Išskleisti meniu

Straipsniai

Lietuva – Rytai, Vakarai, Šiaurė ar Pietūs?

Lietuva – Rytai, Vakarai, Šiaurė ar Pietūs?

| 0 komentarų

Ginčai, ar Lietuva yra “Rytų”, ar “Vakarų”, o gal Šiaurės Europos ar Pietų Europos šalis dažnai būna karšti. Ir visi jų dalyviai paprastai teisūs. Mat sąvokos “Rytai” bei “Vakarai” populiariojoje sąmonėje įgijo labai daug galimų reikšmių. Kai diskusijose žmonės tuos pačius žodžius vartoja skirtingomis reikšmėmis ir kyla nesutarimai. Dažnos reikšmės yra šitos – ir pagal jas Lietuva priklauso skirtingiems regionams:

1.”Vakarai” – visą XX a. kapitalistinėmis buvusios šalys, o “Rytai” – iki 1990 m. valdytos komunistų (ir todėl skurdesnės). Šiuo atveju Graikija ar Suomija – Vakarų Europa, o Čekija ar Vengrija – Rytų (nors ir yra vakariau). Lietuva – Rytų Europa.

2.”Vakarai” tai krikščioniškos kultūros žemės, o “Rytai” – musulmoniškos, budistinės, induistinės arba judėjiškos. Pagal šį skirstymą beveik visa Europa (ir Lietuva) yra Vakarai.

3.”Vakarų Europa” – tai katalikiška arba protestantiška Europa, “Rytų Europa” – stačiatikiška. Pagal šį skirstymą Lietuva – Vakarų Europa.

4.”Vakarų Europa” – ES, Europos ekonominės erdvės ir/ar NATO narės, “Rytų Europa” – NVS narės. Pagal šį skirstymą Lietuva – Vakarų Europa.

5.”Šiaurė” – tai turtingos šalys, “Pietūs” – skurdžios. Kalbama apie rimtą skurdą, tad pagal šį skirstymą Lietuva ir visa Europa yra “Šiaurė” – kaip, beje, ir Australija. “Pietūs” – Afrika, didelė dalis Pietų Amerikos, Azijos.

6.”Šiaurė” – šviesesnės odos žmonių, “Pietūs” – tamsesnės odos žmonių gyvenami kraštai. Vėlgi, Europa, JAV, Kanada, o ir Australija pagal šį skirstymą – Šiaurė, Afrika – daugiausiai Pietūs. Jei vertinti tik Europą tai “šiauriečiai” – mėlynakiai blondinai/šatenai, “pietiečiai” – tamsesnio gymio baltaodžiai italai, ispanai. Panašus skirstymas sieja “Šiaurę” ir “Pietus” su žmonių temperamentu.

7.Kitas skirstymas pagal vyraujančias rases: “Vakarai” – europidų (baltaodžių) gyvenamos teritorijos, o “Rytai” – mongolidų.

8.Grynai geografinis skirstymas: “Vakarų Europa” – vakarinė Europos pusė, “Rytų Europa” – rytinė pusė. Dažnai dar pridedama “Šiaurės Europa”, “Pietų Europa”, kartais “Vidurio Europa”. Europa – ne taisyklinga geografinė figūra, tad kur brėžti ribas – visiškai subjektyvu. Europinė Rusija sudaro 40% Europos žemės. Taigi, jei skirstyti Europą geografiškai į keturias dalis pagal pasaulio šalis po 25% žemyno tai visa Rytų Europa būtų Rusijoje. Bet toks skirstymas neturėtų prasmės, jeigu tikslas yra visas Europos šalis išdalinti į kelis regionus.

Oficialus Jungtinių Tautų skirstymas paremtas panašia subjektyvia geografija, Lietuvą priskiria Šiaurės Europai – kartu su kitomis Baltijos šalimis, Skandinavija, Jungtine Karalyste, Airija. Pagal JTO skirstymą Europa susidaro iš keturių regionų (pagal pasaulio šalis), o visas pasaulis iš dvidešimt dviejų.

Komentuoti
Nykstantis lietuvių paveldas Amerikoje

Nykstantis lietuvių paveldas Amerikoje

| 0 komentarų

Šis straipsnis parašytas kartu su projektu “Gabalėliai Lietuvos” apie lietuvių paveldą užsienyje.

Pagalvojus apie lietuvių istoriją, turbūt pirmiausia į galvą šauna, kad jos reikėtų ieškoti Lietuvoje. Gal dar – Baltarusijoje, Lenkijoje, Karaliaučiuje. Bet įspūdingo lietuvių palikimo yra ir labai toli, Amerikoje.

Būtent į Ameriką jau nuo XIX a. masiškai traukė lietuviai. Pradžioje bėgo nuo carinės priespaudos, paskui tiesiog užsidirbti, galiausiai – nuo sovietinių represijų. Emigravo šimtai tūkstančių. Kaip ir Lietuvos kaimuose bei miesteliuose anais laikais, Amerikoje jie statė savo bažnyčias. Dalis šių šventovių – architektūriškai įspūdingos, neogotikinės ar neobarokinės. Jos glaudžiai susijusios su lietuvių kultūra: pilnos vyčių ir trispalvių, dešimtmečiais puoštos lietuvių dailininkų, kartais net jų pavadinimai atmena senąją tėvynę – „Vilniaus mergelės”, „Šiluvos mergelės”, „Šv. Kazimiero”. Daugybę metų jos – lietuvių bendruomenių susirinkimo vietos, kur lietuvių kalba laikomose mišiose tebedalyvauja kartais lietuviškų pavardžių nebeturintys emigrantų palikuonys.

Deja, apie 2006 m. prasidėjo šių bažnyčių naikinimas, daromas JAV vyskupijų iniciatyva. Priešingai nei pas mus, kur katalikai verčiau laiko bažnyčias apleistas ir niekada jų neparduoda, Amerikoje bažnyčia – tik pastatas. Todėl strategiškai nesvarbios parapijos naikinamos, bažnyčios – griaunamos, žemės sklypai – parduodami. Dažnai prisidengiama nesurenkamomis lėšomis, tačiau uždarytosios lietuvių parapijos teigia pinigus savoms reikmėms surinkdavusios, o ir kunigų trūkumu nesiskųsdavusios. Be to, Amerikos lietuviai teigia, kad kitataučiai bažnyčių hierarchai žlugdo jų parapijas, proteguodami kai kurias ne tokias gausias savo tautiečių (paprastai – airių) bendruomenes.

Viena gražiausių lietuvių bažnyčia buvo nedideliame Šenandojos (Shenandoah) miestelyje Pensilvanijoje. Jos būta ir seniausios – vietos lietuviai ją surentė 1891 m., kuomet naujų bažnyčių statybos Lietuvoje buvo draudžiamos caro valdžios. Miestelis tada net pravardžiuotas „Amerikos Vilniumi”. Sunku patikėti, kad nedidelis skaičius neturtingų imigrantų gebėjo savomis rankomis pastatyti tokį pastatą. Nepaisant bendruomenės protestų, neogotikinė šventovė 2006 m. uždaryta, 2009 m. teismas leido ją griauti neatsižvelgdamas į tai, kad ji įrašyta į valstijos architektūros paminklų sąrašą. Čia užfiksuoti griovimo darbai. Čia – vienos paskutinių bažnyčioje laikytų mišių (beje, dalyvių nemažai: apie 1000 iš 7000 Šendanojos gyventojų – lietuviai; tai lietuviškiausia Amerikos žemyno gyvenvietė tarp turinčiųjų bent 2000 gyv.). Čia JAV žinių pranešimas, kad griaudamas šią bažnyčią žuvo darbininkas.
Žvelgiant į Litua.com ir panašiose svetainėse esančius lietuviškų parapijų sąrašus, sudarytus dar visai neseniai, su surašytais mišių laikais, ir vedant jų pavadinimus į Google, vis iššoka puslapiai „Uždaryta”, „Bendruomenė protestuoja prieš uždarymą”, „Arkivyskupas siūlo naikinti parapiją” ir panašūs.

Ilgiausias konfliktas vyko dėl Vilniaus mergelės parapijos Manhetene, Niujorke. 1910 m. statyta, 2007 m. paslapčia užrakinta bažnyčia ten stovi ant itin brangios žemės, tad būtų griaunama. Priešingai nei Šenandojoje, ji nėra itin įspūdiga, tačiau lietuviams svarbi. Tai – ir paskutinė taip pavadinta bažnyčia JAV. 2011 m. gruodį Niujorko valstijos teismas leido griauti bažnyčią.

2006 m. uždaryta Klivlendo Šv. Jurgio bažnyčia (1920 m.). Jos perspektyvos gal kiek geresnės, mat ją nusipirko vietos ūkininkai, šventoriuje statysiantys šiltnamius. Paties pastato visiškai sunaikinti jie nežada. Buvusi parapija prijungta prie paskutinės Klivlede likusios lietuvių parapijos, kuri renkasi jau ne istoriniame, bet naujame pastate.

Panašus likimas laukia ir kitos panašios bažnyčios – Šv. Antano Detroite. Čia tebelaikomos mišios (vien lietuviškai), bet 2013 m. planuojama ją prijungti prie paskutinės regione lietuvių parapijos, esančios Detroito priemiesčiuose.

Liūdnesnė padėtis mažesniuose miesteliuose, kaip minėta Šenandoja. 2009 m. uždaryta ir Broktono (Masačiūsetsas) Šv. Kazimiero bažnyčia (įsteigta 1898 m.), tiesa, ji liks naudojama religijai, tik nebe lietuvių ir nebe katalikų – ją nupirko anglikonai. Neogotikinę Amsterdamo (Niujorko valstija) lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčią (1908 m.), XX a. vis gelbėtą nuo uždarymo, XXI a. galiausiai perpirko budistai, pavertę ją Penkių Budų šventove. 2011 m. afroamerikiečiams charizmininkams parduota didinga Šv. Kazimiero bažnyčia Vorcesteryje, Masačiūsetse (statyta 1903 m.), jos gynėjai ir buvę lankytojai iki šiol turi informatyvią interneto svetainę. Šiuose miestuose lietuviškų parapijų jau nebeliko. Nors eksterjeras perleidus bažnyčias kitoms religijoms lieka, interjeras sunyksta: altoriai, vargonai, sakyklos ir kita išblaškoma po kitas bažnyčias, paliekama sandėlyje arba sunaikinama.

Dalis lietuviškų bažnyčių laiko ir nelietuviškas mišias: angliškas, ispaniškas. Taip yra ir Baltimorėje (Merilende), kurios Šv. Alfonso bažnyčia – didingiausia tarp išlikusių lietuviškųjų Amerikos maldos namų. Tiesa, ją statė ne lietuviai: lietuviškoji parapija pastatą 1917 m. perėmė iš vokiečių parapijos, o pastatytas jis 1845 m. Panašiai tvarkosi ir kelios Niujorko, Čikagos, Bostono bažnyčios. Kol kas tvirčiau laikosi Hartfordo arkivyskupijos bendruomenės – Hartfordo vyskupas, priešingai nei jo kolegos iš Niujorko, Bostono, Detroito ir Alentauno, dar nevykdė jokių pertvarkų.

Yra kelios lietuvių kurtos bažnyčios, kurios jau nebėra niekaip siejamos su lietuvių bendruomene, bet išliko katalikiškos. Tarp jų ir žymi neobarokinė Šv. Kryžiaus bažnyčia Čikagoje (1915 m.), įtraukta net į kelionių vadovus po didmiestį. Dabar aplinkinis rajonas gyvenamas išeivių iš Lotynų Amerikos, tad bažnyčia perduota jų parapijai ir mišios čia vyksta ispanų kalba. Tai nėra pats blogiausias likimas, nes išliko ir pastatas, ir paskirtis; jo istorija tebėra aprašyta parapijos interneto tinklapyje.

Kur kas liūdnesnė padėtis griaunamų ar išparceliuojamų bažnyčių. Deja toks scenarijus ištiko jau daugumą lietuviškų parapijų – paradoksalu, bet jos, atlaikiusios maždaug šimtmetį, kurio metu Lietuva patyrė karus, okupacijas, genocidus, nyksta dabar, kai Lietuva jau yra atgimusi ir, jei tik norėtų, galėtų prisidėti bent prie dalinio paveldo išsaugojimo.

Gaila, kad Lietuvos valdžiai šis paveldas mažai rūpi, arba apsiribojama deklaracijomis. Tikrai ne visos bažnyčios brangios – štai minėtą Klivlendo Šv. Jurgio bažnyčią kartu su dviem kitais pastatais ir žemės sklypu ūkininkai nupirko vos už 35 000 JAV dolerių. Tokius pastatus nesunkiai galėtų įsigyti Lietuvos valstybė. Nebūtinai mišioms laikyti (Lietuvoje religija nuo valdžios atsieta). Šie bažnyčių pastatai puikiai galėtų tarnauti kaip konsulatai, lietuvių (o gal bendrai Baltijos šalių) kultūros muziejėliai, bendruomenės centrai. Panašių įstaigų užsienyje yra ir šiaip – tad kodėl jų nesteigus, kiek įmanoma, lietuvių kultūra alsuojančiuose senoviniuose pastatuose, o ne moderniuose beveidžiuose namuose? Prie iniciatyvos, jei tokia būtų, manau finansiškai prisidėtų ir Amerikos lietuviai, parėmę Valdovų rūmus ir kitus projektus.

Savojo paveldo užsienyje saugojimu užsiima dauguma šalių, o taip pat vykdo kultūrinius mainus. Tai gali būti naudinga net ir ekonomiškai – skatina užsieniečius sužinoti apie tikrą šalies kultūrą, jos sąsajas su jų pačių (šiuo atveju – Amerikos) kultūra, kartu ir atvykti apsilankyti. Nemanau, kad Lietuva čia turi išsiskirti blogąja prasme. Prieš kurdami ką nors nuo nulio pagalvokime – gal už tas pačias ar net mažesnes lėšas galėtume išsaugoti tai, kas jau turi vertę. Juk to, ką buldozeriai sunaikins, nebeatkursime niekada.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Odė pirmajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui – 1990 – 2000 metai

Odė pirmajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui – 1990 – 2000 metai

| 2 komentarai

Viskas prasidėjo 1990 m. kovo 11 d., o gal seniau, kai gimė Sąjūdis. Neregėta tautos vienybė, kai stovėjome Baltijos kelyje ar šimtatūkstantiniuose mitinguose davė vaisių. Paskelbta nepriklausomybė. Jaunai šaliai teko ištverti Rusijos blokadą, kuomet trūko benzino ar karšto vandens, Medininkų žudynes ir pagaliau 1991 m. Sausio 13 d. puolimą, kai žuvo 13 beginklių lietuvių, gynusių svarbiausias Vilniaus vietas. Tuomet atėjo Islandijos pripažinimas, paskui kiti, ir galiausiai 1991 m. nenusisekęs pučas Maskvoje, liepsnojantys balti Rusijos valdžios pastatai – Sovietų Sąjunga žlugo negrįžtamai.

Mus jaudino tolimi karai ir galimybė užsidirbti

Vieno pirmųjų Lietuviškos mafijos tėvų Henriko Daktaro rūmai Užliedžiuose prie Kauno buvo tikras idealas dažnam dešimtojo dešimtmečio pradžioje praturtėjusiajam. Nesvarbu, doram verslininkui ar nusikaltėliui. Tik žmonių galimybės skyrėsi, daug turto pasirodė besąs laikinas ir ne viena pilaitė liko nebaigta statyti.

Vieno pirmųjų Lietuviškos mafijos "tėvų"Henriko Daktaro rūmai Užliedžiuose prie Kauno buvo tikras idealas dažnam dešimtojo dešimtmečio pradžioje praturtėjusiajam. Nesvarbu, doram verslininkui ar nusikaltėliui. Tik žmonių galimybės skyrėsi, daug turto pasirodė besąs laikinas ir ne viena pilaitė liko nebaigta statyti. Patys H. Daktaro rūmai, beje, dabar jau gerokai aptriušę.

Lietuvai jau stojantis ant kojų žinių laidose regėjome karo kančias Bosnijoje, Čečėnijoje. Mums dar nebuvo tas pats ir nuoširdžiai palaikėme dėl nepriklausomybės kovojančias tautas. Vilniuje atsirado Džocharo Dudajevo skveras, Kaune – Čečėnijos aikštė.

Gimė naivus lietuviškas verslas. Purvinose Gariūnų kioskų eilėse arba Kauno Urmo bazėje tūkstančiai pradėjo dirbti sau.

Uždirbtus tūkstančius žmonės kišo į didžiulių nuosavų namų statybas. 1990 – 1995 m. augo nauji rajonai architektūriniu požiūriu mažai vertingų XX a. pilių – Kairėnai Vilniuje ar ties įvažiavimu į Klaipėda nuo Kalotės. Šeimininkai tikėjosi, kad erdviuose kambariuose gyvens ištisos kartos, kaip šimtmečius buvo įprasta: “pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų”… Bet tie pokyčiai, leidę pagaliau teisėtai užsidirbti, pakeitė ir visa kita: vaikai išvykę studijuoti nebegrįždavo. Ką jau kalbėti, kad greiti bankrotai daugybę šitokių statybų įšaldė iki kito dešimtmečio.

Kam nepakako naujam namui skubiai darėsi “euroremontą”. Blokinių daugiabučių nykius fasadus išdabino gausybė įstiklintų balkonų – kiekvienas skirtingais rėmais. Paskui – dar ir palydovinės “lėkštės”.

Į Lietuvos miestų gatves išriedėjo pirmieji vakarietiški automobiliai. Turtingiausi mūsų šalies žmonės važinėjo senais “Ford Sierra” ar “Ford Scorpio”, išmestais viduriniosios klasės vokiečių. Juos į Gariūnus ar Marijampolę uoliai vairavo “varinėtojai”. Kaip ir sunkvežimių vairuotojus juos kartais apiplėšdavo Lenkijos banditai. Pasienyje su šia šalimi Lazdijuose tebesidriekdavo kilometrinės eilės, o į Vokietiją negalėdavai patekti be Šengeno vizos.

Gimė ir mirė lietuviškas masinis reketas

Savivaldybės (dabar - Vinco Kudirkos) aikštėje susprogdintas verslininkas R. Grainys - viena vėlesnių nusikaltėlstamų grupuočių aukų. Nuotraukoje (1995 m.) žiūrovai ir žurnalistai apstoję prabangaus Mercedes nuolaužas.

Savivaldybės (dabar - Vinco Kudirkos) aikštėje susprogdintas verslininkas R. Grainys - viena vėlesnių nusikaltėlstamų grupuočių aukų. Nuotraukoje (1995 m.) žiūrovai ir žurnalistai apstoję prabangaus Mercedes nuolaužas.

Naivų lietuvišką verslą ėmė persekioti lietuviška (su rusišku ar gruzinišku prieskoniu) mafija. Nenugalimomis atrodžiusių grupuočių, kaip Vilniaus Brigada ar Kauno Daktarai, istorijos iki šiol tebėra populiarių knygų temos. Tada reketas atrodė nenugalimas, bet Vilniaus Brigados užsakymu 1993 m. nužudytas žurnalistas Vitas Lingys buvo jam liepto galas. 1995 m. “krikštatėviui” Borisui Dekanidzei įvykdyta mirties bausmė. Į Lietuvą pamažu atėjo saugumas. O mirties bausmės uždraustos, 1998 m. Konstituciniam teismui priėmus labai politinį sprendimą, kurio reikalavo Europos Sąjunga (kartu su prisijungimu prie NATO stojimas į ES buvo didžiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas). Ir 2000 m. geri 80% Lietuvos gyventojų tvirtai pasisakė už mirties bausmes.

Vyko privatizacija. Šimtai tūkstančių tapo savo butų savininkais. Kiti valdžios išdalintus investicinius čekius investavo į verslą: parduotuves, gamyklas. Tada paaiškėjo, kad pasenusių ir neekonomiškų sovietinių gaminių žmonėms tiesiog nereikia. Be to, kas yra “marketingas” nesuvokė nei senoji nomenklatūra, nei naujieji verslininkai. Milžiniškos gamyklos bankrutavo, atsirado nedarbas. Daugiausiai žmonių pinigų nusinešęs 10 dešimtmečio verslininkas Gintaras Petrikas apleidęs savo žlungančios EBSW grupės supirktas gamyklas ir pabėgo į JAV. Dar daugiau pinigų nusitempė dviem galingom bangom bankrutavę kaip grybai po lietaus suvešėję bankai: garsioji “Sekundė”, “Litimpex”, “Akcinis inovacinis” ir aibė smulkesnių. Tais laikais mažai kas susigaudė ir vakarietiškame versle, ir paskolų teikime, ir politikoje, bet patirtis pamažu atėjo.

Garsioji “Sekundės” banko televizinė reklama “Reikia pinigų? Pinigų yra” jau gerokai vėliau humoristinėje laidoje išrinkta “dešimtmečio reklama”. Ir daugiau naivių reklamų tada užplūdo naujai užgimusios komercinės televizijos eterį (Amerikos lietuvės Liucijos Baškauskaitės įsteigtosios “Tele 3” ar “Litpoliinter”), komercinių dienraščių dar vis nespalvotus puslapius. Televizijos geriausiuoju vakaro laiku teberodė animaciją “vaikams prieš miegą” (tik jau japonišką ir amerikietišką, nebe rusišką) ir muilo operas. Dėl įvairių Marijų arba Santa Barbaros peripetijų kvaišo, jas aptarinėjo, ne vien namų šeimininkės. Taip nauja visa tai buvo.

Klestėjo kriminalų laidos kaip “Kruvinoji banga”, ir garsusis “Lietuvos ryto” penktas puslapis. Tebebuvo leidžiama rodyti lavonus ir net kiosko vitrinoje nuo kriminalinės “Akistatos” viršelio retsykiais žvelgdavo koks neatpažintas skenduolis.

Godžiai rijome išsvajotą žodžio ir verslo laisvę

Grupės Pompa 1995 m. albumo viršelis dvelkia noru kuo labiau išnaudoti žodžio laisvę, dar neseniai uždraustą. Tai - vienas paskutinių panašių albumų, kurie tapo labai populiarūs ne tik įvairiose pogrindinėse subkultūrose. Vėliau dauguma dešimtojo dešimtmečio radikalių tekstų kūrėjų, kaip SEL ar XXL Junior, baigė specialiai šokiruoti.

Grupės "Pompa" 1995 m. albumo viršelis dvelkia noru kuo labiau išnaudoti žodžio laisvę, dar neseniai uždraustą. Tai - vienas paskutinių panašių albumų, kurie tapo labai populiarūs ne tik įvairiose pogrindinėse subkultūrose. Vėliau dauguma dešimtojo dešimtmečio radikalių tekstų kūrėjų, kaip SEL ar XXL Junior, baigė specialiai šokiruoti.

Centrinėse miestų gatvėse (tarp gausybės apleistų, sovietų valdžios lengva ranka “avariniais” paskelbtų ir likimo valiai paliktų senovinių pastatų) duris atvėrė garsių prekės ženklų parduotuvės. Įkandin sekė nauji restoranai, kaip “Ritos slėptuvė” ir (pagaliau) legendinis vakarietiško gyvenimo simbolis “McDonald’s”. Tada “Big Mac” buvo prie brangesnių patiekalų visame Vilniuje, o “McDonald’s” aplankė net Alanas Ostinas, rašydavęs restoranų apžvalgas į spaudą. Čia jau klientas buvo visada teisus ir pardavėjai ėmė lengvai šypsotis užuot plūdęsi – kitaip nei sovietiniuose gastronomuose ar valgyklose su balomis ant grindų (pastarieji vienas po kito užsidarė). Atsiradus didelei pasiūlai užmarštin nukeliavo deficitai ir kilometrinės eilės.

Pinigų svarba nusvėrė socialistinę asmeninių pažinčių svarbą ir senoji sovietinė “nomenklatūra” labai iš lėto, bet negrįžtamai smuko (tas procesas, tiesa, dar galutinai nesibaigė).

Atsirado žodžio laisvė. Ir dainos ją atspindėjo, kaip pirmieji Lietuvos reperiai “Pompa” ar, paskui, SEL, kurių audiokasetėse netrūko keiksmažodžių. Naujosios žvaigždės tik papildė, bet nepakeitė Povilaičio, Lemano, Hiperbolės ar Foje, tebegirdimų ir sveikinimų koncertuose.

Pasirodė pirmosios savitarnos parduotuvės: “Naktigonė”, “Iki”, “Pas Juozapą”. Savitarna lietuviams buvo tokia beprotiška, kad koncepciją pasiūlę prancūzų brolių Ortizų, įsteigusių “Iki” tinklą, atstovai, gal 1995 m. davė interviu televizijai įrodinėdami, kad, jų nuomone, visų prekių tikrai niekas neišvogs. Neišvogė.

Sužinojome, kas tas kompiuteris, nors nesupratome, kam jis reikalingas

Toks 1990 m. IBM kompiuteris kainavo brangiau, nei dabar atsieina galingas tinklo serveris. Asmeniniai kompiuteriai ilgainiui pigo, bet nešiojami kompiuteriai visą dešimtąjį dešimtmetį net Vakaruose išliko prieinami tik turtingiesiems.

10 dešimtmetis buvo kompiuterijos aušra. Apie 1995 m. pigus asmeninis kompiuteris tebekainavo per 10 000 litų (jo kietojo disko talpa buvo keli šimtai megabaitų, o procesoriaus dažnis – gal 20-40 MHz). Kainos vis krito ir krito, įgalindamos juos įsigyti vis daugiau žmonių. Populiarėjo kompiuteriniai žaidimai. Gal 1994 m. Vilniuje, Latako gatvėje, atsidarė pirmoji kompiuterinių žaidimų parduotuvė. Legalių, angliškų, su didelėmis dėžėmis ir spalvingomis instrukcijomis.

Tuomet turgus užplūdo piratai su 30 Lt kainuojančiais diskais (vėliau pigo iki 25 Lt, 20 Lt, 16 Lt). Legalieji užsidarė. Net Vilniaus senamiesčio širdyje veikė viešos piratinių žaidimų krautuvėlės. Į kryžiaus žygį prieš piratus pakilusios kompanijos patikrinimais ir baudomis kokiais 1998 m. išgujo nelegalius Windows’us ir Office’us iš rimtų įmonių, bet dažno lietuvio asmeniniame kompiuteryje nieko legalaus iki šiol nė su žiburiu nerasi.

Visą 10 dešimtmetį prieš asmeninius kompiuterius vyravo žaidimų kompiuteriai, tokie kaip Žiliton su savo geltonosiomis disketėmis. Klestėjo žaidimų automatų salonai su 5 – 10 metų senumo japoniškais įrenginiais. Vilniuje vienas įsikūrė Gedimino pr. vietoje Bingo namų: po trumpo atolydžio azartiniai žaidimai Lietuvoje vėl buvo uždrausti. Dabar ten stovi Novotel Flagman viešbutis.

Politikoje niekad neišrinkdavome tos pačios partijos du kartus

LDDP agitacija prieš 1996 m. rinkimus. Šiuose rinkimuose buvusioji valdančioji partija patyrė triuškinantį pralaimėjimą ir vėliau tapo Socialdemokratais.

LDDP agitacija prieš 1996 m. rinkimus. Šiuose rinkimuose buvusioji valdančioji partija patyrė triuškinantį pralaimėjimą ir vėliau tapo Socialdemokratais.

Valdžios scenoje tvirtai švytavo “politinė švytuoklė”. 1992 m. žmonės nušlavė iš Seimo Sąjūdžio didvyrius ir grąžino ten buvusius komunistus (LDDP), o pirmuoju atkurtosios šalies prezidentu tapo buvęs komunistų partijos pirmininkas Algirdas Brazauskas. Mat stebuklų, kurių ne vienas laukė, 1990-1992 m. neįvyko: dešimtmečius stekenta ekonomika per kelis metus niekaip negalėjo pavyti Vakarų Europos (nepasivijo ir dabar, 2011 m.).

Bet stebuklų nepadarė ir LDDP ir štai 1996 m. valdžion grįžo Landsbergio pasekėjai, besivadinantys Tėvynės Sąjunga, o prezidentu 1997 m. išrinktas Amerikos lietuvis gamtosaugininkas Valdas Adamkus, nė dienos nepragyvenęs pokarinėje “tarybinėje Lietuvoje”. 1996 m. Seimo rinkimai buvo paskutiniai, kuriuose nugalėjusi partija surinko absoliučią balsų daugumą. Paskui užgimė mažų partijų ir partijėlių, kiekviena jų aplink savą lyderiuką, tokį kaip Artūras Paulauskas, pralošęs Adamkui 1997 m. rinkimus. Partijų skaičius buvo atvirkščiai proporcingas ateinantiems prie balsadėžių rinkėjams: jų aktyvumas buvo beveik 80% 1993 m. ir vos viršijo 50% 2000 m.

Lūžiu tapo kokie 1995-1996 m. revoliucija baigėsi: privatizacija įvyko, gražūs litai pakeitė rublių, ir gyvūnėliais išdabintų “vagnorėlių” šūsnis, ir net butų ar automobilių kainos vis rečiau nurodinėtos JAV doleriais. Negabieji griuvo, o stiprieji liko tvirtėti. Toliau jau buvo ramus augimas. Laukinį kapitalizmą su socializmo nuosėdom pamažu keitė tobulesnė sistema. Kilo atlyginimai, pensijos, mokyklų bei ligoninių finansavimas. Tik per 1999 m. krizę buvo lengvas krestelėjimas.

Užuot pirkę turguose ėjome į prekybos centrus ir vėl atradome kiną

Dešimtąjį dešimtmetį Lietuvos didmiesčių senamiesčiai tebebuvo labai apgriuvę. 1996 m. nuotraukoje esantis pastatas - dabar Artis viešbutis.

Dešimtąjį dešimtmetį Lietuvos didmiesčių senamiesčiai tebebuvo labai apgriuvę. 1996 m. nuotraukoje esantis pastatas - dabar Artis viešbutis.

1995 metais dar nebuvo prekybos centrų. Apsipirkdavome turguose ir mugėse, kartais vykdavusiose Vilniaus Sporto rūmuose ar Litexpo, ar daugybėje ištuštėjusių kino teatrų, kurių sovietmečiu pagal Lenino frazę “Visų menų menas yra kinas” pristatyta gerokai daugiau, nei reikėjo žmonėms. “Vilniaus prekyba”, vėliau virtusi “Maxima”, tebeturėjo tik dvi parduotuves Naugarduko gatvėje Vilniuje; “Norfa” – parduotuvėlę Lakūnų gatvėje.

1997 m. atsidarė pirmoji Maxima Pašilaičiuose, paskui 1998 m. – Mindaugo Maxima su automobilių aikštele ant stogo. Tada “Hyper Maxima” Klaipėdoje ir galiausiai Vilniaus “Akropolis”, pirmasis tikras Lietuvos prekybos centras, su ledo arena. Jis traukė žmones iš visos Lietuvos ir Baltarusijos.

Įrengtas Akropolyje ir kino teatras. Apie 1997 m. kinas Lietuvoje atgimė: dar veikiantys kino teatrai (“Lietuva”, “Vingis”, “Vilnius”, po to ir kitų miestų) ėmė masiškai statyti “Dolby Surround” garso techniką bei naujas kėdes ir susigrąžino klientus nuo televizorių ekranų (prie kurių jie žiūrėdavo rusiškai įgarsintas videokasetes iš artimiausios videonuomos).

“Kino teatrai” paskui virto tiesiog “kinais”, “masinio informavimo priemonės” tapo “žiniasklaida”, “hamburgeriai” – “mėsainiais”, “multiplikaciniai filmai” susigrąžino senąjį vardą “animacija”. Kalba paprastėjo ir lietuviškėjo vedama kalbos komisijos. Nyko rusiškas žargonas: 2000 m. jaunimas jau ne kiekvieną V. Kernagio dainos “Kansaras” žodį suprasdavo. Bet su anglicizmais kalbininkų laukė sunki kova: “printeris” tapo “spausdintuvu”, bet “skaneriui” nei “skaitytuvas”, nei “skaitlys” neprigijo.

Apleistieji senamiesčiai gražėjo, apsilaupiusios sienos gražiai nudažytos. Laisvos rinkos sąlygomis butai ir pastatai čia tapo brangiausiais, todėl “avariniai namai” bemat supirkti ir dauguma jų restauruota. Ten įrengta daug viešbučių, nes barokines Vilniaus bažnyčias atrado vakarų turistai. Vokiečių memelanderiai tuo tarpu grįždavo apžiūrėti gimtinės Klaipėdos.

Keliavome iš didžiausio Pabaltijo oro uosto

Vilniaus oro uostas rekonstruotas 1993 m. pristačius naują stiklinio fasado terminalą. Tai - pirmasis tokio masto projektas, suprojektuotas ir įgyvendintas nepriklausomoje Lietuvoje ir pirmoji modernios architektūros kregždė.

Vilniaus oro uostas rekonstruotas 1993 m. pristačius naują stiklinio fasado terminalą. Tai - pirmasis tokio masto projektas, suprojektuotas ir įgyvendintas nepriklausomoje Lietuvoje ir pirmoji modernios architektūros kregždė. Po dar vienos rekonstukcijos 2007 m. šio pastato nebesimato - iš vienos pusės jį užstoja sovietinis, iš kitos - 2007 m. Vilniaus oro uosto korpusas.

Dar 1993 m. tie patys Ortizai išleido pirmuosius kelionių vadovus “Vilnius in your pocket”. Sėkmė buvo didžiulė ir tokie patys įvairiakalbiai periodiniai leidiniai 2000 m. jau leisti daugybėje Rytų Europos didmiesčių. Šmaikštus stilius kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Sovietų propagandos. Štai labiausiai sovietmetyje “pasilikusias” įstaigas “in your pocket” žymėjo Lenino galvomis.

Vakariečiai atrado Lietuvą, o lietuviai – užsienį. Dingo visi sovietiniai keliavimo barjerai ir įsisteigė gausybė kelionių agentūrų, siūlančių savaitgalius Romoje ir Londone, savaites Turkijoje. Užsakomieji raudonai balti “Lietuvos avialinijų” orlaiviai skrido į Antaliją ar Kiprą (reisu Vilnius-Burgasas-Larnaka-Dubajus). Sovietinių Tu-134 iškart atsisakyta, o Jak-42 pamažėle keitė Boeing 737-200, vėliau Boeing 737-300. “Lietuvos avialinijos” tebebuvo didžiausia Baltijos šalyse oro bendrovė, Vilnius – svarbiausias regiono oro uostas. LAL piltous siuntė apmokymams už Atlanto, kad šie galėtų pilotuoti didžiuosius orlaivius, jau netrukus turėjusius raižyti dangų reisu Vilnius-Čikaga. Iš Kauno tebeskraidė dar viena valstybinė aviabendrovė “Aviakompanija Lietuva”, visus reisus dariusi su tarpiniu tūpimu Palangoje.

Latviams išvis nesisekė: jų Aerofloto dalis “Latavia” 1995 m. bankrutavo, o naujai įsteigtasis “Air Baltic” net neturėjo lėktuvų, galinčių pasiekti Paryžių, Amsterdamą ar Londoną. Rygos oro uostas atsiliko ir nuo Vilniaus, ir nuo Talino.

Ant žemės privatūs autobusai vis labiau nukonkuravo valstybinius geležinkelius. Šie liko prie pelningo krovinių verslo, o keleivių maršrutus kasmet karpė: štai nebeliko Didžiasalio, Adutiškio ir Druskininkų, į kuriuos tekdavo važiuoti per Baltarusiją, štai ir Utenos, ir Alytaus, mat šių miestų stotis sovietai buvo iškėlę į keleiviams nepatogius priemiesčius, pagaliau paskutinis sovietinis lokomotyvas (kitokių dar nebuvo) atpūškavo į Tauragę, mat iš jos nebuvo tiesaus geležinkelio į jokį didmiestį, išskyrus Šiaulius.

Mažytį lietuvišką internetą žinojo tik technologijų fanai

Quake - bene pirmasis masiškai išpopuliarėjęs asmeninio kompiuterio žaidimas Lietuvoje. Jam anuomet buvo paskirtas vienas geresnių ir informatyvesnių Lietuvišojo interneto tinklapių, seniai numiręs quake.lt , o pirmosiose kompiuterinėse vykdavo Quake turnyrai

Quake (sukurtas 1996 m.) - bene pirmasis masiškai išpopuliarėjęs asmeninio kompiuterio žaidimas Lietuvoje. Jam ~1999 m. buvo paskirtas vienas geresnių ir informatyvesnių Lietuviškojo interneto tinklapių, seniai numiręs quake.lt , o pirmosiose kompiuterinėse vykdavo Quake turnyrai.

Internetas (šis žodis anuomet rašytas iš didžiosios raidės) 1995 – 1999 m. tebebuvo kūdikystėje. Nebent darbe buvo galima prisijungti. Per lėtą telefono liniją, spaudžiant “Connect” prieš darbą ir “Disconnect” po jo (apie lietuvių kalbą monitoriuje sunkiai galėjai ir svajoti).

Interneto puslapius, tokius paprastus ir mėgėjiškus šiandienos akimis, turėjo tik didžiosios kompanijos ir keli šimtai kompiuterių mėgėjų, o 1999 m. visų lietuviškų tinklapių katalogas tilpo nedidelėje “Smaltijos” išleistoje knygelėje. Tais pačiais metais parsisiųsti 1 MB trukdavo 20 minučių. Daugybė žmonių kompiuterį (net ir asmeninį) suvokė kaip skirtą vien “vaikų žaidimams”. Apie tinklo interaktyvumą, komentarų rašymą ar socialinius tinklus mąstė nebent futuristai.

Tebebuvo neįsivaizduojama, kad mokytojas moksleiviui leistų referatą suvesti kompiuteriu. JAV nuomonė buvo jau visai kita – štai net 1994 m. žaidimą-šaudyklę Doom II amerikiečių kariuomenė panaudojo jūrų pėstininkus mokyti komandinės kovos.

Su anuometinės kompiuterijos menkumu susidūriau ir rašydamas šį straipsnį. Iki pat šiandien internete nėra, pavyzdžiui, nė vienos anuomet šitokio populiaraus žaidimo “Taip ir ne”, į šlovę išsviedusio Arūną Valinską, nuotraukos. Taip pat “pamirštos” ir kitos to meto TV programos, sensacijos, tada spindėjusios “žvaigždės”.

Lietuvius suartino krepšinis ir mobilusis ryšys

Pranešimų gavikliai - turbūt vienintelė technologija, kuri Lietuvoje ir paplito, ir nunyko dešimtajame XX a. dešimtmetyje.

Pranešimų gavikliai - turbūt vienintelė technologija, kuri Lietuvoje ir paplito, ir nunyko dešimtajame XX a. dešimtmetyje.

Kitos komunikacijos plėtojosi sparčiau. Mobilieji telefonai, 10 dešimtmečio pradžioje atėję į turtingiausiųjų verslininkų kišenes (minutė pokalbio kainuodavo toli gražu ne vieną ir ne du litus), 2000 m. jau pradėjo skverbtis į moksleivių kuprines. NMT tinklą pakeitė koduotas GSM, jis padengė visą šalį, o paslaugos teikėjų “Omnitel”, “Bitės” konkurencija mažino kainas. Bet 10 dešimtmetį jiems iššūkį dar metė Neltės pranešimų gavikliai: įtaisai, kuriais galėjai tik priimti žinutes, kito žmogaus balsu sudiktuotas operatorei. Tokie kainuodavo ir po kelis šimtus litų, bet už mobiliuosius vis vien pigiau. Visgi visą 10 dešimtmetį dažniausiai bendravome laidiniais telefonais ir nuoširdžiai nerimavome, kai 1999 m. “Lietuvos telekomą” privatizavo suomiai ir švedai, o skambučiai į tą patį miestą pirmąsyk buvo apmokestinti.

Iš užsienio į Lietuvą ėmė plaukti ir kitos investicijos. Nebe iš Amerikos lietuvių, vedinų tėvynės ilgesio. Nebe vien kontraversiškos privatizacijos, kaip “Mažeikių naftos” pardavimas “Williams” 1999 m., į plačiąją politinę areną išsviedęs Rolandą Paksą. Štai laidų gamyklą “Yazaki” Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje pasistatė japonai.

Iš vakarų ėmė atvykti ir muzikos žvaigždės, FBI kompanijos vežtos į Sporto rūmus, Vingio parką. Iš pradžių tik gerokai prigesusios, vėliau – ir tebespindinčios, kurių dainas tebesuko “M-1” ir “Radiocentras”.

Tajusas Ednis, Entonis Būvis - paskui linksniavo visa Lietuva. Kaip ir mecenato Kalmanovičiaus pavardę, jau po daugelio metų nužudyto Maskvoje.

Kauno Žalgirio triumfas 1999 m. FIBA Eurolygoje. Jo legionierių vardus: Tajusas Ednis, Entonis Būvis - paskui linksniavo visa Lietuva. Kaip ir mecenato Kalmanovičiaus pavardę, jau po daugelio metų nužudyto Maskvoje.

Visą 10 dešimtmetį tautą vienijo krepšinis. 1992 m. Barselonoje laimėjome bronzą įveikę NVS komandą ir parodėme pasauliui, kas ta Lietuva. 1995 m. keikėme teisėjus, kad jie atėmė Europos čempionato auksą ir atidavė tradiciniams važovams Jugoslavams. 1996 m. Atlantoje – vėl bronzos medalis. Pagaliau 1999 m. grupės ŽAS dainos “Eurolyga-ga” ritmų lydimas Kauno “Žalgiris” triumfavo dar vis FIBA valdomoje “Eurolygoje” prieš daug turtingesnį Bolonijos “Kinder”.

2000 metai: Atėjome į Vakarus ir naują amžių

Vilniaus dangoraižių rajonas - pirmasis Lietuvoje. Čia įsikūrė ir Vilniaus savivaldybė, vedama A. Zuoko. Vėliau modernios statybos atėjo ir į kitus miestus.

Vilniaus dangoraižių rajonas - pirmasis Lietuvoje. Čia įsikūrė ir Vilniaus savivaldybė, vedama A. Zuoko. Vėliau modernios statybos atėjo ir į kitus miestus.

10 dešimtmetis baigėsi pompastiškai, nes jo pabaiga sutapo su naujojo tūkstantmečio pradžia. Vilniuje pirmąsyk įsižiebė “aukščiausia pasaulio kalėdų eglė” – televizijos bokštas.

2000 metais dešiniajame Neries krante augo gelžbetoniniai naujojo dangoraižių kvartalo karkasai, kur paskui persikėlė ir pati Vilniaus savivaldybė. Modernumo šalininkai įveikė architektus norėjusius Vilnių palikti sostine be stiklinių aukštuolių. Spindinti Europos aikštė ir Konstitucijos prospektas niekuo nebenusileido analogiškiems vakarų centrams.

Tais pačiais 2000 metais Estijos kompanija “Delfi” užgrobė tuomet populiariausią Lietuvos interneto svetainę Online.lt, įsteigtą entuziasto Vlado Palubinsko. Palubinskas laimėjo teismą, bet Delfi.lt spėjo išpopuliarėti ir tapo naujaisiais Lietuvos tinklo vartais. Taip internetas iš laisvalaikio hobio Lietuvoje virto stambiu verslu.

2000 metais atsidarė pirmasis tikras prekybos centras Akropolis, maždaug 2000 metais vaizdo kasetes parduotuvių lentynose iš lėto ėmė stumti DVD.

Ir pagaliau 2000 metų rudenį Sidnėjaus olimpiadoje Lietuvos krepšinio rinktinė pralaimėjo JAV “Dream team” 7 taškų skirtumu, o pusfinalyje galynėjosi kaip lygi su lygia, ir tenusileido 2 taškais. Europos krepšinis pasivijo Ameriką.

O 2000 m. sezono LKL čempionu pirmąsyk tapo Vilniaus “Lietuvos rytas”, pabaigęs Kauno hegemonijos dešimtmetį. Vilniečiai gatvėse sveikino vieni kitus, mygo automobilių klaksonus, o kauniečiai liūdėjo. Pirmąsyk po 1990 m. emocijos dėl krepšinio skirtingose Lietuvos dalyse skyrėsi šitaip smarkiai.

Atėjo naujas dešimtmetis ir naujas amžius. 2001 m. gyventojų surašymas parodė, kad gyventojų sumažėjo nuo 3,65 milijono iki 3,5 milijono. Tačiau dauguma išvykusiųjų buvo rusai – kariai ir karininkai, buvę sovietų valdininkai arba tiesiog norintys gyventi istorinėje tėvynėje.

Lietuvių ir lenkų skaičius mažai tepakito. Masinė emigracija prasidėjo tik po stojimo į ES. 10 dešimtmetyje buvo aktyvūs žaliųjų kortelių loterijų dalyviai, o JAV ambasada baimindamasi nelegalių imigrantų atmesdavo pusę vizų prašymų, bet teišvyko keliasdešimt tūkstančių, o Vakarų Europa dar šitaip netraukė. Tebeturėjome viltį, suverenią savo šalį.

Žvelgiant atgal į 10 dešimtmetį atrodo, kad iki 90% tuomečių pokyčių buvo į gerą: 2000 m. buvo daugeliu požiūriu geresni tiek už sovietinę erą, tiek už nusikaltimų kupinus 1995 m.

Deja, apie vėlesnį dešimtmetį (2000 – 2010 m.) to pasakyti negalėčiau. Bet gal po dar 10 metų viskas atrodys kitaip, todėl ir pastarojo dešimtmečio apžvalgą atidėkime 2021 metams.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Bankai tūkstančio ir vienos nakties stiliumi

Bankai tūkstančio ir vienos nakties stiliumi

| 0 komentarų

Šis mano straipsnis spausdintas Panevėžio laikraštyje “Babilonas”. Pasirašytas Agavaro Kabanderio slapyvardžiu.

Jeigu keliavote po musulmoniškas šalis, turbūt nesykį matėte užrašą „Islamic bank” – „Musulmoniškas bankas”. „Musulmoniška santuoka”, „Musulmoniška malda” – turbūt suprantami dalykai, juk ir Krikščionių kultūroje šitą turime. Bet musulmoniški bankai?!

Musulmonams savų bankų reikia todėl, kad Islamas draudžia palūkanas. Tad ir padėti indėlį, ir paimti paskolą iš įprastinio banko musulmonams negalima. Juk arba teks pačiam imti palūkanas (už indėlį), arba jas mokėti (už paskolą).

Musulmonai laiko, kad yra neteisinga reikalauti iš žmogaus (arba institucijos) grąžinti daugiau pinigų, nei paskolinta. Juk tokiu atveju skolintojas gautų pelną vien todėl, kad turi pinigų, kuriuos gali paskolinti – tai draudžiama. Uždirbti dorai musulmonas gali dirbdamas (mainydamas laiką į pinigus) arba prisiimdamas riziką (pavyzdžiui, versle). O jeigu iš anksto sutariama, kiek bus sumokėta palūkanų, rizikos skolintojui nebūtų.

Tad musulmoniški bankai veikia kitaip. Bankas skolina pinigus verslininkams ne už palūkanas, bet už būsimo pelno dalį. Pats bankas už indėlius irgi moka ne palūkanas, o pelno dalį, kuri priklauso nuo to, kaip bankui seksis skolinti. Tai yra, ir indėlininkas, ir bankas, prisiima dalį rizikos. Jeigu verslininkas pelno negaus, jis neprivalės ne tik mokėti palūkanų, bet ir apskritai grąžinti atitinkamos kredito dalies bankui. Rizikuoja ir indėlininkai – juk prastai savo verslą vykdantis bankas irgi grąžins mažiau pinigų indėlininkams.

Prasiskolinti tiek, kad reiktų visą gyvenimą mokėti skolas, tokioje sistemoje sudėtinga – patyrus nuostolių, mažės ir skolos. Aišku, yra ir kita pusė: jeigu investavę skolintus pinigus uždirbsite didelį pelną, teks juo dalintis – taigi, atiduoti daugiau, negu įprastinėje bankininkystėje, kur palūkanos iš anksto sutartos. Be to, musulmoniški bankai, suvokdami riziką, nėra linkę dalinti paskolų „į kairę ir į dešinę”. Kai kurie ekonomistai teigia, kad tai gerai, nes taip išvengiama ekonomikos perkaitimo.

Gali kilti klausimas – jeigu riziką prisiima bankas, tai ar dorai tada uždirba pasiskolinęs verslininkas? Iš tikro verslininkas tik dalinasi riziką su musulmonišku banku. Visų pirma, pagal susitarimą su banku jis gali privalėti kartu su skolintomis lėšomis investuoti ir savo pinigų, kuriais jau rizikuos tik pats. Be to, jis rizikuoja savo darbu. Jeigu verslininkas metus stengsis išvystyti verslą, ir tai nepavyks, verslininkas, galima sakyti, neteks metų darbo – savo laiko. O dirbti (stengtis išvystyti verslą) verslininkas įsipareigoja pagal sutartį su banku.

Beje, ir tradiciniai bankai skolindami kažkiek rizikuoja. Juk gali būti, kad pasiskolinusi įmonė subankrutuos. Ypač tai pasimatė per dabartinę krizę, kuomet kai kurie „verslininkai” pradėjo nusikalstamai privedinėti savo įmones prie bankroto vien tam, kad nereikėtų grąžinti skolų – kai tuo tarpu visą tų įmonių turtą pasilikdavo sau. Tačiau vakarietiškoje sistemoje bankas patiria nuostolių tik dėl skolininko nusikalstamų veiksmų, arba jeigu skolininkui verslas nesiseka absoliučiai (taip, kad lemtų tikrą bankrotą). Tuo tarpu musulmoniškoje bankininkystėje skolininkui, kurio verslas nepasisekė, nereikia apgaudinėti tam, kad išvengti prasiskolinimo.

Musulmoniška bankininkyste turi teisę naudotis ne vien musulmonai. Tačiau tokie bankai negali prisidėti prie veiklų, kurias draudžia Islamas: pavyzdžiui, lošimų verslo. Tiesa, po pavadinimu „Musulmoniškas bankas” kartais slepiasi institucijos, kurios nesilaiko Islamo principų – skolina nemoraliais laikomiems verslams, ima palūkanas, tik kitaip pavadintas. Tačiau jeigu tokios veiklos paaiškėja, tai gali sukelti skandalą ir musulmonų klientų praradimą.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Miestas be įstatymų

Miestas be įstatymų

| 0 komentarų

Šis mano straipsnis buvo išspausdintas “Lietuvos ryto” priede Panevėžiui “Babilonas”, 2008 m.:

Miestas, kuriame negalioja beveik jokie įstatymai. Tankiausiai apgyvendinta pasaulio teritorija. Vieta, kur vietoje gatvių – siauri koridoriai, o saulę daug kur galima išvysti nebent nuo namų stogų. Tai – ne mokslinės fantastikos kūrinio detalės: tokia vieta iš tikrųjų egzistavo dar prieš porą dešimtmečių. Tai – vadinamasis Kauluno aptvertasis miestas Honkonge.

Paskutiniaisiais savo gyvavimo metais – 1990-aisiais – šis nedidelis rajonas iš tolo priminė didžiulių aptrupėjusių bendrabučių kvartalą. Tačiau geriau įsižiūrėjus jis buvo nepanašus į jokį kitą miesto rajoną. Visų pirma jau tuo, kad tarp namų čia nebuvo ne tik aikščių ar skverų, bet net ir gatvių, mat šios jau seniai buvo užstatytos ir paverstos koridoriais. Galima sakyti, „miestą” iš tikrųjų sudarė vienas didžiulis pastatas. Kitaip buvo sunkiai įmanoma – juk vos 2,4 hektaro dydžio žemės lopinėlyje čia glaudėsi net 50 tūkstančių žmonių! Tai reiškia, kad kiekvienam Kauluno aptvertojo miesto gyventojui teko vos po 2 kvadratinius metrus žemės. Palyginimui, Panevėžyje gyvena 114 tūkstančių žmonių, tačiau miestas užima 5200 hektarų žemės. Kas gi traukė tūkstančius atvykėlių kurtis Kauluno aptvertajame mieste, statytis papildomus aukštus prie ir taip perpildytų bei nugyventų pastatų, spaustis ankštuose kambarėliuose be langų ir patogumų, vaikščioti šiukšlinų koridorių labirintais bei nuolat klausyti iš greta esančio vieno didžiausių Azijos oro uostų kylančių lėktuvų triukšmo?

Tai – įstatymų nebuvimas. Ši teritorija faktiškai nepriklausė jokiai valstybei, nors ir buvo netoli turtingo didmiesčio – Honkongo – širdies. Taip atsitiko dėl ypatingų istorinių aplinkybių. 1898 metais Kinija 99 metams išnuomavo šias žemes Didžiajai Britanijai, kuri jas prijungė prie Honkongo kolonijos. Tačiau Kauluno aptvertasis miestas, nors ir iš visų pusių apsuptas britams išnuomotų žemių, liko Kinijai. Tuo metu tai buvo paprastas įtvirtintas miestelis, kuriame gyveno 700 žmonių. Be savo ypatingo politinio statuso tada jis niekuo neišsiskyrė.

Garsiausias Kauluno aptvertojo miesto gyvavimo etapas atėjo po antrojo pasaulinio karo. Karo metu Honkongą okupavę japonai sugriovė įtvirtintą miestelį bei iškeldino jo gyventojus. Pokariu į ištuštėjusią, tačiau Kinijai tebepriklausančią, žemę ėmė keltis atvykėliai (tiek honkongiečiai, tiek pabėgėliai iš Kinijos) ir statyti naujus daugiabučius namus, verstis verslais, kurie Honkonge buvo nelegalūs. Honkongo įstatymai čia negaliojo, mat žemės britams nepriklausė (bandymai iškeldinti nelegalius gyventojus sulaukė Kinijos protestų). Tuo tarpu Kinija, kurioje vyko pilietinis karas, o vėliau įsigalėjo komunistai, tvarkos palaikyti irgi nebandė. Realią valdžią aptvertajame mieste netruko paimti vietinė kinų mafijos grupuotė. Tačiau 1973 – 1974 metais Honkongo policija ją likvidavo. Po šios vienkartinės intervencijos britai savo įtaką aptvertajame mieste vėl apribojo. Nebelikus mafijos valdžios ten sugužėjo gausybė naujų žmonių. 1971 metais čia gyveno 10 tūkstančių gyventojų, po dešimties metų – jau 30 tūkstančių, dar po dešimtmečio – 50 tūkstančių. Nedidelis kvartalas virto savotišku žmonių pilnu skruzdėlynu. Pastatais buvo užstatytas beveik visas teritorijos plotas.

Ką dirbo Kauluno aptvertojo miesto gyventojai? Be abejo, klestėjo viešnamiai, narkotikų verslas, lošimų namai. Tačiau svarbūs pajamų šaltiniai buvo ir šiaip legalūs verslai – Kauluno aptvertojo miesto verslininkai galėjo naudotis tuo, kad čia nebuvo jokių mokesčių, reikalavimų prekių ir paslaugų kokybei, darbų saugai ar darbuotojų kvalifikacijai. Dėl to jie galėjo sėkmingai konkuruoti su kitur įsikūrusiais verslininkais mažesnėmis kainomis. Aptvertajame mieste dirbo daug stomatologų (arba bent jau jais apsiskelbusiųjų), veikė šunienos restoranai, įvairios gamyklėlės. Reikėjo aptarnauti ir pačius miesto gyventojus, tad buvo ir parduotuvių bei visų kitų įstaigų, esančių bet kuriame kitame rajone.

Negalima teigti, kad britai aptvertajame mieste neturėjo jokios įtakos. Be jau minėto tūkstančių policininkų reido prieš mafiją būta ir kitų reidų, vykdytas ribotas patruliavimas tvarkai palaikyti, mieste dalinta labdara, imtasi ribotų iniciatyvų tam tikrai infrastruktūrai sukurti. Pavyzdžiui, įvestas vandentiekis – iki tol vanduo buvo tiekiamas iš maždaug 70 įvairiose miesto vietose išgręžtų šulinių. Egzistavo ir tam tikri minimalūs reikalavimai statybai – dėl Honkongo oro uosto artumo pastatai negalėjo būti didesni nei keturiolikos aukštų. Vis dėlto šios ribotos įtakos nė iš tolo negalima palyginti su realia valdžia.

Viskas pasikeitė 1984 metais kuomet, artėjant Honkongo naujųjų teritorijų nuomos laikotarpio pabaigai, Kinija ir Didžioji Britanija susitarė dėl Honkongo perdavimo Kinijai 1997-aisiais metais. Kauluno aptvertąjį miestą susitarta nugriauti – tai turėjo padaryti britai. 1991 – 1992 metais iškeldinti gyventojai (jiems buvo kompensuota), o 1993 metais aptvertasis miestas nugriautas. Vietoje jo įkurtas parkas, kuriame paliktas ir vienas miesto pastatas.

Kauluno aptvertasis miestas iki šiol vertinamas nevienareikšmiškai. Nors didelei daliai žmonių jis atrodo buvusi savotiška visuomenės kloaka, vertikaliai išsidėstęs lūšnynas, kuriame tūkstančiai spraudėsi antisanitarinėmis sąlygomis, kiti šį miestą romantizuoja akcentuodami jo gyventojų laisvę. Kaip ten bebūtų, Kauluno aptvertasis miestas keliasdešimt metų egzistavo kaip unikali vieta, panašios į kurią pasaulyje nebuvo ir nėra. 

Nuotraukos (iš išorės) ir daugiau informacijos: http://www.doobybrain.com/2008/05/01/my-father-lived-in-kowloon-walled-city/

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,


Ekonomikos sektoriai (žemės ūkis, pramonė, paslaugos) – kas toliau?

Ekonomikos sektoriai (žemės ūkis, pramonė, paslaugos) – kas toliau?

| 0 komentarų

Įprasta visą šalies ūkį skirstyti į tris dalis – žemės ūkį (kuris apima ir žvejybą, gyvulininkystę bei miškininkystę), pramonę, bei paslaugų sferą.

Pirmasis sektorius – žemės ūkis – daugiausiai skirtas pirminiam žmogaus poreikiui – maistui – patenkinti. Iki maždaug XVIII a. visose pasaulio šalyse dauguma gyventojų dirbo žemės ūkyje. Tai yra, “gamino maistą”. Tiesiog tuo metu technologijos dar buvo tokios neišsivysčiusios, kad tai buvo būtina, mat jei žemės ūkyje būtų dirbę mažiau žmonių, nebūtų pakakę maisto visiems pasaulio žmonėms išmaitinti. Kitaip sakant, pavyzdžiui, milijono žmonių išmaitinimui 900,000 jų turėjo auginti maistą. Kitus reikalingus dalykus (drabužius, baldus) ūkininkai dažniausiai pasigamindavo patys.

Antrasis sektorius – pramonė – tai įvairių daiktų gaminimas. Iki XVIII a. joje dirbo labai mažai žmonių – tai vadinamieji amatininkai. Jie daiktus gamindavo rankomis ir šie daugumai žmonių buvo neįperkami – amatininkų paslaugomis naudojosi tik saujelė kilmingųjų. Tačiau atsiradusios mašinos leido tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje tam pačiam darbuotojų kiekiui sukurti daugiau produkcijos. Tada daug buvusių ūkininkų ėmė pereiti dirbti į pramonės įmones, plėtėsi miestai. Tai vadinama pramonine revoliucija – ji pradžioje apėmė Angliją, paskui – visą Europą. Jos paliestos valstybės tapo pramoninėmis – tai yra, dauguma jų žmonių dirbo nebe žemės ūkyje, o pramonės sektoriuje. Reiškia, tuomečių technologijų jau pakako, kad tik mažuma žmonių, dirbančių žemės ūkyje, išmaitintų visus žmones. Todėl buvo galima imtis geresnio kitų daiktinių poreikių tenkinimo, o šituo ir rūpinasi pramonė.

Trečiasis sektorius – paslaugos – apima visas žmonėms teikiamas paslaugas – tai parduotuvės, ligoninės, bažnyčios, restoranai, viešbučiai, mokyklos, sporto klubai, koncertų salės, turizmo įstaigos, policija ir kita. Iki XIX a. šiame sektoriuje dirbo mažai žmonių – Europoje tai daugiausiai buvo bažnyčios darbuotojai, kurie rūpinosi ne tik religija, bet ir gydymu, švietimu. Dar paslaugų sektoriui priklausė kilmingųjų tarnai, pirkliai, teisėjai. Nuo XIX a. žmonių dirbančių paslaugų sektoriuje daugėjo. XX a. technologijos dar pažengė – atsirado kompiuteriai, gamybiniai konvejeriai, robotai. Jos leido visiems žmonėms reikalingą daiktų skaičių pagaminti ir tada, kai pramonėje dirba tik mažuma visų darbuotojų. Taigi paslaugų sektorius svarba aplenkė pramonę – apsirūpinusiems maistu ir daiktais žmonėms svarbiausiu tapo būtent paslaugų (aptarnavimo, mokslo, geros medicinos ir pan.) poreikis. Šalys, kuriose dauguma žmonių dirba paslaugų sektoriuje, vadinamos postpramoninėmis – tokia yra ir Lietuva.

Trumpai pažvelgus į praeitį galima pasvarstyti, kas bus ateityje. Ketvirtuoju sektoriumi dažnai vadinamas mokslas, arba naujų technologijų kūrimas. Prognozuojama, kad ateityje dauguma žmonių tik kurs naujas kompiuterines programas, gamyklų įrangą ir pan., o šie jų kūriniai automatizuotai atlikinės darbus kituose sektoriuose. Pramonėje žmones jau dabar daug kur pakeitė automatika, žemės ūkyje taip pat smarkiai pasitarnauja mašinos. Internetas ir tobulėjantys kompiuteriai įgalina mašinas pakeisti žmones ir paslaugų sektoriuje: jau dabar internetas didele dalimi pakeitė, pavyzdžiui, bibliotekas, paštą, veikia internetinės parduotuvės (o įprastiniuose prekybos centruose – automatinės kasos), internete galima gauti valstybės institucijų paslaugas. Dar seniau mašinos iš namų išstūmė tarnus: štai XIX a. buvo įprasta, kad ne vien patys turtingiausieji juos turėjo, tačiau skalbimo mašinos, šaldytuvai, indaplovės, automobiliai panaikino šių patarnautojų poreikį. Informacinės visuomenės kūrimas, kuris dažnai minimas kaip valstybės tikslas, apima automatizuotos paslaugų sferos plėtrą. Tai – žingsnis pirmyn, nes naujas technologijas kuriantis žmogus sukuria daug daugiau produkto, nei dirbdamas kituose sektoriuose. Pavyzdžiui, per gyvenimą žmogus gali parašyti daug programų, kurios atliks įvairias funkcijas. Jeigu nebūtų šių programų, kiekvieną tų funkcijų turėtų atlikti atskiras žmogus ar žmonės. Maža to, tas pačias programas galima vienu metu naudoti tūkstančiuose ar milijonuose skirtingų vietų.

Koks bus penktasis sektorius? Tęsiant loginę grandinę, turėtų būti sukurtos ir plėtojamos technologijos, kurios pačios gebėtų kurti kitas naujas technologijas (to užuomazgos yra jau dabar). Tai reiškia, kad ir ketvirtajame (naujų technologijų kūrimo) sektoriuje žmogų imtų keisti mašinos. Tada penktasis sektorius galėtų būti vadovavimo – dauguma pasaulio darbuotojų būtų automatizuotų įmonių ar įstaigų vadovais. Be abejo, tai dar būtų tolimoje ateityje, o kaip rodo patirtis, jos prognozuoti dažnai neįmanoma.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,