Ekonomika

Kartais išgirstu teiginių, esą Sovietų Sąjunga nepadarė Lietuvai ekonominės žalos ar net davė naudos. Esminė tokių pasisakymų klaida – lyginama dabartinė Lietuvos padėtis su buvusia iki sovietmečio. Esą va – kiek magistralių, gamyklų pastatyta.

Bet lyginti reikia ne taip. Technologijų progresas vyko visur. Visur statė tas gamyklas, kelius, ne vien Sovietų Sąjungoje – visame pasaulyje nuo 1940 m. iki 1990 m. jų begalė pristatyta. Tiesą pasakius, Vakaruose jų pastatyta daug daugiau nes ir ekonominis augimas ten vyko daug greičiau.

Ir Lietuvoje pastatyti objektai nėra kokia nors dovana iš okupacinės valdžios. Patys lietuviai juk viską ir statė. O kiek prie statybų prisidėjo ne lietuviai tai dar daugiau lietuviai prisidėjo prie projektų kitose Sovietų Sąjungos dalyse. Tai – ir priverstiniai darbai Stalino laikais, kai šimtai tūkstančių lietuvių išvežti ir versti dirbti Sibire ir kitur. Tai ir vėlesni laikai, kuomet lietuviai gamino ne Lietuvoje realizuojamą produkciją (pvz. TSRS karo pramonei). Visais laikais Lietuvos TSR produktyvumas viršijo TSRS vidurkį – todėl iš Lietuvos daugiau prekių, medžiagų ir kt. buvo išvežama, negu į ją įvežama.

Tai reiškia, kad net ir su tokia pačia socialistine sistema jeigu Lietuva būtų buvusi nepriklausoma (kaip to meto Lenkija, Čekoslovakija ar Rytų Vokietija) ji būtų gyvenusi šiek tiek turtingiau ir joje būtų buvę pastatyta daugiau objektų, nei Sovietų okupacijos sąlygomis. Kaip žinia, komunistinės Rytų Europos valstybės už Sovietų Sąjungos ribų ir gyveno šiek tiek turtingiau nei pati TSRS (o gavę leidimus ten iškeliauti žmonės parsiveždavo prekių, kurių TSRS trūkdavo).

Bet svarbiausias dalykas yra kitur. Jei Lietuva būtų buvusi visiškai nepriklausoma (Šaltojo Karo Rytų Europa buvo nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos tik iš dalies, kaip parodė represijos prieš sukilimus Čekoslvakijoje ir Vengrijoje), Lietuva niekad nebūtų pasirinkusi komunistinės sistemos. Visame pasaulyje tik keliose šalyse komunistinės revoliucijos iš tikro įvyko „nuo apačios“ (Rusijoje, Kinijoje, Kuboje, Jugoslavijoje, Albanijoje) – visur kitur ši sistema įvesta „padedant“ vienos iš aukščiau įvardytų šalių kariuomenėms. Tarpukario Lietuvoje komunistų partija buvo be galo silpna ir nerengė bei negalėjo surengti revoliucijos nei būti išrinkta.

Tam, kad suprasti tikrąją TSRS įtaką reikia lyginti dabartinę Lietuvą su dabartine situacija tose valstybėse, kurios buvo panašioje į Lietuvą padėtyje tarpukariu, bet nepateko į TSRS sudėtį ir nebuvo komunistinės. Puikiausias pavyzdys čia – Suomija. Iki 1940 m. Lietuvos ir Suomijos istorijos klostėsi beveik identiškai. Iki XVIII a. ir Lietuva, ir Suomija neturėjo savo kalba kalbančio elito – Lietuvos elitas buvo lenkiškas, Suomijos – švediškas, o lietuvių ir suomių kalbos/kultūros laikytos kaimiškomis. Paskui abi šalys pateko į Rusijos Imperiją, kurioje išbuvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Po Pirmojo pasaulinio karo sakant „Baltijos šalys“ kartais būdavo turimos omenyje ne 3, o 4 valstybės: Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija. Tokios panašios jos buvo istoriškai ir ekonomiškai (Estija ir Suomija – ir kalbiškai, taip pat, kaip Lietuva ir Latvija).

Na o kur dabar Lietuva, Latvija ir Estija, o kur – Suomija? Štai ir yra tikrasis atsakymas apie Sovietų okupacijos žalą.

Suomijos ir Lietuvos ekonomikų (kairėje) ir populiacijų (dešinėje) palyginimas. 1940 m. ekonomikos buvo panašios, bet atgavusios nepriklausomybę Lietuvos BVP (PPP) vienam gyventojui tebuvo lygus 21% Suomijos BVP (PPP). Nuo to laiko jis augo ir dabar yra 55%, bet okupacijos žalai panaikinti dar reikės ne vieno dešimtmečio. Tuo tarpu Lietuvos žmonių nuolat mažėja: 1940 m. Lietuvoje gyveno 81% tiek žmonių, kiek Suomijoje, 1990 m. 73% (300 000 sovietų į Lietuvą atkeltų rusakalbių nekompensavo genocidų padarytos žalos, o jų neskaičiuojant būtų buvę 65%), šiandien – 57%.

TSRS įtaka nesibaigė, ji – tęsiasi. Didesnė nei Vakaruose korupcija, požiūris “Kas visų – tas niekieno” ir panašūs neigiami reiškiniai, atėję iš komunistinės sistemos, toliau slopina ekonomikos augimą. TSRS sukeltas žemesnis pragyvenimo lygis paskatino precedentų neturinčią emigraciją ir darbingų gyventojų mažėjimą – o tai vėl smogia ekonomikai. 1940 m. įsisukusi istorijos karuselė nulėmė dar vieną masinę Lietuvos gyventojų netektį (ji būtų prasidėjusi dar seniau ir buvusi dar masiškesnė – bet iki Gorbačiovo ją stabdė beveik nulinės galimybės emigruoti iš Sovietų Sąjungos valdomų teritorijų).

Aišku, nuo nepriklausomybės atgavimo praėjo jau 23 metai ir kaltinti vien TSRS negalima – prie dabartinės emigracijos bangos prisidėjo ir mūsų sprendimai (pvz. ji būtų mažesnė, jei ne stojimas į Europos Sąjungą). Dabar Rytų Europa pati stengiasi tas bėdas įveikti. Vieniems sekasi geriau, kitiems blogiau.

Iš tikrųjų Lietuvai sekasi puikiai – ekonomiškai lenkiame visas buvusias Rytų bloko šalis, išskyrus keturias (Čekiją, Slovakiją, Estiją ir Lenkiją). Bet tai menka paguoda: net ir buvusios TSRS ekonominiai lyderiai estai smarkiai tebeatsilieka nuo suomių, su kuriais iki sovietinės okupacijos žengė koja kojon (Estijos BVP (PPP) vienam gyventojui 21 200 JAV dolerių, Suomijos – 36 500 JAV dolerių). Okupacijos ir prievarta primestos socialistinės sistemos žala tokia, kad jos net ir geriausiai besitvarkantieji nesugebėjo panaikinti per 23 metus. O juk dauguma šalių yra dar prastesnėje padėtyje nei Lietuva.

Buvusių komunistinių (raudonos) ir visuomet kapitalistinių (žalios) Europos šalių ekonomikų palyginimas (BVP (PPP) vienam gyventojui) skirtingais metais. 1995 m., greitai po TSRS žlugimo, visos ekskomunistinės šalys smarkiai atsilikinėjo nuo Vakarų ir “kalnas” buvo status. Po beveik dvidešimt metų jis nebėra status, o kelios ekskomunistinės valstybės (Čekija, Slovakija) net aplenkė kelias šiapus geležinės uždangos buvusias (Portugaliją, Graikiją). Visgi komunistų valdymo pasekmės dar jaučiasi labai skaudžiai ir jausis ilgai, Europa tebėra padalinta į dvi dalis pagal turtingumą. Beje, Lietuva (juoda) visa laiką slinko dešiniau – t.y. palyginus su 1995 m. ekonomiškai pralenkė ne vieną kitą šalį (Ukrainą, Bulgariją, Latviją, Rusiją, Gudiją, Vengriją). Bet dar nepasivijo nė vienos visuomet kapitalistinės šalies.

Pagal turtingumą vienos šalys kitas lenkia šimtus kartų. Maža to, vienos šalys šimtmečius išsilaiko tarp galingiausių ir net patyrusios didžiulius smūgius (okupacijas, karus) greitai atsitiesia – o kitos visuomet yra pasaulio ekonominėje paraštėje.

Mėginimų paaiškinti nuo ko priklauso, ar šalis gali tapti turtinga – daugybė. Nuo sąsajų su religija iki sąsajų su pilietiniu aktyvumu. Tik dažniausiai teorijos veikia vos kelioms pasirinktoms šalims, o pažvelgus plačiau iš karto matosi gausybė išimčių ir neatitikimų.

Intelekto ir turto sąsaja

Iš visų paaiškinimų tiksliausias yra sociologų Lyno ir Vanhaneno teorijoje, kurią jie aprašė knygoje “IQ ir valstybių turtas” (“IQ and the wealth of nations”). Tyrimo metu nustatyti intelekto koeficiento vidurkiai skirtingose valstybėse ir pastebėta, kad šis dydis labai tiksliai koreliuoja su valstybių turtingumu.

Bendrai paėmus, aukščiausi IQ (intelekto koeficiento) vidurkiai nustatyti Rytų Azijoje, nedaug atsilieka Europos šalys, toliau seka Artimųjų rytų ir Lotynų Amerikos, galiausiai Juodosios Afrikos valstybės (pilnas tirtų šalių ir IQ dydžių vidurkių sąrašas yra čia).

IQ vidurkiai pasaulio valstybėse (palyginkite su valstybių turto žemėlapiu žemiau).

Idėja čia ta, kad jei valstybėje mažiau protingų žmonių, tai nėra pakankamai gabių žmonių priimti sprendimus (tiek valdiškoje, tiek privačioje sferoje).

Išoriniai veiksniai ir ekonominės sistemos efektyvumas gali padaryti valstybę turtingesne ar skurdesne. Itin valstybes skurdina komunistinė sistema, nemotyvuojanti dirbti, taip pat karai, katastrofos; praturtina brangių resursų (šiandien – naftos) turėjimas. Tačiau šiems veiksniams išnykus valstybės turtas gana greitai (per kelis dešimtmečius) grįžta į padėtį, atitinkančią vidutinį jos IQ.

Valstybių, tirtų IQ tyrime, turtingumas (BVP vienam gyventojui 2012 m. duomenimis). Žemėlapis stebėtinai atitinka IQ vidurkių žemėlapį. Didžiausi skirtumai yra ten, kur karai (Irakas) ar yra/buvo neefektyvios ekonominės sistemos (Kinija, Mongolija, Rytų Europa). Kai kurie skirtumai, atrodantys dideli žemėlapyje, tikrovėje nėra ženklūs, nes skaičiai (tiek IQ, tiek BVP) yra labai arti ribos, žemėlapyje skiriančios skirtingas spalvas.

Taip po 1990 m. į viršų šovė Rytų Europa, o dabar Kinija. Ši teorija paaiškina situacijas, kodėl kai kurios šalys nuolat greitai atsigauna po didžiulių kataklizmų (Vokietija po abiejų, Japonija po Antrojo pasaulinio karo, Rytų Azijos šalys po kolonizacijos ir kt.), o kitos ne (pvz. Juodojoje Afrikoje po nepriklausomybės gavimo ekonominė situacija suprastėjo ar menkai pagerėjo, priešingai nei Azijoje). Savo ruožtu pasibaigus resursų bumui vieni laikinai praturtėję jų turintys kraštai nuskursta (kaip nuskurdo Brazilijos Amazonija netekusi kaučiuko monopolio), o kiti ne (kaip JAV Kalifornija po aukso karštinės XIX a.).

Įdomūs tyrimų rezultatai šalyse, kuriose yra žmonių grupių, kilusių iš skirtingų regionų. Viena tokių šalių – JAV. Analogiškas tyrimas, kurio metu tirtos vien JAV, buvo atliktas psichologo Ričardo Hernšteino ir politologo Čarlzo Murėjaus ir išleistas kaip knyga “The Bell Curve”. Sudėjus abu tyrimus matosi, kad JAV bendruomenių IQ vidurkių skirtumai tokie patys, kaip būdinga regionams, iš kurių kilo jų protėviai. T.y. didžiausi IQ vidurkiai yra Rytų Azijos, paskui – Europos kilmės amerikiečių, toliau seka Lotynų Amerikos kilmės ir paskiausiai Juodosios Afrikos kilmės amerikiečiai. Vidutiniai skirtingų bendruomenių žmonių uždarbiai JAV iš esmės koreliuoja su IQ vidurkiais – t.y. bendruomenių, kurių vidutinis IQ didžiausias, ir vidutinis uždarbis didžiausias.

Gretimų šalių IQ vidurkiai dažniausiai panašūs, bet jei šalyje daugumą sudaro nevietinė tautybė, tai ir IQ vidurkis bus panašesnis į tos tautybės kilmės vietos vidurkį. Pvz. Singapūro IQ vidurkis aukštesnis nei aplinkinių šalių, nes dėl buvusių kolonizatorių britų politikos dauguma Singapūro gyventojų – kinai. Argentinos ir Urugvajaus IQ vidurkiai aukščiausi Pietų Amerikoje, mat šiose šalyse didžiausias procentas europietiškos kilmės žmonių ir mažiausias indėniškos kilmės. Tai reiškia, kad polinkis turėti tam tikrą IQ paveldimas ir, jei kinta, kinta lėtai (skirtingais vertinimais nuo 40% iki 80% paveldimas). Pabrėžtina, kad intelektas – tai ne erudicija (žinios), bet nuo intelekto priklauso gebėjimas žinias įgyti. Tad intelektas tiesiogiai nepriklauso nuo išsilavinimo.

Kadangi beveik visas žmogaus fizines ir psichines savybes lemia ir genai, logiška, kad jie lemia ir tas protines savybes, kurios panaudojamos IQ apskaičiuoti. Skirtingose teritorijose vyrauja skirtingi genai. Galima diskutuoti, ar pats IQ rodiklis nėra dirbtinė atskirų sugebėjimų suma, tačiau jis vis tiek paremtas konkrečiais sugebėjimais (reikėtų platesnio tyrimo nustatyti, kaip valstybių turtas koreliuoja su atskirais IQ rodiklį sudarančiais sugebėjimais).

Kodėl šie faktai “nepatogūs”

Jokių alternatyvių tyrimų, paneigiančių čia įvardytus tyrimus nėra daryta. R. Lynas, T. Vanhanenas ir kiti mokslininkai paprastai kritikams pasiūlo padaryti savo tyrimą ir paneigti jų rezultatus. Visgi šie tyrimai daugiausiai lieka moksliniuose žurnaluose. O populiariojoje sferoje čia, kaip ir kitur psichologijoje bei ekonomikoje, mokslą dažnai nusveria emocijomis, o ne įrodymais grindžiamas pseudomokslas.

Didžioji dalis kritikos IQ ir turto sąsajos teorijai yra ne mokslinė, bet politinė/moralinė. Paprastai rašant – dauguma žmonių (tiesą pasakius, ir aš) norėtų, kad teorija būtų klaidinga. Todėl kai kas ir pasirenka laikyti ją klaidinga (vadinamasis “Tikėjimas iš troškimo”). Pavyzdžiui, antiglobalistai norėtų kildinti turto lygių skirtumus pasaulio šalyse iš ekonominio išnaudojimo (bet jie nepaaiškina nei kodėl vieni kraštai po išnaudojimo atsigauna, o kiti ne, nei kodėl vieni regionai gebėjo išnaudoti kitus).

Be to, intelekto poveikio turtui faktas nepalankus populizmui ir atima daug vilties: jei šalių turtingumą tokiu mastu sąlygoja paveldimi genai, tai greiti tarpvalstybinės ekonominės nelygybės mažinimo būdai nepavyks (logiška: jie nepavyko per visus amžius iki šiol).

Po panašios krikikos knygai “The Bell Curve” populiariojoje žiniasklaidoje 52 įžymūs JAV mokslininkai pasirašė deklaraciją “Mainstream Science on Intelligence”, kurioje paneigė didžiąją dalį nemokslinės kritikos teorijai bei išdėstė mokslininkų tarpe priimtas, tyrimais pagrįstas tezes apie intelektą.

Yra nuomonė, kad šių faktų išpopuliarinimas galėtų skatinti diskriminaciją tų grupių atžvilgiu, kurių vidutinis IQ žemesnis. Čia pavojaus nematau. Kiekvienas vidurkis yra tik vidurkis – visose grupėse bus žmonių, kurie ir smarkiai vidurkį pranoksta, ir tų, kurie jam neprilygsta. Kiekvienas žmogus gali būti vertinamas individualiai. Vien dėl to, kad tarp juodaodžių amerikiečių, lietuvių ar serbų didesnė tikimybė rasti gerą krepšininką juk nereiškia, kad NCAA universitetai nepriims kitų tautybių žaidėjų. Tai, kad vidutinė vyrų fizinė jėga didesnė nei moterų nereiškia, kad stipri moteris nebus priimta dirbti fizinio darbo (o silpnas vyras bus priimtas).

Kiekviena moksliškai nustatyta tiesa yra gera ta prasme, kad ji padeda geriau įvertinti pasaulį ir spręsti problemas. XVI a. daugumai nemaloni atrodė ir teorija, kad žemė – ne visatos centras (vėlgi – todėl, kad prieštaravo jų seniau turėtiems, mokslu nepagrįstiems įsitikinimams). Bet kiek vėlesnių atradimų būtų buvę neįmanomi, jeigu mokslu pagrįstos teorijos būtų likusios ignoruotos.

Europos Sąjungos komisija svarsto privalomą nurodymą šalims narėms, kad visų privačių įmonių valdybose 40% narių būtų moterys.

1.Europos Sąjunga čia sprendžia dalykus, dėl kurių geriausia turėtų apsispręsti pačios šalys narės. Moterų skaičiai valdybose, tarp dirbančiųjų ir kitur šalyse narėse smarkiai skiriasi, kaip skiriasi ir kultūra, vyrų ir moterų pomėgiai.

2.Toks sprendimas būtų iš esmės autoritarinis – bereikalingas valdžios kišimasis į sferą, kuri pati puikiai reguliuojasi. Panašūs pasiūlymai rodo, kiek mažai Europoje žmonių pasisako už tikrąją laisvę. Juk šituos pasiūlymus palaiko tie patys politikai, kurie apsimeta kovotojais už žmonių laisvę ir šaukia “tai ne valstybės reikalas” kai valdžia bando nustatyti tam tikras konservatyvias vertybes. O čia juk tos pačios lazdos du galai: vieni norėtų moteris stumti į šeimos židinio kurstymą, kiti į verslą ar politiką. Ir tie, ir anie lygiai taip pat autoritariškai nori “nuleisti sprendimą iš viršaus” ant visos visuomenės, kad tik ta visuomenė kuo labiau atitiktų jų pačių įsivaizduojamus, nors ne visiems priimtinus, idealus.

3.Moterų įtakingose pozicijose (ne tik versle, bet ir valdžioje) vis daugėja, štai Lietuvoje pirmąsyk šalies istorijoje 2 iš 3 svarbiausių pareigūnių jau kelis metus yra moterys (prezidentė ir Seimo pirmininkė). Daugėja moterų ir versle. Tačiau tai priklauso nuo pačių moterų noro – negalime priversti eiti į verslą tų, kurios to nenori, o tos, kurios nori, ir dabar sėkmingai daro karjerą. Kadangi mažesnis procentas moterų nei vyrų eina į verslą tai reiškia, kad įtvirtinus kvotas valdybose, moteriai verslininkei bus daug lengviau patekti į valdybą, nei vyrui verslininkui. Savo ruožtu įmonės į moterims skirtas vietas turės pasirinkti iš mažiau kandidatų ir nebūtinai geriausią kandidatą. Tai ir neteisinga, ir suprastintų valdybų kompetenciją.

4.Dažnai klausiama, kodėl moterų yra mažiau aukščiausiose pozicijose. To klausiantys politikai sako taip: “Universitetus, baigia daugiau moterų, nei vyrų, bet aukščiausiose pareigose vyrų daugiau, nei moterų. Reiškia, yra diskriminacija.”. Tačiau kodėl jie neklausia: o kodėl moterų daugiau nei vyrų baigia universitetus (ir į juos įstoja)? Gal ir čia diskriminacija?

Abiem atvejais mokslas turi kitą atsakymą. Paprastai tariant, didesnės dalies moterų protiniai gabumai yra arčiau vidurkio, tuo tarpu tarp vyrų jie skirtingesni: tarp vyrų pasitaiko ir daugiau “genijų”, ir daugiau “kvailių”. Visuomenėje matome puikų to atspindį – taip, vyrų yra daugiau aukščiausiuose sluoksniuose (turtingiausi, įtakingiausi žmonės), bet juk jų daugiau ir žemiausiuose sluoksniuose – profesinėse mokyklose, prasigėrusių, kalėjimuose. Moterys tuo tarpu vyrauja viduriniajame sluoksnyje. Lyginant vyrų ir moterų gabumus skirtingose srityse ir absoliučiai galima būtų išsiplėsti plačiau, bet tai palieku daryti profesionaliems psichologams, kurie yra parašę ta tema ne vieną studiją ir atlikę daugybę tyrimų (į kelias jų nurodas galite rasti čia).

Deja, tokių ir panašių pasiūlymų, kaip kvotos moterims valdybose, autoriai tikru mokslu nesivadovauja, o bando savas tiesas, nepagrįstas jokiais moksliniais tyrimais, pateikti kaip neginčijamą tiesą, “nes juk tai yra teisingumas”. Čia jie elgiasi lygiai taip pat, kaip ir tie politikai, kurie į įstatymus “įrašo” savo religines pažiūras. Ironiška žinant, kad tokių kvotų siūlytojai paprastai kryžium gulasi prieš bet kokią iniciatyvą priimti religija pagrįstą teisės aktą.

Bet tai labai gerai atspindi dabartinės Europos padėtį, kurioje už tikrąją laisvę rinktis pasisakančių – be galo mažai. Sekuliarizacija į Europą neatnešė mokslo ir laisvės pergalės – teisėkūroje atsiranda naujas autoritarizmas. Ir dabar, priešingai nei anksčiau, kuomet skirtingose šalyse galiojo skirtingi įstatymai, tam, kad nuleisti jį ant 500 mln. Europos gyventojų, pakanka vieno sprendimo.

Kai tik mūsų regione įvyksta koks stambus sporto renginys
atsiranda žmonių (ypač tarp barų, viešbučių savininkų) kurie tikisi stebuklo, didina
kainas keleriopai ar net dešimtis kartų. Taip buvo, kai 2011 m Lietuvoje vyko
Europos krepšinio čempionatas. Visai neseniai panašiai buvo Ukrainoje, kur
vyksta Europos futbolo čempionatas.

Tokie renginiai tikrai smarkiai padidina žmonių srautus,
suteikia galimybių uždirbti. Bet tie, kas tikisi per kelias savaites pasiekti vos
ne metų ar pusmečio rezultatą – visuomet nusivilia. Kodėl?

Tiesiog tarptautinės organizacijos, tokios kaip FIBA, FIFA
ar Tarptautinis olimpinis komietas, skirsto renginius taip, kad gavusiose teisę
rengti šalyse būtų pakankamai viešbučių ir kitos infrastruktūros. Paprastai
šnekant, Lietuva tikrai nerengs olimpinių žaidynių, o Škotija (viena) –
pasaulio futbolo čempionato, kad ir koks populiarus ten futbolas.

Šalys, kurios yra tokios mažos, kad renginys savo dydžiu
galėtų turėti stebuklingą įtaką jų ekonomikai, teisės rengti tų renginių
tiesiog niekada negaus – niekas nenori, kad sirgaliams tektų už nakvynę mokėti
dešimttūkstantines sumas dėl mažos pasiūlos.

Europos krepšinio čempionatas manau buvo tikrai didžiausias
renginys, kurį Lietuva, atsižvelgiant į jos dydį ir ekonominę padėtį, galėjo
gauti teisę surengti, ir tai čia dar smarkiai prisidėjo didelis krepšinio
populiarumas Lietuvoje, nes šiaip Lietuvos dydis pagal renginio mastą buvo labai
“ant ribos”. Nuo pat tarpukario Europos krepšinio čempionato nerengė jokia kita
vos 3 mln. gyventojų turinti šalis.

Į 2012 m. Europos futbolo čempionatą, kadangi futbolas
populiaresnis turtingesnėje vakarų Europoje, atvyks daugiau sirgalių, nei pernai
atvyko į Europos krepšinio čempionatą Lietuvoje. Tačiau Europos futbolo
čempionatą rengia dvi šalys – Lenkija ir Ukraina. Bendrai jose gyvena net 84
milijonai žmonių – arba 28 kartus daugiau, nei Lietuvoje.

Reiškia, net jeigu į Europos futbolo čempionatą atvyktų 28
kartus daugiau žmonių, nei į pernykštį krepšinio čempionatą, įtaka Lenkijos ir
Ukrainos ekonomikai būtų tik maždaug tokia pati, kaip Europos krepšinio
čempionato – Lietuvos ekonomikai. Stebuklų vėl nebus.

Beje, iš tikrųjų mažoms šalims būtų net nenaudinga rengti
pernelyg didelius renginius. Kodėl? Pažiūrėkite į Graikiją, kuri iki šiol
negrąžina skolų už 2004 m. Atėnų olimpiadą. Reikalas tas, kad šalys dėl teisės
rengti renginius konkuruoja tarpusavyje ir moka mokesčius tarptautinėms
organizacijoms. Tuos mokesčius reikia susigrąžinti iš fanų palikto PVM, taip
pat iš renginių bilietų kainų. Didesnės, ekonomiškai stipresnės šalys už
bilietus visuomet surinks didesnes pinigų sumas – taigi, galės pelningai
siūlyti tarpatutinėms organizacijoms didesnius mokesčius už teisę rengti
renginį. Be to, į tas šalis paprasčiau ir atvykti lėktuvu (palyginkit atvykimo
galimybes ir kainas į Londoną ir Vilnių pavydžiui iš Balkanų, kur populiarus
krepšinis). Tai reiškia ir daugiau fanų iš užsienio.

Lietuviai skundėsi didelėmis Europos krepšinio čempionato
bilietų kainomis, bet iš tikro kai tokie renginiai vyksta Vakarų Europoje,
kainos būna gerokai didesnės. Tiesiog rinka ten tokia didelė (o ir atlyginimai
didesni), kad pirkėjų vis tiek atsiranda.

Manau, tikrai nuostolingas bus Pasaulio futbolo čempionatas
2022 m. Katarui. Kataras jį gavo naftos pinigais (žadėjo, pavydžiui, visus
pastatytus stadionus paskui išmontuoti ir padovanoti skurdžioms šalims). Jei
tikėti skandalais – ir papirkinėjimu. Tačiau akivaizdu, kad Kataras siekia ne
pelno, o įvaizdžio gerinimo. Bet skirti tokias sumas įvaizdžiui gali tik arba
didelės, arba nafta turtingos valstybės. Vienas dalykas, kai olimpiados
išlaidos gulė ant 1,3 milijardo kinų (2008m. Pekinas), kitas – ant dešimties
milijonų graikų pečių (2004 m. Atėnai).

Argumentai už turto mokestį, kuriuos girdėjau, turto mokesčiu bando spręsti problemas, kurios iš tikro turėtų būti sprendžiamos kitur.

Vieni sako: “Daug turto yra įgyta neteisėtai, šitaip jis bus irgi apmokestintas”. Keista, jei kažkas mano, kad pajamų mokesčio išvengti lengva, o turto – ne. Iš tikrųjų yra kaip tik atvirkščiai. Automobiliai, jachtos ar lėktuvai bus registruojami užsienyje (jau ir dabar taip daroma dėl kitų mokesčių, bet tai taps masiškesniu reiškiniu), o apie visokius deimantus ar brangius paveikslus valdžia nežino ir nežinos. Tie, kas nekilnojamąjį turtą laiko ne kaip savo namus, o kaip investiciją ar poilsio vietą taip pat neskausmingai gali “išplukdyti” (ir “išplukdys”) šiuos pinigus iš Lietuvos. Galiausiai turto mokestis labiausiai prislėgtų pečius tų, kurių turtas kaip tik įgytas teisėtai. Su neteisėtu elgesiu reikia kovoti kitomis priemonėmis.

Kiti turto mokesčio gynėjai kalba panašiai: kritikuoja, kad koks nors turtas įsigijimo metu neapmokestinamas. Vieniems nepatinka paveldėjimas, kitiems palūkanos, tretiems spekuliacija nekilnojamuoju turtu ar koks kitoks dabar neapmokestinamas turto gavimo būdas. Čia jau teiginyje yra argumentacijos klaida: jei blogai, kad turtas įsigijimo metu neapmokestinamas, tai reikia jį ir apmokestinti būtent įsigijimo metu (t.y. pajamų, ne turto mokesčiu).

Daugumai Lietuvos žmonių geriausias – jų gimtas miestas ir net rajonas

Ar vilnietis kaltas dėl to, kad jis – vilnietis? Kad jo šeima gyvena Vilniuje dar nuo to laiko, kai naujųjų miegamųjų rajonų nė projektuose nebuvo? Pagal dabartinius pasiūlymus atrodo, kad – tikrai taip.

Prabanga yra įgijama, jos specialiai siekiama. Tai yra dalykai, kuriuos, turėdami galimybę, įsigytų ir naudotų daug žmonių. Pavyzdžiui, gal jūs pats nepirktumėte ir/ar neįpirktumėte dvigubai didesnio televizoriaus ar naujesnio automibilio, bet jei būtų pigi galimybė, ar jei turėtumėte labai daug pinigų, labai tikėtina, iškeistumėte saviškius į tokius.

O su namų vieta yra visiškai kitaip. Nors būtent vieta labai smarkiai lemia nekilnojamojo turto vertę. Daugybei žmonių būtent ta vieta, kur jie gyveno iki tol, yra brangiausia. Statistika rodo, kad net tame pačiame mieste keldamiesi į naują būstą žmonės dažniausiai pasilieka savame rajone. T.y. Antakalnyje užaugę vilniečiai perka butą ar namą Antakalnyje, fabijoniškiečiai – Fabijoniškėse ar Perkūnkiemyje, ir t.t. Gal net nustebtumėte sužinoję, kokios gajos šios tendencijos Lietuvoje ir jos miestuose. Jei žmogus praturtėjo, naujas jo butas bus naujos statybos name, moderniau įrengtas – šių savybių visuma išties siejama su prabanga. Bet vieta – nebe prabangos klausimas ir todėl tik mažuma turtingų vilniečių gyvena Senamiestyje, ir tik dalis turtingų lietuvių gyvena Vilniuje.

Ką jau kalbėti apie skirtingus miestus. Jei turite darbą ir šeimą Klaipėdoje, matyt nevažiuosite gyventi į Vilnių vien dėl to, kad taip “prabangiau”. Turėdami pinigų provincijos gyventojai statosi prabangius namus savo miestuose – tą lengva suprasti išvydus tokių namų rajonus aplink visus didmiesčius. Tik kad tokie namai su pirtimis, baseinais ir svečių nameliais pagal esamus NT mokesčio pasiūlymus gali nebūti laikomi prabangiais (ir neapmokestinami), kai daug prasčiau įrengtas senas nutriušęs butas Vilniuje bus.

Gyvenamosios vietos gerumą labiau nei ką kitą lemia įpratimas ir tai – reliatyvu

Ar Šnipiškių lūšnos prabangios? Ar norėtų į tokią persikelti gyventi nors vienas turtingas Lietuvos žmogus?

Tokių rajonų gyventojai negalėjo tarti savo žodžio, kai aplink juos politikai ir verslininkai sumanė kurti miesto centrą. Daugybė jų (ar jų šeimos narių) ten gyvena nuo tų laikų, kai tai tebuvo skurdus Vilniaus priemiestis. Jis ir dabar toks pats skurdus, o šalia esantys dangoraižiai daugybei gyventojų neaktualūs. Bet vieta jiems buvo ir yra svarbi emociškai ir dėl įpratimo – nes ten jie gimė, užaugo, ten gyventi įpratę ir prie tos vietos prisirišę. Būtų gimę ir užaugę kitur – būtų prisirišę prie tos kitos vietos, bet dabar yra kaip yra. Tie, kieno prisirišimas nebuvo stiprus, jau seniai savo medinius namelius pardavė. Tas pats ir Senamiestyje bei kituose “prabangiuose” Vilniaus rajonuose, kurie tokiais tapo tik pastarajame dešimtmetyje – o daugybė gyventojų ten namus turi nuo kur kas senesnių laikų.

Prisirišimas yra ne vien emocinis, bet ir patogumo dėl įpratimo klausimas. Priemiesčių gyventojui nesuprantama, kaip gyventi ten, kur ne visada yra galimybė prie namų pastatyti mašiną, už sienos garsiai švenčia kaimynai, o šildymo pats reguliuoti negali; o Senamiesčio gyventojas gal išvis neturi teisių ir automobilio, nes daug kur gali nueiti pėsčias ar nuvykti dviračiu. Dažnas gyventojas prie savo rajono prisitaikęs ir kitais atžvilgiais: į artimą mokyklą eina jo vaikai, ir pan. Kiekviena vieta turi pliusų ir minusų – ir minusai, prie kurių esi pratęs, nėra tokie skausmingi. Tą akivaizdžiai įrodo žmonių polinkis likti gyventi savo rajone. Atimti šį svarbų patogumą iš žmonių, kai jis valstybei papildomai nekainuoja – neprotinga.

Prisirišimas prie gyvenamosios vietos – labai svarbus ir socialiniu požiūriu. Jis palaiko bendruomenes, stabdo emigraciją. Išvytas iš savo gimtųjų namų (kitaip nepavadinčiau bet kokiai ekonominei logikai prieštaraujančios galimybės būti priverstam mokėti mokesčius, lygius 100% ar daugiau mano mėnesinių pajamų), kaip jau rašiau, ne ieškočiau sau naujų kokiame miegamajame rajone, o iš viso palikčiau šalį. Lietuva netektų dar vieno pajamų ir kitus mokesčius mokančio, sveiko dirbančio asmens – ir vien dėl valdžios veiksmų, nes šiaip emigruoti neketinu.

Prabanga šiandien matuojama ne turtu, o vartojimu

Dar daugiau – šiais laikais prabanga matuojama nebe turtu, o vartojimu. Seniai praėjo tie amžiai, kai koks bajoras galėdavo paveldėti rūmus ir tie rūmai ilgą laiką išlikdavo prabangūs. Šiandienos turtingi žmonės drabužius keičia neįtikėtinai dažnai (mados praeina), greitai senstančią techniką kas metus ar, rečiausiai, kelis, o baldus ir automobilius – nedaug rečiau. 1990 – 1995 m. statyti didžiuliai plytiniai namai didmiesčių priemiesčiuose, jei tik verslo fortūna nuo jų savininkų paskui nusisuko, šiandien toli gražu nebeatrodo prabangiai – greičiau niūriai. Prabangą XXI amžiuje reikia nuolat palaikyti.

Tai – dar viena priežastis, kodėl turto mokestis yra žalingas ir nepamatuotai prislėgtų visai ne tų žmonių pečius. Juk, kaip jau esu rašęs, siekiant tikslų, kurių juo oficialiai siekiama (“apmokestinti prabangą”), reikėtų labiau apmokestinti tam tikrą vartojimo dalį (prabangesnes prekes ir paslaugas didesniu PVM mokesčio tarifu). Kadangi prabangų gyvenimo būdą siekiantys palaikyti žmonės neišvengiamai nuolat pirks prabangias prekes/paslaugas, jiems teks mokėti tokius mokesčius.

Žmogaus galimybė mokėti mokesčius priklauso nuo pajamų, o ne turto (nes dalis turto, pvz. nekilnojamasis, yra mažai likvidi ir nedaloma, ir kasmet “atkabinti” jo dalį mokesčiams sumokėti neišeina). O žmogaus gyvenimo prabanga labiausiai priklauso nuo jo išlaidų (vartojimo) – ne nuo pajamų ir ne nuo turto. Šitą visuomet privalo turėti omenyje bet kokios mokesčių sistemos kūrėjai.

Kaip dar prieš keliasdešimt metų teigė ekonomistas Laferis (žr. “Laferio kreivė”, angl. “Laffer curve”), jei žmonės bus priversti mokėti didesnius mokesčius, nei tam tikra jų pajamų dalis, valstybės surenkama mokesčių suma tik mažės, ir galiausiai nebus surenkama nieko (kas ilgą laikotarpį išgyventų, atiduodamas valstybei 100% ir daugiau pajamų?).

Varžybos Serbija-Rusija naujojoje Kauno arenoje

Europos krepšinio čempionatas, tris savaitęs valdęs Lietuvos miestus, baigėsi. Nuomonė, kurią buvau susidaręs po „įžanginių savaičių“ ir atidarymo, nepasikeitė: puikiai surengta šventė.

Šventė Lietuvai naudinga ir ekonomiškai. Atvyko tūkstančiai užsieniečių – čia jie leido pinigus, nuo kurių rinktas PVM į biudžetą, o juos gavę mūsų verslininkai ir darbuotojai leido toliau, skatindami ekonomiką. Šie pinigai neabejotinai padengė tiesiogiai čempionatui išleistus biudžeto pinigus, tad valstybė gavo ekonominės naudos (priminsiu, kad didelę dalį tiesiogiai čempionatui rengti skirtų išlaidų padengė rėmėjai).

O pastatytosios arenos, nemaža dalimi finansuotos ES, juk skirtos ne vien šiam renginiui: jos įgalina rengti daugiau aukšto lygio sporto renginių (ne tik krepšinio, bet ir ledo ritulio, rankinio, dviračių treko…), koncertų. Štai Rammstein atvažiuos ir į Kauną. Jau atidarius pirmąją, Šiaulių, areną tapo aišku, kad praėjo tie laikai, kai didžiausios žvaigždės atvykdavo tik į Vilnių.

Taip, sirgalių į Europos krepšinio čempionatą atvyko tikrai daug: per tūkstantį gruzinų, slovėnų, po kelis šimtus ar bent po kelias dešimtis kiekvienos kitos nacionalinės komandos gerbėjų. Buvo žmonių, kurie tikėjosi daugiau užsieniečių. Bet juk ir su esamu atvykusių sirgalių skaičiumi tai – daugiausiai užsieniečių pritraukęs renginys, kada nors vykęs Lietuvoje. Ypač jei vertinti ne vienadienius keliautojus iš Latvijos ar Lenkijos, o atvykusiuosius iš toliau, ilgesniam laikui, taigi ir palikusius Lietuvoje daugiau pinigų.

Apsilankęs keliose rungtynėse Panevėžyje, Vilniuje ir Kaune, fanų zonoje Šiauliuose mačiau pagrindinių sirgalių grupes. Net ir pralošus jų komandai laimingi graikai, tylūs ispanai, „Allez les Bleus“ šaukiantys prancūzai, vis greitesniu tempu pavadinimą „Slovenia“ skanduojantys šimtai slovėnų, už savo valstybės pinigus pagausėję makedonai, mojuojantys vėliavomis, kurias jiems uždraudė graikai. Ir, aišku, gruzinai, Vilniaus skverą priešais nacionalinę filharmoniją išdabinę savo vėliavomis bei pasirūpinę, kad ten skambėtų Kaukazo dainos.

Keli šimtai aistringiausių Slovėnijos sirgalių Vilniuje, Siemens arenoje

Pagrindiniai aistruoliai mūsų šalyje praleido po kelias savaites, nes tuos pačius veidus regėjau skirtinguose miestuose. Pačiose arenose ramesni sirgaliai būdavo pasklidę atokiau nuo aršiausiųjų, kai kurie mačus stebėdavo fanų zonose, tad tikslaus apsilankiusių užsieniečių skaičiaus, matyt, nesužinosime.

Į Lietuvą atvyko ir aukšti kai kurių šalių asmenys, pavyzdžiui Gruzijos prezidentas ir premjeras, Rusijos vicepremjeras ar Ispanijos princas. Mūsų šalyje vykusios varžybos per televiziją parodytos daugybėje šalių – ir ne vien Europoje. Jas aptarinėjo ir NBA klubų gerbėjai, kuriems dėl NBA lokauto tai vienintelė proga išvysti savo garbinamas žvaigždes, ir dėl krepšinio pamišę filipiniečiai.

Savaime suprantama, krepšinio, kaip ir kitų sporto šakų, populiarumas skirtinguose kraštuose skiriasi. Štai Jungtinėje Karalystėje jis menkas – bet ir iš ten atvykę keliasdešimt sirgalių aistringai sekė trumpą savo rinktinės pasirodymą ir džiaugėsi pirmosiomis jos pergalėmis tokio lygio varžybose, dalindamiesi tomis emocijomis bloge. Juk britų rinktinė suformuota tik 2005 m., tik tam, kad užimti šeimininkams skirtą vietą Londono olimpiados olimpiniame turnyre.

Kituose kraštuose, kaip Balkanuose, čempionatas sektas itin aistringai. Buvusios Jugoslavijos sporto forumuose bei portaluose diskusijos apie jį sulaukė gausybės temų ir komentarų. Na o mūsų pralaimėjimas Makedonijai šios šalies sostinėje Skopjėje į gatves išginė penkiasdešimt tūkstančių džiūgaujančių aistruolių.

Žmonės išgirdo Lietuvos vardą, transliacijos jį susiejo su gražiu reginiu ir moderniomis arenomis. Iš patirties žinau, kad jeigu užsienietis iš tolimesnių šalių žino Lietuvą, pirma asociacija jam dažniausiai būna krepšinis. Nepaisant kelių smulkių nesklandumų apie mūsų šalį gerus įspūdžius matyt išsivežė didžioji dalis apsilankiusiusiųjų, ypač buvę gražiausiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Organizavimą gyrė ir FIBA vadovai. Priešingai nei užpernai Lenkijoje, arenoje elektra pas mus nebuvo dingusi. Priešingai nei Ispanijoje prieš keturis metus atakai skirtą laiką rodantys laikrodžiai nesugesdavo rungtynių metu. Būkime sau atlaidesni ir pasidžiaukime, kad bene pirmąsyk valstybės istorijoje surengėme gražų masinį tarptautinį renginį. Taip, tai ne Olimpiada – bet su mūsų gyventojų skaičiumi juk negalėtume tikėtis jos rengti.