Kas pirmiausiai šauna į galvą išgirdus “Korėja”? Galbūt išmaniosios technologijos. Išties šioje šalyje šimtus kartų jaučiausi it mokslinės fantastikos kūrinyje. Bet viskas ir realu, artima, patogu. Ne keistas eksperimentas, o mūsų visų rytojus, vis labiau masinantis Azijos ir pasaulio jaunimo vaizduotę.
Korėjoje rytojus tebegimsta ir tiesiogine prasme. Lietuvoje dar tvyro gili naktis, kai saulės spinduliai paglosto žalias Korėjos kalvas ir keturių religijų šventoves, o tenykštės giminės prisimena tūkstantmetes tradicijas: nenuvalkiotas, neišplitusias po pasaulį.
Korėjoje praleidau iš viso keturis mėnesius ir išvydau ją įvairią: “skaitmeninius” milžinmiesčius ir kalnų šventyklėles, kaukių šokius ir elektroninį sportą. Ir, aišku, amžiams(?) įstrigusį frontą su Šiaurės Korėja.
Seulo Kangnamo rajonas. Jį pasaulyje išgarsino daina Gangnam Style, tapusi k-popso langu į Vakarus. Seule Gangnamas žinomas jau seniai: iššaukiančiai apsirengusių jaunuolių minios ir prabangūs automobiliai čia nardė tarp klubų ir kavinių visuose daugiaaukščių aukštuose.
Futuristiniai Korėjos didmiesčiai atsiskleidžia pamažu
Pietų Korėją pamilau ne iš karto. Pirmą dieną žingsniuodamas Andongo autobusų stoties pro Lietuvos miegamuosius rajonus primenančių daugiabučių eiles net abejojau, ar turėsiu Korėjoje ką veikti ir savaitę. Juk miestas skelbiamas “Korėjos dvasine kultūros sostine”, o gatvės tokios vienodos.
Songdo naujojo miesto centrinis parkas Inčeone prie Seulo – vienas gražensių Korėjos ‘naujųjų miestų’
Korėjos miestai tankūs – šalis vos didesnė už Lietuvą, o gyventojų – 50 milijonų. Deja, daugelis jų beveidžiai – kaltas Korėjos karas (1950-1953 m.). Net tie keli “senoviniai” ryškiaspalviai kompleksai atstatyti neseniai, kone nuo nulio, ieškant savasties. Vienas įspūdingiausių tokių – “Mažoji kinų siena”, Suvoną supanti XVIII a. Hvasiongo tvirtovė. Atstaytos ir Seulo sienos (19 km ilgio), ir visa eilė mažesnių tvirtovių. Visų viršūnėmis gali žygiuoti kilometrų kilometrus, pasiilsėdamas ant suolelių, stebėdamas miestų gyvenimą ir žalias kalvas.
Hvasongo tvirtovė Suvone statyta XVIII a., atstatyta ~1970 m., apjungia rytietišką tradiciją su naujom to meto technologijom. Nuo 6 km sienos atsiveria gražūs miesto vaizdai, o ypač nuostabūs keli tvirtovės vartai.
Bet miestų dvasia – ne ten. Ji – tūkstančiuose kišeninių restoranėlių, besispecializuojančių tam tikruose labai turtingos, bet mažai žinomos korėjiečių virtuvės patiekaluose (tik makaronai, tik blynai, tik akvariumuose dar plaukiojančios jūros gėrybės…). Ji – visą parą veikiančiose tamsiose kompiuterinėse, kurių minkštuose krėsluose išsidrėbę vaikinai, merginos, porelės seniai gyvena virtualiuose pasauliuose. Ji – nuomojamose kino salytėse, kur ant grindų draugai žiūri filmus, kad netektų grūstis atokiuose priemiesčių butuose. Ji – viešose pirtyse (Čimdžilbanguose), kuriose ir nakvojama; parkingo bokštuose, į kuriuos automobiliai be vairuotojų taupant vietą užkeliami liftais; gausiai reklamuojamose ištaigingose prekybos centrų “santuokų salėse”; naktiniuose maisto turguose ir dar daug kur. Korėjos miestai – tai žmonės ir minios, o ne akmenys ir mūrai.
Didžiausiame Seulo čimdžilbange Dragon Hill Spa miegui išvirtę žmonės
Korėjos dangoraižiai aukšti, bet daugeilis nepribloškiantys. Vienas svarbiausių pasaulio uostamiesčių Pusanas (3,5 mln. gyv.) buvo maloni išimtis: iš jo Hėundės ir ypač Kvangalio paplūdimių regėjau kvapą gniaužiančią miesto didybę. Trečias pagal dydį miestas Tegu (2,5 mln.) jau buvo it nesibaigiančių panašių gatvių tinklas, kurio įžymybė gydomųjų žolelių turgus kažin kokio įspūdžio nepaliko. Tedžono (1,5 mln.) pažiba – “dangaus kelias”, milžinišku ekranu dengta gatvė, bene geriausiai šalyje perteikianti tą kiberpankišką Korėjos miestų dvasią.
Tedžono dangaus kelias (Skyroad)
Sostinė Seulas – gal dvidešimt miestų viename
Na o sostinę Seulą (25 mln. gyv.) išvis sunku suvokti kaip miestą – tai greičiau betono ir šviesų jūra, iš kurios it salos kyla neapgyvendinti kalnai. Šiame ketvirtame pagal dydį pasaulyje megapolyje gyvena pusė visų Korėjos žmonių ir jis veikiau yra daugybė miestų viename, ir pabuvojęs ten savaitę-kitą perpranti kiekvieno jų savitą dvasią.
Mjongdongas su prabangiausiais prekybos centrais, ofisais ir kostiumuotais sistemos sraigteliais. Insadongas su visais rūmais, šventyklomis ir link jų skubančiais turistais. “Gangnam Style” išgarsintas Kangnamas su “auksinio jaunimo” klubais, iki nakties veikiančiais hagvonais (korepetitorių mokyklomis), superautomobiliais ir plastikos chirurgų reklamomis. Hongdae su universitetu ir alternatyvesniu nei kitur jaunimu. Tongdemunas su kiaurą parą veikiančiu drabužių turgumi ir jo ritmu gyvenančiais rusakalbiais imigrantais iš Vidurinės Azijos.
Kangnamo reklama – ant pastato sudaroma iliuzija, kad viduje siaučia bangos
Itevonas, “Čainataunų” priešingybė, kur šalia JAV karo bazės tokioje Balio kurorto atmosferoje linksminasi baltaodžiai ir juodaodžiai “ekspatai” ir nė nesijauti būnantis Azijos sostinėje. Seongbukas, Seulo “brodvėjus” su visais teatrais ir artistais. Jouido sala, kur susiduria aukščiausi dangoraižiai, didžiausia pasaulio bažnyčia ir poilsio parkas palei Hano upę. Daugelis šių rajonų glaudžia šimtus tūkstančių žmonių…
Seulo Hongdae pramogų rajone
O kur dar visi priemiesčiai, oficialiai nesantis Seulo dalis. Kaip Songdo – naujai pastatytas išmanus miestas prie Inčeono. Ar Seongnamas, ~1960-1970 m. statybos pirmasis Seulo priemiestis, persmelktas ano meto Azijos atmosfera. Inčeono centras su paplūdimiui, lentų taku ir lunaparku. Suvonas su galingąja tvirtove.
Seongnamas prie Seohyeon stoties
Nuo bado iki spindesio – per vieną kartą
Korėją iš Rytų ir Vakarų spaudžia didesnės šalys, pakaitomis ją puldinėjusios ir valdžiusios: Kinija ir Japonija. Pastarieji du pavadinimai, ištarti bet kur pasaulyje, iškart padvelkia rytų egzotika, menais ir filosofija, o Korėja dažnam vakariečiui – tik kažkoks beveidis Šaltojo Karo frontas. Korėjiečiams dėl to liūdna ir jie labai nori įrodyti, kad bent jau už japonus prastesni nėra.
Džongmio šventykla Seule, kur įšventovinti Korėjos valdovai
Ir korėjiečių savigarbos pagaliau nebesmukdo skurdas. Kone neįmanomas Pietų Korėjos šūvis iš “trečiojo pasaulio” į turtingiausiųjų gretas pavadintas “Stebuklu prie Hano upės”. Šiandien pragyvenimo lygis čia lenkia Italiją ar Ispaniją. O juk 2001 m. Pietų Korėja dar buvo skurdesnė už Graikiją, 1989 m. – ir už Sovietų Sąjungą, 1980 m. – net už Pietų Afrikos Respubliką, 1974 m. – už Zambiją. Kai žiūri į gražiai apsirengusius senelius moderniame Korėjos miestų metro, net sunku pagalvoti, kad vaikystėje dauguma jų patyrė nepriteklius, badą.
Gražusis Kvangalio tiltas Pusane
Visgi gyvenime stebuklų nebūna: remiantis IQ tyrimais, Pietų Korėjos gyventojai – vidutiniškai protingiausi pasaulyje, todėl pasibaigus japonų okupacijai (1910-1945 m.) ir ją sekusiai diktatūrai šalis ir susigrąžino vietą tarp pasaulio lyderių. ~1980 m. pasaulį užkariavo korėjiečių prekės – tada pigios, o dabar dėl patentų korėjiečių “Samsung” varžosi su “Apple”.
Palei Hano upę Seule piknikaujantys korėjiečiai
Kita paslaptis: Pietų Korėjos valdžia visaip rėmė savo stipriausias kompanijas, vadinamas čebolais, kad galėtų nukonkuruoti užsieniečius. Kiekviena jų dabar turi šimtus verslų – jų prekių ženklai žymi viską nuo užkaičiamų makaronų iki didžiausių laivų, o jų savininkų šeimų turtas legendinis tarsi pasakų karalių. Kai kurios jų garsios visame pasaulyje (“Samsung”, “Hyundai”). Tos, kurių verslai apsiriboja Korėja, tokios įtakingos, kad Lietuvos verslininkams slėptis. Štai “Lotte” štabas Seule – kvienas dešimties aukščiausių pasaulio dangoraižių, tarsi raketa prasišaunantis iš miesto. Turisto diena Seule visai gali atrodyti taip: nubudęs vieno iš daugybės “Lotte Castle” kompleksų nuomojamame bute, “Lotte Rent a Car” išsinuomotu automobiliu važiuoja į “Lotte World” dangoraižį. Pakeliui apsiperka “Lotte Mall” ir “Lotte Himart”, užkremta “Lotte” ledų, pietauja “Lotteria” – “Lotte” įkurtame “McDonald’s” tinklo konkurente – paskui užsuka papramogauti į “Lotte World” atrakcionų parką ir gretimą “Lotte” Korėjos etnografinį muziejų. “Lotte Rent a Car” automobiliu grįžta į “Lotte Castle”. Vakare įsijungia kokį filmą ir ekrane įsižiebia žodis “Lotte” – jį sukūrė “Lotte” kino studija.
Prie Lotte World dangoraižio Seule
Šitokia čebolų įtaka dabar kontraversiška, nes Korėjoje labai mažai vidutinio verslo: arba čebolai, arba smulkūs turgaus prekeiviai, šeimos restoranai. Didelės pastarųjų konkurencijos dėka Pietų Korėja, priešingai stereotipams – pigi šalis. Apsistoti, pavalgyti restorane pigiau nei Lietuvoje. Išskyrus keletą vietų, kur eina čebolų vadovai ir norintys atrodyti kaip jie. Ten kavos puodelis gali atsieiti dešimtis eurų. Na, kavos kavinės ir vaisiai ir šiaip nepigios.
Smulkus verslininkas pardavinėja Pusano gatvėje vienos rūšies patiekalus
Korėjos užmiestyje – tyra senovė
Nepriklausomai keliauti toje didžiulėje rinkoje labai patogu: neturėjau išankstinių rezervacijų, grafikų, bet šimtuose viešbučių visad rasdavau vietų, autobusų netekdavo laukti ilgiau valandos ir net naktim lengvai pavalgydavau, atsigerdavau. Be to, nėra biurokratijos: vizų nereikia, viešbučiuose paso neprašinėja…
Ir 00:30 Pusano naktiniame turguje prekeiviai gamina karštą maistą.
Yra vienas “bet”: Korėjos miestus, kurie turėtų senamiesčius, kur galėtum ramiai pėstute išvysti visas grožybes, gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Čeondžu, iš dalies Kjongdžu – ir viskas.
Korėjietės, išsinuomavusios tautinius drabužius, vaikštinėja po Čeondžu senamiestį
Kitur atstumai didžiuliai, greitkelius primenančių gatvių perėjos – retos. Iki įdomiausių vietų – budistų šventyklų, etnografinių kaimų, gamtos takų – tekdavo ilgai važiuoti metro ar autobusais, o nuo paskutinės stotelės dar patirti nedidelį žygį.
Nagano etnografinis kaimas
Bet ten, užmiestyje, yra visai kitokia Korėja. Rami, tyra ir… tuščia. Vos 15 km nuo Andongo tarp senovinės Pjongsano mokyklos ir Haho etnografinio kaimo driekiasi turistinis takas su kalvų vaizdais, suoleliais – sekmadienį eidamas juo 4 km nemačiau nė vieno žmogaus.
Įprastinė Korėjos gamta nuo Haho-Pjongsano tako.
Miestas, jo neonai ir išmanieji ekranai, įkūnija korėjiečių troškimus, ir vos 4% kaimiečių jaunesni nei 30. Kai Korėjoje – moterų trūkumas (dėl mergaičių abortų), jiems tenka “importuotis” žmonas per Vietnamo ar Filipinų pažinčių tarnybas – dar neseniai kas ketvirta Korėjos santuoka buvo tokia (nors vyrai paskui ir skundžiasi buvę apgauti, o žmonos – išnaudojamos). Didžiajam Korėjos pasididžiavimui – tautiniam grynumui – kilo pavojus, bet valstybinis “Arirang” kanalas rado išeitį skelbdamas: “Korėja – vienarasė šalis”.
Tradiciniai namai hanokai daug kur apmūryti, paversti sandėliukais, nesaugomi – išskyrus kelis konkrečius jų rajonus (Čeondžu ir Kjongdžu senamiesčiai, Seulo Bukčonas) bei tuos kelis, kurie paversti viešbutėliais.
Seulo senamiestis – Bukčono rajonas. Moterų rūbai ragina būti tyliems, kad netrukdytumėte gyventojams
Taigi, kaimo dvasios korėjiečiai ieško specialiose vietose.
Korėjos liaudies kaimas prie Suvono – populiariausias. Tai – muziejus, “korėjietiškos Rumšiškės” su suvilktais nameliais, bet daug gyvesnis: kasdien šurmuliuoja vaidinimai (tradicinės vedybos, karo jojikai, ekvilibristai, liaudies dainos), o didžiulis lauko restoranas siūlo visą Korėjos virtuvės asortimentą.
Korėjos liaudies kaimo jojikai.
Panaši ir Pekdžė (Baekje) kultūrinė žemė: nuo nulio pastatytas “~1000 m. po Kristaus” miestas su aukštomis pagodomis ir tvirtove. Tarnauja ne tik turistams, bet ir Korėjos kino pramonei.
Tradicinė Korėjos architektūra. Pekdžė kultūrinė žemė
Bet Korėjoje yra ir “tikresnių” etnografinių kaimų: tokių, kurie išties mažai pasikeitė nuo Viduramžių. Tik buvo sutvarkyti: čerpiniastogiai turtuolių ir šiaudiniastogiai vargšų namai dabar vienodai “atvirukiniai”. Tokie idealizuoti Korėjos Viduramžiai. Irgi primena muziejus – net bilietą reikia pirkti. Bet žmonės ten iki šiol gyvena – tik paslaugos turistams, amatų demonstravimas ten seniai išstūmė žemdirbystės verslą.
Tarp tokių “liaudies kaimų” – kaukių šokių išgarsintas Haho prie Andongo, Jandongas prie Kjongdžu, galinga kvadratine siena nuo japonų piratų aptvertas Naganas prie Sunčeono.
Einant Nagano senovinio kaimo gynybine siena, kadaise gynusia nuo japonų piratų
Paslėpti Korėjos gamtos stebuklai
Po pirmųjų savaičių Korėjoje galvojau, kad jos gamta – nelabai įspūdinga: na, yra kalnai, bet jie nelabai aukšti.
Kaip ir dėl miestų, klydau – tik reikėjo žinoti kur ir ko ieškoti ir kas gražiausia – toliau Seulo.
Stebuklingiausią didybę Korėjos kalnai atskleidžia Seoroksano nacionaliniame parke. Kaip ir daug kur, prie gražiausių vaizdų galima pasieklti lynų keltuvu – net nebesuskaičiuočiau, kiek Korėjoje tokiais važiavau.
Kalnai Seoroksano nacionaliniame parke
Bet dar ypatingesnės yra Korėjos salos, tarsi kokie į jūra išberti akmenys ištįsusios nuo beveik visų šalies krantų, o ypač – pietinio. Kasdieniai keltai plukdo prie tokių grožybių kaip Bidžindo sala (prie Tongjongo) – ar gal tiksliau dvi salos sujungtos siauro smėlio ruožo.
Bidžindo saloje
Bet daugiausiai ką gali pasiūlyti dvi vulkaninės salos. Ulleung-do su savo stačiais uoliniais krantais ir tarsi kokie piratų užutėkiai jų spaudžiamais miesteliais. Ir Čedžu.
Čedžu – tai tarsi Korėjos Gran Kanarija, o Ulleung-do – tarsi Hierro, neatrasta užsieniečių, nes kelionė į ją – ~2 val. traukiniu nuo Seulo, tuomet – panašiai tiek laivu.
Ulleungdo panoramos
Kurioje Korėjos saloje ar pakrantėje bebūtum, gražus pajūrio pasivaikščiojimo takas niekuomet nebus toli. Kaip ir visa Korėjos infrastruktūra, tai ne šiaip tau koks pramindžiotas ar paasfaltuotas takelis: tai unikalūs pėsčiųjų keliai, suspausti tarp uolų ir jūros, į kuriuos įeina ištisos eilės beždžionių tiltų. Nuostabūs vaizdai.
Pasivaikščiojimo takas Pusano pakrantėje (vienas daugelio)
Čedžu – Korėjos superkurortas
Didžiausia Korėjos sala Čedžu negali būti vadinama nei Korėjos Kanarais, nei Korėjos Kipru ar dar kuo. Turizmo mastais ji pranoksta juos visus. Ko vertas vien faktas, kad lėktuvų maršrutas Seulas-Čedžu – pats populiariausias pasaulyje (juo skrenda 3 kartus daugiau keleivių nei populiariausi Amerikos reisu Niujorkas–Los Andželas ir 6 kartus daugiau nei populiariausiu Europos reisu Madridas-Barselona). Iš Suelo į Čedžu ir atgal kasdien vyksta keli šimtai skrydžių, o vasaros savaitgaliams jais suskrenda šimtai tūkstančių keleivių. Įspūdinga, kai pačioje saloje gyventojų – 700 000.
Čedžu paplūdimys su turistais
Turi Čedžu ir “viskas įskaičiuota” tipo kurortą Čeongdongą, ir kiek nepriklausomesnį Seogvipą. Turi gražių uolų, vulkanų kraterių, krioklelių (pastarieji tik Korėjos mastais didingi), o pati unikaliausia vieta – ilgiausias pasaulyje lavos tunelis (Mandžangul), tokia ola, kurią išgraužė ten tekėjusi karšta lava.
Ilgiausiame pasaulyje lavos tunelyje Čedžu.
Turi Čedžu ir ypatingą matriarchališką kultūrą, kurios pažiba – hėnijo narės, be jokių ten deguonies balionių nardydamos rinkdavusios moliuskus. Ir savo simbolius – akmeninių senių skulptūras Hareubang (tiesa, daugelis tų, kurias matysitė, nėra autentiškos). Ko neturi tai ilgo sezono: paplūdimiuose gelbėtojai čia budi tik liepą-rugpjūtį. Ne todėl, kad kitu metu būtų šalta (net gegužę ar spalį Čedžu oras panašus, kaip Palangoje Liepą). Matyt, todėl, kad šiais laikais kitu metu korėjiečiai poilsiautojai nesunkiai įperka keliones, kur klimatas dar geresnis (pvz. į Tailandą).
Hėnijo parodomasis nėrimas
Fotografijos fonų miestai arba korėjiečių meilė asmenukėms
Gamtą Čedžu reklamomis jau seniai nukonkuravo specialiai sukurtos lankytinos supervietos: visokie muziejai ir parkai, kur teoriškai eksponuojamas menas, bet iš tikrųjų korėjiečiai bilietus ten perka dėl galimybės nusifotografuoti priešais įdomius fonus. Ir ne tik fonus: Trickeye muziejų tinklas (iš Korėjos išplitęs ir po pasaulį) žengė toliau: parsisiunti programėlę ir savo ekranėlyje matai visokius tave puolančius drakonus, su tavim šokančias gražuoles ir t.t. Spragt – ir tai atsidurs nuotraukoje.
Trickeye muziejuje. Nuo lietuviškų Iliuzijų muziejų skiriasi tuo, kad čia pridedami spec. efektai (tikrovėje gyvatės nėra). Ypač efektinga ne nuotraukose, o filmuotoje medžiagoje, nes gyvatė juda, puldinėja, o darydamas nuotrauką turi sulaukti ‘pavojingiausio momento’.
Čedžu, kur savaitę ar dvi poilsiauja ištisos korėjiečių giminės, pati puikiausia rinka. Ten – ir Stiklo pilis (visokie stiklo paminklai), ir Dvasingas sodas (bonsai, čia vadinami bundžė – kad tik ne japoniškai), ir Labirintai, ir trys Sekso muziejai, iš kurių garsiausia Meilės žemė su skulptūromis atvaizduojančiomis nepadoriausias sekso pozas (tarp besifotografuojančių čia – medaus mėnesio į Čedžu skrendančios jaunos šeimos).
Čedžu labirinte
Bet tokių “fotomuziejų” ir “fotoparkų” gausu visur, kur tik daug žmonių – ypač prie Seulo. Nami salos ar Ryto tylos sodo gamta. Mažoji Prancūzija ir jos europietiški nameliai (Prancūzija ten atkurta ir pasirodymais, tokiais kaip marionetės ar muzikinės dėžutės – tokia švelniai pasakiška Europos vizija, na bet juk europiečiai Aziją dar ne taip mistifikuoja). Netgi apleistas Jongma Land atrakcionų parkas, bilietas į kurį kainuoja ne mažiau, nei į veikiantį, nes korėjiečiams tai “romantiška fotografijų vieta” (kaip tik mačiau kaip ruošėsi eilinei vestuvių fotosesijai).
Mažoji Prancūzija
Arba Šviesų parkai su milijonų lempučių kuriamais vaizdais, kaip OOOZOOO. Būtų toks kur Lietuvoje – važiuotų į jį žmonės iš Latvijos, Lenkijos ir toliau, nes nieko panašaus nėra gal visoje Rytų Europoje: šitoks plotas, investicijos, kasdieniai šviesų šou. O Korėjoje jis stovi prie kažkokios degalinės, iš Seulo centro važiuoti teko kelias valandas ir net jokiuose kelionių vadovuose nepaminėtas. Tiesiog Korėjoje tokia rinka: kai vien seuliečių 25 mln., klientų tiek, kad apsimoka kurti supererdves tam, ką tie žmonės myli: o jie myli savo nuotraukas ir jų dalinimąsi socialiniuose tinkluose.
Ooozooo šviesų parko vakarinis šou. Viena daugybės instaliacijų
Ir tai tik ledkalnio viršūnė. Kur dar tūkstančiai drabužių nuomos salonų: kas nori pavaikščioti po Čeodžu senamiestį vilkėdamas tautiniu korėjietišku hanboku, kas eiti į atrakcionų parką apsivilkęs mokyklinę uniformą (nors jam 30 metų). Kad nuotraukose būtų gražiau, kad pasijustų korėjietiškų serialų herojais. Ir dar visos “self studio”, kur susimokėjęs gali selfius pasidaryti su moderniausia įranga ir rekvizitų gausa. Net meno muziejai dabar turi kokius “kampus asmenukėms”, atrakcionų parkai kaip “Korėjos Disneilendas po stogu” Seulo Lotte World ar Tegu E-land daug dirba, kad būtų fotogeniški.
Korėjiečiai laukia eilės nusifotografuoti ant laiptų į niekur Čeongdongdžino kurorte. Išdrįstančius užlipti į viršų palaiko plojimais
Iš pradžių stebėdavausi, kad kartais suoliukai prie gražiausių vaizdų būna nusukti nuo vaizdo. Bet juk korėjiečiams svarbiau ne sėdint gerėtis vaizdu, svarbiau – gražus fonas nuotraukai!
Suprantu, kad keliaujant į Korėją ne keturiems mėnesiams, tokios vietos gali atrodyti laiko švaistymas, ir visgi į kokią vieną verta nueiti – bent jau tam, kad pamatyti korėjiečių papročius, džiaugsmus ir reakcijas. Tai šalis kur net eidami pasivaikščioti kai kurie nešasi trikojus savo Samsung telefonui ir kur vis matai ir matai žmones, transliuojančius kokį pasakojimą į savą “Youtube” kanalą, paprastai tokį nevakarietiškai lėtą, ilgą. Kas visus sužiūri?
Valgymo transliacijų žokėjas restorane – taip vadinami Youtube transliuotojai, kurie nuolat rodo, kaip patys valgo. Sakoma, kad tai populiaru Korėjoje ir todėl, kad niekas nenori valgyti vienas – o jei tenka, tai bent jau įsijungia valgymo transliacijų žokėją
Ir nors masės miestuose gali varginti – ypač tuos, kam patinka tuščia gamta – reikia suprasti, kiek daug tos masės tau leidžia. Daugybė renginių, pasirodymų vyksta kasdien po kelis kartus – neturi prie nieko derintis. Savotišku Korėjos meno žanru tapę neverbaliniai miuziklai itin palankūs turistams – tuose spektakliuose yra tik muzika, šokiai, pantomima, supertechnolgijos (robotai ir pan.), o kalbos – mažai. Garsiausias ten “Nanta”, kur pagal muziką gaminamas valgis.
Neverbalinio miuziklo fragmentas
Žavūs mažesnieji Korėjos kurortai
Pietų Korėjos krantai 100 kartų ilgesni, nei Lietuvos, o juose – ir kurortėliai, ir jūros gėrybių garsinami žvejų miesteliai.
Tarp didžiausią įspūdį man palikusių Korėjos kurortų – Čeongdongdžinas rytinėje pakrantėje su “viešbučių-laivu” ant kalvos. Ten, rytinėje pusėje, saulė teka iš jūros, ir tikra korėjiečių tradicija yra pasitikti tuose paplūdmiuose pirmąjį metų saulėtekį. Ir kiekviename paplūdimyje kiekvieną vakarą pleškinti fejerverkus – pirmą kartą pamatęs galvojau, gal kokia šventė, bet taip daroma kasdien, o visos pajūrio parduotuvės turi pirotechnikos stendus.
Čeongdongdžino kurortas
Vakarinės pakrantės kurortų pažiba – Porjongas (Boryeong), kur vasaromis vyksta purvo festivaliai, o palei paplūdimį pastatyta minamų drezinų linija.
Kelionės minamomis drezinomis – dar viena nauja labai korėjietiška pramoga. Vienur tam pritaikyti apleisti geležinkelio ruožai su gražiais gamtos vaizdais (tuneliuose kuriama atmosfera garsais, šviesom, net virtualia realybe). Kitur, kaip Porjonge, jau specialiai pastatytos naujos linijos.
Minamoje drezinoje
Tik su klimatu Korėjoje ne kas – žiemos šaltokos, vasaros labai lietingos (ypač liepa-rugpjūtis).
Šamanizmas. “Antras galas” – nieko gėdingo.
Lietuvoje turėjome dvi religijas (pagonybę ir katalikybę), o jau, žiūrėk, tos epochos itin skiriasi. Gi Pietų Korėja pakeitė net keturis tikėjimus – daugiausiai pasaulyje.
Seniausiąjį dabar vadina šamanizmu. Mažai kas skelbiasi jį išpažįstantys, bet pokalbiams su dvasiomis vis vien kviečiasi ryškiaspalves šamanes. Ir Haho mačiau, kaip jaunos korėjietės spontaniškai meldėsi “dvasių gyvenamai” guobai.
Aplink šventą uolą prie Guksadango šamanistų šventovės Seule
Būrimo salonus rasi ant kiekvieno kampo, šiais laikais – ir būrimo automatus (meti monetą – iškrenta pranašystė, arba, dar geriau, automatas nuskaito tavo delno linijas). KOrėjiečiai tuo tiki, net vardus šimtai tūkstančių pasikeitė išgirdę, kad senieji – nelaimingi.
Modernus būrimas – išsirenki savo zodiako ženklą, meti monetą ir gauni pranašystę. Korėja įsimylėjusi būrimus – šimtai tūkstančių žmonių net pasikeičia vardus, kad būtų laimingesnė ateitis, o būrėjai dirba net pramogų parkuose ar metro stotelėse
Vakariečius labiau stebina šamanistiškas požiūris į “antrą galą”. Tarp Haho medinių baidyklių (čangsung), nuo piktų dvasių saugančių kaimą, dailidės buvo padirbę ir milžiniškus penius. “O Dieve, žiūrėk, čia penis, kas tai galėjo išdrožti?” pasibaisėjusios angliškai šnekučiavosi dvi turistės.
Įprastiniai mediniai čangsungai.
Jos, aišku, dar nebuvo Hėšindango penių parke Korėjos rytuose, kur menininkai sukūrė dešimtis ar šimtus tokių skulptūrų. Ir ne šiaip skulptūrų: štai žmogus penio nosimi su kitu peniu burnoj, štai suoliukas kur sėsdamasis gali pasismeigti ant penio, štai penių zodiakas. Prie jų fotografuojasi seneliai ir vaikai. Legenda, kad toje jūroje siautė nuskendusios nekaltos mergelės dvasia, kol kažkoks vyrukas ją apramino nusimovęs kelnes ir nusišlapinęs į jūrą. Paskui ji raminama skulptūromis.
Hėšindango penių parko skulptūra
Korėjos kaimai didžiuojasi savo kaukėtais šokiais-spektakliais, pagal tą patį scenarijų vaidinamais, būna, ir virš 1000 metų. Haho kaukės – garsiausios – ir korėjietiškų kaukių muziejus ten yra. Lankiausi sekmadienį, kad išvysčiau ir patį vaidinimą, o jo siužetas toks:
1.Du kovojantys “liūtai” išveja iš scenos piktąsias dvasias.
2.Po sceną ratais lėkdamas piktas jautis šlapinasi ant žiūrovų. “Medžiotojas” jį užmuša ir išpjauna penį. Žiūrovai ploja.
3.Į sceną išeina “dama” ir nusišlapina. Jos šlapimo pauosto “budistų vienuolis” ir seksualiai susijaudina.
4.Viską stebėję “kilmingieji” skleidžia paskalas, kol priėjęs “medžiotojas” jiems pasiūlo magiškąjį “jaučio penį”, dėl kurio visi susipeša.
Budistų vienuolis kaukių šokyje. Jį stebi ir vaikai.
Budistinės šventyklos – Korėjos pažiba
Keistasis kaukių šokis buvo ne kas kita, kaip šamanistinis pasityčiojimas iš jo kūrimo metu naujos budistinės elito kultūros, esą veidmainiškai šlovinusios susilaikymą nuo žemiškų malonumų siekimo.
Apie V a. po Kristaus į Korėją atėję budistų vienuoliai susikrovė įtaką ir turtus. Jų iškilios šventovės kalnuose tarp miškų ir upelių iki šiandien yra tarp Korėjos grožybių. Kaip Hėinsos šventykla, kur saugoma Tripitaka Koreana – 80 000 tūkstančio metų senumo medinių lentelių, kuriomis iki šiandien spausdinama šventaknygė. Garbingiausioje aukštumoje pastatyta saugykla – senosios architektūros šedevras, išlaikantis reikiamą drėgmę ir šviesą – tik vienas šventyklos pastatų. Kaip ir kitose šventyklose dar yra maldų salė, vienuolynas ir, aišku, vartai su keturiais baisiais sargybiniais. Ir viešbutis: vakariečiai labai pamėgo “budistinės nakvynės” patirtį.
Hėinsos šventyklos maldų salė. Spalvingi popieriniai žibintai virš kiemo - pasiruošimas Budos gimtadienio šventei. Jų Korėjoje regėjau tiek daug, kaip šviečiančių girliandų prieš Kalėdas.
Kjongdžu, Korėją suvienijusios, budizmą priėmusios Šilų dinastijos (57 pr. Kr. – 935 po Kr.) sostinė – bene žymiausias šalies “miestelis” (~260 000 gyv.). Priemiesčiuose čia stūkso didinga Bulguksos šventykla. Bet mediniai pastatai daug perstatinėti, tad seniausi čia akmeniniai laiptai, pagodos ir kvapą gniaužiantis VIII a. oloje iškalto Siokguramo Budos vaizdas.
Keturi dangiški karaliai – prie kiekvienos budistų šventyklos įėjimo
Net nesitiki, kad tai statulai (kaip ir panašiam miesto muziejuje matytam menui) šitiek amžių. Dar Kjongdžu pilna valdovų pilkapių, ir Anabdži parkas, kur atstatyti Šilų rūmų paviljonai ypač nuostabiai vakarais atsispindi tvenkinyje. Pažiūrėjęs filmą specialiame nemokamame kine supratau, kad ir tai tik – menki praeities didybės atspindžiai.
Korėjiečiai su fotoaparatais sulaukė, kol įsijungs romantiškas Anabdži parko apšvietimas.
Abu kartus Pietų Korėją lankiau pavasarį, kai šalis ruošiasi Budos gimtadieniui. Ši šventė visame budistiniame pasaulyje švenčiama skirtingai, o Korėjoje pasiruošimas jau labiausiai primena Kalėdas: tik puošiama ne eglutėmis ar girliandomis, o žibintais. Šventyklos šiuo periodu (apie balandį) gerą mėnesį atrodo stebuklingai, ypač naktimis, ypač didžiausios ir garsėjančios savo žibintais, kaip Pusano Samgwangsa
Pusano Samgwangsa žibintų fragmentas
“Templestay”, arba kodėl kiekvienas turėtų pernakvoti šventykloje
Tiesa, apsilankius keliose budistų šventyklose viskas pradėjo kartotis: jos statytos pagal tą patį kurpalių, su mažaisiais ir vartais ir “Keturių dangaus valdovų” vartais, su pagoda ir maldų sale. Geriau ne apeiti dešimt šventyklų, o nuodugniai patirti vieną, ir visame pasaulyje tam nesugalvota geresnio būdo nei Templestay programa. Čia ištisa para (ar ilgiau) praleidžiama šventyklos ritmu. Persirengiau specialiais rūbais, pavedžiojo ekskursiją į šventyklą ir tiesiog panarino į jos gyvenimą. Su gongais ir būgnais, kuriais muzikalūs vienuoliai net žuvis ir paukščius kviečia maldai. Su jebul apeigomis maldų salėje ir sudėtingesniais nei galvotum parklupimais priešais auksines Budų statulas. Su vegetariškais valgiais (reikia išsiplauti indus – čia ne viešbutis) ir nakvyne ant grindų. Su galybe galimų “šventyklos užsiėmimų”: nuo “atsipalaidavimo templestay”, kur vaikštoma po tyrus aplinkinius kalnus, iki “patyriminių templestay”, su sutrų perrašymu, sunmudo “meditacinio kovos meno” pamokomis, arbatos gėrimo ceremonijomis, 108 tradicinių parklupimų serijomis.
Seulo šventykloje perrašinėju sutras
Ir ne, jokiu metu niekas nei įkalbinėjo priimti budizmą, nei nurodė, kuo atlikdamas tuos ritualus turėčiau tikėti. Veikiau prisiartinau prie budistų vienuolių per patirtį: supratome, koks didis jų pasiaukojimas ir tikėjimas keltis 3 ryto, apeiti šventyklą žadinant kitus, kasdien vienodai mušti būgnus, gongus. Pasinėrėme mintimis į tą dvasią. Mums tai tik viena diena, viskas nauja, o jiems – visas gyvenimas. Daug gyvenimų: daugelis pagrindinių Korėjos budistų šventyklų įkurtos bent prieš 1000 metų, ir ritualai tęsiasi.
Vienuoliai muzikos instrumentais žmones, žuvis, gyvūnus ir paukščius kviečia į pamaldas (jebul)
Beje, unikali Templestay programa sukurta kaip įdomi ir prasminga patirtis futbolo fanams iš užsienio, kai 2002 m. Pietų Korėjoje vyko Pasaulio futbolo čempionatas. Niekas tada nė neįsivaizdavo, kokio populiarumo tai sulauks ir kaip ilgai gyvuos. 2002 m. Templestay išbandė 10 000 žmonių (1 000 užsieniečių), o 2019 m. tiek naktį praleido vien senutėje Beopdžusa šventykloje, kurioje nakvojau ir aš (10 000 ir 1 500).
Templestay metu proe Pobdžusos šventyklos pagodos
Konfucianizmas – proto kultas ir hierarchija
Gražiausios budistų šventyklos ne šiaip sau stūkso tolimose atokybėse: tik ten jos išvengė XIV a. griovimo. Tame amžiuje iškilo Čosonų dinastija, smerkusi “švaistūnišką šventenybių kaupimą”. Oficialia ideologija tapo kinų filosofo Konfucijaus raštai.
Protas ir žinios jau nuo tada gerbiami labiau už jėgą ar kilmę. Visoje Korėjoje pristeigta šimtai Konfucijaus raštų “akademijų” – Siovonų. Ir pradinių mokyklėlių mokytis tarptautinio kinų rašto. Tik išsimokslinęs – ir išlaikęs sudėtingą egzaminą apėmusį Konfucijaus moralę ir net eilėraščio kūrimą – galėjai gauti valstybės tarnybą. Tik giminė, per pastarąsias tris kartas pagimdžiusi bent vieną šitokį šviesų sūnų, skaitėsi kilminga (jangban).
Tautiniais rūbais vilkintys korėjiečiai Haho kaime. Ir etnografinėse vietose tai, kas gyva, dažniausiai nustelbia tai, kas stovi
Haho kaimo apylinkės irgi gavo saviškį Pjongsano siovoną (1613 m.). Kukloki jo tradiciniai vienaaukščiai namai stūkso kalno šlaite. Šonuose “studentų bendrabučiai”, centre – paskaitų salė, aukštumoje – šventovė, kurioje saugoma politiko Sjongo Njongo Ju memorialinė plokštė. Kai kurie Konfucijaus šalininkai ginčija tikėjimo religingumą, bet korėjietiškojo “neokonfucianizmo” protėvių šlovinimo apeigas sunku vadinti pasaulietinėmis.
Pjongsano siovono priekinis pastatas. Sienos tik pilkos ar rudos, nes ryškios spalvos naudotos tik šventykloms ir karalių rūmams. Kaip ir visuose tradiciniuose korėjiečių namuose stogai atsikišę: saugo nuo lietaus ir vasarinės saulės (žiemą, kai saulė žemiau, netrukdo jai patekti į kambarius).
Ir nors Siovonai XIX a. uždaryti ir tik 0,2% save vadina konfucianistais, Korėjos kultūra persismelkusi Konfucijumi labiau nei bet kuri kita. Konfucianistams žmonės negali būti lygūs, bet kiekvienas turi teisių ir pareigų. Vadovų-pavaldinių, tėvų-vaikų, vyresniųjų-jaunesniųjų, vyrų-žmonų porose antrieji turi gerbti pirmuosius ir jais sekti, o pirmieji antraisiais – rūpintis ir aprūpinti. Netgi korėjiečių kalbos žodžiai yra skirtingi priklausomai nuo to su kuo šneki ir apie ką šneki. Ne, tai nėra “tu” arba “jūs” – kiekvienas veiksmažodis, pavyzdžiui, gali turėti septynias galūnes, priklausomai nuo tavo pagarbos klausytojui, o jei dar gerbi ir asmenį apie kurį šneki – įterpsi papildomų dalelyčių.
Korėjietiška garbės sargyba su spalvingomis vėliavomis kas valandą keičiasi Kjongbuko rūmuose Seule. Tradicinis ritualas, taip besiskiriantis nuo savo atitikmenų Vakaruose, atmena griežtą konfucianistinę tvarką. Pagerbiant istoriją rūmų teritorija išvalyta nuo XX a. pastatų, tačiau iškart už vartų - modernūs daugiaaukščiai.
“Stebuklas prie Hano upės” būtų mažiau magiškas, jei korėjiečiai nebūtų įspūdingai lojalūs savo darbovietei (bosui), nedirbtų ten kankinančių viršvalandžių (apie kuriuos susimąstyti verčia monotoniškai judanti 22 m aukščio “plaktukininko” statula Seule). Užtat, pavyzdžiui, pietaudamas su kolegomis viršininkas visuomet už visus sumoka, o kartais net padeda išsirinkti antrąją pusę. Ir protas Korėjoje tebešlovinamas.
Saulėlydis Seule. Anapus upės – Jouido, vienas pagrindinių verslo rajonų
Būtent Čosonai atkėlė sostinę į Seulą, ten pastatė penkis didingus rūmų kompleksus, gražiausi kurių – 60 ha Kjongbuko ir Čangdoko, aštuonerius vartus, Čongjo šventovę “mėlyno kraujo” protėviams pagerbti, aukštą siaurą akmeninę Vongaksa pagodą, o Seulo apylinkėse po savęs paliko visą eilę pilkapių, pastatytų pagal vieną ir tą patį “kilnų oficialių” stilių su statulomis, protėvių dvasioms paliktu taku ir simboliniu tilteliu į anapusinį pasaulį.
Čosonų dinastijos kapas Seule
Kai kas išlikę, daugiau kas – atstatyta ar atstatoma, bet Seulo širdis – XX-XXI a.
Virš miestų – neoniniai kryžiai
Tūkstančiai virš didmiesčių ir miestelių naktimis žibančių įvairiaspalvių neoninių kryžių neleidžia net abejoti, kad šiandieninėje Korėjoje vyrauja krikščionybė. Ji išplito XX a., demokratiškai įveikė persekiojimus – Pietų Korėja vienintelė krikščioniška šalis, kurioje krikščionybė niekad nebuvo valstybinė religija. Išsilavinęs Korėjos elitas – krikščionys, ir krikščionybė čia nešė socialinės lygybės, moterų teisių, kovos su diktatūra žinią.
Bažnyčia Korėjoje – gyva bendruomenė, o ne pastatas. Bažnyčios pastatai kuklūs, įsiliejantys į bendrą miesto panoramą, supami čia betoninių daugiabučių, čia parduotuvių ar autoservisų. Pažvelgdavęs pro stiklines duris vidun nė karto neišvydau jokių brangių šventų paveikslų, aukso spindesio. Užtat Korėja – antra pasaulyje po JAV pagal į užsienį išvykstančių misionierių skaičių, ir jaunuolių su abitais gatvėse nemažai.
Seulo katedra - viena seniausių šalyje bažnyčių (statyta 1898 m.), bet ir čia vietoj meno vertybių daug plokščiaekranių monitorių - kad ir už kolonų sėdintieji matytų kunigą, giesmių numerius.
Ir apsilankymas didžiausioje pasaulyje megabažnyčioje – Seulo Joido – kur tuose pat pastatuose kiekvieną sekmadienį meldžiasi daugiausiai pasaulyje, net ~200 000 žmonių – buvo ne mažiau įspūdingas nei budistų šventyklų kilni ramybė. Labai korėjietiškas, bet visai kitoks: tarsi karaokėje jauni “šlovintojai” ekstatiškai dainavo Kristui, o draugiškas pastorius rėžė be ugningą pamokslą.
Joido bažnyčios pamaldose: užsidegimas čia nusveria prabangą, angliškos pamaldos vyksta sporto salėje
Technologijos įaugo į korėjiečių kraują, arba fantastiniai moteliai
Kur tik pažvelgsi Korėjoje – aukštosios technologijos: stotelių ekranėliai rodo, kur tiksliai kitas autobusas, televizija – tik didelės raiškos, kino teatrų ypatingose salėse eiliniai filmai rodomi kaip 4D, į išmaniuosius telefonus, planšetes ar nešiojamus kompiuterius nuolat įsikniaubę, rodos, visi: metro, autobusuose, net vaikščiodami…
Korėjos liaudies kaimo muzikantė išmaniuoju telefonu reguliuoja garso įrangą – kam tas mikserinis pultas?
Bet labiausiai patekęs į fantastinį filmą pasijusdavau Korėjos moteliuose. Ten pagyvenus visi Vakarų pasaulio viešbučiai atrodo tokie nuobodžiai vienodi ir įstrigę XIX a. Korėjoje nakvynę renkiesi pagal tai, ko reikia tai nakčiai. Lyja? Einu į kambarį su drabužius džiovinančia spinta. Reikia poilsio? Masažinės lovos, masainiai foteliai ir džakuzi gali būti net 30-40 eurų kainuojančiuose kambariuose. Įdomios atmosferos? Daug motelių kiekvienas kambarys ar aukštas įrengtas vis kitu stiliumi, fasadas irgi nepaprastas. Na o “išmanių namų” priemonėmis kontroliuojami kondicionieriai ar apšvietimas, “išmanieji tualetai” su galybe apiplovimo srovių yra visur.
Žibantys Korėjos moteliai
Visgi pasirodė, kad nuo Korėjos net labiau skiriamės ne technologijomis, o požiūriu į jas: jei užduosi bet kokį klausimą praeiviui, mėgins rasti atsakymui tinkamą programėlę savo išmaniajame telefone. Pabuvus Korėjoje atrodo, kad požiūris į kompiuteriją pas mus – kaip į automobilius 1995 m., kai visi juos jau turėjo, bet laikė metaliniuose garažuose toli namų retoms išvykoms.
Reklama paverstas Seulo pastatas
Ir ne tik Lietuvoje, bet visuose Vakaruose. Štai visuose pigiuose Korėjos motelių kambariuose stovi po asmeninį kompiuterį, brangesniuose – po du, o jų reklamose akcentuojamas kompiuterių greitis. Vakaruose net penkių žvaigždučių viešbučiuose kompiuterių nerasi. Visuomet galvodavau: Kodėl? Kelionės vakarais jie praversdavo: susiplanuoti rytdieną, susitikrinti grafikus ir darbo laikus, pasitikrinti ir parašyti paštą. Kai paskutiniame kambaryje Seule tebuvo nemokamas bevielis internetas (kurį gavęs Europoje džiaugčiausi) jaučiausi nepatogiai: maigyti telefono ekranėlį, prieš tai suvedinėjus ilgą slaptažodį ir “gaudžius” stipresnį signalą – ne tas pats. Panašiai kaip “tupykla” vietoje įprastinio unitazo – o juk šiuolaikiniam žmogui kompiuterio reikia dažniau, nei tualeto.
Dirbame Korėjos motelyje. Kompiuteriai su mechaninėmis klaviatūromis ir kitais niuansais. Korėjoje, atrodo, niekada netaupoma investicijoms į įrangą – net ir pigiuose moteliuose. Atrodo ‘Motelis’ Korėjoje reiškia ne ‘MOtor hoTEL’, bet ‘MOdern hoTEL’.
Be to, kiekvienas motelio televizorius irgi prijungtas prie kompiuterio: paprasta pasileisti “Youtube”, internetinę televiziją ar kokį savo įrašą. Kaip logiška! Nes argi daug kas atvykęs į užsienio šalį žiūri vietinę televiziją?
Korėjiečiai pamišę dėl masažinių fotelių. Milžiniški jų pardavimo salonai yra kiekviename mieste ar rajone. Jei Vakaruose tokie foteliai dažniausiai – pramoga įmetus centų neturint ką veikti, tai Korėjoje jie daug universalesni, su visokiausiais režimais, perkami namams, viešbučiams ir kt.
Bang kultūra, arba kodėl Korėjoje namai nereikalingi
Europoje tik gana neseniai pradėjome kalbėti apie “dalinimosi ekonomiką”, o Pietų Korėjoje ji egzistuoja dešimtmečius. Moteliai – jos dalis. Dauguma jų lankytojų ne turistai, o vietiniai: porelės, ieškančios ramios ir įdomiso vietos romantiškai nakčiai, draugų kompanijos, siekiančios privačios erdvės vakarėliui. Kiekvienam skoniui – ir skirtingas kambarys: galima rasti ir su biliardo stalais, smiginiu, stalo žaidimais, modernių žaidimų kompiuterių eilėmis… Visi nuomojami ne tik nakčiai, bet ir, tarkime, 4 valandoms.
Korėjos motelių kambarių reklamos
Ir tokių “valandinių erdvių” Korėjoje – dešimtys rūšių. Interneto kavinės (PC bangai) supermoderniais kompiuteriais ir restoranams prilygstančiomis virtuvėmis neužleido vietos po saule. DVD bangai – nuomojamos kino salytės, kur į kainą įeina popkornas ir labai patogu žiūrėti korėjietiškus filmus su kokiais tik nori subtitrais. Kambarių kavinės: susimoki ir valgai kiek nori kambariuke. Golfo kambariai, kur kamuoliukas daužomas į ekraną (korėjiečiai šitą populiarina ir kitur, yra ir Lietuvoje, bet tik Korėjoje dauguma golfo turnyrų vyksta ne golfo laukuose, o kokiuose rūsiuose su galinga technika, ir šių Golfo kambarių daugiau nei “Starbucks” kavinių). Norebangai (karaokės kambariai), kur sunku net būtų mėginti išvardyti visokiausius efektus bei karaokės automato funkcijas. Čimdžilbangai, susidedantys iš įvairiausių smagių pirčių, poilsio zonų ir vonių, o taip pat “miego kambarių”. Mokslo kambariai, kur moksleiviai ruošiasi neįsivaizduojamai svarbiems baigiamiesiems egzaminams. Kavinės kurios jau nė neslepia, kad už itin aukštą puodelio kainą nuomojiesi vietą nešiojamam kompiuteriui: ten yra net darbo stalai. VR kambariai, kur ne tiesiog nuomojami VR akiniai, bet specialūs įrenginiai imituoja judesius tarsi miniatrakcionai. Komiksų kambariai, kur specialiose kapsulėse džiaugiesi korėjietiškais komiksais (manhva, ne manga!).
DVD bange
Ateini vienas, su antra puse, su draugais, su bendradarbiais, pasirenki vis kitą supermodernią pramogą, o gali per vakarą praeiti kelias. Korėjoje gali praktiškai neturėti namų ir gyventi visavertį gyvenimą: viskas, ko tik prireiks, visuomet šalia. Kiekvienoje ilgoje gatvėje viena kitą stelbia ryškios ledinės iškabos – golfas, PC, motelis… Padirbi PC bange, pažiūri filmą DVD bange, eini nakvoti į motelį, kurio kambarį “Yanolja” platformoje išsirinkai pagal to vakaro poreikius. O jei nori “rimtai nusiprausti”, eini į čimdžilbangą – pasikaitinsi pirtyje, atmirksi karštoje vonioje ir nugriūsi ant žemės (taip ten daro visi). Nemokamų viešųjų tualetų Korėjoje pilna visur.
Komiksų kavinė Korėjoje
Korėjiečiai namus turi, bet jie skirti tik nakvynei: daugiausiai tai “studijos”, kur viename dideliame kambaryje ir yra visos šeimos miego vietos, ir virtuvėlė su privalomu ryžių virimo aparatu, kartais – pusaukštis papildomoms miego vietoms. Ne kartą tokius nuomojausi per AirBnB: tampi Korėjos miesto dalimi.
Tipinė korėjietiška studija. Pusaukštyje – vieta prigulti, bet aukščio atsistoti nebeužtenka. Po ta erdvele – virtuvėlė ir vonia
Gyvenimas ant grindų ir kiti Korėjos “kultūriniai šokai”
Vakaruose ne kartą esu atsidūręs situacijoje, kai išsikrovė mobilusis telefonas ar kamera. O Korėjoje rozetės yra kone visur: prie restoranų staliukų, stotyse, ir net tame traukinio vagone, kuriame žemiausios klasės keleiviai nelikus kitur vietos sėdi ant grindų.
Kaip įprasta Korėjoje visi žmonės šiame vagone naudojosi telefonais ar kompiuteriais, išskyrus vyresnę porą priešais. Tačiau vos jiems pasakiau, kad esu iš Lietuvos, vyras išsitraukė telefoną ir puolė naršyti internete. Parodė man trispalvę, aš linktelėjau, jis nusiramino - išgirdo teisingai.
Ir namie bei daug restoranų korėjiečiai laiką leidžia ant šildomų grindų, kartais prisėdę “šalia sofos”. O daugybėje viešbučių yra ir “ondol” kambariai: pagrindinis skirtumas tas, kad vietoje lovos – čiužinėliai miegojimui, sėdėjimui ant grindų. Ir tokie kambariai nepigesni už įprastinius, nes Korėjiečiams jie neprastesni: kaip tik gal patogiau, kai kambarys neužgrūstas baldais ir čia pat gali “perkelti” miego ar sėdėjimo vietas kur tik nori ar, sulankstęs čiužinėlius palei sieną, padaryti beveik šokių salę. Ir, tiesą pasakius, pamėginęs supratau ondolo pliusus!
Ondol kambaryje Porjongo viešbutyje.
Nepatinka – aišku, pilna ir kambarių su lovomis, ir liukso autobusų, kurių sėdynės itin plačios ir patogios. Užsieniečiai dažniausiai tik taip ir keliauja, ir kai paprašydavau “ondol” kambario – šypsodamiesi nustebdavo. Na, ne taip smarkiai, kaip užsisakius šunienos sriubos (bošintang). Ne, ne, daugelyje restoranų jos nėra. Korėjos virtuvė labai turtinga, bet daugelis restoranų turi tik tam tikros rūšies patiekalus: pvz. tik jūros gėrybes, tik košes, tik troškinius, tik blynus, tik mantu (korėjietiškus koldūnus). Tiesą pasakius, ką valgysi geriausia nuspręsti dar prieš ateinant į kokį nors kvartalą, nes daugybėje kvartalų – beveik vien vienos rūšies restoranai. Pirmą kartą atvykusiam į miestą tai gali sukelti sunkumų.
Ssabapas – Korėjietiškas patiekalas su daugybe garnyrų
Susitaikyti gali tekti ir su kai kuriomis kitomis tradicijomis: korėjiečiai nenaudoja užvalkalų (patalynę ne skalbia, o vėdina), spjaudosi, prirūko viešbučio kambarius, viešuosiuose tualetuose naudojasi bendrais muilais. Tiesa, visų šių dalykų keliaudamas 2014 m. mačiau daug daugiau, nei 2020 m.: jie nyksta.
Korėjietiškame liukso autobuse, kur tik trys sėdynių stulpeliai.
Užtat lieka aprangos reikalavimai: net mediniuose lauko paviljonuose korėjiečiai nusiauna (pats nemėgstu vaikščioti su batais, bet už pavėlavimą nusiauti vis viena kartą “gavau velnių”), o rengtis atveriant nuogą iškirptę ar pečius – nepadoru (užtat sijoniukas, kurį Lietuvoje kas nors pavadintų “kekšišku”, Pietų Korėjoje – visiškai normalus net mokytojai).
Korėjiečiai maudosi su rūbais, o paplūdimiuose laiką leidžia palapinėse are pavėsyje. Kad neįdegtų. Įdegis – negražu.
Ir lieka tas masinis vakarinis “atsipalaidavimas” pasinėrus giliai į nacionalinį alkoholinį gėrimą sodžu: turbūt jokioje kitoje šalyje nemačiau vakarais, net rytais šitiek girtų, vos pastovinčių ar kokioje stotelėje susmukusių žmonių. Aplinkiniai įpratę, praeina pro šalį: išsiblaivys ir vėl bus koks sraigtelis viename čebolų. Jokių alkoholio ribojimų nėra: jis pigus, net į pusryičų kompleksus greito maisto restoranuose įeina sidras, o viename restorane atsisakė aptarnauti jei gersime tik kolą. Žiūrima atsainiai turbūt todėl, kad korėjiečių alkoholis “nepaverčia monstrais”: manęs, užsieniečio, per 4 mėnesius joks girtas net neužkalbino, ką jau kalbėti apie kabinėjimąsi. Korėja – labai saugi šalis, ir autobuse paliktą mobilų telefoną nesunkiai atgavau.
Vakariniai pasisėdėjimai Korėjos barų rajonuose
Pirmąsyk po Korėją keliavau labai korėjietiškai. Vienintelis bagažas – 4 kg kuprinė, užtat svarbiausieji dalykai – išmaniajame telefone: kelionių vadovai, žodynai, žemėlapiai, užrašai, aibė Korėjai skirtų programėlių… Bet vis tiek neišlaikydavau ekranėlin įsmeigtų akių tiek, kiek jie.
Youtube video gamyba
Korėjos kultūrinė banga šluoja pasaulį
~2000 m. it cunamis Aziją, vėliau – Afriką ir Lotynų Ameriką nušlavė Korėjos Banga (halju). Būti korėjofilu tapo toks pat “lygis”, kaip japonofilu. Tik jeigu Japonijos ir Kinijos gerbėjai dažnai domisi šimtametėmis tradicijomis – origamiu ir bonsais, manga ir karatė, feng šui ir kun fu – tai madingosios Korėjos grožybės sukurtos neseniai.
Jos – Korėjos muilo operos (K-dramos) ir K-popsas, kurio formulė dar vienodesnė, nei lietuviškojo: 5 ar 6 merginų arba vaikinų grupės (visada vienos lyties), suburtos industriniu principu: iš keliasdešimties “pradinių” patrauklių paauglių per intensyvias ilgametes treniruotes daugumai atkritus “produktas” paleidžiamas į viešumą.
Kpopo žvaigždžių alėjoje Kangname (Seulas) – visų Korėją garsinančių grupių nuotraukos
Ir net Suvono Korėjos liaudies kaime greta amatininkų stovi ir šiuolaikinių žvaigždučių muliažai – kad kinų ir japonų turistai “nusifotografuotų greta” tų, dėl kurių sugalvojo atostogauti Korėjoje.
O vietos, kuriose filmuoti korėjiečių filmai ar laidos, Korėjoje įgyja kone religinę prasmę: kur “įvyko” kokių nors herojų pirmas bučinukas žymi atminimo lentos, netgi žemėlapiai. Nami salą prie Seulo netgi trumpalaikiai turistai iš Indonezijos ar Filipinų skuba palankyti ne todėl, kad ten yra jiems nežinomo generolo Nami kapas, bet dėl ten filmuoto pirmojo garsaus korėjiečių serialo “Žiemos sonata” (2002 m.), atvedusio hallyu į pasaulio ekranus.
Atminimo stendas ‘kas filmuota šioje vietoje’
Kiekvienas save gerbiantis korėjiečių restoranas nukabinėtas nuotraukomis su vienos iš begalės maistui skirtų Korėjos TV laidų vedėjų, užsukusiu ten pavalgyti. Ir net Seulo Nacionalinis muziejus savo tinklapyje pristatymą pradėjo ne eksponuojamu menu, o faktu, kad jame filmuotas garsiausios korėjiečių vaikinų grupės BTS muzikinis klipas…
Visi korėjietiški patiekalai patiekiami su užkandžių lėkštutėmis, tarp 'užkandžių' kartais būna net sriuba.
Bene seniausias “pasaulinis” Korėjos kultūros produktas – tekvondo, nuo 2000 m. olimpinis sportas. Ir nors šio kovos meno mokomi visi Korėjos kariai, jam – vos 50 metų ir jis išrastas vien tam, kad korėjiečiams nebereiktų muštis kiniškai ar japoniškai. Golgulsa šventykloje mėginama atkurti ir sunmudo – senąjį korėjiečių vienuolių kovos meną, kuriuo jie mūšio lauke atremdavo japonus.
Po kasdienės sunmudo demonstracijos golgulsa šventykloje
Net korėjietiškam sportui reikia proto
Kone visos šalys turi TV serialus, popmuziką, o Azijoje – ir kovos menus. Unikalesnis pasirodė kitas korėjietiškas reiškinys – e-sportas. Tai profesionaliai žaidžiami kompiuteriniai žaidimai: su rėmėjais, milijoninėmis algomis, dešimtimis tūkstančių gyvų sirgalių, fanklubais, žvaigždžių žmonų nuotraukomis “glamūriniuose” žurnaluose. Nuo 2000 m. metų (kiek Lietuvos žmonių tada išvis mokėjo naudotis kompiuteriu?) e-sportą rodo Korėjos televizija, bet norėjau pabūti dar arčiau. Pirmą kartą lankydamas Korėją, nuėjau į e-sporto stadioną.
PC Bange stebime LOL varžybas
Išgirdęs žodį “stadionas” lauki ne to, ką randi ten, paskutiniajame devynaukštės I’Park Mall elektronikos parduotuvės aukšte. Erdvios salės priekyje – ne sporto aikštelė, o didelis ekranas, kuriame rodoma virtuali komandų dvikova. Žaidėjų penketai sėdi salės šonuose prie kompiuterių. Jų veidų mimiką filmuoja operatoriai ir stebi fanai, iš už nugaros patarimus jiems žarsto treneriai.
Sirgaliai fotografuoja Samsung komandos žaidėjus pertraukoje tarp trijų mačų. Žaidėjai - už garso nepraleidžiančio stiklo, kad negirdėtų pasakinėjimų: juk jie savo monitoriuose mato tik dalį 'arenos', o sirgaliams rodoma visa.
Mačiau, kaip tris valandas iki rungtynių eilėje prie bilietų paauglė piešė gražų plakatą savo dievukams, o paskui jį kantriai laikė, kol atkreipė kamerų dėmesį. Matyt, ji kiek senamadiška romantikė – nes bendraamžės taip pat iškeldavo savo planšetinius kompiuterius, prieš tai įžiebusios ekranuose širdeles ir mylimo e-sportininko nick’us. Bet labiausiai azijietišką “dievukų kultūrą” patyriau po mačo, kai nugalėtojų komanda išėjo nusilenkti gerbėjams, o šie per lietų dar ilgai ją laikė lauke, prašė autografų ant išmaniųjų telefonų dėklų.
Valstybinis “Arirang” TV kanalas jau skelbia e-sportą naująja halju. Gali būti. “Stadione” tyliai dirbo ir du vakariečiai komentatoriai – per televiziją e-sportą rodo tik Korėjoje, bet dešimtys tūkstančių kitataučių angliškai jį stebi internete. Ir labai klydau spėdamas, kad “stadione” būsiu vienintelis baltaodis – tokių regėjau dar gal dešimt. Nepaisant to, kad informaciją “kaip, kur ir kada” rinkausi daug valandų, nes ji – korėjietiška arba smarkiai pasenusi. E-sporto fanai iš Europos ir Amerikos negaili laiko šiai “piligrimystei” – juk čia lyg krepšinio NBA ar futbolo Premjerlyga.
Pora aukštų žemiau esporto stadiono Ipark Mall yra daug tokių santuokų salių, kiekviena - kitokio stiliaus, spalvų. Vestuvės korėjiečiams svarbios ir prabangius jų rūmus reklamuoja gausybė iškabų visuose miestuose.
Per televiziją Korėjoje dar mačiau go, kiniškų šachmatų, Hearthstone partijų transliacijas, ir net tarp įprastinių sporto šakų dominuoja tikslumo, o ne jėgos reikalaujančios: bilijardas, golfas. Dar, tiesa, rodo beisbolą: be komandinio sporto iš “didžiojo šešeto”, matyt, neapsieina nė viena šalis.
Pastaraisiais metais jau ir lietuviai žino, kas yra e-sportas, bet Pietų Korėjoje jis nuėjo dar toliau. Stadioną, kurį lankiau 2014 m., pakeitė daugybė naujų, o pagrindinis “LOL Park” mena e-sporto koliziejų. Varžybos iš jo transliuojamos į specialias kino sales visoje šalyje, kur ekrane rodomas žaidimas, o ant sienų – rezultatai.
League of Legends Korėjos kino teatre
Pirmuosius stadionus, beje, finansavo Pietų Korėjos valdžia – ji puikiai “pagauna”, kur Korėja ypatinga, ir tai akcentuoja. Kai tuo tarpu kitose šalyse į bet kokį naują meną, sportą ar dar ką net ir jam “prasimušus” valdžia ir “elitas” dar ilgai žiūrės kaip į kažkokį plebėjišką, žemo lygio, nepadorų ar vaikišką niekniekį.
LOL Parke
Demilitarizuota zona – paskutinysis geležinės uždangos fragmentas
Sulaižytas ar dažytas šukuosenas halju dievukams tenka nusiskusti: šalies kariuomenėje visi vyrai tarnauja du metus. Kai pusę Korėjos žemės ir trečdalį piliečių valdo totalitarinė komunistinė nuskurdinta Šiaurė, nuolat grąsanti invazija, Pietų Korėjos armija, kartu su sukarintais daliniais dydžiu prilygstanti JAV ir Rusijos karinėms pajėgoms kartu sudėjus (5 200 000) – ne prabanga, o būtinybė. “Išmaniosiose” miestų gatvėse pilna karių: uniformuotų, bet neginkluotų, gal atostogaujančių. Kai kurie net susiėmę už rankučių su merginomis.
Tikrąją grėsmę lengviausiai suvokiau fronte, kur prasideda Šiaurės Korėja. Ten tvyro amžina tyli įtampa – juk taikos sutartis nepasirašyta. Kapitalizmo ir demokratijos “garbės sargyba”, užėmusi tekvando pozas, nejudėdama žvelgia į Šiaurę, per žiūronus stebima Liaudies armijos kareivio. Pagal karinę drausmę, prisilaikydami aprangos “cenzūros” turistai įžygiuoja į namelį, kuriame (kartais) derasi abi Korėjos. Pusė jo – Šiaurėje, pusė – Pietuose.
Trys pietiečių sargybiniai ir mėlyni derybų nameliai, o priešais - Šiaurės Korėja. Tai Panmundžomas, garsiausia sustingusio fronto vieta. Čia vykstama tik su ekskursijomis, bet ne visos ekskursijos į demilitarizuotą zoną čia apsilanko. Turizmas ribojamas: rezervavau prieš 2 savaites ir tai norimą dieną visos vietos jau buvo užimtos.
Demilitarizuota pasienio zona – lyg siurrealistinis absurdo teatras. Pietų Korėja čia pastatė 100 m vėliavos stiebą, šiauriečiai atsakė 160 m. Vietiniai kaimiečiai gyvena Jungtinių Tautų priežiūroje.
Bet piečiau, Imdžingako parke, suvoki, kaip viskas skausminga. Nuo specialios pakylos tarp karuselių ir monumentų pietiečiai mėgina išvysti bent lopinėlį Šiaurės Korėjos dangaus (prie pat sienos jiems patekti negalima). “Geležinė uždanga” išskyrė šimtus tūkstančių šeimų – tėvus su vaikais, brolius su seserim – ir tik neseniai šiauriečiai leido kelis parodomuosius senukų susitikimus. Nepatekę tarp laimingųjų nukabinėję spygliuotą DMZ tvorą begalėmis linkėjimų, nuotraukų, eilėraščių, o šiauriečiams protėviams apeigos atliekamos pasienio altoriuje.
Spygliuota tvora, apkarstyta žinutėmis Imdžingake. Tai - ne valstybių siena, iki jos dar keli kilometrai.
Tiesa, žaizdos gyja, ir Šiaurės Korėja Pietų Korėjoje yra ne tik siaubas, bet ir savotiškas cirkas, pramoga. Imdžingake – ir lunaparkas, ir “Taikos gondola” – lynų keltuvas, parodžius pasą neva gabenantis “į Šiaurę”, kai iš tikro tik kerta tolokai nuo sienos tekančią Imdžino upę. Į Šiaurę galima pasižvalgyti iš visos eilės observatorijų, o savaitgaliais į Imdžingaką iš Seulo veža dviaukščiai autobusai. Patogu iš antro aukšto stebėti nesibaigiančius įtvirtinimus, metalines sienas, besidriekiančias ne tik lygiagrečiai Šiaurės-Pietų demarkacinei linijai, bet ir palei visas upes, visus jūrų krantus: nes Šiaurės Korėja siunčia savo infiltratorius ne tik pakasusi tunelius, bet ir povandeniniais laivais. Į vieną tokių, užplaukusį ant seklumos, galima netgi užeiti Čongdongdžino (Jeondongjin) kurorte rytinėje šalies pusėje.
Vaizdas iš lynų keltuvo į tai, kas atrodo kaip Šiaurės Korėjos siena. Iš tikrųjų įtvirtinimai abipus Imdžino upės yra Pietų Korėjos, bet, kadangi į šią upę galima atplaukti ir iš šiaurės, jie saugo, kad infiltratoriai neišsilaipintų upės krantuose
Korėjos kare, kai komunistinė Šiaurė, lydima kinų, bandė užimti ir Pietų Korėją, žuvo 3 milijonai žmonių, bet didingame memoriale-muziejuje Seule šiauriečio ir pietiečio brolių skulptūros apsikabinusios. Gidė šabloniškai pasakojo “Korėjos ateitį”, kai iš jos – suvienytos – traukiniai važiuos tiesiai Europon, bet čia pat pridūrė “man tai nereikia tų šiauriečių”.
Įtvirtinta Korėjos pakrantė. Jei kas ir išsilaipintų paplūdimyje, negalėtų perlipti šios tvoros, kuri stebima. Įėjiami į paplūdimius, esančius arčiau sienos su Šiaurės Korėja – tik miesteliuose, kur išsilaipinę šnipai būtų pastebėti ir šiaip
Milijonai šiauriečių karo metais pasitraukė, bet jų gyvenimai jau pasikeitė: palaikių namelių pabėgėlių rajonai, ~1953 m. suręsti palei kiekvieno Korėjos didmiesčio kalnus, dabar paversti “Freskų kaimais“, išdabinti menu ir hipsteriškiausiomis kavinėmis. O naujų pabėgėlių, kad ir plačiai linksniuojamų užsienio žiniasklaidoje, vos ~1000 (toks retas šaltinis žinioms apie Šiaurės Korėją!) per metus teatvyksta. Sunku, daugeliui reikia sukti žiedą per Kiniją, Pietryčių Aziją. Juos gyvenimo kapitalizme tenka mokyti nuo nulio.
Pusano menininkų rajonas Gamčeonas – buvęs pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos lūšnynas
Karo memoriale-muziejuje televizorius nuolat rodo ir Dokdo saleles, į kurias pretenzijas reiškia Japonija. Vos ėmęs žvalgytis po jų muliažus sulaukiau pasiūlymo mane nufotografuoti. Nespėjau nė sureaguoti, kai tam samdytas darbuotojas įdavė dvi vėliavėles, permetė kaspiną su tekstu (“Dokdo – korėjiečiams”?) ir ėmė “pleškinti”. Kažkodėl prisiminiau 1929 m., kai lietuviai, inscenizavę pagoniškas apeigas, įkalbėjo Tautų Sąjungos atstovą japoną J. Sugimurą ant Rambyno lietuviškai “pasižadėti” sugrąžinti Vilnių. Bet, priešingai Vilniaus ar abiejų Korėjų konfliktams, Dokdo ginčas pasirodė komiškas. Mat salelių plotas vos 18 hektarų (kaip Kauno zoologijos sodo), jose niekas niekad negyveno, jas valdo Pietų Korėja ir Japonija nė nemėgina to pakeisti. Jei oponentai būtų ne ekskolonistai japonai – turbūt korėjiečiai elgtųsi santūriau.
Karo memoriale turistė paversta Dokdo rėmėja.
Vieni vengė, kiti vaišino
Konfliktai – politiniai, o gyvenime korėjiečiai – draugiški, bet angliškai kalba labai sunkiai – ypač už Seulo ar Pusano. Be kelių korėjietiškų frazių keliautojui verta išmokti korėjiečių raštą – tik šitaip aptikdavau visas viešbučių reklamas, perskaitydavau meniu ir rodykles – lotynų raštas būna tik kai kur. Būgštauti nereikia: korėjiečiai laiko, kad jų raidės lengviausios, ir turbūt nemeluoja, nes jų forma parodo tarimą.
Korėjiečių restorane
Gal gėdydamiesi užsienio kalbų (ne)mokėjimo nuo manęs, net korėjietiškai pasisveikindavusio, keli žmonės spruko lyg nuo prekybos agento. Kai kurie kiti buvo neįtikėtinai paslaugūs: pora moterų, pakvietusių slėptis nuo lietaus po jų skėčiais, e-sporto fanas, aiškinęs man patekimo į stadioną vingrybes, ar mergina, ant suolelio pavaišinusi savo gamintu maistu, išgerti sulčių pakvietęs bažnyčios pastorius. Atrodė, pokalbis su kitos rasės žmogum Korėjoje yra kažkas ypatingo – vieni jo vengia, kiti siekia.
Eilė korėjiečių laukia autobuso atgal iš Namhansanseong tvirtovės Seulo priemiesčiuose kur labai populiaru pasivaikščioti
Pagrindiniai Korėjos miestų prospektai niekad neištuštėja, o vakarais būna net perpildyti. Tačiau eilės Gangname ar prie Seulo bokšto (kur iš pirmo karto nė neturėjau šansų pasiekti lifto) nenuliūdino. Seulas – kaip ir visa Korėja – ne stovi, bet gyvena. Tik stebėdamas šį vyksmą, pats į jį įsiliedamas gali iš tikrųjų džiaugtis ta šalimi.
Žmonės Tedžono gatvėje
Kai pavyko – o keliaujant vienam tai lengviau – buvo tikrai smagu, ir Pietų Korėja pasirodė viena tų šalių, kuriose galėčiau ir gyventi.
Ir mano svajonė išsipildė visiškai netikėtai, per koronaviruso pandemiją, kai Korėjoje radau “saugų uostą” ištisiems keturiems mėnesiams.
Viename Seulo vakarėlių rajonų (prie Konkuk universiteto)
Naujausi komentarai