visko. Moterų su nešuliais ant galvos, aukštutiniame denyje sėdinčių baltųjų turistų, supuvusių, bet itin ryškių sunkvežimių ir valstybiniais numeriais „Judiciary“ padabintą automobilį vairuojančių teisėjų, tarpusavyje bendravusių tik „prestižine“ anglų kalba.

Anoje pusėje dauguma pakelės vaikų mus išvydę šaukė „toubab!“ („baltasis!”) ir mojo rankutėmis. Paaugliai tik nužvelgdavo, vėliau iš vienų sulaukėm angliško komentaro „šlykštūs baltieji“ (“ugly whites”). Pirmiausiai aplankėme Džufurės kaimą – tai irgi buvusi Kuršo valda, bet jį išgarsino afroamerikiečių rašytojo Alekso Heilo (Alex Haley) knyga „Šaknys“, kurioje jis teigė išsiaiškinęs, jog kilo iš per Džufurę eksportuoto vergo Kunta Kintės. Ir nors vėliau įrodyta, kad knyga išgalvota, o dalis – net nuplagijuota, ji pasirodė pačiame afroamerikiečių tautinio romantizmo įkarštyje. Ir Gambija tai puikiai išnaudojo: Džufurėje vykstantys „Šaknų“ festivaliai traukia juoduosius amerikiečius, o čia įkurtas muziejus pasakoja romantizuotą vergovės istoriją. Nors kone visus vergus į vergovę paimdavo afrikiečiai vadukai ir parduodavo europiečiams, čia labiau akcentuojami grobimo atvejai – Kunta Kintė (neva istorinė asmenybė) juk buvo pagrobtas miške. Bet atmetus romantizuoto kūrinio ir realybės maišymą apie vergovę čia yra ką sužinoti: apie „trikampį eksportą“, kai europiečiai gabendavo iš Amerikos į Europą žaliavas, iš Europos Afrikos vadukams – gaminius, o iš Afrikos į Ameriką vergus. Kaimiečiai apmokyti dirbti gidais, tačiau autentikos tikėtis sunku.

Džufurė yra toliausia vieta, reginti daugiau turistų, o iki mūsų tikslo Džordžtauno – dar kokie 250 kilometrų. Kelias siauras ir tuščias, bet asfaltuotas, neduobėtas. Tai – Taivano parama, gauta mainais už jo pripažinimą teisėta visos Kinijos valdžia. „Taivano ir Gambijos tautos – broliškos“ pasitiko užrašas dar prie oro uosto (tiesa, neužilgo po mūsų apsilankymo Gambijos prezidentas be paaiškinimų su Taivanu… nutraukė diplomatinius santykius).

Kartais net gali pagalvoti, kad važiuoji per Amerikos lygumas. Kol neišvysti kaimelių su tokiais pat iš molio drėbtais namais, kaip muziejuje, su bantabomis (pakylomis baobabų pavėsyje ant kurių tariasi kaimo vyrai) ir… naujomis mečetėmis su iki 4 minaretų. Kas pakrantėje yra ikituristinė praeitis Aukštutinėje Gambijoje („Upcountry“) – šiandiena.

Visame kelyje – kas keliolika kilometrų policijos ar armijos kontrolės punktai. Sustojimas kiekviename – privalomas. Daug pareigūnų siekia sau naudos. Štai vienas jų stebėjo visus iš kelto išvažiuojančius automobilius – pamatęs, kad dar nespėjau prisisegti diržo, bemat tiesiai šviesiai pareikalavo kyšio (jo poste yra net specialus mažas kambarėlis be langų su staliuku kyšiams padėti). Kitame poste pasiklausę, kur važiuojame, liepė pavežti „į budėjimą vykstantį savo kolegą“ 100 kilometrų iki sekančios perkėlos per Gambijos upę Farafenyje. Pakeleivis buvo be uniformos, kalbėjo mažai, o į klausimus atsakydavo šabloniškom frazėm: „Kokių nusikaltimų čia dažniausiai pasitaiko?“ „Būna mažai nusikaltimų, nes mes, policija, giname turistų gerovę“. Minėjo, kad yra volofas, kilęs iš vietų, kur jį paėmėme, budi anapus upės Somoje ir grįžta tik kartą į mėnesį.

