Išskleisti meniu

Straipsniai

Apie keliones, lietuvybę ir gyvenimą (interviu)

Apie keliones, lietuvybę ir gyvenimą (interviu)

| 3 komentarai

Šitą interviu daviau vienam kuriamam portalui, tačiau, kadangi per daugiau nei metus tas portalas taip ir nesusikūrė ir nežinau, kokia bus jo situacija, šiek tiek paredagavęs, publikuoju interviu čia.

Koks tavo amžius, profesija, išsilavinimas, hobiai, gyvenimo projektai?

Seniai nebemėginu nubrėžti ribos tarp profesijos, savanorystės, hobių, lavinimosi, laisvalaikio, šeimos – į viską žiūriu kaip į vieną didelę visumą.

Iš bet kurios veiklos gali ateiti kas nors gero: galbūt pajamos, gal įdomios pažintys, gal džiaugsmingai praleistas laikas, gal svarbios žinios, gal prasminga pagalba kam nors. O tas geras paskui išvirsta į kitą gerą. Žinias ar pinigus panaudoju kitoms veikloms kurias galbūt darau jau kartu su naujais pažįstamais. Ten irgi nebrėžiu išankstinių ribų tarp hobio, savanorystės, verslo: stengiuosi daryti, kas atrodo įdomu, gerai ar prasminga, o jau laikas parodo, į ką tai išvirsta.

Išeina, kad tų veiklų turiu bent keliolika. Vienas dalykas, kuris vienija daugelį mano veiklų – jos nereikalauja, kad visada būčiau Lietuvoje. Didžioji jų dalis daroma internetu – ir taip gyventi pradėjau gerokai iki pandemijos.

Dirbu Kašo kurorte

Dirbu Kaše, Turkijoje, 2019 m. pradžioje

Paminėsiu kelias veiklas, tuo pačiu paaiškindamas, kaip naujos veiklos man “gimsta” iš jau esamų:

Viena mano gyvenimo aistrų – pasaulio pažinimas. Ne šiaip keliauju, bet kurį laiką gyvenu konkrečia šalimi, žiūriu jos filmus ir klausausi jos muzikos, valgau vietinį maistą, pramokstu kalbos. 2011 m. supratau, kad sukaupiu labai daug žinių, kurios lietuviškai niekur nesurašytos, o jos praverstų kitiems keliautojams, taip pat visiems, besidomintiems užsienio šalimis. Tad nuo tada viską, kas svarbiausia apie kiekvieną šalį, sudedu į http://www.augsutinas.net svetainę. Tai ne kelionių dienoraščiai, bet labiau kaip lietuviški kelionių vadovai – jau aprašiau ~100 šalių, apjungdamas savo patirtį jose su surinktomis žiniomis.

Augustinas.net viršelis

Augustinas.net viršelis

Keliaudamas taip pat pastebėjau, kiek daug įdomių, nuostabių, svarbių su Lietuvos istorija susijusių vietų yra užsienyje. Apie daugybę jų informacijos beveik nebuvo, buvo pasenusi, o “gyva atmintis” nyko, užmirštos nyko ir kai kurios pačios vietos. Tai – Amerikos lietuvių bažnyčios, dydžiu ir puošnumu prilygstančios Lietuvos katedroms. kapinės, paminklai lietuviams, Amerikos lietuvių klubų rūmai, senesni už Lietuvos Respubliką. LDK pilys, paminklai lietuviams tremtiniams Kazachijoje ar Sibire ir t.t. Ir vėl supratau “Kas, jei ne tu? Kada, jei ne šiandien?” ir pradėjau kurti tinklapį “Gabalėliai Lietuvos” (http://www.gabaleliailietuvos.lt) kur ėmiau kelti visą informaciją, kurią surinkau apie tokias vietas. Iš pradžių informaciją, surinktą “tarp kitko” kelionių metu. O paskui ėmiau rinkti specialiai, prieš kiekvieną kelionę domėtis, kas toje vietoje lietuviško. Interneto užkaboriuose, bibliotekuose, archyvuose, susirašymuose ir susitikimuose su gal kažką žinančiais žmonėmis. Ką nors sužinojęs, pradedu ieškoti tų vietų gyvai, fotografuoju. Dabar jau ten aprašyta ~40 šalių.

"Gabalėliai Lietuvos" straipsnio apie Čikagą pradžia

“Gabalėliai Lietuvos” straipsnio apie Čikagą pradžia

2015 m. sulaukiau skambučio iš Lietuvos ambasados Vašingtone, jie perskaitė “Gabalėlius Lietuvos” ir pasiūlė kurti interaktyvų lietuviškų vietų JAV žemėlapį. Suvokiau, kad kokybiško žemėlapio nebus neaplankius visų tų vietų fiziškai, nes informacijos apie daugelį nėra (arba ji pasenusi). O tų vietų Amerikoje daugiau, nei bet kur kitur: skirti tam dieną-kitą nuo įprastos kelionės, kaip buvau pratęs, niekaip nepakaks. Reikėjo organizuoti atskiras ekspedicijas šio paveldo fiksavimui – 2017-2021 m. buvo keturios tokios ekspediicjos, iš viso truko apie 3 mėnesius. Aplankėme, nufotografavome ir nufilmavome, užfiksavome koordinates, užrašėme vietos lietuvių pasakojimus apie daugiau nei 750 tokių lietuviško paveldo vietų. Viskas prieinama nemokamai http://www.tikslasamerika.lt internetiniame žemėlapyje bei “Gabalėliuose Lietuvos”. Šis projektas buvo iš dalies finansuotas Lietuvos vyriausybės, Lietuvių fondo – dirbome savanoriškai, be atlyginimo, bet padengė transporto ar nakvynės išlaidas.

Tikslas - Amerika žemėlapis

Tikslas – Amerika žemėlapis

Savo ruožtu, keliaudamas supratau ir tai, kad apie mano paties šalį – Lietuvą – internete nėra kokybiškos informacijos anglų kalba, pateiktos būtent taip, kaip reikia užsieniečiui. Gana trumpai, bet išsamiai, apimant viską nuo lankytinų vietų iki istorijos, nuo politikos iki meno. Paaiškinant “nuo nulio” visa tai, ko negyvenęs Lietuvoje nežinosi, bet nelendant į tai, kas negyvenančiam Lietuvoje dažniausiai visai neįdomu. Taip 2012 m. pradėjau kurti http://www.truelithuania.com – anglišką portalą apie Lietuvą.

Man 34 m., pagal specialybę esu teisininkas. Ir iki šiol didelė dalis veiklos susijusi su tuo – kartu su žmona advokate padedame lietuvių palikuonims. Šie žmonės irgi mus susiranda per įvairius projektus, per mano straipsnius internete apie Lietuvą. Jiems reikia ir kitokios pagalbos Lietuvoje: pavyzdžiui, nori susirasti informacijos archyvuose apie savo protėvius, susiorganizuoti kelionę į Lietuvą, gal net persikelti gyventi čia pensijai, įsigyti butą. Su visu tuo irgi padedame. Stengiamės būti tas “vienas langas į Lietuvą” užsienio lietuviams, užsieniečiams, ypač lietuviškai nebekalbantiems užsienio lietuvių palikuonims: jeigu ko reikia Lietuvoje, galime padėti – jei ne patys, tai rasti tinkamus žmones. Matydamas žmonių poreikius, ėmiausi vis įvairesnių veiklų: einu į archyvus, verčiu, kai būnu Lietuvoje vedu privačias ekskursijas į protėvių gyventas vietas.

Susitinkame su klientu San Paulo Lietuvos Respublikos aikštėje

Susitinkame su klientu San Paulo Lietuvos Respublikos aikštėje

Daugelio mano projektų tikslas turbūt toks – užsieniečiams padėti atrasti Lietuvą, na o lietuviams – atrasti pasaulį.

Kodėl keliauji? Ką kelionės tau duoda? Ko jose ieškai, ko išmoksti?

Man patinka mintis: „Jei pasaulis yra knyga, tai tas, kas neišvyksta iš savo šalies, perskaito tik vieną puslapį“. Tai tiesa – daugybe prasmių. Kiekvienas aplankytas kraštas – naujas žinių puslapis: pažįsti pasaulio tikėjimų, kultūrų, filosofijų įvairovę, gali suprasti tai, apie ką antraip vadovautumeis išankstinėmis nuostatomis, dalintis tuo su kitais.

Kiekvienas aplankytas kraštas – naujas pažinčių puslapis, naujas patirčių puslapis: įvairesnių, nei bet kurioje vienoje šalyje.

Be to, daugybė iš mano projektų įmanomi tik todėl, kad esu aplankęs ir toliau lankau daugybę šalių – arba kelionių patirtis juos smarkiai praturtina (geriau suprantu užsieniečius klientus ir skaitytojus, jų mentalitetą, poreikius, pasigaunu idėjų). Kaip ir visur mano gyvenime – kiekvienoje kelionėje yra ir darbo, ir mokymosi, ir laisvalaikio, ir savanorystės, ir ribų brėžti nebandau…

Mano nuvažiuotų ir nuplauktų kelių pasaulyje žemėlapis, sudarytas aukščiau aprašytu būdu (iki 2022 m. birželio)

Mano nuvažiuotų ir nuplauktų kelių pasaulyje žemėlapis, sudarytas aukščiau aprašytu būdu (iki 2022 m. birželio)

Kokias kalbas moki? Kaip susikalbi turistų mažiau lankomose vietovėse?

Taip, kad suprasčiau viską ir galėčiau kalbėti greitai apie bet ką – tik lietuvių ir anglų. Bet prieš kiekvieną kelionę pramokstu vietinę kalbą. Be abejo, apie filosofiją jomis nepadiskutuočiau, bet juk dauguma pokalbių, kurių reikia kelionėje, daug paprastesni, yra koks 100 ar 200 žodžių ir gramatinių konstrukcijų, kurių reikia labiausiai, ir jas mokėdamas jau “išgyvensi”: paklausi kelio, susiderėsi dėl kainos, perskaitysi meniu, suprasi tekstų esmę ir t.t. Visuomet stengiuosi kalbėti vietine kalba užuot klausęs “Do you speak English?”. Jei nežinau, kaip pasakyti, prieš kalbėdamas pasižiūriu. Kai pasakau tą frazę garsiai, jau ir įsimena, tad ilgiau būnant užsienyje tobulėja ir tos kalbos. Paskui jau, jei šalyje praleidžiu kelis mėnesius, žiūrėk, galiu skaityti laikraščių straipsnius ar suprasti nemažą dalį to, ką kalba koks gidas vietine kalba – bent jau jei kalba lėtai.

Toradžių laidotuvėse

Toradžių laidotuvėse Indonezijoje

Kiek tokių pramoktų kalbų negalėčiau suskaičiuoti: nes pramokimo lygis priklauso nuo kalbos sudėtingumo, kiek laiko praleidau toje šalyje. Būna, kad paskui pasimiršta, bet neužsimiršta visai – jeigu vėl važiuoji į ta kalba kalbančią šalį, pasikartoji žodžius, gramatiką, viskas greitai atsigamina.

Net daugiau nei kalbas mokausi perskaityti įvairias rašto sistemas, raidynus. Tai svarbu, nes jei šalyje lotynų raidynas (arba kitas, kurį moki), gali perskaityti tekstus, net ir nemokėdamas kalbos suprasti bent jau vietovardžius, vardus, tarptautinius žodžius (kurių daugelyje kalbų tikrai nemažai); o jei nemoki raidyno tai neperskaitysi nieko. Ir vėlgi: jaučiausi negerai tiesiog kaupdamas žinias sau. Todėl parašiau knygą “Pasaulio raštų sistemos”, kur paprastai paaiškinu visas svarbios pasaulio raštų sistemos ir mokau jas perskaityti.

Esu parašęs knygą "Pasaulio raštų sistemos", kur rašau, kaip tari visų pasaulio šalių oficialių ar pagrindinių rašto sistemų raides. Tai - vienintelis toks lietuviškas šaltinis

Knyga “Pasaulio raštų sistemos”

Dabar dirbi nuotoliniu būdu ir nuolat keliauji. Nuo kada? Kaip atrodo įprasta tavo diena? Kiek laiko praleidi šalyje?

Taip gyvenu nuo 2017 m.

“Įprastos dienos” tiesiog nėra – ir tai man didžiulis tokio gyvenimo būdo pliusas.

Yra darbai, kuriuos turiu padaryti – daugiausiai kompiuteriu. Bet pats sprendžiu, kada juos darysiu. Jei noriu dieną nueiti į kokį vietos muziejų ar pasivaikščioti, tai taip ir darau – o dirbu ryte ir vakare, gal net naktį. Galiu dirbti kelias dienas be perstojo, o paskui kelias nedirbti išvis (tarkime, išvykti į gamtą). Jei yra koks nors įdomus renginys ar susitikimas, man jis beveik niekada neišpuls “darbo metu”, nes tą darbo metą 95% renkuosi pats. Galiu pirkti lėktuvo bilietus tada, kai pigiausia, o ne tada, kai savaitgalis ar atostogos. Man išvis nėra darbo dienų, savaitgalių: nuo tada, kai pradėjau taip gyventi, paklaustas nė nebegalėčiau iš karto pasakyti, kuri dabar savaitės diena.

Žygio į Idženo mėlynųjų liepsnų pilną kraterį metu, Žygis prasidėjo 12:00, o čia pasitinku saulėtekį

Žygio į Idženo mėlynųjų liepsnų pilną kraterį metu, Žygis prasidėjo 12:00, o čia pasitinku saulėtekį

Aišku, retkarčiais būna išimčių – darbų, kuriuos reikia daryti konkrečiu metu arba labai skubiai. Bet kiekvieną savaitę, mėnesį jie vis keičiasi ir jų nedaug.

Kai pradėjau taip gyventi, 2017 m., užsienyje praleisdavau maždaug mėnesį-pusantro ir tada panašiai tiek Lietuvoje. Visgi, kai kuriuos darbus galėjome daryti tik Lietuvoje (pvz. paieška archyvuose).

Ieškau duomenų apie klientų protėvius archyve

Ieškau duomenų apie klientų protėvius archyve

Tačiau 2020 m. smogus pandemijai pirmąkart išvažiavau ilgesniam laikui – už Lietuvos sienų praleidau virš 4 mėnesių (2020 m. kovą-liepą). Ne vien savo sprendimu: su visais skrydžių ribojimais, privalomomis izoliacijomis, grįžti kas mėnesį tapo visai nelogiška, o ir tie darbai, dėl kurių turėdavau grįžti Lietuvon, karantino metu buvo išvis neįmanomi (archyvai, bibliotekos uždarytos, teismo posėdžiai atidedami ar nuotoliniai).

Man labai patiko toks naujas “gyvenimo formatas”: nereikia taip skubėti, daug geriau supranti šalį, jos kultūrą. Pastaruoju metu išvykstu 2-3 mėnesiams. Juos galiu praleisti arba didesnėje šalyje, arba keliose mažesnėse gretimose (tame pat regione, panašios kultūros). Kadangi man svarbu įsigilinti į kultūrą, istoriją, kalbą, nemėgstu lakstyti iš vienos šalies į kitą. Priešingai nei anksčiau, aiškaus plano iš kur ir kada grįšiu dabar paprastai nebeturiu. Sakyčiau, tik 2020 m. ir tapau tikru “skaitmeniniu klajokliu” – iki tol dar buvau toks “pusiau turistas”.

Su tradiciniais rūbais budistų budistų šventykloje Templestay metu

Su tradiciniais rūbais Korėjos po nakties budistų šventykloje (Templestay programa), 2020 m., kai Lietuvoje buvo karantinas

Daug žmonių svajoja apie tokį gyvenimo būdą. Nuo ko reikėtų pradėti, ką reikėtų daryti, kad to pasiekti?

Visų pirma, reikia rasti užsiėmimų, iš kurių pavyktų gauti pajamas nepriklausomai nuo buvimo vietos (jeigu tokių užsiėmimų dar neturite). Jų geriausia pradėt ieškoti dar gerokai prieš išeinant iš darbo, laisvu laiku – nes kol susidarys pakankamos pajamos, gali užtrukti.

Kai jau turi patirties, rekomendacijų, išmėgintų savireklamos kanalų, rasti, kas pirks tavo paslaugas, nesudėtinga. Bet kai tik pradedi dirbti sau – sunku.

Safario stovykloje

Safario stovykloje Kenijoje

Jei jau turite nuo buvimo vietos nepriklausomų pajamų (o jų šiais “darbo namuose” laikais turi ne tiek ir mažai žmonių net ir specialiai dėl to nieko nedarę) – tiesiog išdrįsti išvykti, pradžioje gal kokiam mėnesiui, gal į ne tokią tolimą, ne tokią kultūriškai skirtingą šalį (mano pirmas bandymas buvo Balkanai). Įveikti visus argumentus “prieš” savo viduje ir pabandyti – nepatiks tai nekartosi, neturi ką prarasti, o jei patiks – kitą kartą galėsi dirbti iš toliau ir ilgiau.

Savo tinklaraštyje esu plačiai aprašęs nuo ko pradėjau ir kaip to pasiekiau: http://augustinas.net/skaitmeninis-klajoklis-mano-naujas-gyvenimas-9642

Kelionės į Balkanus maršrutas

Mano pirmos skaitmeninio klajoklio kelionės į Balkanus maršrutas

Ar yra tokio gyvenimo būdo minusų? Su kokiais sunkumais, iššūkiais tenka susidurti?

Man minusų nėra jokių – bet tai priklauso nuo žmogaus.

Rinkdamasis tokį gyvenimo būdą turi:

1.Mokėti išsitekti su nedideliu skaičiumi daiktų.
2.Nebūti labai prisirišęs prie konkrečių dalykų: konkrečių patiekalų, konkrečių pramogų, konkrečių patogumų, susitikimų su konkrečiais žmonėmis.
3.Mėgautis kitomis kultūromis ir tradicijomis bei jas suprasti, o ne žiūrėti į jas iš aukšto.
4.Mokėti prisiversti dirbti, kai nėra jokio nurodinėjančio boso (ir kai esi, tarkime, kurorte).
5.Sąmoningai rinktis įdomų gyvenimą vietoje didesnių pinigų. Jų uždirbti tikrai galima pakankamai, bet dalies uždarbio, karjeros galimybių vis tiek neteksi; t.y. pasirinkęs gyventi vienoje vietoje tikriausiai galėtum uždirbti daugiau.
6.Džiaugtis neplanuotais nutikimais ar į juos nekreipti dėmesio.

Virš 20 dienų Kazachstane praleidome tik su tokiom kuprinėm. Čia einame pakeliui iš Rudnyko kapinių, kur buvo lietuvių tremtinių kapai. Tuo metu miestelis buvo pasmerktas nugriauti, todėl visas sunykęs.

Virš 20 dienų Kazachstane praleidome tik su tokiom kuprinėm. Čia einame pakeliui iš Rudnyko kapinių, kur buvo lietuvių tremtinių kapai. Tuo metu miestelis buvo pasmerktas nugriauti, todėl visas sunykęs.

Kaip suprantu, kartu keliauja ir žmona. Ką ji dirba? Ar sutariate dėl tokio gyvenimo, nekyla konfliktų?

Mano žmona Aistė – advokatė. Visuose projektuose dirbame kartu – pavyzdžiui, jei koks užsienio lietuvių palikuonis nutaria atsikurti Lieuvos pilietybę, aš galiu padėti su archyvų paieška, pakonsultuoti iš istorinės pusės, o Aistė padeda iš teisinės pusės, atstovauja institucijose ir (jei reikia) teismuose (kas šiais laikais vis labiau irgi daroma nuotoliniu būdu).

Toks gyvenimo būdas patinka ir yra naudingas mums abiems: kadangi mūsų klientai bendri, tai Aistės irgi dauguma klientų yra užsieniečiai ar užsienio lietuviai. Visai kitaip gali juos suprasti ir daug geriau jiems padėti, kai esi pats buvęs toje Amerikos lietuvių bažnyčioje, kur krikštyti jų seneliai, kai esi praleidęs kelis mėnesius jų šalyje. Ne vieną klientą esame aplankę ir ryšys paprastai kitoks, nei su “eiliniu teisininku” – mus kviečia net ir namo. Juk kai kurie žmonės iš mūsų po dešimtmečių pertraukos pirmą kartą išgirsta lietuvių kalbą, kuria kalbėdavo tik jų seneliai ir jiems tai žavu…

Prie Čikagos Market parko lietuvių bažnyčios

Abu su Aiste prie Čikagos Market parko lietuvių bažnyčios

Su Aiste suvedė labiau kitas hobis – proto žaidimai. Žaidėme vienoje “Protmušio” komandoje. Kartu kasmet organizuojame Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos etapą.

Konfliktų nekyla – esame pasidalinę darbais ir užsiėmimais pagal tai, kas kam geriau patinka ir sekasi.

Žaidžiame kaip komanda LRT "Žinių riteriai ir damos"

Žaidžiame kaip komanda LRT “Žinių riteriai ir damos”

Kelionių planavimas kliūva man, jis man labiau patinka ir geriau sekasi, o Aistė nelabai to mėgsta. Kita vertus, ji išreiškia pageidavimų, kuriuos stengiuosi inkorporuoti į planą. Ji taip pat atsakinga už daugelį daiktų judėjimo per pasaulį metu – sukrovimą ir pan. (išskyrus techniką).

Analogiškai skirstomės darbus ir darbinėse, savanoriškose veiklose. Bendravimas su klientais – daugiausiai Aistės darbas, jai tai sekasi geriau. Gi tinklapius programuoju, tvarkau, tekstus jiems rašau išimtinai aš, aš daugiau ir fotografuoju, filmuoju projektams. Spręsdami sudėtingesnes situacijas, strateginiais klausimais tariamės tarpusavyje.

Susitinkame su mūsų kliente - San Paulo advokate. Ji - ir futbolo agentė. Įdomu išgirsti apie vaikų futbolo sceną Brazilijoje.

Susitinkame su mūsų kliente – San Paulo advokate.

Svarbu, kad abu esame atviri pasauliui, sutampa vertybės. Mūsų poreikiai gal kažkiek skiriasi, bet nežymiai. Pvz. Aistei dar mažiau nei man patinka gamta ir labiau patinka miestai. Tačiau ir aš nemėgstų ilgų, daugiadienių žygių gamtoje, noriu suderinti visapusį šalies pažinimą – taigi, tas pomėgių skirtumas nedidelis.

Dirbame Medinoje prie Mahometo kapo mečetės

Dirbame Medinoje prie Mahometo kapo mečetės

9. Ką pastebi – kaip lietuviai užsienyje gyvena, ar sunku jiems išlaikyti lietuvybę, kas galėtų tai palengvinti? Ar keliaudamas apsistoji pas lietuvius?

Kartais apsistojame pas lietuvius, bet nenorime įkyrėti. Deja, tarp Lietuvos lietuvių ir “senųjų” užsienio lietuvių yra tam tikras pleištas. Nes ypač seniau dažnai būdavo, kad kai kurie Lietuvos lietuviai savo gimines ir pažįstamus kur Amerikoje išnaudodavo vien dėl pinigų, net apgaudinėdavo, kad tik gautų kokių dovanų (pvz. prašydavo siųsti neva labai reikalingus daiktus, kuriuos paskui pardavinėdavo). Prisiklausėme daug bjaurių istorijų iš Amerikos lietuvių, ne vienas Amerikos lietuvis net su giminėm Lietuvoj dėl to nutraukė ryšius. Ir bendrai apie Lietuvos lietuvius kai kurie tokią nuomonė susidarę.

Dėl to ir dabar kai kurie užsienio lietuviai nėra patiklūs. Kai pradėjome “Gabalėlius Lietuvos” pirma mintis ne vienam buvo, kad, jei atvažiuoja kažkas iš Lietuvos, tai, matyt, pinigų ar dar ko prašyti. Aišku, kai “Gabalėliai Lietuvos” jau tapo žinomas projektas, viskas daug paprasčiau, mus pačius ėmė kviesti.

Mano paskaita Klivlando lietuvių klube

Susitikimas su Klivlando lietuviais Klivlando lietuvių klube

Bet vis tiek norisi keisti tą Lietuvos lietuvių įvaizdį užsienio lietuvių akyse: niekuomet nieko neprašinėjame iš tų, su kuriais susitinkame pasikalbėti. Aišku, kartais žmonės paremia, pakviečia namo, bet iniciatyva turi būti iš jų pusės, taigi, dažniausiai nakvojame viešbučiuose. Jei elgtumėmės kitaip, dalis žmonių paskui nebenorėtų susitikti, nebegalėtume išgirsti visos informacijos apie lietuvišką paveldą. Juk tikriausiai visi esame kelionėse patekę į tokias situacijas, kai kas nors įkyriai ko nors prašo ar siūlo pirkti – ir tokių situacijų vengiame. Jų vengia ir užsienio lietuviai… Be to, jei važiuotume tik į tas vietas, kur mus kviečia, tai “Gabalėliai Lietuvos” apsiribotų pagrindiniais lietuvių telkiniais, tokiais, kaip Čikaga – o mūsų tikslas aplankyti, sužymėti, nufotografuoti visą užsienio lietuvių paveldą. Net svarbiau užfiksuoti paveldą, esantį ten, kur lietuvių bendruomenės sumenko ir kuris daug labiau pamirštas, jam gresia didesnis pavojus.

Bendrai paėmus, “Gabalėliai Lietuvos” projektui esame išleidę daug kartų daugiau, nei gavę jam kokios paramos, jau nekalbant apie daugelį mėnesių tam paskirto laiko. Darome, nes tai atrodo svarbu: “Kas, jei ne tu? Kada, jei ne šiandien?”. Po kelių metų daugybė tų žmonių, kurie galėjo daug papsakoti, bus mirę, jų žinios prarastos. Jau ne vienas, o gal ir ne viena dešimtis žmonių, kurie mums dar kokiais 2017 m. ar 2018 m. pasakojo apie lietuvišką paveldą jų krašte, kurių interviu spėjome nufilmuoti, dabar iškeliavę anapilin.

Imu interviu iš Stanley Balzeko, Čikagos lietuvių muziejaus įkūrėjo. Jis iškeliavo Anapilin neplini du metai po šio interviu

Imu interviu iš Stanley Balzeko, Čikagos lietuvių muziejaus įkūrėjo. Jis iškeliavo Anapilin neplini du metai po šio interviu

Dėl lietuvybės išlaikymo – labai plati tema, verta atskiro straipsnio, nes susitikę su ~900 užsienio lietuvių pamatėme įvairiausių tendencijų, matome, kas “tempia lietuvybę žemyn”, kas ją saugo ir t.t. Kokių tik pavyzdžių nemačiau – nuo Beriso lietuvių bendruomenės Argentinoje, kur imigracija iš Lietuvos vyko prieškariu ir tarpukariu, bet tenykštis lietuvių jaunimas (jau ketvirta karta) netgi puikiai kalba lietuviškai, iki Lietuvoje gimusių, kurie jau nieko apie Lietuvą nežino, lietuviškai nekalba. Na bet kalba, aišku, ne vienintelis kriterijus: gausybė labai Lietuvą mylinčių lietuvių palikuonių (jų proseneliai kartais būna emigravę net XIX a.) lietuviškai nemoka. Bet daugybei jų vis tiek Lietuva jiems rūpi, jie apie ją skaito, jie ten keliauja, balsuodami JAV prezidento rinkimuose galvoja, kas naudingiau Lietuvai. Gal investuoja Lietuvoje, kai kurie net ketina persikelti pensijai. Tokie žmonės irgi labai svarbūs Lietuvai, nors jiems dėmesys paprastai menkesnis, pernelyg dažnai galvojame “lietuviškai nekalba, tai koks jis lietuvis”. Be to, yra šimtai tūkstančių lietuvių palikuonių, kurie galėtų tokiais tapti, jei Lietuva pasistengtų, jei informacija apie Lietuvą taptų lengviau pasiekiama, kaip, tarkime, žydų kilmės žmonėms paprasta rasti žinių apie Izraelį, žydų kultūrą. To ir siekiu su truelithuania.com . Buvo malonu, tarkime, viename lietuvių klube, kur lietuviškai niekas nekalba, atrasti skelbimų lentoje pakabintus iš interneto atsispausdintus mano straipsnius apie lietuviškas tradicijas: reiškia, einu tinkama kryptimi. Dažnoje labai senoje lietuvių bendruomenėje atėję papasakoti ir paklausinėti apie lietuvišką paveldą, kartu tampame savotiškais “Lietuvos ambasadoriais” – mūsų klausinėja, rodos, paprastų dalykų – kokie dabar Lietuvos santykiai su Rusija ir pan. Tos žinios lietuvių palikuonis domina, bet jų nepasiekia…

Susitikimas Vestvilyje, Ilinojuje

Susitikimas Vestvilyje, Ilinojuje, kur vietiniai – daugelis lietuvių šachtininkų, atvykusių XIX-XX a. sandūroje, palikuonys – klausinėjo apie Lietuvą

Bet, kaip sakau, čia atskiro straipsnio verta tema…

Kaip pasirenki, kur keliausi? Kas keliaujant tau įdomiausia – miestai, gamta, ragauti vietos patiekalų ar dar kas nors?

Įdomu viskas – labai svarbu neprisirišti prie vienos rūšies patirčių.

Lankau ir miestus, ir gamtos vietas, ir “gyvąją kultūrą” (šventės, virtuvė ir t.t.), ir istorines vietas, ir taip pat tas vietas, kuriose yra daugiau progų susimąstyti, nei grožėtis (karų, žudynių, katastrofų vietos, ekstremalios vietos).

