Pasaulio virtuvės

Myliu restoranų tinklus: visame pasaulyje žinai ką gausi. Nebrangu ir kokybiška. Aišku, tik jei eini į tinkamą tinklą.

Jokiu būdu nereikia galvoti, kad tinklai – tai tik “visokie burgeriai ir hot dogai”. Apskritai ‘burgerinės’ tėra vienas daugelio tokių restoranų tipų.

Išbandžiau daugelį iš didžiausių pasaulio restoranų tinklų, turinčių po 300 ir daugiau restoranų. Kiekvienas jų su savu maistu, kainomis, rinkodara ir filosofija. Yra tokių gerų, kad, nukeliavęs į šalį, kur jie yra, būtinai ten nueinu. Ir yra tokių blogų, kur prižadu nosies daugiau nekišti.

Visų restoranų tinklų apvžalgas ir nuotraukas čia sudėjau į vieną straipsnį, kurį nuolat plečiu aplankęs ką naujo. Šį straipsnį rašau visų pirma sau: kai tinklų tiek daug, niekaip visų neprisiminčiau ir čia galiu visuomet patikrinti, kas ir kaip. Tačiau viliuosi jis padės ir kitiems.

---

Mėsainių (hamburgerių) restoranai

---

Pagrindinis patiekalas – įvairūs mėsainiai, taip pat – bulvės fri.

McDonald’s. Tikras greito maisto etalonas, kurį kitos mėsaininės imituoja. Pagrindiniai patiekalai – mėsainiai, arba kompleksai (mėsainio, bulvyčių ir gėrimo rinkiniai). Šiais laikais vis daugiau kur galima užsakyti specialiuose monitoriuose prie įėjimo, ir užsidega numeriukas, kai paruošiamas jūsų patiekalas. Be to, kai kuriose šalyse monitoriuose patiekalų sudėtį galima ir keisti: už nedidelę priemoką papildyti ar, ko nors nevalgant, nurodyti nedėti. Bet galima užsakyti ir įprastine tvarka prie kasos. Garsiausias patiekalas – mėsainis “Big Mac”, ypač garsėjantis savo unikaliu padažu. Daugelyje šalių daugelis patiekalų pusryčių metu netiekiami – yra atskiras pusryčių meniu. Taip pat daugybėje McDonald’s būna ir kavinės McCafe.

Five Guys. Čia negausite kompleksų – mėsainis ir bulvytės atskiri patiekalai, ir abiejų užtenka pavalgyti (mėsainių skersmuo didesnis, nei daugelyje restoranų). Bulvytės – “Five Guys” pasididžiavimas: restoranuose rašoma, iš kokiotg ūkio atvežtos tos dienos bulvytės, jų skonis – natūralesnis, nei daugelyje kitų greito maisto restoranų. Kiti Five Guys tinklo “prekės ženklai” – gėrimų automatai, kuriuose gaiviųjų gėrimų – dešimtys rūšių ir, kartą susimokėjęs, gali piltis kiek nori. Vien “Coca Cola” gal dvidešimt skonių, daugybės kurių nerasi parduotuvėje. Be to, kiekvienam klientui galima nemokamai pasiimti kiek nori riešutų (jie yra prie kasų).

Burger King. Vienas seniausių McDonald’s “pasekėjų” skelbia, kad išsiskiria mėsa nuo griliaus. Čia priklauso nuo asmeninio skonio – man ji atrodo tarsi kiek pridegusi, tad “Burger King” fanas nesu. Mėsainis-flagmanas, “Big Mac” konkurentas – “Big Whooper”.

Sonic Drive In. Automobilių paplitimo JAV laikais apie 1960 m. buvo populiari “Drive In” koncepcija. Staliukas – tavo automobilis. Atvažiuoji į specialią parkingo vietą, užsakai, tau atneša į automobilį, ten valgai. Vėliau ta koncepcija nyko, ją keitė “Drive Through” (tiesiog patiekalai išsivežimui, o, jei nori valgyti automobilyje, pats turi ieškotis vietos kur), bet “Sonic Drive In” liko jai ištikimas iki šiol. Dabar prie kiekvienos vietos automobiliui yra užsakymo automatas su tiesioginiu ryšiu su restoranu. Patys mėsainiai – gana įprasti ir nėra kuo išskirtiniai, čia išskirtinė koncepcija. Minusas – nėra kur užeiti vidun, taigi, kur nusiplauti rankų.

White Castle. Seniausias pasaulyje greito maisto tinklas, įkurtas dar 1921 m. ir atšventęs šimtmetį. Jo burgeriai kvadratiniai ir gana nedideli: bet tokios porcijos būdavo įprastos tarpukariu, kai žmonės valgydavo mažiau. Šiandien mažai kas užsakinėja po vieną burgerį: įprastas yra dviejų burgerių ir bulvyčių kompleksas, galima užsakyti ir 4, 10, 30, netgi 100 burgerių iš karto (aišku, jau ne vienam žmogui). Skonis geras ir įdomus. Tinklo išvaizdą – baltus gražius pastatėlius (pavadinimas reiiškia “balta pilis”), švarias unifromas – įkvėpė Aptono Sinklero romanas “Džiunglės” apie Čikagos skerdyklas, kurio pagrindiniai herojai buvo imigrantai iš Lietuvos – būtent, paskaitę apie itin purvinas sąlygas skerdyklose, amerikiečiai susirūpino maisto švara, ir “White Castle” mėgino pasirodyti higienišku tinklu. Nepaisant to, kad buvo pirmasis, “White Castle” paskui pralenkė kiti tinklai ir jis šiandien yra jų šėšėlyje, yra tik nedaug kur.

Wendy’s. “Pridegusio” skonio burgerių restoranas – vienas tų, kurių privengiu, nors suprantu, kad kitų nuomonė gali būti kita.

Checkers / Rally’s Tai, kas McDonald‘s buvo kadaise, arba hibridas tarp restorano ir maisto sunkvežimio. Jie turi savus nedidelius pastatus, kuriuose – tik virtuvė: užsakyti reikia iš išorės (iš automobilio arba priėjus), staliukai – nebent lauke aplinkui. Yra tik JAV, kai kuriose valstijose vadinasi „Checkers“, kai kuriose „Rally‘s“, bet meniu tas pats: įvairūs burgeriai. Jie žemesnio lygio nei McDonald‘s, o pagrindinis tinklo akcentas – skanios bulvytės.

Carl Jr. ar Hardee’s. Mėsainiai čia labai dideli (skersmeniu). Nustebau, kad meniu buvo pažymėta žvaigždute tie patiekalai, kurių druskų kiekis viršija rekomenduojamą dienos normą – ir buvo pažymėti beveik visi patiekalai. Kompleksų kalorijų kiekis irgi artėja prie rekomenduojamos dienos normos. Nepasirodė skanu. Rytais būna ne vien pusryčiai, kas suteikia daugiau galimybių nei McDonald’s.

Whataburger. 1950 m. įkurtas tinklas mėginantis statyti savo restoranus taip, kad jaustumeis į tuos 1950 m. patekęs. Tipinė architektūra – pastatas, kurio centre šlaitinis stogas. Patiko, kad daug marinuotų agurkų. Daugiausiai išplitęs pietų JAV ir JAV tapęs savotišku Teksaso sinonimu. Girdėjau kaliforniečio ir teksasiečio pokalbį gatvėje: “O, tu iš Teksaso? Myliu Whataburger!”, “Ech, jūsiškis Kalifornijos In Out Burger geriau…”.

In Out Burger. Šis tinklas JAV turi puikią reputaciją, kai kurie žmonės iš miestų, kur nėra In Out Burger, važiuoja jo patiekalų ragauti į kitur. Čia viskas daroma „paprastai kaip įmanoma“, toks avotiškas McDonald‘s jo pradžios laikais: mėsainių rūšys vos keturios (dėl to norint ko ypatingesnio sunkiau), nėra kompleksų (ar nuolaidų perkant kartu su gėrimu ar bulvytėmis), o mėsainiai nedideli. Kita vertus, itin daug dėmesio skiriama į darbuotojus, kurie čia vadinami „partneriais“: jiems mokama daugiau, nei pas konkurentus, dėl ko esą atsiviliojami geriausi. Tinklas plečiasi lėtai, nes nori, kad kiekviena nauja vieta užtikrtintų tą pačią kokybę. Daugiausiai restoranų Kalifornijoje ir jis tapęs savotišku Kalifornijos sinonimu.

Jack in the Box. Apie šį Vakarų JAV būdingą greito maisto tinkle man sunku ką nors parašyti – skanu, bet nėra kažko išskirtinio. Mėsainiai, sūrainiai, kompleksai ir tiek.

Johnny Rockets. Šio tinklo restoranai imituoja ~1950 m. Amerikos užkandinę. Tiekiami burgeriai, bet atnešami prie stalo, o ne parduodami iš prekystalio, kaip įprasta greito maisto tinkluose. „Seno stiliaus“ dekoras (senovinės reklamos), baldai, šiaudelių dėžutės bei „Jukebox“ įrenginiai, kur įmetęs monetą gali užsakuti muziką – tiesa, restorane, kurį lankėme, jie neveikė, o muziką siūlė užsakyti telefono aplikacija.

A&W. Iš tikro yra du tinklai šiuo pavadinimu – vienas Kanadoje, kitas visur kitur. Prekės ženklas sutampa, jų kilėm ta pati, bet kadaise išsiskyrė ir meniu beveik visai dabar skirtingi. Kanadietiško patiekalai pavadinti giminystės ryšių ar amžiaus tarpsnių vardais – „paauglys“, „mama“, „tėtis“, „kūdikis“ ir pan. Pagal juos galima kažkiek nuspėti dydį, bet šiaip labiau skiriasi ingredientai.

---

Sumuštinių restoranai

---

Pagrindinis patiekalas – sumuštiniai ar submarinai. Kai kur jie nešildomi, kitur – paprašius pašildomi.

Subway. Garsiausias sumuštinių restoranų tinklas pasaulyje ir nuo 2011 m. – didžiausias pasaulyje greito maisto tinklas apskritai (pralenkė “McDonald’s”). Tiesa, palyginus su daugeliu greito maisto tinklų, “Subway” restoranai gerokai mažesni, staliukų būna nedaug. “Subway” pagrindinis patiekalas, aišku, pailgi sumuštiniai, o jo koziris – galimybė tuos sumuštinius pasidaryti kokius nori. Kaina yra tik už mėsą – visa kita renkiesi pats atskirai. Duoną, sūrį, tada – daržoves, kurių gali prašyti įdėti kiek nori ir kokių nori. Primokėti nereiks. Daugelyje šalių ir gėrimo gali įsipilti kiek nori – jei gėrimą perki. Siūlomi ir kompleksai sumuštinis+gėrimas+saldus sausainėlis arba sumuštinis+gėrimas+bulvių traškučiai. Daugelyje šalių sumuštiniai dviejų dydžių – mažas (pusinis) ar didelis, kitur dar yra ir “labai didelis”.

Jimmy John’s. Šiame tinkle sumuštiniai atrodo tarsi susitepti paties namie pusryčiams. Priešingai nei “Subway”, jų čia ir nešildo, nėra kažkokių ypatingų patentuotų gaminimo technologijų, kaip daugelyje greito maisto tinklų. Tad ir skonis panašus, kaip naminių sumuštinių: apsilankęs jaučiausi keistai – tarsi būčiau gana nepigiai nusipirkęs sumuštinį, kokį pats būčiau galėjęs greitai susitepti. Tik kad Jimmy John’s, priešingai nei namie ar Subway, negali pasirinkti konkrečių ingridientų – turi imti patiekalus, surašytus meniu, tarp kurių sumuštinių su savo mėgiamais ingridientais neradau. Sumuštiniai labai dideli: “mažas sumuštinis” turi ~1000 kalorijų (faktiškai dviems žmonėms), didelis ~2000 (arti žmogaus dienos normos). Dar mažesni yra tik dalies rūšių sumuštiniai. Jimmy John’s restoranai dekoruoti visokiomis pusiau išmintingomis, pusiau juokingomis citatomis ir karikatūromis. Kitas išskirtinumas – įkūrėjas lietuvių kilmės (jo mama – gryna lietuvė, o jo žmona – Lietuvos garbės konsulė).

Jersey Mike Subs. Šis 17-mečio iš Naujojo Džersio išplėtotas tinklas irgi siūlo didelius sumuštinius iš meniu. Kai parodė duonos gabalą, atrodė ne toks didelis, tačiau į vidų pridėta labai gausiai mėsos – duonos-mėsos santykis buvo kone 1:1. Oficialioje svetainėje rašo, kad “mini” dydžio sumuštinis yra vienam, “regular” – dviems, o “giant” – keturiems, nors Amerika yra Amerika – kai kuriems lietuviams ir “mini” užteks dviems, o nenustebčiau, kad yra amerikiečių, kurie vieni suvalgo “giant”…

Quiznos. Pagrindinis pasiūlymas – sumuštiniai, bet yra ir nedidelės picos. Sumuštinių sudėties pasirinkti negalima, priešingai nei Subway. Didelę dalį sudaro salotos, skonis atrodo „natūralesnis“ nei Subway.

Firehouse Subs. Pavadinimas reiškia „Gaisrinės sumuštiniai“ ir visas restorano dizainas alsuoja gaisrine ir gaisrininkais: viduje ištapyti ugnegiasiai ar degantys namai, renkamos aukos gaisrininkams ir pan. Tiekiami trijų dydžių sumuštiniai, kurių didžiausias iš esmės skirtas dviems žmonėms. Reikia išsirinkti sumuštinį iš meniu arba galima susidėlioti pačiam. Gaisrininkų terminologija yra ir patiekalų pavadinimuose, o daugelis patiekalų gali būti prašomi „fully involved“ („apimti gaisro“) – tai yra, su tam tikru daržovių rinkiniu. Kaip ir „Subway“, siūlomi kompleksai su čipsais arba saldžiais sausainiais ir gėrimu. Gėrimas gali būti pasirenkamas iš dešimčių skirtingų kolos variantų.

Blimpie. JAV yra dviejų tipų maisto tinklai: augantys, kiekvienais metais atidaro net ir po šimtus naujų restoranų, ir besitraukiantys, kurie kadais turėjo penkis ar dešimt kartų daugiau restoranų nei dabar. Jie traukiasi, bet visai neišnyksta, ir kur JAV užkampiuose dar gali rasti tai, kas būdavo populiaru kokiais 1980 m., bet dabar beveik nežinoma… Vienas tokių tinklų – „Blimpie‘s“, toks „prastesnis Subway“. Viskas labai panašu, net stilistika irgi remiasi Niujorku, o pavadinimas susijęs su transportu (Blimp – dirižablis), bet skonis kažkoks labiau „mėgėjiškas“, „naminis“: nieko keisto, kad „Blimpie“ pralaimėjo konkurencinę kovą „Subway“. Geriausiais laikais ~1993 m. jų JAV buvo 630, o 2022 m. – jau tik 156. Beje, pirmasis Blimpie atsidarė metais anksčiau, nei Subway – pirmumas dar nieko negarantuoja.

---

Universalūs greito maisto restoranai

---

Arby’s. Čia siūlomi ir mėsainiai, ir sumuštiniai, ir net kebabai. Pasiūla įvairi: pvz. būna mėsainių ar sumuštinių su tamsia duona. Man vienas skaniausių – reuben sumuštinis: juoda duona su mėsa ir marinuotais kopūstais. Arby‘s yra daug mėsainių, kurie savotiškas tarpas tarp mėsainių ir sumuštinių – duona tarsi nuo sumuštinių, bet suvožti kaip mėsainiai. Kai kurie šilti, kai kurie – ne.

Dairy Queen. Pagal pavadinimą („Dairy“ – pieno produktai) atrodo, kad tai turėtų būti ledų tinklas. Iš tikro yra ir „Dairy Queen“ leidainių, bet yra ir hotdoginių (kurie patiekiami su bulvių traškučiais), ir mėsaininių – tai tarsi visai skirtingi tinklai. Galima užsakyti burgerius pagal dydį – sudėtis visų ta pati, tik skiriasi dydžiai, o priedai – ne. Papildomus priedus, kaip jalapenus, gali nusipirkti atskirai. Geros bulvytės.

Panera Bread. Tarpas tarp restorano ir kavinės. Kaip kavinė, siūlo vietas darbui, gerą internetą, kavą, saldžius maistus. Kaip restoranas, siūlo gerokai platesnį meniu, po truputį iš visko – sumuštiniai, picos, Mac and Cheese. Kaip ir dera tinklui tokiu pavadinimu, akcentas – ties duona (picos, sumuštinių ir t.t.). Siūlo kavos prenumeratas.

Sheetz. Degalinių / parduotuvių tinklas, kruis siūlo ir pagal užsakymą gaminamus mėsainius bei kitus patiekalus. Deja, kokybė prastoka, duona buvo sužeidėjusi ir pan. – geriau eiti į tikrą restoraną.

---

Picerijos ir itališki restoranai

---

Pagrindinis patiekalas – picos. Daugelyje tarptautinių picerijų tinklų tai ne tradicinės itališkos picos, tačiau storapadės – nors padą kai kur galima pasirinkti. Dalis restoranų dirba labiau ar visai išvežimui.

Pizza Hut. Picerijų tinklų “klasika”. Būtent tokios storapadės picos dominuoja pasauliniuose picerijų tinkluose (o ne plonapadės itališkos, kurios populiarios Lietuvoje). “Pizza Hut” koncepcijos įvairiose šalyse švelniai skiriasi, pvz. kai kur jie turi salotų barą.

Domino’s Pizza. Pagrindinis Pizza Hut konkurentas, panašus savo siūlymais.

Little Caesar’s. Šiose picerijose meniu yra trumpas – visos picos vieno didelio/šeimyninio dydžio (vienos pakanka dviems-trims žmonėms) ir tik keletas jų rūšių. Tačiau trumpas meniu reiškia, kad picas Little Caesar’s gali laikyti nuolat pagamintas ir šiltas (panašiai, kaip McDonald’s mėsainius). Nereikia laukti, kol pagamins: ateini ir nusiperki iš prekystalio. Tiesa, bus pagamintos ne visos picos, tad skubant reikia paklausti, kurios pagamintos. Dalis Little Caesar’s picų yra “jungtinės” – tai yra, kiekviena pusė ar kiekvienas ketvirtis tarsi iš skirtingos picos. Tokiu būdu galima paragauti įvairių skonių perkant tik vieną picą. Daugelis Little Caesar’s restoranų pardavinėja tik išsivvežimui, staliukų neturi. Kainos geros, pigiau nei pas konkurentus už tą patį.

Papa John’s. Šis tinklas brangensis nei kiti picerijų tinklai ir akcentuoja savo picų kokybę, nors, manau, jis smarkiai nesiskiria nuo kitų.

Sbarro. Oficialiai – itališkų patiekalų tinklas, bet realybėje jie su amerikietišku prieskoniu: storapadės picos, spagečiai su nebūtinai tradiciniais itališkais padažais. Picos parduodamos po gabalėlį iš jau pagamintų arba visa pica. Makaronai įdedami iš jau pagamintų.

Vapiano. Itališko maisto tinklas – turi ir picas, bet labiau makaronų. Makaronai man daug skanesni nei picos. Įdomus pardavimo principas: įeidamas gauni kortelę, paskui eini su ja prie virėjų ir užsakai maistą bei stebi, kaip jį gamina. Manau, šis principas – didžiausias “Vapiano” trūkumas: pietų metu susidaro didelės eilės. Makaronų negali nei sėstis laukti (kaip daugelyje restoranų), nei gauti greitai (kaip greito maisto restoranuose) – jei prieš tave 4 žmonės eilėje, tai turėsi stovėti, kol pagamins makaronus kiekvienam iš jų, tada užsakyti pats ir žiūrėti, kaip gamina tau. Gal dėl to kai kuriuose “Vapiano” restoranuose dabar jau šio principo atsisakoma – tiesiog užsisakai, sėdi ir nežiūri, kaip tau gamina, o, kai pagamina, supypia įrenginys ir eini pasiimti.

MOD Pizza. “MOD” šifruojasi kaip “Made on Demand”. Be meniu esančių picų, čia yra galimybė susikurti savo picą tarsi Subway sumuštinį: sakai padažus, ingredientus. Be to, priešingai daugeliui Amerikos picų tinklų, picos čia itališkos, plonapadės. MOD Pizza save pozicionuoja kaip toks “demokratų hipsterių tinklas”, tad čia daug vaivorykštinių vėliavų ir pan.

Olive Garden. Italų restoranų tinklas – bet ne picerija. Siūlo spagečius, lazanją ir pan. Aptarnauja prie staliukų ir yra brangus, nors porcijos didžiulės, be to, duodama visokiausių garnyrų (duonos, salotų ir pan.), kas įeina į kainą. Vienam žmogui beveik neįmanoma viso to suvalgyti (bent jau man).

---

Vištienos restoranai

---

Pagrindinis patiekalas – vištiena, ypač vištos kojelės. Tiekiamos ir krūtinėlės be kaulų. Perkama, tarkim, 3 ar 5 šlaunelės ir valgoma rankomis. Gali būti užkandama bulvytėmis fri. Be pagrindinių tokio tipo restoranų tinklų, yra gausu valstybinių net ir skurdžiose šalys e- savo tinklus turi Indonezija, Panama, Gvatemala ir t.t. Skurdžiose šalyse dažnai vištiena tampa pirmu dalyku, kuris jau daugeliui įperkamas restoranuose, ir todėl išplinta vištienos tinklai.

KFC. Vištienos restoranų klasika. Daugelis patiekalų čia – vištiena su kaulu, bet vištienos juostelės yra be kaulo. Dažnai patiekiami su bulvytėmis, gėrimu, taip pat visokiais kibiriukais, kur įeina, tarkime, dalis vištienos gabaliukų su kaulais, dalis – be kaulų, taip pat bulvyčių porcijos, gėrimai.

Nando’s. Pietų Afrikos tinklas, įkvėpimo besisėmęs Portugalijos kolonijose. Vištiena čia padaroma pasirinkto aštrumo lygio (iš penkių), taip pat stovi kelių atšrumo lygių padažai. Aptarnaujama prie staliuko.

Bojangles. Skelbiasi kaip vištienos ir biskvitų tinklas. Biskvitais vadina tokias sūrokas bandeles. Su jomis daro tarsi burgerius, kur viduje įdeda pvz. vištienos. Bet daugiau nieko – jei burgeriuose būna daug ingredientų, ten nedaug, gali nebūti padažo. Jį reikia pirkti atskirai ir be jo atrodo, kad kažko smarkiai trūksta. Daugiausiai JAV pietuose.

Chick Fil’A.

Popeye’s. Skani traški vištiena, o didžiausias koziris – didelis kiekis padažų, ypač aštresnių.

Church’s chicken (musulmonų šalyse – “Texas Chicken“).

Cain’s Chicken Fingers. Priešingai nei daugelis vištienos restoranų tinklų, šis tiekia tik vištieną be kaulų. Ji patiekiama įvairiuose rinkiniuose su bulvytėmis, gėrimu ir „firminiu“ padažu, užsakę pagrindinį kurių XXXX pavalgome dviese su žmona. Man šis restoranas visai skanus, tačiau nėra kažkuo išskirtinis ar stebuklingas.

---

Meksikietiški greito maisto tinklai

---

Tai, kas pasaulyje vadinama meksikiečių virtuve, iš tiro yra Teksaso virtuvė, bet ji stebėtinai tinka greito maisto restoranams. Pakanka turėti daržovių, sūrio, mėsos ir iš jų kad ir kliento akyse gali padaryti “meksikietiškus” takus, buritas, kesadiljas.

Taco Bell. Garsiausias teksasietiškų patiekalų tinklas – sunku net kažką parašyti apie jį, nes tai tarsi “žanro etalonas”, panašiai kaip McDonald’s burgerių ar KFC vištienos.

Del Taco. Gana eilinis tex-mex patiekalų tinklas, itin populiarus JAV Vakaruose. Restoranai dirba ilgai, dažnas ir 24 val. (nors dažnai tik Drive Through). Siūlomi takai, buritai, kesadiljos. Galima pasiimti vieną iš keturių aštrumų Del Taco padažų.

Moe‘s. Čia gali pasidaryti savo teksasietiškus patiekalus – pasirenki patiekalo tipą (kesadilja, takai, buritas arba dubuo) ir ką ten dėti. Daugelis dalykų įeina į kainą (daržovės, sūriai, viena mėsos rūšis), kai kurie – už priemoką. Viskas patekiama su načiomis. Po visko yra galimybė užsidėti padažų nuo padažų lentynos (neribotai). Padažai yra suskirstyti pagal aštrumą.

Chipotle. Man patinka mažiau nei Moe’s ar Taco Bell; mažiau pasirinkimo ir galimybių individualizuoti patiekalą, daug priedų mokami ir nepigūs, mažiau variantų (tarkime, kesadilja – vaikiška). Šiame tinkle susidūriau ir su mėginimu apgaauti: iš pradžių nurašyti daugiau pinigų, nei kainavo paitekalai, vėliau – nurašyti nuo kortelės du kartus. Aišku, tai gali būti atsitiktinumas.

Qdoba. Meksikietiško maisto tinklas – porcijos tikrai didelės, užsakę dviese su žmona vieną kesadilją sunkokai įveikėme, o pas juos dar būna ir kompleksai. Moki tik už mėsą, o visą kitą gali prisidėti kiek nori. Yra daug specialiai paruoštų (ne pirktinių) padažų ir pagardų, kuriuos patiekia atskiruose indukuose šalia – jų irgi gali prašyti daug. Prie meniu parašytas šūkis „Pas mus net gvakamolė nemokamai“, nes už pastarąją daug kitų panašių tinklų prašo priemokų.

---

Negreito maisto restoranų tinklai

---

Nors “restoranų tinklas” asocijuojasi su greito maisto restoranais, ilgainiui atsirado ir negreito maisto tinklų: jie brangesni, “prestižiškesni”, čia nereikia pirkti maisto prie prekystalio – aptarnauja padavėjai. Privalumas, palyginus su netinklų restoranais – visada žinai, ką gausi. Lietuvoje šių tinklų mažai, bet JAV yra daugelyje miestų. Tiesa, jei greito maisto tinklo restoranų tame pat mieste gali būti daug, tai daugelis negreito maisto tinklų atidaro tik po vieną restoraną, nebent miestas labai didelis: į šiuos restoranus specialiai važiuojama vakare, o ne stabtelima pakeliui.

Hooters. Pagrindinis tinklo akcentas – išvis ne maistas, o menkai apsirengusios jaunos padavėjos (apkaltintas diskriminacija pagal lytį ir amžių, restoranas apsigynė, sakydamas, kad jo padavėjos tarsi aktorės). Kitas akcentas – sportas daugybėje ekranų. Restoranai netgi pardavinėja savo suvenyrus. Todėl pirmą kartą ten eidamas pernelyg daug nesitikėjau – tačiau maistas irgi geras. Tik brangus.

Cracker Barrel. “Kaimiško maisto” tinklas JAV. Kadangi tas maistas ir gana artimas mums (bulvės ir pan.) – pasirodė artima, bet šiaip ne itin skanu. Be to, šalia kiekvieno restorano yra parduotuvė, kur parduodama įvairių prekių, pvz. kermošinius primenantys saldainiai ir pan. Gal sutapimas, o gal kaimiškos koncepcijos dalykas: visuose Cracker Barrel, kur buvau, nėra WiFi.

TGI Friday. Burgeriai, meksikietiškas maistas ir kita. Brangokas ir man asmeniškai nėra labai skanus.

Buffalo Wild Wings. Sporto barų tinklas. Įvairus maistas, o akcentas – daugybė televizorių, vienu metu rodančių įvairiausias sporto varžybas – žiūri ką nori. Panašu į „Hooters“, tik be seksualių padavėjų.

Denny’s. Užkandinių tinklas, kurio restoranai tradiciškai dirba visą parą.

Waffle House. Reklamuojasi kaip „Draugiška užkandinė“ ir savo išvaizda primena kokių 1960 m. Amerikos pakelės užkandinę – laikų, kai radosi automobilizmas ir daugybei amerikiečių atrodo kaip aukso amžius. Aišku, tiekia ir vaflius, bet ir dar daug ką be jų – tiesą pasakius, ne vafliai ten pasirodė skaniausi. Prie daug patiekalų yra pateikiamas ikoninis bulvių plokštainio tipo užkandis. Kiekviename Waffle House yra du būdai sėdėti – apie pusė vietų yra prie staliukų, o kita – prie baro. Pietinėse valstijose Waffle House vienas iš populiariausių maisto tinklų.

---

Kinų maisto restoranų tinklai

---

Daugelis kinų restoranų yra smulkūs verslai, priklauso kinų šeimoms. Todėl pasaulyje mažai kiniško maisto tinklų.

Panda Express. Didžiausias tarptautinis kinų maisto tinklas. Maistai čia sudėti ant prekystalio ir tau įdeda vieną iš kelių variantų: mažą, vidutinį, ar didelį. Į kiekvieną įeina garnyras (ryžiai ar makaronai) ir vienas, du arba trys patiekalai pasirinktinai iš siūlomų. Dauguma pateikalų neaštrūs, priešingai stereotipinei kinų virtuvei. Mes su žmona paprastai užsakome didžiausią rinkinį (ryžiai/makaronai ir trys patiekalai) ir jo užtenka dviems.

---

Japoniško maisto restoranų tinklai

---

Kaip visada, japonai viską daro savaip – be įprastų burgerių, sumuštinių ir pan. tinklų, japonai turi savo greito maisto tinklus, kurie išplitę ir plačiau po Aziją.

Coco IchiBanya. Japonų tinklas, paplitęs Azijos šalyse. Pagrindinis patiekalas – japonškas karis (padaže plaukiojančios mėsos ir/arba daržovės). Atskirai pasirenki, su kuo bus tas karis (gali valgyti net ir be nieko), o taip pat pasirenki aštrumą – gali būti paaštrintas arba pašvelnintas. Aštrumo skalė skirtingose šalyse skiriasi, bet štai Japonijoje jau 3 aštrumas buvo labai aštrus (man, mėgstančiam valgyti aštriai), o 5 – beveik nevalgomai aštrus. Gi Japonijoje buvo net 10 aštrumų… Be to, išsirenki garnyrus. Daug CoCo Ichibanya restoranų būna ir nemokamas saldžiai-rūgštus garnyras.

Yoshinoya. Japonų tinklas, siūlantis tradicinį japonišką produktą: ryžius bliūde, padengtus mėsa. Mėsos sluoksnis gana menkas, o ryžių – daug (kaip vakariečio skoniui), bet japonijoje taip valgyti įprasta.

---

Bufetų tinklai

Šiuose tinkluose gali valgyti kiek širdis geidžia už fiksuotą sumą. Tiesa, ta suma nemaža – jei nevalgai labai daug, paprastai labiau apsimoka eiti ne į bufetą.

Golden Corral. Kiekviename iš šių JAV restoranų – milžiniškas bufetas iš įvairiausių patiekalų, nuo picų iki barbekiu mėsos iki vaisių ir salotų. Užeidamas susimoki valgio mokestį (priklauso nuo paros meto, pietūs – pigiausia, vakarienė – brangiausia) ir/arba gėrimo mokestį. Po valgio mokesčio gali imti valgyti kiek nori bufete, o už gėrimo mokestį tau atneša kiek nori gėrimų (kolos ir pan.). Taip pat duoda ir lėkščių, į kurias dėtis bufeto maistą. Maistas skanus, jo gausu, tačiau ir kainos didokos – pritaikytos vidutiniškai gana storiems ir daug valgantiems amerikiečiams, dėl ko mums, valgantiems mažiau, nelabai apsimoka.

Kiti restoranų tinklai

---

Visada įdomu lankyti tinklus, kurie ne “štampuoja” gerai žinomų rūšių maistus, bet mėgina į tinklo lygį pakelti naujas koncepcijas – galbūt kokių retesnių regionų virtuvę.

Habib’s – vienas didžiausių Brazilijos restoranų tinklų specializuojasi esfihose – arabų įkvėptose, picų įtakotose “pcukėse”, kuriųč ia gali užsakyti dideliais kiekiais (pvz. 12) pačių įvairiausių skonių. Man pavalgyti užtenka 5.

Pita Pit Tiekia tai, ką Lietuvoje vadintume kebabais. Panašiai kaip su „Subway“ sumuštiniais, perki tik mėsą, o daržovių gali prisidėti kokių ir kiek nori iš specialaus daržovių stendo. Rezultatas tikrai neblogais.

Wetzel’s Pretzels. Daugelis greito maisto tinklų priklauso vienai kelių koncepcijų – pvz. picos, burgeriai, sumuštiniai. XXX sunku priskirti kuriai nors jų. Pagrindiis paiekalas, kurio vardu pavadintas tinkalas – toks preelis, tik ne saldus, o tarsi pica apdėtas priedais, pvz. sūriu ar jalapenais (yra visokių rūšių). Yra dar ir mažų hotdogėlių kibirėliai su padažais bei kitų unikalių patiekalų.

Einstein Bros. Bagels. Tinklas siūlo tradicinį žydišką pateikalą – beigelius. Čia jie yra įvairių rūšių, pvz. užkept sūriu ar net jalapenais. Be to, už priemoką galima užsakyti, kad beigelį perpjautų tarsi burgerį ir ten įdėtų padažo, sūrio ar pan. Būna ir beigelių, paruoštų tarsi pica. Orientuojamasi į duonos kokybę, ji gera. Dažnas restoranas dirba tik pirmoje dienos pusėje.

Wienerschnitzel. Hot dogai. Galima pasirinkti kiek nori užpildų ant viršaus bei padažų. Patiekiami dėžutėse, dėl ko išėmus gana sunku valgyti neapsitaškius (jei daug užpildų). Šiaip standartiniai hot dogai.

Pret A Manger. Britų restoranų tinklas, kuriame imi patiekalus nuo lentynos tarsi parduotuvėje. Patiekalai – šalti sumuštiniai, karšti sumuštiniai, salotos ir pan.

---

Saldžių patiekalų (desertų) tinklai

---

Baskin Robbins. Specializuojasi leduose, kurių yra labai daug rūšių ir tau juos deda į specialų indą. Turi ir tortų.

Dunkin’ Donuts. Itin saldžios spurgos su įvairiais glajais. Yra ir visokių sumuštinukų bei dešrainių – gal todėl tinklas pamažu persivadina į tiesiog “Dunkin” – tačiau tai nėra šio restorano stiprioji pusė, tad jei norisi valgyti ko nesaldaus, geriau eiti kitur.

IHOP. Siūlo saldžius blynus.

Komentuoti

Brazilai kartais save pavadina antropófago – žmogėdromis. Ne todėl, kad valgytų žmones, bet todėl, kad “valgo” kitų žmonių kultūras, tarp jų virtuves – “sukramto” ir išeina kažkas visai naujo. Mažai yra grynai braziliškų patiekalų – bet net ir pica, sušiai ar falafeliai Brazilijoje patiekiami kitaip, nei mes įpratę.

O bene unikaliausias dalykas Brazilijoje – labai populiarūs įvairiausi “alternatyvūs restoranų modeliai”, kur nereikia užsisakinėti prie staliuko ir laukti, kol atneš maistą.

---

Brazilijos valgymo būdai (braziliški restoranai)

---

Įprastiniai restoranai – kur užsisakai maistą prie staliuko iš meniu – Brazilijoje ne taisyklė, o išimtis. Tiek “brazilišką”, tiek ir ne maistą dažniausiai siūloma užsisakyti ir valgyti vienu iš “braziliškų” būdų:

*Por kilo (“Už kilogramą”) – dediesi maistą bufete lėkštę. Bufeto gale lėkštė pasveriama ir susimoki pagal svorį – visai nesvarbu, kiek dėjaisi mėsos, o kiek – ryžių ar daržovių. Tik labai retais atvejais kainos skiriasi, pvz., jei bufete yra ir sušiai, jie gali būti brangesni, tada reikia juos dėti į kitą lėkštę ir sverti atskirai.

*Buffet livre (“Laisvas bufetas”), dar vadinamas “A vontade” (“Kiek lenda”). Bufetas, kuriame, kartą susimokėjus, galima dėtis neribotai maisto. Gėrimai paprastai apmokami papildomai, o kaina dažnai priklauso nuo pasirinkimio: pavalgyti bufete su keturiais ar šešiais pateikalais gali būti neįtikėtinai pigu, bet bufetas iš daugybės įvairių virtuvių patiekalų, patiekiamų nuo skirtingų stalų, bus kažkiek brangesnis.

*Marmitex. Galima dėtis neribotai maisto, tačiau tik vieną kartą, kiek telpa į vieną dėžutę (paprastai išsinešimui).

*Rodizio. Galbūt braziliškiausias restoranų modelis. Klientai sėdi prie stalų, o padavėjai nešioja maistą ratais. Dažniausiai tas maistas būna arba mėsos, arba picos gabaliukai, arba sušiai (ir rodizio atitinkamai vadinasi arba “mėsų rodizio”, arba “picų rodizio”, arba “sušių rodizio”). Jei klientai gabalėlio nori, paprašo įdėti – padavėjai įdeda. Kaina, kaip ir bufete, yra viena – nesvarbu, kiek besuvalgytum – tačiau rodizio paprastai laikomas prabangesniu patiekimo būdu. Ant stalų paprastai būna “suktukas”, ant kurio kiekvienas klientas gali pažymėti, ar jam tuo metu nešti maistą, ar kol kas nenešti, ar nešti desertą. Gėrimai apmokami papildomai.

*Rodizio a la carte. Kaip ir rodizio, gali valgyti kiek nori, tačiau padavėjai čia nenešioja maisto ratais. Vietoje to, jie atneša vienkartinį meniu su surašytais visais patiekalais bei langeliais šalia jų pavadinimų. Tuose langeliuose įrašai skaičius, kokių gabaliukų kiek nori, ir tiek jų padavėjai tau atneša. Galima ir pakartoti. Tačiau palikus nesuvalgytus gabaliukus dažnai numatytos baudos. Kiek susidūriau, “rodizio a la carte” dažniausiai būna sušių. Gėrimai apmokami papildomai.

Por kilo, Buffet livre ir Marmitex populiaresni dieną (apie 11:00-15:00). Rodizio – vakare (apie 18:00-22:00). Tačiau tam tikrose judriose vietose (pvz. prie kelių) gali būti, tarkime, rodizio visą dieną, ar bufetas visą dieną, tačiau tai reta. Bufetai visą dieną (ar por kilo) populiaresni prekybos centruose, kur yra bufetų tinklai. Apskritai Brazilijoje dažnai restoranai veikia labai trumpai – pvz. gali restoranas veikti tik keturias valandas dieną ir siūlyti tik buffet livre, arba tik keturias valandas vakare ir siūlyti tik rodizio. Pastebėjau ir sąsajas su regionu: pačiuose pietuose buffet livre populiariau, nei por kilo, o šiauriau – atvirkščiai.

Vienas ir tas pats restoranas gali tiekti maistą ir keliais iš šių metodų. “Produktyviausiuose” restoranuose, tarkime, gali būti, kad dienos metu bus pasirinkimas: arba už fiksuota mokestį imti buffet livre, arba už mažesnį fiksuotą mokestį marmitex, arba sverti ką paėmei (iš to paties bufeto) ir mokėti už kilogramą. O vakare tame pačiame restorane gali būti rodizio (jei klientų daug) arba rodizio a la carte (jei jų mažai ir neapsimoka nešioti maisto ratais, nes šis sugestų). Bet toks “produktyvumas” retas. Dažnai būna, kad tam tikras valgymo būdas taikomas tik tam tikrą savaitės dieną: pvz. “picų rodizio antradieniais ir ketvirtadieniais”. Vietiniai tai gerai žino, tačiau turistui yra sunkiau, nes užsimanius “dabar pavalgyti” variantų gali būti mažai, ypač konkrečiame rajone (didmiesčių centrai dažnai gyvi tik darbo dienomis darbo metu, kai kurie kiti rajonai – tik vakarais ar savaitgaliais).

Taip pat bėgant savaitei gali keistis ir meniu – pvz. visame San Paule įprasta, kad feižoada valgoma trečiadieniais ar šeštadieniais, o virado a paulista – antradieniais. Kitomis savaitės dienomis restoranai dažnai net neturi šių patiekalų meniu, o šiomis dienomis juos turi beveik visi restoranai

Taupiam žmogui svarbu gerai paskaičiuoti, kada jam apsimoka eiti į bufetą ar rodizio (t.y. nori valgyti labai), o kada – į por kilo (t.y. nori tik užkąsti).

Kartais darbo laiką galima numatyti ir iš restorano pavadinimo. Pvz. “lančonetės” paprastai dirba anksčiausiai ryte ir iki pietų (“lančonetės” – vieni retų restoranų, kur tiekiama “a la carte”; taip tiekiama ir prabangiuose restoranuose, nors prabangių rodizio irgi būna, tačiau prabangių bufetų/por kilo/marmitex – nelabai).

Daugybėje restoranų, nesvarbu, koks būtų patiekimo būdas (net ir jei “a la carte”), susimokama prie kasos išeinant – sąskaita prie staliuko nenešama.

Išskyrus rodizio, Brazilijos restoranai gana nespecializuoti: tai yra, viename restorane galima gauti įvairaus maisto, pvz. gerame bufete gali būti ir mėsos, ir picų, ir sušių, ir salotų, o baruose ar kavinėse taip pat dažnai būna ir ką valgyti. Net, tarkime, kinų restorane, tikėtina, bus ir nekiniško maisto.

Atskiras restoranų/barų tipas: pajūrio barai, kur sėdima ant kėdžių ant paplūdimio smėlio. Brazilai, būna, ten gali praleisti ir ištisą dieną.

Brazilija – tikra imigrantų valstybė, ypač jos pietūs. Todėl joje gausu įvairiausių virtuvių restoranų – ypač italų ir japonų, bet taip pat korėjiečių, arabų, o po vieną-kitą restoraną gali rasti kone iš viso pasaulio – net lietuvių virtuvės. Tiesa, kai kurie pasaulyje paplitę etniniai restoranai Brazilijoje galbūt retesni, nei kitur: pavyzdžiui, kinų, meksikiečių ir indų (kadangi santykinai mažiau imigrantų iš šitų šalių).

---

Braziliškai paruošta mėsa, žuvis ir jų garnyrai

---

Brazilija – milžiniška 200 mln. gyventojų šalis ir todėl populiari virtuvė joje smarkiai priklauso nuo regiono. Visgi, tie skirtumai nėra tokie dideli, kaip, tarkime, Kinijoje. Tačiau gausu regioninių patiekalų, kuriuos “būtina paragauti” tam tikruose miestuose, gi kiti išplitę o visą šalį.

Grilio patiekalai

Mėsos ant grilio yra daugelio brazilų restoranų pažiba. Nesvarbu, ar tai būtų mėsų rodizio, ar eilinis nebrangus dieninis bufetas. Net daugelyje bufetų, be įprasto “visų patiekalų stalo”, yra atskira grilio zona, kur nuolat šviežiai čirškinama mėsa. Dažniausiai – jautiena ir vištiena, kiauliena – retai.

Feižoa (feižoada)

Feižoa yra juodų pupų padažas (jį galima užsidėti visur, ir bufetuose), o Feižoada – tas padažas su mėsa.

Virado a Paulista

Tikras skirtingų rūšių mėsos kalnas – San Paulo virtuvės patiekalas

Barreado

Jautienos, atplėštos nuo šonkauliukų, troškinys, populiarus Paranos valstijoje, ypač pakrantėje. Tikrai skanus, sodraus skonio, be kaulų.

Amazonės žuvys

Amazonės upė primena ežerą ar net jūrą. Ten plaukia jūriniai kruiziniai laivai, konteineriniai laivai. Ten plaukioja ir vienos didžiausių pasaulyje upių žuvų – tokios didelės, kad jų milžiniškus kaulus paprasta išimti (nėra ašakų), o pačių didžiausių, piraruku, net ir skonis labiau primena žemės gyvūno nei žuvies skonį.

Akaraže (Acaraje)

Falafeliai su garnyru iš jūros gėrybių (pvz. krevečių) ir aštriu padažu. Retas aštresnis patiekalas šiaip jau labai švelnioje Brazilijos virtuvėje (tačiau aštrus ne patiakalas, o padažas). Populiaru Brazilijos šiaurės rytuose.

Peišada [Peixada]

Žuvienė, populiari Brazilijos šiaurės rytuose ir dažniausiai patiekiama dviems.

Padažai

Brazilijos virtuvėje padažų gana mažai. Pigesniuose restoranuose galima gauti (ar ant stalo guli) maži kečupo, garstyčių, majonezo maišeliai. Bufetuose gausu pilamų skystų padažų, pvz. tabasko. Tačiau šiaip valgomas gana sausas maistas – neįprasti dideli kiekiai padažų.

---

Braziliški kepiniai

---

Braziliški kepiniai yra kaip pagrindinis valgis. Kiekviename šių kepinių specializuojasi ištisi restoranai, jų – ypač pastel – ten būna įvairių rūšių (panašiai kaip, tarkime, Lietuvoje kibininės).

Pastel

Čebureką primenantys kepiniai su įdaru.

Bauru

Braziliškas sumuštinis su sūriu, pomidoru, marinuotu agurku, jautiena, išrastas Bauru mieste 1934 m., bet pasklidęs plačiau. Kartais tuo vardu vadinami ir sumuštiniai su kiek kitais ingredientais.

Pao do quejo (Sūrio duona)

Duonos ir sūrio burbuliukai.

Mortadela

San Paulo sumuštinis su itin daaaaug dešros.

---

Subrazilinti užsienio patiekalai

---

Braziliška (San Paulo) pica

San Paulas garsėja savo italų bendruomene ir pica, o iš ten ji išplito ir po visą Braziliją. Brazilijoje picos būna su gana mažai ingredientų. Kai kurios “braziliškos picos” yra kaip ir itališkos (pvz. margarita), tačiau daugelio mums įprastų picų pavadinimų ten nerasi (pvz. iš esmės nebūna picų su jalapenais ir aštrių picų), užtat yra vietinių – pvz. daug kur rasi “Portuguesa” (portugališką) picą su kalabresa dešra ir kiaušiniu, taip pat populiarios picos su unikalaus skonio vietiniu katupiri (catupiry) sūriu.

Saldžios picos

Daugybėje picerijų saldžių picų meniu siūloma tik kažkiek mažiau, nei įprastų: pvz. picos su nutela, su Snickers, su džemu ir pan. Be galo saldžios! Rodizio įprasta, kad pabaigoje, po įprastinių picų, paimi vieną kitą gabaliuką saldžių picų. Kaip suvalgyti visą tokią picą – neįsivaizduoju, tikra skonio receptorių apgultis ir kalorijų bomba.

Esfiha

Tai tarsi mažos picukės. Jas įkvėpė ne tik itališkos picos, bet ir arabiškos sfihos. Brazilijoje yra milžiniškas greito maisto tinklas “Habib’s”, kuriame esfihos – vienas pagrindinių patiekalų.

---

Braziliški gėrimai

---

Brazilijoje gėrimai žavi kainomis. Jos – “demokratiškos”. Priešingai Vakarų pasauliui, Brazilijoje neįprasta “lupikauti iš gėrimų”. Todėl net ir brangiame restorane, “prestižinėje” vietoje, gėrimai nekainuos daug daugiau nei pigiame. O, tarkime, 200 ml gėrimo buteliukas parduotuvėje, tikėtina, kainuos trečdalį to, ką kainuoja 600 ml buteliukas.

Guarana

Tai braziliškas limonado skonis, kokio kitur nerasi. Iš esmės jo Brazilijoje ne mažiau, nei kolos skonio: kiekviename restorane ar parduotuvėje paprastai yra bent jau šie du gaivieji gėrimai, kola ir guarana. Originalas – “Guarana Antarctica”, tačiau, kaip su kolos skoniu kitur pasaulyje, yra dešimtys ar šimtai kopijų, “guaranos skonio limonadų”. Net “Coca Cola” brazilijoje pardavinėja guaranos skonio “Fanta”… Aišku, yra ir “Guarana Zero” be cukraus ir t.t.

Guarana brazilai supranta kaip savos kultūros dalį, skonį, kurio, deja, nėra niekur kitur. “Išgerkit už mane guaranos” – sakė viena braziilė klientė, dabar gyvenanti JAV, kai sužinojo, kad mes keliaujame po Braziliją.

Guaravita

Skonis primena negazuotą guaraną. Pardavinėjama ne buteliais, o tokiom užklijuotom plastikinėm stiklinėm. Tai – vienas pigiausių gėrimų su skoniu.

Asai (Acai)

Amazonės uogų (aliejinės kopūstpalmės) tirštas, ledus primenantis produktas.

Kašasa (kartais vadinama “braziliška degtine”)

Kašasa yra braziliškas alkoholinis gėrimas, distiliuojamas iš cukranendrių (panašiai, kaip romas). Skonis priklauso nuo išlaikymo trukmės.

Kaipirinja (caipirinha) ir kaipivodka

Didelė dalis kašasos sunaudojama gaminti kaipirinjoms. Kaipirinja – koktelis iš kašasos, citrinų sulčių ir cukraus. Tai – pats braziliškiausias alkoholinis gėrimas, kurio pilna visur, jis geriamas nuo prabangių restoranų iki paplūdimių. Kaipivodka – kaipirinja, kurioje kašasa pakeista degtine.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

---

Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentarai

Indonezijos virtuvę myli šimtai milijonų. Nes Indonezijoje gyventojų – 250 mln. Už Indonezijos ribų ši virtuvė stebėtinai neišplitus, bet daug Indoenzijos vietovių tai vieninteliai patiekalai, kuriuos galima gauti. Kai kuriose šalyse būna gaila – “ir vėl teks valgyti neskaniai” – bet Indonezijos virtuvė man patiko: dažniausiai net pigiausiame, nešvariausiai atrodančiame restorane “tradiciniai patiekalai” yra skanūs.

Goreng patiekalai

Dažniausiai sutinkami indonezietiški patiekalai yra goreng. Nasi goreng – tai ryžiai, kurie dažniausiai patiekiami su vištiena ir aštroku padažu (kai kur jis užpiltas iš karto, kitur reikia piltis patiems). Mie goreng – taip pat paruošti makaronai.

Goreng yra pigūs patiekalai „liaudžiai maitinti“ (restoranuose vieni pigiausių pasiūlymų meniu), bet visai skanūs. Indonezijoje jie valgomi ir pusryčiams (pvz. viešbučiuose), ir pietums, ir vakarienei. Goreng dažnai patiekiami kartu su panšiais traškučiais, kaip krevečių traškučiai, duodami kinų restoranuose, bei kiaušiniu ant viršaus ir šiek tiek daržovių (agurkas, pomidoras ir pan.) šone.

Pačių goreng sudėtis gali kiek skirtis ir tai nebus parašyta meniu: pvz. vienur nasi goreng gali būti dar ir su krevetėm (dažniau brangesniuose restoranuose), kitur be. Reikia klausti ir, jei kažko nevalgote, sakyti, be ko daryti goreng (galima prašyti ir be vištienos, jei esate vegetaras).

Kartais patiekama ir kitų goreng patiekalų, pvz. bihun goreng yra analogiškai paruošti stikliniai (ryžių miltų) makaronai.

Ne viskas, kieno pavadinime yra „goreng“, yra taip paruošta – „goreng“ reiškia ir tiesiog keptą maistą, taigi, pvz. „ayam goreng“ yra tiesiog kepta vištiena.

Mėsos patiekalai

Mėgstamiausi Indoenzijos mėsos patiekalai yra bakso (lietuvišką primenantis sultinys su plaukiojančiais mėsos rutuliukais), taip pat ant pagaliuko pasmeigtos dešrelės ar mėsos rutuliukai bei vištienos juostelės ar kulšelės.

Dažnai mėsos patiekalai perkami ne porcijomis, tačiau gabalais – pvz. kaina yra už vieną pagaliuką, arba už vieną į bakso sultinį įmestą mėsos gabaliuką. Aišku, kaina labai nedidelė.

Padažai ir patiekimas

Indonezijos virtuvėje svarbūs padažai, kurie gali būti užpilti ar atnešami atskirai. Daug jų yra aštrūs. Garsiausias – sambalas, čili padažas, bet ir jo yra įvairių rūšių ir aštrumų, tai priklauso ir nuo regiono (regionai didžiuojasi savais sambalais). Tiesa, išskyrus brangius restoranus, populiariausias yra sambalas iš buteliukų (panašiai, kaip kečupas).

Taip pat populiarus juodas saldus padažas.

Mėgstamas ir riča riča padažas, irgi aštrus. Paprastai patiekalai iš karto daromi su juo.

Indonezijos patiekalai tradiciškai patiekiami ant didelio medžio lapo. Net kai patiekiami lėkštėje kartais dar ant lėkštės dedamas lapas ir tada patiekalas. Smulkūs užkandžiai, kuriuos žmonės sau pasiima, į tokius lapus susukami.

Indonezijos restoranai

Indonezijos restoranai yra įvairių rūšių ir beveik visi – labai pigūs. Pigiausi „restoranai“ atrodo kaip kioskai, kuriuose gaminami vienos rūšies produktai. Kartais maistas net pardavinėjamas nuo motociklo priekabos. Didelė tokių „restoranų“ sankaupa vadinama naktiniu turgumi – tokie maisto turgūs gyviausi vakarais.

Kiek brangesni yra varungai (warung) – nedideli restoranėliai su paprastomis kėdėmis ir stalais.

Tik brangiausieji oficialiai vadinami restoranais.

Nepagrindiniuose miestuose varunge gali pavalgyti pigiau euro. Tiesa, patiekalų porcijos Indonezijos restoranuose mažos – 25% ar net perpus mažesnės, nei Lietuvoje. Dažnas lietuvis Indonezijoje tikriausiai ims užsisakinėti po dvi porcijas, arba bent jau du žmonės užsisakys tris porcijas (mes taip kartais darydavome).

Daugelyje Indonezijos restoranų, lietuvių akimis žiūrint, nesilaikoma higienos. Nėra muilo rankoms nusiplauti (jo nenaudoja ir virėjai), kai kurie indai akivaizdžiai neplauti, kokiame ketvirtyje valgymo įstaigų valgant sunku atsiginti musių. Ir pelių esu matęs. Labiausiai apetitas dingdavo išvydus virtuvę kur prie tualeto. Ne tiek dėl vietos, kiek dėl nešvaros ten.

Tačiau jei Indonezijoje tikėtumeis tokios higienos, kaip Lietuvoje, kai kuriuose miestuose liktum nevalgęs. Todėl vengdavau tik pačių nešvariausių vietų. Nebuvo klaida: Indonezijoje su pilvu problemų turėjau tik kelis kartus ir nė karto nevėmiau.

Turistiniuose regionuose (pvz. Balyje) gausu ir vakarietiškai atrodančių restoranų kur bent jau pagrindinės erdvės atrodo gražiai ir švariai (virtuvės – nebūtinai taip pat). Šie restoranai gerokai brangesni, nei įprasta Indonezijoje, tačiau jų kainos vis tiek dažniausiai neviršija lietuviškų.

Padangai ir jų virtuvė bei kitos regioninės virtuvės

Ypatinga Indonezijos restoranų rūšis yra padangai (Masakan padang). Indonezija yra daugiatautė valstybė (~300 tautų), taigi, turi ir ne vieną virtuvę, bet pati įžymiausia mažumų virtuvė – minangkabavų tautybės. Būtent šios tautybės indoneziečiai ir įsteigė padangus.

Šiuose restoranuose maistas yra arba šone (tarsi bufete), arba ant stalo – moki už tai, ką paimi (čia gali būti minusas, nes kainos nesurašytos, todėl turistinėse vietose gali mėginti turistą apgauti, reikia klausti kainų).

Patiekalai kiekviename padange skiriasi (iškart matosi, kas tądien paruošta), bet žymiausias padangų patiekalas – rendang mėsa, paruošta aštriai. Kartais gali būti kietoka, bet dantimis nesunku „nutarkuoti“ gabalą po gabalo, o ir šiaip ji patiekama nedideliais gabalėliais.

Iš pažiūros panašus į padangą yra warteg bufetas, tačiau juose, priešingai nei padanguose, susimoki fiksuotą kainą už valgymą ir valgai kiek nori.

Kitos Indonezijos regioninės virtuvės išplito mažiau, bet pasaulis gerai žino balietiškąją, nes daug kas poilsiauja Balyje.

Indonezijos greito maisto tinklai

Indonezija yra milžiniška šalis (250 mln. gyv., ketvirtoji pagal gyventojų skaičių pasaulyje) ir didžiulė rinka. Kylant pragyvenimo lygiui indoneziečiai pristeigė galybę restoranų tinklų. Kai kurie jų jau turi per 1000 restoranų, varžosi pagal dydį su JAV tinklais. Daugelis dizainu ir pavadinimais imituoja KFC – garsiausią pasaulyje vištienos restoranų tinklą. Taigi, Indonezijoje yra CFC, AFC, JFC ir dar daug panašių tinklų, tiekiančių labai panašią produkciją.

Dauguma vietinių tinklų gana pigūs ir daugelio jų pagrindinis produktas – kepta vištiena, o taip pat ryžiai. Indoneziečiai taip prisirišę prie šių patiekalų, kad net McDonald‘s ir kiti pasauliniai tinklai Indonezijoje juos tiekia. Maža to labai nustebau stovėdamas McDonald‘s eilėje ir pamatęs, kad tik mažuma žmonių perka mėsainius – dauguma net McDonald‘s perka indonezietiškus patiekalus (vištieną, ryžius)!

Vietiniai tinklai su mėsainiais jau beveik nežaidžia ir siūlo visų pirma Indonezijos virtuvę. Kainos ten tik šiek tiek didesnės, nei eiliniuose restoranuose ir gerokai mažesnės, nei „tikrame“ KFC – tačiau ir higienos lygis iš pažiūros mažesnis.

Dar vienas tradicinis Indonezijos greito maisto patiekalas mėsos ar dešrelės ant pagaliukų. Jos būna naktiniuose turguose, bet taip pat ir indonezietiškuose greito maisto restoranuose.

Vakarietiški restoranų tinklai yra tik didžiausiuose miestuose ir kurortuose. Ten atėję ir japoniški greito maisto restoranų tinklai, pvz. Yoshinoya, kurie siūlo netradicinius, Europoje neįprastus greito maisto patiekalus.

Beje, indoneziečiai turi ir savo japoniško maisto tinklus, pvz. HokBen.

Indonezijos gėrimai

Indonezijoje gali rasti visų pasaulinių gėrimų (tik alkoholis brangus), tačiau yra ir vietinių.

Kai kuriose vietose neparduodama Coa Cola ar net jokios sultys, o dominuoja, tikriausiai pagal sutartį, vietinis „gaivusis gėrimas“ Tehbotol. Niekaip nepavyko jo pamėgti. Pavadinimas reiškia „arbata butelyje“, bet iš tikro skonis keistesnis, palieka nekokį poskonį.

Ta pati kompanija gamina ir daugiau, tikresnių šaltų arbatų.

Kaip musulmoniška šalis, Indonezija negamina daug alkoholinių gėrimų. Vietinio alaus sinonimas yra „Bintang“, o vietos vynų esą yra, bet kai kurie jų yra pagaminti iš australiškų vynuogių tiesiog siekiant apeiti Indonezijos mokesčius.

O štai šviežiai spaustos sultys Indonezijoje visai nevertos dėmesio – jos skiedžiamos, dažnai daromos iš nesunokusių vaisių ir tada tiesiog užsaldinamos cukrumi ir pan. Nė karto negėriau skanių.

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Rumunų virtuvė, kaip lietuvių, pasaulyje iš esmės nežinoma, bet Rumunijoje man buvo malonus atradimas.

Virtuvės esmė – pigu ir sotu, bet patiekalai gerų skonių.

Mămăligă

Angliškuose meniu įvardijama ir kaip polenta. Patiekalas paprastai iš kelių sluoksnių, viršutinis kurių, tarkime, sūris, o vidurinis ir pagrindinis – kukurūzų košė. Apačioje ar pačioje košėje gali būti ir kito maisto, pavyzdžiui mėsos ar dešrų gabaliukų. Kai kada su mamaliga tanešama ir grietinė, kurią galima valgyti kartu. Mamaliga gali būti ir garnyras prie kitų patiekalų, šiuo atveju ji gali būti patiekama paprasta (be sūrio, dešros ar grietinės). Šis patiekalas yra atėjęs dar iš romėnų laikų – tik tada košė būdavo ne kukurūzų, nes kukurūzai Europoje neaugdavo.

Ciorbă de perișoare

Rūgštoka ir aštroka sriuba su plaukiojančiais mėsos rutuliukais. Rutuliukai nėra jos stiprioji pusė – labiau patiko srėbti skystimą, o rutuliukams skonio kiek trūksta.

Ciorbă de burta

Rūgšti sriuba su plaukiojančiais žarnokais. Žarnokai pasirodė beskoniai, bet pati sriuba – skaniai rūgšti. Valgoma su daug grietinės.

Sarmale

Šis valgis primena balandėlius. Mėsa yra susukta į rūgščius vynuogių lapus. Greta patiekama mamaliga.

Tochitură

Šis valgis – tai įvairios mėsos, patiekiamos kartu su mamaliga. Jis vadinamas nacionaliniu rumunų virtuvės valgiu – t. y. turi statusą panašų į cepelinus Lietuvoje.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentarai

Turkų virtuvės įvaizdį Lietuvoje ir Europoje gerokai pagadinusios įvairios kebabinės, dažnai nė neturinčios nieko bendro su turkais. Nueinu ten kartais, bet visą kelionę vien tokiose maitintis tikrai nenorėčiau. Tačiau Turkijoje įvairiausių skanių patiekalų yra tiek, kad nė nesinorėjo ten būnant valgyti jokios kitokios virtuvės, kaip tik turkų.

Taip, vienas turkų virtuvės pagrindų – kebabai, bet čia jie reiškia daug daugiau, nei Europoje. Į mūsiškius panaši tik viena jų rūšis – dioner. Ir apskritai jei kebabas suvyniotas į duoną (pitą) jis nevadinamas kebabu, o diuriumu. Kebabai patiekiami lėkštėje ir iš esmės jie atitinka visokiausius mėsiškus patiekalus – nuo filė iki šašlyko. Yra nusistovėję kebabų pavadinimai, miestų ar išradėjų garbei, kurie padeda įsivaizduoti, koks mėsos patiekalas laukia.

Šalia kebabų ir kitų patiekalų atnešamos užkandžių lėkštelės (daug kur – nemokamai), vadinamos mezze. Ypač tinka ir skanūs smarkiai marinuoti daržovių valgiai turšu (Lietuvoje taip smarkiai marinuotų daržovių negausi). Galima paprašyti kokių užkandžių norite.

Turkijos virtuvė – toli gražu ne vien kebabai. Vertos dėmesio pailgos „turkiškos picos“ pide, pasirinktiniai įdarais prifarširuotos keptos bulvės kumpir, taip pat turkiški natūralūs saldumynai baklava

Adanos ir Urfos kebabai

Maltos avienos „lazdelė“. Aštri šito kebabo versija vadinasi Adanos kebabas, neaštri – Urfos kebabas. Čia aštrus yra pats kebabas (mėsa) – padažai bei garnyrai, tiek aštrūs, tiek ne, patiekiami atskirai, galima paprašyti, kokių norite.

Dioner kebabas

Tai, ką kebabu vadiname Lietuvoje ir didžioje pasaulio dalyje: malta, nuo didelio besisukančio gabalo skusta mėsa. Jei vadinama „kebabas“, patiekiama lėkštėje, jei „diuriumas“ – pitoje.

Vietinės reikšmės kebabai

Dažnas Turkijos miestas turi savo kebabą, kurio galima paskanauti tame regione. Pavyzdžiui, padažu užpiltas Manisos kebabas ar Kapadokijos kebabas, kuris yra moliniame inde: vos atnešus, indo viršus nudaužiamas.

Kumpir

Turkų greitas maistas – kepta milžiniška bulvė, prapjauta pusiau. Jos viduriai išplakami su sūriu ir dar užpildomi išsirinktais garnyrais (pasirinkimų – gausybė). Paprastai kumpir prekiaujama atskiruose tam skirtuose restoranuose.

Pide

Pailga aštriais galais „picukė“. Padas storokas, taip pat storokas sūrio sluoksnis. Viršuje – įvairūs patiekalai, kaip ir ant itališkos picos.

Baklava

Natūralūs turkiški saldėsiai daromi iš visa ko ir atrodantys ne prasčiau, nei skanūs. Turkai juos valgo ne kaip desertą, tačiau labiau kaip papildomą patiekalą, su karčia arbata, tarp pietų ir vakarienės.

Biorekai

Duona, įdaryta sūriu, mėsa ir dar daug kuo. Paprastai patiekiama specializuotuose restoranuose ir sveriama bei supjaustoma. Perkama tiek valgyti vietoje, tiek išsinešimui.

Giozleme

Paplotėliai su sūriu viduje. Kiek sūrūs.

Ezogelin sriuba

Raudona aštri sriuba. Stiprus, bet man skanus skonis. Pateikiama su citrina, kurią galima išspausti į sriubą ir gauti rūgštumo.

Salepas (gėrimas)

Karštas saldus gėrimas iš orchidėjų ir cinamono. Saldus, cinamono skonio.

Airanas (gėrimas)

Konservatyvesnių turkų vadinamas nacionaliniu gėrimu – tradiciškai geriamas prie kebabo.

---

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

---

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Argentinos virtuvės pagrindas yra mėsa, mėsa ir darkart mėsa, ypač jautiena. Jaučių Argentinos pampose niekad netrūko. Dar XIX a., kai Lietuvoje mėsa valgyta tik ypatingomis progomis ar turtingųjų, argentiniečiai išgalėdavo ją valgyti triskart į dieną. Be to, kone visa mėsa Argentinoje itin aukštos kokybės – neverta eiti į brangų restoraną, nes greičiausiai mėsa bus ne ką mažiau kokybiška ir pačiame pigiausiame.

Argentinos mėsos

Ne tik patiekalas, bet ir ritualas Argentinoje yra asado – mėsos ruošimas vakare ant specialių barbekiu aparatų. Tai vyksta ir restoranuose, ir namuose. Mėsa Argentinoje patiekiama pilnai iškepta – noro valgyti mėsą su krauju argentiniečiai dažnai nesupranta.

Restoranuose mėsa atnešama be garnyro (kartais – su bulvėmis, bet be daugiau daržovių). Tradiciniai padažai prie mėsos – čimičuri (chimichuri) arba krioža (criolla); pastarasis labiau primena smulkiai pjaustytas daržoves nei padažą. Brangesniuose restoranuose padažo atneša mažai, o kai kuriuose pigesniuose yra galimybė užsipilti kiek nori iš buteliukų ar pakelių. Bet, bendrai paėmus, padažai argentiniečiams nėra būtinybė, dažnai jie prie mėsos neatnešami.

Populiarūs mėsos patiekalai – lomo (primena steiką), lomito (primena burgerį, kartais irgi vadinama lomo). Dažnai su mėsa, ypač lomito, pateikiamas kiaušinis – argentiniečiai laiko, kad su mėsa jis labai dera.

Taip pat Argentinoje populiari ir paprastai pigesnė milanesa – karbonadą primenantis patiekalas, dažniausiai daromas iš vištienos, rečiau – iš jautienos. Milanesos versijos yra napolitana, suprema.

Chorizo Argentinoje – ne tas pats, kas Ispanijoje. Argentinoje tai labiau kaip kepsnys, o ne kaip dešra. Su chorizo daromas ir choripan – hot dogą primenantis patiekalas su čimičuri padažu.

Empanados ir argentinietiški kepiniai

Argentiniečiai valgo ir kepinius. Populiariausios – empanados, primenančios Lietuvos kibinus su įvairias įdarais. Kiekvieno skonio empanada kitokios formos ar su kitokiais pagražinimais, kad būtų paprasčiau atskirti. Empanados dažnai perkamos tuzinais (docena) – šiaip tuzinas yra “dvylika”, bet dažnos akcijos, kad “pas mus tuzinas = 14”.

Argentinos saldumynai

Kepiniai nėra valgomi rytais – tai yra kaip patiekalais; rytais dažniausiai valgomi saldumynai – net viešbučių švediškuose staluose neretai būna praktiškai vien saldumynai.

Tradiciškiausias Argentinos saldumynas / desertas yra dulce de leche, primenantis kondensuotą pieną. Jis dedamas į saldžius sausainius, vadinamus al fachor. Šiuos galima nusipirkti parduotuvėse ar degalinėse panašiai kaip šokolado batonėlius. Daugelis jų labai saldūs.

Argentiniečiai taip pat myli ledus – net mažuose miesteliuose pilna ledainių, kur pardavinėjama daugybė ledų rūšių. Ypač vasaros dienos metu ledainės gali būti atidarytos tada, kai visi restoranai uždaryti, tad ne kartą teko jose ir “pietauti”. Ledainėse galima užsakyti įvairių skonių ledus vafliuose, taip pat skirtingų dydžių induose – 250 g, 500 g, 1 kg ir pan.

Argentinietiškos picos

Kadangi į Argentiną iki Antrojo pasaulinio karo imigravo daug žmonių iš Europos, o didžiausias skaičius tarp tų imigrantų buvo iš Italijos, Argentinoje „kaip sava“ ir italų virtuvė – makaronai, o ypač picos. Tiesa, Argentinietiškos picos – kitokios. Storesnio pado, su gerokai daugiau sūrio nei įprasta (kuris dengia ir kraštus), visos vienodo dydžio (paklausti „kokio dydžio pica?“ padavėjai sako ne centimetrus o „keturi gabaliukai“ ar „aštuoni gabaliukai“, nes kokio dydžio tie gabaliukai visiems daugmaž aišku). Galima pirkti picas ir po gabaliuką.

Taip pat italų virtuvę argentiniečiai interpretavo savaip – ant paprasčiausių picų („Margaritų“, Argentinoje vadinamų „Mucarela“) dar neretai uždeda fainą, iš avinžirnių padarytą paplotėlį. Yra nusistovėję picų pavadinimai, kitokie, nei Italijoje. Pvz. “Fugazzeta” – pica su sūriu ir svogūnais, “calabreza” – su dešra. Daugelis picų turi tik vieną-kitą ingredientą. Argentiniečiai taip pripratę prie savo picos, kad teko girdėti minčių, kad ji – geriausia pasaulyje (“nuvykęs į Italiją nesupratau, kaip gali būti tokia pica”).

Regioninė Argentinos virtuvė

Šiaurės vakarų Argentinoje, kur didelę gyventojų dalį sudaro indėnai ir gyvenama kalnuose, populiari lamiena – iš jos daroma viskas, net picos, spagečiai. Savo ruožtu, pietinėje Argentinos dalyje galima gauti patiekalų su laukinio lamos giminaičio gvanako mėsa. Abi šios mėsos skanios, minkštos, primena jautieną, bet, vietinių teigimu sveikesnės.

Kitas populiarus šiaurės vakarų patiekalas – Locro troškinys su mėsa, kukurūzais – sakoma, kad jis aštrus, nors tai turbūt labiau pagal itin neaštrią Argentinos virtuvę; man pasirodė ganėtinai prėskas.

Šiaurės vakarų Argentinoje populiarios ir bolivinė balanda.

Argentinos restoranai

Argentinos restoranai, ypač ne didmiesčiuose, pasižymi “laisvu” darbo laiku – gali veikti tik kai kuriom valandom, tik kai kuriom dienom, net jei parašytas darbo laikas – nedirbti, todėl reikia “neprisirišti” prie minties valgyti būtent ten. Sudėtingiausia gali būti pavalgyti dienos metu, bet siesta nėra tokia visuotinė, kaip Ispanijoje. O štai vakarais pavalgyti lengviau – restoranų virtuvės dirba ilgai, nors tikslaus uždarymo laiko dažnai nėra (“kai klientai pradeda skirstytis”) arba parašytojo nesilaikoma (“ateina mažai žmonių, negi dirbsiu iki galo”). Šis unikalus argentiniečių bruožas neturėti aiškaus darbo laiko net “traukiamas per dantį” suvenyrais, tokiais kaip “iškaba” “Kai esu restorane restoranas dirba, kai nesu – nedirba”.

Įprasta, kad Argentinos restoranuose, ką beužsakytum, iš pradžių atnešamas neužsakytas pirmasis patiekalas – duona su kokiu skaniu užtepu.

Patiekalai Argentinoje labai dideli ir dažnai vieno patiekalo pakanka dviems žmonėms, ypač jei yra mėsa su bulvėmis (tačiau kainos irgi atitinkamos). Dienos pietūs susideda ne iš sriubos ir patiekalo, bet iš patiekalo, deserto ir gėrimo. Gali būti galima užsakyti “pusę patiekalo”, ypač picos, net jei to nėra meniu.

Itin gausu mėsos, palyginti su garnyru: net šiaip jau visur tą patį siūlantis “McDonald’s” Argentinoje turi specialų patiekalą “Triple Mac”, kuris yra tas pats “Big Mac” su papildomu mėsos paplotėliu, o norint galima prisidėti ir dar ketvirtąjį mėsos paplotėlį. Pagrindinis vietinis greito maisto tinkas Mostaza siūlo dar mėsingesnius ir didesnius mėsainius (aišku, yra ir mažesnių, bet ne tokių mažų, kaip gali gauti Lietuvoje).

Argentinoje įprasta be patiekalų kainos imti papildomą mokestį „cubierto“, oficialiai aprašomą kaip mokestis už naudojimąsi įrankiais. Cubierto mokamas už kiekvieną valgantįjį ir nemokamas, jei patiekalai imami išsinešimui. Kai kurie restoranai reklamuojasi „neimame cubierto“.

Apskritai dažnai būna, kad restorane yra ne visas meniu, reikia valgyti tai, ko yra. Daugiau problemų mažesniuose miesteliuose, kur gali būti, kad, tarkime, iš trijų restoranų du kažkodėl nedirba (nors turėtų dirbti), o trečiasis neturi trijų ketvirčių meniu. Ypač sunku vegetarams – bet didesniuose miestuose paprasčiau, ten darbo laikas “tvirtesnis”, o jei vienas kas ir nedirba, kiti dirbs.

Mažesniuose miesteliuose restoranai dažnai aplūžę, seniai remontuoti – atsiliepia Argentinos krizė. Tačiau kartu galima rasti itin didingų restoranų iš senų laikų, “Argentinos aukso amžiaus”, kurių interjeras nebuvo sugriautas ir pakeistas, kaip būna būdinga turtėjančioms šalims. Itin daug tokių Buenos Airėse.

Argentinos gėrimai

Argentina pasižymi ne tik itin pigia mėsa, bet ir itin pigiu vynu – vyno ir Coca Cola kainos panašios.

Be mažesnių kainų, vyno į taurę paprastai įpilama daugiau, be taurės galima užsakyti ir didesnius indus, neretai vadinamus pingvinais (pingvino formos). Geriausi vynai yra iš Mendosos provincijos, malbec rūšies.

Tradicinis argentinietiškas kokteilis – fernet con coca – kartus fernet gėrimas, maišytas su Coca Cola.

Tačiau gėrimas, labiausiai siejamas su Argentinos kultūra – matė. Tai itin stipri ir karti arbata iš atitinkamų žolelių – klasikinėje matėje žolelių daugiau, nei vandens. Ji geriama per metalinį šiaudelį bombillą. Yra ištisas matės gėrimo ritualas – į indą, pilną žolelių, įpilama šiek tiek vandens, vienas žmogus jį išgeria per šiaudelį – ir tada perduoda indą kitam. Kitas žmogus irgi įsipila vandens ir geria per tą patį šiaudelį. Žiūrint iš šalies neatrodo higieniška, bet argentiniečiams tai ir savotiškas “susibroliavimas”. Matę gaminasi, nešiojasi patys žmonės, restorane tikros matės gauti praktiškai neįmanoma. Ten galima gauti “suarbatintą” matę iš maišelių, bet tai ne tas pats.

---

Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!
7. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos
Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje

---

Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti