Vis daugiau žmonių keliauja ne savaitgaliui ar kelioms savaitėms o ištisus mėnesius ar net metus.

Ar verta taip keliauti? Ką duoda tokios kelionės? Kokie žmonės taip keliauja? Kaip gauti pinigų tokioms kelionėms (juk per atostogas taip nenukeliausi)?

Aš esu leidęsis jau į keliolika ilgalaikių kelionių ir dalinuosi visa reikalinga patirtimi – tiek savo, tiek sutiktų „bendrakeleivių“.

Kodėl žmonės leidžiasi į ilgas keliones ir ar verta?

Kodėl ir kam verta keliauti ilgą laiką? Ilgos kelionės būna labai skirtingos, bet daugelis sutiktų ilgalaikių keliautojų keliauja dėl vieno šių dalykų.

1.Žiemojimas svetur. Lietuvoje, Europoje, žiemos per šaltos? Daugelis jas trumpam praskaidrina kelione į kokį šiltą kurortą – savaitei, dviem ir vėl grįžta į „šaltą realybę“. Bet ilgalaikiai keliautojai daro „galingesnį ėjimą“: tiesiog išvyksta visai žiemai! Dviems-keturiems mėnesiams ar pan. į kokį šiltą Tailandą, Balį, Kanarus ar dar kur. Dažniausiai tai būna šeimos, bent jau virš ~35 m.

2.Gyvenimo nuotykis. Tiesiog imi kuprinę ir leki per pasaulį: randi naujų draugų, kartu patiri nuotykius, įvairiausią gamtą ir kultūras, galbūt kur pasavanoriauji ar padirbi. Be aiškaus plano: juk turi tam daug mėnesių, “teki su srove”, imi tas galimybes, kurios neįmanomos keliaujant savaitei ar dviems (4 d. neplanuotas žygis į gražų kalną? Pora savaičių savanoriavimo Afrikos gyvūnų gelbėjimo centre, apie kurį sužinojai iš hostelyje sutikto naujo draugo?). Žodžiu, gauni gerą dozę visko, ką gali pasiūlyti platus pasaulis ir tai bus puikus prisiminimas. Dažniausiai taip keliauja jaunimas, ypač per studentų vasaros atostogas ir vadinamąjį “gap year” – laisvus metus be mokslo kuriuos dažnas vakarietis pasiima tarp mokyklos ir universiteto būtent tokiam “gyvenimo nuotykiui”, kurį ir daugelis tėvų ten pripažįsta svarbia patirtimi asmenybės formavimuisi. Tačiau sutinku ir į gyvenimo nuotykį išsileidusių vyresnių (~40 m. ir pan.): pvz. po atleidimo iš darbo ar skyrybų.

3.Gyvenimas įvairiuose kraštuose dirbant per atstumą. Darbas per atstumą dažnai vadinamas “iš namų”, bet juk daugeliui nebūtina iš namų: milijonai vertėjų, programuotojų, dizainerių ir kt. nuolat juda per pasaulį dirbdami internetu. Tokiu būdu gali turėti įdomesnį ir įvairesnį laisvalaikį (vieną savaitę laipiojimas po kanjonus, kitą – kaitinimasis paplūdimyje, trečią – slidinėjimas, ketvirtą – kokios Formulės 1 varžybos: viskas šalia ten, kur gyveni ir dirbi), pigesnį pragyvenimą, mažesnius mokesčius ar kt. Dažniausiai tai ~20-40 m. profesionalai ir kiekvienas, kas dirba (ar gali dirbti) per atstumą gali tai pabandyti. Labiausiai užkietėję tokie “ilagalaikiai keliautojai” vadinami skaitmeniniais klajokliais: jie iš viso neturi nuolatinių namų, visas jų gyvenimas kelionė, maišyta su darbu – 3 mėn. vienur, 3 mėn. kitur ir t.t.

4.Tikrasis kultūros pažinimas. Kiek tegali pažinti šalies kultūrą per savaitės ar dviejų kelionę? Na, pamatai įspūdingiausias šalies vietas, paragauji vieno-kito patiekalo. Bet jei nori išmokti kalbos, tikrai pažinti šalies neatrastas puses, šventes, virtuvę, menus, žmones – to nepakanka nė iš tolo. Tam reikia ilgalaikės kelionės – bent jau keliems mėnesiams. Dažnai tokie keliautojai vyksta į šalį, kurios kultūrą jau įsimylėjo, arba priešingai – nori atrasti ką visai naujo. Kartais jie tai daro savarankiškai, bet būna ir stoja į kokią kalbos mokyklą ar pan. Man pasirodė, kad šiame segmente vyrauja ~20-50 m. vieniši žmonės.

5.Savęs (ar prasmės) ieškojimas. Nuo ilgų žygių Šv. Jokūbo keliu iki Indijos ašramų ar dzenbudistų vienuolynų: tokie keliautojai vyksta ten, kur, atrodo, sužinosi daugiau apie save ir/ar suvoksi daugiau Tiesos. Tokioms kelionėms populiarios piligriminės, religinės vietos, bet tikrai nebūtinai: kitas žmogus gali tiesiog, tarkime, išvykti mėnesį pabūti vienas kalnuose ar džiunglėse. Paprastai į tokias keliones išsileidžia bent jau 30 m. sulaukę žmonės, neretai patyrę kokius gyvenimo sukrėtimus ar suabejoję tuo keliu, kuriuo ėjo seniau.

Kas be ko, yra žmonių, kurie derina kelias ilgalaikio keliavimo priežastis – pvz. dirba per atstumą iš šiltų kraštų žiemom, o vasarom grįžta namo.

Kaip gauti pinigų ilgalaikei kelionei?

Su trumpom „eilinėm“ kelionėm viskas paprasta: dirbi, dirbi, gauni atostogų, tada keliauji. Atostogos apmokamos, kažkiek dar susitaupai darbo metu – užtenka. O kaip su ilgalaikėm kelionėm, juk tuo metu išvis negali turėti „įprasto darbo“?

