Išskleisti meniu

Islandijos kriokliai

Įspūdingiausi pasaulio krokliai

Įspūdingiausi pasaulio krokliai

| 1 komentaras

Kriokliai – krentančio vandens sienos – turi daug žavesio. Jie – tikra gamtos galybė, skleidžianti riaumojantį garsą ir apsupti miglos. Nieko keisto, kad didžiausi kriokliai – ir viena labiausiai pamėgtų turistų vietų.

Įspūdingiausi pasaulio kriokliai pagal “AŽ Kelionės ir mintys”:

 


Igvasu kriokliai

Vieta: Brazilija ir Argentina

Igvasu krioklių nesutalpinsi į žodžius ar sakinius. Igvasu – tai ištisas krentančio vandens pasaulis, po kurį galima bastytis valandų valandas, nueiti daugybę kilometrų, bet kiekvienas naujas žvilgsnis į krioklius vis tiek priblokš. Nes visos panoramos ten skirtingos, nes kiekviena iš 150-300 vandens srovių, į kurias prieš krisdama iš 82 metrų aukščio skyla galinga Igvasu upė – labai savita.

O kur dar žmonių nesibaiminantys gyvūnėliai: smalsūs koačiai, saulutėje besikaitinantys įvairiausi driežai, iš medžių žmones stebinčios beždžionės ir čiurliai, nakvojantys pačiuose kriokliuose…

Tokiose vietose, kaip ši (Brazilijos apžvalgos bokšto viršus) norisi pastovėti ir ilgiau

Igvasu upe ties kriokliais driekiasi Brazilijos ir Argentinos siena. Nors dauguma krioklių – Argentinoje, geriausias panoraminis jų vaizdas – iš kito kranto, t.y. Brazilijos. Kai išlipęs iš autobuso ėmiau žingsniuoti takeliu prie krioklių, pradžioje jie atrodė milžiniški, tačiau ne stebuklingi. Bet juk iki krioklių buvo likę virš kilometro, o ir srovių matėsi tik maža dalis… Priartėjus pusiaukelę jau nekilo abejonių, kad Igvasu kriokliai daugiau nei verti jiems suteikto vieno septynių pasaulio gamtos stebuklų vardo.

Žygio kulminacija – Velnio gerklė tako gale, kur kriokliai krenta iš visų pusių, nusinešdami pusę visos Igvasu upės vandens. Brazilai į „gerklės“ apačią pastatė taką ant polių. Jo gale kriokliai tiesiog užgožė pojūčius: per tą krentančio vandens garsą buvo sunku susikalbėti, o akinius ir kameros objektyvą teko nuolat valyti nuo lašelių. Tačiau kūną aptaškymas atgaivino, nuėmė karštį, kuris prie Igvasu visus metus kone triuškinantis.

Takas į Velnio gerklę iš Brazilijos (maždaug ties puse krioklių aukščio)

Brazilijoje vaizdų į krioklius pakanka kelioms valandoms. Norėdami padidinti apžvalgos aikštelių skaičių brazilai dar pastatė bokštą su liftu prie pat Velnio gerklės. Pasiūlė ir nepakartojamų krioklio patirčių, prieinamų tik turtingiausiems: pačiame nacionaliniame parke stūkso senoviškas Belmond viešbutis, kurio svečiai gauna teisę po nacionalinį parką vaikščioti net po jo uždarymo (~350 eurų už dvivietį numerį). Kitas pasiūlymas – devynių minučių skrydis virš krioklių sraigtasparniu (~200 dolerių).

Argentinos pusėje jokie bokštai nestovi ir kavinių su vaizdais į krioklius nėra. Tenykštis Igvasu krantas – laukinės džiunglės, pilnos pasivaikščiojimo takų. Eidamas žemutiniu taku (Circuito inferior, 1,7 km) krioklius regėjau daugiausia iš apačios. Aukštutinis takas (Circuito superior, 1,8 km) driekėsi viršuje, kur upė persiverčia per keterą. Nuo visų Argentinos takų kriokliai – beveik ranka pasiekiami, vietomis taškantys it galingas purkštuvas (Brazilijoje tai galima patirti tik vienoje vietoje).

Įspūdingiausias tarp tų betarpiškų žygių link krioklių – Velnio gerklės takas (Garganta del Diablo, 2,2 km), į kurio pradžią veža specialus traukinukas. Tai – tiltelis virš Igvasu upės anapus krioklių, o ši atrodė tokia rami rami, tarsi ne ji vos už kokio kilometro dovanotų žmonijai vieną įspūdingiausių gamtos vaizdų. Net žuvytės lėtai plaukiojo, laukdamos kąsnio iš turistų… Tik tolumoje matėsi „dūmai“. Tai – krioklio purslai, ir jie kilo iš Velnio gerklės. Priėjus artyn tiesiog užgniaužė kvapą. Jaučiau, kaip vanduo virsta ir po kojomis, ir iš visų šonų: neįsivaizduojama gamtos galybė.

Vaizdo iš Argentinos į Velnio gerklę fragmentas. Nuotraukose įspūdingiau atrodo vaizdai iš Brazilijos, nors realybėje tikriausiai – iš Argentinos. Mat Argentinoje pribloškia krioklių artumas, o kad suvoktum jų dydį privalai apsidairyti – fotografijomis to neperteiksi

Argentinos Igvasu krioklių nacionaliniame parke – ir daug galimybių tiesiog pažinti gamtą, Atlanto džiungles kurios, kadaise dydžiu prilygusios Amazonijai, nūnai beveik visai iškirstos (teliko septyni procentai buvusių jų plotų). Džiunglių takeliuose išvydome daug driežų (ir visai didelių), beždžiones, skruzdėles, pjaustančias medžių lapus ir velkančias jų gabalėlius į skruzdėlynus, idant galėtų augintis sau grybus.

Igvasu krioklių neįmanoma įsivaizduoti ir be koačių – įkyrokų rainauodegių meškėnų giminaičių, kurie, kai savo ilgomis nosimis neuostinėja pievų, kaulija maisto iš turistų arba… būriais juos puola. Patys matėme, kaip rodos iš niekur pasirodęs keturiolikos koačių būrys žaliajame take per džiungles staiga atėmė maišą iš korėjiečių porelės: vienas įsikabino į jį, pragraužė, ir netrukus jau visa giminė dorojo sausainėlius.

Korėjos turistai laukia galimybės atsiimti koačiams nereikalingus daiktus, tokius kaip vandens butelis

Bet unikaliausi Igvasu gyventojai – čiurliai. Jie vieninteliai gyvena pačiuose kriokliuose. Susisuka lizdus už visos tos vandens masės. Stebint sunku patikėti, kaip tie maži paukšteliai sugeba gyvi praskristi per krioklį, bet toks dušas – jų kasdienybė. Svarbiausia: už krioklių neatskrenda plėšrūnai, ratus sukantys ereliai.

Krioklio galią Argentinoje pajutau ir savo kūnu. Kaip ir tūkstančiai žmonių kasdien, plaukiau laiveliu po kriokliais. Aišku, jis plukdo tik į mažesnių krioklių prieigas, o ne Velnio gerklę. Bet ir ten pasijutau skęstantis: ore buvo tiek lašų, kad negebėjau įkvėpti oro neužpildydamas jais kvėpavimo takų. Rūbai, aišku, peršlapo tarsi būtų ką tik skalbti: takelis nuo laivelių prieplaukos pilnas drabužius gręžiančių turistų.

Iš Argentinos atplaukęs laivelis lenda į krioklio purslus (vaizdas iš Brazilijos)


Skaityti daugiau: Igvasu: nusotabiausias krioklių pasaulis

 


Niagaros kriokliai

Vieta: Ontarijas (Kanada) ir Niujorko valstija (JAV)

Sunku rasti žodžių apibūdinti tų dviejų baltų krentančio vandens sienų galiai. Jais kiekvieną akimirką prateka 14 kartų daugiau vandens, nei Nemune ties Druskininkais. Ir nors pasaulyje yra galingesnių krioklių, jokie kiti nėra pasiekiami taip paprastai, iš visų pusių. Jie skiria JAV nuo Kanados ir didžiausia abiejų valstybių miestai – Niujorkas ir Torontas – visiškai netoli.

Turistai žavisi Pasagos kriokliu nuo promenados Kanadoje

Turistai žavisi Pasagos kriokliu nuo promenados Kanadoje

Todėl dar XIX a. prie Niagaros plūdo turistai, abipus krioklių išaugo ištisi kurortai. Be daugybės vaizdų į krioklius (iš JAV pusės – nuo keteros, iš Kanados pusės – iš priekio) ten apstu visokiausių pramogų. Nors dalis krioklių vandens “paimama” elektros gamybai, pagal JAV ir Kanados sutartį dienomis ir per turizmo sezoną tai ribojama – šitokie svarbūs čia keliautojai.

Palei Niagaros krioklį

Palei Niagaros krioklį

Visgi, Niagaros kriokliai yra ir vienas dažniausiai plakamų turistinių objektų. Vieniems žavėtis jais trukdo per dideli lūkesčiai, kitiems – turistų minios. Patraukiant per dantį populiarią madą prie Niagaros krioklių praleisti medaus mėnesį, dar tarpukariu išpopuliarėjo frazė (neva Oskaro Vaildo), kad Niagaros kriokliai yra “antrasis didelis kiekvienos amerikietės nuotakos nusivylimas”.

Kriokliai iš Amerikos pusės, Ožio salos

Kriokliai iš Amerikos pusės, Ožio salos

Tačiau labiausiai Niagaros krioklius puola gamtos mėgėjai – dėl to, kad jie apsupti civilizacijos, pastatų. Bet man tai – tik privalumas, nes dėl tokio peizažo Niagara unikali. Pasaulio kalnuose ar džiunglėse didelių krioklių – daugybė. Bet tik viena vienintelė Niagara pilasi miesto centre. Nuo kiekvieno tilto, bokšto, krantinės ar dangoraižio pamatai vis kitą krioklių vaizdą, o naktį jie apšviečiami įvairiaspalvėmis šviesomis.

Galingi apšvietimo stulpai, nukreipti į krioklius, sukuria Niagaros krioklių promenadoje vaiduoklišką atmosferą

Galingi apšvietimo stulpai, nukreipti į krioklius, sukuria Niagaros krioklių promenadoje vaiduoklišką atmosferą

Ir Niagara ne tik gamtinė, tai – jau ir istorinė vieta. Vienas pirmųjų pasaulio masinio turizmo objektų. Nuo mat XIX a. turistai čia bando tas pačias pramogas – tuneliai už krioklio, plaukimas po kriokliu, Vėjų ola, lynų keltuvas… Tas pačias išbandė Merlina Monro XX a. vidurio filme Niagara. Niagaroje tu tampi istorijos dalimi.

Sūkurio aeromašina

Sūkurio aeromašina, kuriai jau apie šimtas metų


Skaityti daugiau: Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!

 


Islandijos kriokliai

Vieta: Islandija

Vandeningiausi Europos kriokliai pilasi Islandijoje. Detifosas yra vieninteliai iš matytų mūsų žemyne, kur gali pajusti tikrą “vandens galią”, o ne tik gerėtis aukščiu, iš kurio jis krenta. Nuo Detifoso kiekvieną sekundę krinta beveik tiek vandens, kiek prateka Nemunu ties Druskininkais. Atmosferą kuria ir atšiauri aplinkinė gamta: jokių medžių, beveik jokių gyventojų ir nors lankiausi rugpjūtį, košė stingdantis vėjas.

Detifoso krioklys

Islandijoje krioklių ir daugiau ir jie – labai įvairūs. Skógafoss žavėjo ramybe ir didele vaivorykšte. Seljalandsfoss yra galimybė užeiti vandens srovei už nugaros. Srovė atrodė it tekanti iš kokio milžiniško čiaupo, o pakeliui ją į šalis pustė stiprūs islandiški vėjai. Įspūdingi ir Gulfoss, Godafoss kriokliai – važiuodamas aplink Islandiją prie krioklių galėjau stabčioti ir stabčioti.

Skógafoss krioklys Islandijoje

Seljalandsfoss krioklys žvelgiant nuo tako už jo


Skaityti daugiau: Islandija: keturių stichijų šėlsmas

 


Įspūdingiausių pasaulio krioklių žemėlapis

Loading map...

Loading

 


Kiti labai įspūdingi pasaulio kriokliai

Šitie kriokliai gal ir neužgniaužia kvapo ištisoms valandoms – kaip aukščiau išvardytieji. Bet sustoti prie jų, pažvelgti į jų almančius vandenis vis tiek yra nepakartojama patirtis, kurią rekomenduočiau visiems, vykstantiems į atitinkamus kraštus.

Langfosas (Norvegija)

Kad pamatytum šį krioklį, pakanka važiuoti keliu, nes krioklio vandenys prateka po kelio apačia. Tačiau sustokite, apsidairykite, pasigerėkite, menki atrodo automobiliukai, važiuodami pro šitą krioklį!

Langfoso krioklys teka į Norvegijos fjordą (anapus kelio)

Akakos krioklys (Havajai, JAV)

135 metrų vertikalus krytis į bedugnę.
Plačiau: Havajai – stebuklinga gamtos didybė

Siauro ir aukšto Akakos krioklio vandenys


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Straipsnio temos: , , , ,


    1 komentaras

  1. Austrijoje Krimml krioklys

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Islandija – keturių stichijų šėlsmas

Islandija – keturių stichijų šėlsmas

| 23 komentarai

Kai važiavau iš Reikjaviko oro uosto, Islandijos gamta pasirodė nyki. Pilka, vieninteliai augalai – skurdžios žolės. Buvo rugpjūtis, o košė ledinis vėjas. Šalies pavadinimas, reiškiantis “Ledo žemę”, jai puikiai tiko.

Tačiau pirmasis įspūdis buvo klaidingas. Apvažiavęs visą Islandiją tebegaliu vadinti Islandiją “Ledo žeme”. Tačiau ne šiaip sau poliarinio speigo, o virš kaimų tyliai rymančių pribloškiamų ledynų, nuo kurių į lagūnas atskyla aisbergai.

Nuo Vatnajiokudlio ledyno į Jokulsarlon lagūną atskylantys aisbergai

Islandija taip pat ir Ugnies šalis. Giliai po žeme į “požeminį mūšį” stoja litosferos plokštės, siųsdamos į paviršių čia verdančius geizerius, čia maudalius viliojančias karštas versmes, čia apokaliptinius garus, o kartais – vulkanų lavą ir lėktuvams pavojingus pelenus.

Islandijoje per akis ir vandens – ten srūva didžiausi Europos kriokliai. Oras primena save tūžmingais vėjais ir šalčiu. O žemė – nuoga kaip niekur, praskaidrinama tik retų kaimelių.

Islandija – vieta, kur susiduria visos keturios stichijos, ir jos peizažuose visiškai nustelbia retą žmoniją.

Detifoso krioklys, vandeningiausias Europoje

Aukso žiedas: geizeriai ir kitos Islandijos pažibos

Islandijos gamtą populiaru pažinti važiuojant dviem maršrutais.

Trumpesnis jų vadinamas “Aukso žiedu“, jo ilgis – ~220 km. Išvažiavęs iš Reikjaviko gali sugrįžti po 2 dienų ar net tą patį vakarą, pakeliui gavęs stiprią dozę Islandijos grožybių.

Unikaliausia iš visų: Geiziro kaimas, pagal kurio pavadinimą atsirado tarptautinis žodis “geizeris”.

Į orą šauną Strokuro geizeris

Tiesa, tikrasis Geiziro geizeris rodos amžiams nurimo (verdančiose Islandijos gelmėse niekas nėra pastovu). Laimė, gretimas Strokuro geizeris tebetrykšta į 20-40 metrų aukštį lygiai kas 5-10 minučių. Gamta čia veikia tiksliai tarsi kompiuterio valdomas fontanas: trumpas luktelėjimas ir į dangų vėl šauna galinga srovė – specialiai aptverta, kad nenuplikytų turistų. Esu lankęs geizerių laukus ir Naujojoje Zelandijoje, tačiau ten atėjęs tegalėjau pasikliauti sėkme, o Geizire šaudantį vandenį lengvai išvydau kiek tik norėjau kartų.

Netoli Geiziro – galingas Gulfoso [Gulfoss] kioklys bei Fingveliro [Þingvellir] nacionalinis parkas, kur savo akimis išvydau “Europos” ir “Amerikos” litosferos plokščių sandūrą, primenančią ilgą lūžį. Beje, ta vieta tarnavo kaip pirmasis pasaulio parlamentas. Nuo pat tada, kai Islandiją, iki tol negyvenamą salą, IX a. kolonizavo vikingai, ji niekad neturėjo pakankamai žmonių, kad būtų sunku visiems susirinkti į vieną vietą, ir tokia vieta nuo 930 m. iki pat 1798 m. buvo “įstatymų uola” Fingvelire.

Fingveliro lūžis

Pirmasis plentas: geriausias būdas pažinti tikrąją Islandiją

Nors ir labai įspūdingas, “Aukso žeidas” yra tik vienas kąsnis Islandijos atokumo ir tuštumos. Iki Reikjaviko, vienintelio tikro Islandijos miesto (dydžiu panašaus į Klaipėdą) iš ten visuomet – poros valandų kelias.

Leidomės ir į ilgesnį pasivažinėjimą – 1250 km ilgio pirmąjį plentą, ratu apsukantį visą Islandiją. Būdavo, kad kokį 100 kilometrų ten šalikelėje nesimato jokių kaimelių. O ir tie, kurie yra, labai mažyčiai, glaudžiantys vos po keliasdešimt gyventojų, lietuvio liežuviui sunkiai ištariamais pavadinimais (pvz. Kirkjiupaijarkliostiuras, orig. Kirkjubæjarklaustur). Aplink nesenas įdomios architektūros bažnytėles (Islandijos liuteronų bažnyčia, priešingai daugeliui Europos šalių, nėra atsieta nuo valdžios) ten – pavieniai nameliai, kai kurie – su tradiciniais žole užsėtais stogais.

Tradiciniai Islandijos namai žole užsėtais stogais

Nedideli posūkiai nuo pirmojo plento veda prie krioklių, tokių kaip Skógafoss, žavėjęs vaivorykšte, ar Seljalandsfoss (60 m), kur net galėjau eiti vandens srovei už nugaros, bei Goðafoss.

1000 ar 2000 žmonių turinčios gyvenvietės, kaip Hofnas pietryčiuose – jau tikri regioniniai didmiesčiai: vienintelė vieta iš už 100 ir daugiau kilometrų atvažiavusiems kaimiečiams normaliau apsipirkti, o turistams – apsistoti, pavalgyti. Net oro uostai su reguliariais skrydžiais į Reikjaviką ten būna. Viskas, kaip ir visoje Islandijoje, labai brangu – net valgyti parduotuvėlėse nusipirktas prekes kainuos žymiai brangiau, nei Lietuvos restoranuose.

Seljalandsfoss krioklys žvelgiant nuo tako už jo

Virš Hofno plyti ledynas Vatnajiokudlis – toks milžiniškas, kad dengia dešimtadalį viso Islandijos paviršiaus, plotu prilygsta visai Vilniaus apskričiai. Vasaromis jis byra į Jokulsarlon lagūną, iš kurios aisbergai plaukia į vandenyną. Tyvuliuojanti šalia pat pirmojo plento lagūna – viena labiausiai pribloškiančių Islandijos vietų. Tačiau pakanka pakitimų giliai po paviršiumi ir grožis virsta katastrofa: štai 1996 m. po Vatnajiokudliu išsiveržęs vulkanas staiga ištirpdė tiek ledo, kad paplūdęs vanduo nuplovė pirmojo plento tiltus. Laimė, Islandija taip retai gyvenama, kad joks žmogus po ta mirtina banga nepasipainiojo. Nors ir yra savotiški stichijų įkaitai, islandai moka kai kurias jų numatyti gana tiksliai. Ką reiškia gyventi saugantis Islandijos gamtos kaprizų 2010 m. buvo pajutę visi europiečiai, kai išsiveržus Ejafjadlajokudlio vulkanui teko visame žemyne “tupdyti lėktuvus”.

Toliau sukdami pirmuoju plentu prieš laikrodžio rodyklę atvykome prie Myvatno [Mývatn] ežero. Gamta kai kur aplink primena mėnulį ar ateivių pasaulį iš fantastinio filmo: ruda žemė garuoja, pilna fumarolių (rūkstančių duobių) ir verdančių “purvo baseinų”. “Dūmija” (garuoja) ir geoterminė jėgainė – pagrindinis Islandijos energijos šaltinis, elektrą gaminantis iš verdančių gelmių. Netoli Myvatno – Detifosas, vandeningiausias Europos krioklys.

Nežemiškai verdančios žemės peizažas

Išbandžiau ir tai, kas į Myvatną užsieniečius traukia labiausiai: natūraliai karštą tvenkinį. Tą rugpjūčio rytą buvo taip šalta, kad net snigo, tad trumpas žygis nuo persirengimo kabinų į maudynes buvo spiginančiai sunkus. Tačiau pasinėrus apglėbė malonus karštis (jį maudaliai pasirenka patys, pliuškendamiesi arčiau arba toliau vietų kur verdantis vanduo įteka į tvenkinį). Kūnas taip įšilo, kad išlipęs šalčio nebejaučiau.

Myvatnas – viena nedaugelio giliau nuo vandenyno esančių Islandijos vietų, kurią dar gali pasiekti normaliu keliu. Visa Islandijos širdis – tuščia ir laukinė. Žemėlapiuose yra per ją pažymėti neasfaltuoti keliai – tačiau jie net stokoja… tiltų per upes: vandens telkinius reikia tiesiog pervažiuoti mašina. Todėl Islandijoje pilna visureigių su dvigubai paaukštintomis važiuoklėmis. Jiems upės ir sniegai nebaisūs, jais islandai važiuoja pramogauti į visiškai laukines savo šalies aukštumas.

Mikroautobusas su paaukštinta važiuokle ekskursijoms. Privatūs visureigiai atrodo dar tūžmingiau

Mums ir šimtų kilometrų važiavimo per kur kas mažiau “tuščias” žemes pakako, kad Akureiris Islandijos šiaurėje atrodytų tikras didmiestis, nors gyventojų jame kaip Šilutėje – 18 tūkst. Tačiau tai yra didžiausias Islandijos miestas už Reikjaviko aglomeracijos ribų.

Reikjavikas: maža, bet svarbi Islandijos sostinė

Pats Reikjavikas iš pažiūros – paprastas ir kiek nykus, pilnas kiek “peraugusių” spalvingų kaimiškų namų. Vienintelis įdomesnis ir masyvesnis jo pastatas – Hallgrímskirkja bažnyčia ant kalvos (1986 m.), primenanti ledo bokštą. Net prezidentūra panaši į Lietuvos kaimo dvarelį (bet ar reikia daugiau – juk tam prezidentui mažiau pavaldžių žmonių, nei Kauno merui).

Reikjaviko Hallgrímskirkja bažnyčia. Netoliese - paminklas Leifui Eriksonui: Islandijos vikingui, anksčiau už Kolumbą nuplaukusiam į Ameriką

Tačiau Reikjavikas yra neginčytinas šalies centras. Turtingos šalies – todėl čia daug įmonių, prekybos centrų, o vietiniai gyventojai vakarais (žiemomis jie itin ilgi) leidžiasi į “turą per barus” runtur.

Kai lankiausi, Reikjaviko centre veikė netgi baras “Vilnius”, ant kurio iškabos puikavosi Gedimino pilies bokštas. Lietuvių Islandijoje tėra kiek virš tūkstančio, tačiau kai pačių islandų tiek mažai, lietuviai dabar – antroji pagal dydį Islandijos mažuma (po lenkų).

Baro 'Vilnius' iškaba

Beje, bent vienas žmogus iš Lietuvos – Teodoras Bieliackinas – buvo apsigyvenęs Islandijoje dar tarpukariu. Jo į Lietuvos spaudą tada rašytuose tekstuose aprašoma labai provinciali ir atoki, bet ir labai saugi šalis, kurioje niekas nevagia.

Dalį to globalizacija pakeitė. Keflaviko oro uostas prie Reikjaviko – labai svarbus, iš ten gali be persėdimų nuskristi į daugybę Europos ir Amerikos miestų (tarp jų – Vilnių). Iš Keflaviko kasmet skrenda 5 milijonai keleivių – 20 kartų daugiau, nei Islandijoje gyventojų. Vaikštinėdamas tarp daugybės vartų ir “rankovių” į lėktuvus ten jaučiausi kaip didelės šalies oro uoste, tarsi Islandija turėtų keliskart daugiau, o ne dešimtkart mažiau gyventojų nei Lietuva.

Reikjaviko panorama nuo Hallgrímskirkja varpinės ne visai primena didmiestį, Europos sostinę

Didelė dalis keleivių ten trumpam – o gal ir pusdieniui ar porai dienų – stabteli pakeliui iš Europos į Ameriką ir atgal. Mat žemės aplink Keflaviką – it mažas visos Islandijos veidrodis. Gunnuhvaro “nežemiškas peizažas” su purvo baseinais ir fumarolėm. Ir “Žydroji lagūna“, didžiausias iš islandiškų karštųjų basenų. Tiesa, savijauta pastarojoje priminė žmonių pilną vandens pramogų parką, o ne gana laukinę pramogą, kaip prie Myvatno.

Žydroji lagūna netoli Reikjaviko Keflaviko oro uosto

Islandija – šiauriausia pasaulio valstybė

Reikjavikas yra šiauriausia pasaulio sostinė, o Islandija – vienintelė pasaulyje visiškai poliarinė valstybė. Šalių, valdančių įšalusias tundras, yra daug, tačiau visų jų širdys – šiltesniuose kraštuose. Tik Islandija visa yra taip toli šiaurėje, kad net žiurkės ten negyvena.

Todėl ir jos gamta – visai kitokia, bet sykiu graži. Visos keturios stichijos ten ypatingai laisvos. Jos sukūrė peizažą, o žmonės prisitaikė, gebėdami sukurti vieną turtingiausių pasaulio valstybių, nepaisant menko gyventojų skaičiaus einančią savo keliu, pernelyg nesidairančią į Europos Sąjungą, nepabūgusią 1991 m. pirmiau už kitus pripažinti Lietuvos nepriklausomybės.

Islandijos kaimas medžių stokojančiose aplylinkėse

Tokią, kur žmonės iki šiol neturi pavardžių (o tik tėvavardžius), o užuot “skolinusis” žodžius iš užsienio kalbų visuomet kuriami nauji (islandų kalba – artimiausia senovės vikingų kalbai).

Ir nors kainos kandžiojasi, o atstumai dideli, Islandijoje tikrai yra ką pažiūrėti turistams, ypač – gamtos mylėtojams.

Skógafoss - vienas daugelio Islandijos krioklių, kurių kiekvienas - labai unikalus

Žemėlapis su Islandijos lankytinomis vietomis, kuriose aš buvau ir aprašiau šiame straipsnyje, bei mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Islandiją


Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    23 komentarai

  1. Ačiū. Tikrai naudinga info. Kaip nukeliavote iki Islandijos? Kokia transporto priemone apvažiavote?
    Pagal jūsų pasakymą supratau, kad savaitės tam apvažiavimui ratu per akis? Ar ten keliaujančių kemperiais daug? Ar vistik dauguma džipais?

    • Skridom per Kopenhagą, bet dabar labiau apsimoka tiesioginiais reisais.

      Neatkreipiau dėmesio, kad būtų daug kemperių – kita vertus, ten apskritai labai mažai automobilių, tai natūraliai mažai ir kemperių.

      Taip, savaitės per akis manau viskam, bet, aišku, tai priklauso nuo tempų: jei norisi kažkur pastovyklaut ilgiau (su kemperiu) ar važiuot trumpiau kasdien, tai reiktų kitaip skaičiuoti. Atstumai (Aukso žiedo ir aplink Islandiją) irgi surašyti mano straipsnyje, tai galit maždaug pagalvoti, kiek tinka nuvažiuoti.

  2. Tai mašiną išsinuomavot ten. O kaip su apsigyvenimu? Kur ir ar iš anksto vietas rezervavot?

    Beje, kodėl sakot kad sunku išsinuomot džipus? Kad brangu, tai taip, bet negi jų ir maža pasiūla?

    • Neturėjome viešbučių iš anksto rezervavę, ieškojome vietoje.

      Dėl džipų: Islandijoje ir nežiūrėjau jų, tačiau bendrai paėmus, kiek pasaulyje tekę nuomotis džipus, dažniausiai būna oficialiai pagal sutartį vis tiek negalima važiuoti į negrįstus kelius (negalioja draudimas jokiems ten atsitikusiems įvykiams). Reikia atidžiai perskaityti sąlygas, jei netiks sąlygos ieškotis kitų nuomotojų ar derėtis dėl sąlygų koregavimo už priemoką ir pan.

  3. Labas, O jūs islandijoje nuomavote mašiną ar tiesiog geriausia viduje pirkti kokius ekskursijų paketus ar pan ?

    • Nuomavome automobilį.

      Tačiau kas jums labiau tinka (nuomotas automobilis, ekskursija ar viešasis transportas) priklauso nuo pomėgių (ar mėgstate keliauti nepriklausomai, ar ne), laiko ir pinigų, taip pat kiek žmonių keliauja.

      Jei, tarkime, keliaujama keturiese, tai automobilio ir benzino kaina pasiskirsto, o įvairios ekskursijos Islandijoje brangios ir dažniausiai reikia mokėti už kiekvieną žmogų atskirai. Be to, automobilis prideda daug laisvės. Kita vertus, jei norima pamatyti tik pačias įspūdingiausias (ekskursijų programose esančias) vietas kartu su grupe ir, tarkime, keliaujate vienas, tai automobilis gali neapsimokėti.

  4. O man idomu ka ten ziema galima nuveikt aplink Reikjavika turint tik keleta dienu. Gal kas ka patars. Ir dar domina siaures pasvaiste – ar ja visoj saloj imanoma pamatyti ar tik pvz siaurinej salos daly ir pan. ? Gal kas zinosite

    • Aukso žiedas ir Žydroji lagūna netoli Reikjaviko.

      Jei žiemą, dienos bus labai trumpos. Išnaudokite šviesų paros metą – geriausia, nuvažiuokite į vietą dar tamsiai, kad prašvitus ją apžiūrėtumėte.

      Dėl šiaurės pašvaistės – galima pamatyti visur, tačiau garantijos – jokios. Pabuvojau ne viename krašte, kur teoriškai jos būna matomos, tačiau nė karto nemačiau.

  5. Aciu, eisiu pasiskaityt daugiau apie Aukso zieda. I Zydra laguna tai noriu butinai 🙂 kazkaip man tai pirmas dalykas, kas asocijuojasi su Islandija. Nors kai perskaiciau tai supratau, kad ten dar daaaug visko ir be to.
    O del pasvaistes kaip idomiai. Kazkaip galvojau, kad vietiniai ten turetu siulyti ekskursijas pamatyt pasvaistes, o pasirodo cia dar ne taip paprasta…

  6. O kovo- balandzio men jau imanoma ten vaziuoti? T.y. nebus arktinio salcio…

    • Tikrai įmanoma. Dėl golfo srovės apskritai Islandijoje, pavyzdžiui, žiemos net šiltesnės nei Lietuvoje. Arktinio šalčio Islandijoje išvis nebūna (niekada per visą istoriją Reikjavike nėra buvę net -20). Tiesiog, vasara nuo žiemos Islandijoje skiriasi daug mažiau, nei Lietuvoje: vasaros Islandijoje gerokai vėsesnės, žiemos – šiltesnės. Tuo tarpu Islandijos klimatas balandį – sąlyginai panašus kaip Lietuvos klimatas balandį.

  7. Sveiki, noreciau suzinoti kur galima Islandijoje nusipirkti duju primusui.
    Aciu

    • Deja, jų nepirkau, tad tiksliai atsakyti negaliu.

      Manau, kad, pavyzdžiui, turizmo reikmenų parduotuvėse, o jų neblogai ieškoti didžiausiuose prekybos centruose.

  8. Ačiū, buvo įdomu skaityti, kaip ir apie visas jūsu keliones????

  9. Įdomus straipsnis. Minėjote, kad Islandijoje nemažai lietuvių. Kuo jie ten užsiima? Dirba prie žuvų dorojimo fabrikuose, o gal kokių specifinių savo verslų susigalvoję turi?

    • Kaip ir daug lietuvių bendruomenių, yra visko. Neretai lietuviai “turtingose ir brangiose šalyse”, tokiose, kaip Islandija, dirba mažiau kvalifikuotus darbus, nes šie darbai Islandijoje yra daug kartų geriau apmokami, nei analogiški darbai Lietuvoje, o ir pradėti dirbti tokius darbus imigravus yra paprasčiau (mažiau reikalinga gerai mokėti kalbą, nereikia kokių vietinių diplomų ir pan.). Bet kiekvienoje šalyje yra pačius įvairiausius darbus dirbančių lietuvių – ypač tarp tų, kurie ten gyvena ilgiau.

  10. O kaip yra su degalinėmis, keliaujant aplink salą?

    • Nėra problemų. Tiesa, atstumai tarp degalinių gali būti kiek ilgesni, nei esame įpratę Lietuvoje – taigi, geriau neleisti benzinui beveik išsekti, pažiūrėti, kur kita degalinė, kai įmanoma. Bet šiaip, atsižvelgiant į tai, kaip retai gyvenama Islandija anapus Reikjaviko, degalinių nemažai, Islandiją supančiame kelyje dažniausiai bent kas keliasdešimt kilometrų.

  11. Skrisime iš Canados spalio gale dviese turim laiko nuo 6am iki 6 pm ar įmanoma kažką įdomaus pamatyti? Pirma mintis – aktyvusis vulkanas, išsinuomoti mašiną ir iki jo nuvažiuoti
    Kaip manote?

    • Dėl vulkano, reikėtų pažiūrėti aktyvumą tuo metu, kai skrisite (to iš anksto nežinosite), ar verta – nes aktyvumas keičiasi. Esu buvęs prie “aktyvaus vulkano” (ne šio konkretaus) ir nieko nemačiau, tiesiog tuo metu nesiveržė.

      Jei bus aktyvus – manau tikrai verta.

      Kitu atveju yra Žydroji lagūna (Blue Lagoon), kur galima maudytis karštose versmėse šalia oro uosto.

      Bet šiaip jūs turite 12 val. – na, atmetus visus praėjimus per patikras į abi puses, gal 9 val. Tai tikria daug. glaite nuvažiuoti ir iki “pažibos” Geizerio (Geysir) – apie 2 val. į vieną pusę, gal dar kur stabtelti. Daug kas tokiu atveju priklauso nuo skrydžio – jei, tarkime, 2 val. vėluos skrydis į Islandiją, galimybių mažės.

  12. Sveiki,
    Keliaujant savarankiškai kompanijai, ar galima objektus apžiūrėt aplankyt savarankiškai be gydų, ar yra tokių, kur be gydo neleidžiama

Straipsnis pacituotas

  1. Augustinas Žemaitis: „Daugumoje kelionių esu komforto zonoje. Gal tik ta zona man kitokia nei daugumai.“ – Mažieji nuotykiai - […] aprašymai. Visgi, pačioms įspūdingiausioms gamtos vietoms kaip Igvasu kriokliai, Patagonija, Islandija ar Namibija irgi esu skyręs […]

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *