Išskleisti meniu

Vakarų Europa – kelionių vadovai

Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!

Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!

| 2 komentarai

Kelnas – milžiniškas! Jame – 10,5 milijonų žmonių, panašiai kaip Paryžiuje ar Londone.

Tiksliau, tiek žmonių gyvena ne vien Kelne, tačiau ištisoje Reino-Rūro regiono miestų grandinėje, kuri jau geras šimtas metų praktiškai suaugusi į vieną didelį miestą. Daugelis turistų čia aplanko tik Kelno katedrą ir centrą. O verta pamatyti daugiau – ir labai paprasta.

Gal labiausiai pasaulyje šis regionas atsiduoda stympanko dvasia: toks niūriai fantastiškas XIX a. amžius. Milžiniškos šimtametės kasyklos ir gamyklos, „šėrusios“ Vokietijos karo mašiną, virsta įspūdingais muziejais ir meno projektais, o atliekų krūvos – žaviais kalnais. Žavi unikalūs XIX a. pabaigos transporto sprendimai, kaip pakabinamas geležinkelis.

Gerai išvystytų geležinkelių dėka per pora dienų aplankiau svarbiausias regiono lankytinas vietas ~10 miestų.

Zolverein, Rūro regiono industrijos simbolis

Zolverein, Rūro regiono industrijos simbolis

Kelnas ir pramonės pinigais išmūrytos bažnyčios

Kelnas yra garsiausias Reino-Rūro regiono miestas, nors jame gyvena tik 1 milijonas iš 10,5 milijonų regiono žmonių. Dėl to kalta Kelno katedra – trečia pagal aukštį bažnyčią pasaulyje! Vos išeini iš pagrindinės Kelno traukinių stoties ir jos bokštų didybė tiesiog prislegia. 157 m aukštis – dvigubai lenkia aukščiausias Lietuvos bažnyčias. Ir net apkeliavęs visą Europą bent kiek panašaus dydžio senovinių bokštų beveik nesu matęs.

Kelno katedra

Kelno katedra

Kelno katedros bokštai baigti statyti 1880 metais. Joks nevokiečių miestas negalėjo tada konkuruoti su Kelnu. Miestas, regionas, pati Vokietija buvo aukštumoje. Tūkstančiai kasyklų ir gamyklų, milijonai jų darbininkų, geriausios pasaulio prekės sunešė turtus, kurių užteko pastatyti Kelno katedrai.

Po Antrojo pasaulinio karo sugriautas Kelnas

Po Antrojo pasaulinio karo sugriautas Kelnas

Deja, iš anos didybės Kelne ir liko tik katedra, dar kelios bažnyčios (pvz. Šv. Martyno bažnyčia), Rotušės bokštas. Milžinišką ir nuostabų Kelno senamiestį tegali pamatyti nuotraukose – dabar testypso pavieniai istoriniai pastatai nuobodžių šiuolaikinių „dėžučių“ jūroje. Regionui turtus sunešusios gamyklos per Antrąjį pasaulinį karą tapo britų bombonešių taikiniais – ir viską prarijo sprogimai, ugnis.

Moderni Kelno filharmonija greta katedros - dar vienas gražesnių naujų pastatų. Bet tikra architektūrinė nesėkmė: kadangi salė po žeme, reikia samdyti darbininkus, kad vykstant koncertams, uždarytų aikštę, nes antraip salėje girdisi aukštakulniai ir riedutininkai

Moderni Kelno filharmonija greta katedros – dar vienas gražesnių naujų pastatų. Bet tikra architektūrinė nesėkmė: kadangi salė po žeme, reikia samdyti darbininkus, kad vykstant koncertams, uždarytų aikštę, nes antraip salėje girdisi aukštakulniai ir riedutininkai

Užuot atstatę viską „kaip buvo“, vokiečiai statė bele kaip – kad tik greičiau apgyvendinti visus paverstus benamiais. Tik bažnyčias atstatė. Bet ir tai dažniau išorę: vidūs – nuobodūs. Kelno katedra – išimtis. Jos bombonešiai nesugriovė. Gal per stebuklą, o gal dėl to, kad jos bokštai padėdavo susiorientuoti. Tik kelis vitražus išdaužė – jie pakeisti moderniais, it sudarytais iš kompiuterio pikselių.

Kelno 'senamiesčio' vaizdas

Kelno ‘senamiesčio’ vaizdas

Stympankinis pramoninis Kelno regiono paveldas

Paradoksalu, bet karo taikiniu buvusi pramonė išliko geriau. Milžiniškų kasyklų, plieno cechų ar dujų bokštų niekas ir nestatė dėl grožio. Tad ir atstatyti jie tokie, kokie buvo. Paprasti – bet vis tiek pribloškiantys savo dydžiu, ypač šiandieninį keliautoją, „atsivalgiusį“ didingų pilių ar bažnyčių.

Apie 1980-1990 m. Rūro kasyklos ir gamyklos nyko, užsidarinėjo viena po kitos: algos Vokietijoje išaugo ir samdyti šitiek darbininkų tapo nuostolinga. Rūro miestai virto distopiniais apleistos pramonės laukais: nebeveikiantys kasyklų vagonėlių liftai, trūnijantys kaminai, gamybinių atliekų kalvos.

Zollverein viduje

Zollverein viduje

Viskas ėmė keistis kai Reino-Rūro didmiestis 2010 m. tapo Europos kultūros sostine. „Kultūra tame žlugusiame darbininkų mieste?“ galėjo klausti skeptikai, bet kultūros ten daug. Juk savo XIX-XX a. sandūros aukso amžiuje tai buvo ne tik darbininkų, bet ir gamyklų savininkų miestai. Jie turėjo nuostabias vilas (kaip plieno magnato Krupo Villa Hügel, kur dirbo per 500 tarnų, o dabar galima eiti ekskurisjų). Jie buvo meno mecenatais ir finansavo ne vieną muzijeų ar teatrą (deja, ne visi atlaikė karo audras).

Bet svarbiausia: Reino-Rūro didmiestis kultūrai atidavė ir, atrodo, didžiausią jos priešingybę: tas pūvančias nereikalingas gamyklas. Garsiausia – Zollverein Eseno mieste – net įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ten įkurtas Rūro muziejus pristato ir pramoninį paveldą, ir meną, ir regiono istoriją. Gamyklų kompleksas pernelyg milžiniškas, kad būtų atiduotas vienam muziejui: tad ten ir daugiau muziejų, kavinių, meno prokjektų, erdvių ekskursijoms, net galimybė nardyti, čiuožinėti ar iš seno plieno suvirintas apžvalgos ratas. Toks stympanko pasaulis!

Zollverein dalis su apžvalgos ratu

Zollverein dalis su apžvalgos ratu

Nedaug nusileidžia ir Duisburgo landšaftparkas, o naktimis Zolvereiną ir pranoksta: tenykštė plieno gamykla savaitgalių vakarais baugiai nuostabiai apšviečiama. Gali naršyti čia raudonais, čia žaliais ar mėlynais jos koridoriais, laipioti kopėčiomis ir metaliniais laiptais tik šen bei ten sutikdamas kitus turistus besigrožinčius tuo, kas jų tėvų kartai tebuvo bjauri darbo rutina.

Duisburgo Landšaftparkas naktį

Duisburgo Landšaftparkas naktį

Atgimė ir mažesni objektai: gamybinių atliekų krūvos apaugintos žole ir „karūnuotos“ skulptūromis-apžvalgos bokštais virto parkais ir pasivaikščiojimų erdvėmis, o, pavyzdžiui, Oberhauseno gazometras – meno muziejumi su apžvalgos aikštele viršūnėje.

Oberhauzeno gasometras

Oberhauzeno gasometras

Tiesa, trūnijančios pramonės Rūro regione per daug, kad visą ją pritaikyti pramogoms ir daugelis pastatų dar laukia savo eilės. O žygis pėsčiomis nuo traukinių stoties iki minėto gazometro vis tiek buvo niūrokas. Taip, įdomu pereiti tilteliu per kažkokį pramoninį tvenkinį ar kanalą, grafičiais aprašinėtais tiltais, bet vis tiek niūru. Bet tas niūrumas savaip žavus.

Einant iki Oberhauzeno gazometro

Einant iki Oberhauzeno gazometro

Jei visgi po pusiau apleistų gamyklų užsinorės tikro senamiesčio, viena geriausių vietų tam – Diuseldorfas.

Diuseldorfo senamiestyje

Diuseldorfo senamiestyje

Traukiniai ir langas į šiuolaikinio vokiečių miesto gyvenimą

Rūro didmiestis nemirė kartu su savo pramone, jo gyventojų skaičius auga toliau. Vokiečiai senėja ir jų mažėja, bet gausėja imigrantų: plūsta arabai ir juodaodžiai. O turkai sugužėjo dar pokariu ir dabar regionas, galima sakyti, vienas jų kultūros centrų: turkų čia gyvena apie pusė milijono.

Ir bevardžiai, nežinomi, bet milžiniški ir gyvi pramoniniai Rūro miestai – puikiausia proga pamatyti „tikrą“ šiuolaikinės Vokietijos gyvenimą. Pavyzdžiui, milžiniškose Karnavalo parduotuvėse, kur vyresnio amžiaus vokietės persirenginėja klaunėmis, „stympankėmis“ ar piratėmis (ir tai tik trys iš dešimčių tūkstančių variantų ruoštis vieniems smarkiausių Europos karnavalų). Arba pro raudonus viešnamių langus matydamas, kaip eiliniam klientui ruošiasi pusnuogės prostitutės (tai Vokietijoje legalu). Arba eidamas Kelno Hohenzollern tiltu ir skaitydamas užrašus ant turbūt milijonų spynelių, kurias ten paliko ne mažesnis skaičius įsimylėjėlių porų: gal daugiausiai jų vienoje vietoje, kiek mačiau pasaulyje.

Tik maža dalis visų porelių spynelių ant Kelno Hohenzollern tilto

Tik maža dalis visų porelių spynelių ant Kelno Hohenzollern tilto

Bet gal labiausiai ta „gyvos Vokietijos“ dvasia gyva traukiniuose. Šimtai jų linijų jungia šimtus stočių ir stotelių, nuo pagrindinių hauptbanhof iki visokių atšakų nuo atšakų. Vienas miestas gali turėti ir keliolika traukinių stočių, kuriomis traukiniai laksto nerečiau nei automobiliai kokiu Lietuvos kaimo keliu: kas kelias minutes. Keliauti labai patogu: net ir nepasižiūrėjęs grafikų ir atėjęs į stotį greičiausiai sulauksi reikiamo traukinio ne vėliau kaip po valandos ar net 20 minučių.

Vienoje Rūro regiono traukinių stočių

Vienoje Rūro regiono traukinių stočių

Nuo traukinių stočių šakojasi tramvajų linijos, kurios miestų centruose driekiasi po žeme tarsi metro, šitaip aplenkdamos kamščius, o kur tų kamščių mažiau rieda keliais. Gal nėra taip „gražu“, kaip „tikras metro“, bet veikia. Dar pridėk autobusus – kurių kai kurie turi savo trasas, atskiras nuo kelių – ir suprasi, kad sistema gana sudėtinga, bet šiais GPS laikais lengvai rasi geriausią maršrutą tarp bet kurių dviejų stotelių.

Viena gausybės karnavalo parduotuvių Kelne

Viena gausybės karnavalo parduotuvių Kelne

Buvau įsigijęs 24 valandų bilietą (yra ir 48 valandų), į kurį įeina visas regiono viešasis transportas): įdomu, kad jei perki tokį bilietą 2, 3 ar net 5 žmonėms, kaina nedaug didesnė, nei vienam žmogui. Taip regiono viešasis transportas mėgina kovoti su automobiliais: juk jeigu, tarkime, 3 žmonės turėtų mokėti už tris „dienos bilietus“, labiau jiems apsimokėtų nuomotis automobilį.

Tunelis Duisburgo Landšaftparke naktį

Tunelis Duisburgo Landšaftparke naktį

Tiesa, „pramoniniai“ taškai nebūna miestų centruose ir todėl į juos tenka važiuoti su dviem persėdimais, o paskui dar nemažai eiti pėsčiomis: todėl pramonės ir meno projektų mėgėjams automobilis vis tiek gerokai patogiau.

Vupertalio kabantis traukinys ir pamiršti miestai

Beje, net ir tankiosios traukinių linijos nėra kažkoks naujas stebuklas. Jos statytos 100, beveik 200 metų, atmena pramonės dvasią. Pati garsiausia ir unikaliausia – Vupertalio švebeban. Dar vienas žiupsnelis stympanko: tas traukinys bėgiais ne važiuoja, bet kabo ant jų! Atsisėdus paskutinio vagono gale, atsiveria nuostabus vaizdas. Iš interneto parsisiunčiau nemokamą audigidą: taip važiuodamas švėbebanu išgirdau miesto, regiono istoriją. Ir net bilieto pirkti nereikėjo: galiojo tas pats 24 val. visuotinis viešojo transporto bilietas. Kitur pasaulyje toks ypatingas transportas būtų turistinė atrakcija su turistine kaina – bet Vupertalyje, kurio vardo daugelis europiečių negirdėjo, buvome vieninteliai tuo metu juo važiavę turistai.

Prasilenkia Vupertalio Švėbebano traukiniai

Prasilenkia Vupertalio Švėbebano traukiniai

Gerai „sukaltas“ audiogidas apie Vupertalį bėrė vienas už kitą įdomesnius faktus. Pasirodo, ten jau virš 150 metų yra „Bayer“ vaistų kompanijos štabas, ten sukurtas aspirinas ir išpopuliarintas heroinas. Pasirodo, ten gimė komunizmo „bendraautoris“ Frydrichas Engelsas – jį įkvėpė blogos sąlygos miesto fabrikuose. Pasirodo, ten veikia Pinos Bauš teatras.

Iki buvusios didybės atstatyta Švebebano stotis

Iki buvusios XIX a. didybės atstatyta Švebebano stotis

Visi vardai, pavadinimai pažįstami iki kaulų smegenų. Tik patį Vupertalį iki tol buvau girdėjęs tik dėl paties švebebano. Ir tai tik todėl, kad domiuosi geležinkeliais, transportu: mano bendrakeleiviai ir švebebano nežinojo, jo vaizdas sukėlė juoką iš netikėtumo.

Švėbebanas Vupertalyje

Švėbebanas Vupertalyje

Vupertalis maždaug Vilniaus dydžio – ne didžiausias iš visų regiono miestų. Turbūt panašių istorijų ir įdomybių galima pririnkti apie kone kiekvieną jų – juk tai buvo XIX-XX a. sandūros pramoninio pasaulio viena širdžių. Ir kiekvieno jų pavadinimas būtų vienodai „beveik nežinomas“.

Reino-Rūro didmiesčio unikalumas – tai, kad jis neturi vieno centro – ir yra didžiausia jo problema. Jis tiesiog neturi vieno lengvai išreklamuojamo pavadinimo (kas gi žino „Reino-Rūro aglomeraciją“?), o kiekvienas paskiras jo miestas nėra toks ypatingas, kad išgarsėtų pats savaime. Išskyrus gal Kelną su savo katedra – bet ir tai, kažin ar verta savaitgaliui keliauti vien į Kelną kai ten ir įdomi praktiškai vien ta katedra.

Kelno senamiesčio panorama su Katedra ir Šv. Martyno bažnyčia

Kelno senamiesčio panorama su Katedra ir Šv. Martyno bažnyčia

Daug vyresnių žmonių, pavyzdžiui, žino, kad Bona buvo Vakarų Vokietijos sostinė – tačiau tai ir yra vienintelis dalykas, kurį žino apie Boną. O juk Bona – tas vos 300 000 gyventojų turintis meistas – Vakarų Vokietijos sostine parinktas ne šiaip sau, o dėl to, kad yra kur kas didesnės Rūro aglomeracijos dalis. Tos, į kurią įeina ir Kelnas, ir Vupertalis, ir Esenas, ir Diuseldorfas, ir Duisburgas, ir Dortmundas ir dar begalė mažesnių miestų.

Kelno ir Rūro regiono lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Kelną ar Rūro regioną.

Kelno ir Rūro regiono lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Kelną ar Rūro regioną.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Amsterdamas – kanalų, dviračių, nuodėmių miestas

Amsterdamas – kanalų, dviračių, nuodėmių miestas

| 0 komentarų

Amsterdamas turi prieštaringą reputaciją.

Viena vertus, tai – „Šiaurės Venecija“, kanalų ir laivų pilna vienos turtingiausių imperijų – Olandijos Imperijos – sostinė su jaukiais senais nameliais ir didingais garsiausių menininkų muziejais.

Kita vertus – „dviračių sostinė“, kur driekiasi dviračių gatvės ir „magistralės“, daugiaaukščiai jų parkingai, o dviratininkų beveik tiek, kiek pėsčiųjų.

Ir trečia – nepadorumų miestas, kurio vitrinose staiposi pusnuogės prostitutės, o narkotikai legaliai pardavinėjami prestižinėse parduotuvėse.

Visos šios Amsterdamo pusės – tikros ir gyvos. Dėl visų jų kartu šis miestas Europoje neturi analogų. Ir kiekvieną vasarą, kiekvieną savaitgalį, jo centrą užgula minios turistų.

Ekskursijos Amsterdamo kanalais

Ekskursijos Amsterdamo kanalais

Nepadorusis Amsterdamas ir Raudonųjų žibintų kvartalas

Pirmąsyk Amsterdame lankiausi dar būdamas keturiolikos, ir tada man labiausiai įstrigo būtent ta „nepadorioji“ miesto pusė. Pirmą kartą mačiau viešai besisiūlančias prostitutes, transvestitą, užuodžiau žolės kvapą, stebėjausi sargių automatais kiekviename tualete. Pirmą kartą man tiesiog gatvėje pasiūlė narkotikų – ir iš karto kokaino.

Tiesa, kokainas Olandijoje niekad nebuvo legalus. Užtat „žolė“, visokiausi grybukai – ne tik teisėti, tačiau ir tapę tikru miesto simboliu. Be tikrų narkotikų parduotuvių (vadinamų “coffee shop” ar “smartshop”), klesti visokiausi „narkotiniai suvenyrai“: kanapių skonio ledai ar saldainiai, paženklinti „legalu išvežti iš Olandijos“. Kaipgi neparveši iš Amsterdamo ko nors tokio?

Plakatas Amsterdame kviečia švęsti kanapių išlaisvinimo dieną. Su narkotikais susijusių plakatų mieste daug: nuo teigiamų iki "prašome nerūkyti čia žolės"

Plakatas Amsterdame kviečia švęsti kanapių išlaisvinimo dieną. Su narkotikais susijusių plakatų ir grafičių mieste daug: nuo teigiamų iki “prašome nerūkyti čia žolės”

Tokių vietų yra visame Amsterdame. Tačiau daugelyje rajonų jos – tam tikra niša: tikrai ne kiekvienas amsterdamietis yra narkomanas ar naudojasi prostitučių paslaugomis. Užtat viename Amsterdamo rajone tai, už ką kitur Europoje sodinama į kalėjimą, ne tik nėra tabu, bet ir yra vieša norma.

Tas rajonas vadinamas De Wallen, tačiau vertimuose į anglų kalbą jis įvardijamas taip, kaip jį jau gal virš šimto metų jį vadina užsieniečiai: „Raudonųjų žibintų kvartalas“. Jis yra pačiame miesto centre, greta centrinės Dam aikštės ir Karalių rūmų ir jo gatvės gali atrodyti tokios pat jaukios, kaip ir bet kurios kitos Amsterdamo senamiestyje, kol neįsižiūri geriau.

Amsterdamo centrinė Dam aikštė ir Karalių rūmai. Priešingai daugeliui rūmų šie labiau primena miesto pastatą, be jokio parko aplink

Amsterdamo centrinė Dam aikštė ir Karalių rūmai. Priešingai daugeliui rūmų šie labiau primena miesto pastatą, be jokio parko aplink. Olandija visad buvo miestiečių-pirklių imperija.

Iškabos ten skelbia: „Purvini peniai“, „Surišimas, paskui seksas“, „Porno teatras“, „Video kabinos“ ir pan. Veikia daugybė „Marihuanos muziejų“ (parduotuvių). O vitrinose, kaip prekės šypsodamosis staiposi gyvos moterys.

Jos – smulkios verslininkės: nuomojasi langus iš savininkų, moka mokesčius. Palyginus su daugeliu Europos raudonųjų žibintų kvartalų, Amsterdamo kvartale beveik viskas – net stebėtinai švaru ir balta. Amsterdamas savo reputacija didžiuojasi: stovi paminklas prostitutei, gal vienintelis pasaulyje, veikia prostitucijos muziejus, populiarios ekskursijos ta tema.

Vitrinų su prostitutėmis fotografuoti negalima, taigi, čia tik nekalčiausios Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalo iškabos - pvz., parduotuvė sadomazochistams (SM)

Vitrinų su prostitutėmis fotografuoti negalima, taigi, čia tik nekalčiausios Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalo iškabos – pvz., parduotuvė sadomazochistams (SM)

Šiaip ar taip, Amsterdamas (ir Olandija) pats pasirinko būti tokiu. Sakote, jis perdėm liberalus, „sugadintas“ šių laikų? Paradoksas, bet yra priešingai. Viduramžiais, kai pastatyti didingieji Amsterdamo pastatai, prostitucija buvo legali kone visoje Europoje, netgi… Popiežiaus valdose Romoje. Žmonės žiūrėjo į ją taip, kaip šiais laikais į neištikimybę: laikė nuodėme, niekino prostitutes ir jų klientus – tačiau nė į galvą niekam neatėjo už tai bausti. Ir panašūs dalykai į tuos, kurie vyksta Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartale, visiškai teisėtai vykdavo ir Lietuvoje.

Draudimai atėjo tik naujaisiais laikais, kai religingieji krikščionys perkėlė savo moralines nuostatas ir į įstatymus. Olandija iš pradžių tam pakluso, bet XIX a. persigalvojo. Priešingai, nei reikalavo religija, ji rašė įstatymus ir vėliau: pavyzdžiui, pirmoji pasaulyje įteisino gėjų santuokas. Nieko keisto: religija apskritai Olandijoje neįtakinga. Daugybė bažnyčių – netgi pačių įspūdingiausių, kaip Naujoji bažnyčia greta karalių rūmų – virtusios muziejais ar dar kuo. Kai kurios nugriautos. Pasak apklausų, vos 9% olandų tebetiki į tradicinį protestantų tikėjimą ir, tiesą pasakius, netgi šeštadalis kunigų prisipažįsta esantys ateistai!

Amsterdamo naujojoje bažnyčioje mums lankantis - pasaulio žurnalistinių fotografijų paroda

Amsterdamo naujojoje bažnyčioje mums lankantis – pasaulio žurnalistinių fotografijų paroda. Mišios čia jau seniai nebevyksta nors tai – bene svarbiausia Amsterdamo bažnyčia, kurioje iki šiol karūnuojami Olandijos karaliai

Dar vienas paradoksas(?) – šiandien tam olandiškam liberalizmui kelia grėsmę nebe religija, tačiau ateistai. Tiksliau – Europoje išpopuliarėjęs kultūrinis marksizmas su savomis moralinėmis vertybėmis, kuriam prostitucija – moterų išnaudojimas, prostitutės – aukos, klientai – nusikaltėliai. Panašių pažiūrų žmonės greta paminklo prostitutei vis atneša kitą – surištą moters kūną, kuris kažkur paskui vis dingsta. Kol kas Amsterdamas atsilaiko prieš šūkius drausti prostituciją ar naudojimąsi ja ir, kas be ko, pagrindinės tokių draudimų priešininkės – pačios prostitutės, čia turinčios net profsąjungą.

Paminklas prostitutei Amsterdame

Paminklas prostitutei Amsterdame

Amsterdamo centre – kanalų labirintas

Amsterdamas nėra toks didelis miestas, kaip daugelis panašios svarbiausių Europos sostinių. Jame gyvena tik 1 mln. žmonių, tačiau kone visos lankytinos vietos išsidėsčiusios kanalų išvagotame centre.

Amsterdamas lyginamas su Venecija, turi net daugiau už ją tiltų. Visgi, tai nėra Venecija: kiekvieną Amsterdamo namą galima pasiekti ir automobiliu, autobusu, tramvajumi. Kanalai nenaudojami transportui. Kai kuriems amsterdamiečiams jie – gyvenamoji vieta (prišvartuoti „gyvenamieji laivai“), o daugeliui turistų – hobis. Plaukiojančių laivų ir laivelių kiekiu Venecijai vasaromis jie nelabai nusileidžia, ir visa tai – ekskursijos, be kurių joks savaitgalis ar savaitė Amsterdame keliautojams neįsivaizduojami. Nuo didelio laivo atviru deniu iki vandens dviračio – ekskursijos galimos bet kokia priemone.

Laivai-namai Amsterdamo kanalo šonuose. Viename jų - laivo-namo muziejus

Laivai-namai Amsterdamo kanalo šonuose. Viename jų – laivo-namo muziejus

Nuo kanalų itin įspūdingai atsiveria senųjų Amsterdamo namų fasadai. Siaurų ir aukštų – kiekvienas priklausydavo vienai turtingai pirklio šeimai. Skirtinguose aukštuose gyveno šeimininkai, tarnai, veikė sandėliai. Svarbi puošmena – stogas: seniausieji stogai – trikampiai, vėlesni – laiptuoti, varpo formos. Stogų priekyje – kabliai: tik prie jų pririštomis virvėmis galima į pastatus pro langus įkelti didelius daiktus, tarkime, baldus (juk laiptinės siauros).

Nemažesniu architektūros (inžinerijos) stebuklu yra ir patys kanalai, puslankiu supantys miesto centrą, susikertantys sankryžomis. Tokiais kanalais išvagota visa Olandija (pakanka žvilgtelti pro lėktuvo iliuminatorių kai leidiesi Amsterdamo oro uoste). Ten, kur yra šios žemės (ir Amsterdamas), anksčiau tyvuliavo jūra. Ji buvo nusausinta, o vandens perteklius nukreiptas į šiuos kanalus ir išpumpuojamas. Šitaip nuo 1300 m. Olandija savo plotą pasididino 20,5%, arba šeštadalio Lietuvos dydžio teritorija. Ir nors šiandien tokia inžinerija gal nublanksta prieš visokius arabų šeichų išmislus ir dirbtines salas, įsivaizduokite, kad visa tai vyko prieš 500 metų.

Olandijos peizažas su kanalais iš į Amsterdamą besileidžiančio lėktuvo

Olandijos peizažas su kanalais iš į Amsterdamą besileidžiančio lėktuvo

Be dviračio Amsterdame – kaip be kojų

Viena olandė, kurią pažinojau paauglystėje, sunkiai suprato du dalykus: kaip aš nemoku plaukti ir kaip aš nemoku važiuoti dviračiu. Plaukti olandai mokomi dar pradinėse mokyklose: kai šitiek jų žemių – žemiau jūros lygio, pralaužus dambas yra įvykę baisių potvynių, ir mokėjimas plaukti gali būti gyvybės ar mirties klausimas (1952 m. potvynyje žuvo 2500 žmonių).

Na o dviratis ten, ypač Amsterdame – pagrindinė transporto priemonė. Automobiliai, pėstieji, dviratininkai – visų jų, iš pažiūros, Amsterdame yra maždaug vienodas skaičius. Ir visi turi savo kelius: egzistuoja dviračių gatvės, net „magistralės“ (su skiriamąja juosta), o didieji prospektai turi kone vienodos svarbos automobilių, dviračių ir pėsčiųjų juostas. Yra atskiros dviračių perėjos (kur žalia dega taip trumpai, kad pėstysis spėtų nebent bėgte), o miesto centre švartuojasi dviračių parkingo laivai – amsterdamiečiai ten gali palikti savo transporto priemones ir toliau eiti pėsti. Nereikia ieškoti vietos prie tiltų turėklų, kurie visi ištisai apraišioti dviračiais.

Dviračių aikštelė prie Ei "upės"

Dviračių aikštelė prie Ei “upės”

Dviračių entuziastams Amsterdamas – tikras rojus, tačiau pėsčiajam dėl to tik daugiau kliūčių. Eidamas per platesnę gatvę turi praleisti dviračius, automobilius, vėl dviračius – ir nė vienas srautų nenustygsta. Ir dviratininkai dar „nuožmesni“, nei automobilininkai: piktai skambins, tačiau nestabtels.

Ei [Ij] kadaise buvo įlanka, tačiau, nusausinus vis daugiau ir daugiau žemės, šis Amsterdamo kelias į jūrą labiau primena platų kanalą. Tiesa, kanalais į jį atplaukia net kruiziniai laivai

Ei [Ij] kadaise buvo įlanka, tačiau, nusausinus vis daugiau ir daugiau žemės, šis Amsterdamo kelias į jūrą labiau primena platų kanalą. Tiesa, kanalais į jį atplaukia net kruiziniai laivai

Naujasis Amsterdamas – architektūrinė katastrofa

Dviračiais galima nesunkiai važinėti ne tik po Amsterdamo centrą, tačiau ir nuvykti į jo priemiesčius. Tiems nykiems priemiesčiams turistai turėtų būti dėkingi, net jei į juos važiuoti ir neketina. Mat XX a. viduryje Olandijos architektų tarpe populiarios buvo panašios mintys, kaip Sovietų Sąjungoje: neva reikia statyti naujus rajonus iš didelių vienodų daugiabučių, palikti tarp tų pastatų atvirus kiemus „poilsiui“, atskirti automobilių ir pėsčiųjų srautus.

Taip gimė Bijlmermeris, tikriausiai pats akiplėšiškiausias tokio modernizmo pavyzdys pasaulyje. Kai ~1969 m. pastatytas, jis iš paukščio skrydžio atrodė kaip vienodų šešiakampių kiemų korys. Tačiau olandai, priešingai nei Sovietų okupuoti lietuviai, turėjo pasirinkimą, kur gyventi. Ir jie „balsavo kojomis“: nepirko Bijlmermeryje butų. Daugiabučiai stovėjo apytuščiai. Kaip tik tuo metu į Amsterdamą prasidėjo masinė imigracija iš kolonijų, kurių Olandija neteko (1975 m. suteikė nepriklausomybę Surinamui). Taigi, Bijlmermerį apgyvendino imigrantai – jiems pinigų nepakako, kad būtų išrankūs būstui. Rajonas pasidarė nesaugus ir visi jo pliusai, kuriuos įsivaizdavo architektai, bet taip niekada ir nesuprato eiliniai žmonės, pasirodė besą minusai: kai automobilių vairuotojai ir pėstieji nemato vieni kitų, pėsčiųjų zonos pasidaro dar atokesnės ir nesaugesnės ir t.t.

Dviračių gatvė po Amsterdamo traukinių stoties nauju korpusu. Tai jau - naujesnis architektūros kūrinys, po visų Bijlmermerio klaidų

Dviračių gatvė po Amsterdamo traukinių stoties nauju korpusu. Tai jau – naujesnis architektūros kūrinys, po visų Bijlmermerio klaidų

Galiausiai turtingoji Olandija priėmė kitą radikalų sprendimą, kuris neprieinamas mažiau turtingoms šalims, tokioms, kaip Lietuva. Bijlmermerį ne renovuoti, o tiesiog… nugriauti ir pastatyti iš naujo, suplanuotą kitaip! Tik keletas senųjų „korių“ palikti kaip pavyzdžiai, kitko – jau nebėra. Tačiau ir perstatytuose pastatuose vyrauja imigrantai, kurie sudaro jau 53% Amsterdamo žmonių.

Imigrantai ir turistai gelbsti Amsterdamo tradicijas?

Daugelis Europos miestų, kuriuose imigrantai sudaro šitiek daug žmonių, o dargi šurmuliuoja turistų minios, supanašėja tarpusavyje. Visuose juose – tos pačios kultūros (tarkime, arabų ar afrikiečių imigrantų ir britų ar rusų turistų), kurios nusveria vienintelę ten autentišką ir tikrą – vietinę kultūrą bei jos tradicijas.

Įvairiarasiai amsterdamiečiai rūko. Šiandien vos 45% amsterdamiečių - olandai, o dauguma - imigrantai ar jų vaikai

Įvairiarasiai amsterdamiečiai rūko. Šiandien vos 45% amsterdamiečių – olandai, o dauguma – imigrantai ar jų vaikai

Tačiau Amsterdamui tas kol kas negresia: unikalios jo pusės egzistuoja toliau. Ant dviračių čia džiugiai sėda ir turistai, ir imigrantai. Raudonųjų žibintų kvartale vos 5% prostitučių gimusios Olandijoje, o tarp klientų irgi vyrauja namie nieko panašaus negalintys legaliai patirti britai ar prancūzai. Turistai noriai ragauja ir narkotikų. Kartais net atrodo, kad kai kurios Amsterdamo tradicijos jau merdėtų, jei ne atvykėliai: kiek kartų sumažėtų klientų, jei juodaodes, azijietes ar rytų europietes Raudonųjų žibintų kvartalo languose pakeistų olandės (imančios olandišką valandinį atlygį), jei nebeatvyktų klientai iš užsienio.

Na o Amsterdamo kanalų, įdomios architektūros jokie atvykėliai net norėdami nepakeis.

Kanalų sankryža Amsterdame žvelgiant nuo vieno tiltų

Kanalų sankryža Amsterdame žvelgiant nuo vieno tiltų

Aišku, masinis turizmas turi ir minusų, kurių didžiausias – būtent visos tos minios. Kai kurios populiariausios Amsterdamo lankytinos vietos netgi atsisakė bilietų kasų: joms pakanka klientų, kurie nusiperka bilietus internetu iš anksto.

Bet net ir tai nėra paprasta. Man taip ir nepavyko patekti į Anos Frank namą, kuriame olandų šeima nuo holokausto slėpė garsųjį dienoraštį parašiusią žydę paauglę: bilietai internete prekyboje pasirodo ne vienu metu, bet nė karto nepavyko nueiti į svetainę tada, kai jų buvo pasiūloje reikiamai dienai. Jei norite būti užtikrintas, bent jau vasarą turite pirkti prieš mėnesį, bet tada daug kas dar nežino tikslių kelionės planų…

Eilė prie Anos Frank namo (jis - kairėje). Visi šie žmonės turi internetu įsigytus bilietus, bet vis viena privalo laukti eilėje

Eilė prie Anos Frank namo (pats muziejus – kairėje). Visi šie žmonės turi internetu įsigytus bilietus, bet vis viena privalo laukti eilėje

Tiesa, „gyvai“ išvydęs „Anos Frank namą“ pernelyg nesigailėjau nepatekęs: dabar tai naujai pastatytas šiuolaikinis daugiaaukštis, o senasis namas tesudaro dalį muziejaus. Maža to, negalėjau išmesti iš galvos, kad iš liūdnos Anos Frank istorijos daromas savotiškas verslas: priešingai daugeliui genocido atminimo vietų, šis – mokamas ir gana brangus, siūlomos ir visokios papildomos prekės (turi net internetinę parduotuvę webshopannefrank, kur Anos Frank pašto ženklai ir pan.). Galų gale, ir pati Ana Frank – tik viena daugelio holokausto aukų. Įdomu, kiek tokių mergaičių ir berniukų irgi rašė dienoraščius, tik jų niekas neišspausdino ar juos sunaikino?

Tačiau Amsterdame lankytinų vietų – labai daug. Jei pavėluosite internetu nusipirkti bilietus į Van Gogo muziejų, rasite ir gerokai daugiau įspūdingų meno muziejų. Juk Amsteramas – olandų kultūros širdis, o olandų kultūra pagimdė daugybę pasaulinės reikšmės dailininkų.

Amsterdamo nacionalinio muziejaus 1885 m. statytas didingas pastatas

Amsterdamo nacionalinio muziejaus 1885 m. statytas didingas pastatas. Tai – vienas dvidešimties populiariausių muziejų pasaulyje, garsėjantis savo meno kūriniais

Svarbu nesivadovauti reklamomis, o pasiaiškinti pačiam. Vietos, kurios garsiausiai reklamuojasi, dažnai ir investuoja daugiau į reklamą, nei kokybę, gyvendamos iš tų milijonų turistų, kurie atskrenda į Amsterdamą nesusiplanavę, ką veikti, ir bemat įpuola į kokius “spąstus turistams”. Amsterdamas sklidinas visokiausių “muziejų”, kurie iš tikro tėra parduotuvės, o taip pat skambiai pavadintų brangių pramoginių muziejų (Tiuso vaškinių figūrų, Riplio “įvairenybių”, Kankinimų, Sekso) – iš kurių klientai, remiantis internetiniais įvertinimais, neretai išeina nusivylę kainos ir kokybės santykiu ir, be to, nieko naujo nesužinoję nei apie Amsterdamą, nei apie Olandiją.

Jei turite Amsterdame daug laiko arba ten gyvenate – be abejo, galite aplankyti ir tokias vietas, tačiau jei keliaujate tik savaitgaliui – geriau jį paskirti autentiškoms vietinėms vietoms ir patirtims. Ir tokių patirčių Amsterdame daugiau, nei daugelyje Europos sostinių.

Amsterdamo kanalas. Gėlės - dar vienas miesto simbolių

Amsterdamo kanalas. Gėlės – dar vienas miesto simbolių


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Praha – senovinio Europos miesto etalonas
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Madridas – šėlstantis senovinis didmiestis

Madridas – šėlstantis senovinis didmiestis

| 2 komentarai

Madridas nebuvo viena tų Europos sostinių, į kurią žūtbūt plūsdavo turistai. Kelionė į Ispaniją daugeliui – visų pirma pakrantės, paplūdimiai, salos, gal dar Barselona…

Tačiau pastaraisiais metais, pigių skrydžių bendrovėms atidarius daug reisų, Madridą turistai tiesiog užplūdo. Per pastarąjį savo pusidenį Madrido lankytinose vietose vien lietuvių keliautojų sutikau keturis.

Iš viso Madride buvau tris kartus ir dalinuosi mintimis, ką pamatyti ir nuveikti šiame mieste per savaitgalį ar kelias dienas ir kuo Madridas visgi ypatingas.

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Įspūdingiausios Madrido vietos – aplink vieną gatvę

Daugelis lankytinų vietų Madride yra netoli pagrindinės miesto ašies – Calle Mayor gatvės, vėliau pereinančios į Calle de Alcala.

Ašies vakariniame gale – Karalių rūmai (XVIII a.) ir Madrido katedra. Karalių rūmuose karalius nebegyvena, tad, neskaitant oficialių priėmimų, jie atiduoti turistams. Bilietai brangūs, tad užeiti verta tik arba jei nesate buvę jokiuose Vakarų Europos valdovų rūmuose, arba jums tokie rūmai labai patinka (šiaip visi rūmai su prabangiais baldais ir koridoriais, amfiladomis ganėtinai panašūs vieni į kitus).

Madrido katedra

Madrido katedra. Kaip ir Barselonos Šv. Šeimos katedra, tai buvo “šimtmečio statybos”: pradėta statyti 1879 m., katedra pašventinta tik 1993 m.

Eidamas į Calle Mayor rytus, praeini romantišką Plaza de la Villa aikštę gali užsukti į Plaza Mayor – senąją centrinę Madrido aikštę. Visa ji – neįtikėtinai simetriška, nes nuo pat XVI a. iš visų pusių supa beveik vienodi pastatai. Tai buvo širdis Ispanijos, kuri dar valdė didžiąją dalį Amerikos. Būtent tos Ispanijos karaliai ir sumanė 1561 m. sostinę perkelti į Madridą, tada 30 tūkst. gyv. turėjusį miestelį, ir paversti jį didmiesčiu.

Plaza Mayor aikštė

Plaza Mayor aikštė

Dar toliau – Puerta del Sol puslankis. Ten XIX a. ir XX a. pradžios Madridas. Mano nuomone, pats įspūdingiausias Madridas: pastatai statyti puošnūs kaip senovėje, tačiau aukšti lyg šiais laikais. Su skulptūromis ant kupolų, su veidais ant kolonų, kiekvienas – tarsi atskiras meno kūrinys. Ko verti vien Cibelės rūmai pačioje pagrindinės Madrido lankytinų vietų ašies pabaigoje, statyti tiesiog kaip pašto administracinis pastatas. Užkilę į jų bokštelį ir apsidairę, matysite daug tokių „aukštuolių“: bankų, telekomo rūmų, jūrų muziejaus ir t.t. Daug jų yra aplink Gran Via gatvę, vieną įspūdingiausių Madride, atsišakojančią nuo pagrindinės turistinės ašies.

Madrido Gran Via pastatai

Madrido Gran Via pastatai

Matosi nuo Cibelės rūmų bokšto ir didelis Bueno Retiro miesto parkas, kuriame nuo įkūrimo 1680 m. iki pat XIX a. galėjo vaikštinėti tik monarchai ir kiti svarbūs asmenys, simboliniai Puerto de Alcala miesto vartai (1778 m.).

Ir, anapus jų, daug paprastesni XX a. vidurio pastatai. Statyti jau po Ispaniją nusiaubusio pilietinio karo (1936-1939 m.), valdant diktatoriui Fransiskui Frankui. Apie jokį grožį ten jau ir kalbėti negalima – kaip ir daugelio pokario Europos daugiaaukščių atveju.

Cibeles rūmai Madride

Cibeles rūmai Madride

Tiesa, tie pastatai toli nuo centro. Centras – visas puošnus, senovinis, be jokių modernių betoninių monstrų. Ir už tai irgi turėtume dėkoti Frankui. Nes būtent jo jo dėka Madridas (ir Ispanija) išvengė dviejų didžiausių XX a. Europos miestų siaubų, nuo kurių nukentėjo daugelis senamiesčių: Antrojo pasaulinio karo ir komunizmo. Generalisimas Frankas pilietiniame kare pats nuvertė komunistus (viena nedaugelio karinių antikomunistinių pergalių pasaulio istorijoje!) ir, nors jį rėmęs Hitleris tikėjosi, kad Frankas stos į fašistų pusę Antrajame pasauliniame kare, Frankas padėti Hitleriui atsisakė ir pasiliko neutralus (vos penkios nenykštukinės Europos valstybės šitaip išvengė karo!).

Madrido centro senas pastatas su gausybe statulų

Madrido senas pastatas su gausybe statulų

Generolo Franko – ir daugelio pilietinio karo aukų – kapai yra Kritusiųjų slėnyje už Madrido, kuriame – ir aukščiausias pasaulyje kryžius. Mat generolo Franko režimas buvo paskutinė Europos religinė valdžia: krikščionybė ten buvo itin svarbi, valstybinė religija. Kaip ir per šimtmečius iki tol (išskyrus 1931-1939 m. kraštutinių kairiųjų valdymo laikotarpį).

Madride – ir Ispanijos Imperijos liekanos

Frankas padėjo pagrindus šiandieninei Ispanijai: “užkūrė” masinį turizmą, sugrąžino valdžion karalių. Tačiau jam buvo nelengva: kitos Europos šalys į vieną paskutinių Vakarų Europos diktatūrų žiūrėjo kreivai, be to, Frankas jau valdė tik „kamieną“ tos didžiosios Ispanijos Imperijos, kuriai kadaise priklausė 9,2 proc. viso pasaulio žemių.

Gatvės kavinės Madride

Gatvės kavinės Madride

Anos, didžiosios, Ispanijos Imperijos atgarsiai – Amerikos muziejuje, kuriame iš visų Amerikos civilizacijų (inkų, majų, actekų) susivežti meno kūriniai. Itin rekomenduotina ten užsukti, jei per Madridą keliaujate į Pietų Ameriką ir norite trumpo supažindinimo su indėnų kultūromis ir ispanų užkariavimu.

Na o tai, ką Ispanijos karaliai pirko už prisiplėštą indėnų auksą – Prado muziejuje. Viena geriausių meno kūrinių kolekcijų visame pasaulyje. Jau Europos menas: El Greko, Diureris, Bošas, Rafelis, Ticianas, Velaskesas… Į indėnų ir kitų „kolonizuotų kultūrų“ kūrybą tada žiūrėta nebent kaip į egzotiką, tinkamą kunstkameroms, o tikru, kolekcijų vertu menu laikyti tik Europos dalininkų ir skulptorių darbai. Priešingai nei Paryžiaus Luvras, Sankt Peterburgo Ermitažas ir kiti panašūs muziejai, Prado nesiekia pristatyti pasaulio ar Europos meno istorijos, o labiau atspindi Ispanijos karalių meninį skonį.

Istorinis Madrido turgus

Istorinis Madrido turgus

Gyvas Madridas

Madridas Ispanijos sostine išliko iki šiol. Ir nors šiandien Ispanija nebevaldo jokių užjūrių valdų (išskyrus, nebent, Kanarų salas), ji pati yra turtingesnė, nei kada anksčiau. Tad iš visos Ispanijos žmonės važiuoja į Madridą. Be to, Ispanijos ekonomika stovi ant turizmo kolonos, ir į jos sostinę plūsta ir užsieniečių minios.

Tad Madride paprasta „nusipirkti“ ispanų kultūros pavyzdžius iš visos Ispanijos. Nuo galybės flamenko pasirodymų iki tradicinio „kumpio muziejų“ (te pavadinimas Museo del Jamon neapgauna – tai yra paprasčiausios parduotuvės).

Tradicinių kumpių parduotuvėje Madride

Tradicinių kumpių parduotuvėje Madride

Net ir be viso to, Madridas labai gyvas: sutemus gatvės tiesiog plyšta nuo naktiniu gyvenimu pasidžiaugti išėjusių žmonių minių. Juos apsipnta visokiausi mimai, aukso prekeiviai. Žibančios reklamos traukia į barus.

Vakarinis judėjimas Madrido Calle Mayor pėsčiųjų gatvėje

Vakarinis judėjimas Madrido Calle Mayor pėsčiųjų gatvėje

Šiandieninis, praturtėjęs Madridas – ir labai įvairiatautis miestas, kur ~15% žmonių – imigrantai. Tačiau daugelis tų imigrantų – iš ispanakalbių buvusių Ispanijos kolonijų Lotynų Amerikoje. Be to, masinė imigracija į Ispaniją prasidėjo vėliau, nei į Prancūziją, Olandiją ar Angliją. Todėl papročių prasme Madridas nėra toks sutartptautėjęs, kaip kai kurie kiti Vakarų Europos didmiesčiai ir jame vyrauja ispanų kalba bei ispanakalbė kultūra. Neispaniškai susikalbėti gali būti sunku, o kai kurie Madride įprasti poelgiai turistui gali pasirodyti mažų mažiausiai nemandagūs (štai kartą restorane mus yra atsisakė aptarnauti, nes užsisakėme per mažai patiekalų).

Flamenko pasirodymo reklama Madride

Flamenko pasirodymo reklama Madride

Kaip nuvykti į Madridą?

Į Madridą iš Lietuvos geriausia keliauti pigių skrydžių bendrovių reisais. Kitas variantas (brangesnis) – su persėdimu.

Madridas – ir gera tarpinė stotelė skrendant kur nors toliau arba pradedant kelionę po Ispaniją. Nes Madridas yra pačiame Ispanijos centre (sostinė tokioje simbolinėje vietoje pastatyta specialiai), o iš jo oro uosto daugybė sąlyginai nebrangių skrydžių į esamas ir buvusias Ispanijos valdas (Kanarų salas, Lotynų Ameriką).

Madrido karalių rūmai

Madrido karalių rūmai, iš kurių valdyta ir visa Lotynų Amerika

Du iš kartų, kuriuos lankiausi Madride, tai buvo kelionės į tokius tolimesnius kraštus pradžia ar pabaiga. Kartą – pakeliui į Peru, kartą – pakeliui į Gran Kanariją. Tiesiog, skristi į Madridą ir tada iš ten į galutinį kelionės tašką apsimokėjo labiau, nei kaip nors kitaip, o dar ir Madride galima buvo praleisti dieną ar kelias.


Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai


Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
4. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa


Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo


Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Praha – senovinio Europos miesto etalonas
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Gran Kanarija – Kanarų salų širdis

Gran Kanarija – Kanarų salų širdis

| 0 komentarų

Gran Kanarija – viena labiausiai Europos turistų numylėtų vietų. Ypač žiemomis, kai kitur Europoje šalta ar bent vėsu, o ten maždaug +20.

Ko tikėtis Gran Kanarijos kurortuose? Ką ten pamatyti be vandenyno ir paplūdimių?
a
Apvažiavau Gran Kanariją nuomotu automobiliu – tiek kalnus ir žavius jų miestelius, tiek pakrantes ir sostinę Las Palmasą. Dalinuosi patirtimi.

Vaizdas į Roque Bentayga uolą nuo suolelių Techedos kalnų miestelio centre

Vaizdas į Roque Bentayga uolą nuo suolelių Techedos kalnų miestelyje. Tai – vienas daugybės gražių vaizdų Gran Kanarijos centre

Gran Kanarijos kurortai prie didžiųjų kopų

Daugelis į Gran Kanariją atvykusių turistų apsistoja salos pietuose, aplink Maspalomas kopas. Šios geltono smėliuko kopos – tarsi žiupsnelis dykumos, „atpūstas“ į Kanarų salas. Pakilęs didesnis vėjas jas tiesiog akyse vėl pusto ir perpusto, keisdamas peizažą. Vėjuotą dieną laipiodamas kopomis gavau tokį smilčių dušą, kad net akis pramerkti sunkiai galėjau. Užtat kai vėjas nurimsta kopos panėšėja į milžinišką (2,5 km ilgio, 1 km pločio) paplūdimį, kuriame – tai Gran Kanrijoje reta – gali rasti ir visai asmenišką vietelę, be minių kitų turistų iš visų pusių.

Maspalomas kopos

Maspalomas kopos. Realybėje atrodo aukštesnės nei nuotraukoje

Tačiau tai, kas aplinkui kopas – gerokai įprasčiau. Kopų vakaruose, Meloneras kurorte – didžiuliai viešbučių kompleksai, kuriuos galėtum atrasti bet kur pietų Europoje, pilni senyvų britų ir vokiečių turistų. Net kelionių organizatorių ir viešbučių tinklų prekės ženklai tie patys (Riu, Tui, Raddisson ir kt.). Kiekvienas rimtesnis pasaulio kelionių verslas uždėjęs savo ranką Gran Kanarijoje… Promenada palei vandenyną ir Maspalomas švyturį iš visų jų veda į kopas, bet kavinių joje mažai, nes turistai viską gauna savo viešbučiuose.

Tai ne bažnyčia, tai - įspūdingiausias iš didžiųjų Meloneras viešbučių, pastatytas taip, tarsi senas Ispanijos kaimas: Lopesan Villa de Conde Resort

Tai ne bažnyčia, tai – įspūdingiausias iš didžiųjų Meloneras viešbučių, pastatytas taip, tarsi senas Ispanijos kaimas: Lopesan Villa de Conde Resort. Kiti gretimi viešbučiai standartinės architektūros.

Kiek kitoks Plaja de Ingles kurortas į rytus nuo didžiųjų kopų. Ten mažiau „viskas įskaičiuota“ viešbučių, tad žmonės daugiau laiko leidžia viešosiose erdvėse, yra daugiau restoranų (ir vietinių, ir tinklams priklausančių, ir įvairių užsienio virtuvių), pajūrio promenadoje – restoranų, gyvos muzikos. Tačiau daugelis gyvenamųjų vietų ten – net apgaulingai toli nuo vandenyno. Pvz. nuo „Sanom Beach Resort“ iki tikro “beach” (angl. “paplūdimys”) reikia eiti nei daug, nei mažai: 1,5 kilometro nuobodžiomis raitytomis Plaja de Ingles gatvėmis.

Standartinis viešbutis Plaja de Ingles. Nuo šio iki vandenyno - 500 m, bet labai panašių yra net 4 km nuo kranto: reikia atidžiai tikrinti žemėlapį

Standartinis viešbutis Plaja de Ingles. Nuo šio iki vandenyno – 500 m, bet labai panašių yra net 4 km nuo kranto: jei svarbu maudynės reikia atidžiai tikrinti žemėlapį

Kas nemaloniai nustebino – daug „besikabinėjančių“ prekijų. Nuo Afrikos iki Gran Kanarijos vos 200 km; ten nuolat plaukia nelegalūs imigrantai ir, atrodo, žymi jų dalis „nusėda“ Plaja de Ingles pajūrio promenadoje, „stumdydami“ turistams visokius niekučius (tikriausiai nebūdavo momento, kada apsidairęs nematyčiau tokio pardavėjo). Ne ką mažiau įkyrūs pasirodė ir į savo restoranus kviečiantys kinai ar patys ispanai. Aišku, Gran Kanarija – ne arabų žemė, į skverną niekas nesikabinės, bet jei esate įpratę atostogauti kaip Palangoje, kur pardavėjai su tavimi kalba tik jei pats prie jų prieini, tai gali nepatikti. Specialūs ženklai perspėja ir apie blogesnius dalykus: „Saugokitės kišenvagių“, „Saugokitės apgavikų su trijų kortų apgavyste“. Kabo net labiausiai siaučiančių vagių nuotraukos.

Maspalomas pajūrio promenada. Turistai, kavinukės, vienas daugelio prekijų iš Afrikos

Maspalomas pajūrio promenada. Turistai, kavinukės, vienas daugelio prekijų iš Afrikos

Vidutinio dydžio Gran Kanarijos kurortai

Į rytus nuo Plaja de Ingles – mažesnių kurortų ruožas (San Augustinas, Bahia Feliz ir kt.). Tokių centruose – „komercinis centras“ su keletu parduotuvių ir restoranų, aplinkui – viešbučiai ir vilos. Į pastarąsias kelionių agentūros paprastai neveža, bet nuskridus „savarankiškai“ su Ryanair ar Wizzair galite išsinuomoti.

Į vakarus nuo Meloneras, už visų milžiniškų viešbučių eilių prasideda kalnai ir tenykščiai kurortai „lipa“ į juos. Poilsiniai nameliai statomi kalnų šlaituose. Nuo jų iki vandenyno – gana toli, bet vaizdai – nuostabūs. Tiesa, laukinės gamtos mylėtojai anais kurortais labai skundžiasi, esą „progresas visiškai sužalojo pakrantės kalnus“. Pagrindinis iš tokių kurortų tame ruože – Puerto Rikas.

Puerto Riko kurortas Gran Kanarijoje

Puerto Riko kurortas Gran Kanarijoje

Paskutinysis toje eilėje – Puerto de Mogan kurortas. Anksčiau – žvejų kaimas, bet dabar prieplaukoje – beveik vien jachtos, o namai atiduoti kavinėms ir viešbutukams. Visur pilna gėlių. Pastatai tik atrodo seni: iš tikro viskas pastatyta specialiai turistams. Gausu vandens pramogų.

Viena gėlėtų Puerto de Mogan gatvių

Viena gėlėtų Puerto de Mogan gatvių

Tiesa, visuose tokiuose Gran Kanarijos kurortuose (išskyrus tuos prie Maspalomas kopų) su paplūdimiais striuka. Daugybė jų akmenuoti, labai siauri, „įsprausti“ aukštų uolų. Jei norite rasti „turistų truputėlį mažiau atrastą pajūrio miestelį“ – toliau nuo pagrindinio pietinio kurortų ruožo ar nuo sostinės Las Palmaso galite tai padaryti. Tačiau toks miestelis tikrai neturės bent kiek geresnio paplūdimio. Apie visus bent kiek geresnius jau seniai išdygę milžiniški kurortai, o mažesni kurortai netgi patys stokoja normalesnių paplūdimių. Ir, aišku, “turistų mažiau atrastas” Gran Kanarijoje gali tiesiog reikšti, kad turistų ne dešimtys tūkstančių.

Siauras paplūdimėlis San Augustine į rytus nuo Maspalomaso

Siauras paplūdimėlis San Augustine į rytus nuo Maspalomaso

Turistams – papildomi mokesčiai ir negaliojančios nuolaidos

Gran Kanarijos kurortuose atostogauti brangu ir kainos visur aukštos (išskyrus, nebent, greito maisto tinklus, pvz. „McDonald‘s“ ar „Subway“, kurie yra tik didžiuosiuose kurortuose ir miestuose). Ir jei kažkokios kainos atrodo „visai neblogos“, greičiausiai jūsų dar lauks siurprizai: turistai „melžiami“ ne vien oficialiai. Štai susigundę „bufetu“ („valgyk kiek nori“) kinų restorane San Augustino miestelyje gavome nustebti: visų pirma, dieną bufeto nebuvo, tad už tą pačią kainą padavėjas pasiūlė vieną patiekalą su ryžiais. Užsisakę sužinojome, kad dar „privaloma užsisakyti bent vieną gėrimą“, o jų kainos įspūdingos: maža „Coca Cola“ – 3,10 euro… Galiausiai gavę sąskaitą išvydome, kad priskaičiavo kažkokių papildomų mokesčių, kurie niekur neminimi.

Begalė statulų ir statulėlių, kaip Aguimeso mieste

Begalė statulų ir statulėlių, kaip Aguimeso mieste – gražioji turizmo Kanaruose pusė

Kitą kartą susigundėme nuolaida. „Trečiadieniais vakarienės su šou kaina – 22,5 euro žmogui, jei perka du žmonės“. Vis tiek brangu, bet vieną kartą galima nueiti. Jau bepirkdamas pamačiau įrašą mažomis raidelėmis „Turistams nuolaida negalioja, tikrinami pasai“. Turistams to paties dalyko kaina – 58 eurai žmogui. Aišku, nėjome.

Kokybės Gran Kanarijoje irgi trūksta: turizmo pramonė čia jau klesti 40-50 metų, taigi, kai kurie prekybos centrai, viešbučiai, restoranai Maspalomase ir aplink – gerokai aplūžę, neremontuoti, prišnerkšti, su senomis plastmasinėmis kėdėmis ir pan. Lietuvoje panašių jau nelabai rasi, ką bekalbėti apie kokį Dubajų, kur viskas nauja…

Cita prekybos centras Plaja de Ingles

Cita prekybos centras Plaja de Ingles

Maisto, prekių kokybe irgi rūpinasi toli gražu ne visi: o kam, jei šitie turistai, palikę kažkiek pinigų, išskris ir greitai negrįš, nuolatiniais klientais netaps. Tačiau Gran Kanarijoje yra ir daugybė (per 100 000) „amžinų turistų“: daugiausiai pensininkų, kurie arba su visam persikėlė ten gyventi, arba bent jau kasmet ten atskrenda „žiemoti“. Taigi, yra ir į juos besiorientuojančių, kokybiškesnių restoranų, tačiau reikia rasti.

Nešvankusis pietinės Gran Kanarijos veidas

Pietiniuose Gran Kanarijos kurortuose sutiksi kelių tipų poilsiautojus. Dauguma – maždaug nuo 60 iki 90 metų, kai kurie net su vaikštynėmis. Vakarų Europoje įprasta, kad ir senukai poilsiauja, džiaugiasi gyvenimu.

Dar kažkiek – vidutinio amžiaus šeimos su vaikais.

Todėl gal nustebsite sužinoję, kad pietiniai Gran Kanarijos kurortai (ypač Plaja de Ingles) – dar ir netradicinio seksualumo asmenų rojus.

Netradicinio seksualumo klubų reklamos ant Cita prekybos centro

Netradicinio seksualumo klubų reklamos ant eilinio Cita prekybos centro. Čia – tik dalis to, kas yra viduje

Ir šitą pastebėsite vos išėję pasivaikščioti. Visur pilna „ekskliuzyvinių gėjų viešbučių“ ir iš jų išeinančių vyrų porelių, vaivorykštinių vėliavų. Prekybos centruose, be restoranų ir parduotuvių – galybė visokių netradicinio seksualumo klubų. „Cita“ prekybos centre visas rūsys tam paskirtas: gėjų klubai, svingerių klubai (kur senyvi vokiečiai keičiasi žmonomis), SM (sadomazochistų) klubai. Juodaodės prostitutės ant laiptų. Jei norėtumėte prieš ten eidami „pasipuošti“ – antrame aukšte yra BDSM rūbų. Kitame, „Yumbo“ prekybos centre visa tai – net ne atskiruose aukštuose, o bendroje zonoje. Lauke nuo prekystalio pardavinėjami fetišistiniai rūbai gėjams, šalimais įsikūrusi „Dragstore“ (parduotuvė transvestitams) ir t.t.

Vienas daugelio aukštomis tvoromis aptvertų gėjų viešbučių

Vienas daugelio aukštomis tvoromis aptvertų gėjų viešbučių

Niekur gyvenime nemačiau ir tiek daug reklamų, susijusių su netradicinių seksualumu. „Transvestitų šou“, „Gėjų klubas Romeo ir Džulijus“, „Pimpalų ringas“, „Karštas skandalas – heteroseksualų, biseksualų ir gėjų sekso kinas, tinka ir svingeriams“. Kai kur nurodytas aprangos kodas: „fetišistinis gėjiškas“, „vien tik baltos kelnaitės“, „kelnaitės su atviru užpakaliu“, „tik nuogiems“. Grįžęs vėlai vakare išvydau, kad „Yumbo“ tarsi virto dideliu gėjų klubu: transvestitų dainos, nuogi padavėjai aptarnauja net lauke, besibučiuojantys vyrai ant laiptų. Įdomiai atrodo viso to veiksmo centre „Burger King“ ir labai eiliniai jo klientai bei viena-kita senyva vokiečių prašalaičių vyro ir moters pora. Bet ten visi įpratę. Net, rodos, eilinėse parduotuvėse ar restoranuose laukia „siurprizai“: nuo prijuostės su prikabintu „peniu“ iki gėrimo kinų restorane, kur savo stiklinės dugne pamačiau besimasturbuojančio vyro nuotrauką.

Kinų restorano stiklinė Gran Kanarijoje

Kinų restorano stiklinė Gran Kanarijoje

Beje, ir nuostabiosios Maspalomas kopos naudojamos toli gražu ne vien pasivaikščiojimui: gėjų porelės ten masiškai traukia pasimylėti.

Tiesa, mylisi ir vyro-moters poros. Maspalomas kopose yra neoficialios zonos, kur mylisi „gėjai nuo 25 iki 50 metų“, „gėjai nuo 50 iki 70 metų“, „heteroseksualai svingeriai“, „biseksualai“. Dienomis ir naktimis zonos skirtingos. Jei sudomino – štai „nešvankus“ Maspalomas kopų žemėlapis. Jei neturite poros, galite susirasti „vienam kartui“ prie Plaja de Ingles Riu viešbučio, kur – pagrindinis įėjimas į kopas. Tripadvisor lūžta nuo tokių komentarų kaip „Venkite gėjų zonų! Pamatėme kaip gėjai užsiiminėja seksu – mano vyras buvo traumuotas“.

Pagrindiniai Maspalomas kopų vartai prie "Riu" viešbučio, kur, sakoma, vienadieniams nuotykiams susitinka poros

Pagrindiniai Maspalomas kopų vartai prie “Riu” viešbučio, kur, sakoma, vienadieniams nuotykiams susitinka poros. Tačiau ten ateina ir seneliai, ir šeimos su vaikais. Gran Kanarijoje visa tai nėra atskirai, o visiškai sumišę.

Nerašau, ko nepamatau savo akimis. Taigi, nuėjome su žmona per patį vidurdienį valandai į kopas. Pirmas vaizdas: ant kalno masturbuojasi ekshibicionistas. Kitas tą patį daro po krūmu, stebėdamas praeivius. Keli pradėjo mus sekti, trindami glaudes. Štai vienas pasipuošęs lytinį organą raiščiu. Atokiau sustojęs besimasturbuojančių vyrų ratas – atrodo, apsupę kažkokią besimylinčią porelę. Dar vienas nuo kopos dairosi su žiūronais.

Vyrų ratelis Maspalomas kopose, svingerių-ekshibicionistų-grupinio sekso zonoje

Vyrų ratelis Maspalomas kopose, svingerių-ekshibicionistų-grupinio sekso zonoje

Žmona nusprendė kopose atokiau nuo visų „herojų“ pasideginti (už visų neoficialių zonų ribų), o aš – lipti ant kopos, pasigerėti jūros ir kalnų vaizdais. Juokais pasakėme: „jei kas bus, šaukime vienas kitą“ – bet negalvojom, kad prireiks. Na, juk esam tolerantiški, jie gal netradicinio seksualumo žmonės, bet juk nieko per prievartą nedarys… Bet tepraėjo 10 minučių, kai išgirdau žmonos „Augustinai!“. Galvojau, gal kas užkalbino, išgąsdino. Buvo blogiau: vienas veikėjas, ėjęs pro šalį, sustojo prie mano žmonos puolė masturbuotis, į piktus žvilgsnius nereagavo ir tik jai mane pašaukus nėrė šalin. To jau buvo gana – išėjome arčiau jūros.

Nėra taip, kad visos Maspalomas kopos būtų tokios: prie pat jūros to paprastai nepamatysi (tiesa, yra du nudistų paplūdimiai: gėjų ir heteroseksualų).

Vaizdas į paplūdimį nuo Maspalomas kopų. Tolumoje - Maspalomas švyturys

Vaizdas į paplūdimį nuo Maspalomas kopų. Tolumoje – Maspalomas švyturys

Siurrealistiška, kad per tas pačias kopas nieko nežinodamos eina ir eilinės poros, šeimos. Mačiau, viena močiutė su anūke tik šypsosi į ūsą – galiu įsivaizduoti, ką jos ką tik matė. Bet pats siurrealistiškiausias vaizdas užlipus ant kopų prie jūros: į vieną pusę jūra, šeimos, jėgos aitvarai.

Gran Kanarijos pramogos šeimoms

Iš Gran Kanarijos pietų aplink salos rytus ir šiaurę driekiasi magistralė. Nors Gran Kanarijoje tik 800 tūkstančių gyventojų, o magistralė šešių juostų – ji užsikemša.

Nuo magistralės – nusukimai į miestus, kurortus, prekybos centrus, oro uostą, pramogų parkus, zoosodus ir pan. Ko tik neįsteigta, kad užimti turistus apsiniaukusiomis dienomis!

Pagrindinė Gran Kanarijos pakrantės magistralė

Pagrindinė Gran Kanarijos pakrantės magistralė

Yra Gran Kanarijoje ir labiau nišinių, mažiau išreklamuotų pramogų, kur kainos kiek mažesnės. Tokių pramogų, kurios kitur būtų visai neįmanomos, nes, tiesiog, truktų lankytojų. Pavyzdžiui, Gran Kanarija puiki vieta išbandyti airsoftą (mūšius oriniais šautuvais). Tenykštis Hangar 37 parkas skelbiasi geriausiu Europos airsofto parku, o įvairūs mūšiai vyksta nuolat: gali ateiti vienas, dviese, ir tuoj pat prijungs prie vienos komandų.

Hangar 37 airsofto laukas iš apžvalgos aikštelės

Hangar 37 airsofto laukas iš apžvalgos aikštelės

Gran Kanarijoje yra ir Sioux City, laukinių vakarų gyvasis muziejus, kur, atvykęs ryte, tarsi dalyvausi ilgame visos dienos spektaklyje su kaubojais, indėnais, arklių užkalbėtojais, banko apiplėšimu, galvijais ir pan. Visas laukinių vakarų miestelis atkurtas.

Galvijai varomi Sioux City miestelio pagrindine gatve ant vietinio girtuoklio

Galvijai varomi Sioux City miestelio pagrindine gatve ant vietinio girtuoklio. Išvydęs ryte aptriušusius pastatus, nuplyšusias JAV vėliavas, daug nesitikėjau, bet aktoriai bemat sugebėjo miestuką atgaivinti

Šeimas žavi ir Holiday World atrakcionų parkas Maspalomas: jis, aišku ne Disneilendas, bet kai neribotai gali eiti į visus atrakcionus visą dieną susimokėjęs tiek, kiek restorane kainuoja vieni pietūs – atrodo puikus pasiūlymas.

Holiday World parke

Holiday World parke Maspalomas

Gran Kanarijoje yra ir viena pigesnių galimybių pasaulyje pasinerti turistiniu povandeniniu laivu – tiesa, povandeninė fauna čia ne tokia įspūdinga, kaip Havajuose, kur irgi juo nėriau.

Povandeniniame laive Gran Kanarijoje

Povandeniniame laive Gran Kanarijoje

Ramesnioji vakarinė Gran Kanarijos pakrantė

Vienintelė ramesnė Gran Kanarijos pakrantė yra vakarinė. Ten nenutiesta magistralė, ten driekiasi gražus Anden verde kelias su vaizdais į milžiniškas jūron krentančias uolas, į toli apačioje ūžiančias bangas. Tiesa, pati beprotiškiausia kelio dalis irgi pakeista magistrale, uždaryta: bet dar galima privažiuoti prie Anden Verde balkono, paskui – pėsčiam pasivaikščioti asfaltu, pro kurį jau prasikalė augalai.

Anden Verde kelio "balkono" apžvalgos aikštelės panorama

Anden Verde kelio “balkono” apžvalgos aikštelės panorama

Tiesa, ir vakariniuose Gran Kanarijos pajūrio miesteliuose – Algae, Agaetėje, Puerto de los Nieves – sunkiai radome kur pastatyti automobilį, o laisvų vietų lauko kavinėse irgi nelabai buvo.

Atokumas Gran Kanarijoje visada sąlyginis. Jau ir šiaip ši sala tankiausiai gyvenama Kanaruose – 543 žmonės į 1 kv. m, arba 10 kartų tankiau, nei Lietuva. O kur dar visi turistai!

Agaetės miestelis Gran Kanarijos vakaruose

Agaetės miestelis Gran Kanarijos vakaruose

Salos centras – kalnai, debesys ir balti kaimai

Tačiau Gran Kanarija yra vulkaninė sala. Jos centras, kur kadaise veržėsi ugnikalniai, iškilęs beveik 2 kilometrus virš jūros lygio ir, nepaisant mažų atstumų, nuo vandenyno iki ten gali tekti važiuoti ir valandą – keliai vingiuoti, siauri. Iš priekio atvažiavus autobusui tekdavo išvis sustoti – kitaip sunkiai prasilenksi.

Dviratininkai važiuoja vienu siaurų Gran Kanarijos keliukų

Dviratininkai važiuoja vienu siaurų Gran Kanarijos keliukų. Dviratininkų Gran Kanarijoje – irgi daug.

Štai ten, salos centre, turistų kiek mažiau. Dauguma Gran Kanarijos mylėtojų myli šią salą dėl jūros ir šilumos – o kalnuose nėra nei to, nei ano (žiemos naktimis, būna, net pasninga, o mums keliaujant sausį temperatūra dieną laikėsi apie +10).

Vingiuotų keliukų pakelės aikštelėse dažniau sutikdavau kitokius keliautojus: pavyzdžiui, slovakų porą, į Gran Kanariją atvažiavusią nuosavu automobiliu (nuvažiavo iki Ispanijos pabaigos, Huelvos uosto, ir persikėlė keltu iš žemyno, ~32 val. plaukimo).

Gran Kanarijos kalnai nuo Cruz de Tejeda aikštelės

Gran Kanarijos kalnai nuo Cruz de Tejeda aikštelės

Ten, kalnuose, ilgi pasivaikščiojimo takai. Garsiausi – nebūtinai įdomiausi. Štai už salos simboliu tapusią Roque Nublo uolą pasirodė įspūdingesnė netolima Roque Bentayga uola. Iš pradžių net galvojau, kad ji ir yra ta tikroji Roque Nublo… O įspūdingiausias vaizdas į jas abi – nuo toliau, palypėjus aukštyn nuo Cruz de Tejeda.

Į Roque Bentayga puikus vaizdas atsiveria ir iš Techedos (Tejeda) miestelio senamiesčio. Gražių miestelių kalnuose ir daugiau – pavyzdžiui, Teroras (Teror). Tačiau retame kuriame jų yra lankytinų vietų, kurias būtina pamatyti: smagiausia ten tiesiog pasivaikščioti.

Roque Nublo nuo link jos vedančio pėsčiųjų tako

Roque Nublo nuo link jos vedančio pėsčiųjų tako

Beje, Roque Nublo ispaniškai reiškia „debesų uola“ ir, kaip ir visi Gran Kanarijos kalnai bei kalnų kaimai, ji tai paskęsta debesyse, tai vėl išnyra. Kelionei į Gran Kanarijos kalnus rinkitės pačią giedriausią įmanomą dieną – kitaip galite mažai ką pamatyti. Pirmą kartą, rodos, išvažiavome ten šviečiant saulei, dalis apžvalgos aikštelių vis viena skendėjo debesyse, ir iš aukščiausio Gran Kanarijos taško – Pico de los Nieves (į jį praktiškai galima užvažiuoti automobiliu) pažvelgus į vakarus matėsi ne Tenerifės sala ir Teidės viršukalnės sniegai (kaip turėtų), o tik debesų grandinė.

Vaizdas į ispanų karo bazę nuo Nieveso viršukalnės

Vaizdas į ispanų karo bazę nuo Nieveso viršukalnės

Gal net labiau nei aukštikalnės mane nustebino Gran Kanarijos tarpekliai. Juk sala nedidelė, joje nebėra normalių upių (visas vanduo nukreiptas į čiaupus)… Tačiau, kol dar tekėjo, upės išgraužė pribloškiamai gilius kanjonus.

Metai iš metų kartojasi tas pats: aukštai aukštai prisninga, tas sniegas tirpsta, tirpsmo (nežiemą – lietaus) vanduo teka nuo kalnų į vandenyną. Vulkaninės uolienos, kuriomis dengta Gran Kanarijos žemė – minkštos, ir tekėdamas vanduo metai iš metų įsigraužia vis giliau, suformuodamas tarpeklius (barranco), kurių žymiausias – Gajadekės tarpeklis.

Gajedekės tarpeklis Gran Kanarijoje

Gajedekės tarpeklis Gran Kanarijoje. Kaip ir daugeliu tarpekliu, nuo pat pakrantės iki čia juo vingiuoja kelias

Gran Kanarijos olose – išnykusios tautos kaimai

Gran Kanarijos šlaituose daugybė olų. Tai buvo tuneliai, kuriais tekėjo lava. Juos perkirto vandens išgraužti tarpekliai.

Iki Ispanija 1483 m. užkariavo Gran Kanariją, tuose olų labirintuose gyvavo ištisi kaimai. Gvančų – senųjų Kanarų salų gyventojų – gyvenvietės. Pietinėje kanjono pusėje jie įsirengdavo gyvenamuosius kambarius, jų grindyse išgremždavo sandėliukus. O šiaurinėje kanjono pusėje olose gvančai laidodavo savo mumijas. Mumifikuodavo kūnus tuo pat metodu, kaip senovės egiptiečiai, ir dar XX a. tyrinėtojai rasdavo daug tų suvyniotų negyvėlių. Deja, daug jų buvo sutrinta į vaistus (anksčiau žmonės tikėjo, kad tokie „mumijų milteliai“ gydo visas ligas), kitas apgraužė žiurkės. Bet Gajadekės slėnio muziejuje dar galite vieną mumiją pamatyti savo akimis.

Pavzydys, kaip olose buvo išdėliotos mumijos Gajadekės muziejuje Gran Kanarijoje

Pavzydys, kaip olose buvo išdėliotos mumijos Gajadekės muziejuje Gran Kanarijoje.

O štai gyvo gvančo nesutiksite nė vieno. Gvančų kultūra tapo pirmąja europiečių kolonializmo auka – tik paskui panašus likimas ištiko indėnų, aborigenų, Sibiro tautų kultūras.

Užkariavę Gran Kanariją, iš 20 tūkstančių salos gvančų ispanai paliko gyvus ir neišvežtus į vergovę tik 3000. Ir tų vardus pakeitė į krikščioniškus, juos prievarta atkėlė iš olų į miestus (kuriuose tuoj jau gyveno daugiau ispanų, nei gvančų). Gvančų kalba, kultūra greitai pasidavė. Kadangi jie buvo baltaodžiai, išvaizda neką tesiskyrę nuo ispanų, šiandien nebepasakysi, kurie salos gyventojai turi gvančiško kraujo.

Fortaleza de Ansite kalnas išvagotas gvančų olomis

Fortaleza de Ansite kalnas išvagotas gvančų olomis

Tad nors gvančai gyveno ne prieš 6000, o prieš 600 metų, šiandien tegalima tyrinėti jų kultūros liekanas – tarsi kokį Stounhendžą ar Egipto piramides. Tokias kaip Cueva Pintada Galdaro mieste, kur atkastas vienas svarbiausių gvančų kaimų ir išlikusi olų tapyba. 3D vaizdo įrašai ten pristato prarastą gvančų kultūrą, tačiau daug kas tėra spėjimai: „Ištapytosios figūros pernelyg taisyklingos, kad būtų šiaip piešinėliai – gal tai raštas, o gal kalendorius“ – sakoma viename tų filmukų. Bet niekas nežino. Ispanų kolonistams nerūpėjo užrašyti tų žinių, o ir gvančų kultūroje viską žinojo tik aukščiausi luomai.

Kueva Pintada gvančų piešiniai Gran Kanarijoje

Kueva Pintada ola su piešiniais. Olą supantis muziejus bene moderniausias Gran Kanarijoje, o tai, kad pasibaigus vienam jo filmų staiga pasikelia ekranas ir už jo atsiveria vaizdas į buvusį gvančų miestelį, pasirodė įspūdinga.

Gvančai gyveno visame Kanarų salyne, bet Gran Kanarijoje jų kultūros liekanų – daugiausiai. Jei muziejai su uždengtais nuo aplinkos, elektra apšviestais senovės reliktais jums ne prie širdies, aplankykite Fortaleza de Ansite „kalną“. Tai buvo vienintelė vieta Gran Kanarijoje, kur pasivaikščiojome taip ir nesutikę nė vieno kito turisto. Labai keista, nes ir viena įspūdingiausių vietų: ne šiaip kalnas, o kalnas-tvirtovė, kurio olose gyveno ir dirbo šimtai gvančų, o šiandien galima pasivaikščioti tais natūraliais balkonais ir koridoriais. Spėjama, kad būtent tenai įvyko paskutinis mūšis dėl Gran Kanarijos salos: metaliniais kalavijais ir šarvais ginkluoti ispanai nesunkiai užėmė „kalną-tvirtovę“, kurią gvančai gynė mediniais basliais.

Tokios technologiškai atsilikusios tautelės, kaip gvančai, nemokėję net apdirbti metalo, neturėjo jokių šansų prieš didžiąsias Europos imperijas…

Ši ola - tai tunelis, vedantis sekrsai visą Ansitės kalną-tvirtovę

Ši ola – tai tunelis, vedantis sekrsai visą Ansitės kalną-tvirtovę

Bet šiandien jų mistiškas paveldas dalį turistų domina ne mažiau, nei ispanų miesteliai. Nes gvančiškose lankytinose vietose subtiliai dera pasivaikščiojimas gamtoje su kultūra. Maipe kapinėse (prie Agaetės) gali vaikštinėti tarp tikrų uolų ir akmenų kauburėlių – gvančų kapų stebėdamas Teidės kalną Tenerifėje tolumoje. O Cenobio de Valeron (prie Galdaro) gali lipti į kalną, kurį gvančų javų saugyklos pavertė į tokį keistą korį. Ir net Mundo Aborigen, oficialiai gvančų muziejus-kaima, žavi ne savo apibyrėjusiom gvančų statulom, o kaip jaukus pasivaikščiojimas gamtoje: nuo vienos atkurtos gvančų gūžtos iki kitos, stebint Maspalomas kopas kažkur toli apačioje.

Cenobio de Valeron grūdų saugyklos

Cenobio de Valeron gvančų grūdų saugyklos

Beje, galiausiai vieną dalyką Kanarų salų ispanai ilgainiui pradėjo daryti taip pat, kaip gvančai. Gyventi olose. Tiesiog, kai tų olų Gran Kanarijoje šitiek, tai patogiau ir pigiau, nei statyti namą nuo nulio. Tik ispanai ne šiaip sau pasikloja oloje žvėrių kailius, kaip darydavo gvančai – olas jie perstato į namus, restoranus, koplyčias, pasistato fasadą su langais ir durimis, net palydovines „lėkštes“ išsikelia. Tokių „olų kaimų“ Gajadekės slėnyje – irgi ne vienas. Palyginus su gvančų kaimais, į kuriuos tekdavo kopti, ispaniškieji gerokai žemiau. Prieš 100 metų ir jie dar buvo atokūs, bet nutiesus tarpekliais kelius turistai skaičiumi ten aplenkė vietinius.

Šiuolaikinių ispanų namas oloje Gajadekės slėnyje, viename kelių jo kaimų

Šiuolaikinių ispanų namas oloje Gajadekės slėnyje, viename kelių jo kaimų

Las Palmasas – gyvas ispaniškas miestas Kanaruose

Gran Kanarija ne šiaip sau vienas didelis kurortas ar nacionalinis parkas. Tai – ir labai normali Ispanijos dalis, kur gyvena ~600 tūkst. Ispanų, turinčių savo gyvenimus ir darbus. Ir Gran Kanarijos sostinė Las Palmas – labai tikras Ispanijos miestas. Su gražia sena katedra ir centrine aikšte. Su „vietinių“ pramogomis, kurias išbandėme ir mes: nuėjome į Las Palmaso futbolo klubo varžybas. Jis žaidžia Ispanijos aukščiausioje lygoje (La Liga) ir net į eilines varžybas, nepaisant brangių bilietų, susirinko 20 000 žmonių (33 000 vietų stadione).

Katedra Las Palmaso centrinėje aikštėje

Katedra Las Palmaso centrinėje aikštėje

Kainos Las Palmase nemažos, bet visiems vienodos. Čia daug greito maisto restoranų tinklų (įskaitant ispaniškąjį „Telepizza“), prekybos centrų, kuriuose apsipirkinėja patys Kanarų salų gyventojai. Kiekvieną sekmadienį 11:30 (patikrinkite, ar laikas nepasikeitė) parke prie Pueblo Canario galite išvis nemokamai pasižiūrėti tradicinius Kanarų tautinius šokius: pasirodymas truko apie valandą, grojo 14 muzikantų ir šoko 12 šokėjų. Įdomu, graži muzika, o pasigerėti tuo susirinko beveik vien vietiniai: daugeliui turistų, tikriausiai, Las Palmasas atrodo pernelyg eilinis miestas, kad ten užsuktų. O gal be reikalo.

Liaudies dainos ir šokiai Pueblo Canario Las Palmase

Liaudies dainos ir šokiai Pueblo Canario Las Palmase

Yra Las Palmase ir lankytinų vietų keliautojams, tokių kaip Kolumbo namas (tiksliau, gubernatoriaus rezidencija, kurioje „visai logiška tikėti, kad pakeliui į Ameriką nakvojo Kolumbas“), tačiau tai nėra kažkokios pasaulinės ar bent Ispanijos reikšmės įdomybės. Gran Kanarijoje gamta ir saulė visgi nusveria kultūrą, bet „kultūriniai intarpai“ Las Palmase gali būti smagūs.

O ir paplūdimys Las Palmase geresnis, nei daugelyje Gran Kanarijos kurortų (Playa de las Canteras, ~2 km ilgio, smėlėtas).

Alfredo Krauzės auditorija, kur vyksta koncertai, iškilusi šalia Las Palmaso Playa de las Canteras paplūdimio

Alfredo Krauzės auditorija, kur vyksta koncertai, iškilusi šalia Las Palmaso Playa de las Canteras paplūdimio

Gyviausia Kanarų sala?

Apskritai, Gran Kanarija konkuruoja su žymesne Tenerife dėl “gyviausios” kanarų salos statuso: kur daugiausiai kultūrinių ar vandens pramogų, šurmulio. Tiesa, naktinio gyvenimo, garsios muzikos už Maspalomaso ribų Gran Kanarijoje netgi stebėtinai mažai. Bet turistų minių, automobilių eilių pilna beveik visur.

Jei tai jums neigiamas dalykas – tikriausiai norėsite atostogauti kitose salose ir kurortuose. Tačiau tai turi savų pliusų: daugybė restoranų, parduotuvių, kitų paslaugų beveik visur – šalia. O artimiausias prekybos didcentris – vos už keliolikos minučių važiavimo automobiliu.

Futbolas Gran Kanarijoje

Futbolas Gran Kanarijoje. Šalia sėdėjo vienas garsiai futbolininkus mokantis senukas, bet šiaip nustebino, kad temperamentingieji ispanai saviškius palaiko taip santūriai. Ir po to, kai paskutinėje lygos vietoje žengusi Las Palmaso komanda 2:1 įveikė trečioje vietoje buvusią Valensiją, net stadione šventimas apsiribojo ilgu paplojimu atsistojus ir keliais šūkiais

Ir visos lankytinos vietos – irgi netoli.

Be to, jei Gran Kanarijoje pabos, iš ten nesunkiai galėsite aplankyti kitas didžiąsias Kanarų salas: į jas – Tenerifę, Lanzarotę ir Fuerteventurą – nesunkiai galėsite anksti ryte nuskristi, o vėlai vakare grįžti (nereikės užsisakyti tenai viešbučio). Mat Gran Kanarijos oro uostas vienas didžiausių Kanaruose ir iš ten į šias salas – ir po 10 reisų kasdien.

Fuerteventuroje galėsite išvysti tuštesnes dykumas, Lanzarotėje – vulkaninius peizažus ir įspūdingą šiuolaikinę architektūrą, Tenerifėje – aukščiausius kalnus, o Gran Kanarijoje toliau atostogauti.

Gran Kanarijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Gran Kanariją

Gran Kanarijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Gran Kanariją


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

| 14 komentarai

Kanarų salos lietuvių vaizduotėje užima ypatingą vietą: Europos salynas, kuriame kiaurus metus šilta, galima maudytis ir degintis. O dar graži gamta: aukšti kalnai, gilūs kanjonai, didelės pajūrio uolos, vulkanai…

Aišku, Kanarai turi ir minusų: kelionė ten – brangi ir ilga, o didžioji dalis atostogų daugeliui prabėga betono ir minių kitų turistų apsuptyje.

Aplankęs daugelį Kanarų salų, rašau ką Kanarų salose svarbiausia pamatyti, kiek tai kainuos ir su kuo, apsisprendę keliauti į Kanarų salas, turėsite susitaikyti.

Turistai žvelgia į gražų vaizdą nuo vienos daugybės Kanarų apžvalgos aikštelių

Turistai žvelgia į gražų vaizdą nuo vienos daugybės Kanarų apžvalgos aikštelių (Lanzarotė)

Kanarų salos – kurią rinktis?

Pagrindinės Kanarų salos yra septynios, tačiau tik į keturias jų vykdomi turistiniai skrydžiai iš Europos. Tos keturios – Tenerifė, Gran Kanarija, Fuerteventura ir Lanzarotė.

Fuerteventura – Afrikos tęsinys. Tai – sala-dykuma su didelėmis kopomis, bet mažokai „kultūrinių“ lankytinų vietų, gyventojų ar augalų.

Įvažiavimas į Koralecho kopas Fuerteventuroje

Įvažiavimas į Koralecho kopas Fuerteventuroje

Gran Kanarijoje atmosfera labai primena žemyną, tačiau giliau nuo urbanizuotos pakrantės ir tenai – aukšti kalnai, gilūs kanjonai, didžios uolos ir gilios olos.

Las Palmas, Gran Kanarijos sostinės, centrinė aikštė

Las Palmas, Gran Kanarijos sostinės, centrinė aikštė

Lanzarotė – pati unikaliausia Kanarų sala, kurioje be juodos vulkanų lavos – itin įdomūs meno ir architektūros kūriniai bei autentiški kaimai.

Baseinas Chameos del Agua Lanzarotėje

Baseinas Chameos del Agua Lanzarotėje, įrengtas įkuriuvusioje vulkaninėje oloje. Lanzarotėje gausu lankytinų vietų, apimančių gamtines vietas

Tenerifė yra didžiausia Kanarų sala ir įvairovė joje – pati ekstremaliausia. Būtent ten yra aukščiausias visos Ispanijos kalnas – Teidės vulkanas (3718 m) – kurio viršūnę žiemomis nuolat dengia sniegas. Teidės nacionalinis parkas – lankomiausias Europoje. Tačiau gausu ir gražių miestų ir miestelių, o pietiniai kurortai – trankiausi Kanarų salose.

Teidės vulkanas Tenerifėje

Teidės vulkanas Tenerifėje

Trys mažosios Kanarų salos – La Palma, El Hierro ir La Gomera – stebina visų pirma gamta. Jos atrodo it kitas salynas – nes turistų ten mažai, o ir tie, kurie atskrenda, paprastai tik dienai ar kelioms iš didesnių Kanarų salų, o ne savaitei atostogų. Gamtos mylėtojams ypač rekomenduočiau mažiausią El Hierro salą, kur didžiausias kontrastas su visomis likusiomis salomis: vos 11 000 gyventojų, trys degalinės, keli lėktuvai per dieną, bet gausybė kalnų ir ugnikalnių bei nuostabių vaizdų.

Laukinės El Hierro pakrantės vaizdai

Laukinės El Hierro pakrantės vaizdai

Koks klimatas Kanarų salose ir ką ten veikti?

Dauguma turistų į Kanarų salas skrenda dėl vieno dalyko: saulės. Kai kurie žmonės sako, neva šiose salose visus metus temperatūra vienoda, vasariška. Tai nėra visai tiesa: sausį temperatūra dienomis pakrantėse būna ~23 laipsnius, kai rugpjūtį – ~30 laipsnių (naktimis atitinkamai ~15 ir ~21). Be to, tai tik pakrantėse: kalnų kaimuose gali būti 5-15 laipsnių vėsiau. Vis dėl to, tokių temperatūrų pakanka, kad turistai iš Europos į Kanarus keliautų ištisus metus, o prekybos centrų ar viešbučių koridoriai Kanaruose neturėtų stogų ar sienų.

Pajūrio promenada pietinėje Gran Kanarijoje

Pajūrio promenada pietinėje Gran Kanarijoje, svarbiame Plaja de Ingles kurorte. Joje – restoranai, parduotuvėlės, gyva muzika, įkyrūs prekijai.

Kadaise Kanarų salų gyventojai versdavosi žemdirbyste ir žvejyba, o sunkiai sudurdami galą su galu dar 1950 m. masiškai emigruodavo į Venesuelą. Viskas pasikeitė po to, kai Ispanijos diktatorius Fransiskas Frankas ~1960 m. apsisprendė vystyti turizmą ir pakvietė europiečius Kanaruose leisti atostogas. Neprabėgo nė viena karta, o vienintelė Kanarų pramonė jau – turizmas. Viskas čia jam pašvęsta.

Viešbučiais ir vilomis aplipdyti Puerto Riko kurorto pakrantės kalnai (Gran Kanarija)

Viešbučiais ir vilomis aplipdyti Puerto Riko kurorto pakrantės kalnai (Gran Kanarija)

Turistams – vis augantys kurortai ir oro uostai, didesni už daugelio pasaulio didmiesčių. Turistams – milžiniški pramogų parkai su gyvūnais, vandens atrakcionais ar šou. Turistams – pakrantės promenados ir jų restoranai. Turistams – visa galybė pėsčiųjų pasivaikščiojimo takų, besidriekiančių daugybę kilometrų kalnais ir slėniais.

Takas pasivaikščiojimui Gran Kanarijos kalnuose

Takas pasivaikščiojimui Gran Kanarijos kalnuose. Tokių – daug, o šis veda prie Roque Nublo – salos simboliu tapusios uolos

Aišku, į Kanarų salas nuskristi brangiau, nei į kokią Barseloną, ir klimatas ten žiemomis šiltesnis, o vasaromis – vėsesnis nei kitur Ispanijoje. Kalnai ten aukštesni, o gyventojų mažiau. Tačiau savo kultūra Kanarai nuo Ispanijos skiriasi tiek, kiek, tarkime, Žemaitija nuo Vilniaus. Yra vietinių liaudies dainų ar šokių, yra vietinių patiekalų – bet ir viskas. Ir XX a. viduryje veikęs Kanarų nepriklausomybės judėjimas, turėjęs net savo teroristus, nurimo. O tikrąją Kanarų salų kultūrą (gvančus) ispanai sunaikino dar prieš 300-500 metų.

Bulvės su aštriu padažu

Bulvės su aštriu padažu – vienas tradicinių Kanarų salų patiekalų. Taip pat tradiciniai ir vietiniai sūriai.

Ko trūksta Kanarų salose, kaip ne keista – gerų paplūdimių. Daugelyje salų jie gana reti ir siauri, akmenuoti, geriausiu atveju – juodo vulkaninio smėlio. O daugelis pakrančių išvis – uolėtos, ten neišsimaudysi. Tik Fuerteventuros saloje daug geltono smėliuko (bet ten ir didelės bangos), o Gran Kanarija turi Maspalomas kopas.

Poilsiautojai grįžta per Maspalomas kopas nuo pakrantės į savo viešbučius (Gran Kanarija)

Poilsiautojai grįžta per Maspalomas kopas nuo pakrantės į savo viešbučius (Gran Kanarija)

Kanaruose vyrauja senyvi keliautojai iš Vakarų Europos, tačiau daug kas subalansuota ir šeimoms (vaikiški meniu kone kiekviename restorane, pramogos), ir netgi visokioms seksualinėms mažumoms (yra gėjų, svingerių, BDSM fetišistų kurortai, ypač Gran Kanarijoje). Rasi ir aktyvių pramogų: serfingas, jėgos aitvarai ir t.t.

Tipinis nedidelis Kanarų paplūdimėlis

Tipinis nedidelis Kanarų paplūdimėlis

Kanarų salų gamta ir miestai

Kanarų salose nėra daug įprastų lankytinų vietų: ypač istorinių, kultūrinių. Galima atrasti žavių kalnų kaimų (nūnai „išlaižytų“ turistams), bet tai ne tokios vietos, dėl kurių savaime keliautum į Kanarus. Seniausiems Kanarų pastatams tik ~500-600 m., nes iki ispanų užkariavimų salose gyvenusi gvančų tauta mažai ką tepaliko. Jų kultūra išnyko: vien olos, kuriose jie glaudėsi, mena juos buvus.

Žavus Teroro miestelis Gran Kanarijos kalnuose

Teroro miestelis Gran Kanarijos kalnuose

Gamta Kanaruose sužavėjo labiau: nors nėra Kanarų kalnai aukščiausi, o kanjonai – giliausi, bet pagal tų vietų pasiekiamumą (tiek pėstiems, tiek automobiliu, tvarkingais keliais ir takeliais), pagal jų artumą pajūrio kurortams mažai kas pasaulyje prilygsta Kanarams. Net į aukščiausiąjį Teidės kalną gali pakilti lynų keltuvu! Ir klimatas kalnuose visai kitoks nei pakrantėse – didžiausių salų „centruose“ net sniego būna.

Vulkaninis Lanzarotės krantas

Vulkaninis Lanzarotės krantas ir į jį dūžtančios bangos (žvelgiant iš automobilių aikštelės)

Įprastinis Kanarų salų gamtos peizažas – juodi ar rudi aukšti uoliniai kalnai, padengti sena sukietėjusia lava (spalva priklauso nuo to, ar vulkanai veržėsi prieš kelis šimtus, ar prieš kelis milijonus metų). Ten pilna olų, prie stačių šlaitų glaudžiasi vaizdingi keliai, o apačioje slėniais vingiuoja išdžiūvusios upės.

Lanzarotės kalnų viršūnės

Lanzarotės kalnų viršūnės. Nuo jų visuomet atsiveria nuostabūs vaizdai

Kanaruose visada būsite tarp turistų

Ispanija yra pasaulio turizmo karalienė – kiekvienais metais kelionėmis į šią šalį susigundo 75,6 mln. žmonių! Ir Kanarų salos – vienas Ispanijos karūnos deimantų (ten keliauja ~14 mln. žmonių per metus).

Tradicinės architektūros įkvėptas Puerto de Mogan turistinis miestelis Gran Kanarijoje

Tradicinės architektūros įkvėptas Puerto de Mogan turistinis miestelis Gran Kanarijoje

Todėl Kanaruose nesitikėkite būti toli nuo kitų turistų. Atvykdamas į bet kurią didžiųjų Kanarų salų lankytiną vietą, jau iš tolo matai mažų nuomotų automobiliukų eiles ir vieną kitą autobusą. Jei vieta neva „turistų neatrasta“, tai automobiliukų testovės kokie penki. Jei vieta populiari, tai, kaip prie Lanzarotės vulkanų nacionalinio parko, parkavimą milžiniškoje aikštelėje organizuos specialiai tam samdyti žmonės, o kelionių vadovai visai logiškai patars atvykti iš ryto, kol daugelis kitų turistų nepabudo (aišku, tokius kelionių vadovų patarimus būsite perskaitęs ne jūs vienas…)

Olos, kuriose gyveno gvančai

Olos, kuriose gyveno gvančai Gran Kanarijoje. Šios Ispanų sunaikintos ‘tikrųjų kanariečių’ tautos gyvenvietės uolose turistų kiek mažiau atrastos, tad ten galima pasivaikščioti sąlyginai atskiriau, o vaizdai, apjungiantys gamtą ir istoriją, tikrai įdomūs

Kanaruose nėra net turistinio sezono. Teoriškai tai turėtų būti žiema – juk tada Kanarų šiluma labiausiai vilioja šalčių stingdomus skandinavus ar vokiečius. Bet kelionės į Kanarus nenuslopsta ir vasaromis – ispanai iš žemyno tada pasiima atostogas ir lekia į vėsesnį nei jų gyvenami miestai salyną.

Turistų grūstys La Kaletoje (Tenerifė), laikomoje vienu gražiausių salyno miestelių

Turistų grūstys La Kaletoje (Tenerifė), laikomoje vienu gražiausių salyno miestelių

Teoriškai kiek „ramesnis“ metas – pavasaris. Praktiškai Kanaruose pilna ir tokių „amžinų turistų“, kurie iš ten beveik niekada neišvyksta. Apie 10% Kanarų salų gyventojų – europiečiai neispanai, daugiausiai vakariečiai, čia atvykę pensijai. Dar ~15% – ispanai iš žemyno.

Gran Kanarijos seneliai

Retas vaizdas: vietiniai seneliai sėdi Gran Kanarijos Galdaro mieste. atokiau nuo vandenyno. Pačioje pakrantėje sunkiai “pagausi” kadrą vien su ispanais

Kita vertus, turistų masėse galima įžvelgti ir pliusų: aibės visokiausių pramogų Kanarų salose nebūtų, jei ne didelė turistų rinka. Dabar gi visiems – jaunoms šeimoms ir senukams, porelėms ir gėjams – yra didžiulis pasirinkimas, kaip praleisti laiką, ypač Tenerifėje ir Gran Kanarijoje.

Sioux City Laukinių vakarų miestelis Gran Kanarijoje - gyvasis muziejus, kur visa diena būna tas pats spektaklis: vaidinami laukiniai vakarai

Sioux City Laukinių vakarų miestelis Gran Kanarijoje – gyvasis muziejus, kur visa diena būna tas pats spektaklis: vaidinami laukiniai vakarai. Skirta labiau šeimoms.

Didieji Kanarų salų kurortai

Įprastinių „laikinųjų“ turistų skaičius dabar irgi didžiausias Kanarų istorijoje. Salos susiduria su viešbučių trūkumu. Ieškodamas nakvynių sausiui dar prieš kelis mėnesius mačiau, kad užimta 95% Booking.com siūlomų kambarių ir daugelio viešbučių užsakyti buvo neįmanoma.

Vienas šimtų milžiniškų viešbučių kompleksų didžiosiose Kanarų salose, kurių dauguma klientų perka atostogų paketus. Nuotrauka daryta viename didžiausių tokių viešbučiųtelkinių - Playa de las Americas kurorte Tenerifėje

Vienas šimtų milžiniškų viešbučių kompleksų didžiosiose Kanarų salose, kurių dauguma klientų perka atostogų paketus. Nuotrauka daryta viename didžiausių tokių viešbučiųtelkinių – Playa de las Americas kurorte Tenerifėje

Pakrantėse auga ištisi viešbučių ir nuomojamų vilų miesteliai. Dauguma – paprasti, vienodi. Jau seniai skamba tam prieštaraujantys balsai, tačiau didžiųjų Kanarų salų svarbiausios pakrantės pavirto vientisais nesibaigiančiais kurortais. Tokiais tarptautiniais, kad galėtų būti visiškai bet kurioje šalyje: didelis baltas nykus viešbutis, paplūdimys, parduotuvė, kinų restoranas, graikų taverna…

Plaja de Ingles kurorto vaizdas Kanarų salose (Gran Kanarijoje).

Plaja de Ingles kurorto vaizdas Kanarų salose (Gran Kanarijoje). Eiliniame daugiaaukštyje – ir “Subway” restoranas, ir Dragstore – parduotuvė transvestitams, ir “Red Cow restaurant and sports launge”, aprašinėtas vien angliškai. Kai kuriuose tokiuose net ir futbolo transliacijos rodomos vien Anglijos ar vien Vokietijos lygų.

Kita vertus, tiems, kam kelionėje reikia visų pirma saulės ir šilumos, o kultūriniai patyrimai sukelia kultūrinį šoką, visa tai – Kanarų privalumas. Didesnės Vakarų Europos tautos ten netgi turi savo „oazes“, savo parduotuves, restoranus, ligonines, net bažnytėles: atostogautojai gali jaustis tarsi pasilikę tėvynėse, tik kad šilčiau. Ir nors oficiali kalba Kanaruose ispanų, realybėje pagrindinės kalbos yra bent trys, nes daugelis svarbiausių užrašų ir garsinių pranešimų – ispaniški, angliški ir vokiški; tuo tarpu meniu restoranuose matėme net norvegų, suomių, olandų, rusų ir kitomis „mažesnėmis“ kalbomis, priklausomai nuo to, kas pamilęs būtent tą kurortą (lietuviškai, tiesa, niekur niekas neparašyta).

Fuerteventuros mažesnis kurortas

Vienas mažesniųjų kurortų Fuerteventuros saloje. Tokiuose viešbučiai mažesni, bet vis viena dominuoja turistai

Tačiau tiems, kas kelionių metu nori ką nors atrasti, pasinerti į vietos kultūra visi tie „tarptautiniai Kanarai“ kels atstūmimo reakciją. Gera žinia, kad Kanaruose yra vietų, labiau išlaikiusių savo dvasią: giliau nuo pakrančių, mažesnėse salose. Geriau prieš masinį turizmą atsilaikė Lanzarotė: vietinio aktyvisto-menininko Cezario Manrikės dėka, ten nepastatyti daugiaaukščiai viešbučiai, o kaimai vis dar tradiciniai balti. Tačiau ir prie paties Cezario Manrikės projektuotų pastatų spiečiasi turistų automobiliukų kolonos…

Vėjo žaislas Fuerteventuroje

Vėjo žaislas Fuerteventuroje. Vėjo žaislai (juguetes de viente), kurių daugiausiai yra Lanzarotėje – ypatingos skulptūros, judančios nuo vėjo, daugiausiai kurtos menininko Manrikės. Jos skirtos pagrąžinti salų vaizdą turistams.

Norėdami autentikos Kanarų salose galite rasti jos atplaišų. Tačiau jei iš kelionių norite visų pirma autentikos, Kanarų salos – bent jau keturios didžiosios – tiesiog nėra geriausias pasirinkimas atostogoms.

Gvančų sandėliai olose Cenobio de Valeron, Gran Kanarija - viena įspūdingiausių gvančų lankytinų vietų

Gvančų sandėliai olose Cenobio de Valeron, Gran Kanarija – viena įspūdingiausių gvančų lankytinų vietų

Nukeliauti į kelias Kanarų salas iš karto – paprasta, bet nepigu

Jei visgi norite skristi į Kanarų salas ir ne tik gulėti prie jūros, o kiekvienoje atskiroje saloje lankytinų vietų dešimčiai dienų ar dviems savaitėms atrodo per mažai, gera žinia, kad nuskridę į vieną salą nesunkiai galėsite aplankyti ir kitas didžiąsias.

Vaizdas iš Gran Kanarijos vakarinio kranto. Tolumoje matosi Teidės vulkanas Tenerifėje

Vaizdas iš Gran Kanarijos vakarinio kranto. Tolumoje matosi Teidės vulkanas Tenerifėje

Tiek skrydžiai, tiek keltai tarp salų labai dažni. Tiesa, pigu nebus: skrydis tarp salų gali atsieiti ir trečdalį ar pusę tos kainos, kurią mokėsite už nuskridimą nuo Lietuvos iki Kanarų (20-45 eurai į vieną pusę), o keltai – netgi brangesni nei skrydžiai (gali kainuoti 30-50 eurų į vieną pusę žmogui). Logiška tarp salų skraidyti, o automobilį nuomotis kiekvienoje saloje atskirai.

Bergždžios vulkaninės žemės Timanfajos nacionaliniame parke Lanzarotėje.

Skrydžiai tarp Kanarų salų tokie dažni ir trumpi (~30-50 min.), kad nesunkiai galite saloje, į kurią trumpam skrisite, net neapsistoti: išskristi ryte, o grįžti vėlai vakare. Taip, pavyzdžiui, 10 d. gyvendamas Gran Kanarijoje aš vienai dienai nukeliavau į Fuerteventurą: išskridau 6:55, Fuerteventuroje buvau 7:35, o skrydis atgal buvo 21:50-22:30. Vienos dienos Fuerteventuroje pilnai pakako svarbiausioms lankytinoms vietoms (išsinuomavus automobilį). Grįždami lėktuve matėme ir daugiau tų pačių veidų. Daugelis kitų, tiesa, ispanai, keliavę darbo reikalais: Fuerteventura nuo Gran Kanarijos arčiau, nei Panevėžys nuo Vilniaus, tik dėl vandens barjero tenka skristi. Bent jau tiek, kad skraidyti patogiau nei mes įpratę: keliautojams tarp salų – atskiros eilės ar oro uostų terminalai, tad į oro uostą gali atvažiuoti ir 30 min. prieš skrydį (rekomenduočiau 45 min.).

Dažni skrydžiai iš Lanzarotės į kitas salas

Dažni skrydžiai iš Lanzarotės į kitas salas oro uosto monitoriuje. Kartais skirtingų aviakompanijų skrydžiai į ten pat pakyla netgi tą pačią minutę.

Mažesniąsias tris Kanarų salas (La Palmą, El Hierro ir La Gomerą) aplankyti irgi jau paprasčiau. Anksčiau skrydžių skrydžių į ten kainos buvo tiesiog “plėšikiškos”, bet dabar tai irgi pasikeitė ir į El Hierro pirmyn-atgal suskraidžiau už tuos pačius 44 eurus. Tiesa, skrydžių ten mažiau ir tik iš kai kurių salų (paprastai Tenerifės ir Gran Kanarijos).

Tušti vandenyno pritaškomi baseinėliai maudynėms Hierro

Tušti vandenyno pritaškomi baseinėliai maudynėms Hierro

Kainos Kanarų salose

Kanarų salos apskritai yra brangios. Ypač brangi ten nakvynė. Už tiek, kiek Lanzarotėje mokėjau už kambarį vienai nakčiai be tualeto kaimo name ~8 km nuo vandenyno, pora mėnesių atgal trims dienoms išsinuomavome dviejų kambarių butą Sarandoje, Albanijoje, su didžiuliu balkonu į jūrą.

Tradicinis ir spartietiškas, bet nevisai pigus namas nakvoti Lanzarotėje

Tradicinis ir spartietiškas, bet nevisai pigus namas nakvoti Lanzarotėje

Be to, Kanarų salose užsieniečiai už daug ką (muziejus, keltus ir skrydžius tarp salų, pramogas) moka daugiau, nei vietiniai. Panaši „keliautojų diskriminacija“ dažna neturtingose šalyse, bet išvysti tai Europos Sąjungoje buvo netikėta. Juoba, kad ir tos „kainos vietiniams“ toli gražu nėra „pigiau grybo“ ir viršija lietuviškas.

Brangiai atsieis ir skrydis į Kanarus. Juk atstumas nuo Vilniaus iki Kanarų salų – tolimesnis, nei iki Dubajaus! Šios salos geografiškai priklauso Afrikai ir tik istorijos vingių dėka dažnai laikomos Europos dalimi (nuo Maroko iki Kanarų – vos ~60 km, nuo žemyninės Ispanijos – ~1100 km). Tieisoginiai skrydžiai ar skrydžiai su oficialiais persėdimais ir įskaičiuotu bagažu iš Vilniaus į Kanarų salas gali kainuoti beveik tiek, kiek pigiausi skrydžiai į Ameriką – ~300 eurų į abi puses.

Vietinė tradicinių spurgų "churros" kavinė Fuerteventuroje

Tradicinių spurgų “churros” kavinė Fuerteventuroje. Nedidelis žemesnių kainų inkliuzas brangiame kurorte

Vienas pliusas, kad į Kanarus yra daug pigių skrydžių aviakompanijų skrydžių. Tiesa, ne iš Lietuvos. Bet įmanoma „susidurstyti“ skrydį taip, kad iš Lietuvos skristumėte į kokį Londoną ar Frankfurtą, o iš ten – į Kanarus (mes į priekį skridome per Milaną (Bergamą), atgal – per Madridą). Pigumas sąlyginis: jei nenorėsite nakvoti pakeliui (kas irgi kainuotų), tikriausiai sumokėsite bent apie 150 eurų (jei nesigabensite papildomai apmokestinamų lagaminų) – žymiai brangiau, nei į Italijos ar Graikijos kurortus tiesioginiais reisais. Jei pirksite kelionių agentūrų “viskas įskaičiuota” pasiūlymus, irgi išeis brangiau, nei į Turkiją ar Egiptą.

Tik kad žiemą Italijoje, Albanijoje, Turkijoje ar Graikijoje – vėsiau. O neramumai Egipte ir kitur arabų pasaulyje dar didesnius žieminių turistų srautus nepaisant visko nukreipė būtent į Kanarų salas.


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Europos mikrovalstybės – prabėgusių amžių aidai

Europos mikrovalstybės – prabėgusių amžių aidai

| 6 komentarai

Europoje yra penkios valstybės, turinčios mažiau gyventojų, nei vienas Panevėžys. Tai – Monakas, San Marinas, Andora, Vatikanas ir Lichtenšteinas.

Visos jos gyvuoja daugybę šimtmečių ir yra visiškai unikalios: savo atmosfera, istorija, valdymo sistema. Tenai išlikę tokių dalykų, kurie kitur nunykę ir sukurta tai, ko didesnėje šalyje neįsivaizduotum.

San Marino mikrovalstybės centrinė aikštė

San Marino mikrovalstybės centrinė aikštė. Ji mažytė, nes suspausta tarp miesto (dešinėje) ir šlaito žemyn (kairėje)

Seniausia Europos valstybė, aukščiausia Europos valstybė, turtingiausia pasaulio valstybė, tankiausiai gyvenama pasaulio valstybė, brangiausių pasaulio butų šalis – visi šie garbingi titulai priklauso Europos mikrovalstybėms.

Nors keliauti vien tik į vieną šių nykštukinių valstybių sunku ar neįmanoma (jos neturi oro uostų), jeigu keliausite į gretimas šalis, pusdienis, praleistas vienoje mikrovalstybių, gali tapti tikru kelionės perlu.

Aplankęs visas penkias Europos mikrovalstybes rašau, kuo gi kiekviena jų yra ypatinga ir ką ten galima atrasti.

Monako panorama

Monako panorama. Ten, kur žali kalnai – jau Prancūzija. Ten žemė pigesnė ir todėl tuščiau, o pats Monakas užstatytas be galo tankiai

Kuo mikrovalstybės panašios?

Visos penkios Europos mikrovalstybės kai kuo yra panašios:

• Kiekvienai Europos mikrovalstybei pažinti pilnai pakanka vienos paros, nebent užsiimtum tokiom pramogom, kaip slidinėjimas.
• Nė viena Europos mikrovalstybių neturi savo valiutos. Daugumoje jų atsiskaitoma eurais, nors nė viena nepriklauso Europos Sąjungai.
• Į nė vieną Europos mikrovalstybę lietuviams nereikia vizos; į daugumą galima patekti nepraėjus jokios sienų kontrolės.
• Nors mikrovalstybėse dėl mažesnių mokesčių kai kas gali būti pigiau, jos yra turtingesnės už aplinkines šalis ir prekių/paslaugų pasiūla ten mažesnė, todėl ten nakvoti dažniausiai neapsimoka ar (Vatikane) ir neįmanoma.
• Tarp populiariausių suvenyrų iš Europos mikrovalstybių – vietinės monetos ir pašto ženklai.
• Mikrovalstybės neturi savo tautybių ar kalbų: jose gyvena tų pačių tautybių žmonės, kaip ir aplinkinėse šalyse, tačiau juos išskyrė istorija.


San Marinas – aštrus kalnas Italijos lygumose

San Marinas gimė dar tada, kai gyvavo Romos Imperija – 301 m. – ir jis yra seniausia Europos valstybė. Aplinkui jį valstybės kūrėsi ir žlugo, vienijosi ir byrėjo, o San Marino valdovai, įsikūrę ant aukšto Ticiano kalno su pilių mūrais viršūnėje, niekam neatidavė šio mažo žemės plotelio.

Ant to kalno šlaito stūksantis San Marino miestas ir yra valstybės širdis bei svarbiausia lankytina vieta. Pasivaikščioti jo gatvelėmis, pažvelgti į tris San Marino pilis-bokštus (Guaitą, muziejumi tapusią Čestą ir bokštą primenančią Montalę), pabūti Centrinėje aikštėje, kurios viename šone – kalno šlaitas žemyn, būtų verta ir tada, jei San Marinas nebūtų nepriklausoma valstybė – tai tiesiog gražus itališkas viduramžiškas miestelis.

Viena San Marino pilių

Viena San Marino pilių – Guaita, esanti ir valstybės herbe

O nepriklausomybė jam dar prideda papildomo šarmo. Kaip ir kitose mikrovalstybėse, turistai godžiai perka vietinius pašto ženklus, o sanmarinietiškos euro monetos pardavinėjamos parduotuvėse brangiau, nei yra vertos: tiesiog, kai jos yra šitoks paklausus suvenyras, tikėtis jų gauti kaip grąžą būtų naivu (San Marino eurocentų apyvartoje niekad nemačiau). Priešingai nei Monake, valdovo veido ant monetų ir pašto ženklų nepamatysi. San Marine valstybės galvos – tarsi senovės Romos Respublikoje – yra dvi: du “kapitonai-regentai”. Jie perrenkami kas šešis mėnesius, tad niekas valdžioje ilgai neužsibūna.

Nuo San Marino kalno apsidairęs į visas puses gali matyti valstybės sienas su Italija, kuri iš visų pusių supa San Mariną. Tiksliau, tas sienas įsivaizduoti, nes nieko regimo tenai nėra – rodos, važiuoji per tą patį miestelį ir štai baigiasi Italija, prasideda San Marinas. Apačioje iš kiekvienos valstybės vietos matosi kalnas, San Marino miestas ir jo pilys, bet šiaip kalno papėdėje viskas gerokai proziškiau: pastatai nauji, paprasti. Vienintelis skirtumas nuo Italijos – nelabai pamatysi afrikietiškų ar azijietiškų veidų: San Marinas, kaip ir kitos keturios mikrovalstybės, Europos Sąjungai nepriklauso, tad atvykti ekonominiams migrantams ten gerokai sunkiau. San Marinas – paskutinė maža italų valstybėlė, kokių prieš Italijos suvienijimą būta daugiau.

Žvilgsnis žemyn nuo San Marino Čestos pilies

Žvilgsnis žemyn nuo San Marino Čestos pilies

Kaip nukeliauti į San Mariną? Iš Lietuvos geriausia skristi į Milaną (Bergamą) ir San Mariną aplankyti kartu su platesniu pasivažinėjimu po gražius regiono Italijos miestus. Alternatyva – skristi į Riminį (su persėdimu), nes nuo Bergamo iki San Marino – ~400 km.


Monakas – milijardierių rojus Viduržemio pakrantėje

Monakas yra pati tikriausia milijonierių valstybė. Ne todėl, kad čia visi daug uždirbtų, tačiau todėl, kad čia labai maži mokesčiai, o pilietybė – beveik parduodama. Todėl į Monaką, saugodami savo turtą nuo įkyrių mokesčių inspektorių ar neprognozuojamų diktatorių savo tėvynėse, imigruoja pasaulio turtingiausieji.

Tiesiog pasiturinčiam Monake nebūtų ką veikti: vienas buto kvadratinis metras ten kainuoja 42 000 EUR, tad vien buto nuoma ar pirkimas bemat viršytų bet kokį mokesčių taupymą. Kainos tokios todėl, kad Monakas yra antra pagal mažumą pasaulio valstybė – laisvų plotų statyboms čia tiesiog nelikę. Viskas nuo jūros iki pat šalies išorinės sienos su Prancūzija (kuri už vos 400 metrų) – užstatyta į kalną “lipančiais” aukštais daugiabučiais namais. Visuose juose telpa vos 35 tūkstančiai žmonių ir net labai turtingi čia neįpirktų nuosavų sodelių, nes Monakas – ir tankiausiai gyvenama pasaulio valstybė, kur vienam gyventojui tenka vos 50 kvadratinių metrų šalies teritorijos (įskaitant visas gatves, parkus ir t.t.).

Ferrari salonas daugiabučių apsuptyje Monake

Ferrari salonas daugiabučių apsuptyje Monake

Tačiau norint į Monaką nukeliauti, milijonų nereikia: kai šalis tokia maža, galima čia atvykti (ir viską apvaikščioti) dienos metu, o grįžti nakvoti į pigesnę Prancūziją. Monako pažiba – Monako Senamiestis siauromis gatvelėmis ant kalvos, įsiterpusios į jūrą. Ten gyvena kunigaikščio giminė, esanti nuolatiniame bulvarinės žiniasklaidos dėmesio centre. Kita žymi vieta – Monako kazino, vis dar su “aristokratiškais” reikalavimais aprangai.

Privataus reaktyvinio lėktuvo maketas Monake

Privataus reaktyvinio lėktuvo maketas Monako lėktuvų parduotuvės vitrinoje

Tačiau smagiausia Monake tiesiog pasivaikščioti ir pajusti unikalią jo turtais pertekusią atmosferą. Žiūrėti į įlankoje rymančias milijonierių jachtas ar pajūriu prazujančius Ferarius rusiškais numeriais (tomis pačiomis gatvėmis, kuriose vyksta garsiosios Monako Grand Prix Formulės 1 varžybos). Pasižvalgyti po privačių lėktuvų parduotuvių vitrinas. Pasivažinėti eskalatoriais ir liftais, kurie čia įrengti tiesiog lauke ir nemokami kiekvienam – kad monakiečiams ir svečiams netektų laipioti į aukštutines miesto terasas laiptais. Nueiti į traukinių stotį, nuleistą giliai po žeme tarsi metro (kad neužimtų brangios žemės). Ar Fonteinvilio rajoną, ~1970 m. iškilusį ant dirbtinai jūroje supiltos žemės: šitaip valstybės plotas “paaugintas” 20% ir tokių rajonų planuojama dar daugiau, tik kad ir teritorinių vandenų Monakas turi labai mažai…

Monako viešieji liftai, skirti patogiai nusileisti nuo kalno prie jūros

Monako viešieji liftai, skirti patogiai nusileisti nuo kalno prie jūros

Kaip nukeliauti į Monaką? Geriausia skristi į Nicą ir atvykti dienai. Atstumas nuo Nicos iki Monako – vos 20 km.


Vatikanas – katalikybės širdis

Vatikanas – pati populiariausia mikrovalstybė tarp turistų. Piligrimai čia kasmet plūsta milijonais. Nes Vatikane gyvena (ir jį valdo) popiežius.

Vatikanas vienintelis iš Europos mikrovalstybių turi vietų, kurias drąsiai galima vadinti vienomis svarbiausių ir įdomiausių pasaulyje. Visų pirma tai Švento Petro bazilika, viena didžiausių ir didingiausių pasaulio bažnyčių, nuo kurios kupolo viršūnės atsiveria Romos vaizdai. Priešais ją – Švento Petro aikštė supama įspūdingų kolonų. Būtent šioje aikštėje per didžiausias krikščionių šventes susirenka tūkstančiai viso pasaulio piligrimų. Ir, galiausiai, Vatikano muziejus, milžiniškas pastatų kompleksas po kurį eidamas privalomu maršrutu pamatai visas didžiasuias Romos katalikų bažnyčios per šimtmečius sukauptas meno vertybes: kas paaukota, kas padovanota… Pati didžiausia vertybė – Mikelandželo šedevras Siksto koplyčia, kurioje renkami nauji popiežiai.

Šv. Petro aikštė.

Šios trys vietos – beveik ir viskas, ką galima pamatyti kelionės į Vatikaną metu. Patekti ten paprasta: nėra jokių muitinių ir, kadangi Vatikanas yra Romoje, šalia pat jo “sienų” galima atvažiuoti tiesiog metro ar miesto autobusu. Užtat likusi Vatikano dalis prieinama tik jo darbuotojams ir piliečiams.

Čia prasideda ir kiti Vatikano keistumai. Jo piliečiu ne gimstama, tačiau tampama įsidarbinus Vatikane, o netekus darbo – pilietybė atimama. Darbas dažnai susijęs su kunigyste, tad dauguma piliečių – vyrai (moterų tik ~30).

Kadaise popiežius valdė gerokai didesnes žemes ir labai normalią valstybę, tačiau likusias teritorijas užėmė Italija, o tai, kas liko, pernelyg maža žemė, kad laikytųsi kaip įprasta valstybė. Juk valstybei reikėtų ir daktarų, ir policininkų, ir verslininkų – tačiau kai Vatikane tegyvena 1000 žmonių, net popiežiaus administracijai vietinių žmonių neužtektų. Vien ambasadorių, vadinamų nuncijais, Vatikanas turi virš 100… Štai kodėl Vatikanas priima piliečiais žmones iš šalies, o daugybės funkcijų – tarp jų, pavyzdžiui, ligoninės, oro uosto ar prekybos centro – Vatikane nėra; vatikaniečiai prireikus šių paslaugų palieka savo mažą valstybę išeidami į Romą.

Vatikano muziejus Romoje.

Kaip nukeliauti į Vatikaną? Kadangi Vatikane tėra kelios lankytinos vietos ir jis yra Romoje, turistai aplanko Vatikaną tiesiog tarsi vieną Romos rajoną kelionės į Romą (ar Italiją) metu.


Andora – kalnuočiausia Europos šalis

Andora yra aukščiausia Europos valstybė: ji įsikūrusi Pirėnų kalnuose ir vidutinis jos aukštis – 1996 m.

Nenuostabu, kad didelė dalis keliautojų čia atvyksta slidinėti. Kita dalis – apsipirkti: Andora įsikūrusi tarp Prancūzijos ir Ispanijos ir PVM joje mažesnis. Abu pasienio miesteliai – Sant Žulija de Lorija prie Ispanijos ir Pas de La Kasa prie Prancūzijos – tapę tikromis parduotuvių zonomis. Beje, Andora vienintelė iš Europos mikrovalstybių turi tikras sienas (su pasų kontrole), bet atsiskaitoma ten eurais (iki euro įvedimo tikdavo ir pesetos, ir frankai).

Andoros kalnai

Andoros kalnai

Andora yra ir didžiausia iš Europos mikrovalstybių – Vilniaus miesto dydžio. Tačiau gyventojų joje – tarsi Alytuje (~77 tūkst.). Didžioji šalies dalis – nepražengiami kalnai. Žiemomis kartais ir nepravažiuojami: dėl visa ko, be eilinio slidinėti į Pas de La Kasa slidinėjimo kurortą keliančio “trumpojo lynų kelio”, pastatytas ir kitas, ilgasis, slidininkus “atskraidinantis” beveik iš pat sostinės – praverčia, kai kelias užpustomas. Sostinė Andora La Vieja įsikūrusi slėnyje (nepaisant to tai – aukščiausia Europos sostinė). Jos bene garsiausia vieta – stiklinė spa piramidė. Šiaip Andoroje lankytinų vietų mažai: kad ir kaip didingai stengėsi valdžia jas aprašyti savo išleistame kelionių buklete, nuvažiavus ten apimdavo nusivylimas, kai kažkoks “gerai žinomas kryžius” pasirodydavo besąs toks pakelės kryželis, kokio Lietuvoje išvis niekam neateitų į galvą siūlyti lankyti.

Ar Andora yra “valstybė” galima suabejoti: mat valstybės galva ten ne vietinis valdovas ar premjeras, o… Prancūzijos prezidentas ir vieno Ispanijos miestelio Urgelio vyskupas (ar, tiksliau, jų pasiuntiniai). Andora yra keistas Viduramžių likutis, kuomet “nepriklausomos valstybės”, kaip jas suprantame šiandien, beveik neegzistavo, Europa buvo padalinta tarp įvairių visokiausiais ryšiais susijusių dinastijų ir bažnytinių organizacijų. Būta daug kondominiumų – bendrų valdų, viena kurių buvo Andora. Tiesa, dabartinėje demokratiškoje Europoje abu Andoros “valdovai” gerbia andoriečių valią ir valdo šalį tik simboliškai. 1993 m. jie atsisakė ir Viduramžiais nustatytos duoklės (iki pat tų metų Prancūzijos prezidentui Andora kas antrus metus siųsdavo ~460 dolerių, o vyskupui – ~12 dolerių, šešis kumpius, šešis sūrius ir šešias vištas).

Andoros sostinės gatvė

Andoros sostinės gatvė

Beje, oficiali kalba Andoroje – nei ispanų, nei prancūzų. Andora – vienintelė pasaulyje šalis, kurioje oficiali kalba yra katalonų. Taigi, kol likusi Katalonija nesėkmingai stengiasi atsiskirti nuo Ispanijos, galima sakyti, kad vienas Katalonijos gabalėlis aukštai kalnuose jau yra laisvas daugybę šimtmečių.

Kaip nukeliauti į Andorą? Patogiausia skristi į Barseloną ir atvažiuoti iš ten (~200 km).


Lichtenšeinas – naujas klimatas kas kilometrą

Lichtenšteinas yra įsikūręs šlaite. Apačioje per visą valstybės ilgį driekiasi Reino upė, anapus kurios – Šveicarija. Tuo tarpu pasukus į priešingą pusę serpantinais kylama į kalnus pro Trisenbergo miestelį, pro tunelį į Malbuno slidinėjimo kurortą, už kurio – Austrija.

Kad ir koks mažas bebūtų Lichtenšteinas, gamtiškai jį sudaro visiškai skirtingos zonos. Kai keliavau aš, palei Reiną, kur išsidėsčiusi ir Lichtenšteino miestelių grandinė bei mažytė sostinė Vaducas, buvo šilta, tuo tarpu pranėrus Lichtenšteino tunelį visą žemę kaustė sniegai. Kaip ne kaip, žemiausias Lichtenšteino taškas – 429 m aukštyje, o aukščiausias – 2599 m. Įspūdinga, kai Lichtenšteino plotis – vos 10 km!

Reino upės panorama Lichtenšeine

Reino upės panorama žvelgiant iš aukštesnio Lichtenšteino taško. Anapus upės – jau Šveicarija

Lichtenšteinas – pati turtingiausia Europos valstybė (kai kuriais duomenimis – ir pasaulio). Taip pat Lichtenšteinas – paskutinė Europos valstybė, kurioje moteris negali paveldėti sosto. Taip jau yra su tom mikrovalstybėm: “senoji tvarka” ten išlieka gerokai ilgiau, nei didelėse. Juk ten žmonių mažai (Lichtenšteine – 35 tūkst.) – tad maža tikimybė ir kad tarp jų atsiras aršūs radikalių pokyčių aktyvistai (pvz. feminizmo, marksizmo, monarchijos nuvertimo). Kai nėra narystės tokiose organizacijose kaip Europos Sąjunga, mažiau ir spaudimo iš užsienio.

Be to, ir valdžia yra arčiau žmonių, todėl net toks nedemokratinis režimas, kaip kunigaikščių dinastija, jiems visai patinka: juk tą kunigaikštį kiekvienas lichtenšteinietis yra matęs daugybę kartų, ženkli dalis šalies piliečių – su juo bendravę. Todėl kunigaikščio prašymu lichtenšteiniečiai, juo pasitikėdami, netgi referendumu pritarė išplėsti jo galias ir “susiaurinti” demokratiją. Ir niekam nekeista, kad valstybės užsienio politika sutampa su Lichtenšteino kunigaikščio šeimos politika: pavyzdžiui, iki 2009 m. šalis nepalaikė diplomatinių santykių su Čekija ir Slovakija, mat komunistinė Čekoslovakija po Antrojo pasaulinio karo nacionalizavo kunigaikščių šeimai priklausiusias žemes.

Lichtenšteino mikrovalstybės slidinėjimo kurortas pačiuose šalies rytuose

Lichtenšteino slidinėjimo kurortas pačiuose šalies rytuose, dar už kokių 5 kilometrų (nuotrauka daryta tą pačią dieną)

Jei Lichtenšteino kunigaikščių gebėjimas atsispirti pokyčių vėjams dar paaiškinamas šalies mažumu, tai gebėjimas išsigelbėti nuo užsienio okupantų gali atrodyti stebuklingas. Juk Lichtenšteine gyvena vokiečiai – o visas tokias vokiečių valstybėles vieną po kitos panaikino Vokietiją suvienijęs Bismarkas, vėliau jo darbą tęsė Hitleris (užėmęs Austriją). Lichtenšteino kunigaikščiui valdas tikriausiai išgelbėjo artumas su neutralia Šveicarija: kitur Europoje dešimtys panašių Lichtenšteinų XIX a. nukeliavo į istorijos knygas.

Kaip nukeliauti į Lichtenšteiną? Artimiausias oro uostas, į kurį skrendama iš Lietuvos – Memingeno Vokietijoje už ~100 km.


Ar dar pasaulyje yra mikrovalstybių?

Mikrovalstybėmis kartais dar pavadinamos Malta ir Liuksemburgas. Tačiau gyventojų jos turi bent 10 kartų daugiau (450 ir 700 tūkst.), Liuksemburgo ir plotas šešis kartus didesnis nei didžiausios mikrovalstybės Andoros. Malta ir Liuksemburgas turi oro uostus, priklauso Europos Sąjungai. Todėl su mikrovalstybėmis jos turi nedaug bendro ir šiame straipsnyje neaprašomos.

Tokių mikrovalstybių, kaip Vakarų Europoje, kad valdytų tik istorijos vingiuose išlikusį mažą žemės plotelį, niekur kitur pasaulyje nėra. Tačiau yra salų-valstybių ar salynų-valstybių, kurie taip pat yra panašiai mažo ploto ir gyventojų skaičiaus. Daugiausiai tokių – Okeanijoje.

Monakas, Lichtenšteinas, Vatikanas, Andora ar San Marinas?

Norite nukeliauti į vieną mikrovalstybių? Kadangi jūsų laikas mikrovalstybėje sudarys tik dalį kelionės, rinkdamiesi, kur keliauti, atsižvelkite ir į tai, ką pamatyti aplink. Mikrovalstybių pliusai, minusai ir ypatumai:

Valstybė Pliusai Minusai Ką veikti?
Andora Slidinėjimo, apsipirkimo galimybės, kalnų vaizdai. Aukščiausia Europos valstybė ir sostinė. Turi pasienio kontrolę ir kalbą, kuri kitur nėra oficiali –
todėl Andoroje labiausiai jautiesi kaip atskiroje valstybėje
Nėra tikrų lankytinų vietų Andora La Vieja, Pas de la Kasa
Lichtenšteinas Skirtingo klimato zonos tokioje mažoje valstybėlėje. Vaizdai nuo kalnų į Reino slėnį. Slidinėjimas. Turtingiausia Europos (pasaulio?) valstybė Nėra tikrų lankytinų vietų Kelias į Malbuno slidinėjimo kurortą, Vaducas
Monakas Turtinga atmosfera. Tankiausiai gyvenama pasaulio valstybė. Patogu nuvykti iš Lietuvos (per Nicą) Brangu Senamiestis, pasivaikščiojimas po likusius rajonus
San Marinas Nuostabus San Marino miestas ir pilys, it suaugusios su Ticiano kalnu. Seniausia Europos valstybė Sunku nusigauti iš Lietuvos San Marino miestas ant kalno, jo centrinė aikštė, katedra, pilys
Vatikanas Pasaulinės reikšmės architektūros ir meno stebuklai. Religinė ir istorinė reikšmė. Katalikybės širdis. Aplink – Roma, kur irgi daug lankytinų vietų. Nesijaučia, kad būtum atskiroje nuo Italijos valstybėje (labiau kaip milžiniškame vienuolyne). Šv. Petro bazilika, Šv. Petro aikštė, Vatikano muziejus

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,