Yra daug būdų, kaip žmonės taip keliauja ir turi tam pinigų:

1.Darbas per atstumą. Vis daugiau darbų galima dirbti per atstumą iš savo kompiuterio – kuris gali būti bet kur pasaulyje (vertėjas, dizaineris, programuotojas ir t.t.). Jei domina ilgalaikės kelionės, verta pasistengti gauti tokį darbą / specializaciją (ar laisvai samdytis tokiems darbams) ir, jei pajamos bus didesnės už išlaidas, galėsi keliauti kad ir išvis nesustodamas. Tiesa, kelionės metu reikės ir dirbti, tikriausiai nemažai. Būtent taip savo ilgas keliones finansuoju aš.

2.Santaupos / išeitinė pašalpa. Daug kas į ilgalaikę kelionę leidžiasi tarp dviejų darbų: iš vieno išėjo/atleido, kito dar neėmė ieškoti. Iš praeito darbo turi santaupų, be to, dažnai ir nemažą išeitinę pašalpą – kurią ir panaudoja tokiai kelių mėnesių (kartais net ir metų) kelionei. Iš tiesų, nors netekus darbo dažnam pirmas instinktas ieškotis naujo, galbūt verta leistis į ilgalaikę kelionę – kitos progos juk gali nebūti, 3 ar 4 mėnesių trukmės atostogų naujame darbe niekas niekada neduos, o kurį laiką po įsidarbinimo gal ir išvis neduos atostogų. Taip pat iš santaupų ilgalaikes keliones paprasčiau finansuoti „sezoniniams darbuotojams“, tarkime, gidams, kurių didžioji uždarbio dalis – vasarą. Jiems ir taip įprasta, kad per „darbo sezoną“ susitaupo ir pinigų „nesezonui“. Tad nesezonu gali išvykti į ilgą kelionę daug neprarasdami, nes ir namie mažiau uždirbtų.

3.Tėvų pinigai. Didelei daliai ilgai keliaujančio Vakarų jaunimo jų išlaidas apmoka tėvai. Tiesiog kai kuriose Vakarų šalyse tokia ilgalaikė kelionė, ypač „gap year“ (laisvi metai tarp mokyklos ir universiteto) laikomi svarbia asmenybės formavimosi dalimi, kuriai tėvai pinigų negaili, kaip ir, tarkime, universitetui paskui.

4.Investicijų ir verslo rezultatai. Dalis ilgalaikių keliautojų būna uždirbę iš savo verslo ar investicijų, turi galimybę dirbti jau mažiau, labiau tik konsultuoti, prižiūrėti, tvarkyti investicijas ir pan., o pinigai vis tiek gaunami (dividendai ar pan.). Toks pajamų būdas dažnesnis tarp ~40 m. ir vyresnių ilgalaikių keliautojų (pvz. „žiemotojų“).

5.Uždarbiavimas pakeliui / savanorystė. Dėl daugelio priežasčių tai nėra taip paprasta, kaip „dirbti per atstumą“ – čia yra daug biurokratijos, tiesiog “imti ir įsidarbinti” svetur paprastai uždrausta, o ir nelengva. Aišku, yra visokių programų, kaip „Work and Travel USA“, derliaus nuėmimas Australijoje ir kt. Kiti randa teisinių apėjimų. Dažnai tokiu uždarbiavimu ilgalaikiai keliautojai ne užsidirba kelionei, bet kiek susimažina išlaidas ar padengia jų dalį. Tam padeda ir savanorystė: pvz. savanoriaudamas gali gauti nemokamą nakvynę, maistą ar pan. (tikrai ne visur: kai kur savanoriai yra tarsi „melžiamos karvės“ ir už teisę savanoriauti susimoka tarsi už kokį 5* viešbutį…). Daugelis „uždarbiaujančių pakeliui“ – jaunimas.

6.Pensijos. Lietuviui nesuprast, bet yra šalių (pvz. JAV), kur pensijos privačios, todėl jos ne ką tenusileidžia algoms – tai yra, pensininkai gauna tiek pat, kiek visą gyvenimą, tik jiems nebereikia dirbti, visas laikas – laisvas. Tad pensija – ne liūdna gyvenimo pabaiga, o tas išsvajotas metas, kai gyveni sau, pavyzdžiui, leidiesi į ilgalaikes keliones. Amerikiečiai neįsivaizduojamai džiaugiasi atėjusia pensija. „Jis mirė pensijos išvakarėse“ – didžiausia tragedija. Iš pokalbių su amerikiečiais dažnai atrodo, kad visas likęs gyvenimas skirtas tik tam, kad būtų graži senatvė, o „tada tai jau pagaliau pagyvensiu“.

7.Gidavimas. Daug „ilgalaikių keliautojų“ padeda „trumpalaikiams keliautojams“ (ypač iš savo šalių), gidauja šalyse, kurias jie yra geriau perpratę: arba privačiai siūlo tokias paslaugas internete, ar net organizuoja grupes. Už tai uždirba pinigus, kuriuos vėliau panaudoja ir kitoms savo ilgalaikėms kelionėms ar tų kelionių tęsiniui (jau be klientų). Neretai, tiesa, toks gidavimas yra ant legalumo ribos ar už jos: daug kur gidui reikia vietinės licencijos ar pan., kurios tokie keliautojai neturi. Yra visokių būdų tai apeiti, pvz. persamdyti (aišku, už gerokai mažesnę sumą) vietinį gidą (tada „kelionės organizatorius“ yra labiau kaip vertėjas).

8.Kelionių tinklaraščiai, Youtube, Instagram ir t.t.. Čia yra tikriausiai pats ilgalaikių keliautojų elitas ir daugelio ilgalaikių keliautojų svajonė: uždirbi iš to, kad keliauji ir darai, ką ir šiaip norėtum daryti (fotografuoji, filmuoji, rašai kelionės dienoraščius ar pan., keliauji ten, kur pats nori). Tačiau daugeliui tai nepasiekiama: šimtai milijonų norėtų gyventi iš to, kad keliauja, tad konkurencija – didžiulė; *normaliai* iš to gyventi, pasidengti nuolatinių ilgalaikių kelionių po visą pasaulį išlaidas, yra turbūt taip pat sudėtinga, kaip sportininkui laimėti olimpinį medalį. Be to, kaip ir profesionalus sportas, tai yra ir darbas: negali rašyti tik tai, ką nori pats, reikia galvoti, kas aktualiausia skaitytojui, stengtis pateikti patraukliau, kas užtrunka (pvz. videomontavimas). Tiesa, daug visokių „vidutinio lygio kelionių tinklaraštininkų, jūtuberių ar instagramininkų“ ne iš to gyvena, bet bent jau susimažina išlaidas: pvz. gal koks viešbutis nemokamai priima pagyventi už aprašymą bloge ar nuotraukas instagrame (tai vadinama „kolaboracija“), gal parašo kur kokį straipsnelį už pinigus, parduoda reklamą savo tinklapyje ar pan. Jei gauna ir kokias pajamas, daugeliui jų nė iš tolo nepakanka padengti visos „rimtos“ ilgalaikės kelionės išlaidoms (nekalbu apie labai pigias keliones, pvz. žygis su palapine, ar apie „keliones pagal užsakymą“ kai esi kažkieno gidas ar fotografas ir jie už tave moka, bet esi priklausomas nuo klientų).

9.Išsipardavimas, išnuomavimas. Kai kurie ilgalaikiai keliautojai prieš išvykdami išparduoda savo turtą. Kiti išnuomoja butą, jei turi nuosavą, arba atsisako nuomos, jei nuomavosi. Visa tai padeda susirinkti ar išsaugoti pinigus kelionei. Aišku, visa tai turi trūkumų. „Tiltų deginimas“ (išsipardavimas) būdingas tiems, kurie keliauja labai ilgam (metams ir ilgiau) ar grįžti neketina, nes dėl kelių mėnesių dažnai bus daugiau vargo su neaiškiom perspektyvom (pvz. rasti nuomininką, kuriam reikėtų nuomotis būtent trims mėnesiams, arba galvoti kur gyventi grįžus, kai nuosavi namai bus parduoti / užimti). Su savo būsto nuoma problemos ir tos, kad kažkas turi tai prižiūrėti, o ilgalaikė kelionė reiškia, kad tavęs nėra šalyje. Bet yra įvairių būdų išspręsti tai.

Ilgalaikės kelionės planavimas

Įprastą (savaitės, dviejų, trijų) kelionę dažnai susiplanuoji (ar beveik susiplanuoji) iš anksto, ar bent jau nusiperki lėktuvo bilietus pirmyn-atgal. Su ilgalaike kelione yra kitaip: taip daryti neapsimoka (kam planuoti kas bus po kelių mėnesių jei gal eigoje sugalvosi ką nors geriau ar atsitiks kas nenumatyto?) ir dažnai neįmanoma (pvz. Traukinio bilietai trims mėnesiams į priekį gali net nebūti parduodami).

Didžioji dalis planavimo (ar, kartais, pasidavimo srovei) yra kelionės eigoje.

Keliaudamas ilgam įprastai iš anksto nebent nusiperku lėktuvo bilietus pirmyn ir atgal (nes taip pigiau, nei į vieną pusę, be to, kai kurios šalys reikalauja atgalinių bilietų) – bet ir tai ne visada, kartais perku bilietus tik pirmyn.

Mano ilgalaikių kelionių planavimas susideda iš trijų dalių.

1.Gyvenimo idėjų planas, kurį pildau nuolat. Ten užsirašau viską, ką norėčiau padaryti dar gerokai iki turiu kokių konkretesnių planų – pvz. “pamatyti Rio de Žaneiro karnavalą”, “išvysti pilną saulės užtemimą” ir pan. Kas kartą stengiuosi į kiekvieną ilgesnę kelionę įtraukti bent dalį tų “gyvenimo tikslų”, kurių jau esu susirašęs gerą šimtą.

2.Kelionės karkasas. Jį susidarau prieš galutinai apsispręsdamas kur keliauti. Tai pagrindinės lankytinos vietos, patirtys, kurias mėginsiu gauti: be tų “didžiųjų” iš “gyvenimo plano” pridedu naujų, apie kurias sužinau pasiskaitęs apie šalį (šalis). Tai bus apie keliasdešimt idėjų ir išvykdamas turėsiu tik jas (daugelį įgyvendinti pavyks, kai kurios gal pasirodys nelogiškos). Pvz. pusantro mėnesio kelionės į Tailandą karkasas buvo numatytos apytikslės dienos Bankokui, konkretiems kurortams, šiaurės Tailandui, siekis aplankyti Phi Ta Khon bei Full Moon Party šventes ir pan.

3.Konkrečios savaitės ar dienos planai – pvz. „Rūmai X“, „Žygis X vietoje“. Tokius planus sugalvoju išvakarėse, ar skrendant lėktuvu, t.y. ne iš anksto: iš anksto neverta, daug ką pamirši. Tiesa, geriau neatidėti rytui ir pasidaryti planą bent iš vakaro, nes vakare mažiau alternatyvų ką veikti. Labai gali būti, kad kelionė bus nusikreipusi visai kita vaga, nei galvojai pagal kelionės karkasą – gal sutiktas naujas draugas ką pasiūlys ir pan.

Ilgalaikis buvimas šalyje: kaip tai daryti legaliai

Kiekvienoje šalyje maksimalus buvimo laikas turistui yra ribotas: jei “eilinėje kelionėje” tai niekad nerūpi, ilgalaikėje kelionėje visada gali atsiremti į „tas lubas“.

Tiesa, tas laikas, kurį gali būti šalyse, gana ilgas. Dažniausias ribojimas – 3 mėnesiai. Kai kuriose šalyse – 6 mėnesiai, Gruzijoje – net metai, o Europos Sąjungoje Lietuvos piliečiams išvis ribojimų nėra.

Tačiau yra ir šalių, kur gali būti tik 1 mėnesį ar dar trumpiau. Neblogas nuolat atnaujinamas sąrašas lietuviams yra angliškoje Vikipedijoje.

Ką daryti, jei nori būti ilgiau, nei turistui leidžiama? Yra keli variantai:
*Buvimo laiko šalyje prasitęsimas (galimas ne visur; kartais tam reikia keliauti į šalį su viza, net jei į šiaip lietuviams viza nebūtina).

*“Visa run“: išvažiuojate iš šalies, kurioje norite pabūti ilgiau, nei leidžia viza, trumpai kelionei (pvz. savaitgaliui) į kokią gretimą šalį ir tada grįžtate, tokiu būdu iš naujo paleisdami buvimo toje šalyje laikrodį (tai legalu daugelyje šalių, bet ne visur).

*Tiesiog važiuojate į kitą šalį, pvz. kaimyninę, ir sekantį etapą leidžiate ten (tarkime, persikeliate iš Tailando į Balį): juk yra daug šalių su panašiu klimatu, kultūra ir t.t., ar būtina prisirišti prie vienos?
*Iš pat pradžių renkatės tokią šalį, kur leidžiama būti kiek jums reikia laiko.

*Įsigyjate atitinkamą specialią vizą ar leidimą gyventi. Kai kuriom aplinkybėm gali būti nesudėtinga (pvz. jei ruošiesi mokytis vietos kalbos oficialiame universitete), bet šiaip dažniausiai neverta dėl papildomos biurokratijos ir kainų.

Kai kurie žmonės šalyje pasilieka ilgiau, nei leidžiama, nelegaliai. Nerekomenduoju šito ir pats niekada nesu to daręs. Daugybėje šalių kai pagaliau prisiruošite išvykti oro uoste jums bus skirtos didelės baudos (pvz. 50 eurų už pradelstą dieną), be to, gali būti uždrausta į tą šalį grįžti, galite būti deportuotas, o su spaudu „Deportuotas“ pase bus sunkiau patekti į kitas šalis. Taip „tampyti likimą už ūsų“ galima nebent tose šalyse, kurios nekreipia didelio dėmesio į tokius pažeidimus.

Būsto nuoma užsienyje: kaip rasti ir kada užsakyti

Kaip ir kur apsistoti labai priklauso nuo ilgalaikės kelionės tipo. Dirbant per atstumą paprastai norisi butų su patogiais stalais; „gyvenimo nuotykiui“ gerai hosteliai ir t.t.

Visgi net tiems, kurie mėgsta viską labiausiai “suplanuota ir garantuota”, neverta/neįmanoma visko užsakyti dar prieš kelionę.

Aš įprastai iš anksto ką nors užsakau tik jei matau, kad labai geras pasiūlymas, kuris tikriausiai išnyks (taip dažniausiai būna su butais, pvz. AirBnB). Tokiu atveju galiu užsakyti ir prieš savaitę ar kelias – bet tikrai ne laikui po kelių mėnesių. Be to, jei kelias nakvynes ir užsakau iš anksto, pasilieku tarpines dienas be jokių užsakymų “manevrams”: jei norėsiu pasilikti tame mieste ilgiau, prasitęsiu.

Kaip nuomotis būstą užsienyje, priklauso ir nuo laiko, kurį ten būsi. Jei ketini apsistoti vienoje vietoje mėnesį ar kelis – galbūt bus verta ieškoti buto nuomos vietoje. Taip gali būt pigiausia, tačiau turi daug minusų: gaištasi laikas, susikalbėti sunku, kai kuriose šalyse užsieniečiui vietiniai šiaip ar taip sakys didesnes kainas.

Vienas geriausių būtų rasti nakvynę ilgesniam (bet ne superilgam) laikui – butai iš AirBnB (žr. mano video kaip naudotis). Dabar butus taip pat siūlo jau ir Booking.com. Butai didesni, nei daugelis viešbučių kambarių, galima jų rasti su daugiau kėdžių, patogiais darbo stalais, taip pat virtuve, neretai – skalbimo mašina ir t.t. Viso to nelabai vertintum eilinėje kelionėje – bet kai važiuoji mėnesiui ir panašiai trukmei, tai labai svarbu. Be to, butų kainos apsistojant ilgiau dažnai geresnės, nei viešbučių.

Net jeigu viename mieste būsi ir kokius tris mėnesius, gali būti verta negyventi viename būste, o pakeisti kelis, tokiu būdu patiriant įvairesnius miestus, rajonus, butus – ką žinai, kas patiks labiausiai. Bet kokie vietos trūkumai lengviau ištveriami, kai žinai, kad jie – labai laikini; o privalumus (pvz. gražų vaizdą pro langą ar masažinę vonią) vertini labiau, kol jie – nauji. Aišku, jei persikraustymas kelia didelį stresą, tada dažnai kraustytis neverta. Žr. mano video apie įdomiausius AirBnB butus, kuriuose gyvenau.

Kiek kainuoja ilgalaikė kelionė?

Į šį klausimą taip pat neįmanoma atsakyti, kaip ir „Kiek kainuoja kelionės apskritai?“. Gali (beveik) nieko nekainuoti (autostopas, CouchSurfing, ilgos savaitės gamtoje su palapine), o gali kainuoti šimtus tūkstančių ar milijonus (privatūs lėktuvai, superjachtos, milžiniškų vilų nuoma)…

Tačiau tikiu, kad kiekvienas, kas svarsto apie ilgalaikes keliones, yra bandęs keliauti bent jau trumpai ir žino, kiek tai kainuoja jam. Tad tiesiog palyginsiu trumpalaikės ir ilgalaikės kelionės kainas.

Bendra taisyklė tokia: ilgalaikė kelionė atsieis brangiau, nei trumpalaikė, tačiau tikrai ne tiek brangiau, kiek ji ilgesnė. Štai kur sutaupoma:

*“Išsidalina“ nusigavimo į vietą kaštai, kurie itin ženklūs tolimoms kelionėms. Nesvarbu, ar, tarkime, keliausi į Tailandą dviems savaitėms, ar trims mėnesiams, skrydžiai kainuos tiek pat. Tarkime, jei skrydis kainuoja 600 eurų, tai išeis, kad 14 d. kelionėje vien išdalinus skrydžio kainą kiekvienai dienai išeis 43 eurai per dieną vien iš skrydžio. Išdalinus tą patį 90 d. kelionei tebus 7 eurai per dieną. Jeigu trumpalaikių kelionių atveju keliauti į artimesnes šalis pigiau, nei į tolimesnes, tai ilgalaikių kelionių atveju beveik nėra skirtumo. Kelionės kaina daug labiau priklauso nuo kainų lygio pačioje šalyje nei nuo atstumo iki šalies ir skrydžių kainų (kainų lygį verta pažiūrėti numbeo.com ).

*Jeigu ilgalaikė kelionė bus lėtesniu tempu, nei trumpalaikė (dauguma ilgalaikių kelionių tokios) tai vidutiniškai per dieną sutaupysite transportui (rečiau judėsite), lankytinoms vietoms bei nakvynėms (nes ilgiau apsistosite vienoje vietoje, kas atveria papildomų pigesnių galimybių).

*Turėsite galimybę mažiau rištis prie konkretaus laiko, pasinaudoti gerais aviakompanijų pasiūlymais „tik tam tikrą dieną“, naudotis pigesniais, bet laikui imlesniais transporto būdais (pvz. autobusais, traukiniais, autostopu, žygiais pėsčiomis), eiti į muziejus per “nemokamą dieną” ir pan.

*Geriau „perpratęs“ šalį, kur keliaujate, jos kainas, po pirmos kelionės savaitės nebeužkibsite ant visokių apgavikų, turistams išpūstų kainų ir pan.

Tiesa, yra išlaidų, kurios ilgalaikėje kelionėje gali būti didesnės, nei trumpalaikėje – bent jau jei ilgam laikui keliausite kiek kitaip, nei trumpam laikui:

*Jeigu norėsite nusigabenti daugiau daiktų. Priklausomai nuo aviakompanijos ir daiktų kiekio, tai gali nepigiai kainuoti.

*Jeigu norėsite pirkti bilietą tik į vieną pusę, o paskui jau mąstyti, iš kur, kaip, kada grįžti. Du bilietai „į vieną pusę“ gali kainuoti beveik dvigubai brangiau, nei vienas bilietas pirmyn-atgal, perkant iš karto.

*Jeigu trumpalaikėje kelionėje pakanka mažai komforto, o ilgalaikėje norėsis didesnio (pavyzdžiui, jums viskas gerai nakvoti hostelyje ar mažyčiame viešbučio kambarėlyje savaitę, bet ne tris mėnesius). Tai gali būti ypač aktualu, jei kelionės metu dirbi: gali norėtis interneto, stalo, geros kėdės ir t.t., kas trumpalaikėje “atostogų” kelionėje nebūtina.

*Jeigu ilgalaikėje kelionėje prireiks medicininių ar kitų nepigių paslaugų ir negalėsite / nenorėsite jų atidėti namams (kai kelionė trunka daug mėnesių, gali būti neįmanoma ar nelogiška atidėti daktaro paslaugų grįžimui namo).

Transportas užsienyje: kokį rinktis?

Dažnai vienas geriausių pasirinkimų yra viešasis transportas. Viešojo transportu pliusas – pigumas ir paprastumas, o minusas – gaištamas laikas. Bet ilgalaikėje kelionėje laikas – daug mažesnė vertybė, nei trumpoje. Viešasis transportas ir būdas susipažinti su žmonėms, kam irgi turi laiko.

Jei gyveni ilgiau viename mieste, verta pasidomėti ilgalaikiais bilietais (savaitiniais, mėnesiniais), parsisiųsti atitinkamas programėles.

Kartais keliaudamas ilgam laikui ir nuomojuosi automobilį – ypač kai vietas pasiekti viešuoju transportu sunku.

Galima derinti kelis kelionės būdus. Pvz. kai apsistoji ilgiau viename mieste, judėti viešuoju transportu, bet jei prireikia nuvykti į kokią atokią vietą – nuomotis automobilį.

Keliaujant dar ilgiau, gali vertėti automobilį ar motociklą ir nusipirkti (senas automobilis gali kainuoti kaip automobilio mėnesio nuoma ar pan.). Tiesa, tam įvairiose šalyse yra apribojimų.

Paslaugos užsienyje: kaip gauti?

Būdamas ilgesnį laiką užsienyje turėsi ten gauti ir tokias paslaugas, kurių šiaip kelionėje neprireikia – kirpyklos, medicina ir pan.

Tai gali neraminti, bet iš tikro viskas daug paprasčiau, nei atrodo – nesu turėjęs kur nors problemų. Galima paskaityti vietų įvertinimus internete. Dar daugiau – pabandžius gauti įvairias paslaugas užsienyje man atrodo, kad kaip tik Lietuvoje daug kas daug sudėtingiau. Daugelyje šalių gali tiesiog užeiti pas odontologą, manikiūrininkę, kirpėją ar dar ką – ir tave iš karto aptarnaus, kai Lietuvoje dažnai būna užrašymai ir mėnesiams į priekį.

Kaip „susikalbėti“ nemokant kalbos plačiau rašau čia.

Ilgalaikes keliones verta išbandyti!

Manau, kad kiekvienam bent kartą gyvenime verta išbandyti ilgalaikę kelionę – tai tiesiog yra visai kitokia patirtis. Ilgam laikui pasitrauki iš įprasto burbulo, geriau atrandi pasaulį ir save.

Dėl pandemijos kaip niekad istorijoje padaugėjo galimybių dirbti per atstumą. Oficialiai „iš namų“, bet daugelį darbų lygiai taip pat gali daryti iš kone bet kurios vietos pasaulyje – paprasta, jei tik žinai kaip!

Tai atveria neįtikėtinai daug galimybių: žiemoti kur šilta; keliauti kai patogu/pigu, o ne kada atostogos; patirti kitas šalis ir kultūras.

Aš pats per atstumą iš viso pasaulio dirbu jau nuo 2017 m. ir jau seniai išsisprendžiau daugelį problemų – viskas įmanoma!

Jei dirbate iš užsienio neseniai ar tik svajojate apie tokį darbą, “žiemojimą svetur”, “darbostogas”, šiame straipsnyje rasite visus atsakymus – sutaupys jums daug laiko nekartoti svetimų klaidų.

(O jei ko trūksta – rašykite į komentarus, papildysiu)

Kaip pasirinkti šalį darbui iš užsienio?

Darbui tinka dauguma pasaulio šalių! Visų pirma, rinkitės šalį panašiai, kaip rinktumėtės kelionei. Šiaip ar taip, darbas iš užsienio iš dalies yra ir kelionė: juk dirbsite ne 24 val. per parą, laisvą laiką skirsite vietos patirtims. Taigi, kas jums svarbu kelionėje? Klimatas? Kultūra? Paplūdimiai? Aktyvus turizmas? Žygiams tinkama gamta? Pagal tai ir rinkitės vietą!

Visgi, yra išimčių. Dalis šalių yra labai smagios trumpoms kelionėms, bet nelabai tinka darbui per atstumą. Šalys, po kurias, būna, įdomiai keliauju, bet nevažiuoju iš ten dirbti:

*Labai brangios šalys. Gyvenimas ten kainuotų daug daugiau, nei Lietuvoje ir daug kartų daugiau, nei pigesnėse šalyse – o kokybė nebus geresnė. Tiesiog neverta. Juk kuo ilgiau būni šalyje, tuo labiau didelės kainos atsiliepia piniginei.
*“Trečiojo pasaulio“ šalys. Tokiose šalyse dažnai sunku rasti gerą internetą, įvairias prekes ir paslaugas – dalį kurių Lietuvoje priimame kaip „savaime suprantamas“ ir net negalvojame, kad jų galėtų nebūti. Gali nebūti ir kokybiško transporto, švarios aplinkos, daugybės įprastų prekių, šilto vandens, dinginėti elektra ir pan.

*Diktatūros ir ultrabiurokratinės šalys. Tokios, kur tenka susidurti su gausybe ribojimų. Ribojimų pavyzdžiai: sunku gauti vizą, teisės būti šalyje laikas labai trumpas, reikia deklaruoti nakvynės vietas ar registruotis policijoje, blokuojama dalis interneto svetainių ar programėlių. Taip, daugelyje šalių prie ribojimų galima prisitaikyti, juos apeiti – bet ar verta stengtis, rizikuoti, jei daugumoje kitų šalių šių trukdžių nėra?

*Atokūs užkampiai (bet kurioje šalyje). Gali atrodyti labai smagu praleisti savaitę ar mėnesį gamtos apsuptyje toli nuo visų kitų žmonių – bet kai reikia iš ten dirbti internetu smagumas dažnai greitai praeina (kaip taisyklė – prastas, lėtas ar neegzistuojantis internetas). Dažnai geriau „bazuotis“ arčiau civilizacijos, o į atokius užkampius keliauti laikinai.

Jei jūsų darbas privalo būti daromas konkrečiu metu, rinkdamiesi šalį galite atsižvelgti ir į laiko juostą.

Tačiau, be abejo, jūs galite elgtis kitaip. Galbūt uždirbate daug daugiau, nei aš, ir didesnės brangių šalių kainos smarkiai nekirs per piniginę? Gal jums dirbant internetas nuolat nereikalingas, ir atokus užkampis netrukdytų (pvz. esate knygų vertėjas ir interneto reikia tik išsiųsti darbo rezultatą)?

Be to, kai kurios stereotipiškai „Labai brangios“ šalys iš tikro nėra brangios, o daugybė stereotipiškai „Trečiojo pasaulio“ šalių tokios nėra. Laikai keičiasi, šalys vystosi. Ir galima rasti vietų, kur jaustumeis atokiai, bet iš tikro nebūtum toli civilizacijos.

Darbui iš užsienio labai svarbus interneto greitis. Vidutiniai interneto greičiai įvairiose šalyse yra čia, bet, reikia suprasti, kad jie gali labai skirtis mieste ar kaime ar net skirtinguose butuose. Tačiau yra šalių, kur su interneto greičiais problema visur – tokių geriau vengti (paprastai tai yra „trečiasis pasaulis“).

Ilgalaikis buvimas šalyje: kaip tai daryti legaliai

Vienas keistas klausimas, kurio sulaukiu – „Ar dirbti iš užsienio legalu?“. Beveik visur pasaulyje atsakymas – taip. Įprasta, kad įstatymai riboja tik įsidarbinimą toje šalyje (pvz. pardavėju, padavėju ar pan.), tačiau jei internetu dirbate savo šalies darbdaviui ar klientams – tai neribojama, nereikia mokėti jokių papildomų mokesčių.

Tačiau įprasta, kad šalyje, kurioje būsite, skaitysitės turistas. Taigi, jei norėsite ten praleisti daug laiko, atsimušite į „vizų lubas“: kiekvienoje šalyje turistui galima praleisti tik ribotą laiką. Tiesa, tas laikas gana ilgas. Dažniausias ribojimas – 3 mėnesiai. Kai kuriose šalyse – 6 mėnesiai, Gruzijoje – net metai, o Europos Sąjungoje Lietuvos piliečiams išvis ribojimų nėra.

Tačiau yra ir šalių, kur gali būti tik 1 mėnesį ar dar trumpiau. Neblogas nuolat atnaujinamas sąrašas lietuviams yra angliškoje Vikipedijoje.

Ką daryti, jei nori būti ilgiau, nei turistui leidžiama? Yra keli variantai:
*Buvimo laiko šalyje prasitęsimas (galimas ne visur; kartais tam reikia keliauti į šalį su viza, net jei į šiaip lietuviams viza nebūtina).

*“Visa run“: išvažiuojate iš šalies, iš kurios dirbate, trumpai kelionei (pvz. savaitgaliui) į kokią gretimą šalį ir tada grįžtate, tokiu būdu iš naujo paleisdami buvimo toje šalyje laikrodį (tai legalu ne visur).

*Tiesiog važiuojate į kitą šalį, pvz. kaimyninę, ir sekantį etapą leidžiate ten (tarkime, persikeliate iš Tailando į Balį): juk yra daug šalių su panašiu klimatu, kultūra ir t.t., ar būtina prisirišti prie vienos?
*Iš pat pradžių renkatės tokią šalį, kur leidžiama būti kiek jums reikia laiko (paprasčiausia; variantų daug).

Kai kurie žmonės šalyje pasilieka ilgiau, nei leidžiama, nelegaliai. Nerekomenduoju šito ir pats niekada nesu to daręs. Daugybėje šalių kai pagaliau prisiruošite išvykti oro uoste jums bus skirtos didelės baudos (pvz. 50 eurų už pradelstą dieną), be to, gali būti uždrausta į tą šalį grįžti, galite būti deportuotas, o su spaudu „Deportuotas“ pase bus sunkiau patekti į kitas šalis. Taip „tampyti likimą už ūsų“ galima nebent tose šalyse, kurios nekreipia didelio dėmesio į tokius pažeidimus.

Pastaruoju metu žiniasklaidą „užpylė“ apie įvairių šalių suteikinėjamas „skaitmeninių klajoklių vizas“, „darbo per atstumą vizas“ ir pan. Tačiau dar nesu matęs jokio gero pasiūlymo tam ir niekada tuo nesinaudojau bei kol kas neplanuoju naudotis. Iš esmės visa tai tėra viešųjų ryšių akcijos. Kaip taisyklė, tokios vizos brangiai kainuoja ir/ar turi įvairių reikalavimų (tarkime, minimalioms pajamoms, kurias reikia pagrįsti biurokratiniais dokumentais). Tačiau kažkokios aiškios naudos, palyginus su tiesiog buvimu šalyje turisto statusu, nėra. Na galbūt, tarkime, galėsi būti šalyje 12 mėnesių, o ne 3 ar 6, tačiau šitas trūkumas lengvai išsprendžiamas aukščiau aprašytom priemonėm.

Būsto nuoma užsienyje: kaip rasti

Kaip nuomotis būstą užsienyje dirbant per atstumą, priklauso ir nuo laiko, kuriam važiuoji. Jei ketini apsistoti vienoje vietoje mėnesį ar kelis – galbūt bus verta ieškoti buto nuomos vietoje. Taip gali būt pigiausia, tačiau turi daug minusų: gaištasi laikas, susikalbėti sunku, kai kuriose šalyse užsieniečiui vietiniai šiaip ar taip sakys didesnes kainas.

Vienas geriausių būtų rasti nakvynę – butai iš AirBnB (žr. mano video kaip naudotis). Dabar butus taip pat siūlo jau ir Booking.com. Butai didesni, nei daugelis viešbučių kambarių, galima jų rasti su daugiau kėdžių, patogiais darbo stalais, taip pat virtuve, neretai – skalbimo mašina ir t.t. Viso to nelabai vertintum eilinėje kelionėje – bet kai važiuoji dirbti, mėnesiui ir panašiai trukmei, tai labai svarbu. Be to, butų kainos apsistojant ilgiau dažnai geresnės, nei viešbučių.

Rinkdamasis butą visada pasidomiu, kokia ten darbo vieta. Nuo geriausios iki blogiausios:
*Darbo kėdė ir darbo stalas.
*Eilinė kėdė ir eilinis (arba darbo) stalas.
*Nėra stalo (reikia dirbti su kompiuteriu ant kelių).

Su prastesnėm darbo vietom, kaip taisyklė, greičiau įskausta nugara ir pan.

Net jeigu šalyje dirbsi ir kokius tris mėnesius, gali būti verta negyventi viename būste, o pakeisti kelis, tokiu būdu patiriant įvairesnius miestus, rajonus, butus – ką žinai, kas patiks labiausiai. Bet kokie vietos trūkumai lengviau ištveriami, kai žinai, kad jie – labai laikini; o privalumus (pvz. gražų vaizdą pro langą ar masažinę vonią) vertini labiau, kol jie – nauji. Aišku, jei persikraustymas kelia didelį stresą, tada dažnai kraustytis neverta. Žr. mano video apie įdomiausius AirBnB butus, kuriuose gyvenau.

Kiekvienam savo, bet nemanau, kad būtų patogu dirbti iš hostelių ir pan., ypač ilgesnį laiką.

Internetas ir telefonas užsienyje

Skaityti plačiau: Internetas ir ryšys kelionėje “už centus”. Kaip?

Daugelis kokybiškų darbų per atstumą neįmanomi be gerų ryšių. Lietuvoje turime gerą ir pigų internetą bei telefonus. O užsienyje, jei ten iki šiol tik keliaudavote, tikriausiai esate susidūręs su „vargais“: didelėm ryšio kainom, sunkia paieška, „dingstančiu“ internetu ir pan.

Ar tai reiškia, kad dirbti būtų sunku, brangu („vien skambučiai kiek kainuos“), rizikinga („dings internetas“), neįmanoma? Tokie stereotipai – vieni argumentų kodėl žmonės sako, kad „Darbas iš užsienio net ir vieną mėnesį – ne man, niekaip nepavyks“.

Bet visų šių nesklandumų daugelyje šalių galima išvengti:

*Jeigu tai ne ES šalis, nesinaudoti savo asmeniniu „lietuvišku“ telefonu – kainos bus didžiulės. Jei reikia paskambinti iš ne ES į Lietuvą ar kitas šalis, naudotis internetine telefonija, kuri daug pigesnė (Skype ir pan.). Yra internetinės telefonijos paslaugų, leidžiančių turėti nuosavą telefono numerį.
*Įsigyti vietinę SIM kortelę ar korteles su interneto ryšiu (daugelyje šalių tai nebrangu) visam buvimo šalyje laikui ir prireikus naudotis šiuo internetu.

*Rinktis apsistojimo vietą ir pagal ryšio kokybę, ypač jei yra svarbūs vaizdo pokalbiai – tam padeda WiFi įvertinimai, galima patikrinti ir vietoje nuvažiavus (jei neužsakai/nesumoki už nakvynę iš anksto). Taip pat verta rinktis pagal tai, ar ten yra mobilus ryšys.

Ką pasiimti keliaujant dirbti per atstumą?

Visų pirma, reikia pasiimti tuos pačius daiktus, kaip ir į įprastą kelionę (drabužiai, asmeniniai daiktai). Tačiau verta pasiimti papildomų daiktų – tiksliai kokių priklauso nuo darbo pobūdžio. Jei darbas toks, kad reikia daug rašyti ir bendrauti internetu:

*Nešiojamas kompiuteris. Jei jūsiškis labai senas, jei šiaip dirbate ne su juo (pvz. su darbovietės ar stacionariu kompiuteriu) – gal verta pakeisti prieš išvykstant dirbti iš užsienio? Ypač patikrinkite, ar kompiuteris gali ilgą laiką veikti atjungtas nuo tinklo. Taip pat jei dirbate su pele, paimkite ir ją ar kilimėlį bei kitas priemones, prie kurių esate įpratę. Lengva numoti ranka „ai, gal apsieisiu“, bet juk važiuojate ne į savaitę kelionės kurioje teks prisėsti prie kompiuterio gal tik kartą-kitą ir tikrai svarbu, kad dirbti būtų patogu.

*Išmanusis telefonas. Vėlgi, jei senas, stringantis – gal verta pasikeisti prieš išvažiuojant.
*Ausinės su mikrofonu, kurias galima prijungti tiek prie kompiuterio, tiek telefono. Nes nežinote, kada teks klausytis / žiūrėti / kalbėti kompiuteriu ar telefonu kai aplink bus triukšmas.
*Krovikliai kiekvienam prietaisui – taupant vietą, verta naudotis krovikliais, kur vienas ir tas pats gali pakrauti kelis prietaisus, bet vis tiek verta turėti atsarginį.

*Išorinis akumuliatorius (powerbank) telefonui, kuris paprastai laikomas pakrautas – nes nežinai, kada prireiks telefono ir gal nebus galimybės staigiai pakrauti.
*Ilgintuvas (su reikalingu lankomoms šalims adapteriu). Nes nežinai, kokiu atstumu bus darbo vieta nuo rozetės, be to, į vieną ilgintuvą galima kišti daugiau prietaisų ir pakanka vieno adapterio.

*Išorinis kietasis diskas su visų duomenų kopijomis – jį laikyti atskirai nuo kompiuterio. Alternatyva gali būti laikyti tai „debesyje“, bet, jei dirbate su vaizdais, garsais ar video, greičiausiai vis tiek tektų pirkti mokamą „debesies“ versiją.
*Bluetooth klaviatūra prie išmaniojo telefono telpanti kišenėje. Leidžia patogiai atrašinėti iš bet kur.
*Jei važiuosite automobiliu – automobilinis kroviklis (telefonui) ir galbūt inverteris.

Priklausomai nuo darbo pobūdžio, gali reikėti papildomų daiktų – pvz. dizaineriui – planšetės ir pan. „Auksinė taisyklė“ – imkite viską, ką įprastai naudojate darbe, išskyrus, ko pasiimti neįmanoma ar sunku (pvz. spausdintuvų), arba kas nelogiška kai darbas vyks ne gyvai.

Paslaugos užsienyje: kaip gauti?

Dirbdamas (taigi, ir gyvendamas ilgesnį laiką) užsienyje turėsi ten gauti ir tokias paslaugas, kurių šiaip kelionėje neprireikia – kirpyklos, medicina ir pan.

Tai gali neraminti, bet iš tikro viskas daug paprasčiau, nei atrodo – nesu turėjęs kur nors problemų. Galima paskaityti vietų įvertinimus internete. Kaip „susikalbėti“ nemokant kalbos plačiau parašiau atskirą straipsnį.

Kaip rasti bendraminčių ir draugų užsienyje?

Jei norite ne tiesiog dirbti vienas, laisvalaikiu gilindamasis į aplinkinę gamtą ir kultūrą, o susipažinti su kitais panašiai dirbančiais, reiktų laikytis šių metodų:

*Rinktis darbui iš užsienio populiarias šalis ir vietas – pvz. Tailando Čiang Majus ar Balio Canggu. Ten potencialių bendraminčių bus daugiau.

*Naudotis atitinkamais internetinias forumais („ekspatams“ toje šalyje) ir svetainėmis: dar prieš ten nuvykstant prisistatyti, pasiteirauti, ar niekas nenorėtų susitikti.
*Užkalbinti iš pažiūros panašiai gyvenančius (akivaizdžiai nevietinius, dirbančius kompiuteriu ir pan.) žmones kavinėse ir pan.
*Naudotis bendradarbystės erdvėmis (vėlgi, jų daug tik darbui iš užsienio populiariose šalyse).
*Naudotis „Meetup“ ir panašiomis programėlėmis, eiti į jų renginius ir ten kalbinti žmones.

Kaip planuotis laiką dirbant užsienyje?

Dirbant biure įprastas darbas būna, tarkime, nuo 8 ryto iki 5 vakaro. Tačiau dirbant per atstumą laisvės neretai daugiau – ir, tiesą pasakius, dirbti nuo 8 iki 5 kaip tik nelogiška.

Asmeniškai mėgstu geriau padirbti ryte (tik atsikėlęs) ir paskui vakare, o dieną (tarkime, nuo 12 iki 18) skirti šalies pažinimui, pramogoms, nes tai geriausias tam metas: viskas dirba, mažiau kitų žmonių. Atitinkamai gali ir turėti laisvas dienas nebūtinai savaitgalį. Bet kitą kartą gali būti logiška daryti ir kitaip: pvz. jei vakare eisite į renginį tai dirbti dieną. Kiekvieną dieną dirbu skirtingu laiku.

Labai svarbu turėti ribas, užsibrėžtus tikslus, kontroliuoti save – vien dėl to, kad įdomu daryti kažką kitą, neatidėlioti darbų. Reikia suprasti, kad darbas iš užsienio tai ne kelionė – ir gerąja, ir blogąja prasme. Gerąja todėl, kad dirbdamas būsite šalyje ilgiau, taigi, nėra būtina visko patirti iš karto. Na o blogąja – visgi negalite daugumos laiko skirti tam, ką daryti norėtųsi labiausiai (pramogoms, pažinimui, poilsiui).

Išmėginti darbą iš užsienio tikrai verta!

Manau, kad jei tik darbo pobūdis leidžia „dirbti iš namų“, tikrai verta išmėginti ir darbą iš užsienio. Tai nauja patirtis, o pamėginimas taip brangiai nekainuos, jei jį suderinsite su kelione, kurią ir šiaip planavote, ir tinkamai pasirinksite šalis (pvz. gal vietoje intensyvios 2 savaičių kelionės į Tailandą su vietų lankymu ir poilsiu galėtumėte išvykti 6 savaitėms, kartu dirbdamas ir vietas aplankydamas lėtesniu tempu).