Rio de Žaneiro karnavale

Rio de Žaneiro karnavale

Nes kiekviena šalis yra visa tai kartu, tik visa tai pažinęs gali pažinti šalį.

Kiek šalių esi aplankęs? Kokios paliko didžiausią įspūdį? Ar dažnai sugrįžti ten, kur jau lankeisi? Ar tavo tikslas – aplankyti visas pasaulio šalis?

Šiuo metu (2022 m. birželį) – 122 šalis. Kai jų tiek daug ir jos tokios skirtingos, neįmanoma atsakyti, kuri patiko labiausiai: daugelis šalių man įdomios. Verčiau sudarinėju įdomiausių vietų ir patirčių sąrašus pagal kategorijas: įspūdingiausi kriokliai, gražiausi senovės miestai ir pan. Šiuos sąrašus irgi nuolat pildau.

Sugrįžtu paprastai tada, kai jaučiu, kad toje šalyje dar daug nemačiau, nepatyriau.

Upėlaivyje

Viena priežasčių grįžti į Braziliją buvo ilgesnė kelionė po Amazoniją, kur nakvojome laive ir džiunglėse

Galbūt ten lankiausi dar tada, kai keliauti tegalėdavau per trumpas atostogas, o dabar jau atvyksiu ilgesniam laikui.

Galbūt lankiau tik dalį didelės šalies regionų ir noriu pamatyti kitus.

Galbūt pati šalis pasikeitė iš esmės (JAE nuvykus po 12 metų atrodė kaip kita šalis).

Burž Chalifa per Naujuosius metus

Burž Chalifa per Naujuosius metus – ilgai svajojau aplankyti tokiu metu. Kai pirmą kartą lankiau Dubajų, nebuvo nei Burž Chalifos, nei viso rajono aplink

Manau, kad aplankytų šalių skaičius apgaulingas ir nereikia jo vaikytis. Kai kurios šalys yra panašios viena į kitą, tuo tarpu kitos šalys yra tarsi ištisi kontinentai: tai, kad buvai Balyje, tikrai nereiškia, kad matei visą Indoneziją, nes kitos salos nuo Balio skiriasi daug labiau, nei Latvija ar Lenkija nuo Lietuvos. Kartais būna didesnis atradimas nuvykti į naują jau seniau aplankytos šalies regioną nei į kitą šalį.

Taip pat nematau prasmės keliauti “dėl skaičiaus”: pvz. buvau Tailande prie pat sienos su Laosu, galėjau “dėl skaičiaus” pervažiuoti tą sieną dienai ir grįžti atgal, bet kam? Geriau tą laiką skyriau gilesniam šiaurės rytų Tailando pažinimui. O kai važiuosiu į Laosą tai ne vienai dienai.

Užuot nuvažiavęs dienai į Laosą, praleidau kelias dienas įspūdingame Šiaurės Tailando Phi Ta Kon festivalyje

Užuot nuvažiavęs dienai į Laosą, praleidau kelias dienas įspūdingame Šiaurės Tailando Phi Ta Kon festivalyje

Kokių malonių nutikimų įvyko keliaujant? O kokių nemalonių, gal net pavojingų?

Malonių per daug, kad būtų galima išvardyti – 95% yra malonūs. Rašau ištisą straipsnių seriją su įspūdingiausiomis pasaulio patirtimis – įspūdingiausi kriokliai, įspūdingiausi festivaliai, įspūdingiausi senoviniai miestai ir t.t. – ir manau pabaigoje ten bus apie 1000 įrašų. Viskas yra čia: http://augustinas.net/category/lankau-pasauli/idomiausios-vietos

Perito Moreno ledynas Argentinoje - tarp 10 įspūdingiausių gamtos vietų

Perito Moreno ledynas Argentinoje – tarp 10 įspūdingiausių gamtos vietų

Malonu atrasti ką nors naujo ar pamiršto, apie tai papasakoti. Pavyzdžiui, itin smagu atrasti naujas, kitur neaprašytas, lietuviško paveldo vietas, kai net vietos lietuviai dėkoja ir sako nieko apie jas ne(be)žinoję. Malonu įkvėpti lietuvių palikuonims lietuvybę, norą tas vietas saugoti: pvz. Ledforde (Ilinojus) užfiksavome visiškai apleistas, mišku užaugusias šimtametes lietuvių kapines, kurių vietą mums dar tegalėjo parodyti vienas žmogus, o kiti kalbinti lietuviai nieko nežinojo. O paskui malonu buvo išgirsti, kad lietuviai iš kitų miestų, išgirdę apie kapines iš mūsų, nuvažiavo ten ir jas sutvarkė (ekspedicija “Šaknys”). Vest Franforte (Ilinojus) po mūsų apsilankymo lietuviai nutarė iškelti virš lietuvių kapinių trispalvę, o Rio de Žaneire atradome pamirštą didelį paminklą lietuviams, kuriam grėsė nugriovimas: informavome konsulą, bendruomenę apie situaciją ir, atrodo, pavyko paminklą išgelbėti.

Prie Rio de Žaneiro lietuvių paminklo

Prie Rio de Žaneiro lietuvių paminklo

O nemalonūs patyrimai irgi savaip įdomūs, suteikia patirčių, pažinimo. Tarp tokių labiau “sukrečiančių”:
*Buvau apiplėštas Rio de Žaneire: ant manęs vidury dienos sušoko šeši vyrukai, parvertė, puolė plėšti kišenes. Laimė, jų turiu daug, ir tų, kur telefonas ar piniginė, nepaėmė. Patirtis daug davė pažinimo prasme: aplinkinių reakcijos (niekas nieko nedarė, tik džiaugėsi, kad ne juos plėšia), apsilankymas policijos nuovadoje (ir išklausytos kitų nukentėjusiųjų istorijos) ir t.t.
*Kai 2011 m. kovo 11 d. Japoniją sukrėtė žemės drebėjimas (per kurį sprogo Fukušima), buvau aukščiausio Tokijo dangoraižio viršutiniame aukšte. Labai smarkiai drebėjo, mačiau, kaip tolumoje užsidegė naftos verslovė, teko evakuotis laiptais, matyti, kaip neįtikėtinai ramiai beveik visi japonai į viską reaguoja…

Žemės drebėjimo metu, visiems puolus ant žemės

Žemės drebėjimo metu, visiems puolus ant žemės

*2020 m. kovo 11 d. išvažiavome iš Lietuvos link pietryčių Azijos ir netrukus po to, mums būnant pakeliui Katare, Lietuvoje įvestas karantinas, uždarytos sienos. Reikėjo sekti situaciją pasaulyje, spręsti, ką daryti toliau, idealiu atveju rasti tokią šalį, kur dar galima įvažiuoti ir nėra (ir nebus) karantinų. Ir radome tokią šalį Pietų Korėjoje, spontaniškai ten nusipirkome bilietą iš Indonezijos – bet pora savaičių iki tol buvo įtemptos. Ir visgi ir tos savaitės, ir visi metai po to labai daug davė – mačiau visai skirtingas skirtingų kultūrų reakcijas į tą pačią bėdą, išmoningiausius ir keisčiausius sprendimus. Deja, pernelyg daug žmonių galvojo “jei pas mus karantinas – reiškia, čia visur taip, viskas tas pats uždaryta, juk tai pasaulinė problema” ir pan.: nepakeliavęs nė negalėjai įsivaizduoti, kaip skirtingai skyrėsi (ir tebesiskiria) pasaulio šalių reakcijos į COVID, tarsi nebe globaliame pasaulyje gyventume.

Stengiuosi visa tai papasakoti lietuviškai dienoraščių serija savo tinklaraštyje nes manau, kad tuo svarbu dalintis ( http://augustinas.net/koronaviruso-pandemijos-dienorasciai-18601 ) – manau, daug kas galėjo būti geriau, jei Europa būtų laiku pritaikiusi, tarkime, Pietų Korėjos patirtį.

2020 m. kovas - atvykę į Katarą dėl epidemiologinės situacijos ten pakeitėme planą važinėti po Dohą viešuoju transportu ir oro uoste išsinuomavome automobilį

2020 m. kovas – atvykę į Katarą dėl epidemiologinės situacijos ten pakeitėme planą važinėti po Dohą viešuoju transportu ir oro uoste išsinuomavome automobilį

Kaip keliauti taupiai – kokie būtų tavo patarimai? Kam tu pats negaili pinigų, o kur taupai labiausiai?

Svarbu neturėti fiksuotų planų, o naudotis galimybėmis. Turiu ne vieną ar kelias idėjas, o dešimčių idėjų sąrašą – ir kas kartą žiūriu, kurią tuo metu įgyvendinti logiškiausia, pigiausia (pagal skrydžių kanas ir kt.). Per pandemiją tai tapo dar svarbiau nei kada anksčiau, nes kiekvienu metu daugelis idėjų net teoriškai neįgyvendinamos dėl karantinų.

Didžiausius nuostolius, manau, keliautojai patiria “lygioje vietoje”, nusipirkdami tą patį (ar beveik tą patį) už kelis kartus brangiau (pvz. tą patį lėktuvo bilietą, priklausomai nuo pirkimo laiko, būna, galima gauti ir už 100, ir už 1000 eurų). Arba iš įpročio pirkdami kas jiems nebūtina (pvz. iš įpročio keliauja su konkrečia agentūra, kai nesunkiai galėtų susiorganizuoti patys; iš įpročio perka brangią teisę lėktuve vežti bagažą, kai dalies daiktų paskui net nepanaudoja). Čia padeda patyrimas: kiekvieną kartą reikia klausti savęs “Ar tikrai man to reikia?”, “Ar nėra geresnių alternatyvų?”.

Mano 2018 m. kelionės pigiais skrydžiais maršrutas į Kanarų salas ir atgal

Mano 2018 m. kelionės pigiais skrydžiais maršrutas į Kanarų salas ir atgal. Sutaupiau kelis kartus, o dar aplankiau papildomų miestų

Netaupau lankytinoms vietoms ir patirtims: juk keliauju dėl jų, per jas pažįstu šalį, toje šalyje kitą kartą gal nebūsiu… Saikingai taupau nakvynės vietoms, įrangai: svarbu pasirinkti taip, kad negaiščiau laiko, darbus daryčiau kokybiškai, net ir dirbdamas galėčiau jaustis šalies dalimi (padeda gražus vaizdas į miestą ar gamtą). Tačiau tai man tapo aktualu tik dabar, kai iš užsienio ir dirbu – kol tik keliaudavau, šiose srityse taupydavau daug labiau. Kita vertus, dabar daugiau galiu taupyti transportui: anksčiau kelionės laikas buvo aukso vertės, dabar jo turiu į valias (o kokiame autobuse juk galiu ir dirbti).

Tuo tarpu maistui, drabužiams niekada neišlaidauju, perku pigiausia. Taip pat radikaliai vengiu “nieko neduodančių išlaidų”, kaip visokie apgavikai/kaulytojai, tarpininkai, prestižas, nevietinės patirtys, “lietuviškas” telefonas užsienyje. Tačiau kitiems žmonėms gal svarbūs kiti dalykai – pagal tai, kas kelionėse svarbiausia, skirstau keliautojus į 13 tipų ( http://augustinas.net/12-keliautoju-tipu-kuriam-priklausote-jus-10920 ). Todėl kur taupyti, o kur ne – asmeninis pasirinkimas, priklausantis nuo pajamų ir poreikių.

Henos apgavikės mulkina mano žmoną. Na, ji iš tikro norėjo pasidaryti heną, ir, kadangi žinojo kainas, tai sumokėjo už paslaugą gana realią kainą – tad gal ir nebuvo apgauta. Daugybė kitų turistų nukenčia labiau

Henos apgavikės mulkina Aistę: neprašytos padarė heną, paskui prašė itin didelės kainos. Na, ji iš tikro norėjo pasidaryti heną, ir, kadangi žinojo kainas, tai sumokėjo už paslaugą gana realią kainą – tad ir nebuvo apgauta. Daugybė kitų turistų nukenčia labiau

Bet labiausiai kelionės kaina priklauso nuo paties pirmojo sprendimo: į kokią šalį keliauti? Reikalas tas, kad viešbučių, skrydžių, restoranų, pramogų, kuro kainos skirtingose pasaulio šalyse gali skirtis ir 10 ir daugiau kartų: Indonezijoje gali gauti visai padorų kambarį su privačiu tualetu už 8 eurus, o Niujorke (bei daugybėje kitų JAV miestų) ir už 80 eurų nieko panašaus greičiauisiai negausi.

Man, kai praleidžių kur nors du ar tris mėnesius, šalies kainų lygis pasijaučia dar labiau. Faktas toks: kad ir kiek stengtumeis taupyti kokioje JAV ar Australijoje, kad ir kiek eitum į kompromisus su komfortu, sunkiai ten pavyks išsisukti išleidus tokią sumą, už kurią kokioje Indonezijoje, Tailande ar juoba Kazachstane gali “gyventi kaip karalius”, iš viso netaupydamas. Taigi, stengiuosi gyventi ir dirbti tame vadinamajame “antrajame pasaulyje”, kur kainos dar žemos, bet kokybė jau aukšta (interneto greitis ir pan.) – man mano pajamų pilnai užtenka, kad tokiose šalyse galėčiau gyventi labai patogiai: geri būstai gerose vietose, automobilio nuoma ir pan. Tačiau negalėčiau sau leisti taip gyventi brangiausiose šalyse – todėl į jas keliauju trumpesniam laikui – labiau kaip turistas ir ten taupau labiau (pvz. keliaudamas po Suomiją nakvodavau automobilyje ant pripučiamo čiužinio, o dirbdavau “Hesburger” restoranuose). Taip pat tik trumpesniam laikui “kaip turistas” keliauju ir į tokias vietas, kur , kur “gyventi ir dirbti” trukdo infrastruktūros nebuvimas, politiniai ribojimai, interneto cenzūra ir pan.

Po nakties palei gatvę Suomijoje. Universalo perdarymo į minikemperį idėją "nusižiūrėjome" Pietų Korėjoje

Po nakties palei gatvę Suomijoje. Universalo perdarymo į minikemperį idėją “nusižiūrėjome” Pietų Korėjoje

O čia mano straipsnis, parašytas dar tada, kai keliaudavau trumpm per atostogas su daugiau patarimų – “Kaip aš keliauju pigiai, daug ir kokybiškai”: http://augustinas.net/kaip-as-keliauju-nebrangiai-daug-ir-kokybiskai-6638

Kokiais būdais keliauji dažniausiai?

Stengiuosi “neužsiciklinti” ir kiekvieną šalį pažinti tuo būdu, kuris ten yra geriausias, patogiausias, labiausiai atspindi vietos dvasią – taip net ir nusigavimas nuo taško A iki taško B yra šalies patirties dalis.

Pavyzdžiui, per Japoniją keliavau jos “ikoniniais” greitaisiais geležinkeliais. Per Indiją irgi traukiniais – tik ten jau ne greitais, bet labai atspindinčiais vietos dvasią. Ir specialiai išbandžiau visas Indijos geležinkelių klases, nuo žemiausios iki aukščiausios, tokiu būdu pamatydamas Indijos socialinę piramidę.

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė. Tuoj reikės lipti – žmonės iš nugaros ragino stumtis kuo labiau, antraip neišlipsi, nes iš išorės plūstanti minia įstums atgal

Po Australiją keliavau kemperiu – ten daug šimtų kilometrų nebūna jokių viešbučių, užtat gali tiesiog stoti pakelėje ir nakvoti po be galo žvaigždėtu dangumi.

O Karibuose keliavau kruizais: kai kurie nepriklausomi keliautojai juos vertina skeptiškai, bet Karibuose tai geras būdas net ir “pažintiniam keliautojui”, kadangi alternatyvus transportas ir viešbučiai ten brangūs. O čia laivas išlaipina kas rytą vis kitoje nedidelėje saloje (kur gyventojų tiek, kiek kokiame Lietuvos miestelyje), per dieną ją spėji apžiūrėti, ir tave plukdo toliau – nakvoji laive, nereikia viešbučio, ten dar gauni ir pusryčius, vakarienę, susipažįsti su amerikietiška kruizų kultūra: tai juk irgi pasaulio pažinimo dalis…

Kruiziniame laive

Kruiziniame laive

Bet daugiausiai šalių aplankiau automobiliu, nes tai suteikia didžiausią laisvę, galima aplankyti bet kurias vietas kokiu nori laiku, nuvykti ir toliau turistinių vietų ar transporto mazgų.

Esu parašęs straipsnį apie ypatingiausius būdus keliauti, kuriuos išbandžiau: http://augustinas.net/ypatingiausi-kelioniu-budai-6210

Per Egiptą 4000+ km automobiliu

Per Egiptą nuvažiavome 4000+ km automobiliu

Ar iš kelionių parsiveži suvenyrų?

Ne. Tik atsiminimus, nuotraukas, video medžiagą. Ne tik todėl, kad čia taupau. Bet kartu manau, kad suvenyrai aktualesni tiems, kurie keliauja retai, kad primintų jų gyvenimo keliones, bet šiaip daugelis jų paskui tik renka dulkes. Nuotraukas, vaizdo medžiagą visada galiu turėti su savimi bet kur pasaulyje (kompiuteryje), priešingai nei fizinius suvenyrus.

Kaip susidedi kuprinę? Kas joje visuomet būna?

Turiu Excel lentelę, kur surašyta, ką pasiimti, ir prieš išvykdamas ją pereinu akimis, viską susidėjęs – darsyk.

Būtini daiktai, kaip dokumentai ar pinigai. Taip pat man dėl darbo ir projektų reikia ir namažai įrangos – nuo kompiuterio iki visokių išorinių kroviklių, laidų.

Bet šiaip galiu keliauti su 4 kg kuprine (jei be kompiuterio), jei su kompiuteriu – 7 kg. Daug sutalpinu į kišenes. Stengiuosi, kad nereiktų pirkti bagažo. Jei bagažas įeina, tada dar pasiimu ir lagaminą, daugiau drabužių.

Išsamesnis daiktų, kuriuos visada imu, sąrašas yra čia: http://augustinas.net/ka-imti-i-kelione-daiktu-sarasas-ir-patarimai-12271

Susikrovimui paruošti daiktai ant stalo

Susikrovimui paruošti daiktai ant stalo. Patogiausia pirma daiktus susidėti matomoje vietoje, o paskui, patikrinus pagal sąrašą, ar nieko netrūksta, jau skirstyti po kišenes, kuprinę, lagaminą.

Kai būni svetur, ko labiausiai pasiilgsti Lietuvoje?

Gal nuskambės netikėtai, bet tikriausiai nieko.

Ne, ne todėl, kad Lietuvoje man nebūtų nieko brangaus ar artimo.

Tiesiog kad šiais laikais beveik viskas yra prieinama kur tu bebūtum. Daug pramogų, hobių ir visi darbai yra mano kompiuteryje, o jį vežiojuosi su savimi – ten ir filmai, knygos (gali būti ir lietuviški). Per kompiuterį bendrauju ir su draugais, giminėmis – jie patys irgi nebūtinai Lietuvoje.

Žiūrime filmą Panamoje

Žiūrime filmą Panamoje

Kadangi dėl “Gabalėlių Lietuvos” daug susiduriu su užsienio lietuvių bendruomenėmis, tai ir lietuviškai gaunu gyvai pakalbėti didelėje dalyje pasaulio, kartais gaunu ir lietuviško maisto.

Kartais galbūt kyla švelni nostalgija pavieniams smulkiems dalykams, gal kokio restorano maistui ar kokiai pramogai ar gyvam susitikimui. Bet lygiai taip pat galiu pasiilgti ir to, ką galėčiau patirti tik Pietų Korėjoje, tik Brazilijoje ar dar kur.

O šioje “karantinų epochoje” viskas dar labiau susimaišė: didelę 2020-2021 m. dalį daug kas iš tų dalykų, kurių teoriškai būčiau galėjęs pasiilgti Lietuvoje, ir pačioje Lietuvoje buvo uždrausti…

Valgome lietuviškai-brazilišką kugelį su Klaudijumi Kupstu

Valgome lietuviškai-brazilišką kugelį su Klaudijumi Kupstu, įkūrusiu San Paule lietuvių restoraną

Kokios tavo gyvenimo vertybės, kas tau svarbiausia? Koks tavo gyvenimo tikslas?

Aš – kultūrinis reliatyvistas; mano nuomone, technologijos gali būti pranašesnės, ekonominė sistema gali būti geresnė – bet visos kultūros yra lygios. Negalima objektyviai atsakyti, koks maistas skanesnis, koks rūbas “tinkamesnis”, kokios dainos gražesnės, kurios žmogaus teisės svarbiausios, kaip reikia švęsti ir t.t. Visa tai pasaulyje smarkiai varijuoja ir nėra teisiųjų ir klystančių. Keliaudamas pamatai, kaip puikiai veikia įvairiausios elgsenų, tradicijų, teisių ir pareigų sistemos.

Petroglifų prižiūrėtojas su išmaniuoju telefonu ir firminiais (ar bent padirbtais) drabužiais po tautiniu daraa. Mauritanija neįstrigusi laike. Tiesa, interneto nėra daug kur ir tinka skaitmeninei detoksifikacijai, „internetas kartais naktį“

Žmogus su šiuolaikiniu telefonu, bet tautiniu draa Mauritanijoje

Deja, dažnai mažesnių, skurdesnių tautų kultūros nyksta: arba per prievartą (pvz. okupacja, kolonizacija), arba “savanoriškai”, nes tenykščiai žmonės ima pasąmoningai manyti, kad, jei kitos šalys turtingesnės, didesnės, reiškia, ir jų kultūra pranašesnė. Pradeda tą kultūrą imituoti, atsisakyti savos…

To kultūrų nykimo, didesnių pasaulio galybių kopijavimo, man tikrai labai gaila. Stengiuosi skatinti žmones saugoti savo kultūras, būti savimi. Kartais tam pakanka dėmesio: vietose, kur turistai vietinių kultūras lanko, giria, moka pinigus už pvz. bilietą į tradicinius šokius, jos paprastai laikosi daug tvirčiau.

Panamos indėnų kaimai

Panamos indėnų emberų kaime. Kaip pasakojo kaimiečiai, ten, kur atvyksta turistai, kultūra ir kalba išsialikiusi daug geriau, nes vietiniai mato, kad tai įdomu net ir užsieniečiams bei iš to galima uždirbti. Kaimuose toliau nuo pagrindinių kelių tai išnykę.

Savo ruožtu, labai gaila matyti, kaip kai kurie vakariečiai ima “auklėti” kitų kultūrų atstovus, aiškinti, kad, jei jie gyvena kitaip – tai reiškia necivilizuotai, atsilikusiai, nemoderniai, neteisingai.

Pasaulyje daug visuomenės grupių, kurioms sunku. Ir ne – tai tikrai nėra tos visuomenės grupės, kurios daugeliui visų pirma iškyla prieš akis, kai išgirsta žodžius “persekiojamieji”, “diskriminuojami”, “vargšai”!.. Reikalas tas, kad kai apie kažkokių žmonių tariamai “prastą situaciją” jau žino didžioji dalis pasaulio, apie tai madinga kalbėti visokiems influenceriams ir net tarptautinėms organizacijoms – tai tokių žmonių situacija dažniausiai jau santykinai nėra bloga, jie sulaukia iš visur daug paramos (politinės, piniginės ir kt.).

Blogiausia situacija kai kuriose iš tų vietų ir bendruomenių, apie kurias beveik niekas nerašo, nežino.

Stengiuosi ir apie tai papasakoti – kalbėti ne apie tas vietas, apie kurias madinga, bet pateikti visą pasaulio vaizdą be išankstinių nuostatų.

Atskyrimo siena Betliejuje

Atskyrimo siena Betliejuje, aptvėrusi palestiniečių miestą

Skiriu tokį didelį dėmesį Lietuvai ir lietuviams todėl, kad čia gimęs, mokėdamas kalbą, pažindamas mentalitetą galiu geriausiai prisidėti prie būtent lietuvių kultūros išsaugojimo, įprasminimo: turiu žinių ir suvokimo, kurį galiu panaudoti, dalintis. Bet nemanau, kad lietuvių kultūra objektyviai “teisingiausia” ar “svarbiausia” iš visų.

Uždirbu pinigus iš turtingų šalių (daugelis klientų iš JAV, Izraelio, Kanados), o juos leidžiu gerokai skurdesnėse. Mano nuomone, tai geriausias būdas padėti ekonomiškai – tokiu būdu skurdesnėse šalyse remi tuos, kurie dirba, stengiasi, tarsi “duodi jiems meškerę”. Jei nenuvykčiau į tą šalį, kiekvienas toks AirBnB buto nuomotojas, gidas, kiosko pardavėjas turėtų mažiau pajamų; o juk tų gautų pajamų daugelis neįsideda į kojinę, jas leidžia toliau, padėdami dar kitiems tautiečiams. Šitaip “tinkamas” turizmas gali padėti skurdžioms šalims stotis ant kojų – ne viena šalis iš turizmo prasigyveno.

Skurdi parduotuvėlė neturistinėje zonoje Kenijoje. Akivaizdu, kad savininkai daug neturi, bet stengiasi, dirba.

Skurdi parduotuvėlė neturistinėje zonoje Kenijoje. Akivaizdu, kad savininkai daug neturi, bet stengiasi, dirba, ir atėjęs čia apsipirkti turistas (kuris perka daugiau ir brangiau, nei vietiniai) atneša svarbių pajamų

Išeina, kad, tarkime, amerikietis perka iš mūsų paslaugą ir sumoka nedidelį procentą savo algos. Man, lietuviui, ši suma atrodo jau gerokai didesnė, nes Lietuvoje esu įpratęs prie mažesnių algų. Na o kai išsinuomojame už tą sumą AirBnB butą savaitei kokioje Indonezijoje, tai indoneziečiui savininkui ta suma išvis labai reikšminga – ji gali prilygti vidutinei mėnesio algai jo šalyje…

Išmalda – ne tas pats. Išmaldos (plačiąja prasme) dalinimas skatina ir kitus prašinėti, o ne užsiimti tokia naudinga veikla, kuri ilgainiui padėtų visai šaliai stotis ant kojų. Ir ne, išmalda nepadedi didžiausiems vargšams: tie, kurie gerai moka prašyti išmaldos iš turistų, tikrai nėra skurdžiausieji. Jei įkalbina duoti jus – įkalbina ir ne vieną dešimtį ar šimtą kitų, o turistai linkę duoti daug. Išmaldą / labdarą duodu retai, ypatingais atvejais – pvz. smogus karui (kai į nepavydėtiną situaciją gali papulti ir eiliniai darbštūs žmonės) ar kai atiduodu, ko pačiam nebereikia, tiems, kurie duoda suprasti, kad jiems toks daiktas dar praverstų.

Ukrainos karai - viena retų vietų, kur aukojau gryną labdarą. Nuotraukoje - Kijeve 2015 m. karo fazės metu

Ukrainos karai – vienas atvejų, kur aukoju gryną labdarą. Nuotraukoje – mes Kijeve 2015 m. karo fazės metu

Bet labai sunku viską paaiškinti keliais sakiniais – esu parašęs ilgą straipsnį apie savo kelionių etiką, kaip keliauti, kad padėtume – http://augustinas.net/etiskos-keliones-kaip-keliauti-kad-padetumete-12666

Ar keliausi visą gyvenimą, ar kada nors “nusėsi”? Gal esi nusižiūrėjęs savo svajonių šalį, kurioje norėtum auginti vaikus, pasenti?

Mano gyvenimas, galima sakyti, susidėjo iš kelių skirtingų etapų ir kelionės juose buvo skirtingos.
*Buvo mokyklos laikai ir pirmosios kelionės su tėvais.
*Buvo studijų metai (2006-2010 m.) ir tuomet keliavau nepriklausomai, bet vis tiek labiau kaip “tipinis turistas”, kuris stengiasi pamatyti svarbiausias vietas pagal kelionių vadovų knygas (didingiausią architektūrą, gamtą). Draugystė su Aiste įnešė naujų vėjų: jai patiko renginiai, šventės, gyvoji kultūra, tad į keliones įtraukiau ir tai.
*Sekantis etapas buvo “įprastas darbas” teisininkų kontoroje, kelionės tik per atostogas (2011-2017 m.) – bet tada jau pradėjau įsigyventi į šalis. Keli mėnesiai prieš kelionę pradėdavau žiūrėti jų filmus, klausytis jų muzikos, domėtis naujienomis, mokytis kalbos, planuoti. Po kelionės panašiai trukdavo informacijos sisteminimas, straipsnio į “AŽ kelionės” rašymas, papildomas domėjimasis. Išeidavo, kad jau tada didžiąją dalį laiko gyvendavau kokia nors šalimi, nors realiai ją lankydavau tik 1-2 savaites (kad ir labai intensyviai), o iš viso per metus keliaudavau kokias 40 dienų (visos atostogos + ilgieji ir kai kurie kiti savaitgaliai).
*Ir pagaliau dabartinis skaitmeninio klajoklio etapas (nuo 2017 m.).

5 dienų kelionė į Pekiną "senais laikais"

5 dienų kelionė į Pekiną “senais laikais”

Koks sekantis etapas, kada? Nežinau. Negaliu pasakyti svajonių šalies kai daugybėje šalių nesu buvęs. Turiu susirašęs planų dešimčiai metų į priekį, bet ar visus įgyvendinsiu, ar poreikiai nepasikeis, ar iš tikrųjų nenorėsiu kažkur “nusėsti” metams ar ilgiau? Nežinau: manau, kad niekas negali pasakyti, ką jis darys po 10 metų, nes žmonės keičiasi ir po 10 metų gal būsiu iš dalies kitas žmogus, kaip ir prieš 10 metų nebuvau toks, koks esu dabar.

Juoba, iš viso nėra garantijos, kad tuos dešimt metų išliksiu gyvas, sveikas, nebus kitų negandų. Visi matome kas darosi pasaulyje. Istorijoje nereikia toli ieškoti pavyzdžių, kai viskas “sugriuvo” per kelis mėnesius (karai, genocidai, okupacijos). Taip buvo ne kartą ir Lietuvoje. Ir niekas negarantuotas, kad tai nepasikartos vėl.

Jau įvykdytos gyvenimo plano dalies fragmentas

Jau įvykdytos gyvenimo plano dalies fragmentas – tiesa, jis, aišku, post factum gerokai redaguotas dėl pandemijos

Jaučiu laiko spaudimą ir suprantu, kad gyvenimas trapus ir neamžinas. Laisvė, galimybė siekti savo tikslų – dar trapesnė. Jei turiu idėjų, stengiuosi įgyvendinti artimiausiu metu, neatidėlioti, kiek įmanoma pradėti nuo svarbesnių, nes bet kurią akimirką galioja taisyklė: “Tokio momento, kaip dabar, niekada daugiau nebus”.

Komentarai
Lietuva – Rytai, Vakarai, Šiaurė ar Pietūs?

Lietuva – Rytai, Vakarai, Šiaurė ar Pietūs?

| 0 komentarų

Ginčai, ar Lietuva yra “Rytų”, ar “Vakarų”, o gal Šiaurės Europos ar Pietų Europos šalis dažnai būna karšti. Ir visi jų dalyviai paprastai teisūs. Mat sąvokos “Rytai” bei “Vakarai” populiariojoje sąmonėje įgijo labai daug galimų reikšmių. Kai diskusijose žmonės tuos pačius žodžius vartoja skirtingomis reikšmėmis ir kyla nesutarimai. Dažnos reikšmės yra šitos – ir pagal jas Lietuva priklauso skirtingiems regionams:

1.”Vakarai” – visą XX a. kapitalistinėmis buvusios šalys, o “Rytai” – iki 1990 m. valdytos komunistų (ir todėl skurdesnės). Šiuo atveju Graikija ar Suomija – Vakarų Europa, o Čekija ar Vengrija – Rytų (nors ir yra vakariau). Lietuva – Rytų Europa.

2.”Vakarai” tai krikščioniškos kultūros žemės, o “Rytai” – musulmoniškos, budistinės, induistinės arba judėjiškos. Pagal šį skirstymą beveik visa Europa (ir Lietuva) yra Vakarai.

3.”Vakarų Europa” – tai katalikiška arba protestantiška Europa, “Rytų Europa” – stačiatikiška. Pagal šį skirstymą Lietuva – Vakarų Europa.

4.”Vakarų Europa” – ES, Europos ekonominės erdvės ir/ar NATO narės, “Rytų Europa” – NVS narės. Pagal šį skirstymą Lietuva – Vakarų Europa.

5.”Šiaurė” – tai turtingos šalys, “Pietūs” – skurdžios. Kalbama apie rimtą skurdą, tad pagal šį skirstymą Lietuva ir visa Europa yra “Šiaurė” – kaip, beje, ir Australija. “Pietūs” – Afrika, didelė dalis Pietų Amerikos, Azijos.

6.”Šiaurė” – šviesesnės odos žmonių, “Pietūs” – tamsesnės odos žmonių gyvenami kraštai. Vėlgi, Europa, JAV, Kanada, o ir Australija pagal šį skirstymą – Šiaurė, Afrika – daugiausiai Pietūs. Jei vertinti tik Europą tai “šiauriečiai” – mėlynakiai blondinai/šatenai, “pietiečiai” – tamsesnio gymio baltaodžiai italai, ispanai. Panašus skirstymas sieja “Šiaurę” ir “Pietus” su žmonių temperamentu.

7.Kitas skirstymas pagal vyraujančias rases: “Vakarai” – europidų (baltaodžių) gyvenamos teritorijos, o “Rytai” – mongolidų.

8.Grynai geografinis skirstymas: “Vakarų Europa” – vakarinė Europos pusė, “Rytų Europa” – rytinė pusė. Dažnai dar pridedama “Šiaurės Europa”, “Pietų Europa”, kartais “Vidurio Europa”. Europa – ne taisyklinga geografinė figūra, tad kur brėžti ribas – visiškai subjektyvu. Europinė Rusija sudaro 40% Europos žemės. Taigi, jei skirstyti Europą geografiškai į keturias dalis pagal pasaulio šalis po 25% žemyno tai visa Rytų Europa būtų Rusijoje. Bet toks skirstymas neturėtų prasmės, jeigu tikslas yra visas Europos šalis išdalinti į kelis regionus.

Oficialus Jungtinių Tautų skirstymas paremtas panašia subjektyvia geografija, Lietuvą priskiria Šiaurės Europai – kartu su kitomis Baltijos šalimis, Skandinavija, Jungtine Karalyste, Airija. Pagal JTO skirstymą Europa susidaro iš keturių regionų (pagal pasaulio šalis), o visas pasaulis iš dvidešimt dviejų.

Komentuoti
Nykstantis lietuvių paveldas Amerikoje

Nykstantis lietuvių paveldas Amerikoje

| 0 komentarų

Šis straipsnis parašytas kartu su projektu “Gabalėliai Lietuvos” apie lietuvių paveldą užsienyje.

Pagalvojus apie lietuvių istoriją, turbūt pirmiausia į galvą šauna, kad jos reikėtų ieškoti Lietuvoje. Gal dar – Baltarusijoje, Lenkijoje, Karaliaučiuje. Bet įspūdingo lietuvių palikimo yra ir labai toli, Amerikoje.

Būtent į Ameriką jau nuo XIX a. masiškai traukė lietuviai. Pradžioje bėgo nuo carinės priespaudos, paskui tiesiog užsidirbti, galiausiai – nuo sovietinių represijų. Emigravo šimtai tūkstančių. Kaip ir Lietuvos kaimuose bei miesteliuose anais laikais, Amerikoje jie statė savo bažnyčias. Dalis šių šventovių – architektūriškai įspūdingos, neogotikinės ar neobarokinės. Jos glaudžiai susijusios su lietuvių kultūra: pilnos vyčių ir trispalvių, dešimtmečiais puoštos lietuvių dailininkų, kartais net jų pavadinimai atmena senąją tėvynę – „Vilniaus mergelės”, „Šiluvos mergelės”, „Šv. Kazimiero”. Daugybę metų jos – lietuvių bendruomenių susirinkimo vietos, kur lietuvių kalba laikomose mišiose tebedalyvauja kartais lietuviškų pavardžių nebeturintys emigrantų palikuonys.

Deja, apie 2006 m. prasidėjo šių bažnyčių naikinimas, daromas JAV vyskupijų iniciatyva. Priešingai nei pas mus, kur katalikai verčiau laiko bažnyčias apleistas ir niekada jų neparduoda, Amerikoje bažnyčia – tik pastatas. Todėl strategiškai nesvarbios parapijos naikinamos, bažnyčios – griaunamos, žemės sklypai – parduodami. Dažnai prisidengiama nesurenkamomis lėšomis, tačiau uždarytosios lietuvių parapijos teigia pinigus savoms reikmėms surinkdavusios, o ir kunigų trūkumu nesiskųsdavusios. Be to, Amerikos lietuviai teigia, kad kitataučiai bažnyčių hierarchai žlugdo jų parapijas, proteguodami kai kurias ne tokias gausias savo tautiečių (paprastai – airių) bendruomenes.

Viena gražiausių lietuvių bažnyčia buvo nedideliame Šenandojos (Shenandoah) miestelyje Pensilvanijoje. Jos būta ir seniausios – vietos lietuviai ją surentė 1891 m., kuomet naujų bažnyčių statybos Lietuvoje buvo draudžiamos caro valdžios. Miestelis tada net pravardžiuotas „Amerikos Vilniumi”. Sunku patikėti, kad nedidelis skaičius neturtingų imigrantų gebėjo savomis rankomis pastatyti tokį pastatą. Nepaisant bendruomenės protestų, neogotikinė šventovė 2006 m. uždaryta, 2009 m. teismas leido ją griauti neatsižvelgdamas į tai, kad ji įrašyta į valstijos architektūros paminklų sąrašą. Čia užfiksuoti griovimo darbai. Čia – vienos paskutinių bažnyčioje laikytų mišių (beje, dalyvių nemažai: apie 1000 iš 7000 Šendanojos gyventojų – lietuviai; tai lietuviškiausia Amerikos žemyno gyvenvietė tarp turinčiųjų bent 2000 gyv.). Čia JAV žinių pranešimas, kad griaudamas šią bažnyčią žuvo darbininkas.
Žvelgiant į Litua.com ir panašiose svetainėse esančius lietuviškų parapijų sąrašus, sudarytus dar visai neseniai, su surašytais mišių laikais, ir vedant jų pavadinimus į Google, vis iššoka puslapiai „Uždaryta”, „Bendruomenė protestuoja prieš uždarymą”, „Arkivyskupas siūlo naikinti parapiją” ir panašūs.

Ilgiausias konfliktas vyko dėl Vilniaus mergelės parapijos Manhetene, Niujorke. 1910 m. statyta, 2007 m. paslapčia užrakinta bažnyčia ten stovi ant itin brangios žemės, tad būtų griaunama. Priešingai nei Šenandojoje, ji nėra itin įspūdiga, tačiau lietuviams svarbi. Tai – ir paskutinė taip pavadinta bažnyčia JAV. 2011 m. gruodį Niujorko valstijos teismas leido griauti bažnyčią.

2006 m. uždaryta Klivlendo Šv. Jurgio bažnyčia (1920 m.). Jos perspektyvos gal kiek geresnės, mat ją nusipirko vietos ūkininkai, šventoriuje statysiantys šiltnamius. Paties pastato visiškai sunaikinti jie nežada. Buvusi parapija prijungta prie paskutinės Klivlede likusios lietuvių parapijos, kuri renkasi jau ne istoriniame, bet naujame pastate.

Panašus likimas laukia ir kitos panašios bažnyčios – Šv. Antano Detroite. Čia tebelaikomos mišios (vien lietuviškai), bet 2013 m. planuojama ją prijungti prie paskutinės regione lietuvių parapijos, esančios Detroito priemiesčiuose.

Liūdnesnė padėtis mažesniuose miesteliuose, kaip minėta Šenandoja. 2009 m. uždaryta ir Broktono (Masačiūsetsas) Šv. Kazimiero bažnyčia (įsteigta 1898 m.), tiesa, ji liks naudojama religijai, tik nebe lietuvių ir nebe katalikų – ją nupirko anglikonai. Neogotikinę Amsterdamo (Niujorko valstija) lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčią (1908 m.), XX a. vis gelbėtą nuo uždarymo, XXI a. galiausiai perpirko budistai, pavertę ją Penkių Budų šventove. 2011 m. afroamerikiečiams charizmininkams parduota didinga Šv. Kazimiero bažnyčia Vorcesteryje, Masačiūsetse (statyta 1903 m.), jos gynėjai ir buvę lankytojai iki šiol turi informatyvią interneto svetainę. Šiuose miestuose lietuviškų parapijų jau nebeliko. Nors eksterjeras perleidus bažnyčias kitoms religijoms lieka, interjeras sunyksta: altoriai, vargonai, sakyklos ir kita išblaškoma po kitas bažnyčias, paliekama sandėlyje arba sunaikinama.

Dalis lietuviškų bažnyčių laiko ir nelietuviškas mišias: angliškas, ispaniškas. Taip yra ir Baltimorėje (Merilende), kurios Šv. Alfonso bažnyčia – didingiausia tarp išlikusių lietuviškųjų Amerikos maldos namų. Tiesa, ją statė ne lietuviai: lietuviškoji parapija pastatą 1917 m. perėmė iš vokiečių parapijos, o pastatytas jis 1845 m. Panašiai tvarkosi ir kelios Niujorko, Čikagos, Bostono bažnyčios. Kol kas tvirčiau laikosi Hartfordo arkivyskupijos bendruomenės – Hartfordo vyskupas, priešingai nei jo kolegos iš Niujorko, Bostono, Detroito ir Alentauno, dar nevykdė jokių pertvarkų.

Yra kelios lietuvių kurtos bažnyčios, kurios jau nebėra niekaip siejamos su lietuvių bendruomene, bet išliko katalikiškos. Tarp jų ir žymi neobarokinė Šv. Kryžiaus bažnyčia Čikagoje (1915 m.), įtraukta net į kelionių vadovus po didmiestį. Dabar aplinkinis rajonas gyvenamas išeivių iš Lotynų Amerikos, tad bažnyčia perduota jų parapijai ir mišios čia vyksta ispanų kalba. Tai nėra pats blogiausias likimas, nes išliko ir pastatas, ir paskirtis; jo istorija tebėra aprašyta parapijos interneto tinklapyje.

Kur kas liūdnesnė padėtis griaunamų ar išparceliuojamų bažnyčių. Deja toks scenarijus ištiko jau daugumą lietuviškų parapijų – paradoksalu, bet jos, atlaikiusios maždaug šimtmetį, kurio metu Lietuva patyrė karus, okupacijas, genocidus, nyksta dabar, kai Lietuva jau yra atgimusi ir, jei tik norėtų, galėtų prisidėti bent prie dalinio paveldo išsaugojimo.

Gaila, kad Lietuvos valdžiai šis paveldas mažai rūpi, arba apsiribojama deklaracijomis. Tikrai ne visos bažnyčios brangios – štai minėtą Klivlendo Šv. Jurgio bažnyčią kartu su dviem kitais pastatais ir žemės sklypu ūkininkai nupirko vos už 35 000 JAV dolerių. Tokius pastatus nesunkiai galėtų įsigyti Lietuvos valstybė. Nebūtinai mišioms laikyti (Lietuvoje religija nuo valdžios atsieta). Šie bažnyčių pastatai puikiai galėtų tarnauti kaip konsulatai, lietuvių (o gal bendrai Baltijos šalių) kultūros muziejėliai, bendruomenės centrai. Panašių įstaigų užsienyje yra ir šiaip – tad kodėl jų nesteigus, kiek įmanoma, lietuvių kultūra alsuojančiuose senoviniuose pastatuose, o ne moderniuose beveidžiuose namuose? Prie iniciatyvos, jei tokia būtų, manau finansiškai prisidėtų ir Amerikos lietuviai, parėmę Valdovų rūmus ir kitus projektus.

Savojo paveldo užsienyje saugojimu užsiima dauguma šalių, o taip pat vykdo kultūrinius mainus. Tai gali būti naudinga net ir ekonomiškai – skatina užsieniečius sužinoti apie tikrą šalies kultūrą, jos sąsajas su jų pačių (šiuo atveju – Amerikos) kultūra, kartu ir atvykti apsilankyti. Nemanau, kad Lietuva čia turi išsiskirti blogąja prasme. Prieš kurdami ką nors nuo nulio pagalvokime – gal už tas pačias ar net mažesnes lėšas galėtume išsaugoti tai, kas jau turi vertę. Juk to, ką buldozeriai sunaikins, nebeatkursime niekada.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Odė pirmajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui – 1990 – 2000 metai

Odė pirmajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui – 1990 – 2000 metai

| 5 komentarai

Viskas prasidėjo 1990 m. kovo 11 d., o gal seniau, kai gimė Sąjūdis. Neregėta tautos vienybė, kai stovėjome Baltijos kelyje ar šimtatūkstantiniuose mitinguose davė vaisių. Paskelbta nepriklausomybė. Jaunai šaliai teko ištverti Rusijos blokadą, kuomet trūko benzino ar karšto vandens, Medininkų žudynes ir pagaliau 1991 m. Sausio 13 d. puolimą, kai žuvo 13 beginklių lietuvių, gynusių svarbiausias Vilniaus vietas. Tuomet atėjo Islandijos pripažinimas, paskui kiti, ir galiausiai 1991 m. nenusisekęs pučas Maskvoje, liepsnojantys balti Rusijos valdžios pastatai – Sovietų Sąjunga žlugo negrįžtamai.

Mus jaudino tolimi karai ir galimybė užsidirbti

Vieno pirmųjų Lietuviškos mafijos tėvų Henriko Daktaro rūmai Užliedžiuose prie Kauno buvo tikras idealas dažnam dešimtojo dešimtmečio pradžioje praturtėjusiajam. Nesvarbu, doram verslininkui ar nusikaltėliui. Tik žmonių galimybės skyrėsi, daug turto pasirodė besąs laikinas ir ne viena pilaitė liko nebaigta statyti.

Vieno pirmųjų Lietuviškos mafijos "tėvų"Henriko Daktaro rūmai Užliedžiuose prie Kauno buvo tikras idealas dažnam dešimtojo dešimtmečio pradžioje praturtėjusiajam. Nesvarbu, doram verslininkui ar nusikaltėliui. Tik žmonių galimybės skyrėsi, daug turto pasirodė besąs laikinas ir ne viena pilaitė liko nebaigta statyti. Patys H. Daktaro rūmai, beje, dabar jau gerokai aptriušę.

Lietuvai jau stojantis ant kojų žinių laidose regėjome karo kančias Bosnijoje, Čečėnijoje. Mums dar nebuvo tas pats ir nuoširdžiai palaikėme dėl nepriklausomybės kovojančias tautas. Vilniuje atsirado Džocharo Dudajevo skveras, Kaune – Čečėnijos aikštė.

Gimė naivus lietuviškas verslas. Purvinose Gariūnų kioskų eilėse arba Kauno Urmo bazėje tūkstančiai pradėjo dirbti sau.

Uždirbtus tūkstančius žmonės kišo į didžiulių nuosavų namų statybas. 1990 – 1995 m. augo nauji rajonai architektūriniu požiūriu mažai vertingų XX a. pilių – Kairėnai Vilniuje ar ties įvažiavimu į Klaipėda nuo Kalotės. Šeimininkai tikėjosi, kad erdviuose kambariuose gyvens ištisos kartos, kaip šimtmečius buvo įprasta: “pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų”… Bet tie pokyčiai, leidę pagaliau teisėtai užsidirbti, pakeitė ir visa kita: vaikai išvykę studijuoti nebegrįždavo. Ką jau kalbėti, kad greiti bankrotai daugybę šitokių statybų įšaldė iki kito dešimtmečio.

Kam nepakako naujam namui skubiai darėsi “euroremontą”. Blokinių daugiabučių nykius fasadus išdabino gausybė įstiklintų balkonų – kiekvienas skirtingais rėmais. Paskui – dar ir palydovinės “lėkštės”.

Į Lietuvos miestų gatves išriedėjo pirmieji vakarietiški automobiliai. Turtingiausi mūsų šalies žmonės važinėjo senais “Ford Sierra” ar “Ford Scorpio”, išmestais viduriniosios klasės vokiečių. Juos į Gariūnus ar Marijampolę uoliai vairavo “varinėtojai”. Kaip ir sunkvežimių vairuotojus juos kartais apiplėšdavo Lenkijos banditai. Pasienyje su šia šalimi Lazdijuose tebesidriekdavo kilometrinės eilės, o į Vokietiją negalėdavai patekti be Šengeno vizos.

Gimė ir mirė lietuviškas masinis reketas

Savivaldybės (dabar - Vinco Kudirkos) aikštėje susprogdintas verslininkas R. Grainys - viena vėlesnių nusikaltėlstamų grupuočių aukų. Nuotraukoje (1995 m.) žiūrovai ir žurnalistai apstoję prabangaus Mercedes nuolaužas.

Savivaldybės (dabar - Vinco Kudirkos) aikštėje susprogdintas verslininkas R. Grainys - viena vėlesnių nusikaltėlstamų grupuočių aukų. Nuotraukoje (1995 m.) žiūrovai ir žurnalistai apstoję prabangaus Mercedes nuolaužas.

Naivų lietuvišką verslą ėmė persekioti lietuviška (su rusišku ar gruzinišku prieskoniu) mafija. Nenugalimomis atrodžiusių grupuočių, kaip Vilniaus Brigada ar Kauno Daktarai, istorijos iki šiol tebėra populiarių knygų temos. Tada reketas atrodė nenugalimas, bet Vilniaus Brigados užsakymu 1993 m. nužudytas žurnalistas Vitas Lingys buvo jam liepto galas. 1995 m. “krikštatėviui” Borisui Dekanidzei įvykdyta mirties bausmė. Į Lietuvą pamažu atėjo saugumas. O mirties bausmės uždraustos, 1998 m. Konstituciniam teismui priėmus labai politinį sprendimą, kurio reikalavo Europos Sąjunga (kartu su prisijungimu prie NATO stojimas į ES buvo didžiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas). Ir 2000 m. geri 80% Lietuvos gyventojų tvirtai pasisakė už mirties bausmes.

Vyko privatizacija. Šimtai tūkstančių tapo savo butų savininkais. Kiti valdžios išdalintus investicinius čekius investavo į verslą: parduotuves, gamyklas. Tada paaiškėjo, kad pasenusių ir neekonomiškų sovietinių gaminių žmonėms tiesiog nereikia. Be to, kas yra “marketingas” nesuvokė nei senoji nomenklatūra, nei naujieji verslininkai. Milžiniškos gamyklos bankrutavo, atsirado nedarbas. Daugiausiai žmonių pinigų nusinešęs 10 dešimtmečio verslininkas Gintaras Petrikas apleidęs savo žlungančios EBSW grupės supirktas gamyklas ir pabėgo į JAV. Dar daugiau pinigų nusitempė dviem galingom bangom bankrutavę kaip grybai po lietaus suvešėję bankai: garsioji “Sekundė”, “Litimpex”, “Akcinis inovacinis” ir aibė smulkesnių. Tais laikais mažai kas susigaudė ir vakarietiškame versle, ir paskolų teikime, ir politikoje, bet patirtis pamažu atėjo.

Garsioji “Sekundės” banko televizinė reklama “Reikia pinigų? Pinigų yra” jau gerokai vėliau humoristinėje laidoje išrinkta “dešimtmečio reklama”. Ir daugiau naivių reklamų tada užplūdo naujai užgimusios komercinės televizijos eterį (Amerikos lietuvės Liucijos Baškauskaitės įsteigtosios “Tele 3” ar “Litpoliinter”), komercinių dienraščių dar vis nespalvotus puslapius. Televizijos geriausiuoju vakaro laiku teberodė animaciją “vaikams prieš miegą” (tik jau japonišką ir amerikietišką, nebe rusišką) ir muilo operas. Dėl įvairių Marijų arba Santa Barbaros peripetijų kvaišo, jas aptarinėjo, ne vien namų šeimininkės. Taip nauja visa tai buvo.

Klestėjo kriminalų laidos kaip “Kruvinoji banga”, ir garsusis “Lietuvos ryto” penktas puslapis. Tebebuvo leidžiama rodyti lavonus ir net kiosko vitrinoje nuo kriminalinės “Akistatos” viršelio retsykiais žvelgdavo koks neatpažintas skenduolis.

Godžiai rijome išsvajotą žodžio ir verslo laisvę

Grupės Pompa 1995 m. albumo viršelis dvelkia noru kuo labiau išnaudoti žodžio laisvę, dar neseniai uždraustą. Tai - vienas paskutinių panašių albumų, kurie tapo labai populiarūs ne tik įvairiose pogrindinėse subkultūrose. Vėliau dauguma dešimtojo dešimtmečio radikalių tekstų kūrėjų, kaip SEL ar XXL Junior, baigė specialiai šokiruoti.

Grupės "Pompa" 1995 m. albumo viršelis dvelkia noru kuo labiau išnaudoti žodžio laisvę, dar neseniai uždraustą. Tai - vienas paskutinių panašių albumų, kurie tapo labai populiarūs ne tik įvairiose pogrindinėse subkultūrose. Vėliau dauguma dešimtojo dešimtmečio radikalių tekstų kūrėjų, kaip SEL ar XXL Junior, baigė specialiai šokiruoti.

Centrinėse miestų gatvėse (tarp gausybės apleistų, sovietų valdžios lengva ranka “avariniais” paskelbtų ir likimo valiai paliktų senovinių pastatų) duris atvėrė garsių prekės ženklų parduotuvės. Įkandin sekė nauji restoranai, kaip “Ritos slėptuvė” ir (pagaliau) legendinis vakarietiško gyvenimo simbolis “McDonald’s”. Tada “Big Mac” buvo prie brangesnių patiekalų visame Vilniuje, o “McDonald’s” aplankė net Alanas Ostinas, rašydavęs restoranų apžvalgas į spaudą. Čia jau klientas buvo visada teisus ir pardavėjai ėmė lengvai šypsotis užuot plūdęsi – kitaip nei sovietiniuose gastronomuose ar valgyklose su balomis ant grindų (pastarieji vienas po kito užsidarė). Atsiradus didelei pasiūlai užmarštin nukeliavo deficitai ir kilometrinės eilės.

Pinigų svarba nusvėrė socialistinę asmeninių pažinčių svarbą ir senoji sovietinė “nomenklatūra” labai iš lėto, bet negrįžtamai smuko (tas procesas, tiesa, dar galutinai nesibaigė).

Atsirado žodžio laisvė. Ir dainos ją atspindėjo, kaip pirmieji Lietuvos reperiai “Pompa” ar, paskui, SEL, kurių audiokasetėse netrūko keiksmažodžių. Naujosios žvaigždės tik papildė, bet nepakeitė Povilaičio, Lemano, Hiperbolės ar Foje, tebegirdimų ir sveikinimų koncertuose.

Pasirodė pirmosios savitarnos parduotuvės: “Naktigonė”, “Iki”, “Pas Juozapą”. Savitarna lietuviams buvo tokia beprotiška, kad koncepciją pasiūlę prancūzų brolių Ortizų, įsteigusių “Iki” tinklą, atstovai, gal 1995 m. davė interviu televizijai įrodinėdami, kad, jų nuomone, visų prekių tikrai niekas neišvogs. Neišvogė.

Sužinojome, kas tas kompiuteris, nors nesupratome, kam jis reikalingas

Toks 1990 m. IBM kompiuteris kainavo brangiau, nei dabar atsieina galingas tinklo serveris. Asmeniniai kompiuteriai ilgainiui pigo, bet nešiojami kompiuteriai visą dešimtąjį dešimtmetį net Vakaruose išliko prieinami tik turtingiesiems.

10 dešimtmetis buvo kompiuterijos aušra. Apie 1995 m. pigus asmeninis kompiuteris tebekainavo per 10 000 litų (jo kietojo disko talpa buvo keli šimtai megabaitų, o procesoriaus dažnis – gal 20-40 MHz). Kainos vis krito ir krito, įgalindamos juos įsigyti vis daugiau žmonių. Populiarėjo kompiuteriniai žaidimai. Gal 1994 m. Vilniuje, Latako gatvėje, atsidarė pirmoji kompiuterinių žaidimų parduotuvė. Legalių, angliškų, su didelėmis dėžėmis ir spalvingomis instrukcijomis.

Tuomet turgus užplūdo piratai su 30 Lt kainuojančiais diskais (vėliau pigo iki 25 Lt, 20 Lt, 16 Lt). Legalieji užsidarė. Net Vilniaus senamiesčio širdyje veikė viešos piratinių žaidimų krautuvėlės. Į kryžiaus žygį prieš piratus pakilusios kompanijos patikrinimais ir baudomis kokiais 1998 m. išgujo nelegalius Windows’us ir Office’us iš rimtų įmonių, bet dažno lietuvio asmeniniame kompiuteryje nieko legalaus iki šiol nė su žiburiu nerasi.

Visą 10 dešimtmetį prieš asmeninius kompiuterius vyravo žaidimų kompiuteriai, tokie kaip Žiliton su savo geltonosiomis disketėmis. Klestėjo žaidimų automatų salonai su 5 – 10 metų senumo japoniškais įrenginiais. Vilniuje vienas įsikūrė Gedimino pr. vietoje Bingo namų: po trumpo atolydžio azartiniai žaidimai Lietuvoje vėl buvo uždrausti. Dabar ten stovi Novotel Flagman viešbutis.

Politikoje niekad neišrinkdavome tos pačios partijos du kartus

LDDP agitacija prieš 1996 m. rinkimus. Šiuose rinkimuose buvusioji valdančioji partija patyrė triuškinantį pralaimėjimą ir vėliau tapo Socialdemokratais.

LDDP agitacija prieš 1996 m. rinkimus. Šiuose rinkimuose buvusioji valdančioji partija patyrė triuškinantį pralaimėjimą ir vėliau tapo Socialdemokratais.

Valdžios scenoje tvirtai švytavo “politinė švytuoklė”. 1992 m. žmonės nušlavė iš Seimo Sąjūdžio didvyrius ir grąžino ten buvusius komunistus (LDDP), o pirmuoju atkurtosios šalies prezidentu tapo buvęs komunistų partijos pirmininkas Algirdas Brazauskas. Mat stebuklų, kurių ne vienas laukė, 1990-1992 m. neįvyko: dešimtmečius stekenta ekonomika per kelis metus niekaip negalėjo pavyti Vakarų Europos (nepasivijo ir dabar, 2011 m.).

Bet stebuklų nepadarė ir LDDP ir štai 1996 m. valdžion grįžo Landsbergio pasekėjai, besivadinantys Tėvynės Sąjunga, o prezidentu 1997 m. išrinktas Amerikos lietuvis gamtosaugininkas Valdas Adamkus, nė dienos nepragyvenęs pokarinėje “tarybinėje Lietuvoje”. 1996 m. Seimo rinkimai buvo paskutiniai, kuriuose nugalėjusi partija surinko absoliučią balsų daugumą. Paskui užgimė mažų partijų ir partijėlių, kiekviena jų aplink savą lyderiuką, tokį kaip Artūras Paulauskas, pralošęs Adamkui 1997 m. rinkimus. Partijų skaičius buvo atvirkščiai proporcingas ateinantiems prie balsadėžių rinkėjams: jų aktyvumas buvo beveik 80% 1993 m. ir vos viršijo 50% 2000 m.

Lūžiu tapo kokie 1995-1996 m. revoliucija baigėsi: privatizacija įvyko, gražūs litai pakeitė rublių, ir gyvūnėliais išdabintų “vagnorėlių” šūsnis, ir net butų ar automobilių kainos vis rečiau nurodinėtos JAV doleriais. Negabieji griuvo, o stiprieji liko tvirtėti. Toliau jau buvo ramus augimas. Laukinį kapitalizmą su socializmo nuosėdom pamažu keitė tobulesnė sistema. Kilo atlyginimai, pensijos, mokyklų bei ligoninių finansavimas. Tik per 1999 m. krizę buvo lengvas krestelėjimas.

Užuot pirkę turguose ėjome į prekybos centrus ir vėl atradome kiną

Dešimtąjį dešimtmetį Lietuvos didmiesčių senamiesčiai tebebuvo labai apgriuvę. 1996 m. nuotraukoje esantis pastatas - dabar Artis viešbutis.

Dešimtąjį dešimtmetį Lietuvos didmiesčių senamiesčiai tebebuvo labai apgriuvę. 1996 m. nuotraukoje esantis pastatas - dabar Artis viešbutis.

1995 metais dar nebuvo prekybos centrų. Apsipirkdavome turguose ir mugėse, kartais vykdavusiose Vilniaus Sporto rūmuose ar Litexpo, ar daugybėje ištuštėjusių kino teatrų, kurių sovietmečiu pagal Lenino frazę “Visų menų menas yra kinas” pristatyta gerokai daugiau, nei reikėjo žmonėms. “Vilniaus prekyba”, vėliau virtusi “Maxima”, tebeturėjo tik dvi parduotuves Naugarduko gatvėje Vilniuje; “Norfa” – parduotuvėlę Lakūnų gatvėje.

1997 m. atsidarė pirmoji Maxima Pašilaičiuose, paskui 1998 m. – Mindaugo Maxima su automobilių aikštele ant stogo. Tada “Hyper Maxima” Klaipėdoje ir galiausiai Vilniaus “Akropolis”, pirmasis tikras Lietuvos prekybos centras, su ledo arena. Jis traukė žmones iš visos Lietuvos ir Baltarusijos.

Įrengtas Akropolyje ir kino teatras. Apie 1997 m. kinas Lietuvoje atgimė: dar veikiantys kino teatrai (“Lietuva”, “Vingis”, “Vilnius”, po to ir kitų miestų) ėmė masiškai statyti “Dolby Surround” garso techniką bei naujas kėdes ir susigrąžino klientus nuo televizorių ekranų (prie kurių jie žiūrėdavo rusiškai įgarsintas videokasetes iš artimiausios videonuomos).

“Kino teatrai” paskui virto tiesiog “kinais”, “masinio informavimo priemonės” tapo “žiniasklaida”, “hamburgeriai” – “mėsainiais”, “multiplikaciniai filmai” susigrąžino senąjį vardą “animacija”. Kalba paprastėjo ir lietuviškėjo vedama kalbos komisijos. Nyko rusiškas žargonas: 2000 m. jaunimas jau ne kiekvieną V. Kernagio dainos “Kansaras” žodį suprasdavo. Bet su anglicizmais kalbininkų laukė sunki kova: “printeris” tapo “spausdintuvu”, bet “skaneriui” nei “skaitytuvas”, nei “skaitlys” neprigijo.

Apleistieji senamiesčiai gražėjo, apsilaupiusios sienos gražiai nudažytos. Laisvos rinkos sąlygomis butai ir pastatai čia tapo brangiausiais, todėl “avariniai namai” bemat supirkti ir dauguma jų restauruota. Ten įrengta daug viešbučių, nes barokines Vilniaus bažnyčias atrado vakarų turistai. Vokiečių memelanderiai tuo tarpu grįždavo apžiūrėti gimtinės Klaipėdos.

Keliavome iš didžiausio Pabaltijo oro uosto

Vilniaus oro uostas rekonstruotas 1993 m. pristačius naują stiklinio fasado terminalą. Tai - pirmasis tokio masto projektas, suprojektuotas ir įgyvendintas nepriklausomoje Lietuvoje ir pirmoji modernios architektūros kregždė.

Vilniaus oro uostas rekonstruotas 1993 m. pristačius naują stiklinio fasado terminalą. Tai - pirmasis tokio masto projektas, suprojektuotas ir įgyvendintas nepriklausomoje Lietuvoje ir pirmoji modernios architektūros kregždė. Po dar vienos rekonstukcijos 2007 m. šio pastato nebesimato - iš vienos pusės jį užstoja sovietinis, iš kitos - 2007 m. Vilniaus oro uosto korpusas.

Dar 1993 m. tie patys Ortizai išleido pirmuosius kelionių vadovus “Vilnius in your pocket”. Sėkmė buvo didžiulė ir tokie patys įvairiakalbiai periodiniai leidiniai 2000 m. jau leisti daugybėje Rytų Europos didmiesčių. Šmaikštus stilius kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Sovietų propagandos. Štai labiausiai sovietmetyje “pasilikusias” įstaigas “in your pocket” žymėjo Lenino galvomis.

Vakariečiai atrado Lietuvą, o lietuviai – užsienį. Dingo visi sovietiniai keliavimo barjerai ir įsisteigė gausybė kelionių agentūrų, siūlančių savaitgalius Romoje ir Londone, savaites Turkijoje. Užsakomieji raudonai balti “Lietuvos avialinijų” orlaiviai skrido į Antaliją ar Kiprą (reisu Vilnius-Burgasas-Larnaka-Dubajus). Sovietinių Tu-134 iškart atsisakyta, o Jak-42 pamažėle keitė Boeing 737-200, vėliau Boeing 737-300. “Lietuvos avialinijos” tebebuvo didžiausia Baltijos šalyse oro bendrovė, Vilnius – svarbiausias regiono oro uostas. LAL piltous siuntė apmokymams už Atlanto, kad šie galėtų pilotuoti didžiuosius orlaivius, jau netrukus turėjusius raižyti dangų reisu Vilnius-Čikaga. Iš Kauno tebeskraidė dar viena valstybinė aviabendrovė “Aviakompanija Lietuva”, visus reisus dariusi su tarpiniu tūpimu Palangoje.

Latviams išvis nesisekė: jų Aerofloto dalis “Latavia” 1995 m. bankrutavo, o naujai įsteigtasis “Air Baltic” net neturėjo lėktuvų, galinčių pasiekti Paryžių, Amsterdamą ar Londoną. Rygos oro uostas atsiliko ir nuo Vilniaus, ir nuo Talino.

Ant žemės privatūs autobusai vis labiau nukonkuravo valstybinius geležinkelius. Šie liko prie pelningo krovinių verslo, o keleivių maršrutus kasmet karpė: štai nebeliko Didžiasalio, Adutiškio ir Druskininkų, į kuriuos tekdavo važiuoti per Baltarusiją, štai ir Utenos, ir Alytaus, mat šių miestų stotis sovietai buvo iškėlę į keleiviams nepatogius priemiesčius, pagaliau paskutinis sovietinis lokomotyvas (kitokių dar nebuvo) atpūškavo į Tauragę, mat iš jos nebuvo tiesaus geležinkelio į jokį didmiestį, išskyrus Šiaulius.

Mažytį lietuvišką internetą žinojo tik technologijų fanai

Quake - bene pirmasis masiškai išpopuliarėjęs asmeninio kompiuterio žaidimas Lietuvoje. Jam anuomet buvo paskirtas vienas geresnių ir informatyvesnių Lietuvišojo interneto tinklapių, seniai numiręs quake.lt , o pirmosiose kompiuterinėse vykdavo Quake turnyrai

Quake (sukurtas 1996 m.) - bene pirmasis masiškai išpopuliarėjęs asmeninio kompiuterio žaidimas Lietuvoje. Jam ~1999 m. buvo paskirtas vienas geresnių ir informatyvesnių Lietuviškojo interneto tinklapių, seniai numiręs quake.lt , o pirmosiose kompiuterinėse vykdavo Quake turnyrai.

Internetas (šis žodis anuomet rašytas iš didžiosios raidės) 1995 – 1999 m. tebebuvo kūdikystėje. Nebent darbe buvo galima prisijungti. Per lėtą telefono liniją, spaudžiant “Connect” prieš darbą ir “Disconnect” po jo (apie lietuvių kalbą monitoriuje sunkiai galėjai ir svajoti).

Interneto puslapius, tokius paprastus ir mėgėjiškus šiandienos akimis, turėjo tik didžiosios kompanijos ir keli šimtai kompiuterių mėgėjų, o 1999 m. visų lietuviškų tinklapių katalogas tilpo nedidelėje “Smaltijos” išleistoje knygelėje. Tais pačiais metais parsisiųsti 1 MB trukdavo 20 minučių. Daugybė žmonių kompiuterį (net ir asmeninį) suvokė kaip skirtą vien “vaikų žaidimams”. Apie tinklo interaktyvumą, komentarų rašymą ar socialinius tinklus mąstė nebent futuristai.

Tebebuvo neįsivaizduojama, kad mokytojas moksleiviui leistų referatą suvesti kompiuteriu. JAV nuomonė buvo jau visai kita – štai net 1994 m. žaidimą-šaudyklę Doom II amerikiečių kariuomenė panaudojo jūrų pėstininkus mokyti komandinės kovos.

Su anuometinės kompiuterijos menkumu susidūriau ir rašydamas šį straipsnį. Iki pat šiandien internete nėra, pavyzdžiui, nė vienos anuomet šitokio populiaraus žaidimo “Taip ir ne”, į šlovę išsviedusio Arūną Valinską, nuotraukos. Taip pat “pamirštos” ir kitos to meto TV programos, sensacijos, tada spindėjusios “žvaigždės”.

Lietuvius suartino krepšinis ir mobilusis ryšys

Pranešimų gavikliai - turbūt vienintelė technologija, kuri Lietuvoje ir paplito, ir nunyko dešimtajame XX a. dešimtmetyje.

Pranešimų gavikliai - turbūt vienintelė technologija, kuri Lietuvoje ir paplito, ir nunyko dešimtajame XX a. dešimtmetyje.

Kitos komunikacijos plėtojosi sparčiau. Mobilieji telefonai, 10 dešimtmečio pradžioje atėję į turtingiausiųjų verslininkų kišenes (minutė pokalbio kainuodavo toli gražu ne vieną ir ne du litus), 2000 m. jau pradėjo skverbtis į moksleivių kuprines. NMT tinklą pakeitė koduotas GSM, jis padengė visą šalį, o paslaugos teikėjų “Omnitel”, “Bitės” konkurencija mažino kainas. Bet 10 dešimtmetį jiems iššūkį dar metė Neltės pranešimų gavikliai: įtaisai, kuriais galėjai tik priimti žinutes, kito žmogaus balsu sudiktuotas operatorei. Tokie kainuodavo ir po kelis šimtus litų, bet už mobiliuosius vis vien pigiau. Visgi visą 10 dešimtmetį dažniausiai bendravome laidiniais telefonais ir nuoširdžiai nerimavome, kai 1999 m. “Lietuvos telekomą” privatizavo suomiai ir švedai, o skambučiai į tą patį miestą pirmąsyk buvo apmokestinti.

Iš užsienio į Lietuvą ėmė plaukti ir kitos investicijos. Nebe iš Amerikos lietuvių, vedinų tėvynės ilgesio. Nebe vien kontraversiškos privatizacijos, kaip “Mažeikių naftos” pardavimas “Williams” 1999 m., į plačiąją politinę areną išsviedęs Rolandą Paksą. Štai laidų gamyklą “Yazaki” Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje pasistatė japonai.

Iš vakarų ėmė atvykti ir muzikos žvaigždės, FBI kompanijos vežtos į Sporto rūmus, Vingio parką. Iš pradžių tik gerokai prigesusios, vėliau – ir tebespindinčios, kurių dainas tebesuko “M-1” ir “Radiocentras”.

Tajusas Ednis, Entonis Būvis - paskui linksniavo visa Lietuva. Kaip ir mecenato Kalmanovičiaus pavardę, jau po daugelio metų nužudyto Maskvoje.

Kauno Žalgirio triumfas 1999 m. FIBA Eurolygoje. Jo legionierių vardus: Tajusas Ednis, Entonis Būvis - paskui linksniavo visa Lietuva. Kaip ir mecenato Kalmanovičiaus pavardę, jau po daugelio metų nužudyto Maskvoje.

Visą 10 dešimtmetį tautą vienijo krepšinis. 1992 m. Barselonoje laimėjome bronzą įveikę NVS komandą ir parodėme pasauliui, kas ta Lietuva. 1995 m. keikėme teisėjus, kad jie atėmė Europos čempionato auksą ir atidavė tradiciniams važovams Jugoslavams. 1996 m. Atlantoje – vėl bronzos medalis. Pagaliau 1999 m. grupės ŽAS dainos “Eurolyga-ga” ritmų lydimas Kauno “Žalgiris” triumfavo dar vis FIBA valdomoje “Eurolygoje” prieš daug turtingesnį Bolonijos “Kinder”.

2000 metai: Atėjome į Vakarus ir naują amžių

Vilniaus dangoraižių rajonas - pirmasis Lietuvoje. Čia įsikūrė ir Vilniaus savivaldybė, vedama A. Zuoko. Vėliau modernios statybos atėjo ir į kitus miestus.

Vilniaus dangoraižių rajonas - pirmasis Lietuvoje. Čia įsikūrė ir Vilniaus savivaldybė, vedama A. Zuoko. Vėliau modernios statybos atėjo ir į kitus miestus.

10 dešimtmetis baigėsi pompastiškai, nes jo pabaiga sutapo su naujojo tūkstantmečio pradžia. Vilniuje pirmąsyk įsižiebė “aukščiausia pasaulio kalėdų eglė” – televizijos bokštas.

2000 metais dešiniajame Neries krante augo gelžbetoniniai naujojo dangoraižių kvartalo karkasai, kur paskui persikėlė ir pati Vilniaus savivaldybė. Modernumo šalininkai įveikė architektus norėjusius Vilnių palikti sostine be stiklinių aukštuolių. Spindinti Europos aikštė ir Konstitucijos prospektas niekuo nebenusileido analogiškiems vakarų centrams.

Tais pačiais 2000 metais Estijos kompanija “Delfi” užgrobė tuomet populiariausią Lietuvos interneto svetainę Online.lt, įsteigtą entuziasto Vlado Palubinsko. Palubinskas laimėjo teismą, bet Delfi.lt spėjo išpopuliarėti ir tapo naujaisiais Lietuvos tinklo vartais. Taip internetas iš laisvalaikio hobio Lietuvoje virto stambiu verslu.

2000 metais atsidarė pirmasis tikras prekybos centras Akropolis, maždaug 2000 metais vaizdo kasetes parduotuvių lentynose iš lėto ėmė stumti DVD.

Ir pagaliau 2000 metų rudenį Sidnėjaus olimpiadoje Lietuvos krepšinio rinktinė pralaimėjo JAV “Dream team” 7 taškų skirtumu, o pusfinalyje galynėjosi kaip lygi su lygia, ir tenusileido 2 taškais. Europos krepšinis pasivijo Ameriką.

O 2000 m. sezono LKL čempionu pirmąsyk tapo Vilniaus “Lietuvos rytas”, pabaigęs Kauno hegemonijos dešimtmetį. Vilniečiai gatvėse sveikino vieni kitus, mygo automobilių klaksonus, o kauniečiai liūdėjo. Pirmąsyk po 1990 m. emocijos dėl krepšinio skirtingose Lietuvos dalyse skyrėsi šitaip smarkiai.

Atėjo naujas dešimtmetis ir naujas amžius. 2001 m. gyventojų surašymas parodė, kad gyventojų sumažėjo nuo 3,65 milijono iki 3,5 milijono. Tačiau dauguma išvykusiųjų buvo rusai – kariai ir karininkai, buvę sovietų valdininkai arba tiesiog norintys gyventi istorinėje tėvynėje.

Lietuvių ir lenkų skaičius mažai tepakito. Masinė emigracija prasidėjo tik po stojimo į ES. 10 dešimtmetyje buvo aktyvūs žaliųjų kortelių loterijų dalyviai, o JAV ambasada baimindamasi nelegalių imigrantų atmesdavo pusę vizų prašymų, bet teišvyko keliasdešimt tūkstančių, o Vakarų Europa dar šitaip netraukė. Tebeturėjome viltį, suverenią savo šalį.

Žvelgiant atgal į 10 dešimtmetį atrodo, kad iki 90% tuomečių pokyčių buvo į gerą: 2000 m. buvo daugeliu požiūriu geresni tiek už sovietinę erą, tiek už nusikaltimų kupinus 1995 m.

Deja, apie vėlesnį dešimtmetį (2000 – 2010 m.) to pasakyti negalėčiau. Bet gal po dar 10 metų viskas atrodys kitaip, todėl ir pastarojo dešimtmečio apžvalgą atidėkime 2021 metams.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Bankai tūkstančio ir vienos nakties stiliumi

Bankai tūkstančio ir vienos nakties stiliumi

| 0 komentarų

Šis mano straipsnis spausdintas Panevėžio laikraštyje “Babilonas” 2010 m. Pasirašytas Agavaro Kabanderio slapyvardžiu.

Jeigu keliavote po musulmoniškas šalis, turbūt nesykį matėte užrašą „Islamic bank” – „Musulmoniškas bankas”. „Musulmoniška santuoka”, „Musulmoniška malda” – turbūt suprantami dalykai, juk ir Krikščionių kultūroje šitą turime. Bet musulmoniški bankai?!

Musulmonams savų bankų reikia todėl, kad Islamas draudžia palūkanas. Tad ir padėti indėlį, ir paimti paskolą iš įprastinio banko musulmonams negalima. Juk arba teks pačiam imti palūkanas (už indėlį), arba jas mokėti (už paskolą).

Musulmonai laiko, kad yra neteisinga reikalauti iš žmogaus (arba institucijos) grąžinti daugiau pinigų, nei paskolinta. Juk tokiu atveju skolintojas gautų pelną vien todėl, kad turi pinigų, kuriuos gali paskolinti – tai draudžiama. Uždirbti dorai musulmonas gali dirbdamas (mainydamas laiką į pinigus) arba prisiimdamas riziką (pavyzdžiui, versle). O jeigu iš anksto sutariama, kiek bus sumokėta palūkanų, rizikos skolintojui nebūtų.

Tad musulmoniški bankai veikia kitaip. Bankas skolina pinigus verslininkams ne už palūkanas, bet už būsimo pelno dalį. Pats bankas už indėlius irgi moka ne palūkanas, o pelno dalį, kuri priklauso nuo to, kaip bankui seksis skolinti. Tai yra, ir indėlininkas, ir bankas, prisiima dalį rizikos. Jeigu verslininkas pelno negaus, jis neprivalės ne tik mokėti palūkanų, bet ir apskritai grąžinti atitinkamos kredito dalies bankui. Rizikuoja ir indėlininkai – juk prastai savo verslą vykdantis bankas irgi grąžins mažiau pinigų indėlininkams.

Prasiskolinti tiek, kad reiktų visą gyvenimą mokėti skolas, tokioje sistemoje sudėtinga – patyrus nuostolių, mažės ir skolos. Aišku, yra ir kita pusė: jeigu investavę skolintus pinigus uždirbsite didelį pelną, teks juo dalintis – taigi, atiduoti daugiau, negu įprastinėje bankininkystėje, kur palūkanos iš anksto sutartos. Be to, musulmoniški bankai, suvokdami riziką, nėra linkę dalinti paskolų „į kairę ir į dešinę”. Kai kurie ekonomistai teigia, kad tai gerai, nes taip išvengiama ekonomikos perkaitimo.

Gali kilti klausimas – jeigu riziką prisiima bankas, tai ar dorai tada uždirba pasiskolinęs verslininkas? Iš tikro verslininkas tik dalinasi riziką su musulmonišku banku. Visų pirma, pagal susitarimą su banku jis gali privalėti kartu su skolintomis lėšomis investuoti ir savo pinigų, kuriais jau rizikuos tik pats. Be to, jis rizikuoja savo darbu. Jeigu verslininkas metus stengsis išvystyti verslą, ir tai nepavyks, verslininkas, galima sakyti, neteks metų darbo – savo laiko. O dirbti (stengtis išvystyti verslą) verslininkas įsipareigoja pagal sutartį su banku.

Beje, ir tradiciniai bankai skolindami kažkiek rizikuoja. Juk gali būti, kad pasiskolinusi įmonė subankrutuos. Ypač tai pasimatė per dabartinę krizę, kuomet kai kurie „verslininkai” pradėjo nusikalstamai privedinėti savo įmones prie bankroto vien tam, kad nereikėtų grąžinti skolų – kai tuo tarpu visą tų įmonių turtą pasilikdavo sau. Tačiau vakarietiškoje sistemoje bankas patiria nuostolių tik dėl skolininko nusikalstamų veiksmų, arba jeigu skolininkui verslas nesiseka absoliučiai (taip, kad lemtų tikrą bankrotą). Tuo tarpu musulmoniškoje bankininkystėje skolininkui, kurio verslas nepasisekė, nereikia apgaudinėti tam, kad išvengti prasiskolinimo.

Musulmoniška bankininkyste turi teisę naudotis ne vien musulmonai. Tačiau tokie bankai negali prisidėti prie veiklų, kurias draudžia Islamas: pavyzdžiui, lošimų verslo. Tiesa, po pavadinimu „Musulmoniškas bankas” kartais slepiasi institucijos, kurios nesilaiko Islamo principų – skolina nemoraliais laikomiems verslams, ima palūkanas, tik kitaip pavadintas. Tačiau jeigu tokios veiklos paaiškėja, tai gali sukelti skandalą ir musulmonų klientų praradimą.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Miestas be įstatymų

Miestas be įstatymų

| 0 komentarų

Šis mano straipsnis buvo išspausdintas “Lietuvos ryto” priede Panevėžiui “Babilonas”, 2008 m.:

Miestas, kuriame negalioja beveik jokie įstatymai. Tankiausiai apgyvendinta pasaulio teritorija. Vieta, kur vietoje gatvių – siauri koridoriai, o saulę daug kur galima išvysti nebent nuo namų stogų. Tai – ne mokslinės fantastikos kūrinio detalės: tokia vieta iš tikrųjų egzistavo dar prieš porą dešimtmečių. Tai – vadinamasis Kauluno aptvertasis miestas Honkonge.

Paskutiniaisiais savo gyvavimo metais – 1990-aisiais – šis nedidelis rajonas iš tolo priminė didžiulių aptrupėjusių bendrabučių kvartalą. Tačiau geriau įsižiūrėjus jis buvo nepanašus į jokį kitą miesto rajoną. Visų pirma jau tuo, kad tarp namų čia nebuvo ne tik aikščių ar skverų, bet net ir gatvių, mat šios jau seniai buvo užstatytos ir paverstos koridoriais. Galima sakyti, „miestą” iš tikrųjų sudarė vienas didžiulis pastatas. Kitaip buvo sunkiai įmanoma – juk vos 2,4 hektaro dydžio žemės lopinėlyje čia glaudėsi net 50 tūkstančių žmonių! Tai reiškia, kad kiekvienam Kauluno aptvertojo miesto gyventojui teko vos po 2 kvadratinius metrus žemės. Palyginimui, Panevėžyje gyvena 114 tūkstančių žmonių, tačiau miestas užima 5200 hektarų žemės. Kas gi traukė tūkstančius atvykėlių kurtis Kauluno aptvertajame mieste, statytis papildomus aukštus prie ir taip perpildytų bei nugyventų pastatų, spaustis ankštuose kambarėliuose be langų ir patogumų, vaikščioti šiukšlinų koridorių labirintais bei nuolat klausyti iš greta esančio vieno didžiausių Azijos oro uostų kylančių lėktuvų triukšmo?

Tai – įstatymų nebuvimas. Ši teritorija faktiškai nepriklausė jokiai valstybei, nors ir buvo netoli turtingo didmiesčio – Honkongo – širdies. Taip atsitiko dėl ypatingų istorinių aplinkybių. 1898 metais Kinija 99 metams išnuomavo šias žemes Didžiajai Britanijai, kuri jas prijungė prie Honkongo kolonijos. Tačiau Kauluno aptvertasis miestas, nors ir iš visų pusių apsuptas britams išnuomotų žemių, liko Kinijai. Tuo metu tai buvo paprastas įtvirtintas miestelis, kuriame gyveno 700 žmonių. Be savo ypatingo politinio statuso tada jis niekuo neišsiskyrė.

Garsiausias Kauluno aptvertojo miesto gyvavimo etapas atėjo po antrojo pasaulinio karo. Karo metu Honkongą okupavę japonai sugriovė įtvirtintą miestelį bei iškeldino jo gyventojus. Pokariu į ištuštėjusią, tačiau Kinijai tebepriklausančią, žemę ėmė keltis atvykėliai (tiek honkongiečiai, tiek pabėgėliai iš Kinijos) ir statyti naujus daugiabučius namus, verstis verslais, kurie Honkonge buvo nelegalūs. Honkongo įstatymai čia negaliojo, mat žemės britams nepriklausė (bandymai iškeldinti nelegalius gyventojus sulaukė Kinijos protestų). Tuo tarpu Kinija, kurioje vyko pilietinis karas, o vėliau įsigalėjo komunistai, tvarkos palaikyti irgi nebandė. Realią valdžią aptvertajame mieste netruko paimti vietinė kinų mafijos grupuotė. Tačiau 1973 – 1974 metais Honkongo policija ją likvidavo. Po šios vienkartinės intervencijos britai savo įtaką aptvertajame mieste vėl apribojo. Nebelikus mafijos valdžios ten sugužėjo gausybė naujų žmonių. 1971 metais čia gyveno 10 tūkstančių gyventojų, po dešimties metų – jau 30 tūkstančių, dar po dešimtmečio – 50 tūkstančių. Nedidelis kvartalas virto savotišku žmonių pilnu skruzdėlynu. Pastatais buvo užstatytas beveik visas teritorijos plotas.

Ką dirbo Kauluno aptvertojo miesto gyventojai? Be abejo, klestėjo viešnamiai, narkotikų verslas, lošimų namai. Tačiau svarbūs pajamų šaltiniai buvo ir šiaip legalūs verslai – Kauluno aptvertojo miesto verslininkai galėjo naudotis tuo, kad čia nebuvo jokių mokesčių, reikalavimų prekių ir paslaugų kokybei, darbų saugai ar darbuotojų kvalifikacijai. Dėl to jie galėjo sėkmingai konkuruoti su kitur įsikūrusiais verslininkais mažesnėmis kainomis. Aptvertajame mieste dirbo daug stomatologų (arba bent jau jais apsiskelbusiųjų), veikė šunienos restoranai, įvairios gamyklėlės. Reikėjo aptarnauti ir pačius miesto gyventojus, tad buvo ir parduotuvių bei visų kitų įstaigų, esančių bet kuriame kitame rajone.

Negalima teigti, kad britai aptvertajame mieste neturėjo jokios įtakos. Be jau minėto tūkstančių policininkų reido prieš mafiją būta ir kitų reidų, vykdytas ribotas patruliavimas tvarkai palaikyti, mieste dalinta labdara, imtasi ribotų iniciatyvų tam tikrai infrastruktūrai sukurti. Pavyzdžiui, įvestas vandentiekis – iki tol vanduo buvo tiekiamas iš maždaug 70 įvairiose miesto vietose išgręžtų šulinių. Egzistavo ir tam tikri minimalūs reikalavimai statybai – dėl Honkongo oro uosto artumo pastatai negalėjo būti didesni nei keturiolikos aukštų. Vis dėlto šios ribotos įtakos nė iš tolo negalima palyginti su realia valdžia.

Viskas pasikeitė 1984 metais kuomet, artėjant Honkongo naujųjų teritorijų nuomos laikotarpio pabaigai, Kinija ir Didžioji Britanija susitarė dėl Honkongo perdavimo Kinijai 1997-aisiais metais. Kauluno aptvertąjį miestą susitarta nugriauti – tai turėjo padaryti britai. 1991 – 1992 metais iškeldinti gyventojai (jiems buvo kompensuota), o 1993 metais aptvertasis miestas nugriautas. Vietoje jo įkurtas parkas, kuriame paliktas ir vienas miesto pastatas.

Kauluno aptvertasis miestas iki šiol vertinamas nevienareikšmiškai. Nors didelei daliai žmonių jis atrodo buvusi savotiška visuomenės kloaka, vertikaliai išsidėstęs lūšnynas, kuriame tūkstančiai spraudėsi antisanitarinėmis sąlygomis, kiti šį miestą romantizuoja akcentuodami jo gyventojų laisvę. Kaip ten bebūtų, Kauluno aptvertasis miestas keliasdešimt metų egzistavo kaip unikali vieta, panašios į kurią pasaulyje nebuvo ir nėra. 

Nuotraukos (iš išorės) ir daugiau informacijos: http://www.doobybrain.com/2008/05/01/my-father-lived-in-kowloon-walled-city/

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,