Vakarų Europa – kelionių vadovai

Oslas – Norvegijos sostinė, bet ten nesijauti kaip „tikrojoje Norvegijoje“. Oslo fjordo nesupa jokie kalnai, į miestą neatsiveria nuostabūs vaizdai nuo viršūnių, ir jam trūksta aiškaus simbolio.

Turbūt todėl ilgus metus Oslas man – kaip ir daugeliui turistų – buvo nebent stotelė pakeliui link Norvegijos kalnų, krioklių, salų ir kitų grožybių.

Pagaliau nusprendžiau Osle stabtelti ilgėliau – ir čia aprašau, kas šiame mieste žaviausia.

Populiariausioje Osle vietoje – Vigelando parke

Osle susiduria turtinga dabartis ir didinga senovė

Didingąją Norvegijos gamtą Osle primena nebent raitytos Oslo fjordo pakrantės. Tik žvelgiant nuo tų krantinių regėsi vieną kitą keltą, daugiaaukščius namus – bet jokių kalnų, jokių krioklių. Kalvos aplink Oslą ne ką aukštesnės nei Vilniuje. Iki „tikrų“ kalnuotų fjordų – apie 5 val. važiavimo automobiliu.

Seni daugiabučiai Osle

Oslas – kitoks didmiestis, nei visi likę Norvegijos miestai. Aplinkui vikingų laikus beveik menančią Akershuso tvirtovę Oslo tiesiose gatvėse viena prieš kitą stoja dvi skirtingos epochos.

Viena jų – XIX a., kai Norvegija priklausė Švedijai ir buvo skurdokas užkampis, tačiau visgi į didžausio Norvegijos miesto – Oslo – pramonę gužėjo skurdūs darbininkai iš visų atkampių kaimų, iškilo ištisos eilės saikingai puošnių keturaukščių daugiabučių, o 1825 m. – ir Karalių rūmai, kuriuose iki šiol gyvena Norvegijos monachai ir priešais kuriuos stovi garbės sargyba – tiesa, tie stovi skandinaviškai laisvai, neįsitempusi.

Karalių rūmai Osle

Bet dar labiau Osle dominuojanti epocha – šie laikai. Laikai, kai 1967 m. atradusi naftą Norvegija tapo viena turtingiausių pasaulio šalių, o Oslas – vienu turtingiausių miestų. Jo gatves nuo tada apsėjo „skandinaviškai nuosaikūs“ tarptautinių biurų pastatai su brangiomis hipsteriškomis kavinėmis pirmuose aukštuose. Turtingu gyvenimu pasidžiaugti osliečiams leidžia ir sutvarkytos krantinės, kur gali ir išsikaitinti pirtyse ant polių tiesiai virš Oslo fjordo, ir išvysti „superprojektus“ tokius kaip 2008 m. Oslo opera, ant kurios stogu gali užlipti tarsi į dirbtinį kalną ir gerėtis miesto panoramomis.

Oslo opera

Osle nėra „senamiesčio“ ir „naujamiesčio“, sena ir nauja čia visada šalia, tose pačiose gatvėse. Seni pastatai kartais griaunami, statomi nauji. Gal dėl to man buvo sunkoka pasinerti į miesto dvasią. Pamatai pro autobuso langą kokių gražių XIX a. vilų eilę, galvoji, štai pasivaikščiosi gražiame sename rajone, bet išlipi, apsidairai, ir supranti, kad pažiūrėjus į kitą pusę, gatvės gale ir dar daug kur – tvarkingi, bet paprasti šiuolaikiniai biurai. Toks architektūrinis chaosas šiaip jau labai tvarkingame mieste. Tiesa, ilgainiui nuobodžiausius pastatus renovuoja į modernesnius.

Sena ir nauja Osle šalia

Yra „atmosferingesnių vietų“, kaip Damstredet gatvelė apstatyti mediniais namais, kokie kitur virto dulkėmis, ar Var Frelsers kapinės greta, po kurių masyviais antkapiais ilsisi žymiausi norvegai, nuo dailininko Edvardo Munko iki dramaturgo Henriko Ibseno. Bet ir ten tik paeik į šalį – ir vėl įvairovė.

Val Frelsers kapinėse

Viena išimtis tikriausiai – Vigelando parkas. Nenuostabu, kad jis – populiariausia Oslo lankytina vieta. Visą 700 m ilgio parko promenadą su vartais, tvorelėm, tiltu ir 200 skulptūrų sukūrė vienas vienintelis žmogus – Gustavas Vigelandas, garsiausias Norvegijos skulptorius. Viskas pastatyta 1924-1943 m. ir puikiai dera tarpusavy. Visos skulptūros vaizduoja nuogus žmones, bet prasmė ten – keisčiausiose jų pozose. Lankytojai ir valandas ten praleidžia bandydami įspėti tų figūrų reikšmes, o ypač ilgai stabteli akščiausiame taške, prie obelisko, sudaryto iš 121 žmogaus, vienas per kitą lipančio į dangų, nuo kur atsiveria gražūs vaizdai į Oslą.

Vigelando parko skulptūros. Čia kūdikiai joja moterimi (motina?) ir užkiša jai burną jos plaukais

Į vieną pusę iš Vigelando parko viršūnės matai senųjų Oslo rajonų bažnyčių bokštus. Į kitą – Holmenkollen šuolių su slidėmis trampliną, dar vieną Oslo simbolių. Taip dera sostinei šalies, kuri, nepaisant mažo gyventojų skaičiaus, žiemos olimpiadose laimėjo daugiau medalių, nei bet kuri kita pasaulio valstybė…

Holmekollen tramplinas žvelgiant nuo Vigelando parko obelisko

Oslo muziejai ir laivai atskelidžia Norvegijos pasaulinę svarbą

Įdomiausi Osle man – jo muziejai, rodantys, kad Oslo ir Norvegijos įtaka pasaulio istorijai – daug didesnė, nei pasakytum pagal jų dydį. Juos lankėme su „Oslo Card“, kai susimokėjus vienkartinį mokestį beveik visi muziejai ir viešasis transportas „nemokami“ (apsimoka, jei lankai kokius tris muziejus per dieną, o Osle, kur be muziejų mažai lankytinų vietų, taip daryti logiška).

Oslo Nacionaliniame muziejuje

Norvegai – jūrininkų tauta; didelė dalis jūrų plėšikų vikingų buvo iš Norvegijos. Tad dauguma geriausių Oslo muziejų susiję su laivais.

Laivo „Fram“ muziejaus širdis – „tvirčiausias prieškarinio pasaulio laivas“, kuris nuplukdė pirmąją ekspediciją, pasiekusią pietų ašigalį. To nepadarė amerikiečiai, tai nepavyko britams (jų ekspedicija žuvo nuo šalčio), bet tai 1911 m. pasiekė norvegas Rualis Amundsenas. Stovėdamas ankštose Framo patalpose nesunkiai galėjau įsivaizduoti tą šaltą ekspediciją į dar šaltesnę Nežinią: juk tada nebuvo nuotraukų iš lėktuvų ir palydovų, niekas negalėjo nė įsivaizduoti, kas laukia pietų ašigalyje. Išvalgęs pietų ašigalį, Roalis Amundsenas, galima sakyti, užbaigė visą žmonijos atradimų epochą… Bet tai buvo tik vienas iš daugybės norvegų pasiekimų poliariniuose kraštuose: tame pat muziejuje yra ir “Gjøa”, laivas, su kuriuo Roalis Amundsenas pirmasis nuplaukė iš Atlanto vandenyno į Ramųjį aplink šaltąsias šiaurės Kanados salas.

Framo viduje

Laivo „Kon Tikis“ muziejuje eksponuojamas plaustas „Kon Tikis“, kuriuo norvegas Tūras Hajerdalis 1947 m. nuplaukė iš Pietų Amerikos į Okeaniją, taip mėgindamas įrodyti, kad Okeaniją apgyvendino Amerikos indėnų, o ne azijiečių, protėviai. Priešingai nei į “Framą”, į “Kon Tikį” įlipti negalima: toks jis mažytis, netvirtas, ir taip neįtikėtina, kad kažkokie niekada iki tol neplaukę norvegai sugebėjo juo 101 dieną plaukti per Ramųjį vandenyną. O po to dar tas pats Hajerdalis iš nendrių pastatytu laivu “Ra II” (irgi tame pat muziejuje) perplaukė Atlanto vandenyną… Tarsi kelionės jūromis būtų norvegų kraujyje.

Kon Tikis

Yra Osle ir Vikingų laivų muziejus, ir bendras jūrų muziejus, o į visus šituos “laivybos muziejus” iš miesto centro galima nuplaukti laivu per Oslo fjordą.

Naftos dėka, Norvegija – viena turtingiausių pasaulio šalių, tad ir Norvegijos nacionalinio muziejaus kolekcija turi mažai lygių: visų epochų, geriausių dailininkų menas ir dizainas: viską apžiūrėti užtruktų ne trumpiau, nei kokį Luvrą. Bet turistus ten labiausiai traukia garsiausias Norvegijos tapytojas – Edvardas Munkas ypač jo „Klyksmas“, toks norvegiškos depresijos atvaizdas. Beje, Osle yra ir atskiras Munko muziejus, bet ten nėjau sužinojęs, kad geriausi Munko darbai – Nacionaliniame muziejuje.

Munko “Klyksmas” Oslo nacionaliniame muziejuje

Norvegijos liaudies muziejus – tai tarsi norvegų Rumšiškės, tik senos trobos čia suvilktos ne kur nors į kaimą, o beveik į Oslo centrą. Galima pasigėrėti nuostabia Norvegijos kaimų ir Oslo priemiesčių medine architektūra, kurią tuose kaimuose ir priemiesčiuose seniai sunaikino progresas. Sužinoti apie „senovinį gyvenimą“, kuris Norvegijoje išliko ilgiau, nei kitur Vakarų Europoje – iki pat kokių 1970-1980 m., kada iš naftos lėšų pastatyti kalnų serpantinai ir tuneliai pasiekė net atokiausius kaimelius, o su jais ir gera medicina, švietimas, bei kita.

Norvegų Rumšiškės – liaudies muziejus Osle

Būtent Osle – masyvioje 1950 m. Oslo rotušėje – teikiama Nobelio taikos premija. Bet greta rotušės stūksantis taikos premijų muziejus pasirodė „silpnas“: ten tiesiog visų premijos laureatų veidai ir viena-kita istorija iš pasaulio negandų.

Oslo rotušė (statyta 1950 m.)

Oslas – vienas brangiausių pasaulio miestų. Tikrai.

Didžiausia priežastis, kodėl Oslas man tapo paskutine nuodugniai aplankyta Europos valstybės sostine – kainos. Net sunku apsakyti, koks brangus Oslas – restoranai, paslaugos, transportas čia kainuoja kokius tris kartus brangiau, nei Vilniuje, o kai kas kainuoja ir penkis kartus brangiau. Mažesni skirtumai tarp užsieninių prekių kainų (drabužių, elektronikos, benzino) – bet kelionėje tai ne taip aktualu. Kelionės diena Osle greičiausiai kainuos kiek trys dienos kokioje Tenerifėje ar dvi savaitės Balyje (neskaitant skrydžių) – gyvenant panašios kokybės viešbučiuose, valgant panašų maistą.

Eilinėje lauko kavinėje Oslo centre, kur kainos apie tris kartus didesnės, nei panašioje vietoje Vilniuje

Internete gali rasti visokius „brangiausių pasaulio miestų sąrašus“ ir Oslas ten visada prie viršaus – nors ir esą „konkuruoja“ su kokiu Tokijumi ar Singapūru. Bet pabuvęs Tokijuje, Singapūre ir kituose to sąrašo miestuose suvokiau, kad, na, tikrovėje Oslas ir anuos “branguolius” kainomis lenkia kartais. Bent jau kainomis, su kuriomis susiduria turistas: juk tai, kad kokiame Tokijuje brangu nusipirkti butą, turistui neaktualu. Iš visų 120+ šalių, kuriose buvau, tik Šveicarija ir Islandija gali konkuruoti kainomis su Norvegija ir jei nebuvai nė vienoje šių šalių Osle lauks lengvas šokas.

Oslo gatvė naktį su įprastu dvigubu raudonu pėsčiųjų šviesoforu

Aišku, daugybei lietuvių bent jau „baisios“ Oslo viešbučių kainos neaktualios: jie randa kur pernakvoti Osle nemokamai. Osle net 43% gyventojų yra ne norvegai, o tarp mažumų viena didesnių – lietuviai (jų Osle – ~3200, o aplink Oslą – dar ~14000, aba ~1%). Tad dažnas lietuvis turi kokių draugų ar giminių Osle. O jei neturi, gerai yra atskristi ryte, išskristi kitos ar dar kitos dienos vakare – taip sutaupysi vieną nakvynę.

Oslo žmonės

Iš Lietuvos į Oslą pilna skrydžių ir jie pigūs. Tiesa, nuvažiuoti iš Oslo oro uosto į centrą kartais kainuoja brangiau, nei skrydžio bilietas… Bet užtat nuvažiuoti paprasta, patogu. Brangesnis traukinys viršija ir 200 km/h greitį, o “lėtesnysis” važiuoja 160 km/h greičiu ir centrą pasiekia per 23 min. Apskritai, Osle keliauti malonu, patogu – bet stebuklų ten irgi nėra. Negali, kaip kokiame Dubajuje, sumokėkęs trigubai save guosti, kad štai už tai gavai greičiausią/aukščiausią/moderniausią pasaulyje patirtį. Oslas patogus, švarus, saugus – bet tik tiek.

Oslo viešajame transporte

Neguodžia Osle ir klimatas: kaip ir kitur Norvegijoje, čia vėsokos vasaros, dažni lietūs ir vėjai, tad kai termometras rodė +16, lauko kavinės buvo pilnos – mat švietė saulė, giedra, to Osle pakanka. Taip pat, kaip ir mažesniuose Norvegijos miestuose, viskas dirba trumpai, ypač anapus trumpučio sezono (pvz. muziejai teveikia nuo 10 val. iki 16 val., kokią 19 val. Oslo centras atrodė it išmiręs), sekmadieniais nedirba jokios parduotuvės.

Oslo daugiabučio laiptinėje stoviu apsirengęs Oslo klimatui

Kaip ten bebūtų, gal Oslas ir nėra iš tų Europos sostinių, į kurias norėtųsi skristi savaitgaliui, bet, jei keliauji kitur į Norvegiją, arba šiaip ar taip skrendi pro Oslą, Osle sustoti verta. Nepamatęs Oslo nematei visos Norvegijos, į Oslą suplaukė daugiausiai Norvegijos turtų, pasiekimų, norvegiškos didybės. Nuo Munko meno iki garsiausių poliarinių tyrinėtojų laivų, nuo didingiausios Norvegijos architektūros – tiek senos, tiek modernios – iki Nobelio taikos premijos įteikimo balių.

Nobelio taikos premijos laureatų citatos ant Nobelio taikos premijos muziejaus

Ar žinote, kad Baltijos jūros viduryje yra atskira salų šalis?

Tai – Alandų salos. 6700 salų ir vos 28000 žmonių! Jų padėtis – tikra Europos anomalija. Alandai yra tarsi Suomijos kolonija, kurioje vienintelė kalba – švedų, o vietinė valdžia turi teisę netgi netaikyti kai kurių Europos Sąjungos teisės nuostatų.

Keliaudamas Alanduose jaučiausi tarsi patekęs į kažkokį literatūros kūrinį. Argi gali būti, kad štai per vos dieną kelionės iš Lietuvos automobiliais ir keltais nukanki į šalį, kuri būtų kietas riešutėlis ne tik “Klausimėlio”, bet ir “Auksinio proto” dalyviams?

Bet Alandai – ne pokštas, ne kokia skandinaviška Užupio Respublika. Jų statusas oficialiai pripažintas Jungtinių Tautų, jie turi visus šalies atributus: pašto ženklus, automobilių numerius, jiems net suteiktas atskiras interneto domenas (.ax).

Kastelholmo pilis Alanduose

Alandai – salynas beveik suaugęs į žemyną

Alandai – keistas salynas ne vien dėl politinių aplinkybių. Ten nesijauti kaip salose – lygumos, miškeliai, geri keliai sudaro įspūdį, tarsi būtum kur Suomijos ar Švedijos žemyne. Net kai kelias pagaliau atsiremia į Baltijos jūrą, niekaip nepasakytum, kad ten – jūra. Mat Alandų salos šitokios tankios, kad jei atstumas nuo vienos iki kitos salyno širdyje keli kilometrai – tai jau daug.

Alandų salų panorama iš Godby apžvalgos bokšto. Visos žemės čia – salos, o vanduo – sąsiauris tarp jų

Daugybės Alandų salų neskiria net kilometras vandens, jos susimazgę it siūlai į tokias sudėtingas formas, kad net apskaičiuoti jų ploto beveik neįmanoma. Tarp pagrindinių salų pastatyti tiltai. Į rečiau gyvenamas kelia nemokami lyniniai keltai. Pagrindiniuose keliuose jie kursuoja kas keliolika minučių, šalutiniuose – kai iškvieti juos mygtuku arba telefonu.

Nors teoriškai Alandų salyno širdis susideda iš daugybės salų, keliautojui jos – kaip viena sala. Štai per pirmą parą Alandų salose mes automobiliu apvažiavome aštuonias salas (suskaičiavau tik dabar, žiūrėdamas į žemėlapį ir pažiūrėjęs, kur ten buvo tiltai ar sankasos).

Sankasa tarp Alandų salų. Kelias galiausiai atsirėmė į sąsiaurį, per kurį reikėjo keltis nemokamu keltu

Kiti, matėme, tą patį darė dviračiais: tai Alanduose labai populiaru, nes žmoniški atstumai (iki keliasdešimt km tarp atokiausių taškų), normalūs grįsti keliai, retas eismas.

Jeigu parodytų Suomijos ežerų nuotraukas ir sąsiaurių bei įlankų tarp Alandų salų nuotraukas – greičiausiai neatskirčiau. Netgi iš vienos aukščiausių Alandų vietų, Godby apžvalgos bokšto viršūnės, regėtas vaizdas priminė ežerų kraštą…

Godby apžvalgos bokštas

Alandų lankytinas vietas kūrė didžiausios Baltijos imperijos

Alandų salos – Baltijos jūros centras. Kai šiais laikais didžioji prekyba eina keliais, geležinkeliais, lėktuvais, Alandai būtų tikras užkampis, bet kai Baltijos jūrą valdė Hanzos pirkliai buvo kitaip.

Alandai tada buvo ir Švedijos širdis – mat Švedija valdė ir Suomiją. Alanduose švedai pastatė Kastelholmo pilį, kurią aplankė ne vienas Švedijos karalius, o jos mūrai nūnai džiugina daugelį į Alandus užklystančių turistų. Išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, prižiūrėtojas parodė kur pilyje galima rasti ir Lietuvos herbą. Mat ten gyveno Kotryna Jogailaitė, ištekinta už Švedijos karaliaus. Nustebau ir Alanduose atradęs gabalėlį Lietuvos.

Kotryną Jogailaitę ir kitus pilies buvusius gyventojus atspindintys herbai Kastelholme

Ilgainiui Švedijos galybę daužė rusai – 1721 m. nusigriebė rytinę Suomiją, o 1809 m. – jau ir visą Suomiją ir Alando salas. Alanduose jie pastatė dar įspūdingesnę, didesnę Bomarsundo tvirtovę, ištisą miestą iš apvalių galingų bokštų-pastatų ir pusės kilometro ilgio barakų, kuriame turėjo gyventi 5000 karių.

Bomarsundo tvirtovės liekanos

Deja, pasidžiaugti šios tvirtovės vaizdais tegalėjau mažo medinio namelio ekrane. Atkurtais kompiuterine grafika. 22 metus statyta tvirtovė per 1845 m. Krymo karą kapituliavo po vos 4 dienų antpuolio. Ir tik pažadėjęs salyną demilitarizuoti Rusijos caras išmeldė jį palikti rusams. Tvirtovės liekanas turėjo susprogdinti savo rankomis ir tik storų mūrinių sienų liekanos mena aną galybę. Net tvirtovės kapines – o jų būta kelių, atskirai stačiatikių, žydų, musulmonų – gretimos Prasto salos miškuose sunku rasti.

Bomarsundo muziejus (dešinėje)

Šiandien tai, kad Alandas buvo vakarinis Rusijos Imperijos fasadas mena tik Rusų paštas Eckero saloje. Toks smarkiai per didelis tam beveik vienaukščiam salynui. Atrodo, galėtų stūksoti kur Vilniuje ar Kaune – Rusijos Imperijos architektūra buvo panaši. Rusai įrengė ir Lemlando kanalą tarp dviejų salų.

Rusų paštas Eckero saloje

Pirmasis pasaulinis karas. Suomija paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos. Alandų likimas vėl pakibo ant plauko: virš 90% alandiečių švedai ir jie norėjo jungtis prie Švedijos. Bet Tautų sąjunga 1921 m. išsprendė ginčą Suomijos naudai: Alandai priklausys Suomijai, tačiau ne kaip jos dalis, o kaip atskira šalis, tarsi kolonija. Todėl 2021 m. – Alandų šimtmetis.

Kodėl Alandai atskira šalis ir ką tai reiškia?

Nors Alandų pušynai ir vandenys stebėtinai primena Suomijos gamtą, ir pabuvęs dešimt minučių jau pradedi įžvelgti skirtumus.

Visos iškabos Alanduose – vien švediškos. Sako, alandiečiai ne itin mėgsta, kai su jais kalbama suomiškai.

Alando salų automobilių numeriai netgi be Europos Sąjungos vėliavėlių. Nors Alandai ES priklauso, čia galioja ne visa ES teisė, tad kai kuriais atžvilgiais jie net nepriklausomesni už daugelį ES šalių. Pavyzdžiui, Alanduose nėra Europos Sąjungos muitų, taip pat Alandų salos turi teisę neleisti pirkti žemės užsieniečiams (tiek Suomijos, tiek Švedijos gyventojai Alandams – irgi užsieniečiai). Taip saugomas unikalus Alandų identitetas.

Alandų salų automobilių numeriuose nėra nei Suomijos, nei Europos Sąjungos simbolių

Vienintelės Suomijos vėliavos, kurias mačiau Alanduose, plazdėjo ant keltų iš Suomijos. Vietiniai kelia tik Alandų salų vėliavas ir vimpilus. „Rusija užkariavo Suomiją ir Alando salas“ – skaitau angliškame apraše muziejuje. Vietiniams nekyla abejonių, kad Alandai nėra Suomija, nors nepriklausomybės jie ir nesiekia. Tose srityse, kurios svarbiausios, jie ir taip nepriklausomi, už Suomiją gyvena turtingiau.

Viršum spalvingų medinių vienaukščių kyla senas bažnyčios bokštas. Dažnas kaimas – vienintelis visoje saloje

Kitokie nei Suomijoje ir Alandų kaimeliai. Daug senesni. Kai kurios mūrinės bažnyčios jų širdyse statytos dar prieš 700 metų, supamos 100-200 metų senumo metalinių antkapių ir kryžių. Kapai puikiai prižiūrėti: velionių (propro)proanūkiai dažniausiai dar gyvena kažkur netoliese. Iki pat šių laikų migracija Alanduose buvo menka: Suomijoje alandiškiai nesijautė savais, Švedija buvo užsienis.

Kiekvieno Alandų kaimo širdyje – ir puoštas stulpas, aplink kurį švenčiama vasaros saulėgrįža.

Vidurvasario stulpas Alandų salose

Kaip nukeliauti į Alandus?

Nustebino, bet Alandus kasmet aplanko tiek turistų, kiek Lietuvą – ~2 mln.!

Kalti didieji Baltijos „kruiziniai keltai“ (cruiseferry). Tie, kurie plaukia tarp Suomijos ir Švedijos, paprastai stabteli Alandų salose. Net kai kurie plaukiantys tarp Estijos ir Švedijos užsuka į Mariehamno uostą.

Kruiziniai keltai atplaukia į Mariehamną

Apsimokėtų netgi jei Alando salose niekas neišliptų. Štai kodėl. Kadangi Alandų salos nepriklauso ES muitų erdvei, sustojimas Alanduose reiškia, kad kelte galima prekiauti neapmokestintomis prekėmis – cigaretėmis, alkoholiu. Plaukdamas tiesiogiai Švedija-Suomija to daryti negalėtum.

Sunku buvo patikėti, kiek brangių svaigalų savo šalyse „iškankinti“ suomiai ar švedai gali užsipirkti „atsargų“ tokiame kelte: ištisus vežimėlius tįsia. Kai kurie plaukia vien dėl apsipirkimo ar gėrimo pačiuose laivuose, kuriuose – ir gyva muzika, kazino bei daugybė kitų pramogų.

Alandų pakrantė

Ir net jei daugelio tikslas nusigauti iš Helsinkio į Stokholmą ar iš Stokholmo į Helsinkį, dar dalies – pasiausti laive (daug girtų veidų ryte!), jeigu jau laivas stoja Alandų saluose, tam tikra dalis keleivių ten ir išlipa, paversdami kelionę keltu per Baltiją tokiu minikruizu ir įsirašydami į savo kelionių istoriją dar vieną aplankytą šalį.

Atplaukia ryte, išplaukia vakare, ar praleidžia naktį. Gal viename iš didelių nykių viešbučių, tarsi perkeltų iš kokios pietų Ispanijos (su baseinais lauke ir, aišku, suomiškomis saunomis).

Turistai ruošiasi į golfo laukus, kurie Alande irgi įrengti

Būtent keltais ir yra logiškiausia atkeliauti į Alandą, taip atvykau ir aš. Itin pravertė atsiplukdytas automobilis: net jei plauktum tik vienai dienai, greičiausiai bus pigiau, nei autonuoma vietoje, o su viešuoju transportu ten sudėtinga. Apskritai keltų bilietai nėra brangūs, nes didelę dalį pajamų keltų kompanijos uždirba ne iš bilietų, o iš prekybos ir paslaugų laivuose.

Lyniniai keltai keliantys iš vienos Alandų salos į kitą

Tačiau galima į Alandų salas ir atskristi lėktuvu – nors reisai yra vos į kelis kitus miestus.

Alandai plyti tolokai į šiaurę ir sezonas ten trumpas – du mėnesiai nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio. Paskui jau „antros eilės lankytinos vietos“, tokios kaip Alandų muziejus Mariehamne, užveria duris, o viešbučiai nuleidžia kainas. Vidutinė temperatūra Alande liepą dienomis +19, naktimis – +11. Žiemų šaltį, tiesa, sušvelnina Baltijos jūra: sausį temperatūra dienomis -0,4, o naktimis -6,4.

Alandų pakrantė į šiaurę nuo rusų pašto Eckero

Begaliniai Suomijos ir Alandų salynai

Keltas iš Suomijos (Turku miesto) į Alandų salas net nesupo. Plaukė 5 valandas, tačiau taip ir neišplaukė į atvirą jūrą, nes nuolat laviravo tarp salų. Iš pradžių tose salose dar regėdavau ir keliukus, automobilius, į milžinišką keltą užvertusius galvas žmones.

Vėlesnėse salose – tik menkus namelius, į kuriuos suomiai atplaukia kelias vasaros savaites praleisti be civilizacijos. Turėti nuosavą salą Suomijoje ar Alanduose – joks stebuklas!

Galiausiai salos ir tam jau buvo per tolimos, per nykios: stūkso tuščios, negyvenamos. Net nesuprasi, kur baigiasi „tikroji Suomija“ ir prasideda Alandai: bet kažkuriuo metu salose vėl pradėjau pastebėti namelius, net vėjo jėgaines. Viena įspūdingiausių – Locmano sala, iš kurios atplaukiančius laivus kadaise pasitikdavo Alandų uosto pareigūnas. Paskutinis posūkis – ir keltas švartuojasi Mariehamno užutėkyje. 10 000 gyventojų miestelyje, kuriame beveik nėra už tuos keltus aukštesnių pastatų. Vos spėjame išvažiuoti su automobiliu, o keltas išplaukia į Stokholmą.

Sala pakeliui į Mariehamną. Sala su nameliu neturi ryšio su sala jai už nugaros

Yra į Mariehamną ir kitas, lėtesnis ir dar „alandiškesnis“ kelias: keltai, stojantys ir nutolusiose Alandų salose, į kurias jau neveda jokie tiltai. „Rekomenduojame pasiimti grynųjų pinigų, nes saloje nėra bankomatų“ – internete pilna perspėjimų apie tokias kelių šimtų gyventojų vieno kaimo saleles, kur teužsuka reti laivai.

Įdomu, kiek šimtų iš tų 26700 Alandų salų regėjau nuo laivo denio: bet kai kurios labiau primena iš jūros styrančius akmenis. Tik ~6500 salų turi pavadinimus ir vos 60 Alandų salų – gyvenamos.

Vėjo jėgainių sala netoli pagrindinės salų grupės

Alandai – populiarios, bet pamirštos salos

Europos salos tarsi priklauso vienam iš dviejų pasaulių. Tas, karštąsias pietines, puikiai žinome kiekvienas, daugelis esame ten buvę ar bent pažįstame, kas buvo. Tenerifė, Gran Kanarija, Malta, Kipras… Kiekvienas vardas asocijuojasi su poilsiu, karščiu, gamta, senove.

Daugelis šiaurinių Europos salų, tuo tarpu, mažai žinomi „užkampiai“, į kuriuos patekti sudėtinga, brangu ir, daugelio nuomone, „neverta“.

Kiaulių safaris – viena daugybės smulkių Alandų pramogų, reklamuojama kelionių į Alandų salas leidinyje, kuris dalinamas vietos parduotuvėse

Alandų salos turi abiejų pasaulių privalumus. Savo plotu jos lenkia Gran Kanariją ar Kiprą, o Maltą pranoksta ir visus penkis kartus. Turi savų grožybių, unikalią atskiros šalies atmosferą. Ir yra lengvai pasiekiamos: iš Lietuvos automobiliu nukeliauti iki Alandų salų (keliantis iš Talino keltu) teužtruks panašiai, kaip nuvažiuoti iki Vokietijos (maždaug vieną dieną).

Kita vertus, jos savaip neatrastos, psichologiškai tolimos. Vėsios Alandų vasaros lėmė, kad masiškai į jas plaukia tik suomiai ar švedai. Net kai savo žmonai pasakiau, kad keliaudami į Suomiją užsuksime į Alandų salas, ji manęs klausė „Kas tai yra?“. Šį bei tą galėjau papasakoti, bet Alandų salos per mažos, kad apie jas būtų pilna išsamių tinklapių ar knygų: ten dar yra galimybių “atradimams vietoje”, kurių Europos Sąjungoje jau likę šitaip mažai.

Pasirodo, Taffel traškučių gamykla-štabas yra Alanduose. Šiuos traškučius dažnai valgau, bet niekada nebūčiau pamanęs, kad jie gaminami tokiame ‘užkampyje’. Gretimoje firminėje parduotuvėje – didelis pasirinkimas

Ir klimato nereikia bijoti, pakanka pasirinkti tinkamą mėnesį kelionei: vasaros Alanduose gražios, žalios, ir paplūdimių salose yra. O svarbiausia kelionę į Alandų salas lengva suderinti su kelione į Suomiją ar Švediją, pridedant papildomą prieskonį.

Išplaukiant atgal į Suomiją jau nekilo mintis manyti, kad Alandai tiesiog – Suomijos regionas. Pernelyg jie saviti, pernelyg daug turi laisvių, kurių net kitos ES šalys netekusios, ir pernelyg jau naudojasi teise vengti visko, kas suomiška. Bet tokiose minišalyse, kaip Alandai, visa tai gali suprasti tik ten nuvažiavęs, persisėmęs vietine atmosfera.

Alandiški metaliniai kryžiai vieną iš salyno bažnyčių supančiose kapinėse

Suomijos pusėje išriedančius iš kelto mus pasitiko muitininkai. Štai taip: atstumą Lietuva-Latvija-Estija-Suomija nuvažiavome be jokių pasienio kontrolių, o čia, atrodo, muitininkai tikrina keliaujančius iš vieno Suomijos valdomo regiono į kitus. Atrodo paradoksas tik jeigu dar nebuvai Alanduose.

Alandų salų lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Alandų salas

Suomija… Prieš akis iškyla ramūs ežerai, salų „karoliai“, nesibaigiantys pušynai ir mediniai miesteliai.

Suomija kažkuo primena Lietuvą, tik viskas padidinta kokius kelis ar keliasdešimt kartų! Ir miškai su ežerais, ir jūros krantų ilgis, ir vasaros dienų šviesa bei žiemos naktų gūdumas. Pagaliau ir pati šalis 5 kartus didesnė už Lietuvą, nors žmonių daugiau tik dvigubai. Daug erdvės!

Ta Suomija ir labai toli, ir labai arti. Arti, nes per dieną gali nuvažiuoti automobiliu. Toli, nes tikrai neapsimoka ten keliauti tik savaitgaliui.

Suomijos salos su daugybėje jų stūksančiais vasarnamiais

Suomijos esmė – nesuskaičiuojami ežerai ir salos

Suomija – tarsi pasakiška šachmatų lenta, kurioje vietoje juodų langelių – mėlyni (vanduo), o vietoje baltų – žali (miškai).

Pušynais apaugusi žemė ir ramūs vandenys čia pinasi tarpusavyje it gyvatės ar labirintų trasos. Ilgai reikia tyrinėti žemėlapį kol supranti, kur baigiasi vienas ežeras ir prasideda kitas; ar tai dar ta pati sala, ar jau kita.

Ežerų Suomijoje 188 000, o salų juose – 98 000. Daugelis ežerų tyvuliuoja šalies pietryčiuose, Ežerų regione. Daugybė jų dešimtis kartų didesni už didžiausius Lietuvos ežerus. Bet to dydžio vienu žvilgsniu nuo kokio ten apžvalgos bokšto neaprėpsi: ežerai taip raityti, tokie pilni salų, kad nuo tavojo kranto iki kito beveik niekad nebus daugiau nei kokie 5 km. Net kai žvelgiau į Saimos ežerą didžiausią Suomijoje ir ketvirtą pagal dydį Europoje, lygiai 100(!) kartų didesnį už didžiausią Lietuvos ežerą Drūkšius, atrodė, kad tas dydžio skirtumas mažesnis.

Saimos ežeras

Todėl populiariausias būdas pajusti Suomijos ežerų dvasią – laivai. Nuo nuomojamų valčių ar kajakų ir kone kiekviename didesniame ežere reklamuojamų ežero kruizų čia moderniais laivais, čia senais garlaiviais plukdančių valandų valandas visokiomis ežerų šakomis ir šakelėmis. Kadaise tai buvo pagrindinis transportas, dabar – labiau pramoga.

Savaip ežerų kraštą atskleidžia net važiavimas automobiliu: gerais, asfaltuotais keliais, kurie čia priliečia vieno superežero „liežuvį“, čia kito, čia vėl to paties. Paskui kerti kokį ežerą sankasa ar tiltu, šonuose pasirodant ir pranykstant vis naujoms žalioms saloms.

Automobiliu važiuojant per Punkaharju ozą, kurio abiejose pusėse – ežerai

Nėra Suomijos ežerų krašte kokių pasaulinės reikšmės lankytinų vietų, kur pakaktų „atsižymėti“ dieną ar dvi ir galėtum pasakyti „matęs viską“ – reikia pasinerti į atmosferą, o ji yra panaši prie daugelio ežerų.

Tačiau vienos gražiausių vietų – Savonlina. Ežero, kuris teka tarsi upė ir todėl neužšąla, saloje ten stūkso Viduramžiška Olavinlinos pilis, XV a. pastatyta švedų, o dabar paversta tokiu pusiau teatru: kasmet vyksta operos festivaliai.

Olavinlinos pilis Savonlinoje. Aplinkinių ežerų srovės tokios galingos, kad jie niekada neužšąla ir net viduržiemį priešai negalėdavo ateiti ledu.

Netoliese – Punkaharju ozas, kurio viršūne driekiasi senas pašto traktas supamas dviejų ežerų, didžiausia pasaulyje medinė bažnyčia Kerimaki (kur jau statyti medinius namus, jei ne Suomijoje!).

Su gamta suaugę suomiai: saunos, grybai, vasarnamiai nuosavose salose

Suomiai myli savo gamtą. Ji paprastų, bet žavių medinių vasarnamių, kuriuose daugelis suomių praleidžia po kelias vasaros savaites. Kai kurie net galimybes atostogauti užsienyje iškeičia į kokią nuosavą atokią gryčią, kartais be elektros ir vandens, su kūrenama sauna.

Namai vienoje Suomijos salų

Kaitintis ten nuogiems tylomis, lįsti į ledinį ežero vandenį – tikras „suomiškas ritualas“, o elektrinės saunos būna kone kiekviename miesto viešbutyje, kempinge ir net… Suomijos keltuose. Smagu buvo grįžus po lietingos lapkričio dienos išnaudoti savąją nemokamą valandą eilinio Helsinkio viešbučio saunoje.

Bet Suomijos dvasia ne miestuose. Kai ir turėti nuosavą salą ežere ar net jūroje suomiams – ne pasaka – ką ten miestai?

Nuoroda į sauną kelte Talinas-Helsinkis. Prie tokių nuorodų Suomijoje greitai pripranti: juk Suomijoje yra 5,5 mln. žmonių ir 2,3 mln. saunų

Suomijos gamtos nežaloja jokios tvoros, o ženklai „privati žemė“ tik informaciniai, bet ne draudžiamieji. Pagal Suomijos įstatymus net ir privačioje žemėje turi teisę statytis palapinę, uogauti, grybauti. Taip, suomiai tai mėgsta gal net labiau nei lietuviai. Tos emigrantų ar turistų į kai kurias Vakarų Europos valstybes pasakojamos istorijos, kad į uogaujančius ar grybaujančius ar sužvejotą žuvį suvalgančius lietuvius ten žiūri kaip į laukinius, tikrai nenutiktų Suomijoje.

Keliu per Suomijos mišką

Suomijos pajūryje – ramus vanduo, ramūs kurortai

Salų karoliais puošta Suomijos Baltijos jūros pakrantė – tarsi veidrodinis Suomijos Ežerų regiono atspindys. Šalies rytuose miškų daugiau nei vandenų, o vakaruose – atvirkščiai. Bet pamatęs atsitiktinę Suomijos nuotrauką net negalėčiau atskirti, ar joje – ežeras, ar koks jūros užutėkis, eilinis sąsiauris nesibaigiančiame Suomijos pakrančių salyne. Jūroje Suomijai priklauso 80 000 jūrinių salų – daugiau, nei turi Tailandas, Filipinai ir Indonezija kartu paėmus.

Hanko kurortas nuo apžvalgos bokšto

Taigi, Baltijos jūros krantas Suomijoje bene labiausiai skiriasi nuo Lietuvos. Jokių smėlėtų paplūdimių besidriekiančių iki horizonto, aukštų tarsi kalvos kopų, kurias plaktų nenuilstančios jūros bangos.

Hanko kurorto paplūdimys – siauras smėlio ruožas supamas akmenų

Net plaukdamas keltu į didesniąsias Suomijos salas niekad nesijaučiau išplaukęs į atvirą jūrą: atrodė tarsi būčiau kokiose mariose. Krantai irgi panašūs, apaugę žole.

Nantalio miestelyje. Suomijoje itin populiarūs laivai

Nėra Suomijos pajūryje ir trankių spindinčių vasaros kurortų, tačiau mediniai pajūrio miesteliai – labai žavūs. Hanko pilna medinių XIX a. vilų, į kurias poilsiauti traukdavo Sankt Peterburgo elitas (Suomiją, kaip ir Lietuvą, tuo metu valdė Rusija). Raseborgas, Porvoo, Nantalis. Ir Rauma – didžiausias Suomijos medinis senamiestis, kur vietomis pasijauti grįžęs šimtmečiu atgal. Tik labai jau viskas švaru, iščiustyta, langai puošti tradiciniais nėriniais.

Įspūdinga Raumos medinė architektūra

Suomijos ir Lietuvos istorijos – vienodi keliai išsiskyrė

Didžiojoje Suomijos pakrantės dalyje kalbama švediškai. Mat švedai Suomiją valdė ~500 metų – nuo XIII a. iki XIX a. Jie Suomijos istorijoje suvaidino panašų vaidmenį, kaip Lietuvos istorijoje – lenkai.

Suomių kalba ir kultūra pasiliko kaimams, o „elitas“ prabilo švediškai (5% Suomijos gyventojų – švedakalbiai). Lietuvos ir Suomijos istorija ir paskui klostėsi labai panašiai: ~1800 m. abidvi šalis užėmė Rusijos Imperija. XIX a. viduryje abiejose abiejose sužibo tautiniai atgimimai: išsilavinę suomiai vėl atrado „suomybę“, o lietuviai – „lietuvybę“ (bet kaip Lietuvoje dalis liko su lenkų kultūra, taip ir Suomijoje – su švedų). Suomija paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos 1917 m., o Lietuva – 1918 m.

Suomių profesoriaus Aukusti Niemi kapas Helsinkio Hietaniemio kapinėse – su Rūpintojėliu ir lietuvišku užrašu. Nes jį 1933 m. pastatė tarpukario Lietuva. Mat Aukusti Niemi dar prieškariu surinko ~3600 lietuvių liaudies dainų, lygino lietuvių ir suomių folklorą, tokiu būdu suvienydamas lietuvių ir suomių tautinius atgimimus

Bet tuomet Suomijos ir Lietuvos istorijos pradėjo skirtis. Jei nepriklausoma Lietuva buvo įtrauktą į konfliktą su Lenkija ir triukšmingai atmetė lenkų kalbą, tai nepriklausoma Suomija švedų kalbą paskelbė antra oficialia, o Alandų salose – vienintele oficialia (Alandai net laikomi atskira šalimi). Iki pat šiol visi pakrantės miestų pavadinimai kelio nuorodose rašomi dviem kalbom: suomių ir švedų. Tie pavadinimai gali skirtis labai smarkiai (pvz. suomiškai „Turku“, švediškai „Åbo“) ir, jeigu žinai tik vieną, o tavo knygoje ar tinklapyje parašytas kitas – gali paklysti. Laimė, Suomijoje angliškai puikiai kalba net ir daugelis senų žmonių: paprasta pasiklausti.

Suomiškas ir švediškas gatvių pavadinimai

Bet ne todėl Suomija šiandien yra turtingesnė už Lietuvą. Taip yra dėl drąsos, kurią suomiai parodė 1939 metais. Sovietų Sąjunga tada Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Suomijai pateikė panašius ultimatumus: „įsileiskite sovietų karius“. Pirmosios trys šalys nusileido – ir galiausiai baigė sovietų okupuotos. Suomija nepabūgo eiti Žiemos karą ir ginklu apgynė nepriklausomybę.

Tiesa, negalima sakyti „Suomija laimėjo“. Ji neteko labai daug. Sovietai užkariavo dalį Suomijos žemių – Vipuris, Pėtsaris ir daug kitų Suomijos miestų tikriausiai jau visiems laikams atiteko Rusijai. Žuvo 25 000 suomių, bet ir 100 000 sovietų, daug jų nuo šalčio, o ne kulkų (turbūt vienintelis karas, kuriame rusai sušalo!). Nors Suomija nebuvo priversta tapti komunistine, jai ir po Antrojo pasaulinio karo teko pataikauti sovietams: mokėti ~6 mlrd. šiandieninių JAV dolerių vertas duokles laivais ir kitomis prekėmis. Politinę karjerą nepriklausomoje pokario Suomijoje daryti galėjai tik jei tau leisdavo sovietai. Suomijoje buvo draudžiama bet kokia neigiama informacija apie Sovietų Sąjungą – pvz. filmai, knygos, laikraščių straipsniai apie komunizmo siaubus. Eiliniai suomiai su tuo susitaikė, nes visą laiką bijojo, kad juos ištiks Čekoslovakijos ar Vengrijos likimas: atvažiuos sovietų tankai ir nepriklausomybė išnyks kaip dūmas.

Paminklas Hanko mieste. Jis buvo statytas padėkoti vokiečių kariams, kurie Pirmajame pasauliniame kare išvadavo nuo Rusijos. Tačiau kai Suomija pralošė Antrąjį pasaulį karą Sovietų Sąjungoje, paminklas buvo pakoreguotas: dabar jis yra tiesiog ‘Suomijos nepriklausomybei’ neminint kada, kaip ir nuo ko

Gal susiteršė sąžinę, bet susikrovė turtus: ~1990 m. Suomija buvo daugiau nei dvigubai turtingesnė už bet kurią valstybę, kurią Sovietai buvo okupavę ar privertę eiti pražūtingu komunistinės ekonomikos keliu. Kai iš socialistinio sąstingio išsivadavusio Lietuva ir Rytų Europa tik mokėsi vakarietiško verslo, Suomija jau turėjo įsivažiavusius “Nokia”, “Hesburger” ir kitus prekės ženklus. Kai lietuviai masiškai emigravo į Vakarus, Suomija jau traukė imigrantus – iš Estijos, Rusijos, arabų šalių ir… Somalio (sakoma, kad pirmieji buvo Maskvos universitetų studentai, neturėję kur dėtis kai sugriuvo Sovietų Sąjunga).

Apskritai Suomijoje labiau nei kur kitur pasaulyje supranti, kokia absurdiška yra ta Rusijos Vakarams įpiršta istorijos versija, neva Sąjungininkų „gėris“ kariavo su Ašies (“fašistų”) blogiu. Suomija didžiąją karo dalį kovėsi būtent Ašies (nacistinės Vokietijos) pusėje, o Sovietų Sąjunga – Sąjungininkų. Tačiau taip atsitiko tik todėl, kad Sovietai be jokios priežasties užpuolė Suomiją, atėmė jos žemes, žudė jos žmones. Tai Sovietų Sąjunga buvo totalitarinė diktatūra, o Suomija – demokratinė šalis. Ir viskas baigėsi žiauriu ir nelogišku sovietų primestu Helsinkio procesu, kuomet demokratiniai Suomijos politikai buvo nuteisti už „pagalbą fašistams“, kuri apsiribojo tuo, kad jie nesutiko atiduoti Sovietų Sąjungai Suomijos ar jos žemių, neįsivedė pragaištingos socialistinės sistemos. Nepasidavė taip, kaip tąsyk pasidavė Lietuva, Latvija ir Estija.

Kuo baigėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikams, kurie pasidavė sovietams, bei apskritai lietuvių, latvių ir estų tautoms – puikiai žinome. 1939 m. Lietuvoje gyveno beveik tiek žmonių, kiek Suomijoje, o šiandien Lietuvoje – perpus mažiau, nei Suomijoje.

Antrojo pasaulinio karo suomių kapai Hietaniemio kapinėse Helsinkyje. Centre – generolo Manerheimo kapas.

Turku ir Tamperė, arba iš kur Suomijos miestuose sovietiški patatai

Mėgstu miestus, architektūrą, bet Suomijos didmiesčių kažkaip nepamilau.

Turbūt todėl, kad žaviausi man miestai, atspindintys kokį nors vieną laikotarpį, stebinantys arba senais ir didingais, arba supermoderniais pastatais, klestinčia kultūra. Antrajam pagal dydį Turku ir trečiajam pagal dydį miestui Tamperei to trūksta: keli įspūdingesni seni pastatai, tarpukario bankai ar gamyklos, paskęsta tarp nuobodžių „dėžučių“.

Turku centre, pasistengus nufotografuoti gatvės fragmentą, kad nepapultų nykūs naujesni pastatai. Rasti tokių nelengva

Daugybė tų daugiabučių, kultūros centrų ar dar ko atrodo it perkelti iš… tarybinių miegamųjų rajonų. Tai ne atsitiktinumas! Tik kad iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai: tai Sovietų Sąjungos – taigi ir sovietinės Lietuvos – architektai prireikus „daug ir pigiai“ pristatyti naujų mikrorajonų įkvėpimo sėmėsi „draugiškoje, bet turtingoje“ Suomijoje bei gana tiksliai viską kopijavo (išskyrus gal medžiagų kokybę).

Nors funkcionalizmas – tasai architektūros stilius be jokių pagražinimų – Suomijoje gimė dar tarpukariu, tikriausiai ne iš gero gyvenimo taip išplito: po Antrojo pasaulinio karo suomiams reikėjo kažkur apgyvendinti 410 000 pabėgėlių iš sovietų okupuotos rytinės Suomijos.

Suomijos jaunimas Turku mieste

Kaip ten bebūtų, tikriausiai esu pernelyg sugadintas sovietinio palikimo – ir niekaip negaliu įžvelgti jokio grožio netgi suomių liaupsinamo tokių pastatų architekto Alvaro Alto kūryboje. Matyt todėl, kad tokio tipo pastatai man iškart asocijuojasi su pro langus košiančiais žieminiais vėjais, žodis-žodin girdimais rusiškais kaimynų pokalbiais, išlaužytomis pašto dėžutėmis ir prišlapintomis laiptinėmis. Tai kas, kad Suomijoje tvarkingiau ir, tikriausiai, viso to nėra. „Gal nenakvojam šitų daugiabučių kieme“ – pakalbėjom su žmona kai keliavome miegamuoju automobiliu – „jie atrodo taip, tarsi tuoj išeitų govėda girtuoklių“. Architektūriniai stereotipai!

Sovietų Sąjungos mikrorajonus įkvėpusi architektūra Suomijoje

Visgi, gražių vietų Suomijos didmiesčiuose yra – nors ne tiek, kad skirti kiekvienam jų daugiau nei pusdienį. Turku labiausiai patiko Turku pilis (XIII a.), Tamperėje naujam gyvenimui prikelti tekstilės fabrikai ir – jeigu vaikystėje tie kūriniai žavėjo – Trolių mumių muziejus. Rašytojos Tuvės Janson sukurti mumiai – tikras Suomijos kultūros prekės ženklas, puošiantis kavines ir turintis ištisą tinklą vien jam skirtų parduotuvių.

Turku pilis

Beje, Tamperėje ligi šiol tebeveikia Lenino muziejus. Paskutinis už Rusijos ribų. Pastate kuriame Leninas susipažino su Stalinu. Įkurtas 1946 m., po to, kai Suomija faktiškai pralošė karą sovietams.

Tekstilės fabrikai Tamperėje su simboliškai iškabintais drabužiais

Helsinkis – šiuolaikinės suomių kultūros širdis

Helsinkis – žaviausias iš didžiųjų Suomijos miestų. Platūs tarpukario ar prieškario bulvarai čia nustelbia nykius pokario daugiabučius. Gražus Suomijos simbolis Senato aikštė su Tuomiokirkko liuteronų katedra, o netoliese – panašaus dydžio Uspenskio stačiatikių katedra. Nes vakarų suomiai perėmė liuteronišką tikėjimą iš švedų, o rytų suomiai – iš rusų.

Uspenskio soboras Helsinkyje

Visgi, galbūt Helsinkiui trūksta senovinio kozirio. Tokio, kaip barokinės Vilniaus bažnyčios, kaip Rygos art nouveau ar Talino įtvirtintas gotikinis senamiestis.

Bet Helsinkyje rasi grožybių, dėl kurių verta ten stabtelėti dienai. Įspūdingiausia pasirodė Suomenlina – Švedijos statyta, Rusijos išplėsta sala-tvirtovė: kas valdė ją, valdė Helsinkį ir Suomiją. Jeigu tokios vietos kaip Kauno fortai kelia susidomėjimą, tiesiog būtina persikelti laiveliu į Suomenliną.

Atplaukiant į Suomenlinos salą-tvirtovę

Savo namais žavi Katajanokos sala, nacionalinio romantizmo veidais – Helsinkio traukinių stotis, o įdomios modernios architektūros pažiba – Tempeliaukio bažnyčia. Požeminė, iškalta uolose, ant kurių pastatytas visas Helsinkis ir didžioji pietinės Suomijos dalis. Helsinkio metro stotelėse irgi matai tas nuogas uolienas.

Tempeliaukio bažnyčia

Nors Helsinkis nėra daug didesnis už Vilnių, jo pastatų masteliai didesni ir todėl dažnai jame filmuojamas Sankt Peterburgas. Helsinkis net surengė 1952 m. olimpiadą (išlikęs Olimpinis stadionas su bokštu) ir tai žymėjo šalies atgimimą po Antrojo pasaulinio karo.

Būtent Helsinkyje stipriausia ir “šiuolaikinė suomių kultūra”, kurios vienas kertinių pagrindų – įvairios jaunimo subkultūros, o ypač – metalo muzika. Metalą vadina “Suomijos popmuzika”, nes ten jis populiaresnis už popsą. Net Euroviziją suomiai laimėjo su gerokai sunkesne nei konkursui įprasta “Lordi” daina. Beje, daugelis suomių kalbą panorusių išmokti užsieniečių, negyvenančių ir neturinčių nieko bendro su Suomija, paprastai yra metalo muzikos gerbėjai. Aišku, tikrosios “metalo muzikos bažnyčios” – įvairūs vasaros festivaliai. Suomiai myli festivalius – įvairiausių stilių.

Suomijos jaunimas mėgsta stipriai ‘neformalią’ aprangą, tatuiruotes ir pan.

Laplandija, arba žieminė Suomija

Daugelis šalių turi turistinį sezoną: laiką, kai klimatas geriausias, keliauti – populiariausia ir viskas brangiausia. Daugelyje šalių tai – vasara.

Suomija irgi klesti vasarą, kai viskas žalia, dienos ilgos.

Bet šiluma greitai baigiasi. Kai kurios lankytinos vietos veikia tik nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio, tada pradeda pigti ir viešbučiai. Tačiau kai jau, atrodo, kad šalis užmigs giliu žiemos miegu ir pradeda plisti suomiams būdinga sezoninė depresija, staiga Vasarinės Suomijos vietoje užgimsta nauja – Žiemos Suomija.

Saulėlydis Suomijos mediniame miestelyje (Porvoo)

Su visiškai naujom lankytinom vietom. Kiekvieną rudenį iš naujo pastatomais sniego ar ledo viešbučiais ar be galo ilgomis žiemos naktimis suplevenančia šiaurės pašvaiste.

Aišku, Žiemos Suomijos sostinė nebe užšalę ežerai ar pašalusios Baltijos krantai, bet Suomijos šiaurė. Suomija – viena vos 7 pasaulio valstybių, valdančių teritorijas, kuriose per Kalėdas išvis nepakyla saulė (o per vidurvasarį – nenusileidžia). Tai – Laplandija su savo unikalia tautybe samiais (išlikusia pagonimis dar ilgiau, nei lietuviai) ir Kalėdų senelio kaimu, kažkaip sugebėjusiu įtikinti pasaulį, kad jis – pats tikriausias. Žieminės Suomijos atmosfera tam tinka!

Medinė vila Suomijoje

Deja, kol kas tos Žiemos Suomijos dar nesu lankęs ir tos žemės, kur Suomijos miškai perauga į taigą pilną prijaukintų, bet laisvai besiganančių šiaurės elnių – mano ateities planuose.

Kaip keliauti po Suomiją

Į Suomiją kartais pasitaiko pigių skrydžių iš Lietuvos, pirmąkart į Helsinkį būtent skridau.

Bet kitą kartą net pats nustebau, kaip greitai ten galima nuvažiuoti savo automobiliu. Kai atėjo laikas grįžti, pernakvojęs Helsinkyje ir įsėdęs į 9:00 išplaukiantį rytinį keltą Helsinkis-Talinas, Vilniuje buvau apie 20:00 – nors pakeliui ir valgiau restorane, stojau degalinėse. Atrodo, į Lenkijos miestus anapus Varšuvos neretai ilgiau užtrunka.

Kelte Helsinkis-Talinas. Įprastinis kelias automobiliu į Suomiją – per Latviją iki Talino, tada keltu. Šie keltai dydžio beveik su kruiziniais laivais, net gyva muzika groja. Daugybė estų kasdien jais rytais plaukia į darbą Helsinkyje, vakarais grįžta.

Automobilis Suomijoje labai praverčia, nes atstumai ten dideli, o pagrindinės lankytinos vietos – ne miestuose. Automobiliai svarbūs vietinei kultūrai: daugelyje miestų ir miestelių nemokamas parkavimas (arba mokamas tik trumpai), tiesa, benzinas vienas brangiausių Europoje. Žavu stebėti senovinius automobilius, kuriuos Suomijoje itin populiaru puoselėti.

Na o viešasis transportas Suomijoje ne tik, kad retas (toliau nuo miestų), bet ir nepigus. Kaip ir visa kita: viešbučiai, restoranai. Tai brangi šalis. Todėl gali būti logiška važiuoti kemperiu. Aišku, didžiausias taupymas jei neužsuki į kempingus – tai irgi nepigu. Bet kiekvienoje gražioje paežerės aikštelėje Suomijos vasaromis pilna “nakvojančių” kemperių – tai saugu, nes Suomija saugi šalis.

Suomiai su senu automobiliu ir priderinta gyvenamąja priekaba laukia eilės į keltą

Kai yra dvi šalys – “Vasaros Suomija” ir “Žiemos Suomija” – niekaip negali visos Suomijos aplankyti per vieną kartą. Iš pradžių turėjau tokią mintį, bet perskaitęs, kiek šiaurės Suomijos įdomybių prieinama tik žiemą, pasirinkau vasarą keliauti tik į pietų Suomiją, na o šiaurės Suomija manęs dar laukia.

Suomijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Suomiją

Kelnas – milžiniškas! Jame – 10,5 milijonų žmonių, panašiai kaip Paryžiuje ar Londone.

Tiksliau, tiek žmonių gyvena ne vien Kelne, tačiau ištisoje Reino-Rūro regiono miestų grandinėje, kuri jau geras šimtas metų praktiškai suaugusi į vieną didelį miestą. Daugelis turistų čia aplanko tik Kelno katedrą ir centrą. O verta pamatyti daugiau – ir labai paprasta.

Gal labiausiai pasaulyje šis regionas atsiduoda stympanko dvasia: toks niūriai fantastiškas XIX a. amžius. Milžiniškos šimtametės kasyklos ir gamyklos, „šėrusios“ Vokietijos karo mašiną, virsta įspūdingais muziejais ir meno projektais, o atliekų krūvos – žaviais kalnais. Žavi unikalūs XIX a. pabaigos transporto sprendimai, kaip pakabinamas geležinkelis.

Gerai išvystytų geležinkelių dėka per pora dienų aplankiau svarbiausias regiono lankytinas vietas ~10 miestų.

Zolverein, Rūro regiono industrijos simbolis

Kelnas ir pramonės pinigais išmūrytos bažnyčios

Kelnas yra garsiausias Reino-Rūro regiono miestas, nors jame gyvena tik 1 milijonas iš 10,5 milijonų regiono žmonių. Dėl to kalta Kelno katedra – trečia pagal aukštį bažnyčią pasaulyje! Vos išeini iš pagrindinės Kelno traukinių stoties ir jos bokštų didybė tiesiog prislegia. 157 m aukštis – dvigubai lenkia aukščiausias Lietuvos bažnyčias. Ir net apkeliavęs visą Europą bent kiek panašaus dydžio senovinių bokštų beveik nesu matęs.

Kelno katedra

Kelno katedros bokštai baigti statyti 1880 metais. Joks nevokiečių miestas negalėjo tada konkuruoti su Kelnu. Miestas, regionas, pati Vokietija buvo aukštumoje. Tūkstančiai kasyklų ir gamyklų, milijonai jų darbininkų, geriausios pasaulio prekės sunešė turtus, kurių užteko pastatyti Kelno katedrai.

Po Antrojo pasaulinio karo sugriautas Kelnas

Deja, iš anos didybės Kelne ir liko tik katedra, dar kelios bažnyčios (pvz. Šv. Martyno bažnyčia), Rotušės bokštas. Milžinišką ir nuostabų Kelno senamiestį tegali pamatyti nuotraukose – dabar testypso pavieniai istoriniai pastatai nuobodžių šiuolaikinių „dėžučių“ jūroje. Regionui turtus sunešusios gamyklos per Antrąjį pasaulinį karą tapo britų bombonešių taikiniais – ir viską prarijo sprogimai, ugnis.

Moderni Kelno filharmonija greta katedros – dar vienas gražesnių naujų pastatų. Bet tikra architektūrinė nesėkmė: kadangi salė po žeme, reikia samdyti darbininkus, kad vykstant koncertams, uždarytų aikštę, nes antraip salėje girdisi aukštakulniai ir riedutininkai

Užuot atstatę viską „kaip buvo“, vokiečiai statė bele kaip – kad tik greičiau apgyvendinti visus paverstus benamiais. Tik bažnyčias atstatė. Bet ir tai dažniau išorę: vidūs – nuobodūs. Kelno katedra – išimtis. Jos bombonešiai nesugriovė. Gal per stebuklą, o gal dėl to, kad jos bokštai padėdavo susiorientuoti. Tik kelis vitražus išdaužė – jie pakeisti moderniais, it sudarytais iš kompiuterio pikselių.

Kelno ‘senamiesčio’ vaizdas

Stympankinis pramoninis Kelno regiono paveldas

Paradoksalu, bet karo taikiniu buvusi pramonė išliko geriau. Milžiniškų kasyklų, plieno cechų ar dujų bokštų niekas ir nestatė dėl grožio. Tad ir atstatyti jie tokie, kokie buvo. Paprasti – bet vis tiek pribloškiantys savo dydžiu, ypač šiandieninį keliautoją, „atsivalgiusį“ didingų pilių ar bažnyčių.

Apie 1980-1990 m. Rūro kasyklos ir gamyklos nyko, užsidarinėjo viena po kitos: algos Vokietijoje išaugo ir samdyti šitiek darbininkų tapo nuostolinga. Rūro miestai virto distopiniais apleistos pramonės laukais: nebeveikiantys kasyklų vagonėlių liftai, trūnijantys kaminai, gamybinių atliekų kalvos.

Zollverein viduje

Viskas ėmė keistis kai Reino-Rūro didmiestis 2010 m. tapo Europos kultūros sostine. „Kultūra tame žlugusiame darbininkų mieste?“ galėjo klausti skeptikai, bet kultūros ten daug. Juk savo XIX-XX a. sandūros aukso amžiuje tai buvo ne tik darbininkų, bet ir gamyklų savininkų miestai. Jie turėjo nuostabias vilas (kaip plieno magnato Krupo Villa Hügel, kur dirbo per 500 tarnų, o dabar galima eiti ekskurisjų). Jie buvo meno mecenatais ir finansavo ne vieną muzijeų ar teatrą (deja, ne visi atlaikė karo audras).

Bet svarbiausia: Reino-Rūro didmiestis kultūrai atidavė ir, atrodo, didžiausią jos priešingybę: tas pūvančias nereikalingas gamyklas. Garsiausia – Zollverein Eseno mieste – net įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ten įkurtas Rūro muziejus pristato ir pramoninį paveldą, ir meną, ir regiono istoriją. Gamyklų kompleksas pernelyg milžiniškas, kad būtų atiduotas vienam muziejui: tad ten ir daugiau muziejų, kavinių, meno prokjektų, erdvių ekskursijoms, net galimybė nardyti, čiuožinėti ar iš seno plieno suvirintas apžvalgos ratas. Toks stympanko pasaulis!

Zollverein dalis su apžvalgos ratu

Nedaug nusileidžia ir Duisburgo landšaftparkas, o naktimis Zolvereiną ir pranoksta: tenykštė plieno gamykla savaitgalių vakarais baugiai nuostabiai apšviečiama. Gali naršyti čia raudonais, čia žaliais ar mėlynais jos koridoriais, laipioti kopėčiomis ir metaliniais laiptais tik šen bei ten sutikdamas kitus turistus besigrožinčius tuo, kas jų tėvų kartai tebuvo bjauri darbo rutina.

Duisburgo Landšaftparkas naktį

Atgimė ir mažesni objektai: gamybinių atliekų krūvos apaugintos žole ir „karūnuotos“ skulptūromis-apžvalgos bokštais virto parkais ir pasivaikščiojimų erdvėmis, o, pavyzdžiui, Oberhauseno gazometras – meno muziejumi su apžvalgos aikštele viršūnėje.

Oberhauzeno gasometras

Tiesa, trūnijančios pramonės Rūro regione per daug, kad visą ją pritaikyti pramogoms ir daugelis pastatų dar laukia savo eilės. O žygis pėsčiomis nuo traukinių stoties iki minėto gazometro vis tiek buvo niūrokas. Taip, įdomu pereiti tilteliu per kažkokį pramoninį tvenkinį ar kanalą, grafičiais aprašinėtais tiltais, bet vis tiek niūru. Bet tas niūrumas savaip žavus.

Einant iki Oberhauzeno gazometro

Jei visgi po pusiau apleistų gamyklų užsinorės tikro senamiesčio, viena geriausių vietų tam – Diuseldorfas.

Diuseldorfo senamiestyje

Traukiniai ir langas į šiuolaikinio vokiečių miesto gyvenimą

Rūro didmiestis nemirė kartu su savo pramone, jo gyventojų skaičius auga toliau. Vokiečiai senėja ir jų mažėja, bet gausėja imigrantų: plūsta arabai ir juodaodžiai. O turkai sugužėjo dar pokariu ir dabar regionas, galima sakyti, vienas jų kultūros centrų: turkų čia gyvena apie pusė milijono.

Ir bevardžiai, nežinomi, bet milžiniški ir gyvi pramoniniai Rūro miestai – puikiausia proga pamatyti „tikrą“ šiuolaikinės Vokietijos gyvenimą. Pavyzdžiui, milžiniškose Karnavalo parduotuvėse, kur vyresnio amžiaus vokietės persirenginėja klaunėmis, „stympankėmis“ ar piratėmis (ir tai tik trys iš dešimčių tūkstančių variantų ruoštis vieniems smarkiausių Europos karnavalų). Arba pro raudonus viešnamių langus matydamas, kaip eiliniam klientui ruošiasi pusnuogės prostitutės (tai Vokietijoje legalu). Arba eidamas Kelno Hohenzollern tiltu ir skaitydamas užrašus ant turbūt milijonų spynelių, kurias ten paliko ne mažesnis skaičius įsimylėjėlių porų: gal daugiausiai jų vienoje vietoje, kiek mačiau pasaulyje.

Tik maža dalis visų porelių spynelių ant Kelno Hohenzollern tilto

Bet gal labiausiai ta „gyvos Vokietijos“ dvasia gyva traukiniuose. Šimtai jų linijų jungia šimtus stočių ir stotelių, nuo pagrindinių hauptbanhof iki visokių atšakų nuo atšakų. Vienas miestas gali turėti ir keliolika traukinių stočių, kuriomis traukiniai laksto nerečiau nei automobiliai kokiu Lietuvos kaimo keliu: kas kelias minutes. Keliauti labai patogu: net ir nepasižiūrėjęs grafikų ir atėjęs į stotį greičiausiai sulauksi reikiamo traukinio ne vėliau kaip po valandos ar net 20 minučių.

Vienoje Rūro regiono traukinių stočių

Nuo traukinių stočių šakojasi tramvajų linijos, kurios miestų centruose driekiasi po žeme tarsi metro, šitaip aplenkdamos kamščius, o kur tų kamščių mažiau rieda keliais. Gal nėra taip „gražu“, kaip „tikras metro“, bet veikia. Dar pridėk autobusus – kurių kai kurie turi savo trasas, atskiras nuo kelių – ir suprasi, kad sistema gana sudėtinga, bet šiais GPS laikais lengvai rasi geriausią maršrutą tarp bet kurių dviejų stotelių.

Viena gausybės karnavalo parduotuvių Kelne

Buvau įsigijęs 24 valandų bilietą (yra ir 48 valandų), į kurį įeina visas regiono viešasis transportas): įdomu, kad jei perki tokį bilietą 2, 3 ar net 5 žmonėms, kaina nedaug didesnė, nei vienam žmogui. Taip regiono viešasis transportas mėgina kovoti su automobiliais: juk jeigu, tarkime, 3 žmonės turėtų mokėti už tris „dienos bilietus“, labiau jiems apsimokėtų nuomotis automobilį.

Tunelis Duisburgo Landšaftparke naktį

Tiesa, „pramoniniai“ taškai nebūna miestų centruose ir todėl į juos tenka važiuoti su dviem persėdimais, o paskui dar nemažai eiti pėsčiomis: todėl pramonės ir meno projektų mėgėjams automobilis vis tiek gerokai patogiau.

Vupertalio kabantis traukinys ir pamiršti miestai

Beje, net ir tankiosios traukinių linijos nėra kažkoks naujas stebuklas. Jos statytos 100, beveik 200 metų, atmena pramonės dvasią. Pati garsiausia ir unikaliausia – Vupertalio švebeban. Dar vienas žiupsnelis stympanko: tas traukinys bėgiais ne važiuoja, bet kabo ant jų! Atsisėdus paskutinio vagono gale, atsiveria nuostabus vaizdas. Iš interneto parsisiunčiau nemokamą audigidą: taip važiuodamas švėbebanu išgirdau miesto, regiono istoriją. Ir net bilieto pirkti nereikėjo: galiojo tas pats 24 val. visuotinis viešojo transporto bilietas. Kitur pasaulyje toks ypatingas transportas būtų turistinė atrakcija su turistine kaina – bet Vupertalyje, kurio vardo daugelis europiečių negirdėjo, buvome vieninteliai tuo metu juo važiavę turistai.

Prasilenkia Vupertalio Švėbebano traukiniai

Gerai „sukaltas“ audiogidas apie Vupertalį bėrė vienas už kitą įdomesnius faktus. Pasirodo, ten jau virš 150 metų yra „Bayer“ vaistų kompanijos štabas, ten sukurtas aspirinas ir išpopuliarintas heroinas. Pasirodo, ten gimė komunizmo „bendraautoris“ Frydrichas Engelsas – jį įkvėpė blogos sąlygos miesto fabrikuose. Pasirodo, ten veikia Pinos Bauš teatras.

Iki buvusios XIX a. didybės atstatyta Švebebano stotis

Visi vardai, pavadinimai pažįstami iki kaulų smegenų. Tik patį Vupertalį iki tol buvau girdėjęs tik dėl paties švebebano. Ir tai tik todėl, kad domiuosi geležinkeliais, transportu: mano bendrakeleiviai ir švebebano nežinojo, jo vaizdas sukėlė juoką iš netikėtumo.

Švėbebanas Vupertalyje

Vupertalis maždaug Vilniaus dydžio – ne didžiausias iš visų regiono miestų. Turbūt panašių istorijų ir įdomybių galima pririnkti apie kone kiekvieną jų – juk tai buvo XIX-XX a. sandūros pramoninio pasaulio viena širdžių. Ir kiekvieno jų pavadinimas būtų vienodai „beveik nežinomas“.

Reino-Rūro didmiesčio unikalumas – tai, kad jis neturi vieno centro – ir yra didžiausia jo problema. Jis tiesiog neturi vieno lengvai išreklamuojamo pavadinimo (kas gi žino „Reino-Rūro aglomeraciją“?), o kiekvienas paskiras jo miestas nėra toks ypatingas, kad išgarsėtų pats savaime. Išskyrus gal Kelną su savo katedra – bet ir tai, kažin ar verta savaitgaliui keliauti vien į Kelną kai ten ir įdomi praktiškai vien ta katedra.

Kelno senamiesčio panorama su Katedra ir Šv. Martyno bažnyčia

Daug vyresnių žmonių, pavyzdžiui, žino, kad Bona buvo Vakarų Vokietijos sostinė – tačiau tai ir yra vienintelis dalykas, kurį žino apie Boną. O juk Bona – tas vos 300 000 gyventojų turintis meistas – Vakarų Vokietijos sostine parinktas ne šiaip sau, o dėl to, kad yra kur kas didesnės Rūro aglomeracijos dalis. Tos, į kurią įeina ir Kelnas, ir Vupertalis, ir Esenas, ir Diuseldorfas, ir Duisburgas, ir Dortmundas ir dar begalė mažesnių miestų.

Kelno ir Rūro regiono lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Kelną ar Rūro regioną.

Amsterdamas turi prieštaringą reputaciją.

Viena vertus, tai – „Šiaurės Venecija“, kanalų ir laivų pilna vienos turtingiausių imperijų – Olandijos Imperijos – sostinė su jaukiais senais nameliais ir didingais garsiausių menininkų muziejais.

Kita vertus – „dviračių sostinė“, kur driekiasi dviračių gatvės ir „magistralės“, daugiaaukščiai jų parkingai, o dviratininkų beveik tiek, kiek pėsčiųjų.

Ir trečia – nepadorumų miestas, kurio vitrinose staiposi pusnuogės prostitutės, o narkotikai legaliai pardavinėjami prestižinėse parduotuvėse.

Visos šios Amsterdamo pusės – tikros ir gyvos. Dėl visų jų kartu šis miestas Europoje neturi analogų. Ir kiekvieną vasarą, kiekvieną savaitgalį, jo centrą užgula minios turistų.

Ekskursijos Amsterdamo kanalais

Nepadorusis Amsterdamas ir Raudonųjų žibintų kvartalas

Pirmąsyk Amsterdame lankiausi dar būdamas keturiolikos, ir tada man labiausiai įstrigo būtent ta „nepadorioji“ miesto pusė. Pirmą kartą mačiau viešai besisiūlančias prostitutes, transvestitą, užuodžiau žolės kvapą, stebėjausi sargių automatais kiekviename tualete. Pirmą kartą man tiesiog gatvėje pasiūlė narkotikų – ir iš karto kokaino.

Tiesa, kokainas Olandijoje niekad nebuvo legalus. Užtat „žolė“, visokiausi grybukai – ne tik teisėti, tačiau ir tapę tikru miesto simboliu. Be tikrų narkotikų parduotuvių (vadinamų “coffee shop” ar “smartshop”), klesti visokiausi „narkotiniai suvenyrai“: kanapių skonio ledai ar saldainiai, paženklinti „legalu išvežti iš Olandijos“. Kaipgi neparveši iš Amsterdamo ko nors tokio?

Plakatas Amsterdame kviečia švęsti kanapių išlaisvinimo dieną. Su narkotikais susijusių plakatų ir grafičių mieste daug: nuo teigiamų iki “prašome nerūkyti čia žolės”

Tokių vietų yra visame Amsterdame. Tačiau daugelyje rajonų jos – tam tikra niša: tikrai ne kiekvienas amsterdamietis yra narkomanas ar naudojasi prostitučių paslaugomis. Užtat viename Amsterdamo rajone tai, už ką kitur Europoje sodinama į kalėjimą, ne tik nėra tabu, bet ir yra vieša norma.

Tas rajonas vadinamas De Wallen, tačiau vertimuose į anglų kalbą jis įvardijamas taip, kaip jį jau gal virš šimto metų jį vadina užsieniečiai: „Raudonųjų žibintų kvartalas“. Jis yra pačiame miesto centre, greta centrinės Dam aikštės ir Karalių rūmų ir jo gatvės gali atrodyti tokios pat jaukios, kaip ir bet kurios kitos Amsterdamo senamiestyje, kol neįsižiūri geriau.

Amsterdamo centrinė Dam aikštė ir Karalių rūmai. Priešingai daugeliui rūmų šie labiau primena miesto pastatą, be jokio parko aplink. Olandija visad buvo miestiečių-pirklių imperija.

Iškabos ten skelbia: „Purvini peniai“, „Surišimas, paskui seksas“, „Porno teatras“, „Video kabinos“ ir pan. Veikia daugybė „Marihuanos muziejų“ (parduotuvių). O vitrinose, kaip prekės šypsodamosis staiposi gyvos moterys.

Jos – smulkios verslininkės: nuomojasi langus iš savininkų, moka mokesčius. Palyginus su daugeliu Europos raudonųjų žibintų kvartalų, Amsterdamo kvartale beveik viskas – net stebėtinai švaru ir balta. Amsterdamas savo reputacija didžiuojasi: stovi paminklas prostitutei, gal vienintelis pasaulyje, veikia prostitucijos muziejus, populiarios ekskursijos ta tema.

Vitrinų su prostitutėmis fotografuoti negalima, taigi, čia tik nekalčiausios Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalo iškabos – pvz., parduotuvė sadomazochistams (SM)

Šiaip ar taip, Amsterdamas (ir Olandija) pats pasirinko būti tokiu. Sakote, jis perdėm liberalus, „sugadintas“ šių laikų? Paradoksas, bet yra priešingai. Viduramžiais, kai pastatyti didingieji Amsterdamo pastatai, prostitucija buvo legali kone visoje Europoje, netgi… Popiežiaus valdose Romoje. Žmonės žiūrėjo į ją taip, kaip šiais laikais į neištikimybę: laikė nuodėme, niekino prostitutes ir jų klientus – tačiau nė į galvą niekam neatėjo už tai bausti. Ir panašūs dalykai į tuos, kurie vyksta Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartale, visiškai teisėtai vykdavo ir Lietuvoje.

Draudimai atėjo tik naujaisiais laikais, kai religingieji krikščionys perkėlė savo moralines nuostatas ir į įstatymus. Olandija iš pradžių tam pakluso, bet XIX a. persigalvojo. Priešingai, nei reikalavo religija, ji rašė įstatymus ir vėliau: pavyzdžiui, pirmoji pasaulyje įteisino gėjų santuokas. Nieko keisto: religija apskritai Olandijoje neįtakinga. Daugybė bažnyčių – netgi pačių įspūdingiausių, kaip Naujoji bažnyčia greta karalių rūmų – virtusios muziejais ar dar kuo. Kai kurios nugriautos. Pasak apklausų, vos 9% olandų tebetiki į tradicinį protestantų tikėjimą ir, tiesą pasakius, netgi šeštadalis kunigų prisipažįsta esantys ateistai!

Amsterdamo naujojoje bažnyčioje mums lankantis – pasaulio žurnalistinių fotografijų paroda. Mišios čia jau seniai nebevyksta nors tai – bene svarbiausia Amsterdamo bažnyčia, kurioje iki šiol karūnuojami Olandijos karaliai

Dar vienas paradoksas(?) – šiandien tam olandiškam liberalizmui kelia grėsmę nebe religija, tačiau ateistai. Tiksliau – Europoje išpopuliarėjęs kultūrinis marksizmas su savomis moralinėmis vertybėmis, kuriam prostitucija – moterų išnaudojimas, prostitutės – aukos, klientai – nusikaltėliai. Panašių pažiūrų žmonės greta paminklo prostitutei vis atneša kitą – surištą moters kūną, kuris kažkur paskui vis dingsta. Kol kas Amsterdamas atsilaiko prieš šūkius drausti prostituciją ar naudojimąsi ja ir, kas be ko, pagrindinės tokių draudimų priešininkės – pačios prostitutės, čia turinčios net profsąjungą.

Paminklas prostitutei Amsterdame

Amsterdamo centre – kanalų labirintas

Amsterdamas nėra toks didelis miestas, kaip daugelis panašios svarbiausių Europos sostinių. Jame gyvena tik 1 mln. žmonių, tačiau kone visos lankytinos vietos išsidėsčiusios kanalų išvagotame centre.

Amsterdamas lyginamas su Venecija, turi net daugiau už ją tiltų. Visgi, tai nėra Venecija: kiekvieną Amsterdamo namą galima pasiekti ir automobiliu, autobusu, tramvajumi. Kanalai nenaudojami transportui. Kai kuriems amsterdamiečiams jie – gyvenamoji vieta (prišvartuoti „gyvenamieji laivai“), o daugeliui turistų – hobis. Plaukiojančių laivų ir laivelių kiekiu Venecijai vasaromis jie nelabai nusileidžia, ir visa tai – ekskursijos, be kurių joks savaitgalis ar savaitė Amsterdame keliautojams neįsivaizduojami. Nuo didelio laivo atviru deniu iki vandens dviračio – ekskursijos galimos bet kokia priemone.

Laivai-namai Amsterdamo kanalo šonuose. Viename jų – laivo-namo muziejus

Nuo kanalų itin įspūdingai atsiveria senųjų Amsterdamo namų fasadai. Siaurų ir aukštų – kiekvienas priklausydavo vienai turtingai pirklio šeimai. Skirtinguose aukštuose gyveno šeimininkai, tarnai, veikė sandėliai. Svarbi puošmena – stogas: seniausieji stogai – trikampiai, vėlesni – laiptuoti, varpo formos. Stogų priekyje – kabliai: tik prie jų pririštomis virvėmis galima į pastatus pro langus įkelti didelius daiktus, tarkime, baldus (juk laiptinės siauros).

Nemažesniu architektūros (inžinerijos) stebuklu yra ir patys kanalai, puslankiu supantys miesto centrą, susikertantys sankryžomis. Tokiais kanalais išvagota visa Olandija (pakanka žvilgtelti pro lėktuvo iliuminatorių kai leidiesi Amsterdamo oro uoste). Ten, kur yra šios žemės (ir Amsterdamas), anksčiau tyvuliavo jūra. Ji buvo nusausinta, o vandens perteklius nukreiptas į šiuos kanalus ir išpumpuojamas. Šitaip nuo 1300 m. Olandija savo plotą pasididino 20,5%, arba šeštadalio Lietuvos dydžio teritorija. Ir nors šiandien tokia inžinerija gal nublanksta prieš visokius arabų šeichų išmislus ir dirbtines salas, įsivaizduokite, kad visa tai vyko prieš 500 metų.

Olandijos peizažas su kanalais iš į Amsterdamą besileidžiančio lėktuvo

Be dviračio Amsterdame – kaip be kojų

Viena olandė, kurią pažinojau paauglystėje, sunkiai suprato du dalykus: kaip aš nemoku plaukti ir kaip aš nemoku važiuoti dviračiu. Plaukti olandai mokomi dar pradinėse mokyklose: kai šitiek jų žemių – žemiau jūros lygio, pralaužus dambas yra įvykę baisių potvynių, ir mokėjimas plaukti gali būti gyvybės ar mirties klausimas (1952 m. potvynyje žuvo 2500 žmonių).

Na o dviratis ten, ypač Amsterdame – pagrindinė transporto priemonė. Automobiliai, pėstieji, dviratininkai – visų jų, iš pažiūros, Amsterdame yra maždaug vienodas skaičius. Ir visi turi savo kelius: egzistuoja dviračių gatvės, net „magistralės“ (su skiriamąja juosta), o didieji prospektai turi kone vienodos svarbos automobilių, dviračių ir pėsčiųjų juostas. Yra atskiros dviračių perėjos (kur žalia dega taip trumpai, kad pėstysis spėtų nebent bėgte), o miesto centre švartuojasi dviračių parkingo laivai – amsterdamiečiai ten gali palikti savo transporto priemones ir toliau eiti pėsti. Nereikia ieškoti vietos prie tiltų turėklų, kurie visi ištisai apraišioti dviračiais.

Dviračių aikštelė prie Ei “upės”

Dviračių entuziastams Amsterdamas – tikras rojus, tačiau pėsčiajam dėl to tik daugiau kliūčių. Eidamas per platesnę gatvę turi praleisti dviračius, automobilius, vėl dviračius – ir nė vienas srautų nenustygsta. Ir dviratininkai dar „nuožmesni“, nei automobilininkai: piktai skambins, tačiau nestabtels.

Ei [Ij] kadaise buvo įlanka, tačiau, nusausinus vis daugiau ir daugiau žemės, šis Amsterdamo kelias į jūrą labiau primena platų kanalą. Tiesa, kanalais į jį atplaukia net kruiziniai laivai

Naujasis Amsterdamas – architektūrinė katastrofa

Dviračiais galima nesunkiai važinėti ne tik po Amsterdamo centrą, tačiau ir nuvykti į jo priemiesčius. Tiems nykiems priemiesčiams turistai turėtų būti dėkingi, net jei į juos važiuoti ir neketina. Mat XX a. viduryje Olandijos architektų tarpe populiarios buvo panašios mintys, kaip Sovietų Sąjungoje: neva reikia statyti naujus rajonus iš didelių vienodų daugiabučių, palikti tarp tų pastatų atvirus kiemus „poilsiui“, atskirti automobilių ir pėsčiųjų srautus.

Taip gimė Bijlmermeris, tikriausiai pats akiplėšiškiausias tokio modernizmo pavyzdys pasaulyje. Kai ~1969 m. pastatytas, jis iš paukščio skrydžio atrodė kaip vienodų šešiakampių kiemų korys. Tačiau olandai, priešingai nei Sovietų okupuoti lietuviai, turėjo pasirinkimą, kur gyventi. Ir jie „balsavo kojomis“: nepirko Bijlmermeryje butų. Daugiabučiai stovėjo apytuščiai. Kaip tik tuo metu į Amsterdamą prasidėjo masinė imigracija iš kolonijų, kurių Olandija neteko (1975 m. suteikė nepriklausomybę Surinamui). Taigi, Bijlmermerį apgyvendino imigrantai – jiems pinigų nepakako, kad būtų išrankūs būstui. Rajonas pasidarė nesaugus ir visi jo pliusai, kuriuos įsivaizdavo architektai, bet taip niekada ir nesuprato eiliniai žmonės, pasirodė besą minusai: kai automobilių vairuotojai ir pėstieji nemato vieni kitų, pėsčiųjų zonos pasidaro dar atokesnės ir nesaugesnės ir t.t.

Dviračių gatvė po Amsterdamo traukinių stoties nauju korpusu. Tai jau – naujesnis architektūros kūrinys, po visų Bijlmermerio klaidų

Galiausiai turtingoji Olandija priėmė kitą radikalų sprendimą, kuris neprieinamas mažiau turtingoms šalims, tokioms, kaip Lietuva. Bijlmermerį ne renovuoti, o tiesiog… nugriauti ir pastatyti iš naujo, suplanuotą kitaip! Tik keletas senųjų „korių“ palikti kaip pavyzdžiai, kitko – jau nebėra. Tačiau ir perstatytuose pastatuose vyrauja imigrantai, kurie sudaro jau 53% Amsterdamo žmonių.

Imigrantai ir turistai gelbsti Amsterdamo tradicijas?

Daugelis Europos miestų, kuriuose imigrantai sudaro šitiek daug žmonių, o dargi šurmuliuoja turistų minios, supanašėja tarpusavyje. Visuose juose – tos pačios kultūros (tarkime, arabų ar afrikiečių imigrantų ir britų ar rusų turistų), kurios nusveria vienintelę ten autentišką ir tikrą – vietinę kultūrą bei jos tradicijas.

Įvairiarasiai amsterdamiečiai rūko. Šiandien vos 45% amsterdamiečių – olandai, o dauguma – imigrantai ar jų vaikai

Tačiau Amsterdamui tas kol kas negresia: unikalios jo pusės egzistuoja toliau. Ant dviračių čia džiugiai sėda ir turistai, ir imigrantai. Raudonųjų žibintų kvartale vos 5% prostitučių gimusios Olandijoje, o tarp klientų irgi vyrauja namie nieko panašaus negalintys legaliai patirti britai ar prancūzai. Turistai noriai ragauja ir narkotikų. Kartais net atrodo, kad kai kurios Amsterdamo tradicijos jau merdėtų, jei ne atvykėliai: kiek kartų sumažėtų klientų, jei juodaodes, azijietes ar rytų europietes Raudonųjų žibintų kvartalo languose pakeistų olandės (imančios olandišką valandinį atlygį), jei nebeatvyktų klientai iš užsienio.

Na o Amsterdamo kanalų, įdomios architektūros jokie atvykėliai net norėdami nepakeis.

Kanalų sankryža Amsterdame žvelgiant nuo vieno tiltų

Aišku, masinis turizmas turi ir minusų, kurių didžiausias – būtent visos tos minios. Kai kurios populiariausios Amsterdamo lankytinos vietos netgi atsisakė bilietų kasų: joms pakanka klientų, kurie nusiperka bilietus internetu iš anksto.

Bet net ir tai nėra paprasta. Man taip ir nepavyko patekti į Anos Frank namą, kuriame olandų šeima nuo holokausto slėpė garsųjį dienoraštį parašiusią žydę paauglę: bilietai internete prekyboje pasirodo ne vienu metu, bet nė karto nepavyko nueiti į svetainę tada, kai jų buvo pasiūloje reikiamai dienai. Jei norite būti užtikrintas, bent jau vasarą turite pirkti prieš mėnesį, bet tada daug kas dar nežino tikslių kelionės planų…

Eilė prie Anos Frank namo (pats muziejus – kairėje). Visi šie žmonės turi internetu įsigytus bilietus, bet vis viena privalo laukti eilėje

Tiesa, „gyvai“ išvydęs „Anos Frank namą“ pernelyg nesigailėjau nepatekęs: dabar tai naujai pastatytas šiuolaikinis daugiaaukštis, o senasis namas tesudaro dalį muziejaus. Maža to, negalėjau išmesti iš galvos, kad iš liūdnos Anos Frank istorijos daromas savotiškas verslas: priešingai daugeliui genocido atminimo vietų, šis – mokamas ir gana brangus, siūlomos ir visokios papildomos prekės (turi net internetinę parduotuvę webshopannefrank, kur Anos Frank pašto ženklai ir pan.). Galų gale, ir pati Ana Frank – tik viena daugelio holokausto aukų. Įdomu, kiek tokių mergaičių ir berniukų irgi rašė dienoraščius, tik jų niekas neišspausdino ar juos sunaikino?

Tačiau Amsterdame lankytinų vietų – labai daug. Jei pavėluosite internetu nusipirkti bilietus į Van Gogo muziejų, rasite ir gerokai daugiau įspūdingų meno muziejų. Juk Amsteramas – olandų kultūros širdis, o olandų kultūra pagimdė daugybę pasaulinės reikšmės dailininkų.

Amsterdamo nacionalinio muziejaus 1885 m. statytas didingas pastatas. Tai – vienas dvidešimties populiariausių muziejų pasaulyje, garsėjantis savo meno kūriniais

Svarbu nesivadovauti reklamomis, o pasiaiškinti pačiam. Vietos, kurios garsiausiai reklamuojasi, dažnai ir investuoja daugiau į reklamą, nei kokybę, gyvendamos iš tų milijonų turistų, kurie atskrenda į Amsterdamą nesusiplanavę, ką veikti, ir bemat įpuola į kokius “spąstus turistams”. Amsterdamas sklidinas visokiausių “muziejų”, kurie iš tikro tėra parduotuvės, o taip pat skambiai pavadintų brangių pramoginių muziejų (Tiuso vaškinių figūrų, Riplio “įvairenybių”, Kankinimų, Sekso) – iš kurių klientai, remiantis internetiniais įvertinimais, neretai išeina nusivylę kainos ir kokybės santykiu ir, be to, nieko naujo nesužinoję nei apie Amsterdamą, nei apie Olandiją.

Jei turite Amsterdame daug laiko arba ten gyvenate – be abejo, galite aplankyti ir tokias vietas, tačiau jei keliaujate tik savaitgaliui – geriau jį paskirti autentiškoms vietinėms vietoms ir patirtims. Ir tokių patirčių Amsterdame daugiau, nei daugelyje Europos sostinių.

Amsterdamo kanalas. Gėlės – dar vienas miesto simbolių

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Madridas nebuvo viena tų Europos sostinių, į kurią žūtbūt plūsdavo turistai. Kelionė į Ispaniją daugeliui – visų pirma pakrantės, paplūdimiai, salos, gal dar Barselona…

Tačiau pastaraisiais metais, pigių skrydžių bendrovėms atidarius daug reisų, Madridą turistai tiesiog užplūdo. Per pastarąjį savo pusidenį Madrido lankytinose vietose vien lietuvių keliautojų sutikau keturis.

Iš viso Madride buvau tris kartus ir dalinuosi mintimis, ką pamatyti ir nuveikti šiame mieste per savaitgalį ar kelias dienas ir kuo Madridas visgi ypatingas.

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Įspūdingiausios Madrido vietos – aplink vieną gatvę

Daugelis lankytinų vietų Madride yra netoli pagrindinės miesto ašies – Calle Mayor gatvės, vėliau pereinančios į Calle de Alcala.

Ašies vakariniame gale – Karalių rūmai (XVIII a.) ir Madrido katedra. Karalių rūmuose karalius nebegyvena, tad, neskaitant oficialių priėmimų, jie atiduoti turistams. Bilietai brangūs, tad užeiti verta tik arba jei nesate buvę jokiuose Vakarų Europos valdovų rūmuose, arba jums tokie rūmai labai patinka (šiaip visi rūmai su prabangiais baldais ir koridoriais, amfiladomis ganėtinai panašūs vieni į kitus).

Madrido katedra. Kaip ir Barselonos Šv. Šeimos katedra, tai buvo “šimtmečio statybos”: pradėta statyti 1879 m., katedra pašventinta tik 1993 m.

Eidamas į Calle Mayor rytus, praeini romantišką Plaza de la Villa aikštę gali užsukti į Plaza Mayor – senąją centrinę Madrido aikštę. Visa ji – neįtikėtinai simetriška, nes nuo pat XVI a. iš visų pusių supa beveik vienodi pastatai. Tai buvo širdis Ispanijos, kuri dar valdė didžiąją dalį Amerikos. Būtent tos Ispanijos karaliai ir sumanė 1561 m. sostinę perkelti į Madridą, tada 30 tūkst. gyv. turėjusį miestelį, ir paversti jį didmiesčiu.

Plaza Mayor aikštė

Dar toliau – Puerta del Sol puslankis. Ten XIX a. ir XX a. pradžios Madridas. Mano nuomone, pats įspūdingiausias Madridas: pastatai statyti puošnūs kaip senovėje, tačiau aukšti lyg šiais laikais. Su skulptūromis ant kupolų, su veidais ant kolonų, kiekvienas – tarsi atskiras meno kūrinys. Ko verti vien Cibelės rūmai pačioje pagrindinės Madrido lankytinų vietų ašies pabaigoje, statyti tiesiog kaip pašto administracinis pastatas. Užkilę į jų bokštelį ir apsidairę, matysite daug tokių „aukštuolių“: bankų, telekomo rūmų, jūrų muziejaus ir t.t. Daug jų yra aplink Gran Via gatvę, vieną įspūdingiausių Madride, atsišakojančią nuo pagrindinės turistinės ašies.

Madrido Gran Via pastatai

Matosi nuo Cibelės rūmų bokšto ir didelis Bueno Retiro miesto parkas, kuriame nuo įkūrimo 1680 m. iki pat XIX a. galėjo vaikštinėti tik monarchai ir kiti svarbūs asmenys, simboliniai Puerto de Alcala miesto vartai (1778 m.).

Ir, anapus jų, daug paprastesni XX a. vidurio pastatai. Statyti jau po Ispaniją nusiaubusio pilietinio karo (1936-1939 m.), valdant diktatoriui Fransiskui Frankui. Apie jokį grožį ten jau ir kalbėti negalima – kaip ir daugelio pokario Europos daugiaaukščių atveju.

Cibeles rūmai Madride

Tiesa, tie pastatai toli nuo centro. Centras – visas puošnus, senovinis, be jokių modernių betoninių monstrų. Ir už tai irgi turėtume dėkoti Frankui. Nes būtent jo jo dėka Madridas (ir Ispanija) išvengė dviejų didžiausių XX a. Europos miestų siaubų, nuo kurių nukentėjo daugelis senamiesčių: Antrojo pasaulinio karo ir komunizmo. Generalisimas Frankas pilietiniame kare pats nuvertė komunistus (viena nedaugelio karinių antikomunistinių pergalių pasaulio istorijoje!) ir, nors jį rėmęs Hitleris tikėjosi, kad Frankas stos į fašistų pusę Antrajame pasauliniame kare, Frankas padėti Hitleriui atsisakė ir pasiliko neutralus (vos penkios nenykštukinės Europos valstybės šitaip išvengė karo!).

Madrido senas pastatas su gausybe statulų

Generolo Franko – ir daugelio pilietinio karo aukų – kapai yra Kritusiųjų slėnyje už Madrido, kuriame – ir aukščiausias pasaulyje kryžius. Mat generolo Franko režimas buvo paskutinė Europos religinė valdžia: krikščionybė ten buvo itin svarbi, valstybinė religija. Kaip ir per šimtmečius iki tol (išskyrus 1931-1939 m. kraštutinių kairiųjų valdymo laikotarpį).

Madride – ir Ispanijos Imperijos liekanos

Frankas padėjo pagrindus šiandieninei Ispanijai: “užkūrė” masinį turizmą, sugrąžino valdžion karalių. Tačiau jam buvo nelengva: kitos Europos šalys į vieną paskutinių Vakarų Europos diktatūrų žiūrėjo kreivai, be to, Frankas jau valdė tik „kamieną“ tos didžiosios Ispanijos Imperijos, kuriai kadaise priklausė 9,2 proc. viso pasaulio žemių.

Gatvės kavinės Madride

Anos, didžiosios, Ispanijos Imperijos atgarsiai – Amerikos muziejuje, kuriame iš visų Amerikos civilizacijų (inkų, majų, actekų) susivežti meno kūriniai. Itin rekomenduotina ten užsukti, jei per Madridą keliaujate į Pietų Ameriką ir norite trumpo supažindinimo su indėnų kultūromis ir ispanų užkariavimu.

Na o tai, ką Ispanijos karaliai pirko už prisiplėštą indėnų auksą – Prado muziejuje. Viena geriausių meno kūrinių kolekcijų visame pasaulyje. Jau Europos menas: El Greko, Diureris, Bošas, Rafelis, Ticianas, Velaskesas… Į indėnų ir kitų „kolonizuotų kultūrų“ kūrybą tada žiūrėta nebent kaip į egzotiką, tinkamą kunstkameroms, o tikru, kolekcijų vertu menu laikyti tik Europos dalininkų ir skulptorių darbai. Priešingai nei Paryžiaus Luvras, Sankt Peterburgo Ermitažas ir kiti panašūs muziejai, Prado nesiekia pristatyti pasaulio ar Europos meno istorijos, o labiau atspindi Ispanijos karalių meninį skonį.

Istorinis Madrido turgus

Gyvas Madridas

Madridas Ispanijos sostine išliko iki šiol. Ir nors šiandien Ispanija nebevaldo jokių užjūrių valdų (išskyrus, nebent, Kanarų salas), ji pati yra turtingesnė, nei kada anksčiau. Tad iš visos Ispanijos žmonės važiuoja į Madridą. Be to, Ispanijos ekonomika stovi ant turizmo kolonos, ir į jos sostinę plūsta ir užsieniečių minios.

Tad Madride paprasta „nusipirkti“ ispanų kultūros pavyzdžius iš visos Ispanijos. Nuo galybės flamenko pasirodymų iki tradicinio „kumpio muziejų“ (te pavadinimas Museo del Jamon neapgauna – tai yra paprasčiausios parduotuvės).

Tradicinių kumpių parduotuvėje Madride

Net ir be viso to, Madridas labai gyvas: sutemus gatvės tiesiog plyšta nuo naktiniu gyvenimu pasidžiaugti išėjusių žmonių minių. Juos apsipnta visokiausi mimai, aukso prekeiviai. Žibančios reklamos traukia į barus.

Vakarinis judėjimas Madrido Calle Mayor pėsčiųjų gatvėje

Šiandieninis, praturtėjęs Madridas – ir labai įvairiatautis miestas, kur ~15% žmonių – imigrantai. Tačiau daugelis tų imigrantų – iš ispanakalbių buvusių Ispanijos kolonijų Lotynų Amerikoje. Be to, masinė imigracija į Ispaniją prasidėjo vėliau, nei į Prancūziją, Olandiją ar Angliją. Todėl papročių prasme Madridas nėra toks sutartptautėjęs, kaip kai kurie kiti Vakarų Europos didmiesčiai ir jame vyrauja ispanų kalba bei ispanakalbė kultūra. Neispaniškai susikalbėti gali būti sunku, o kai kurie Madride įprasti poelgiai turistui gali pasirodyti mažų mažiausiai nemandagūs (štai kartą restorane mus yra atsisakė aptarnauti, nes užsisakėme per mažai patiekalų).

Flamenko pasirodymo reklama Madride

Kaip nuvykti į Madridą?

Į Madridą iš Lietuvos geriausia keliauti pigių skrydžių bendrovių reisais. Kitas variantas (brangesnis) – su persėdimu.

Madridas – ir gera tarpinė stotelė skrendant kur nors toliau arba pradedant kelionę po Ispaniją. Nes Madridas yra pačiame Ispanijos centre (sostinė tokioje simbolinėje vietoje pastatyta specialiai), o iš jo oro uosto daugybė sąlyginai nebrangių skrydžių į esamas ir buvusias Ispanijos valdas (Kanarų salas, Lotynų Ameriką).

Madrido karalių rūmai, iš kurių valdyta ir visa Lotynų Amerika

Du iš kartų, kuriuos lankiausi Madride, tai buvo kelionės į tokius tolimesnius kraštus pradžia ar pabaiga. Kartą – pakeliui į Peru, kartą – pakeliui į Gran Kanariją. Tiesiog, skristi į Madridą ir tada iš ten į galutinį kelionės tašką apsimokėjo labiau, nei kaip nors kitaip, o dar ir Madride galima buvo praleisti dieną ar kelias.

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

+−

Leaflet

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus