Kelionių patogumas

Dalis žmonių į oro uostus atvyksta gerokai per anksti ir švaisto brangų kelionės laiką. Kiti – vėluoja į skrydžius ir patiria didelių nuostolių (kiekviename reise nepasirodo kokie 10% keleivių, turinčių bilietus).

Kaip išvengti abiejų kraštutinumų ir tinkamai apskaičiuoti laiką? Skridau jau daugiau nei 400 kartų ir į jokį skrydį nesu pavėlavęs, nors tikrai neatvykstu į oro uostą ir labai iš anksto.

Rekomenduojami laikai tinka ne kiekvienam

Visų pirma, nekreipkite dėmesio į visokiausius „rekomendacinius“ įspėjimus, kada neva „reikia atvykti į oro uostą“ (pvz. likus 2 ar 3 valandoms iki skrydžio). Visi jie yra skirti „chroniškiems vėluotojams“, nemokantiems skaičiuoti savo laiko ar keliaujantiems pirmą-antrą kartą ir, jei viską darysite protingai, galite kur kas geriau ir tiksliau reikiamą laiką paskaičiuoti pats.

Kas be ko, atvykti „prieš pat skrydį“ tarsi į traukinių stotį ar autobusų stotį irgi negalima, nes yra tam tikri „vėliausi laikai“ kurie viešai skelbiami. Būtent tuos laikus ir reikia labiausiai žinoti. Tai yra du laikai:
1.Vėliausias registracijos laikas. Vėliausias laikas, kada galite priduoti bagažą ir registruotis, jei nesiregistravote internetu. Šis laikas visai nesvarbus, jeigu registravotės internetu ir keliaujate tik su rankiniu bagažu. Paprastai šis laikas – tai 40 arba 60 minučių iki skrydžio.
2.Vartų į lėktuvą uždarymo laikas. Vėliausias laikas, kada keleiviai įleidžiami į lėktuvą. Paprastai 15-30 minučių iki skrydžio. Šis laikas svarbus visiems keleiviams ir net jei ateisite į lėktuvą dar jam stovint prie vartų, bet jau po šio laiko (pvz. 5 min. iki skrydžio), jūsų greičiausiai į lėktuvą nebeįleis, o bilietą prarasite.

Skelbiami dar tokie laikai: registracijos pradžios laikas, vartų į lėktuvą atidarymo laikas. Tačiau neprivalote nei registruotis registracijos pradžioje, nei lipti į lėktuvą vienas pirmųjų (tiesą pasakius, vartai į lėktuvus beveik niekada numatytu laiku nėra atidaromi – parašytas laikas yra paankstintas bent 5-15 min. dėl “chroniškų vėluotojų”).

Aišku, turėkite omenyje, kad oro uoste sugaišite: laiko atims saugumo patikra, jeigu skrendate į kitą šalį ir ne Šengeno erdvėje – pasų kontrolė, o dideliuose oro uostuose – ir tiesiog ėjimas prie vartų. Tad pasilikite šitam pakankamai laiko, o jei nepažįstate oro uosto – dar kiek atsargos. Verta pridėti 10-20 min. saugumo patikrai (šis laikas būna jau po registracijos), 10 min. pasų patikrai, 10-20 min. registracijai, 10-20 min. nuėjimui iki vartų dideliuose oro uostuose.

Tarkime, registracijos pabaiga – 40 min. iki skrydžio, vartų uždarymas – 20 min. iki skrydžio ir oro uostas didelis, bet skrydis Šengeno erdvėje, tad pasų patikros nėra. Jūs iš anksto nesiregistravote, tad teks registruotis vietoje. Galite atvykti į oro uostą vėliausiai 50-60 min. iki skrydžio: per 10-20 min. praeisite registraciją, per 10-20 min. (po registracijos) saugumo patikrą ir liks kokios 10-30 min. nueiti iki vartų.

Jei kažkur būtų netikėtai didelės eilės – nerizikuojate. Jei taip atsitiktų, kad iki skrydžio būtų likę mažai laiko, paprastai galite paprašyti jus praleisti prie patikros be eilės, atsiprašyti. Aišku, jei iš karto suplanuojate „beveik vėluoti“ ir visų atsiprašinėti, lįsti be eilės, tai jau nėra gražu – bet jei planavote spėti, o kažkas atsitiko ir taip būna tik retkarčiais – normalu.

Tai, ką parašiau, galioja “įprastam keleiviui”: t.y. kuris skrenda ne pirmą kartą. Seneliams, neįgaliesiems, šeimoms su kūdikiais gali reikėti papildomo laiko: jūs geriausiai save pažįstate ir žinote, kiek papildomai reikės laiko būtent jūsų poreikiams. Taip pat papildomo laiko galite prisidėti, jei skridote jau seniai ir nėra viskas aišku.

Svarbiausia – nevėluoti į patį oro uostą

Daugelis pavėlavusių į lėktuvą vėluoja ne todėl, kad nespėjo nueiti iki vartų oro uoste, o todėl, kad netinkamai paskaičiavo, kiek laiko užtruks nusigauti iki paties oro uosto. Bepigu, jei nakvojate prie oro uosto: tada tikrai galite ateiti ~60 min iki skrydžio. Bet jei atvykstate iš centro, numatyti laiką išties sunku, negalima vadovautis vien tvarkaraščiais ar „Google Maps“: tarkime, manasis autobusas iš Londono centro į Lutono oro uostą dėl kamščių vėlavo pusvalandžiu. Planavau atvykti 1,5 val. iki skrydžio, atvykau likus 1 val. Viskas buvo gerai – bet jei būčiau planavęs atvykti likus 1 val. iki skrydžio ir atvykęs likus 30 min., jau būčiau pavėlavęs (nebuvau įsiregistravęs internetu, o registracijos pabaigos laikas buvo 40 minučių prieš skrydį).

Taigi, priklausomai nuo to, kaip važiuojate į oro uostą, reikia „užsimesti“ papildomai laiko. Itin neprognozuojamas važiavimas per miestą automobiliu ar autobusu, taip pat ilgų atstumų važiavimas (nemaža tikimybė, kad kažkur bus avarija ir jos sukelti kamščiai ar pan.). Tokiais atvejais, verta „užmesti“ atsargai kokius 50% važiavimo laiko – aišku, tą atsargą pridedant ne prie 2 „rekomenduojamų“ valandų iki skrydžio, bet prie, tarkime, 1 iki skrydžio likusios valandos. Tai yra, jei iki oro uosto, pagal tvarkaraštį, važiuosite valandą, tai 50% bus pusvalandis. Reiškia, išvažiuokite iš centro likus bent 2,5 val. iki skrydžio: 1 val. oficialiam važiavimui, 30 min. rezervas kamščiams, ir 1 val. formalumams pačiame oro uoste (registracija, saugumo patikra ir t.t.).

Metro, traukiniai prognozuojami kur kas labiau nei autobusai. Bet kaip bevažiuotumėte, išnagrinėkite grafiką: negalite tikėtis, kad atėję į stotelę rasite reikiamą transportą. Be to, papildomai pagalvokite, „kas būtų jei neatvažiuotų vienas autobusas/traukinys“. Tarkime, jei važiuoja kas 15 min. – “ar spėčiau, jei tektų išvažiuoti 15 min. vėliau?”; jei važiuoja kas 30 min. – “ar spėčiau, jei tektų išvažiuoti 30 min. vėliau?”. To tikimybė nėra labai didelė, bet ne tokia ir maža, kad nekreipti dėmesio, kai „ant kortos pastatytas“ bilietas.

Pavėluoti į skrydį – ne katastrofa

Nors į skrydžius nesu vėlavęs ir tikrai nenorėčiau, ir tai yra neabejotinai nuostolinga, liūdna žiūrėti, kaip kai kurie žmonės turi tikrą „vėlavimo į skrydį fobiją“ ir aukoja ištisas valandas atostogų, kad atvažiuotų į oro uostą 3 ar 5 val. iki skrydžio, galvoja visokiausius neįtikėtinus „o kas jeigu“ („o kas jei ne vienas kamštis, o trys, ir paskui dar didžiulės eilės ir prie saugumo, ir prie pasų kontrolės?“).

Paskui tokiems žmonėms tenka sėdėti ant lagaminų ir laukti, kol atsidarys registracija – nes ji daug kur atidaroma prieš kokias 2,5-3 val. – ir anksčiau atvažiavusieji net negali praeiti per saugumo patikrą ar pasų kontrolę, priduoti lagaminų.

Kaip taisyklė, tokią fobiją dažniausiai turi mažai keliaujantieji ir visi tuo anksčiau susirenka į oro uostą, kuo skrydyje yra daugiau retai keliaujančių žmonių. Pvz. kai skridau iš Honolulu į Madžūrą, kur dauguma keleivių buvo skurdūs imigrantai iš Maršalo salų į JAV, grįžtantys aplankyti giminių, keleiviai pradėjo prie oro uosto durų būriuotis dar likus 4-5 val. iki skrydžio kai oro uostas buvo užrakintas! Kokias 1-2 val. jie tik viltingai stebėjo stiklines oro uosto duris.

Daugiau pakeliavę žmonės įpranta prie oro uosto procedūrų. Kita vertus, fobija pavėluoti kai kuriems lieka – nes mato, kokie brangūs bilietai, ypač kai reikia pirkti paskutiniu momentu, ir nenori prarasti tų pinigų.

Tačiau supraskite ir tai: atostogų laikas irgi kainuoja. Jei, tarkime, savaitgalis Paryžiuje, kartu su skrydžiais, jūsų šeimai kainuoja 480 eurų, ir per tą savaitgalį, neskaitant laiko, kurį pramiegosite, turėsite kokias 24 aktyvias valandas – reiškia, kiekviena kelionės valanda jums kainuoja 20 eurų. Ar verta aukoti dvi tokias brangias valandas (40 eurų) ir praleisti jas nuobodžiai oro uoste, užuot aplankius kokią papildomą lankytiną vietą?

Taip, verta aukoti kažkiek laiko, jei rizika reali. Tačiau jei vadovausitės šio straipsnio patarimais, tikimybė vėluoti jau bus minimali. Jeigu atvyksite dar 2 val. anksčiau nei verta – supraskite, kad gal būtų tik koks vienas atvejis iš 1000, kada atvykdami prieš 1,5 val. pavėluotumėte, o atvykdami prieš 3,5 val. nepavėluotumėte. Man toks išvis nepasitaikė. Dėl tokios mažos tikimybės tikrai neapsimoka aukoti brangaus laiko, nervintis kiekvienoje kelionėje

Be to, jei pavėluosite, daugeliu atveju neprivalėsite pirkti naujo bilieto ir jau tikrai neliksite „amžiams už Lietuvos ribų“ – avialinijos turi visokių pasiūlymų, kur galite susimokėti tik „vėlavimo mokestį“ ir būti perkeltas į sekantį skrydį. Mokestis, aišku, didelis, bet vis tiek gali būti mažesnis, nei paskutinę minutę pirkti naują bilietą. Jei pavėluotumėte, eikite prie atiitnkamų avialinijų atstovybės, pasidomėkite jų politika internete: kartais darbuotojai gali nežinoti sąlygų ir reikia jiems parodyti.

Kvailiausios klaidos: kaip pavėluojama į lėktuvą dažniausiai

Galiausiai reikia pažymėti, kad didelė dalis keleivių pavėluoja į skrydį ne todėl, kad būtų netinkamai apskaičiavę nuvažiavimo į oro uostą laiką, bet todėl, kad padaro vieną šių “kvailų klaidų”:
*Pramiega rytinį skrydį. Aš visuomet nusistatau kelis žadintuvus ir keliems skirtingiems laikams: nes vienas gali nesuskambėti, jo galima neišgirsti, per miegus nuspausti, telefonas ar laikrodis išsikrauti ir pan. “Žadinkitės” visokiais metodais: telefono žadintuvas, prašymas viešbučio registratūrai, kad jus “pakeltų”, prašymas vyrui ar žmonai irgi prisisukti žadintuvą ir pan.
*Sumaišo skrydžio laiką ar datą. Visuomet pasižymiu tikslų skrydžio laiką keliose vietose. Jei gaunu informaciją, kad skrydžio laikas pakeistas – keičiu, ką įsirašęs. Šiuolaikiniai telefonai turi problemą: kartais neklausti pakeičia laikus (kei pervažiuojate laiko juostas).
*Pamiršta ką nors svarbaus namie. Ypač skrydžio bilietus, pasą – ir, tarkime, tai pastebi tik oro uoste. Todėl šiuos dalykus susiruošiu dar skrydžio išvakarėse.
*Užsimiršta jau pačiame oro uoste. Nueiti į oro uostą laiku dar ne viskas – reikia ir laiku įlipti į lėktuvą. Deja, žinau istorijų, kai žmonės perėję kontrolę, susiradę vartus, staiga atsipalaiduoja ir išeina apsipirkti, pavalgyti, pailsėti – ir praleidžia skrydį! Neatsipalaiduokite iki pat sėdėsite lėktuve, nuolat tikrinkite tablo, pasidarykite telefone priminimus.

Jei nedarysite šių klaidų, tikimybė pavėluoti į skrydį jau sumažės kelis kartus.

Komentarai

Nakvynės vietos kelionėje labai svarbios – juk jose kasdien praleiste daug valandų, joms taip pat išleisite ženklią dalį kelionės pinigų.

Aplankęs daugiau nei 100 šalių ir išbandęs visokiausias nakvynės vietas bei būdus joms rezervuoti, rašau, kokius viešbučius kada verta rinktis, o taip pat kaip geriausia, patogiausia ar pigiausia juos pasirinkti ir užsakyti.a

Svarbiausi kriterijai renkantis viešbutį

Iš esmės viešbučiai skiriasi keturiais dalykais. Įvertinkite juos visus:
*Kaina. Paprasčiausiai suskaičiuojama.
*Vieta. Ar miesto centre? Ar prie viešojo transporto? Ar privažiuojama automobiliu (jei būsite su juo) ir yra kur jį statyti?

*Kokybė. Kambario dydis, švara, balkonas ir t.t. Jei renkantės viešbutį internetu ir akivaizdžiai kokybės negalite patikrinti, žr. skyrelį “Kuo vadovautis renkantis viešbutį?”.
*Papildomos paslaugos. Nemokami pusryčiai, atvežimas iš oro uosto, parkavimo aikštelė ir t.t., jei to reikia.

Išsivysčiusiose šalyse visų viešbučių kokybė būna nebloga, todėl galima rinktis pagal vietą ir kainą. Tuo tarpu neturtingose šalyse gali būti labai prastos kokybės viešbučių (nešvara, “įnamiai” ir t.t.) – todėl tiems, kam norisi patogumo, ten verta rinktis atsargiau.

Nakvynės vietų rūšys

Be tradicinių viešbučių yra ir kitokių nakvynės įstaigų:
*Hosteliai (hostel). Nors daug kas mano, kad hosteliai – tai nakvynės namai su milžiniškais dviaukščių lovų pilnais kambariais, daugelis hostelių siūlo ir atskirus kambarius, ir netgi kambarius su patogumais. Tokie kartais net brangesni, nei pigiausių viešbučių, nors vis tiek nebrangūs. Nuo viešbučių hosteliai skiriasi tuo, kad labiausiai skirti kuprinėtojams, dažniau būna pritaikyti vakariečiams, didesnė tikimybė, kad ten bus kalbama ir angliškai. Pagrindinis akcentas hosteliuose – ne į numerį, o į bendras erdves, kur jauku būti, bendrauti.

*Svečių namai / pensionai (guest house, pension). Tokie paprastai turi po kelis numerius ir, priešingai nei daugelio viešbučių, jų registratūros nedirba visą parą, todėl tinkamesni atvykstant anksčiau arba užsisakius iš anksto.
*Apartamentų viešbučiai (apartment hotel, apartments). Viešbučiai, kurių kiekviename numeryje – ir minivirtuvėlė.
*Butai (private apartment, apartment). Turistams nuomojami įprasti butai ar kartais namai (villa, house). Žr. žemiau skyrelį “Viešbutis ar butas / apartamentai”.
*Moteliai (motel). Tradiciškai tai pakelės viešbučiai, kur sustojama keliaujant su automobiliu ir tiesiai iš parkingo galima patekti į numerį. Jei keliaujama be automobilio, visai nepatogūs, nes toli nuo centro, viešojo transporto.

*Viešbučiai-kurortai (resort). Didelės teritorijos dažniausiai prie jūros, kuriose yra visko: baseinai, animatoriai, privatūs paplūdimiai, keli restoranai ir dažnas klientas iš viešbučio teritorijos retai beišeina. Dažnai juos labiau apsimoka užsakyti kartu su kelionių organizatorių kelionių paketu (“Novaturas” ir pan.).
*Kempingai (camping). Dažnai tai – vietos palapinei ar kemperiui pasistatyti, bet svetur neretai turi ir namelius keliautojams be palapinių. Palapines ar kemperius statyti galima ir ne kepminge, bet ne visose šalyse / ne visur – tuo verta pasidomėti.

Taip pat kai kuriose šalyse yra ypatingų, tik joms būdingų vietų apsistoti: pvz. riokanai ir kapsulių viešbučiai Japonijoje ar smuklės Naujojoje Zelandijoje. Tokias išbandyti labai rekomenduoju.

Pigiausia yra nakvoti išvis be nakvynės vietos – oro uoste, automobilyje. Aišku, tai dažniausiai nepatogu, bet kartais būna netgi patogiausias pasirinkimas. Pvz. jei turi kokias 6 val. iki ankstaus ryto skrydžio, gal tikrai neverta gaišti miego laiko važiavimui iki viešbučio, apsistojimo formalumams, paskui – važiavimui “iš anksto” į oro uostą. Gal geriau tiesiog prisnūsti oro uoste ar, jei turi, automobilyje netoli oro uosto.

Jei teks važiuoti ilgus atstumus, o kelionės laiko mažai, verta pasidomėti naktiniu transportu, kur vakare galėtum įlipti į autobusą, laivą ar traukinį, o ryte išlipti. Pagal patogumą išrikiuočiau šia tvarka: laivo kajutė, traukinio kupė, traukinio plackartas (vagonas su daug lovų), sėdima traukinio vieta, lėktuvo ekonominės klasės vieta prie lango, sėdima laivo vieta, lėktuvo ekonominės klasės vieta per vidurį, sėdima autobuso vieta. Kas be ko, jei tai kajutė ar kupė, patogumas priklauso ir nuo to, ar būsite vieni, ar su kuo nors dalinsitės.

Viešbutis ar butas / apartamentai?

Dar gana neseniai buto ar apartamentų nuoma buvo labiau prieinama ilgalaikei nuomai ar tiems, kurie ieškosi kambario vietoje (“Palangos bobutės” ir jų atitikmenys). Tačiau “Air BnB” platforma tai pakeitė: butus galima išsinuomoti ne sudėtingiau, nei viešbutį. Po “Air BnB” sėkmės butus pradėjo nuomoti net ir viešbučių platformos, pvz. “Booking.com”.

Visgi, butai nėra viešbutis. Yra išimčių, bet pagrindiniai skirtumai tokie:

*Butai dažniausiai didesni, nei viešbučio kambarys. Juose būna ir virtuvėlė, kartais – skalbyklė, kas palengvina buitį.

*Su butais pasitaiko daugiau nesusipratimų, nei su viešbučiais, nes daugybė jų šeimininkų nėra tokie profesionalai. Štai Kosove atėję į butą nieko neradome, o Tiranoje susitikti mums pasiūlė prie viešbučio, kurio, pasirodo, jau seniai ten nėra, bet vietiniams tai – įprastas orientyras. Daugelyje butų (AirBnB) reikia papildomai susirašinėti su šeimininkais, kai viešbučiuose pakanka užeiti į registratūrą. Taigi su butais daugiau sugaišti laiko.
*Vidutiniškai butai nešvaresni, nei viešbučių kambariai – daug šeimininkų, atrodo, nelabai juos valo keičiantis svečiams.
*Butai gali būti užkrauti šeimininkų daiktais.

*Apsistodamas bute, patiri daugiau tos šalies dvasios: patenki į vietinius kiemus, laiptines, susiduri su tokiais niuansais, kaip dingstantis vanduo ar elektra (atitinkamose šalyse).
*Butuose dažnai taikomas papildomas mokestis už valymą, mokamas kartą per apsistojimą. Taigi, ten labiau apsimoka apsistoti, tarkime, savaitę, o viešbutyje – vienai nakčiai.

*Kartais bute gyveni su šeimininkais. Air BnB pradžioje tai buvo “standartas”, bet dabar, panašu, daug daugiau atvejų nuomojami visi butai.

Bendrai paėmus, man atrodo, kad butuose apsimoka apsistoti tada, kai norisi daugiau erdvės (darbui, šeimai), kai apsistojama ilgesniam laikui (t.y. ne vienai nakčiai). Kitu atveju, tinkamesnis pasirinkimas – viešbučiai.

Beje, viešbučiuose irgi galima gauti liukso numerį, kurie didesni – tačiau tokių kainos dažniausiai gerokai aukštesnės, nei butų, nes viešbučiuose tokių numerių mažai. Be to, juose nebūtinai būna virtuvėlė.

Viešbučio rezervavimas internetu – kada apsimoka?

Rezervuoti viešbutį internetu ar ieškoti nakvynės vietoje? Abu būdai turi pliusų ir minusų.

Jei rezervuosite, rezervuoti nakvynę geriausia pasaulinėse interneto svetainėse, pvz. Booking.com (orientuojasi į viešbučius) ar Airbnb.com (orientuojasi į butus, privaloma susikurti paskyrą). Platesnis šių platformų sąrašas sekančiame skyrelyje.

Nakvynės vietos rezervavimo iš anksto privalumai:

Rezervuodami iš anksto, garantuojatės tam tikrą kainą. Siurprizų nebebus.

Rezervuodami iš anksto, garantuojantės tam tikrą viešbutį. Jei norite apsistoti *būtent ten* (pvz. visą laiką nakvojate tame pat kurorto viešbutyje ir jums būtų didelis nepatogumas nakvoti kitur), geriau rezervuoti iš anksto.

Rezervuodami iš anksto internetu, matote daugelio viešbučių nuotraukas ir galite lyginti. Tačiau tai bus reklaminės geriausių, specialiai paruoštų fotografijai kambarių nuotraukos. Realybė nuo to gali skirtis daug kartų.

Rezervuodami iš anksto, sutaupote daug laiko. Ypač tai aktualu, kai neturite automobilio ar keliaujate į vietas, kur viešbučių mažoka ir jie toli vienas nuo kito. Tokiais atvejais, viešbučių paieškoms (iki radau tinkamą kokybę ir kainą) vietoje esu sugaišęs ir po kelias valandas – o tam kelionės laiko gaila, ypač jei tame viešbutyje nakvosite tik vieną ar dvi naktis.

Viešbučių rezervavimo internete platformos

*Booking.com. Pati populiariausia Vakarų pasaulyje. Verta užsiregistruoti, nes po kelių nakvynių daugelyje viešbučių gausi 10% ar 15% nuolaidas. Daug viešbučių galima rezervuoti ir paskui nemokamai atšaukti jei planai pasikeičia.
*Airnbnb.com. Daugiausiai čia siūlomi butai – tiek “tik lova” pas šeimininkus, tiek kambariai, tiek visi butai. Būtina registracija. Atšaukimas beveik visuomet kainuoja. Kainos iš pradžių rašomos be privalomų mokesčių.
*Agoda.com. Priklauso Booking.com ir pasiūla panaši. Iš pradžių rašo kainą be mokesčių, dažnai reikia sumokėti visą sumą iš karto. Priešingai nei Booking.com, leidžia atsiskaityti Paypal.
*Hotelscombined.com. Lygina pasiūlymus iš kitų svetainių. Taigi, jei kažkurie tarpininkai tą patį viešbutį siūlo pigiau, Hotelscombined.com pamatysite kurie.
*Homestay.com. Kaip “AirBnB” senais laikais: čia daugiausiai nuomojami tik kambariai, gyvensite su šeimininkais, jie dar duos pusryčius.

Kai kuriose šalyse yra “vietinės” rezervavimo platformos, populiarumu lenkiančios tarptautines. Viešbučiai, kurių nėra tarptautinėse sistemose, ten bus vietinėse. Tarkime, Indonezijoje tokia yra Traveloka (http://www.traveloka.com).

Nakvynės ieškojimas vietoje – kaip, kur ir kada

Jei apsispręsite nakvynės ieškoti vietoje tai darykite ten, kur daug viešbučių, arba pasižiūrėjus žemėlapyje, kur jų yra. Galima net pasižiūrėti Booking.com, kad matyti ten siūlomas kainas, ir tada eiti į tuos viešbučius vietoje. Nakvynės ieškojimo vietoje privalumai:

Ieškodami vietoje, galite matyti visus tos vietovės viešbučius. Daugybė viešbučių dar nesiūlo savo paslaugų internete, ypač ne Vakarų valstybėse. Taigi, vietovėje galite būti geresnių ir pigesnių viešbučių, kurių per internetines platformas nerasite išvis. Štai Makao interneto platformose mačiau tik didžiuosius kazino viešbučius, tuo tarpu vietoje radau perpus pigesnį istorinį viešbutį miesto centre. Tiesa, net ir apie viešbučius, kurių neįmanoma užsakyti internete, tačiau esančius labiau turistinėse vietose internete bus galima rasti kažkiek informacijos – pvz. “Tripadvisor”, tad galite pažiūrėti.

Ieškodami vietoje galite gauti geresnę kainą už tą patį viešbutį. Priešingai Booking.com pažadams, jų kaina – nebūtinai geriausia. Tikėtina, internete pigiau nerasite, tačiau atvykę į vietą kartais galite gauti ir geresnę kainą. Ypač daug internetinė kaina ir ta, kurią galite gauti vietoje, skiriasi skurdžiose šalyse: pvz., teko girdėti, kad Maroke tas pats viešbutis atvykusiam turistui numerį pardavė ir už šeštadalį tos kainos, kuri rodoma Booking.com. Mat skurdžiose šalyse dažnai žiūrima taip: kas užsako internetu – tikėtina, turtingas vakarietis, ir nemąstydamas mokės daug. O vietoje jau galima derėtis. Toks požiūris neapsiriboja trečiuoju pasauliu: štai net Vengrijoje atvykęs nusiderėjau nuo Booking.com kainos, ką jau kalbėti apie Turkiją. Be to, jei atvyksite labai vėlai – jums irgi gali būti pritaikytos nuolaidos (pasiderėjus).

Tiesa, neretai būna ir atvirkščias atvejis: atvažiavus į vietą siūlo prastesnę kainą, nei internete. Bet tai ne bėda: tokiu atveju, jei tik turite internetą, galima tiesiog rezervuoti tą patį viešbutį internete jau tada: juk nėra jokio reikalavimo, kad rezervuotumėte viešbutį internete iš anksto, galite rezervuoti kad ir prieš 10 minučių iki atvykimo. Ne kartą taip esu daręs.

Ieškodami vietoje, galite priimti sprendimą dėl nakvynės paskutinę minutę. Ypač aktualu jei, tarkime, važiuojate automobiliu, ir nežinote, kur apsistosite. Arba miestas jus sužavėjo ir norite pasilikti ilgiau. Nors kai kuriose šalyse ir internetu užsakyti viešbučiai yra atšaukiami, taip yra ne su visais viešbučiais, o AirBnB net “ašaukiami” butai už atšaukimą dalies pinigų vis tiek negrąžina.

Kaip ten bebūtų, nepasimaukite ant reklamų. Internete susidursite su daug agresyvios reklamos, skatinančios jus užsakyti viešbutį kuo greičiau. “10 viešbučių jūsų vietovėje jau išparduoti! Paskubėkite!”, “Sparčiai nyksta laisvi kambariai” ir t.t. Galite pagalvoti, kad kai kuriais atvejais rezervavimas yra būtinas ir be to išvis negausite viešbučio. Tačiau nekreipkite dėmesio ir nebijokite, visa tai – tik masalas klientams vilioti. Per visas mano keliones vos keletą kartų buvo taip, kad iš anksto nesirezervavęs nakvynės vietos jos tame mieste negaučiau. Visi šie atvejai vyko per tam tikras šventes: kinų Naujus metus Taivane, musulmonų religinę šventę Kome (Iranas). Visame pasaulyje viešbučių vietų yra didžiulis perteklius ir, išskyrus kelias dienas per metus, jų pakanka visiems (jei koks viešbutis numerių neturėtų, bus kitas greta).

Kaip sutaupyti renkantis viešbutį?

*Nekeliaukite į vietovę per pikines dienas, kai viešbučių paklausa didžiausia. Visų pirma, venkite švenčių. Antra (jei galite) – venkite vasaros, sezono meto. Trečia – į kurortus nevykite savaitgaliais, į miestus, kur dauguma keliautojų atvyksta verslo tikslais – darbo dienomis.
*Rinkitės naujai į rezervacijų sistemą įrašytą viešbutį ar (ypač) butą. Iš pradžių kainos mažesnės, bet kiek rizikuojate, nes nėra ir patikimų apžvalgų.

Kuo vadovautis renkantis viešbutį? (žvaigždutės, atsiliepimai)

Kažkada populiariausias būdas nustatyti, ko tikėtis viešbutyje, būdavo jo įvertinimas žvaigždutėmis (nuo 1 iki 5). Visgi, šis būdas labai apgaulingas. Skiriant oficialius įvertinimus žvaigždutėmis nėra atsižvelgiama į daugelį turistams rūpimų dalykų: viešbučio švarą, kambarių plotą, baldų kiekį, vaizdą pro langą, viešbučio vietą ir t.t. Yra tekę nakvoti 4 ar 5 žvaigždučių viešbučiuose, kuriuose su visu šituo – blogai: mažokas kambarys rūsyje, toli nuo centro…

Iš tikro žvaigždutės yra skiriamos praktiškai automatiškai jei viešbutyje yra tam tikri dalykai. Pavyzdžiui, nuo tam tikro žvaigždučių kiekio yra privalomas liftas, nuo dar kito – laikrodžiai registratūroje, rodantys įvairių šalių laiką ir pan. Tikėtina, kad jums daugelio tų dalykų nė nereikės, jų nepastebėsite. Be to, tvarka, kaip skirstomos žvaigždutės, skirtingose šalyse skiriasi.

Be žvaigždučių šiais laikais galite rasti ir daug viešbučių reklaminės medžiagos (nuotraukų, tekstų internete). Tačiau ši meždiaga dažniausiai tendencinga, specialiai parinkta tokia, kur viešbutis atrodo geriausiai.

Todėl šiais laikais bene populiariausia vadovautis atsiliepimais apie viešbučius ir butus, kuriuos buvę klientai parašė internete.

Tačiau supraskite, kad atsiliepimai apie didelius viešbučius dažniausiai bus parašyti žmonių, apsistojusių visai kituose numeriuose, nei jūs. O juk numeriai skiriasi smarkiai – kaina, dydžiu, vaizdu pro langą, triukšmingumu, netgi švara. Visiems numeriams bendra nebent viešbučio vieta, darbuotojai (kurie, tiesa, keičiasi), liftai ir koridoriai.

Dėl šios priežasties verta ne tik pažiūrėti įvertinimo balus, bet ir komentarus, kodėl žmogus skyrė tiek balų. Kiek pastebėjau, mažai naudos, tarkime, iš atsiliepimuose parašytos informacijos, neva “WiFi veikia gerai” ar “WiFi veikia blogai” – kadangi WiFi veikimas priklauso nuo to, koks atstumas yra nuo WiFi įrenginio iki jūsų kambario. Todėl yra buvę, kad, daugelio svečių nuomone, “puikus WiFi” mūsų kambaryje visai neveikė, ir kad, tarkime, 6 vidutiniškai Booking.com įvertintas WiFi veikė tiesiog puikiai.

Analogiškai komentaruose išliaupsintas “Nuostabus vaizdas pro langą” ne kartą man yra pasirodęs besąs “Nykus vaizdas į parkingą” – tiesiog juk kiekviename pastate dalies kambarių langai atsivers į “pagrindinę” pusę, dalies – į priešingą.

Todėl geriausias būdas įsitikinti realybe vis dar – tiesiog dar neužsisakius nueiti į viešbutį ir paprašyti parodyti numerį. Aišku, tai užtrunka laiko (žr. “Užsakyti iš anksto ar vietoje” skyrelį).

Tačiau jei visgi vadovausitės atsiliepimais, vertinkite juos kritiškai. Supraskite, kad, kas aprašyta, nebūtinai bus jūsų numeryje. Taip pat, jei žiūrite tik į vidutinį įvertinimą, užmeskite akį, ir ką rašo tie, kurie įvertina viešbutį prastai: ar tai yra tie dalykai, kurie svarbūs jums (pvz. gal kas nors skųsis prastu televizoriumi, o jums tai neaktualu; gal kam nors trukdė už lango skambantys bažnyčios varpai, o jūs miegate kietai).

Nors butų įvertinimai būna tikslesni, nei viešbučių ar hostelių (juk butas – vienas ir tas pats visiems klientams), su jais yra kita problema: žmonės linkę butus įvertinti geriau. Taip yra todėl, kad butuose žmonės tiesiogiai susiduria, bendrauja su jų savininkais – paprastai smulkiais verslininkais – ir jaučiasi įpareigoti parašyti ką gero (bent jau jeigu bute neatsitiko nieko tragiško) ir jokiais būdais neparašyti butui vieneto ar dvejeto, o, blogiausiu atveju, nuimti vieną-du balus nuo geriausio įvertinimo.

Todėl jeigu “Air BnB” kažkoks buto aspektas įvertintas ne 5 žvaigždutėm, o 4,5 ar, juoba, 4 – tai reiškia, kad su tuo aspektu bus nemažai bėdų (pvz. butas kurio švara įvertinta 4 bus smarkiai nešvarus: gal vaikštant basam tarp kojų strigs purvai, gal patalynė seniai neskalbta ir pan.). Kai tuo tarpu viešbučio aspektas įvertintas 4 iš 5 ar 8 iš 10 dažniausiai dar bus labai geras, tiesiog netobulas. Sakyčiau, kad buto įvertinimas 9 paprastai atitinka viešbučio 7,5, buto 8 – viešbučio 6, buto 7 – viešbučio 4,5. Jei vertinimo sistema penkiabalė, šiuos skaičius abiem atvejais reiktų dalinti iš dviejų.

Beje, viešbučių vertinimas dar būna specialiai iškreiptas. Pvz. ar žinojote, kad Booking.com minimumas, kurį svetainė skiria viešbučiui jei viską įvertinsite minimaliai, yra ne 1, o 2,5 balo? O jau nuo 5 balų pradeda rašyti, neva viešbutis “patenkinamas”. Prisiminkite, kad visų užsakymų svetainių tikslas – kad tik kuo grečiau, kuo mažiau mąstydamas užsakytumėte. Mąstykite.

Ko negalima pamiršti pažiūrėti renkantis viešbutį, kad nepatirtumėte nuostolių?

Rinkdamiesi viešbutį ar butą “nepražiūrėkite” šių dalykų, antraip galite prarasti daug laiko ar pinigų:

1.Jei važiuojate su automobiliu – ar įeina nemokamas parkavimas, ar toks yra šalia. Turėkite omenyje, kad mokamas parkavimas daugelyje didmiesčių kainuoja brangiau, nei Vilniuje, ir kai kuriuose gali atsieiti net virš 10 eurų per valandą.

2.Jei neturėsite automobilio – ar viešbutis yra centre? Jeigu ne centre, ar bent jau prie metro? Jei iki lankytinų vietų teks važiuoti daugelį kilometrų lėtu transportu ar eiti pėsčiomis, sugaišite laiko (arba pinigų, jei važiuosite taksi).

3.Koks įsiregistravimo ir išsiregistravimo laikas? Būna viešbučių (ir, ypač, butų), kur privalu atvykti labai anksti, ir jie netinka, jei atvyksite vėliau vakare (niekas jūsų nelauks). Savo ruožtu, jei išvykstate pavakarę, geros tos nakvynės vietos, kur galėtumėte pabūti ar bent palaikyti daiktus ilgiau. Čia lengviau susitarti su butų šeimininkais ar smulkiais verslininkais (bet reikia tartis). Bent jau daiktus palaikyti registratūroje gali ir dideli viešbučiai, bet už papildomą valandą ar dvi pasilikimo numeryje jie gali imti didelius mokesčius.

4.Ar nėra jokių paslėptų mokesčių? Kai kurios užsakymo platformos internete rodo gerą kainą, kol nenuspaudi “užsakyti”, o tada prideda visokių papildomų mokesčių (“pagalvės”, “kambario tvarkymo” ir pan.). Kartais brangesnis kambarys, kur į kainą viskas įskaičiuota, gali pasirodyti iš tikro pigesnis, nei neva pigesnis kambarys, kur įskaičiuota ne viskas. Yra tekę matyti net tokią kainodarą, kad buto nuoma neva kainuoja nakčiai 8 eurus, bet pamėginus užsakyti bemat prisideda keliasdešimt eurų visokių mokesčių.

5.Ar viešbutis nėra “blogame rajone”? Lietuviui tai gana sunku suprasti, bet daug šalių (ypač Amerikoje, Afrikoje) yra tam tikri rajonai, kur nusikalstamumas kelis ar net keliasdešimt kartų didesnis, nei kitur (plėšimai, nužudymai, narkoprekyba). Dažnai ten viešbučiai būna pigesni. Nesakau ten neapsistoti – ne kartą apsistojau ir išgyvenau, kai kurie tų rajonų netgi yra istoriniai, įdomūs. Tačiau tiems, kam kelionėse norisi ramybės, geriau tokių vietų vengti.

Lyginant kelis skirtingus viešbučius, verta pažiūrėti, ar į kainą įeina pusryčiai – jei kainos, tarkime, skiriasi kokiais 5 eurais, tai jei į brangesnio viešbučio kainą įeina pusryčiai, gali vis tiek apsimokėti jį rinktis, nes kitaip pusryčiai gali kainuoti brangiau.

Taip pat žinokite, kad daugelyje šalių jokių papildomų paslaugų viešbutyje pirkti neapsimoka. Maistas viešbučio restorane vidutiniškai maždaug dvigubai brangesnis, nei už tą pačią kokybę kitur mieste; minibaro produktų kainos gali skirtis ir tris-keturis kartus. Analogiškai “užkeltos” ir parkavimo (jei nėra nemokamo) bei kitos kainos. Todėl, jei norite sutaupyti, ieškokite viešbučio, kur kažkas įeina į kainą, arba susitaikykite su tuo, kad to dalyko atsisakysite ar ieškosite kitur. Tiesa, viskam yra išimčių – yra tekę būti viešbučiuose, kur net minibare kainos normalios. Bet, kadangi tas kainas ar pusryčių kokybę sunku patikrinti iš anksto, geriausia visada turėti omeny, kad greičiausiai kainos ir kokybės santykis nebus geras.

Komentarai

Dažnam šiuolaikiniam keliautojui nepakanka tiesiog pamatyti užsienio kraštus – jis nori ir padėti, ar bent jau nepakenkti, vietiniams žmonėms, gamtai. Plinta savanorystė, aukojimas, rinkdamiesi prekes/paslaugas, žmonės galvoja ne vien apie kainas, o ir apie tai, iš ko ir ką perka.

Deja, žinodami tokius gerus europiečių ar amerikiečių ketinimus, kai kurie nesąžiningi ir neskurdūs žmonės sukūrė ištisus metodus, kaip tuo gerumu ar naivumu pasinaudoti, uždirbti iš to didelius pinigus.

Savo ruožtu, Vakarų pasaulyje paplito ir gausybė mitų, aiškinantys, neva geri darbai nėra geri, arba akcentuojantys kažkokių konkrečių veiksmų neva keliamą pavojų, kurio nėra, arba tas pavojus perdėtas.

Todėl labai svarbu parašyti tokį straipsnį.

 

---

Skurdas

85% pasaulio žmonių gyvena skurdžiau, nei vidutinis lietuvis – tad jei keliaujate ne į Vakarų kraštus, daug susidursite su skurdžiaisiais.

Kaip padėti skurdiesiems

1.Keliaukite į skurdžias šalis.
2.Keliaudami į skurdžias šalis, aplankykite skurdesnius, mažiau turistinius jų regionus.
3.Kuo daugiau keliaukite nepriklausomai ar bent su vietinėmis agentūromis. Jei perkate kelionės paketą iš užsienio agentūrų, didelė dalis jūsų pinigų nepateks į tą skurdžią šalį, liks agentūroje. Be to, agentūros veža daugiausiai į tuos pačius turistinius taškus ir atima galimybę aplankyti skurdesnes vietas.
4.Pirkite prekes, paslaugas iš vietinių, ypač smulkių verslininkų. Taip didesnė dalis jūsų pinigų atiteks vietiniams, nes naudojantis tarptautinių kompanijų paslaugomis, didesnė jų dalis “išplauks į užsienį” ir/ar atiteks vietos elitui. Visgi, jei neįsivaizduojate, kad galėtumėte apsistoti paprastame provincijos viešbutėlyje, geriau apsistoti tarptautiniame, bet vis tiek keliauti į tą šalį: jei tik prekė/paslauga teikiama toje šalyje, dalis pinigų vis tiek liks ten (per algas vietiniams darbuotojams, mokesčius ir pan.).

5.Jei labai norite ką nors atiduoti, duokite ne tam, kuris prašo, moka prašyti, ir greičiausiai taip pat prašė ir gavo iš daugybės kitų turistų ir tikrai nėra tarp skurdžiausių vietinių žmonių (net jei jo apranga sakytų kitaip). Duokite tam, kuris neprašo, sąžiningai dirba ir stengiasi, bet akivaizdu nėra turtingas: gal leiskite pardavėjui pasilikti grąžą ar pan.
6.Dalinkite nereikalingus daiktus, o ne pinigus. Jums gali atrodyti šiukšlė, o kažkam kitam – turtas. Jei labai skurdžioje šalyje kažkokie prašinėtojai iš jūsų neims pusėtino daikto, o reikalaus pinigų – reiškia, tai nėra skurdūs žmonės, o apsimetėliai, ir tokiems iš viso nieko duoti nereikia.

Kaip nepadėsite skurdiesiems (mitai)

Mitas: “Skurdžiose šalyse keliauti nepatogu / pavojinga / nėra ko pamatyti“
Tiesa: Ir daugelyje skurdesnių už Lietuvą šalių yra ir geros kokybės prekių bei paslaugų, o lankytinos vietos iš viso mažai priklauso nuo šalies turtingumo: tik, jei jums būtinas tam tikras komforto lygis, skurdžiose šalyse reikia rinktis atsargiau. Indijoje, Lotynų Amerikoje, Pietryčių Azijoje daug ir skurdo, ir mažai pasaulyje lygių turinčių lankytinų vietų – tiek istorinių, tiek gamtinių. Ne visos skurdžios šalys vienodai pavojingos: Lotynų Amerikoje, Afrikoje išties gana pavojinga, tačiau Azijoje daugelyje skurdžių vietų ne pavojingiau, nei Lietuvoje.

Mitas: “Dalindami pinigus elgetoms ir prašinėtojams, padedate skurdiesiems ir mažinate skurdą“
Tiesa: Beveik visi tie prašinėtojai, kurie sugebės jūsų paprašyti pinigų taip, kad norėtųsi jų duoti, bus ne skurdžiausi šalies gyventojai, o elgetos-verslininkai išmokę kaulyti pinigų iš turtingų (vietiniais masteliais) turistų. Pinigų jie taip prašo iš daugelio ir tikrai ne vienas duoda (kuo jūs išskirtinis?), tad jie iš tikro negyvena skurdžiai. Tikrasis skurdas yra ten, kur turistai neužklysta ir vietiniai nė nežino kaip su jais bendrauti.

Mitas: “Šiukšles reikia išmesti – gėda dalinti tokias vargšams“
Tiesa: Daug daiktų, kurie net neturtingiems lietuviams – šiukšlės, skurdžių šalių vargšams nėra šiukšlės. Nes Afrikoje, Pietų Azijoje daugelis gyvena daug skurdžiau, nei daugelis lietuvių gali įsivaizduoti; algos kai kur skaičiuojamos dešimtimis dolerių, o ne šimtais. Daiktai ten tarnauja daug ilgiau. Iš pradžių pats gerokai stebėdavausi, kai dirbantys žmonės (ne benamiai) net prašydavo daiktų, kuriuos buvau pasiruošęs mesti kaip šiukšles, džiugiai juos paimdavo – bet paskui nustojau stebėtis. Tokius daiktus juos gavusieji gali ne tik naudoti patys, bet net ir parduoti (mūsų požiūriu – už grašius, bet ten ir tiek uždirbti sunku). Maža to, mažiau išmestų šiukšlių naudinga ir ekologijai. Iš jūsų atsisako paimti prastą daiktą ar jus gėdina “kaip tokį galite duoti”? Reiškia, turite reikalą ne su vargšu, o su pasiturinčiu elgeta-verslininku, kurio visai sėkmingas verslas – kaulyti iš turtingų turistų (žr. aukščiau).

Mitas: “Keliaudami į skurdžias šalis, atimate valgį/gėrimus/daiktus iš vietinių“.
Tiesa: Skurždiose šalyse – netgi tose, kur būna badas – netrūksta valgio ir gėrimų arba yra galimybė jų atsivežti. Tiesiog skurdesnieji neturi pinigų tam įsigyti. Keliaudami į tą šalį, atvežate ir leidžiate savo pinigus: taigi, vietiniai pinigų turės tik daugiau ir galės daugiau įpirkti.
Išimtis: Vienintelė išimtis, kai šalyje ar regione gali iš tikrųjų trūkti valgio/gėrimų – tai dėl karo ar nelaimių, kai sugriaunami tiltai, keliai ir pan. Tokių vietų išties verta vengti, nebent vežtumėt pagalbą pats (žr. skyrių “Karai ir katastrofos” žemiau). Visais kitais atvejais šiais laikais įmanoma visko atsivežti iš užsienio – tai tik pinigų turėjimo klausimas, nes atsivežimas kainuoja.

 

---

Karai ir katastrofos

Kaip padėti katastrofų ir karų aukoms

1.Neatsisakykite kelionių į katastrofų ištiktas šalis – nebent galite pakoreguoti maršrutą, kad vengti atitinkamų teritorijų iškart po katastrofos ar karo metu.
2.Pirkite prekes, paslaugas iš vietinių tokiu būdu leisdami jiems užsidirbti: jų uždarbiai greičiausiai sumažėję, nes dalis turistų atšaukė kelionių planus, todėl jūsų pinigai svarbesni nei bet kada. Leiskite sau paišlaidauti, nusipirkite kokį daiktą katastrofos ištiktoje šalyje, o ne grįžęs namo.
3.Paremkite tuos, kurie dėl nelaimės neteko pragyvenimo šaltinio, arba tuos, kurie padeda tokiems žmonėms. Karai/nelaimės ištinka staiga ir gali sugriauti eilinių sunkiai dirbančių žmonių gyvenimus. Jei karas/nelaimė įvyko neseniai, žmonės nebus prisitaikę vaidinti ir kaulyti pinigų, todėl daug didesnis procentas prašymų bus nuoširdūs.

Kaip nepadėsite katastrofų ir karų atveju (mitai)

Mitas: “Keliauti į katastrofų ištiktas šalis pavojinga“.
Tiesa: Tai, kad šalyje nuvilnijo katastrofa, nereiškia ir net niekaip nepadidina tikimybės, kad greitai ištiks tokia pati katastrofa. Karo atveju, jei jis nesibaigęs, pavojus gali būti didesnis, tačiau dažniausiai galima pasirinkti saugų šalies regioną.
Išimtis: Jei karas yra apėmęs visą ar beveik visą šalį. Tokių šalių kiekvienu momentu tėra keletas, kitur karas vyksta nebent kai kuriuose regionuose.

Mitas: “Keliaudami į šalį, turinčią savų problemų (karas, nelaimės), trukdote vietiniams“.
Tiesa: Keliaudami į tokias šalis padedate vietiniams atveždami savo pinigus. Didžiausi nuostoliai dėl daugelio katastrofų ar terorizmo valstybėms, ypač turistinėms, kyla ne dėl pačių katastrofų, o dėl pabūgusių ir neatvykusių turistų: pajamų negauna viešbučiai, restoranai, paslaugų įmonės, jos nesumoka mokesčių, neturi iš ko mokėti algų, dėl ko sumažėja perkamoji galia ir nuperkama dar mažiau (sniego gniūžtės efektas) ir t.t. Todėl vienas pirmų raginimų, kuriuos daro nelaimės ištiktų turistinių valstybių valdžios – raginimas turistams nenusigręžti, raminimas, kad saugu.
Išimtis: “Trukdyti” galite nebent pačiomis pirmomis dienomis po katastrofos būtent tame regione/mieste, kurį ištiko katastrofa (vyksta evakuacija ir pan.). Geriausiai tuo metu išvykti į kitą šalies regioną. Galite mėginti prisidėti prie kažkokių gelbėjimo ar labdaros darbų, bet nepervertinkite savo galimybių: prašydami kažkokio darbo iš vietos institucijų galbūt tik nukreipinėsite jų dėmesį, ypač jei yra kalbos barjeras. Geriausiai padėti savo iniciatyva paprastom, papildomo dėmesio jums nereikalaujančiom priemonėm. Jei matote pagalbos reikalingus nukentėjusiuosius ir žinote kaip padėti (pvz. esate medikas ir matote sužeistuosius) – be abejo, padėkite, bet jei ne – geriau ne ieškoti nelaimėlių, o, tarkime duoti kraujo (pačiam išsiaiškinus, kur ir kaip). Jei nežinote kaip ir kur bei nėra galimybės paprastai sužinoti – pakaks to, kad nereikalausite dėmesio sau.

Mitas: “Karo / nelaimės žaizdos – amžinos“
Tiesa: Karo/nelaimės paliktos psichologinės žaizdos gali būti amžinos, bet materialinės žaizdos užgyja, žmonės atkuria savo gyvenimus ir pragyvenimą per kelis metus. Tačiau kai kuriose šalyse net ir prabėgus 10 ar 20 metų po nelaimės būna prašinėjančių pinigų neva tos nelaimės aukoms. Tai jau tėra žaidimas jausmais, o žaidėjai paprastai yra tiesiog profesionalūs pinigų kaulytojai.

 

---

Žmogaus teisės

Kaip padėti plėsti žmogaus teises

*Nesivadovaukite kitų žmonių nuomonėmis apie žmogaus teisių pažeidimus. “Žmogaus teisės” šiais laikais, deja, labai nuvalkiota sąvoka – “žmogaus teisių pažeidimai” daug kur yra tapę sinonimu frazei “kitokia nuomonė”. Žmogaus teisių pažeidimais viena kitą kaltina dažnos valstybės valdžia ir opozicija, valstybės-kaimynės, tos pačios valstybės tautos/religijos ir t.t. Be to, kai kurie tariami žmogaus teisių pažeidimai kyla iš skurdo, nepritekliaus. Todėl negaliu pasakyti bendrai “Nekeliaukite į žmogaus teises pažeidžiančias šalis” – manau, toks patarimas būtų suprastas klaidingai ir padarytų daugiau žalos, nei naudos.

Svarbu suprasti, kad žmogaus teisės skirtingose kultūrose suprantamos skirtingai (ypač ribiniai atvejai: teisė į gyvybę aborto ar mirties bausmės atveju, teisė į privatumą, teisė nešiotis ginklą ir t.t.) – tad nereikia primesti savo požiūrio.

Kita vertus, pasaulyje yra šalių ir teritorijų, kur žmogaus teisės pažeidžiamos netgi tokios, kaip jas supranta tos teritorijos žmonės. Paprastai taip būna okupacijų atveju (taip buvo ir Lietuvoje 1940-1990 m., kai į Lietuvoje vyravusį supratimą apie žmogaus teises okupantai neatsižvelgė), kartais ir diktatūrų.

*Nekeliaukite į valstybes, kurios yra okupavusios kitų tautų teritorijas, neleidžia joms siekti nepriklausomybės ir persekioja vietos gyventojus. Ypač jei matote, kad jokie jūsų išleisti pinigai tiems persekiojamiems žmonėms nepateks.
*Jei į tokias valstybes visgi keliautumėte, pasistenkite aplankyti ir okupuotą kraštą, pabendrauti su vietiniais, pirkti iš jų prekes ir paslaugas.
*Nekeliaukite į valstybes, kur valdo ideologinė mažuma, o dauguma už savo nuomonę persekiojama – keliaudami remiate jų režimą.
*Jei į tokias valstybes visgi keliautumėte, pasistenkite pirkti prekes/paslaugas iš persekiojamajai grupei priklausančių, nepirkti prekių/paslaugų iš valstybinių įstaigų.
*Fotografuokite, domėkitės, ir dalinkitės tuo, ką atrandate. Labai svarbu, kad apie kenčiančiųjų kančias visi sužinotų, atkreipti dėmesį. Dalindamiesi informacija, kalbėkite tiksliai, konkrečiai ką matėte, o ne abstrakčiai.

Kaip nepadėsite plėsti žmogaus teisių (mitai)

Mitas: “Žmogaus teisės visur vienodos – tad pamatyti, kur jos pažeidžiamos – paprasta“
Tiesa: Žmogaus teisės skirtingai suvokiamos net skirtingose Vakarų šalyse: pvz. JAV yra teisė nešiotis ginklą, Vakarų Europoje tokios nėra. Skirtingi ir požiūriai į mirties bausmę, fizines bausmes vaikams ir kita. Plačiau – šiame straipsnyje. Kas mes esame, kad sakytume, kad, tarkime, mūsų šalyje ar žemyne žmogaus teisės tobuliausios ir galime mokyti kitus?

Mitas: “Jei darbuotojų darbo sąlygos prastos (maža alga, ilgos darbo valandos, šalta ir pan.), reiškia, pažeidžiamos jų žmogaus teisės“
Tiesa: Jei šalyje yra laisva rinka, darbo sąlygas labiausiai lemia ekonominė būklė: skurdesnėse šalyse viskas prasčiau. Kas yra “padori alga” Lietuvoje ir skurdžiose pasaulio šalyse – visiškai skirtingi dalykai. Ten mažesnės ir minimalios, ir vidutinės algos – ne procentais, bet kartais. Kai kuriose šalyse algos skaičiuojamos dešimtimis, o ne šimtais ar tūkstančiais, eurų. Norėdami pragyventi, žmonės ten turi dirbti daugiau. Tų šalių ekonomika dažniausiai tokia silpna, kad niekaip neišeitų visiems darbuotojams mokėti didesnių vidutinių algų, užtikrinti tokių sąlygų, kaip Lietuvoje. Keliaudamas į tokias šalis, leisdamas jose savo pinigus, jūs prisidedate prie situacijos gerinimo, nes atvežate į tą šalį ar vietą naujų pinigų. Jeigu pradėtumėte tokių šalių ar tokių vietų vengti, efektas būtų atvirkščias – vietiniai uždirbtų dar mažiau, sąlygos negerėtų ar gerėtų lėčiau. Kaip galite pasirūpinti, kad jūsų atvežti pinigai patektų tiems, kam labiausiai reikia, skaitykite šio straipsnio skyriuje “Skurdas”.
Išimtis: Be abejo, yra vietų, kur darbuotojai tikrai išnaudojami (ypač diktatūrose), bet to tikrai nesuprasi vien pagal tai, ar jie atrodo skurdžiai palyginus su Europa ar Lietuva. Reikia lyginti, kokia yra kitų darbuotojų situacija būtent toje šalyje, tame mieste ar bent jau panašiose savo ekonomine būkle šalyse.

Mitas: “Yra darbų, kurių niekas nenori dirbti (pvz. prostitutės, batų valytojai, liliputų cirko artistai) – jei kažkam tenka, reiškia, jie yra priversti, pažeidžiamos jų žmogaus teisės“
Tiesa: Jeigu žmogus pats savo noru pasirinko darbą, tai jis išsirinko geriausią jam prieinamą alternatyvą – jeigu specialiai nepirksite tokio žmogaus paslaugų, tai tik atimsite iš jo galimybę uždirbti; jei daug kas specialiai nepirks to žmogaus paslaugų, žmogus liks bedarbiu arba turės rinktis kitą, jam dar mažiau priimtiną, darbą (kurio iš pradžių nesirinko nes tai atrodė dar blogesnė alternatyva). Turite suprasti ir tai, kad darbas, kuris atrodo labai blogas jums, nebūtinai toks atrodo visiems: tai priklauso ir nuo kultūros. Pvz. prostitucija vienose kultūrose yra tabu, kitose – ne. Užtat, tarkime, japonų kultūroje daug didesnis tabu nei mūsuose yra darbas su mirusiaisiais. Net jeigu kultūroje tai ir būtų tabu, daliai žmonių tai vis tiek gali būti priimtina. Be to, tai priklauso ir nuo ekonomikos būklės: kokia alternatyva, gal dar blogesni, mažiau pelningi darbai.
Išimtis: Išties, tokiose srityse yra ir išnaudojamų, į šiuolaikinę vergovę patekusių žmonių, kurie patys to darbo nepasirinko – ypač tose šalyse, kur tokie darbai nelegalūs, juos valdo mafija. Tačiau pasaulyje tokių yra mažuma. Visgi, visada reikia stengtis rinktis viešus, legalius siūlymus, o jei šalyje kas nors nelegalu (pvz. prostitucija, lošimai) – geriau to ir vengti, nes, jei tai pirksite, daug didesnė tikimybė, kad remsite mafiją, šiuolaikinę vergovę ir pan.

Mitas: “Jei vaikai dirba, reiškia, yra išnaudojami ir tokių vietų reikia vengti“
Tiesa: Tai, kad vaikai nedirba, netgi Europoje yra palyginti nauja – nėra jokių objektyvių priežasčių, kodėl vakai nuo tam tikro amžiaus negalėtų dirbti tam tikrų jų jėgoms tinkamų darbų. Neturtingesnėse šalyse reikalinga, kad dirbtų visa šeima, idant galėtų pragyventi. Be to, ta mintis, kad vaikas turėtų nuo 7 iki 18 metų eiti į mokyklą, o paskui iki kokių 22 metų į universitetą, irgi visiškai netinka toms šalims. Nuo 7 iki 22 metų amžiaus trunkantys mokslai reikalingi ten, kur yra didelė intelektualių darbų paklausa, tuo tarpu daugelyje trečiojo pasaulio šalių tų žinių daugeliui nė nebūtų kur panaudoti. Be to, tokiose šalyse skurdas riboja galimybes gauti kokybišką mokslą; mokslas mokamas, daugeliui šeimų neprieinamas ir dar nekokybiškas. Todėl ten įprasta, kad, kaip ir seniau Europoje, vaikai išmoksta amato dirbdami kartu su tėvais, augdami jie įgyja vis geresnių kompetencijų ir atsakomybės. Tai jiems jų šalyse praverčia labiau, nei praverstų aukštoji matematika. Jei vengtumėte vietų, kur dirba vaikai, nuo to ir šiaip jau sunkiai gyvenančioms šeimoms pasidarytų dar sunkiau. Žiūrėkite į vaiką kaip į bet kurį kitą darbuotoją – jei reikia, pirkite iš jo prekes ir paslaugas: lai jis pasidžiaugs užsidirbęs pinigų, labiau pasitikės savimi, pabendraus angliškai, kas jam pravers gyvenime (į mokyklą juk, tikėtina, neina). Beje, verta pažymėti, kad ir Vakarų pasaulyje yra dirbančių vaikų – pavyzdžiui, vaikai vaidina reklamose.

 

---

Kultūra

Daugelis pasaulio kultūrų ir jų tradicijų yra pavojuje – ypač skurdesnėse šalyse, kur dažnas niekina savo vietinę kultūrą, laiko ją atsilikusia ir “elitas” be atodairos seka užsienio madomis. Štai kaip galite padėti išsaugoti vietos kultūras.

Čia svarbūs du dalykai: kad vietiniai suprastų, kad jų tradicijas net užsieniečiai laiko įdomiomis, ir, dar svarbiau, kad iš tų tradicijų išlaikymo gautų pajamas. Jei bus ekonominė nauda, tradicijos niekad neišnyks.

Štai kaip galite padėti:

*Eikite žiūrėti vietinės kultūros. Liaudies menų parodos ir muziejai, tautiniai šokiai, religinės tradicijos, tradicinės šventės ir kita.
*Pirkite suvenyrus, paremtus vietos tradicijomis, o ne kokį visur vienodą magnetuką su miesto pavadinimu.
*Ieškodami vietinės kultūros, rinkitės autentiškas jos formas. Geriau raskite ne turistams pritaikytą vietos tradicijų įkvėptą spektaklį, o autentišką šventę, kur eina ir vietiniai. Aišku, jei tai neįmanoma – tai ir turistams pritaikyta forma geriau, nei nieko.
*Perpraskite tradicijas ir elkitės pagarbiai, arba stebėkite tas tradicijas per atstumą. Jei kažkur privaloma nusiauti – nusiaukite ir pan. Jeigu gerai nežinote, kaip elgtis, nežinote to elgesio prasmės – galite stebėti vietinius, bet pats geriau nemėginkite dalyvauti.
*Pramokite vietinės kalbos užuot bendravę angliškai ar rusiškai ir tikėjęsi, kad vietiniai privalo mokėti tą kalbą. Išmokti keliasdešimt ar 100 turistui reikalingiausių žodžių (skaitmenys, kryptys, “kiek kainuoja?”, “kur yra?” ir kt.) – nesunku, vietiniams tai labai patiks, o ir jums pačiam savaip atskleis kultūrą.
*Sakykite vietiniams, kokia jų kultūra ir tradicijos gražios. Ypač jei vietinis pats jas suniekintų, pavadintų atsilikusiomis. Gal tai nėra gerai ir nėra teisinga, bet tiesa tokia: turisto, baltaodžio, vakariečio parama vietinėms tradicijoms daugybėje tokių vietų sukelia gerokai didesnį efektą, nei vietinio žmogaus parama joms. Vietiniai žino, kad saviškiai, skurdieji, vyresnieji tuo domisi – bet galvoja, kad turtingesni, labiau išsilavinę žmonės, taigi ir užsieniečiai, į tai žiūri iš aukšto, jiems neįdomu, atrodo prasta. Kyla mintis: “Jei kas praturtėja, išsilavina, turi tuo nebesidomėti / taip nebesielgti”. Beveik visos šalys neišvengiamai turtės ir augs žmonių išsilavinimas, o senosios kartos išmirs – todėl labai svarbu, kad tai netaptų mirties nuosprendžiu tų šalių tradicijoms.
*Jei kažkokios tradicijos nepatinka, venkite aštrios kritikos – verta patylėjus išklausyti iki galo vietinio požiūrį; jei visgi kritikuotumėte, sakyti “mano nuomone”, derinti kritiką su pagyromis jums patinkančioms tradicijoms.

Kaip nepadėsite gelbėti vietos kultūros (mitai)

Mitas: “Mokydami vietinius gyventi kaip Europoje/Vakaruose, jiems padėsite eiti progreso keliu”
Tiesa: Reikia atskirti tris dalykus: technologijas, ekonomiką ir kultūrą. Technologijos ir ekonomika gali būti objektyviai tobulesnės ir tikrai galite dalintis savo patirtimi (pvz. pamokyti vietinį naudotis internetu). Tačiau jokia kultūra negali būti objektyviai geresnė: jei, tarkime, kažkur savaitgalis penktadienį, o ne sekmadienį, kažkur rengiamasi atviriau, o kažkur – mažiau atvirai, tai nėra niekuo blogiau. Svetimos kultūros primetimas tik naikins vietos kultūrą ir nepadės išspręsti jokių realių problemų, kurias turi vietiniai. Jei problemą matote jūs, o daugeliui vietinių tai neatrodo problema (ir jie nenori jokių pasekmių, kurios kiltų “problemą” “išsprendus”) – tai tokios problemos nėra ir jos nereikia mėginti spręsti – yra tik skirtingos kultūros. Jei vis tiek norisi primetinėti savo kultūrą, pagalvokite kas jei būtų atvirkščiai – jei tos šalies gyventojai, atvykę į Lietuvą, mėgintų jums piršti savo gyvenimo būdą kaip teisingesnį.

 

---

Ekologija ir gyvūnų teisės

1.Nešiukšlinkite, nors vietiniai ir šiukšlintų.
2.Išmokite atpažinti, kur tausojama gamta, ypač gamtinėse vietose bei pramogose su gyvūnais. Pvz. stebėkite gyvūnų kūno kalbą, pažiūrėkite, ar anapus restorano miške nėra primesta šiukšlių ir t.t.
3.Lankykite vietas, kur ekologija ir gyvūnų teisės gerbiamos, ir nelankykite ten, kur ne. Jei gerbti gamtą pasidarys pelninga – nes daugiau turistų į tai kreips dėmesį – tai ir daugiau verslininkų taip darys.
4.Jei jau atėjote į vietą, kur negerbiama ekologija ir gyvūnų teisės bent jau išleiskite ten kuo mažiau pinigų. Jei dar nenusipirkote bilieto – ir nepirkite. Jei jau nusipirkote – bent jau nepirkite toje vietoje suvenyrų, nepietaukite ir pan.
5.Parašykite internete komentarus apie vietą, kurioje negerbiama gamta ar gyvūnų teisės. Nerašykite abstrakčiai: “Kokia neekologiška vieta!” ar “Su gyvūnais ten elgiamasi žiauriai”, bet labai konkrečiai: ką pats ar pati matėte. Kiti žmonės, kuriems tai irgi svarbu, galės apsispręsti ten neiti ir nepagalvos, kad jūsų komentaras – tiesiog konkurentų ar šiaip piktų žmonių parašytas.

Taip nepadėsite gamtai (mitai)

Mitas: “Didžiausia žala ekologijai – lėktuvų skrydžiai, tad keliaudamas labai žaloji gamtą“
Tiesa: kiekvienas žmogus daug labiau kasmet užteršia gamtą važinėdamas automobiliu, pirkdamas fabrikuose pagamintus daiktus, kasdien naudodamas elektrą iš taršių elektrinių, nei skraidydamas lėktuvu (nes daugelis skraido sąlyginai retai, o pvz. automobiliu, elektra naudojasi nuolat). Lėktuvai tapo patogiu taikiniu ekologijos aktyvistams, nes jais skraido labiau turtingesni žmonės – bet net ir išvis nustojus žmonėms skraidyti, užterštumas žymiai nesumažėtų.

Mitas: “Elektromobiliai ir elektriniai prietaisai nekenkia gamtai taip, kaip benzininiai“
Tiesa: tai priklauso nuo to, kokioje šalyje esate. Tose šalyse, kur elektra gaminama šiluminėse elektrinėse (kaip Lietuvoje) geriau važinėti benzininiais automobiliais. Tačiau tose šalyse, kur didžiuma energijos išgaunama iš atsinaujinančių šaltinių – taip, elektromobiliai mažiau kenksmingi aplinkai.

Mitas: “Egzotiškų gyvūnų jaukinimas – gyvūnų teisių pažeidimas“
Tiesa: kas mums egzotiškas gyvūnas, kokioje nors Azijos šalyje gali būti tradicinis ūkio gyvulys ar naminis gyvūnas. Jeigu nematote problemos joti arkliu – neturėtumėte matyti problemos ir joti drambliu, kurie Tailande tūkstantmečius naudojami kaip arkliai.

Mitas: “Mielų gyvūnų valgymas – didesnis gyvūnų teisių pažeidimas, nei nemielų“
Tiesa: Be abejo, neprivalote valgyti, ko nenorite, bet tai, kas mūsuose – naminiai gyvūnėliai, kituose kraštuose gali būti mėsiniai gyvuliai: pvz. Peru – jūros kiaulytės, Korėjoje – šunys ir pan. Objektyviai nėra jokio skirtumo tarp kiaulės ir šuns skerdimo ir valgymo – abu gyvūnai protingi, gali būti auginami kaip naminiai, mieli. Skirtumas – tik kultūroje. Kas be ko, jei esate vegetaras, ir jums bet koks gyvūno valgymas – gyvūnų teisių pažeidimas, tada jūsų moralinė teisė tam priešintis, bet jei nesate vegetaras – neturėtumėte matyti skirtumo.

 

---

Pabaigai

Nereikia turėti iliuzijų – jūsų asmeninis indėlis visais atvejais bus gana menkas – jūs tik vienas, o problemų pasaulyje – milijonai.

Tačiau jei tokiomis etiškų kelionių idėjomis seks daug žmonių (o daug kas ir seka ar stengiasi/nori sekti, tik ne visi žino kaip) – teigiamas turizmo efektas pasauliui bus didžiulis, o neigiamas – gerokai sumažės.

Komentarai

Bagažas lengvai gali sugadinti kelionę. Ne tik, jei neįsidėsite svarbaus daikto, bet jei ir susidėsite per daug daiktų: juk teks viską ilgai krautis, tampyti, o aviakompanijos dar gali pritaikyti ir didelius mokesčius.

Todėl labai svarbu susidėti tuos – ir tik tuos – daiktus, kurių tikrai reikia.

Per keliones į daugiau nei 100 šalių ištobulinau sistemą, kokie daiktai kada reikalingi. Viską esu susirašęs į vieną vietą ir kas kartą prieš kelionę tiesiog perbėgu tą sąrašą akimis – taip įsitikinu, kad nieko nepamiršau, o daiktų susikrovimas net į 2 mėnesių kelionę teužtrunka valandą-dvi.

Nuo tada, kai kraunuosi daiktus taip, nieko svarbaus nesu pamiršęs, o viso mano bagažo svoris daugelyje kelionių ~5 kg.

Pilnas mano į kelionę imamų daiktų sąrašas – žemiau. Jei keliaujate dažniau nei kartą į metus – susidarykite tokį sąrašą ir jūs.

---

Būtiniausi kelionėje dalykai

Nepaėmus šito, kelionė gali žlugti ar pasidaryti žymiai sudėtingesnė.

*Pasas. Svarbu, kad jame būtų viza, jei reikia.
*Piniginė su reikiamu kiekiu pinigų ir kortelėmis. Dalį pinigų laikau paskirstęs kitur, kad, vagystės atveju, neprarasčiau visko. Piniginėje laikau ir Asmens tapatybės kortelę – du asmens dokumentai gali praversti vieną pametus.
*Mobilusis telefonas. Jame įsirašau kelionės šalies žemėlapius (kad būtų pasiekiami be interneto), taip pat e-knygas apie tą šalį ir viešbučių bei autonuomos rezervacijas, instaliuoju svarbiausių kalbos žodžių, valiutų kursų keitimo programėles – nereikia sunkių popierių.

*Kelionės bilietai (pvz. lėktuvo) ir įlaipinimo talonai. Paprastai dėl visa ko dar atsispausdinu.
*Išorinis akumuliatorius (powerbank). Nes telefonas, būna, išsikrauna netinkamiausiu metu – o kai ten tiek svarbių duomenų, negaliu to leisti. Be to, jo dėka, galiu naudotis telefonu ilguose skrydžiuose, kitą dieną po skrydžio. Mano akumuliatorius taip pat turi žibintuvėlio funkciją.

*Kroviklis. Vienas bendras viskam, su keturiais laidais – galiu vienu metu krauti savo, žmonos telefonus, išorinį akumuliatorių, išmanųjį laikrodį, fotoaparatą.

---

Kiti pagrindiniai daiktai, kuriuos visada imu į keliones

Šitie daiktai visada yra mano kuprinėje ar kitur – bet kiti žmonės galbūt gali apsieiti ir be jų. Nors daiktų atrodo daug, daugelis jų – labai maži.

*Išmanusis laikrodis ant rankos. Turi kompaso funkciją, GPS, skaičiuoja žingsnius ir kt.
*Gėrimų atidarytuvas (ant raktų pakabuko). Kai kuriose šalyse įprasta pardavinėti neatidarytus stiklinius butelius (pvz. Afrikoje).
*Sulankstomas metras (ant raktų pakabuko). Tikrai ne kartą teko matuoti ilgius, atstumus (pvz. bagažo skersmenį ir pan.).

*Objektyvo valiklis (Lenspen). Nes nešvarus objektyvas gadina nuotraukas (net telefono), o servetėlės taip jo nenuvalo.
*Akinių valikliai. Nes nešvarūs akiniai gadina vaizdą (įskaitant akinius nuo saulės).

*Automobilinis kroviklis – imu, jeigu kelionėje nuomojuosi automobilį. Jis leidžia krauti telefoną važiuojant automobiliu, o tai labai svarbu, jei naudojiesi telefono GPS – greitai išsikrauna. Kroviklis su 2-3 pakrovimo angom: vienu metu galima krauti kelis daiktus.
*Vaistai. Svarbiausi: nuo viduriavimo, nuo skausmo ir nuo temperatūros – tai, ko gali prireikti staiga (naktį, užmiestyje). Kitką gali įsigyti vietoje (jei nekeliaujate “už civilizacijos”).
*Maistas į lėktuvą – jeigu lėktuve neįeina maitinimas, pasiimu kokių bulvių traškučių, kad nealkti ir nemokėti brangiai, bei guminukų desertui. Kadangi šį maistą suvalgysite dar kelionės į priekį metu, jo nereikės tąsytis paskui.
*Du maišeliai. Vienas, iš pradžių pilnas, skirtas švariems apatiniams rūbams, kitas, iš pradžių tuščias – nešvariems.
*Dezinfekcinis skystis rankoms. Nes ne visada įmanoma prieš valgį gerai nusiplauti rankas.
*Dantų šepetėlis, pasta, muiliukas. Imu tada, jei keliauju į šalį, kur, tikėtina, viešbučiuose nebus, arba nakvosiu ne viešbučiuose.

*Vienkartinių nosinaičių pakelis. Tarnauja ir kaip servetėlės ir, iš bėdos, tualetinis popierius.
*Tušinukas ir lapeliai/knygelė. Dar yra atvejų, kai užrašyti telefono ekrane nepakanka: pvz. norint užrašyti kam nors savo vardą, viešbučio adresą ar pan.
*Elektroninio parašo įrenginys. Į jį įdėjus asmens tapatybės kortelę galima iš bet kurios vietos pasirašyti bet kokį dokumentą, ir tas parašas oficialiai galioja. Užsienyje ir dirbu, man to reikia.
*USB atmintinė. Turiu svarbiausių failų kopijas bei persirašau į ją nuotraukas kelionės metu, kad nesunyktų (tarkime, dėl gedimo ar vagystės).
*Mobiliojo telefono SIM kortelės atidariklis. Vienas naujausių ir smulkiausių daiktų sąraše: dabartinio telefono SIM kortelės dėklas neatsidaro paprastai, o kelionių metu dažnai nusiperku vietines SIM korteles.
*Atminties kortelių skaitytuvas. Nuskaito informaciją iš fotoaparato atminties kortelės ir gali ją rodyti telefone ar kompiuteryje, perrašyti.
*USB-C / USB adapteris. Įgalina prijungti USB atmintinę ir kitką prie mobiliojo telefono.
*Ausinės. Filmams, muzikai, kalbos mokymuisi kai aplink daug žmonių. Keliaujant dviese, imu dvigubas ausines: tas pats girdisi ir man, ir žmonai.

*Fotoaparatas. Šiais laikais daugybei žmonių jis nėra būtinas, pakanka mobiliojo telefono – bet kadangi aš naudoju nuotraukas savo tinklapiams ir reikia profesionalesnės kokybės, naudoju fotoaparatą.
*Mobiliojo telefono Bluetooth klaviatūra. Jos dėka telefonas man tarnauja beveik kaip kompiuteris, galiu greitai parašyti el. laiškus ir kt. Aktualu, jei reikia kelionių metu dirbti, daug rašyti.

---

Drabužiai

Drabužių imu labai mažai. Dažna pradedančių keliautojų klaida: susikrauti rūbų visiems gyvenimo atvejams, arba imti šiltus rūbus ir batus vien tam, kad nuvažiuoti Lietuvoje į oro uostą, kai skrendama į šiltus kraštus.

Aš darau kitaip. Pasižiūriu, koks klimatas šalyje, ir įsidedu rūbus tik tokiam orui (iš labai didelės bėdos juk būtų galima nusipirkti – bet dar niekad neprireikė). Skrisdamas į šiltus kraštus šiltų rūbų neimu net kai Lietuvoje žiema: verčiau tiesiog važiuodamas į oro uostą susirengiu daug rūbų iš karto. Pavyzdžiui, daug sluoksnių marškinėlių. Vietoje šiltų batų – aunuosi kad ir basutes, tačiau apsiaunu 3 ar 6 kojinių sluoksnius. Tada lėktuve daug ką nusirengiu, o nusirengtus rūbus vėliau naudoju atskirai kaip švarius, nes jie nespėja susitepti (pvz. neapatinės ir neviršutinės kojinės, neapatiniai marškinėliai).

Papildomi drabužiai ir nešiojami daiktai, kuriuos turiu kišenėse ar kuprinėje:

*Plačiabrylė minkšta skrybėlė. Dengia ir nuo saulės, ir visai pakankamai nuo lietaus – nereikia skėčio.
*Gėrimo buteliuko nešyklė, permetama per petį. Labai patogu žygiuose po gamtą ar ir miestus. Keista, kad toks daiktas neišpopuliarėjo ir dažniau parduodamas tik Lotynų Amerikoje.

*Tamsūs stiklai, uždedami ant akinių (paverčia eilinius akinius akiniais nuo saulės). Jeigu nenešiojate akinių, tada jums tiesiog reikia įsidėti akinius nuo saulės, bent jau jei keliaujate į saulėtas šalis.
*Atsarginiai akiniai. Jei nešiojate akinius – būtina, nes jei suluš/suduš kelionė bus gerokai sugadinta.
*Kojinės (kiek nesusimaunu iš karto).
*Kelnaitės (kiekis priklausomai nuo kelionės trukmės, tačiau ilgesnėse galima ir išsiskalbti).
*Slaptos dėtuvės. Keliaujant į nesaugias šalis, verta įsigyti dėtuvių, kad būtų galima brangiausius dalykus (pinigus, pasą) laikyti po rūbais ir kitose sunkiai pasiakiamose vietose.

---

Papildomi daiktai į ilgas išvykas (mėnuo ir pan.)

Šiuos daiktus imu į ilgas “skaitemeninio klajoklio” keliones, kuriose turiu ir daug dirbti. Be to, tokiose kelionėse ilgesniam laikui apsistoju vienoje vietoje, todėl nereikia tąsyti tiek daiktų su savimi (tik iki stoties ar išnuomoto auromobilio ir atgal). Jeigu keliaudami nuolat nedirbate – neimkite šių daiktų.

*Nešiojamas kompiuteris darbui. Taip pat galima naudoti žiūrėti filmams ir kt. Kartu su kompiuteriu paimu:
*Kompiuterio pelė ir pelės kilimėlis. Nes dirbti be pelės ne tas pats, o optinė pelė veikia ne ant visų paviršių.
*HDMI kabelis. Leidžia prijungti kompiuterį prie televizoriaus viešbučiuose ar butuose, naudoti jį kaip monitorių (pvz. filmams žiūrėti).
*Išorinė kolonėlė. Nešiojamo kompiuterio garsumo nepakanka, kad naudotumeis juo ten, kur didelis garsas. O mano išorinė kolonėlė pakankama net paskaitoms.
*TV tiuneris ir mini antena. Leidžia žiūrėti vietinę televiziją be televizoriaus. Praverčia, tarkime, per svarbius sporto čempionatus.

*Kroviklis-ilgintuvas-adapteris (vietoje daugelio jungčių kroviklio). Vienu metu gali krauti daug technikos. Ypač aktualu, kai viešbučiuose trūksta rozečių ir norisi viską palikti nakčiai krautis.

---

Kur viską susidėti? (lagaminas, kuprinė, kišenės)

Visų pirma, mano drabužiai visuomet – su daug kišenių (kelnės, liemenės, švarkai, marškinėliai). Labai patogu išskirstyti daug svarbiausių daiktų po kišenes – jie lengvai pasiekiami visur, jų niekada nepalieku ir žinau tiksliai kurioje kišenėje kas: pasas, telefonas, krovikliai, raktai, bilietai ir t.t. Be to, kišenių turinio niekas nei matuoja, nei sveria net pigių skrydžių oro bendrovėse – taigi, gali nemokamai gabenti daugiau bagažo. Absoliučiai visus daiktus, kuriuos vežiojuosi į trumpas ar vidutinės trukmės keliones, galiu susidėti į savo rūbus ir neimti jokios kuprinės ar lagamino – tiesa, taip nedarau, nes nėra reikalo, tarkime, tampyti su savimi kišenėse atsarginių kojinių.

Taigi, daugumą to, kas netelpa arba nėra reikalo susidėti į kišenes, nešioju kuprinėje. Jei tenka daug vaikščioti pėsčiam, stengiuosi, kad kuprinės svoris neviršytų 4 kg – nenuspaudžia pečių. Kuprinę nešiojuosi su savimi tik kai nesu apsistojęs viešbutyje (pvz. ryte atvykau į miestą, o vakare išvyksiu) ir nesu išsinuomavęs automobilio – kitu atveju palieku kuprinę viešbutyje ar automobilio bagažinėje, o kas reikalinga “po ranka” – nešioju kišenėse.

Jei vežuosi nešiojamą kompiuterį, kuprinės svoris būna ~7 kg, tačiau tokiose kelionėse stengiuosi visų pirma nueiti į viešbutį ir pasidėti daiktus, arba daiktus laikau nuomotame automobilyje.

Skrisdamas lėktuvu kuprinę imu į saloną. Dažnai oficiali rankinio bagažo svorio riba yra 8 kg (kai kur – 5 ar 10 kg), tačiau kuprinių paprastai aviakompanijos nesveria tad ribojimas “įspėjamasis” (tiesa, yra avialinijų, kurios sveria). Taip pat svarbu, kad kuprinė nebūtų pernelyg didelė, kad neviršytų aviakompanijos nemokamo rankinio bagažo ribų. Daugelis aviakompanijų be kuprinės leidžia į orlaivio saloną pasiimti atskirą maišą ar rankinuką, kurį vadina “asmeniniu daiktu”. Jis ypač praverčia grįžtant atgal ką nors nusipirkus. Nedidelė ar vidutinio dydžio kuprinė irgi gali būti laikoma “asmeniniu daiktu” – taigi, net jei oficialiai aviakompanija leidžia vežtis tik vieną rankinio bagažo vienetą, dažniausiai realybėje galima paimti dvi tokias kuprines ar net tokią kuprinę ir nedidelį lagaminą.

Lagaminą imu tik į ilgas keliones arba jei planuoju daug pirkti (pvz. vykdamas į pigias šalis). Neimu lagamino, jei aviakompanija už jį reikalauja primokėti papildomai – neverta; viskas, ko tikrai reikia, telpa ir į kuprinę bei kišenes. Visi mano lagaminai – tik su ratukais, kad galėčiau stumti ar traukti. Taip pat geriausia turėti kuo didesnį lagaminą – maksimalų, kokį leidžia aviakompanija. Net jeigu į priekį neprikrausite pilno, galbūt ką nors nusipirksite kelionės metu. Be to, patogu, kai lagamine lieka laisvos vietos – galima geriau paskirstyti daiktus.

---

Papildomi daiktai į keliones automobiliu

Jei važiuoju savo automobiliu iš Lietuvos, daugelis ribojimų daiktams nebegalioja. Galima susidėti kiek nori drabužių ir pan. – nėra nei aviakompanijų limitų, nei poreikio kada nors viską tąsyti ant kupros. Tad čia rašau nebe kokių daiktų užtenka, tačiau kokius daiktus, apie kuriuos galbūt nė nepagalvojote, verta paimti papildomai.

*Inverteris. Leidžia prijungti kompiuterį į automobilinį elektros lizą, dirbti automobilyje.
*Sulankstoma kėdė. Kartais viešbučiuose trūksta kėdžių. Be to, ant tokios kėdės gali piknikauti ir lauke, pasistatyti kur gražus vaizdas ir pan. Turiu kėdutę, kuri tarnauja ir kaip kuprinė.

Be to, į automobilį greta įprasto lagamino ar kuprinės įsidedu ir įrankių dėžes, kurias naudoju įvairioms smulkmenoms susidėti. Namie jos tarnauja tarsi spintelės, tačiau jas paprasta nusinešti į automobilį. Apsistojus kur ilgesniam laikui, pakanka parsinešti tas dėžes į viešbutį ar butą ir jau turėsi daiktų visiems gyvenimo atvejams (pvz. baterijų, įrankių). Aišku, jei keliaujate intensyviai, apsistojate trumpai skirtingose vietose, to imti nebūtina.

---

Kokius daiktus ilgainiui į kelionę nustojau vežtis

Keičiantis technologijoms ir mano poreikiams, atsiranda naujų reikalingų daiktų, o kiti daiktai tampa nebereikalingi. Jeigu atsitinka taip, kad kažkokio daikto pritrūkstu, kelionių daiktų sąrašą papildau ir į kitą kelionę jį jau imu. Taip pat grįžęs iš kelionės, išsikraudamas daiktus, permąstau: ko kelionėje nepanaudojau? Jei nepanaudojau, ypač ne pirmoje kelionėje, ar panaudojau tik kartą, ir tai sunkus daiktas – gal verta jį išbraukti.

Anksčiau vežiodavausi ir šiuos daiktus, bet dabar jie mano bagaže atsiduria vis rečiau:
*Kelionių knygos. Jas naudoju, bet e-forma: įsirašau į telefoną – daug lengviau. Tuo tarpu knygų, nesusijusių su šalimi, į kurią keliauju, niekad nesivažiojau: kol yra kelionė, įdomiau paskaityti ką nors apie tą šalį.

*Atsarginiai batai, drabužiai. Pagalvokite, kiek kartų jų iš tikro prireikė (t.y. seni suplyšo ar pan.)? Tikrai galima apsieiti be jų. Kam nors atsitikus, nusipirksite naujus (jei šalis pigesnė už Lietuvą, tai net apsimokės). Bet man per visas keliones dar niekad neprisiėjo drabužių pirkti iš reikalo: tiesiog tikimybė, kad kas atsitiks, per menka, kad vertėtų tąsytis šitokį papildomą svorį ar juoba mokėti brangiau už bagažą skrydyje.
*Kelnaitės, kojinės kiekvienai kelionės dienai. Jei kelionė labai ilga (t.y. ne 7-10 dienų), tikrai geriau išsiskalbti.
*Peiliukas – kai į daugelį kelionių skrendu ir neturiu registruojamo bagažo – sudėtinga.
*Kompasas – dabar yra laikrodyje, telefone.
*Žibintuvėlis – dabar yra išoriniame akumuliatoriuje, o iš bėdos galima naudoti ir telefoną.
*Žemėlapiai – dabar juos įsirašau telefone.
*Spausdintos viešbučių ir kt. rezervacijos – dabar jas įsirašau telefone.
*Lazeris. Mažai kas be manęs jį vežiojasi – bet pagalvokite ar jūs neturite kokio nors “ypatingo”, daugeliui nereikalingo daikto, kurį imate į kelionę. Žalias lazeris man pasirodė įdomus rodant kelionės draugams objektus ar žvaigždes, tad nutariau jį paimti. Realybėje panaudojau gal kartą ir iš sąrašo išbraukiau.
*Planšetė. Atskiro planšetinio kompiuterio niekad nesivežiojau – bet mano telefonas buvo planšetės dydžio (Samsung Galaxy Note 8.0). Tačiau nuo to laiko technologijos patobulėjo ir į eilinio telefono ekraną dėl didesnės raiškos telpa panašiai, kaip ir planšetės: prijungi klaviatūrą ir turi minikompiuterį.

Komentarai

Po ilgų skrydžių į kitą pasaulio pusę dauguma jaučiasi smarkiai nuvargę, pirmos kelionės dienos. Man pavyksta šito išvengti.

Kaip? Tai nesudėtinga, tačiau reikia valios ir tam tikro laiko planavimo dieną prieš skrydį. Mat nuovargį stipriai lemia neišsimiegojimas bei nesugebėjimas prisitaikyti prie naujos laiko juostos. “Persukti savo biologinį laikrodį” būtina iš karto – paskui bus vis sunkiau, kelionė neteiks malonumo jei dienomis miegosite ar norėsite miego, o naktimis būsite žvalūs.

Prisitaikyti prie laiko juostos reikia iš karto

Todėl privalote nuo pat pirmos kelionės dienos eiti miegoti ir keltis pagal tą laiką, koks yra šalyje, į kurią atskridote.

Tai sudėtinga tik tada, jei darai tai netinkamai. Norint, kad miegoti, kai reikia, o ne kai nori, pirmąją kelionės dieną būtų lengviau, verta žinoti, kad įvairios “ėjimo prieš vidinį biologinį laikrodį” rūšys yra nevienodai sudėtingos:

1.Paprasčiausia yra prabusti bet kuriuo metu: pakanka nusistatyti žadintuvą. Bėda tik ta, kad atsikėlęs po mažai miego jausitės mažiau darbingas – bet tai labai laikina bėda, palyginus su neprisitaikymu prie vietinio laiko. Todėl patį pirmą kelionės rytą nusistatykite žadintuvą ir neleiskite sau užmigti vėl.

2.Nėra sunku ir neišsibudinti ryte po ilgo miego, kai jau norėtumėte keltis. Svarbiausia čia – visikai nieko nepradėti veikti. Vos nubundate, jei žinote, kad tą dieną turite ilgiau miegoti – vėl užmerkite akis ir užmigsite. Nes jeigu imsitės net trumputės veiklos – išsibudinsite ir užmigti gali tapti neįmanoma (žr. 4 punktą). Tad jei kelionėje prabundate naktį, mėginkite vėl užmigti.

3.Kiek sunkiau yra neužmigti, kai labai norite (pvz. po labai ilgos dienos). Kad neužmigtumėte, užsiimkite aktyvia veikla: pavyzdžiui, vaikščiokite lauke (o ne skaitykite knygą ar žiūrėkite televizorių). Būna tam tikri momentai, kuriais labai norisi miego, bet juos atlaikius pasidaro lengviau. Miegoti eikite tik tada, kai šalyje, kurioje esate, bus vakaras.

4.Sunkiausia – užmigti, kai visai nenorite. Tai gali būti net ir neįmanoma, todėl geriausias sprendimas: pasirūpinti, kad tuo metu, kai turėsite miegoti, miego norėtumėte: t.y. būtumėte buvęs prabudęs pakankamai ilgai, pavargęs. Tam naudokitės 1-3 punktais. Turėkite omenyje, kad nepatogiose vietose, tokiose kaip lėktuvas ar oro uostas, užmigti gali būti sunkiau, nei lovoje, tam bus reikalingas didesnis nuvargimas. Todėl jei skrisite naktį (pagal atvykimo šalies laiką) verta prieš tai kuo ilgiau nemiegoti arba daryti itin fiziškai varginančius darbus – tokiu būdu lėktuve išsimiegosite ir atvykus bus daug paprasčiau prisitaikyti (nieko nėra blogiau, nei atskristi ryte po nemiegotos nakties ir dienos prieš tai – tuomet be galo norėsis miego, o reikės ištverti bent iki vakaro).

Kaip aklimatizuotis skrendant į Vakarus

Jeigu skrendate į vakarus, skrydžio diena jums bus ilgesnė nei įprastai. Pavyzdžiui, Niujorke laikas yra 7 val. anksčiau nei Lietuvoje. Tai reiškia, kad skrisdami Vilnius-Niujorkas skrydžio parą turėsite ne 24 valandas, bet 31. Tai yra daug. Kadangi skrydžio metu pavargsite, tikėtina, norėsis gulti anksti Lietuvos laiku – o kai Lietuvoje bus 22 val., Niujorke bus tik 15 val., taigi, nuėję gulti pražiopsotumėte didžiąją dienos dalį, be to, prabustumėte naktį ir t.t.

Bet visų šių “aklimatizacijos” problemų paprasta išvengti, jei užuot vadovavęsi įpročiais, kelionės dieną elgsitės kiek kitaip.

1.Jei įmanoma, kai skrendate į vakarus, skrydžio dieną atsikelkite kuo vėliau. Pavyzdžiui, jeigu atsikelsite 13:00 dienos, tai net ir pasukus laikrodį 7 val. atgal ta diena nebeatrodys tokia ilga. Tam, kad taip vėlai atsikeltumėte, iš vakaro vėliau gulkitės, o ryte neleiskite sau išsibudinti.

2.Jei atsikelti vėliau neįmanoma, nes skrendate ryte – pamėginkite pamiegoti to rytinio skrydžio metu, išnaudoti nusnūdimui akimirkas oro uoste. Šitaip kiek įmanoma prailginsite savo rytinį miegą ir todėl vakare ilgiau žvaliau jausitės, vėliau norėsis eiti gulti.

3.Kad ir kas būtų, nuvykęs į vietą eikite gulti pagal tenykštį laiką (bent jau kokią 21:00), o ne tada, kai užsimanote. Pasidavęs organizmo poreikiui eiti miegoti Lietuvos laiku jūs tik perkeltumėte nepatogumo jausmą į kitą dieną, kuomet prabustumėte naktį, paskui vėl norėtumėte gulti dieną. Šitaip elgiantis aklimatizacija gali trukti ir savaitę.

Kaip aklimatizuotis skrendant į Rytus

Kai skrendate į rytus viskas būna atvirkščiai – laikas sukamas pirmyn, o skrydžio diena tampa trumpesnė. Pavyzdžiui, skrisdamas į Tokiją tą dieną neteksite 6 val., reiškia, para truks vos 18 val. Taigi, jei nieko specialiai nedarysite, Tokijuje norėsite eiti gulti labai vėlai, o paskui – labai vėlai keltis. Vėl nepatogumai. Skrendant į rytus, darykite šitaip:

1.Skrydžio dieną atsikelkite kuo anksčiau – pvz. jei atsikelsite 03:00 tai Tokijuje tuo metu bus 10:00.

2.Kitas variantas – išvis atsisakykite vienos nakties. Tai yra, jei, tarkime, skrendate sekmadienį, šeštadienį atsikelkite kaip galima vėliau, gal net 17:00 ar pan. (penktadienį galite dėl to labai vėlai nueiti gulti). Tuomet naktį iš šeštadienio į sekmadienį išvis nemiegokite.

3.Kaip ir skrydžio į vakarus atveju, nuskridę į vietą iš karto gyvenkite vietos laiku. Stenkitės eiti gulti normaliu metu ir net jei nepavytų ilgai užmigti, vis tiek kelkitės ryte, o ne dieną – šitaip kitą vakarą jau užmigsite normaliai.

Komentarai