Farafenis, kur paleidome bendrakeleivį – vienaukščių namų samplaika. Čia teikiama galybė paslaugų, mat šiaurinis pagambijo plentas susikerta su Transgambijos keliu, kuris, kirsdamas Gambijos šalį ir upę, jungia abi Senegalo puses.

Postus lengva pralėkti, mat daug jų niekaip nežymimi. Tačiau pabuvęs Gambijoje už Serekundos ar Bandžulio ribų bent kiek ilgėliau supranti, kad jei nenori būti smarkiai apšauktas, privalai stoti visur, kur kelyje yra koks bokštelis, juodai užvyniotas stulpas ar kas nors panašaus. Sustoti ir dairytis, nes pareigūnai gali būti ir įsimaišę tarp aplinkinių prekeivių. Regėjome, kad daugybė vietinių vairuotojų jau iškart su automobilio dokumentais pareigūnams atvirai kiša ir dalasių kupiūras. Gal neturi draudimo ir reikia „išsipirkti“?

Kelias buvo toks neblogas, kad kai jis staiga pasibaigė, atsiremdamas į Aukštutinės Gambijos realybę, galima buvo patirti lengvą šoką. Ten laukė negrįsta automobilių pilna aikštelė, o į vienos provincijų sostinę Džordžtauną, išsidėsčiusį Gambijos upės saloje, turėjo kelti mažas keltas. Tik kad nekėlė. Pribėgę du jaunuoliai (mulatas arabas ir juodaodis) tarė kad jam „kaput“, nežinia kada bus pataisytas, ir pasiūlė perplaukti surūdijusia daugiaviete valtimi bei apsistoti jų viešbutyje.

Džordžtaune, dabar suafrikietintu Džadžanburės pavadinimu, atsidūrėme toliau nuo įprastos civilizacijos ribų nei tikėjomės. Beveik visos gatvės čia negrįstos ir dulkinos. Nebuvo elektros – mieste ji įjungiama tik kelioms valandoms per parą. Kai tai įvyko 4000 gyv. miestelis atgijo – nors buvo vakaras, kas ėmė dirbti staklėmis, kas tęsė gubernatoriaus rezidencijos statybas.

Miestelio įžymybės: apleistas medinis namas, suręstas iš Amerikos pargrįžusių vergų, senutėlė XIX a. metodistų bažnyčia užkaltais langais (bet dar veikianti). Iš vergovės vietiniai gyventojai, gal išvydę Džufurės sėkmę, užsidirbinėja itin įžūliai: britų kolonijiniai sandėliai pristatomi kaip vergų turgus, net apie iš pažiūros XX a. vidurio statinį taip kalbama, yra priraišiotos neautentiškos grandinės. Dar daugiau: kiek atokiau auga medis, kurį palietusiems vergams, esą, būdavo suteikiama laisvė, tik niekas nepaliesdavo (kokia logika vergvaldžiams taip daryti – neaišku). Dabar šio medžio „kopija“ aptverta tvorele, o prie jos rymantis žmogus renka pinigus už pasirašymą į „vergovės atminimo knygą“. Mus vedęs vaikinas, prižiūrintis viešbutį, su „medžio šeimininku“ apsižodžiavo, mums patarė nieko neaukoti ir pasakė, kad aukomis „bendruomenei“ tas vyras su niekuo nesidalija.

Viešbutis, kuriame apsistojome, buvo vieno aukšto pastatėlis. Trys kambariai, tualetas bendras. Teoriškai – nes praktiškai tą naktį buvome vieninteliai svečiai, gal visame mieste. Viešbutį prižiūrėję vaikinai, svajojantys tapti teisininku ir mediku, pasakojo apie prieš kelias dienas čia buvusius suomius. O šiaip daugumai iš 150 000 kasmetinių turistų visa Gambija, kurią jie pamato – tai vandenyno pakrantė.

Viešbučio prižiūrėtojai nakčiai paliko salą ir mes pastate likom vieni (o gal su juodaodžio teta, viešbutėlio šeimininke, miegojusia viename kambarių). Kai naktį pabudau elektros vėl nebuvo – gal gyvenime nemačiau tokios aklinos tamsos. Lauke čiulbėjo, rodosi, begalė paukščių, kvykavo gyvūnai. Ir labai siurrealistiškai iš penkių mečečių muedzinai arabiškai kvietė priešaušrio maldai. „Malda yra geriau nei miegas“.

Ryte senąja valtimi plaukėme žiūrėti begemotų. Už miesto krantuose zujo beždžionės ir driežai, tvieskė karštesnė nei prie vandenyno saulė, o upė labai lėtai tekėjo tolyn. Begemotus, deja, regėjome tik iš toli – šie žolėdžiai gindami teritoriją kasmet pražudo daugiau žmonių, nei visi plėšrūnai kartu paėmus, tad ir vietiniai jų bijo. Tiesa, dar pavojingesnis Afrikoje – uodas. Gambija – maliarinėje zonoje ir įkandimų išvengti nepavyko. Priešingai rekomendacijoms nevartojome vaistų, bet arabas mus nuramino, kad gruodžio mėnesį užsikrėsti neįmanoma.

Plaukdami giliau pabendravome. Versliojo arabo šeima, pasirodo, atsikėlė iš Mauritanijos, jo tėvas buvo prekeivis, o dabar tarsi pensijoje turi šią motorinę valtį. Imigrantų Gambijoje daug, juos traukia stabilumas ir taika. Daugiausiai iš kitų Afrikos šalių, bet yra net libaniečių. O patys gambiečiai iš rytų keliasi į pakrantę (Džordžtaunas jau neteko gal ketvirčio žmonių, todėl ir namų daug apleista), rizikuoja masiškai plaukdami į Europą. Pats vaikinukas niekada nenorėtų išvykti – čia, “Upcountry”, ramu ir saugu, konfliktus sprendžia musulmonų išminčiai (marabout). Tiesa, kai surūkyta žolės suktinė atlaisvino liežuvį jis ėmė kaltinti valdžią baisia korupcija, žiauriu elgesiu su kaliniais. Net jo buvusioje mokykloje esą valdininkų vaikai buvo viršesni už kitus, tik jiems visada užtekdavo suolų sėdėti.

Arabas buvo darbštus, paslaugus ir verslus – nuolat sugalvodavo, ką dar pasiūlyti: nacionalinis patiekalas – bulvės su ryžiais – vakare (to turistiniame krante negausi), pusryčiai valtyje (indus išplovus upėje), būtų dar ne vienai dienai ekskursijų sugalvojęs. Jis kritiškai mąsto, naudojasi internetu. Jo juodaodis (mandinkų tautybės) geriausias draugas tik darydavo ko paprašytas. Bet krante jis dar pareikalavo papildomų pinigų už vakarykštį pavedžiojimą po miestelį (nors vedžiojo arabas).

Važiuodami atgal į pakrantę stabtelėjome prie Vasu akmenų ratų, „Afrikos stounhendžo“. Jis mažesnis už tikrą ir gerokai naujesnis (~900 m. po Kr.) – juk Afrikoje priešistorė truko ilgiau. Iš policininko išgirdę, kad jei važiuosime į Barą šiandien gal ir nesulauksime eilės į keltą, kėlėmės iš Farafenio į Somą (dabar ten jau stovi tiltas). Čionai automobilių ir sunkvežimių eilės atskiros – pastaroji kilometrinė, turbūt tenka laukti paromis. Lengvuosius spėriai apstoja garsiai šaukiančios medžiagų prekeivės. Paskui važiavome negrįstu keliu pietiniame krante.

Išvykimas

Savaitės Gambijoje užteko lėtu tempu pamatyti įdomiausius dalykus. Jau ir turistinė pakrantė čia – tarsi atoki pasaulio provincija. O kelionė į rytus – tai ir odisėja laiku atgal, nes grindinį keičia smėlis, automobilius – vežimai, mūrinius namelius – apvalių trobų kaimai.

Palyginus su visu tuo oro uostas atrodo moderniai. Bet tvarka viduje – vietinė. Net autobuso vairuotojas, pavežantis nuo terminalo iki lėktuvo, prašo pinigų. Atsisveikinimas. Jau netrukus pro iliuminatorius regime Senegalo dykumas.

Komentarai