Išskleisti meniu

Politinės idėjos

Australiškas sprendimas pabėgėlių problemai

Australiškas sprendimas pabėgėlių problemai

| 3 komentarai

Šiomis savaitėmis Europoje linksniuojama “pabėgėlių problema”. Tačiau iš tikro dauguma atvykėlių yra ne pabėgėliai, o ekonominiai migrantai.

Pabėgėliai, saugomi pagal Konvenciją dėl pabėgėlio statuso, yra tie, kas bėga nuo persekiojimo dėl rasės, tautybės, religijos, pilietybės, politinės ar socialinės grupės. Valstybių, vykdančių tokius masinius persekiojimus, gana nedaug.

Tikrieji pabėgėliai prieglobsčio prašo pirmoje jiems saugioje šalyje, o ne keliauja per pusę žemyno tam, kad pasirinktų turtingesnę valstybę. Pavyzdžiui, beveik 100% Sirijos karo pabėgėlių gyvena kaimyninėse Sirijai apyskurdėse valstybėse – tai logiška, juk pasibaigus karui ir prabėgus pavojui tikisi grįžti.

Ekonominiai migrantai, tuo tarpu, tiesiog nori iš skurdesnės valstybės persikelti į turtingesnę – kur jų laukia pašalpos ir kitos paskatos. Tokių vis daugėja, ir labiausiai prie to prisideda kai kurių turtingų valstybių, įskaitant ES šalis, nenoras neteisėtai atvykusius išsiųsti.

Teisė migruoti garantuojama tik pabėgėliams – ekonominiai migrantai jos neturi. Tai žinodamas, dažnas ekonominis migrantas būna sunaikinęs dokumentus, pasakoja baisias istorijas. Dauguma jas išsigalvoja, tačiau keletas juk gali būti ir tikros – ES renkasi verčiau neišsiųsti visų 150 000 kasmet (išskyrus ~10% savanorių), negu netyčia išsiųsti vieną kitą, kurie paskui gimtinėje išties būtų persekiojami. Taip “piktnaudžiaujančių sistema”, apsimetančių pabėgėliais, atsiranda vis daugiau ir daugiau. Jie supranta: atvykusių jų niekas neišsiųs, jei tik išgalvos kokią istoriją. Tariamai “neteisėta” migracija, kitaip nei kita neteisėta veikla, jokių blogų pasekmių migrantams į ES nebeužtraukia. Priešingai – jiems tiesiog duodama tai, ko jie ir nori: teisė gyventi turtingoje ES (su socialinėmis garantijomis ir kt.). Tą labai tiesiai šviesiai pasakė ES Užsienio reikalų komisarė F. Mogherini – joks išgelbėtas jūroje pabėgėlis “prieš savo valią nebus išsiųstas į savo gimtąją šalį”.

Tačiau imigracija tikrai užtraukia neigiamas pasekmes valstybei, į kurią atvyksta migrantai. Ir nelegalios “stichiškos” migracijos neigiamos pasekmės paprastai didesnės, nei kitų migracijos formų.

Australijoje – ir vilkas sotus, ir avis sveika

Vos atsidarius Australijos vizų teikimo puslapį matomas toks atgrasantis pranešimas

Su panašiomis bėdomis susidūrė ir turtinga Australija. Ji atrado išganingą sprendimą, naudingą visoms pusėms, išskyrus “netikrus pabėgėlius”, išnaudojančius sistemą. Australai susitarė su skurdžiomis, tačiau saugiomis Ramiojo Vandenyno šalimis, kad visus migrantus į Australiją priims jos, mainais už didelę paramą. Faktiškai išėjo štai kas:

1.Migrantų srautas į Australiją beveik visai nutrūko – vietoje tūkstančių atplaukdavo tik dešimtys. Mat visi, kas siekė tik turtingesnio gyvenimo, suprato, kad jo čia negaus. Žlugo ir nelegalus “žmonių gabentojų verslas”.
2.Dėl šitaip sumažėjusių migrantų srautų skurdžiosios Ramiojo Vandenyno šalys faktiškai neturėjo priimti jokių migrantų. Tačiau jos vis tiek gavo solidžią Australijos paramą. Turtingai Australijai tokios sumos sumokėjimas nebuvo labai skausmingas, o skurdžiosioms šalims – labai naudingas ir reikalingas. Kartu ir puiki paskata toms skurdžioms šalims, kurios gerbia piliečių laisves.
3.Išnykus slaptiems neteisėtiems migrantų srautams iš esmės baigėsi ir migrantų masinės žūtys nuskendus laivams.
4.Visgi tikriesiems pabėgėliams, kuriems reikia saugumo, o ne turtingesnio gyvenimo, galimybė išsigelbėti plaukiant į Australiją liko atvira. Nuo momento, kai juos pasitikdavo australų pasieniečiai, Australija pasirūpindavo jų nuvežimu, prieglobsčio prašymo nagrinėjimu ir apgyvendinimu saugioje Ramiojo Vandenyno šalyje. Tiesiog, kaip paaiškėjo, daugumai migrantų reikėjo visai ne saugumo. Kai plaukiant į Australiją liko galimybė gauti “tik” saugumą, bet ne turtingą gyvenimą, migrantai nustojo plaukti.

Tačiau kai kas Australijoje teigė, kad gal migrantai nebeplaukia dėl pasibaigusio karo Afganistane, o ši politika nenaudinga. Taigi 2007 m. Australija atšaukė savo politiką – ir “pabėgėlių” srautai bemat vėl šovė į viršų. 2013 m. jų jau atplaukė 20587 – tuomet Australija vėl grąžino senąją politiką siųsti pabėgėlius į salas (dabar paprastai – Papua Naująją Gvinėją) ir jų vėl sumažėjo.

Nelegalų nepriėmimas nereiškia, kad nepriimami jokie imigrantai

Visa tai nereiškia, kad Australija neturi imigracijos politikos ar nepriima migrantų. Tiesa pasakius, ji legaliai priima itin daug migrantų: 190 000 šiais metais (kai iš viso Australijoje žmonių tėra 30 000 000). Tačiau tai daroma atsižvelgiant į migrantų kompetencijas – kad imigruotų tie, kas padės Australijai klestėti, o ne kels socialines įtampas, gyvens iš pašalpų.

Dėl imigracijos politikos – kaip ir dėl bet kurios kitos politikos – turi apsispręsti kiekviena valstybė pati. Nuspręsti, kokius imigrantus, su kokiom kompetencijom, kiek priims. Šios politikos negali formuoti minia – juo labiau užsieniečių minia, nežinanti šalies darbo rinkos, kultūros ir realijų, o tik girdėjusi, kad ten “daug galimybių”.

Tačiau dabartinis chaosas ES – jokia imigracijos politika. Tiesiog pažeidėjams ir piktnaudžiaujantiems sistema leidžiama laisvai tą daryti toliau, ir nedavus tinkamo atkirčio. Dabar neteisėta migracija į Pietų Europą jau tapo tik “teoriškai nelegalia veikla“, tokia kaip piratavimas asmeniniais tikslais. Su ja niekas nekovoja – ir tai tiesiog tobula nemokama reklama “žmonių gabentojų” “verslui”.

Europos Sąjunga galėtų nesunkiai pritaikyti Australijos modelį. Sutarti su saugiomis Afrikos valstybėmis dėl paramos mainais į migrantų perėmimą. Kaip ir Australijos atveju, susitarimas būtų visiems naudingas: migrantų sumažėtų iki minimumo ir susitarusioms Afrikos šalims tereikėtų jų priimti labai mažai, tačiau jos vis vien gautų didelę ES paramą. Kadangi į tokius susitarimus su ES galėtų pretenduoti tik pakankamai demokratiškos šalys, tai kartu skatintų demokratijos plėtrą Afrikoje.

Rytų Europa migrantų perkėlimui netinka

Dalies migrantų išsiuntimas į Rytų Europą – visiškai netikęs pasiūlymas. Nes Rytų Europa irgi gerokai turtingesnė už Afriką (tarkime, pagal BVP vienam gyventojui Lietuva Graikiją jau lenkia). Tai tik kovojimas su pasekmėmis ignoruojant problemas.

Tam, kad sistema veiktų, turi būti susitarta su valstybėmis, kurių ekonominė padėtis labai panaši į tas, iš kurių atvyksta imigrantai – tačiau jos yra saugios, be etninių, rasinių, religinių persekiojimų. Tokiu atveju migruodami žmonės galėtų tikėtis saugumo – bet ne turtų. Ir greičiausiai – kaip Australijoje – paaiškėtų, kad tų, kurie iš tikro stokoja būtent saugumo, nėra daug.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , ,


Apie mažumų (ne)lojalumą, Krymą ir Lietuvą

Apie mažumų (ne)lojalumą, Krymą ir Lietuvą

| 0 komentarų

Stebint situaciją Ukrainoje, kur, iškilus progai, labai ženkli dalis vietos rusų ir rusakalbių sukilo palaikydama Rusijos siekius užimti tas žemes, ir Lietuvoje keliamas klausimas: “O kaip tokiu atveju elgtųsi mūsų mažumos?”. Pabandykime paieškoti atsakymų istorijoje bei kitų šalių patirtyje.

Dvi tėvynės: “pilietinė” ir “etninė”

Idealistinis požiūris sako, kad mažumoms priklausantieji turėtų būti ištikimi visų pirma su šaliai, kurios piliečiai yra (“pilietinei tėvynei”), ir būtent šią šalį būti pasiryžę ginti.

Tikrovėje dažnai yra kitaip – vienos mažumos labiau lojalios savo “etninei tėvynei” (tai, kurioje tos tautybės gyventojai duominuoja), o kitos elgiasi indiferentiškai.

Panašią situaciją, kaip Ukrainoje, Lietuvoje turėjome tarpukario pabaigoje ir okupacijų laikotarpiu. Tada neproporcingai daug Lietuvos rusų ir žydų kolaboravo su sovietais, o neproporcingai daug Lietuvos vokiečių – su Vokietija (1939 m. Vokietijos užimtoje Klaipėdoje vietiniai vokiečiai pasitiko A. Hitlerį panašiai džiaugsmingai, kaip Krymo rusai V. Putiną 2014 m.).

Realistiškai paklauskime savęs: o ką ta “pilietinė tėvynė” gali mažumos pasiūlyti? Kad ir kiek teisių gaus mažumos, vis tiek joms teks prisitaikyti prie kai kurių daugumos kultūros pagrindu leidžiamų įstatymų (pvz. išmokti oficialią kalbą). Šito nereikėtų, jeigu jų gyvenamas miestas ar kaimas priklausytų “etninei tėvynei” (Lietuvos rusų atveju – Rusijai, Lietuvos lenkų – Lenkijai, Lenkijos lietuvių – Lietuvai ir t.t.). Tai – labai svarbus koziris, kurį “etninė tėvynė” visada turės. Todėl atsiradus poreikiui mažumoms pasirinkti tarp “pilietinės tėvynės” ir “etninės tėvynės”, kaip Klaipėdoje 1939 m. ar Kryme 2014 m., didžiuliai skaičiai žmonių stoja į “etninės tėvynės” pusę – kad ši taptų ir jų naująja “pilietine tėvyne”.

Konfliktuose su trečiąja šalimi mažumos palaiko nugalėtoją

Iškilus panašiems konfliktams dalis mažumų atsiduria ne tarp “pilietinės tėvynės” ir “etninės tėvynės”, bet tarp “pilietinės tėvynės” ir “trečiosios šalies”. Tokia buvo Lietuvos žydų padėtis 1940 m., Krymo totorių 2014 m.

Dauguma šių mažumų atstovų tiesiog pasirenka galingesnę pusę: jeigu tampa akivaizdu, kad “trečioji šalis” okupuos “pilietinę tėvynę”, tai ir palaiko “trečiąją šalį”, o jei vyksta karas – vengia kariauti. Tokioms mažumoms dažnai tas pats, kurioje iš tų dviejų šalių gyventi, kurios piliečiais būti, todėl nemato prasmės rizikuoti dėl kurios nors jų. Pavyzdžiui, ta žydų dalis, kuri tarpukaryje liko Vilniaus krašte, tuo metu rodė palankumą Lenkijai, o kuri atsidūrė Lietuvoje – Lietuvai; okupavus sovietams dauguma tapo lojalūs sovietams, o po 1991 m. – skelbė ištikimybę nepriklausomai Lietuvai. Ukrainos žydai 2014 m. atviru laišku paskelbė paramą Ukrainai – tikimybė, kad visą šalį okupuotų Rusija, juk buvo labai maža.

Be abejo, pasirinkime tarp “pilietinės tėvynės” ir “trečiosios šalies” yra išimtis tais atvejais, kai vienoje iš šalių ta mažuma buvo ar yra itin persekiojama (dėl to Lietuvos žydų, palaikiusių Vokietijos okupaciją, 1941 m. beveik nebuvo, o ženkli dalis Krymo totorių, prisimindami juos naikinusį Stalino genocidą, net Krymo okupacijai tapus neišvengiamai liko proukrainietiški). Tačiau tai gana retas atvejis – daug okupantų stengiasi užsitikrinti mažumų palankumą pagal “skaldyk ir valdyk” principą mėgindami jas supriešinti su senaisiais krašto “šeimininkais”.

“Pilietinė tėvynė” keičiama, “etninė tėvynė” išlieka per kartas

“Pilietinę tėvynę” pakeisti paprasta (per gyvenimą žmogus gali pakeisti kelissyk), tuo tarpu “etninės tėvynės” psichologinis suvokimas išsilaiko bent kelias kartas po migracijos, ypač jei nesudaromos mišrios šeimos. “Etninė tėvynė” nėra tiesiog kimės šalis – jos gali ir nesutapti.

Kiek teko bendrauti, žydų, emigravusių iš Lietuvos į Ameriką, palikuonis Lietuva domina nebent kaip su jų giminės istorija susijusi vieta, tuo tarpu lietuvių, emigravusių iš Lietuvos į Ameriką palikuonis – ir kaip savotiška “antroji tėvynė” (ar net “pirmoji tėvynė”), kuriai pasiryžę bent kažkiek aukoti(s). Amerikos žydai (įskaitant buvusiuosius Lietuvos žydus) panašiai žvelgia į Izraelį, žydų “etninę tėvynę” (nors dauguma nei patys, nei jų protėviai Izraelyje negyveno; panašiai kaip ir daugybė Lietuvos lenkų nėra kilę iš dabartinės Lenkijos). Niekada “etninėje tėvynėje” negyvenusio ryšys su ja gali būti net stipresnis, nei jos piliečio: pavyzdžiui, Lenkijos lietuvių gyvenamame Punsko krašte įvairių lietuvybės simbolių (Vyčio kryžių, Gedimino stulpų) tikrai gausiau nei Lietuvos kaimuose.

Nesakau, kad tai, ką čia rašau, galioja kiekvienam mažumos atstovui. Tokio dydžio grupės, kaip “tauta” ar “tautinė mažuma” visada yra pakankamai spalvingos, kad ten būtų visko. Yra “kultūrinių migrantų” (persikėlusių į “pilietinę tėvynę” kaip tik dėl to, kad ten jiems kultūra priimtinesnė), yra iš pagarbos demokratijai gerbiančių vietinės daugumos valią ar kone šventai pasisakančių prieš valstybių sienų keitimą jėga. Bet tokie visada yra “mažuma mažumoje”. Jų dar mažiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: kol jokia okupacija negresia ir lojalumo demonstravimas “pilietinei tėvynei” bei taikos šlovinimas sulaukia teigiamų įvertinimų, tol taip elgiasi ir tie, kurie karo/konflikto atveju iš tikro darytų visai kitaip.

Kas galėtų “papirkti” mažumas?

Šiek tiek mažumų lojalumo gali nupirkti stipri ekonomika. Šitaip, pavyzdžiui, komoriečių gyvenama Majoto sala pasirinko likti Prancūzijos užjūrio valda užuot prisijungusi prie gretimų Komorų (“etninės tėvynės”), nors tai ir kainavo jiems dalį kultūros. Tiesiog Prancūzijoje gyvenimas ženkliai turtingesnis.

Tuo tarpu tiesiogiai su jais nesusijusiais politiniais sprendimais mažumas sunkiai papirksi. Nes šie sprendimai daliai patiks, o daliai ne (pvz. mokesčių ir pensijų didinimas bus naudingas pensininkams, bet ne jaunimui). Nebent tie politiniai sprendimai būtų naudingi grupėms, kurioms priklauso didžioji tų mažumų dalis (kaip pvz. Lietuvos lenkai – katalikams).

Migracijos tendencijos švelnesnės nei kolaboravimo

Panašiai, kaip su palaikymu karo/okupacijos atveju, yra ir su migracija, tik čia tendencijos švelnesnės (nes emigravimas, nepaisant kritikos jam, nesuvokiamas kaip toks prieš “pilietinę tėvynę” nukreiptas veiksmas, kaip kolaboravimas su jos okupantu). Daugumą migrantų paperka užsienio šalių turtingumas, tačiau visgi žmonės, kuriems “pilietinė tėvynė” kartu ir “etninė tėvynė”, emigruoja vangiau, nei mažumos. Lietuvoje lietuvių procentas nuo 1989 m. iki 2011 m. pakilo nuo 80% iki 85%: tiesiog mažumų emigravo daugiau, ypač daug į “etnines tėvynes” išvyko rusų, žydų, o ir į Vakarus (“trečiąsias šalis”) emigruoti mažumoms šiek tiek lengviau apsispręsti.

Beje, šaliai tapus turtinga, jai kur kas lengviau parsivilioti atgal žmones, kuriems ji – “etninė tėvynė”. Šitaip Japonijai praturtėjus į ją atvyko šimtai tūkstančių Brazilijos japonų (XX a. pradžioje, kai Japonija buvo skurdi, buvo populiaru emigruoti į Braziliją, dabar 1-3 mln. brazilų yra japonų kilmės).

Išvados ir siūlymai Lietuvai

1.Tikslinga skatinti Lietuvos, kaip “etninės tėvynės” suvokimo išlikimą tarp užsienio lietuvių, įskaitant gimusių užsienyje. Tai darytina populiarinant, populiariai pateikiant įvairius lietuvių kultūros atributus, istorinius faktus, unikalumą. Tai naudinga, nes “etnine tėvyne” Lietuvą laikantieji ją remia – kartais pinigais, bet dar dažniau žodžiais, o tai aktualu siekiant užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų palaikymo, prieš Lietuvą nukreiptų veiksmų pasmerkimo. Be to, Lietuvai praturtėjus, tokie žmonės bus labiau linkę į ją imigruoti (kaip Brazilijos japonai į Japoniją), o tokia imigracija sukels mažiau problemų, nei imigracija žmonių, kurių “etninės tėvynės” visai kitur.

2.Daug didesnė tikimybė, kad Lietuvą, kaip “etninę tėvynę”, psichologiškai priims dviejų užsienio lietuvių vaikas, nei užsienio lietuvio ir nelietuvio. Taip pat tam, kad “etninės tėvynės” suvokimas liktų, padeda galimybė dalyvauti įvairioje lietuviškoje veikloje, bendrauti su kitais, laikančiais Lietuvą savo “etnine tėvyne”. Todėl verta suteikti užsienio lietuviams daugiau šansų susipažinti, susidraugauti, susirasti antrąją pusę tarp kitų užsienio lietuvių, remiant atitinkamus projektus (ne tik, kaip įprasta, oficialias bendruomenes, mokyklėles ar šokių kolektyvus, bet – tai darosi vis aktualiau ir aktualiau – internetinius forumus, pažinčių ir kitas svetaines užsienio lietuviams).

3.Reikia realistiškai žiūrėti į Lietuvos tautines mažumas nesitikint, kad tokia pati jų dalis bus lojali Lietuvai, kaip ir lietuvių. Tačiau vis tiek verta skatinti lojalumą Lietuvai sukuriant kuo geresnes sąlygas mažumoms (tiek, kiek jos netrukdo valstybės vienybei, lygybei, ekonominiam vystymuisi). Verta ypač remti tuos etninėms mažumoms aktualius dalykus, kurių jos, tikėtina, netektų Lietuvą ar jos dalį okupavus kaimyninėms šalims. Pavyzdžiui:
a)Kone visi Lietuvos lenkai katalikai (surašymai rodo, kad tai religingiausia Lietuvos tautybė), tad lenkų gyvenamuose rajonuose gali būti remiama katalikybė (kuriai gana priešiška Rusija).
b)Gali būti remiamas tas Lietuvos lenkų paveldas, kuris yra kitoks nei Lenkijos lenkų, pavyzdžiui, plačiau tyrinėjamas ir palaikomas lenkų kalbos Vilnijos dialektas.
c)Siekiant įgyti populiarumo prieš rytų kaimynes verta išnaudoti didesnę demokratiją, suteikiant teisę kultūrinėms bendrijoms spręsti daugiau klausimų pačioms, kiek tai nekelia grėsmės valstybei.
Svarbu suprasti, kad ir laimėtas 20% ar 30% tautinės mažumos žmonių palankumas jau yra daug, nes šie procentai dar prisidės prie lietuvių (kur palankumas dar didesnis) ir suma lojalių Lietuvai žmonių jau bus labai žymi net tokiose tautiškai margose vietose kaip Vilniaus rajonas.

4.”Pilietinei tėvynei” tapti ir mažumų “etnine tėvyne” nepavyks, nebent per keletą kartų mažumos pamažu asimiliuosis. Tačiau nuo to, kad suteiktume labai daug teisių mažumų kalboms ir kultūrai esmė nepasikeis, nes “etninėje tėvynėje” tų teisių visuomet vis tiek bus daugiau. Nebent gresiantis konfliktas būtų ne su “etnine tėvyne”, o su “trečiąja šalimi”, kurioje atitinkama mažuma tiek daug teisių neturi – tokiu atveju daugiau mažumai suteiktų teisių gali padėti pelnyti didesnį lojalumą.

5.Reikia plačiai atverti kelius imigracijai tų žmonių, kuriems Lietuva – ir “etninė tėvynė” (užsienio lietuvių, jų vaikų). Tačiau kitataučių imigracija ribotina, nes, be kita ko, mažins lojalumo Lietuvai tarp Lietuvos gyventojų vidurkį (nes naujai atvykusieji bus mažiau lojalūs). “Pavojingiausi” šiuo atžvilgiu tie imigrantai, kurių “etninė tėvyne” konfliktuoja ar gali konfliktuoti su Lietuva, nes konfliktui paaštrėjus didelė dalis jų užims antilietuvišką poziciją. Tačiau dauguma imigrantų iš nekonfliktuojančių šalių irgi, tikėtina, užimtų antilietuvišką poziciją tuo atveju, jei antilietuviška pozicija būtų naudinga, o prolietuviška – baudžiama/nelegali (pvz. okupacijos atveju).

6.Verta plačiau moksliškai (psichologija, sociologija) tirti, kaip mažumų požiūris ir lojalumas Lietuvai priklauso nuo įvairių veiksnių (pvz. galbūt įgiję Lietuvos pilietybę per santuoką su lietuviu lojalesni už atvykusius čia dirbti, o gal atvirkščiai) ir atsižvelgiant į tokių tyrimų rezultatus koreguoti įvairius pilietybės, leidimo gyventi Lietuvoje teikimo būdus.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Sprendimas ginčams dėl istorinių skriaudų

Sprendimas ginčams dėl istorinių skriaudų

| 0 komentarų

Daug istorinių skriaudų, karų bei nelaimių skirtingose šalyse vertinami įvairiai. “Blogiečiai” ir “geriečiai” apsikeičia vietomis. Dažniausiai “geriečiai” būna saviškiai, “blogiečiai” – kiti.

Kartais tokius požiūrius pagimdo propaganda, cenzūra.

Bet būna, kad jie gimsta ir gana natūraliai. Dažniausia priežastis – sąmoningas ar pasąmoningas vertinimas, kad “saviškio” mirtis, kančia ar persekiojimas yra objektyviai ženkliai blogesnė už “nesaviškio” analogišką mirtį, kančią ar persekiojimą. Ir tūkstančio “saviškių” mirtis blogesnė už tūkstančio, o gal net šimto tūkstančių “nesaviškių” mirtį.

Tarptautiniuose konfliktuose “saviškiai” paprastai – tautiečiai, “nesaviškiai” – kitataučiai; bet lygiai taip šios ribos gali driektis ir pagal religijas, politines pažiūras, regionus ar dar kaip.

Normalu, kad subjektyviai mums “saviškių” mirtys yra skaudesnės. Juk ir ant kapų einame savo šeimos ir giminės – nes tuos žmones pažinojome. Karuose, katastrofuose ir kituose kataklizmuose, kurie įvyko mūsų žemėse, taip pat dažniausiai žinosime, kas žuvo ar nukentėjo. Todėl logiška, kad būtent “saviškius” labiausiai pagerbiame paminklais, muziejais, gatvių pavadinimais – o kitus pagerbs jų “saviškiai”.

Problemos atsiranda, kai šis požiūris imamas laikyti objektyviu. Kai mėginama visiems primesti, kad savos aukos brangesnės nei kitos aukos. O jei kas mano kitaip ar net laikosi pozicijos, kad visos aukos ir visi žudikai vienodi, nepaisant tautybės – tai jie užsipuolami.

Tam mėginama kurti subjektyvius argumentus: teigti, kad aukų nužudymo būdas, amžius, profesija ar aukų giminaičių veiksmai įrodo, kad būtent “saviškių” žūtys yra baisiausios, o kitų – ne tokios baisios… Paprastai tokio lygio argumentų lengva sugalvoti visoms ginčo pusėms. Stebint iš šalies būna aišku, kad jeigu aukos būtų ne argumentuotojo “saviškiai”, jam pačiam panašūs argumentai būtų juokingi.

Kol bent vienos istorinio ginčo šalies visuomenėje vyrauja toks požiūris, negali būti istorinio susitaikymo. Nes bet koks susitaikymas atrodys neteisingas, nelygus. Jei abi šalys bus pražudžiusios po 1000 viena kitos žmonių, tačiau laikysis požiūrio, kad vienas “saviškis” prilygsta 10 ar 100 “nesaviškių” – tai kiekvienai atrodys, kad jos patirta skriauda daug didesnė, nei jos padarytoji, ir atsiprašyti turi tik kiti.

Be abejo, tokie konfliktai, kad abi pusės būtų padariusios lygią skriaudą, tikrovėje beveik neegzistuoja – bet subjektyvaus “saviškių” aukų darymas objektyviu visad užkirs ir kelią skirtingas skriaudas palyginti bei suprasti.

Istoriniam susitaikymui reikalinga, kad istoriniai įvykiai būtų vertinami per tuos pačius objektyvius kriterijus. Geras išeities taškas tam yra skaičiai. Visų žuvusiųjų, visų nukentėjusiųjų, visų nuostolių – o ne atsitiktiniai ar tik “saviškių”.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Juoda/Balta geopolitinio požiūrio klystkeliai

Juoda/Balta geopolitinio požiūrio klystkeliai

| 0 komentarų

Požiūryje į pasaulio politiką žmonės dažnai vadovaujasi juoda/balta principu, arba “mano priešo priešas yra mano draugas”. Tik kad dažnai nepagalvojama, kad tas “priešo priešas” yra dar nepriimtinesnis už patį “priešą” – kol, aišku, nebūna vėlu.

Štai kai kurie vakariečiai, dažnai kairieji, labai nemėgsta JAV ir jos karų Artimuosiuose Rytuose. Dėl to, kad nemėgsta JAV, jie linkę kažkaip pateisinti Putiną: esą, “(ir) JAV puola kitas valstybes”. Panašiai save teisina ir pats Rusijos režimas. Bet, priešingai nei rusai Krymą, JAV neaneksavo Irako ar Afganistano ir galiausiai pasitraukė. Bet net jei JAV būtų elgusis identiškai Rusijai, ar tai kaip nors pateisina Rusiją? Kodėl eiti į protestus prieš JAV karus, o paskui staiga toleruoti dar agresyvesnę Rusijos politiką? Viską lemia tas juoda/balta požiūris. Kartą žmogus išsirenka priešą (“juoda”, šiuo atveju – JAV) ir viskas, kas kenkia tam priešui, atrodo “balta” ir nė nebežiūrima, ar iš tikro ten ne dar juodžiau už “juoda”. Dar daugiau, dažnam ima atrodyti, kad pasaulyje išvis tėra dvi stovyklos: JAV sąjungininkų (juoda) ir oponentų (balta). Bet iš tikro pasaulyje daug galingų šalių daug ir ideologijų daug, ir jų tarpusavio santykiai įvairūs, nieko net panašaus į dvi komandas nėra.

Įdomu, kad panašiai tik juoda/balta mato ir kairiųjų ideologiniai oponentai. Prancūzijos “Nacionalinis frontas” pastaruoju metu rėmė Putiną. Šią partiją, kritiškai vertinančią siekius kurti vieną europiečių tautą, gal žavi Putino tradicinis rusiškas nacionalizmas. Tačiau juk Rusija irgi yra daugiatautė Federacija ir jos tautos, tokios kaip totoriai ar jakutai, daugiau teisių plėtoti savo kultūrą už Europos Sąjungos tautas tikrai neturi (greičiau priešingai). Ir Rusijos plėtra į vakarus tikrai nesiekia kažkaip leisti “tautoms surasti savo kelią” ar “neištirpti Vakarų katile”, kaip galbūt įsivaizduoja “Nacionalinis frontas” – ji primeta rusišką nacionalizmą (kitą katilą), tuo tarpu daug švelnesnį kitų tautų siekį (kaip ukrainiečių) gerbti savo kalbą, kultūrą, vertina kaip draustiną fašizmą.

Panašūs juoda/balta požiūriai būdingi ir Lietuvoje. Štai Andrius Kubilius apkaltino Ramūną Karbauskį prorusiškumu. Giluminė priežastis – Karbauskio euroskepticizmas. Tačiau, kaip minėjau, Lietuvos politiką reikėtų vertinti kaip trikampį ir, nors dalis euroskeptikų tikrai yra prorytietiškos orientacijos, likę yra tautinės orientacijos, kritiškai vertinantys ir Rusiją, ir ES (ir, sprendžiant iš Karbauskio pasisakymų, šis priklauso pastariesiems). Bet vėl pasirodo juoda/balta vertinimas: jei ne su mumis (provakarietiškas, “baltas”), reiškia prieš mus (“juodas”), o jau “juodi” traktuojami kaip viena grupė, kuriems tinka visi neigiami politiniai epitetai: prosovietinis, nacis ir pan.

Praeityje tokie juoda/balta politiniai požiūriai privertė prie tragedijų. Kažin, ar jei žinotų, kuo viskas baigsis, menševikai būtų dėjęsi su bolševikais nuversti carą – juk galiausiai bolševikai Sovietų Sąjungoje “išpjovė” tiek žmonių, kiek joks caras nenužudė. Bet revoliucijos metu “mūsų priešas – caras, visi kas prieš jį – draugai” tipo požiūris apakino. Nežiūrėta, ko gi iš tikrųjų ženkli dalis tų “draugų” siekia.

Panašių pavyzdžių yra ir nūdienos pasaulyje. Dėl tokio juoda/balta mąstymo daug vakariečių kritikavo pirmąją Egipto demokratiškai išrinktą valdžią kaip neva “nepakankamai pasaulietišką”. Būtų rėmę – gal ši valdžia būtų išsilaikiusi, o dabar ji buvo žiauriai nuversta, ir ją pakeitęs karinis režimas (kurio atėjimą kai kurie vakariečiai tada dar sveikino) jau tapo viena daugiausiai žmonių pražudžiusių XXI a. diktatūrų.

Siekiant bet kokio padėties pasikeitimo (pvz. taikos ar turtingumo vardan), būtina įvertinti visumą. Tai yra, ne vien žiūrėti, kokie įtakingieji dabar trukdo pasiekti norimą padėtį, bet ir pagalvoti, kokios yra realios alternatyvos šiems įtakingiesiems, ir ar įtakingiesiems staiga pasikeitus padėtis netaptų dar blogesne.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Paprastesni referendumai – daugiau demokratijos

Paprastesni referendumai – daugiau demokratijos

| 0 komentarų

Lietuvoje renkami parašai dėl referendumų. Vienas siūlymų – parašų, reikalingų sušaukti referendumams ateityje, skaičiaus sumažinimas nuo 300 000 iki 100 000. Sveikintina iniciatyva.

Pastarsis sėkmigas referendumas Lietuvoje vyko 2003 m. – dėl stojimo į Europos sąjungą – ir tik tuomet, kai specialiai jam buvo pakeistas įstatymas (pvz. balsuota dvi dienas vietoje vienos), balsuotojams dalinti maisto produktai.

Kitais keliolika atvejų 300 000 parašų ar 33% – 50% visų rinkėjų (t.y. ir nedalyvavusių referendume) balsų “už” ribos pasirodė per didelės. Nieko keisto – jos vienos sudėtingiausių demokratiškame pasaulyje. Be to, Lietuvos gyventojų nuolat mažėja – nuo 1990 m. nepriklausomybės sumažėjo ~800 000 (t.y. 21,3%) – o referendumui reikalingų parašų skaičius nuo Konstitucijos priėmimo nepakito.

Didelė dalis užsienio lietuvių tebėra rinkėjų sąrašuose, tad 33%-50% visų rinkėjų balsų skaičius apskaičiuojamas ir nuo jų – bet didelė dalis jų nebėra suinteresuoti balsuoti, o net jei ir būtų, tik kai kurie gyvena miestuose, kuriuose yra Lietuvos atstovybės, kitiems ten važiuoti tektų šimtus ar net tūkstančius kilometrų. Galų gale yra žmonių nusivylusių politika ir nebeinančių balsuoti. Dėl visų šių priežasčių balsuojančiųjų procentas net populiariausiuose prezidento rinkimuose krito nuo 78,6% iki 51,76%.

Net jei referendume dėl Konstitucijos 1 skyriaus keitimo balsuotų tiek, kiek per prezidento rinkimus (51,76%) tai reikštų, kad iš jų net 96,6% turėtų balsuoti “už”, kad pasiūlymas būtų priimtas. Faktiškai neįmanoma. Jei toks referendumas vyktų kitais klausimais reikėtų 33% visų rinkėjų balsų – kas, dalyvaujant 51,76%, būtų 63,76% dalyvavusiųjų.

Kodėl valdžia nenori referendumų? Dėl tų pačių priežasčių, kodėl valdžia dažnai nenori demokratėjimo. Iš politiko refrendumai atima dalį sprendimo galios, nes 141 Seimo nario nuomonė gali būti “numušta” daugumos piliečių nuomonės; balsuodamas Seime kaip Seimo narys politikas turi 0,7% visų balsų (+įtaką kitiems Seimo nariams), balsuodamas referendume kaip pilietis – tik 0,00004%.

Kaip rodo Lietuvos patirtis, net ir tais klausimais, kuriais pati valdžia skelbia referendumus, sprendimo teisę ji pasilieka sau. Dauguma tokių pasiūlytų ar surengtų referendumų būna tik konsultaciniai – kaip dėl atominės elektrinės – pasiliekant sau kelią, priklausomai nuo partijų tarpusavio susitarimų, “atsitraukti” neatsižvelgiant į žmonių nuomonę. Vienintelis privalomas XXI a. referendumas buvo dėl ES, bet tada įstatymai pakoreguoti būtent tam vienam referendumui, valstybės lėšomis organizuota ES reklaminė kampanija – nes valdžia jau buvo nusprendusi, kad į ES reikia stoti, ir privalomas referendumas buvo tik todėl, kad to reikalauja Konstitucija.

Pavojų – tik mažiau

Rasa Juknevičienė spalio 1 d. plenariniame posėdyje teigė, kad paprastesni referendumai nėra gerai, nes tauta lengva manipuliuoti užsienio jėgoms. Neneigsiu, kad manipuliacijos tikrai galimos. Bet juk jei sprendimas svarstomas ne referendume, jis svarstomas Seime. Ar tikrai 3 milijonais sumanipuoliuoti lengviau, nei 141 Seimo nariu? Tiksliau net ne 141, o keliais valdančiųjų frakcijų lyderiais, kuriems jau daug paprasčiau įtikinti kitus…

R. Juknevičienė kaltino Rusiją ir manipuliavimu per Latvijos 2012 m. referendumą, siekusį įteisinti rusų kalbą kaip antrą oficialią – gal ji teisi, bet tame referendume juk “prieš” balsavo 75% dalyvavusiųjų. Surinkti parašus – viena, daugumą balsų – kita.

R. Juknevičienė dar priminė į valdžią išrinktus nacius tarpukario Vokietijoje. Išvada, kad paprastesni referendumai stiprins radikalus, pagrįsta logine klaida. Tokiais argumentais būna grindžiamas ir siūlymas naikinti demokratiją apskritai. Iš tikrųjų taip save mėgina pateisinti ir diktatūros: “jei ne mes, būtų blogiau / nestabiliau / pilietinis karas / ekstremizmas / išnaudojimas (tautiečių, darbininkų, mažumų, daugumos…)”; panašiais argumentais save gynė ir komunistai, ir patys naciai.

Bet reikia žiūrėti ne į pavienius atvejus, o bendras tendencijas. O jos – priešingos: Vokietijos naciai buvo vienintelė totalitarinė diktatūra, atsiradusi po laisvų rinkimų. Visi kiti didieji genocidai įvykdyti režimų, atėjusių per revoliucijas, gavusių valdžią perdavimo būdu iš buvusių vadų ar paveldėjusių ją. T.y. demokratija yra kaip tik šia prasme saugiausia valdymo forma. O ypač saugūs referendumai – kur sprendžia ne keli politikai (tegu ir išrinkti, bet juk rinkiminis įvaizdis ir realūs veiksmai dažnai skiriasi), o visa šalis. Išrinktos valdžios vykdomų žudymų dar būdavo, o atvejų, kai pačios žudynės patvirtinamos referendumu – ne.

Riba tarp demokratijos ir nedemokratijos

Sakome “demokratiškos valstybės” ir “nedemokratiškos valstybės”, bet tikrovėje riba tarp jų “išplaukusi”. Tiek 100% tiesioginės demokratijos, kai viskas sprendžiama referenduomuose, tiek 100% despotijų (kai viską sprendžia vienas žmogus) pasaulyje nebėra.

“Demokratiškumas” – kaip žmogaus ūgis, būna įvairus, o ne tik “yra arba nėra”. Demokratiškiausios šalys tos, kuriose daugiau galimybių eiliniam piliečiui lemti svarbius klausimus (daugiau referendumų, renkamų pareigybių). Už jų rikiuojasi mažiau demokratiškos šalys (kur, kaip Lietuvoje, piliečių dalyvavimas apsiriboja kelių svarbiausių institucijų išrinkimu). Ir galiausiai pasiekiame vietą, kur, pavyzdžiui, piliečiai politikoje gali realiai dalyvauti tik įstoję į tam tikrą vieną partiją (Kinija).

Tarp demokratiškiausių valstybių (daugiausiai referendumų ir/ar renkamų pareigybių) – JAV bei Šveicarija. Sutapimas ar ne, bet jos – ir turtingiausios pasaulio šalys atmetus mikrovalstybes bei nafta grįstų ekonomikų šalis (BVP vienam gyv., 2012). Taip pat ir stabiliausios: demokratija ten gyvuoja šimtmečius be jokių pertrūkių. Tai dar įspūdingiau žinant, kad tiek JAV, tiek Šveicarija – daugiatautės šalys, o tokios statistiškai būna mažiau stabilios.

Tuo negali pasigirti dauguma Europos šalių. Kai JAV ir Šveicarijoje jau buvo demokratija daugumoje Europos kraštų dar buvo absoliutinė monarchija. Šią panaikinus Europos demokratijos dar buvo ilgam laikui pertrauktos diktatūrų, kurios beveik visos prasidėjo perversmais, revoliucijomis ir okupacijomis – o ne rinkimais/referendumais.

Tad kas skiria JAV bei Šveicariją nuo Vokietijos Veimaro Respublikos ar šiandieninės Gruzijos, kur demokratiškai išrinkta valdžia ėmė suiminėti opozicijos atstovus? Vienas skirtumas – demokratijos trukmė. Ir Gruzija, ir Veimaro Respublika demokratiškomis teišbuvo 9-15 metų, per tą laiką abi nuolat jautė smarkų aplinkinių šalių spaudimą (reparacijos / sankcijos / karai). Jei po tokio periodo dar būdavo (tegu labai retai) savanoriško demokratijos atsisakymo, tai po ilgesnių, taikesnių periodų – jau ne. Šiandien Lietuvoje gana demokratiška valdžia yra jau 23 metus; populiarių antidemokratinių grupių nėra. Referendumų paprastinimas – tolesnis kelias į demokratijos plėtrą.

Kiti trukdžiai referendumams Lietuvoje

Sunku pasakyti, ar teigiamas referendumo dėl mažesnio parašų skaičiaus rezultatas įmanomas (dėl teisinių trukdžių, o ne dėl to, kad žmonės tam nepritartų). Bet smagu, kad parašų rinkimas organizuojamas bene masiškiausiai iš buvusių referendumų.

Tiesa, galbūt formuluojant referendumo klausimą padaryta viena klaida. Kaip rašiau, 300 000 parašų – tik vienas esminis trukdis referendumams (100 000 parašų, beje, irgi nebus lengvai įveikiama riba, bet ji logiška, nes referendumus rengti kainuoja). Kitas trukdis – reikalingi 50% visų rinkėjų balsų (Referendumų įstatymo 7 str. 3 d.). Nepakeičiant šios nuostatos referendumai Konstitucijos 1 knygos klausimais (tokiais kaip dažnai minimas dvigubos pilietybės klausimas), deja, ir liks beveik neįmanomi, išskyrus klausimus, kuriems pritaria 96,6% ar pan. žmonių.

33% visų rinkėjų (ne vien dalyvaujančių) riba kitais klausimais taip pat nemažas trukdis, nes, ypač jei referendumas būtų paskelbtas ne kartu su rinkimais, jame dalyvautų mažiau žmonių. Nedalyvavimas nereiškia nepritarimo – greičiau reiškia, kad žmogus gerbs bet kokį kitų žmonių sprendimą. Deja, šiandien faktinė nedalyvavimo pasekmė daug atveju – tokia pati, kaip balsavimo “prieš”. Kaip galime sakyti, kad referendumui nepakanka tiesiog daugumos balsavusiųjų sprendimo, kai tuo tarpu visus įstatymus leidžia Seimas, o kai kuriuose Seimo rinkimuose dalyvaudavo mažiau nei 50% rinkėjų ir jie galiodavo (2012 m. dalyvavo daugiau rinkėjų, bet antrajame ture, kur galutinai išrinkti beveik pusė viso Seimo – vos 35,91%, kai kuriose apygardose ir iki 30%)? Reikalavimai referendumų galiojimui turėtų būti panašesni į Seimo rinkimų.

Referendumo organizatoriai, tiesa, užbėgo už akių dar vienai galimai valdžios manipuliacijai: savo pakeitimuose siūlo, kad referendumu priimtas sprendimas galėtų būti keičiamas tik referendumu. Nes šiandien teoriškai įmanomas ir toks variantas, kad privalomuoju referendumu patvirtintą įstatymą netrukus Seimas panaikina.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,


Savanoriški mokesčiai. Taikykime juos plačiau

Savanoriški mokesčiai. Taikykime juos plačiau

| 0 komentarų

“Savanoriški mokesčiai” skamba kaip oksimoronas? Juk mokesčių niekas niekada mokėti nenori? Nebūtinai, jei už mokesčius kas nors pasiūloma.

Iš tikro bent vienas toks mokestis Lietuvoje yra jau nuo 2001 m. Tai – mokestis už vardinius automobilių numerius. Norėdamas užsirašyti ant automobilio numerių kokį nors žodi turi pakloti 5000 Lt. Paprasta numerio lentelė tekainuoja 52 Lt. Suteikdama privilegiją turėti vardinį numerį valstybė užsidirba 4950 Lt. Tai mokestis, o ne paslauga, nes iš tikro valstybei vienodai kainuoja tiek paprastas, tiek vardinis numeris. Tiesiog išnaudodama savo nepakeičiamą monopoliją automobilių numerių teikimo srityje valstybė “lygioje vietoje” sukuria “dovanėlę” savanoriško mokesčio mokėtojui.

Tokie savanoriški mokesčiai naudingi visapusiškai.
1.Mokėtojas juos savanoriškai susimoka iš laisvų asmeninių lėšų. Nėra bandymų slėpti.
2.Mokestis tikrai neprivers tokio žmogaus skursti (kitaip nemokėtų).
3.Suteikiama “dovanėlė” valstybei papildomai nekainuoja.
4.Nuo suteikiamos “dovanėlės” nenukenčia kiti mokesčių mokėtojai. Juk niekam nėra žalos, kad keli šimtai lietuvių važinėja vardiniais numeriais.

Kur dar galima būtų rinkti savanoriškus mokesčius?

Prisiminkime autobusų juostas. Viešojo transporto nėra pakankamai, kad pilnai išnaudotų šias juostas. Tad jomis leidžiama važiuoti kitiems automobiliams. Po pastarosios reformos Vilniuje: virš keturių asmenų vežantiems, taksi, elektromobiliams. Jei pirmasis atvejis dar turi ekologinės logikos, tai privilegijos taksi jau primena verslo protegavimą, o elektromobiliai, kaip jau rašiau, bent Lietuvoje nėra mažiau taršūs už įprastinius automobilius.

Panaikinusi šias privilegijas savivaldybė galėtų pardavinėti mėnesinius leidimus važinėti autobusų linijomis. Tai būtų savanoriškas mokestis.

Vėlgi, nauda – visapusiška. Kainą būtų galima optimaliai reguliuoti (ar net rengti riboto kiekio leidimų aukcionus) – kad mokesčio mokėtojų būtų tiek, kad autobusų juostos nepersipildytų. Iš likusių juostų vis viena dalis srauto nusiimtų, tad ir mokesčio nemokantiems kamščiai sumažėtų (tegul ir nedaug). O surinktas lėšas būtų galima panaudoti keliams taisyti ar platinti.

Turtingi žmonės ženklią pinigų dalį leidža prabangos prekėms/paslaugoms, dažnai importuojamoms. Valstybė dėl savo pozicijos turi galimybę su minimaliais kaštais pati sukurti “prabangos dalykų” ir taip pasiimti dalį tų lėšų.

Tiesa, nors, tarkime vardiniai numeriai yra grynai prabangos dalykas, iš kurio nauda gaunama per išskirtinumą, galimybė išvengti kamščių jau teiktų ir kitokią naudą. Juk yra žmonių, kuriems laikas itin svarbus, jie, atgavę kamščiuose praleistas minutes, galėtų sukurti didesnę naudą ekonomikai. Tie, kas turi daugiausiai pinigų, ne taip jau retai ir yra tie, kurių darbas teikia ekonomikai didžiausią naudą.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,