Išskleisti meniu

Lietuva

Pagaliau ir mes puikiai rengiame tarptautinę šventę – Europos krepšinio čempionatas 2011

Pagaliau ir mes puikiai rengiame tarptautinę šventę – Europos krepšinio čempionatas 2011

| 2 komentarai

Dar nė neprasidėjus Europos krepšinio čempionatui Lietuva gyvena šventine atmosfera. Tam skirti renginiai visur aplinkui. Pradedant paprastomis reklaminėmis akcijomis ir baigiant oficialiais renginiais, tokiais kaip čempionato burtų traukimas, dar padabintas įdomiu koncertu, atspindinčiu Europos šalis.

Džiugu. Šventę kol kas organizuojame puikiai. Niekas nedaroma tik dėl formalumo. Štai Kauno arenos atidarymui praeitą savaitę surengtas vaidinimas o G. Patackas parašė oratoriją „Tas kosminis krepšinio jausmas” – įdomu, netikėta, juk panašių kūrinių sportui niekas nekūrė.

Man šis puikus šventės organizavimas net kiek netikėtas, nes iki šiol tarptautiniai renginiai Lietuvoje dar gerokai iki jų būdavo apipinami milijonų švaistymo skandalais ir galutinis rezultatas būdavo apgailėtinas. Prisiminkime „Vilnius – Europos kultūros sostinė”, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Visus 2009 m. gyvendamas Vilniuje niekaip nejaučiau, kad jie kažkuo ypatingi. Nebuvo jokios šventės.

Dėkui krepšinio federacijai už visa, kas nuo jos priklauso. Nors, manau, dėkoti reikėtų daug didesniam skaičiui žmonių. Tokios žavios ir įtraukiančios akcijos, kaip kamuolio varymas per Lietuvą, vykdomos privačia iniciatyva. Tai irgi skiria krepšinio čempionatą nuo VEKS – į VEKS taip ir nepavyko bent kiek rimtesnio indėlio iš šalies.

Dabar matosi, kad privati iniciatyva itin svarbi. Būtent iniciatyva, indėlis į organizavimą – o ne pinigai už logotipo parodymą. Nes pinigai valstybės ar viešosiose įstaigose visada gali „išnykti”, o norinčio prisidėti žmogaus darbas neišnyks niekaip.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Kazkaip daug kas kritikuoja VEKS, bet as noreciau ji pateisinti – buvo apkarpytas biudzetas, valstybe krizeje, iki galo vyriausybe nesuprato, kas tai per svente, suprastejo oro tiltas tarp Vilnaius ir Europos ir t.t. ir pan.. as asmeniskai jutau svente, vaiksciojau i dauguma renginiu,kurie siuo metu tapo kasmetiniais festivaliais, Vilnius jau iki svntes daugiau ar maziau buvo susitvarkes (restauracijos, gatviu rekonstrukcijos). Daug leme pasikeitusi Vilniuje valdzia. kritikuodami VEKS reikia pirmiausia reikia isidemeti, kad tuo metu situacija valstybeje buvo prasta, labai prasta ir del to sis renginys, deja, nukentejo…o dar visa eile niekuo nepatenkintu tautieciu, kuriu balsai it choro tapo dominuojantys..

    Eurobakset’as grazus renginys, bet jis man pernelyg ispustas atrodo. Jei tai butu futbolo cempionatas, tai butu kitas reikalas, bet krepsinis europoje nedaug reiskia, isskyrus mum. Vis delto 2011m valstybei yra dekingesni nei 2009ieji.

    ka noriu pasakyti, kad lyginti VEKS su Eurobasketu negalima – eurobaksetui nebuvo nupjautas finansavimas, ekonomika kyla, o tai lemia ir renginiu kokybe ir didesnes galimybes.

    straipsnis geras. galbut ir yra ta sventine nuotaika, bet kol kas ji tik uzkietejusiu krepsinio sirgaliu aplinkoje 🙂 toks mano pastebejimas 🙂

    • Dėkui už komentarą. Pastebėjimai dėl VEKS teisingi – tačiau manau visa tai (valdžios požiūris, žmonių požiūris ir viso to rezultatas) ir susideda į tą faktą, kad kokybiškas tarptautinis renginys nebuvo surengtas. Taip pat – privačios iniciatyvos nebuvimas.

      Nenorėčiau sutikti, kad krepšinis Europoje nedaug reiškia. Taip, futbolas populiaresnis – bet teigti, kad krepšinis nedaug reiškia, tai iš esmės sakyti, kad joks kitas sportas, išskyrus futbolą, nedaug reiškia. Nes jei lyginsim krepšinio, ledo ritulio, regbio ir kitų šakų populiarumą Europoje, krepšinis tikrai nenusileis.

      Yra milijonai gerbėjų, arenos Eurolygos ir kitų mačų metu visur sulaukia tūkstančių sirgalių. Kažkiek tūkstančių jų, tam tarpe ir kelių valstybių vadovai atvažiuos į Lietuvą ir tai – pakankamai daug, kad rengti šventę; nedaug per 20 metų turėjome Lietuvoje tokių progų.

      Čia rašau plačiau dėl krepšinio populiarumo pasaulyje: http://augustinas.net/krepsinis-nepopuliarus-pasaulyje-145

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Elgetos, valkatos – duoti pinigų ar neduoti?

Elgetos, valkatos – duoti pinigų ar neduoti?

| 2 komentarai

Aš elgetoms pinigų neduodu. Yra išimčių – gal kokia senutė prie bažnyčios. Bet šiandien Vilniuje gausu elgetaujančių darbingo amžiaus vyrų, išmaldos prašančių įkyriai. Štai ir prieš savaitę Gedimino prospekte vienas jų priėjo prie manęs ir puolė sekti netrumpą graudžią pasaką. Toliau sėdėjau ant suolelio (valgiau, tad jam buvo akivzaizdu, kad negalėsiu tiesiog nueiti į šalį). Kai nepavyko iškaulyti pinigų (maisto nė neprašė), jis išvadino mane žertva ir metė įkandin piktas replikas.

Gal nustebsite sužinoję, o gal tai jau seniai nujautėte, kad ne vienas toks elgeta per mėnesį surenka daugiau, negu vidutinis Lietuvos atlyginimas. Štai taip – jūs dirbate, mokate mokesčius ir netgi juos sušelpiate, o jie, šitaip rinkdami pinigus daugiausiai iš paprastų žmonių, “į rankas gauna” daugiau. Todėl, kad kažkam sužadina gailestį jų paprastai išgalvotos istorijos. Arba dar dažniau – net ne gailestį jie sužadina, o šleikštulį, ir žmonės duoda tuos centus, kad tik elgetos nueitų šalin ir baigtų tuos pasakojimus, patrauktų savo žvilgsnį. Mano nuomone, duoti pinigus tokiose situacijose ne tik, kad nėra joks geras darbas, bet netgi ir yra nemoralu.

Lietuva yra ne Afrikoje į pietus nuo Sacharos dykumos. Pas mus yra pašalpų, nemokamo maitinimo ir kitos sistemos. Dažnas viduriniosios klasės ar pasiturintis žmogus nesidomi ir nežino to – juk jam viso šito nereikia. Tuo sėkmingai ir naudojasi neturtėliais apsimetusieji, sekdami jau puikiai išmoktas pasakas, kad sudegė jų namai ir kas nors mirė. Ir, svarbiausia, pasakys, kad jie nori tik valgyti, badauja, tikrai negeria (kaip tas Gedimino prospekte – nors jo veidas sakė ką kitą)…

Iš patirties žinau, kad ne vienas toks darbingo amžiaus Vilniaus valkata moka tas pasakas sekti ne viena užsienio kalba. Juk užsieniečius, nežinančius mūsų realijų, dar lengviau sugraudinti. Lengva jiems meluoti, esą už ką tik duotus 20 litų nė valgyti nenusipirksi. O neduos turistas pinigų – galima pasiųsti “Fuck you”. Taip man pasakė vienas jaunas elgeta prie Vilniaus universiteto, kažkodėl palaikęs užsieniečiu ir prašęs pinigų angliškai (“I have nothing to eat!”). Tie, kurie duoda, niekada neišgirs, ką apie juos iš tikro mano pinigus paėmęs. O gal jūs galvojate, kad davusiems toks žmogus nuoširdžiai mintyse dėkoja, o tik “gobšuolius” čia pat pasiunčia “užsikrušti”?

Žmonės nepagalvoja, kad jei iš tikro tiems elgetoms būtų atsitikusios tos liūdnos istorijos, būtų gausybė išeičių. Nuo įprastinių valgyklų vargšams, labdaros fondų iki tokių netikėtų, kaip krišnaitų vegetariška valgykla vargšams Raugyklos gatvėje. Tačiau yra keli dalykai, kurių tikrai nesiūlo nemokamai nei biudžetinės įstaigos, nei labdaros organizacijos – tai alkoholis, cigaretės ir narkotikai. Tam ir išeina daugybės tokių elgetų (ar elgetaujančių vaikų tėvelių) nemažos surenkamos sumos. Todėl jie ir “neatsistoja ant kojų”, kaip tą atsistojimą supranta likusi visuomenės dalis. O kam jiems “stotis”?

Aš nemanau, kad duodamas centų elgetai padaryčiau gerą darbą. Priešingai. Aš prisidėčiau prie to, kad tam žmogui apsimokėtų šitaip gyventi. Nieko nedirbti ir rinkti pinigus vien todėl, kad yra sumokančių juos kaip duoklę, kad elgeta nuo jų “atstotų”. Gerti, vartoti narkotikus. Daryti gėdą mano miestui, iškeikti užsienio turistus.

Dar daugiau – jeigu kas nors duoda tokiems gatvės prašytojams pinigų iš gailesčio, nes nori padaryti gerą darbą, tuomet nukenčia tie, kam šių pinigų tikrai labiau reikia. Galbūt gabiam vaikui, kurio tėvai neišgali leisti į išsvajotą būrelį, o gal visą gyvenimą dorai dirbusiam žmogui, laukiančiam eilėje brangios operacijos. Juk pinigų, kuriuos žmonės aukoja labdarai skaičius – ribotas ir todėl kas “paaukota” vieniems nebebus paaukota niekam kitam.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Augustinai, būk geras, pasakyk, iš kur imi tą statistiką, kad išmaldos prašytojai uždirba daugiau nei vidutinį atlyginimą. Labai ieškau patikimo šaltinio.

    • Labas, pažįstu žmogų, kuris darbe dažnai susiduria su Vilniaus elgetomis ir yra bendravęs, įskaitant ir apie uždarbį. Taigi, jei ieškai knygos, kur būtų tokia informacija – negaliu padėti, nežinau, ar koks tyrimas buvo atliktas (nors įvairiuose žurnaluose ir kitur, kiek pameny, būta straipsnių / žurnalistinių tyrimų tomis temomis, nes tai gana populiari tema). Jei rašai ta tema kažkokį darbą, teoriškai gali pabandyti pati su elgetomis pabendrauti. Aišku, tiesą išgauti gali būti nelengva ir užtrukti, visgi jų uždarbis priklauso nuo to, kaip gerai pavyks apsimesti, kad jie uždirba labai nedaug.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Ar bendrasis vidaus produktas (BVP) tinka gerovei matuoti?

Ar bendrasis vidaus produktas (BVP) tinka gerovei matuoti?

| 0 komentarų

Bendrasis vidaus produktas yra visuma to, kas pagaminama, sukuriama ar kitaip įsigyjama šalyje, išreikšta pinigais (atsižvelgiant į vertę). Kuo didesnis BVP, vidutiniškai tenkantis vienam gyventojui – tuo turtingiau gyvena šalies žmonės. Šis ekonomikos matas dažnai laikomas ir gerovės matu.

Tačiau šiandien vis garsiau girdime – „BVP nėra tinkamas būdas apskaičiuoti gerovę”. BVP kritikai pateikia tokių argumentų: štai jeigu įvyksta karas ar katastrofa yra sunaikinama daug turto. Tuomet žmonės ilgainiui atstato tai, kas sugriauta. Tai kelia BVP (juk gaminamos statybinės medžiagos, statomi namai). Tačiau iš tikro juk net kai viskas bus atstatyta žmonės neturės daugiau, negyvens geriau, negu prieš karą ar stichinę nelaimę – todėl toks BVP kilimas nėra tas pats, kas BVP kilimas įprastiniu metu, kai jis reiškia, jog žmonės gali gyventi geriau.

Argumentas protingas. Bet kai išgirsti, kokios alternatyvos siūlomos – noras atsisakyti BVP kriterijaus praeina. Štai Butano karalius pasiūlė „Bendrosios nacionalinės laimės” indeksą. Į jį sudedami įvairūs tarpusavy nesusiję kriterijai, o rezultatas toks, kad Butanas – viena laimingiausių pasaulio šalių. Juk į bendrosios nacionalinės laimės indeksą įeina meditacijai skiriamas laikas, atsižvelgimas į karmą bei automobilių keliamo triukšmo nebuvimas (budistiniame Butane iš viso tėra 45 tūkstančiai mašinų).

Panašių bandymų – daugybė. Dauguma jų pasižymi tuo, jog atspindi tik jų kūrėjo nuomonę apie „gerovę”. Žaliajam atrodys, kad gerovei labai svarbi ekologija – o kitų politinių pažiūrų žmogus šito nesupras. Musulmonas, matyt, į savąjį „gerovės indeksą” įtrauktų ką nors panašaus į šalies gyventojų „moralinį padorumą”. Tuo tarpu dažnas vakarietis tą patį „moralinį padorumą” suprastų kaip „žmogaus teisių ribojimą”, ne didinantį, o tik mažinantį gerovę (pvz. veidą dengiančių moterų drabužių vilkėjimas). Net ir sutarus, kurie kriterijai svarbūs, būtų sunkiai įmanoma nuspręsti, kokią įtaką kiekvienas iš tų kriterijų turi daryti galutiniam indeksui. Tad ir visokių “gerovės indeksų” yra daugybė.

Nors ir toli gražu netobulas, BVP indeksas turi vieną svarbų pranašumą – jis yra vientisas, objektyvus. Tai – tiesiog visa ko piniginės vertės suma. Čia nebandoma keistomis formulėmis sudėti tarpusavyje nesudedamų dalykų, tokių kaip demokratijos kokybė, bylų skaičius teismuose ir automobilių keliamas triukšmas.

BVP nėra vienintelis dalykas, lemiantis gerovę – tai matas, kiek šalies žmonės išgali įsigyti ir įsigija naujų daiktų ir paslaugų. Kiek per tą laikotarpį žmonės ne savo noru netenka daiktų ir paslaugų jis neparodo. Išskyrus karų ar katastrofų laikotarpius, paprastai šios nesavanoriškos netektys būna mažesnės už įsigijimus – todėl bent jau materialinę gerovę BVP dažniausiai atspindi gerai. Aišku, materialinė gerovė – ne viskas; tačiau nematerialinės gerovės skaičiais neįvertinsime.

Straipsnio temos: , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kurkime, o ne kopijuokime – kaip pritraukti turistus XXI a. (apie MMC, Valdovų rūmus)

Kurkime, o ne kopijuokime – kaip pritraukti turistus XXI a. (apie MMC, Valdovų rūmus)

| 2 komentarai

Vilniuje planuojama įkurti Modernaus meno centrą (MMC). Gražu, kad tai privati iniciatyva – kolekcijai įsigyti privatus rėmėjas skirs 20 mln. litų. Tiesa, planuojama, kad centras bus nuostolingas, per metus patirs 1,5 mln. litų nuostolių – o šiuos nuostolius turės padengti valstybė. Kaip ir 10 mln. Lt statybos išlaidas.

Būtent dėl šių nuostolių viešojoje erdvėje kilo diskusijos. Lietuvoje jau turime ne vieną modernaus meno erdvę – greta būsimo MMC yra neseniai renovuota Nacionalinė dailės galerija, yra Šiuolaikinio meno centras, Kaune – Čiurlionio muziejus (pristatantis ir kitų XX a. dailininkų kolekcijas). Kritikai kelia klausimą, ar verta statyti dar vieną pastatą, kai kolekcijoms vietos jau yra. Juk MMC, skirtingai nei seniau čia planuotas Gugenheimo muziejus, nepristatys pasaulinio lygio kolekcijų – tai bus daugiausiai lietuvių darbai. Todėl galimybė pritraukti užsienio turistų (kas buvo Gugenheimo projekto koziris) – labai ribota.

Kai tam tikras dalykas yra pirmasis regione, šalyje ar net žemyne – jis duoda didelę naudą. Kai jau tik kažkelintas – nauda kelia abejonių.

Tačiau MMC projekte dauguma pinigų – privatūs. Kiekvienas su jais gali elgtis kaip nori ir džiugu, kad už juos bus perkami kūriniai, su kuriais galės susipažinti ir kiti Lietuvos žmonės.

Bet Lietuvoje turime ir daug didesnių projektų, ir jau statomų vien iš mokesčių mokėtojų pinigų. Visų pirma, aišku – Valdovų rūmai, kainuosiantys ~360 mln. litų. Jų paskirtis nelabai aiški. Sakoma, kad tai bus tautos simbolis, kad pritrauks turistus. Bet kad Europoje valdovų rūmų yra daug ir daugybė jų – originalūs, o ne atkurti XXI a. Norint XXI a. pritraukti turistus reikia kurti originalius XXI a. objektus. Kopija niekada netaps originalu. Aplankyti romėnų miestų griuvėsių milijonai turistų vyksta juk ne todėl, kad jie būtų labai įspūdingi (šiandienėmis technologijomis galima pastatyti daug aukštesnių, didesnių ir gražesnių pastatų), tačiau dėl jų istorinės reikšmės, sąsajų su ta prabėgusia epocha. Lygiai taip su dauguma istorinių objektų.

Aukščiausias pasaulyje vėliavos stiebas Azerbaidžane (162 m) ir Nacionalinės vėliavos aikštė

Aukščiausias pasaulyje vėliavos stiebas Azerbaidžane (162 m) ir Nacionalinės vėliavos aikštė

Už tokią sumą, kokią kainuoja MMC (ką jau kalbėti apie Valdovų rūmus) būtų galima padaryti kažką, kas tikrai išskirtų Vilnių Europos bei pasaulio mastu, būtų pasaulinio lygio, pritrauktų turistų, o ir kasmet išlaikyti kainuotų mažiau. Galbūt vieną įspūdingą milžinišką postmodernią skulptūra kur nors Saulėtekio slėnyje ar viename beveidžių sovietinių rajonų užsakyti iš žymaus užsienio skulptoriaus – tokią, kad pagal kokius nors kriterijus patektų į Gineso rekordų knygą.

Štai Baku (Azerbaidžanas) pasistatė aukščiausią pasaulyje vėliavos stiebą (162 metrai). Išties įspūdingai atrodo, iš viso miesto matosi ir stovint netoliese pusės futbolo aikštės(!) dydžio vėliava neįtikėtinu garsu šiugžda. Tokie objektai manau tikrai gali pritraukti turistų, “padėti jiems” pasirinkti tarkim Vilnių, o ne Rygą. Aišku, vėliavos stiebas čia tik pavyzdys. Bet toks projektas manau tikrai būtų įprasminęs valstybės tūkstantmetį labiau, nei Valdovų rūmų atstatymas, kuris vis tiek nebus pilnai autentiškas. Vėliavos stiebas kartu su didžiule modernia Vėliavos aikšte aplink, spėjama, Azerbaidžanui atsiėjo 24 mln. JAV dolerių – t.y. tik šeštadalį mūsiškių Valdovų rūmų kainos.

Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Na aukštas vėliavas labai mėgsta statyti arabų šalys, ypač netoli Izraelio. Kažin, ar verta mums lygiuotis.

    • Digital – tu teisus, išties yra aukštų vėliavos stiebų, pavyzdžiui, Jordanijoje (Amane, Akaboje). Aukščiu ir vėliavos dydžiu, tiesa, nė vienas jų neprilygsta azerbaidžanietiškajai.

      Bet aš ir nesakau, kad mums reikėtų ką nors kopijuoti – priešingai. Aukštas vėliavos stiebas būtų naujiena bent jau ES, Šengeno erdvės mąstu. O juk būtent šioje erdvėje pasilieka dauguma turistų, juk daugiausiai čia yra galimybė skraidyti pigiau ir pan. – į kokį Azerbaidžaną europiečiai vyksta rečiau, kad ir kas ten stovėtų, nes yra kainos, atstumas, kalbos barjeras.

      Tačiau kartu yra ir daugybė variantų sukurti ką nors nauja ir išsiskiriantį didesniu, ne vien Europos Sąjungos, mastu. Dešimtys ar šimtai milijonų – didžiuliai pinigai jei panaudoti tinkamai.

      Tik deja, kaip kažkada sakė A. Zuokas, pas mus yra taip – tam, kad įtikinti Lietuvos visuomenę ką nors kurti reikia parodyti, kad tai jau sukurta Niujorke, Londone, Varšuvoje ir kitur. Tai logiškiau, kai kalbama apie infrastruktūros objektus – kelius, geležinkelius. Bet kai objektas skirtas turistams pritraukti ar kultūrai – tai kuo daugiau panašių objektų yra ir kuo jų vieta arčiau siūlomojo statyti – tuo labiau neverta statyti naują.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kodėl 1989-2001 m. gyventojų mažėjo daug lėčiau?

Kodėl 1989-2001 m. gyventojų mažėjo daug lėčiau?

| 0 komentarų

Mūsų yra trys milijonai – pranešė Statistikos departamentas, baigęs gyventojų surašymą. Tiksliau – 3,053 milijono.

2001 m., kai gyventojai surašinėti pastarąjį kartą, mūsų buvo 3,484 milijono. Per 10 metų netekome 431 000 Lietuvos žmonių.

Kad gyventojų sumažėjo – nieko nestebina. Bet stebina kitas faktas. 1989 m., kai vyko užpraeitas surašymas, Lietuvoje gyveno 3,675 milijono . Tai yra, per 12 metų nuo 1989 m. iki 2001 m. gyventojų sumažėjo „tik” 191 000.

O juk šitas 1989 – 2001 m. periodas apėmė sunkiausius šiuolaikinei Lietuvai metus. Tai sovietų blokados, persiorientavimo prie kapitalizmo, kolūkių sunykimo, nežabojamos mafijos ir reketo laikai. Be to, būtent tada ir sumažėjo gimstamumas (dabar jis kaip tik ėmė kilti).

Iš karto po nepriklausomybės iš Lietuvos buvo ir daug „kultūrinių emigrantų”. Daugybė rusų išvyko į Rusiją, kur buvo jų šeimos ir giminės. 1989 m. rusai sudarė 9,4% Lietuvos žmonių, 2001 m. – jau tik 6,3%. Tūkstančiai žydų tada persikėlė į Izraelį. Etninių lietuvių tuo laikotarpiu sumažėjo tik 17 000.

Dabar situacija kitokia – dauguma emigrantų ekonominiai.

Tad kas pasikeitė per tą dešimtmetį, jeigu, objektyviai žiūrint, ekonominė situacija pagerėjo, nusikalstamumas sumažėjo? Vartus į užsienį – visomis prasmėmis – plačiai atvėrė 2004 m. stojimas į Europos Sąjungą. Tada sparčiai išaugo emigracijos tempai. Pamenu, optimistai tada sakė – girdi, ES padarys mus turtingesniais ir važiuoti svetur nebereikės. Tada jiems prieštaravau. Ir dabar matau, kad neklydau.

Gyvenimo lygis išties pakilo – tiesa, nežinau, kiek prie to prisidėjo ES (juk jis kilo ir iki 2004 m.). Bet ne vien ekonomikos lygis lemia žmonių laimę. Kaip jau rašiau, vidutinis lietuvis yra turtingesnis už 5 iš 6 pasaulio žmonių. Bet ar laimingesnis? Kaip yra nustatę ir psichologai, laimę smarkiai lemia savęs lyginimas su aplinkiniais. Tais, kuriuos dažnai matome. Įstoję į ES tapoma viena neturtingiausių jos dalių. Nuolat matome turtingesnes dalis: ten paprasta keliauti (paprasčiau, nei į skurdesnę už mus NVS), ten paprasta persikelti gyventi ir veikiausiai jau yra emigravę ne vieno iš mūsų giminės. Tad ir lyginame save su jomis, o ne su milijardais Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos žmonių. Tai, kad Lietuva viso pasaulio mąstu yra tarp turtingesnių šalių mums nublanksta prieš tą, kad su Vakarų Europa lyginant mes – skurdūs.

O juk ES esanti laisvė persikelti dirbti kitur padaro emigraciją tiesiog ranka pasiekiama. Tai nebėra sudėtingas sprendimas (kaip buvo tada, kai leidimą dirbti gauti reikėjo pasistengti ir visada žinojai, kad sumanius aplankyti tėvynę tai nebus pigu ir paprasta). ES persikelti iš Kauno į Londoną ne ką sunkiau nei iš Kauno į Vilnių. Bent jau jei moki anglų kalbą. Tad žmonės išvyksta pabandyti laimės svetur. Ir pabandę negrįžta.

Baisiausia, kad emigracija dar labiau smukdo pragyvenimo lygį tiems, kurie pasilieka. Suduoda smūgį vyresniems žmonėms, kuriems nebus kam uždirbti pensijų (pensijų sistema, kai jaunesni faktiškai moka jas senesniems, sukurta ir buvo veiksmingiausia, kol gyventojų skaičius augo). Analogiškai pakenkiama ir kitiems socialiai remtiniems žmonėms. Nukenčia vaikai, kuriuos išvykdami palieka jų tėvai. Taip jau yra, kad valstybės sektorius mažėjant gyventojų skaičiui atitinkamai nemažėja – ir todėl vieną valdininką ar biudžetininką išlaiko vis mažiau ir mažiau lietuvių. Jeigu emigraciją bandytume kompensuoti imigracija iš rytų – tai irgi sukels ekonominių problemų, juk imigrantų integracija – brangi ir, kaip rodo Vakarų Europos pavyzdžiai (masinės riaušės Prancūzijoje 2005 m., terorizmas Britanijoje ar tiesiog daug didesnis nusikalstamumas tarp imigrantų), ta integracija lieka ribota.

Manau, kad ilguoju laikotarpiu dėl stojimo į ES itin paspartėjus emigracijos padaryti nuostoliai tikrai nusvers ES projektų duodamas „injekcijas”. Ir, jeigu situacija iš esmės nepasikeis, sunaikins Lietuvos galimybes pavyti Europos Sąjungos vakarų šalis. Apie neekonominę emigracijos žalą čia net nekalbu.

Grįžtant prie sausų skaičių, Vilnius per dešimtmetį neteko 3 300 žmonių (0,61% – gali būti gerokai daugiau, jei naujieji duomenys pateikti su Grigiškėmis). Kaunas neteko 57 700 (15,23%). Klaipėda – 31 700 (16,42%). Šiauliai – 20 800 (15,53%). Panevėžys – 16 300 žmonių (13,6%).

Lietuva per tą patį laiką neteko 12,37% žmonių.

1989 m.-2001 m. netektis sudarė 5,2% ir jokiame didmiestyje neviršijo 9%.

Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *