Išskleisti meniu

Nelaimės

Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje

Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje

| 7 komentarai

Lietuvoje ir Europoje 2020 m. pabaigoje įvedus antrą griežtą karantiną išvykau į Braziliją. Ten praleidau ne vieną mėnesį derindamas darbą per atstumą, šalies pažinimą bei savanorystę.

Čia – mano 2020 m. lapkričio-2021 m. sausio dienoraštis, kurį pildžiau iš Brazilijos, Ekvadoro bei kitur.

*Kodėl taip apsisprendžiau ir pasirinkau praleisti kelis mėnesius Lotynų Amerikoje?
*Kaip dabar atrodo tolimi skrydžiai ir reikalavimai jiems, koronaviruso testai įvairiose šalyse ir kt.?
*Kaip atrodo COVID pandemija žvelgiant iš Brazilijos, Ekvadoro, Panamos, Turkijos (visai kitaip, nei iš Lietuvos)?
*Savo kailiu patirtos kovos su pandemija priemonės – nuo protingiausių iki kvailiausių.
*Kuo Brazilija žavi ir tokiu metu ir kokį įspūdingą paveldą paliko Brazilijos lietuviai?

Lai šie mano užrašai dabar bus įdomūs ir naudingi, o po kelerių metų vaizdžiai primins šiuos keistus laikus.

Dėl kokių priežasčių ir kaip judu per pasaulį 2020 m. galite paskaityti ankstesnėse dienoraščio dalyse: kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo, rugsėjo-spalio.

Darbas pietų Brazilijoje

Dirbti per internetą štai šitaip – gražiame mieste, kur gali išeiti pasivaikščioti ir pavalgyti, su gražiu vaizdu – tikrai šimtą kartų geriau, nei karantinuotoje šalyje. Bet, svarbiausia, prie karantino daug darbinių ir savanoriškų veiklų netgi neįmanomos.


Kodėl išvykau ir kodėl į Braziliją? (2020 m. lapkričio vidurys)


Kodėl pasirinkau išvykti (2020 m. lapkričio vidurys)

Lietuvą ne šiaip „okupavo“ karantinas: ligos situacija vis blogėja ir dar nežinia, kokių naujų niekuo nepadėsiančių priemonių matydami tuos skaičius sugalvos politikai ar valdininkai. Būtų bent viltis, kad jos veiks – bet tokių vilčių, priešingai nei Korėjoje prieš pusmetį stebėdamas jos kovos su koronavirusu sistemą, Europoje neturiu: daugybę kartų analizavau kodėl tai, kas daroma Lietuvoje ir Europoje, pasmerkta iš anksto.

Užtat yra pavojus rimtai „strigti“, prarasti kelis mėnesius, per kuriuos nebus įmanomi jokie darbai ar kitos veiklos, nes, pavyzdžiui, būsi uždarytas namie. Net matematiškai paskaičiavau, kad daugeliui Europoje taip yra: tikimybė mirti nuo COVID mažesnė, nei procentas vaisingo dar likusio gyvenimo, kurį jie praranda ar jau prarado tiesiog būdami “uždaryti”…

Staiga prisimenu Reinoldo Niburo parašytą maldą: „Duok man jėgų pakeisti tai, ką galiu pakeisti. Stiprybės išverti tai, ko negaliu pakeisti. Ir išminties atskirti ką galiu pakeisti, o ko negaliu“. Tos išminties labai trūksta Europos valdžioms: vieną po kitos jos įvedinėja priemones, kurios Europoje nieko nepakeis koronaviruso situacijoje – tik pakenks naujiems ir naujiems žmonėms. Galiausiai, deja, nepriklausomai nuo jokių karantinų ar jų griežtumo, visos Europos šalys turės pandemiją ištverti – nes tų priemonių, kurios iš tikrųjų gali būti veiksmingos stabdant koronavirusą (pvz. korėjietiškų), jos pačios pasirinko netaikyti, kadangi tai nesuderinama su Europoje “šventu” privatumu ir pan.

Normalu - ir būtina - saugotis, nešioti (ir keisti) kaukę, laikytis atstumo, dezinfekuoti rankas ir t.t. To laikausi griežtai. Tai užkerta kelius virusui pereiti nuo vieno žmogaus kitam - taigi, užsikrėsti (tikimybė niekad nebus 0%, bet gyvenime visada yra kažkokie pavojai). Jei viską darai tinkamai - nėra jokios logikos "viską uždrausti" ir tą aiškiai įrodo "užsidariusių" ir "neužsidariusių" šalių statistika (ir tarp tų, ir tarp tų yra ir sėkmingų ir nesėkmingų kovos su virusu pavyzdžių: nes, tiesiog, raktas į sėkmę yra kitur, o ne užsidarymuose)

Normalu – ir būtina – saugotis, nešioti kaukę, laikytis atstumo, dezinfekuoti rankas ir t.t. To laikausi griežtai. Tai užkerta kelius virusui pereiti nuo vieno žmogaus kitam (tikimybė niekad nebus 0%, bet gyvenime visada yra kažkokie pavojai). Jei viską darai tinkamai – nėra jokios logikos “viską uždrausti” ir tą aiškiai įrodo “užsidariusių” ir “neužsidariusių” šalių statistika (ir tarp tų, ir tarp tų yra ir sėkmingų ir nesėkmingų kovos su virusu pavyzdžių: nes, tiesiog, raktas į sėkmę yra kitur, o ne užsidarymuose). Nuotraukoje – saugiai tvarkoma bažnyčia: kaukių reikalavimai, “užblokuoti suolai”, privalomos ėjimo kryptys, privaloma rankų dezinfekcija ir temperatūros patikra prie durų ir t.t. Aš taip pat saugausi kur bebūčiau.

Visuotiniai uždarymai dažniausiai tėra pavojingas opiumas liaudžiai: įsibaiminusi liaudis džiaugiasi, kad „kažkas daroma“ neklausdama ne tik, kokią tai žalą daro, bet (tai kur kas blogiau) kiek tai išvis veiksminga.

Savo ruožtu, aš suprantu, kad pakeisti šią politikos kryptį Lietuvoje ar Europoje – ne mano jėgoms. Tad nusprendžiau išvykti, kol priepuolis praeis. Išvykti į tokią vietą, kurioje būdamas galėčiau ne tiesiog “šitame reikale nedalyvauti”, bet dar ir normaliai dirbti bei tęsti savo savanoriškas veiklas.

Lietuvoje šį lapkritį praleidau dvi karantino savaites. Buvau pernelyg užsiėmęs darbais, kad smarkiai tą pajusčiau. Bet per tas dvi savaites daugelį darbų, kuriuos tikslinga daryti iš namų, jau ir užbaigiau. O galo nesimato. Aistė kalba, kad karantinas ją jau prislėgė.

Jei tinkamai saugaisi, saugu daryti beveik viską.

Kaip rodo moksliniai tyrimai, jei tinkamai saugaisi, saugu daryti beveik viską. Juk dėl šimtų žūčių autoavarijose neuždraudžiame automobilių – tačiau griežtai prižiūrime, kad žmonės laikytųsi taisyklių, nevairuotų girti, nes beveik visas nelaimes sukelia pažeidėjai.

Kodėl Brazilija? (2020 m. lapkričio vidurys)

Pasirinkau Braziliją nes:

1.Šios šalies prezidentas Žairas Bolsonaro griežtai pasisako prieš karantinus ir su jais nežaidė, masiškai visko neuždarinėjo – nebent pavojingiausias vietas. Tiesa, kažkiek karantinų buvo įvedę kai kurių miestų merai ar valstijų gubernatoriai, o dabar dar nauji merų rinkimai (ir, kai Brazilijoje partijų dešimtys, sunku atsekti kurie ten kaip laikosi COVID atžvilgiu). Na, bet vietiniai karantinai – ne tas pats, kas valstybės masto „kampanija“.

2.Brazilijoje sergamumas COVID kurį laiką krito. Tam įtakos gali turėti ir tai, kad labai didelė dalis žmonių jau persirgo, ir ten atėjusi vasara. Nors pastaruoju metu sergamumas vėl kiek kyla, jei tai ir tęsis, piką pasieks dar negreitai, o ir per piką Brazilija neblogai atsilaikė prieš „karantinizmo pandemiją“, tad galbūt atsilaikytų ir per antrą piką. Kaip ten bebūtų, ligos atžvilgiu dabartinė padėtis Brazilijoje saugesnė, nei Lietuvoje, nors gal ir ne taip žymiai, kaip norėtųsi.

Brazilijos sergamumo statistika

Brazilijos sergamumo statistika

3.Ženkli dalis mūsų klientų, siekiančių atsikurti Lietuvos pilietybę ar sužinoti apie lietuvius protėvius, yra iš Brazilijos – taigi, bus galimybė su jais susitikti, nugabenti dokumentus ir pan.; Brazilija bus ne tiesiog eilinė vieta dirbti per atstumą, bet kartu ir suteiks galimybę tik ten įmanomiems darbams.

4.Kai 2016 m. ir 2019 m. Brazilijoje rinkau informaciją apie lietuvių paveldą enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, laiko kiek pritrūko: apie pusė vietų liko neaplankyta, nenufotografuota. Tam turėsiu laiko dabar. Ypač kai „Tikslas – Amerika 2020“ dėl JAV ribojimų žlugo – būtų vienintelė šiais metais tokia lietuviško paveldo paieška.

Įvažiavimas į Lituaniką

Unikalus pasaulio mastu Brazilijos lietuvių kaimas Lituanika, kurį į ‘Gabalėlius Lietuvos’ jau trokštu įtraukti seniai, deja, 2019 m., kai Brazilijoje turėjau labai mažai laiko, nepavyko

5.Į Braziliją patenkama be vizos, be saviizoliacijos, net be koronaviruso testo – kaip senais gerais laikais. Perki bilietą ir skrendi.

6.Brazilija milžiniška šalis ir yra daugybė įdomių vietų, kurių dar nemačiau. Tačiau kartu pažįstu šią šalį pakankamai, kad žinočiau ko iš jos tikėtis (o tai šiais laikais svarbu).

Pantanalis ir jo gyvūnija: kapibara

Pantanalis ir jo gyvūnija: kapibara

Jokia kita šalis nesuteikia tokių galimybių visuose šituose „frontuose“, kaip Brazilija, ir pasirinkome ją. Aistė iš pradžių kiek abejojo – jai akyse stovėjo ta akimirka, kai 2019 m. Rio De Žaneire vidury baltos dienos mane užpuolė plėšikai, ji sakė Brazilijoje nesijaučianti saugiai. Bet, kaip ir kiekvienas toks atvejis, tai – ir savotiškas atsitiktinumas (galėjo būti ne Brazilijoje, o kokioje Meksikoje ar Namibijoje, kurios irgi nesaugios). Aistę nuramino ir jos klientai: koronavirusas saugumo nepablogino. Ir pradžiugino: daugelis kaip vienas nori, kad atvyktume į Braziliją. Be to, ir keliausime šįkart kitaip: nuomosimės automobilius (tai labiau svarbu dėl viruso, bet gali padėti ir nuo užpuolimų).

Santa Katarinos sala Pietų Brazilijoje, kurią planuoju aplankyti

Santa Katarinos sala Pietų Brazilijoje, kurią planuoju aplankyti


Bilietų įsigijimas ir skrydžiai į Braziliją (2020 m. lapkričio pabaiga)


Kaip įsigijau bilietus? (2020 m. lapkričio vidurys)

Kadaise būdavo pirma rasdavau gerus bilietus ir pasirinkdavau kur keliauti.

Šiais laikais galimybių tiek mažai, kad visų pirma išsirenki šalį, paskui ieškai bilietų. Ir net radęs neperki: reikia laukti, ar niekas nepasikeis į bloga: virusas, karantinai, sienų uždarymai…

Išsirenku „Air France“ bilietus per Paryžių, bet „Air France“ kainodara negailestinga, kaip kadaise. Jei nori grįžti po Naujų metų – kaina šoka kone dvigubai. Gali to išvengti jei grįžti po sausio 15 d. – bet Aistei jau per vėlu (teismo posėdžiai, jeigu įvyks). Susitaikome su grįžimu gruodžio 31 d. Laukiame, laukiame. Ir bilietų kaina pašoka: „Air France“, kaip seniau, parduoda juos tuo brangiau, kuo arčiau skrydis. Kažin, kiek tai logiška dabar, kai skrydžio bilietų jo išvakarėse ieško ne tik „tie, kam būtina skristi“, ar „superturtingi verslininkai skrendantys į svarbų susitikimą“, bet kiekvienas bent kiek protingesnis ir į visokių karantinų, saviizoliacijų bei draudimų spąstus nenorintis papulti žmogus.

Nuo „Air France“ perėjau prie „Turkish Airlines“: jų „pradinė kaina“ kiek didesnė, bet ji visai nuo nieko nepriklauso, tarsi autobuse. Ar skrendi naujiems metams, ar ne; ar perki skrydį prieš mėnesį, ar išvakarėse. Atrodo, kainodara pritaikyta prie naujų viruso realijų. Be to, įeina lagaminai, nakvynė Stambule.

Skrydis Vilnius-Stambulas (2020 11 23)

Iki šiol kelis mėnesius Vilniaus oro uostas vis tuštėjo, atšaukti nauji ir nauji skrydžiai. Prieš kelias savaites suskaičiavau, kad 2020 m. lapkričio pabaigoje tevyks ~13 skrydžių per dieną iš visų Lietuvos oro uostų kartu paėmus, ir po to atšauktas dar ne vienas: keleivių mažai, neapsimoka. Galvoju, gal Vilnius-Stambulas skrisime beveik vieni.

Bet vos priėjęs oro uosto išvykimo salės duris atsimušu į kitą realybę. Eilė prie registracijos – iki pat tų durų. Ir visa ta minia skrenda Vilnius-Stambulas, su gausybe lagaminų ir krepšių. Pirmąkart po daugybės mėnesių būsiu artipilniame lėktuve!

Eilė prie registracijos į skrydį į Stambulą

Eilė prie registracijos į skrydį į Stambulą

Atrodo, „Turkish Airlines“ rado Lietuvoje tikrą nišą: konkurentams traukiantis vienam po kito, į gausybę „atvirų“ šiltų kraštų – pačią Turkiją, Egiptą, Dubajų, Maldyvus – per Turkiją ne tik kad skristi patogiausia ar pigiausia, tai daug kur – beveik vienintelis logiškas variantas.

Ir Lietuvą užgulus pirmai tikrai koronaviruso bangai susidomėjimas kelionėmis, žiemojimu svetur vėl išaugo. Tą matau ir iš šio tinklaraščio lankomumo: rugsėjį-spalį, palyginus su pernai metais, jis buvo kritęs kone 40%, lapkričio antroj pusėj – jau tik 20%.

Matyt logiška: jei pavasarį kamavo mintys „O gal atvešiu virusą į Lietuvą, savo giminėms?“, dabar jau didesnė tikimybė virusą išvežti, nei atvežti: beveik visur geriau, nei Lietuvoje. Tiesiog, kitur dalis žmonių persirgo dar pavasarį, o Lietuvoje beveik niekas neturi imuniteto. Visokie karantinai – tik brangi (visom prasmėm) saviapgaulė: daugelyje šalių jie nepadėjo ir nepadeda (nebent tik „prailgina“ ligos bangą); nepadės ir Lietuvoje: persirgs didelė dalis žmonių, tai man buvo aišku dar rugsėjį, kai nelabai rimtos lietuviškos kontaktų paieškos buvo galutinai sužlugdytos europinių privatumo ir duomenų apsaugos normų.

Anapus saugumo patikros

Anapus saugumo patikros Vilniaus oro uoste

Daugelis eilėje apsikrovę didžiuliais lagaminais. „Turkish“ leidžia jų vežtis net po du žmogui. Bet tai, matyt, nėra vienintelė priežastis: daug kas skrenda ne savaitei atostogų, o žiemai, gal neribotam laikui. Išties paskui matau, kad iš matymo pažįstamas kartu skridęs bendrakeleivis rašo „Facebook“ dirbantis nuotoliniu būdu (neminėdamas, kad ne iš Lietuvos).

2020 m. Europa lygioje vietoje sukūrė „naujovišką“ socialinę atskirtį: tie, kas gali sau leisti išvykti per karantiną, ir tie, kas negali sau to leisti. Tam gali padėti ne tik pinigai, bet ir nuo vietos *tikrai* nepriklausantis darbas, kelionių planavimo patirtis, įgalinanti laisviau jaustis užsienyje. Vieno ar kito trūkumą gali kompensuoti kitų dviejų turėjimas. Net jei turi vidutiniškai dviejų iš šių dalykų, bet turi labai daug trečio – dar gali susisukti. Bet ne kitaip.

Ir man šita socialinė atskirtis atrodo daug rimtesnė, nei ta, ar perki rūbus „Humanoje“, ar su kokiais ten bereikšmiais „brendais“. Nuo tavo „luomo“ šitoje atskirtyje priklauso, ar esi neribotam laikui “nuteistas” namų areštu, ar gali gyventi laisvėje.

Laikai, kai oro uostai buvo lengviausia vieta socialinei distancijai, liko praeity. Jei eilėje prie registracijos žmonės dar stovi gana tvarkingai, tai prie įlipimo į lėktuvą jau grūdasi kaip seniau.

Prieš lipant į lėktuvą

Prieš lipant į lėktuvą

Prie aviacijos saugumo, muitinės, ar pasų kontrolės visi jau esame pratę – visame pasaulyje tai panašu. Bet štai su „koronasaugumo“ nuostatomis kiekvienas skrydis – naujiena, nes kiekviena aviakompanija čia viską daro savaip ir dar tai kaitaliojasi kiekvieną mėnesį ar savaitę.

„Turkish Airlines“ kažkodėl dabar sugalvojo, kad į saloną pandemijos metu galima neštis tik 4 kg krepšį, o ne 8 kg, kaip įprasta. Net man, aviacijos fanui, sunku suprasti bent kiek logiškesnį pagrindimą (juk registruojamo bagažo – net po du lagaminus žmogui), bet registratorė primygtinai reikalauja „palengvinti“ 7 kg kuprines. „Ten elektronika, o elektroniką liepėte turėti rankiniam bagaže“ – sakau, bet darbuotoja tik pakartoja – „Turi būti 4 kg“. Ką gi, perkeliu adapterius ir ilgintuvus į kišenes, ištraukiu 2,5 kg nešiojamą kompiuterį ir pasikišu po striuke ant pilvo/krūtinės tarsi kokį skydą. Nieko nepažeidžiu: kas kišenėse ar drabužiuose juk oficialiai nesiskaičiuoja į rankinio bagažo svorį. Kuprinė dabar sveria 3,5 kg. Praleidžia.

Beje, jei būčiau skridęs tik su rankiniu bagažu ir užsiregistravęs internetu, tos kuprinės net nebūtų svėrę…

Jau logiškiau, kad „Turkish“ darbuotojas termometru tikrina visų keleivių temperatūrą. Na o tai, kad „Turkish“ nebeduoda karšto maisto, o visiems vienodą sumuštinį, turbūt tiesiog kaštų taupymas su COVID pretekstu: to pilna visur. Aistė labai nusivilia: „Man taip patikdavo Turkish Airlines maistas!“.

„Jei sėdite šalia, valgykite skirtingu metu“ – skamba patarimas. Gal logiška, jei bendrakeleiviai svetimi, bet pirmą kartą išgirstu “Turkish” avialinijose ir neatrodo, kad kas aplink laikytųsi.

Turkish maisto paketas

Turkish maisto paketas

Nenuostabu, kad reikalavimų pynėje daugelis nebesusigaudo. Vienas keleivis vos įlipęs į lėktuvą klausia: „Ar jau galima nusiimti kaukę?“…

Nakvynė Stambule pakeliui (2020 11 23-24)

Pirmą kartą atskrendu į naująjį Stambulo oro uostą, atidarytą 2019 m. Milžiniškas, bet tikrai ne tuščias – centrinėse salėse net vietą prisėsti rasti sunku. Kadangi laikas tarp skrydžių Stambule 20 valandų, „Turkish Airlines“ skiria viešbutį. Nieks nepasikeitė: tiesiog einu ta pačia kryptimi, kaip sename oro uoste, ir randu „Turkish Airlines“ stendą, ir palieku, kaip kadais, įlaipinimo taloną, ir liepia laukti kol pakvies.

Greta – didžiulis COVID testų skyrius. Ne toks, kaip mačiau Hurghadoje, kur tiesiog „testuotojai“ pasistatę staliuką. Čia viskas kapitališka, tarsi kokia „Duty Free“ parduotuvė, su rimtomis iškabomis, registracijos kompiuteriais ir „konvejeriu“ kur testuotis, laukti rezultatų. Kaina – ~30 eurų. Reikia testo ten, į kur skrendi – ateini, pasidarai ir išskrendi. „New normal“! Iš visų šalių, kuriose buvau, Turkija greičiausiai perėjo į „naująjį kelionių režimą“.

Modernus COVID testų skyrius Stambulo oro uoste

Modernus COVID testų skyrius Stambulo oro uoste

Nieko keisto, kad šiais laikais daugiausiai skrydžių tarp Europos šalių vyksta iš Turkijos (ir Rusijos) oro uostų, o populiariausias viso pasaulio tarptautinis skrydis apskritai – Maskva-Antalija (bent jau taip buvo rugsėjį, kol Antalijoje buvo sezonas – nors, kai visokie Tailandai ir Baliai uždaryti, gal rusai Antalijon skrenda ir dabar).

Į Braziliją, kaip ir į Turkiją, testo nereikia. Kartu su dar pora merginų, važiuojame į viešbutį – jis vis dar netoli senojo Stambulo oro uosto. 5*, bet kambarys pirmame aukšte: tikriausiai, pagal sutartį su „Turkish Airlines“ „išstumdo“ keleiviams kambarius, kurių neima mokūs klientai. Oficialios parašytos kainos – neva 160 eurų už naktį, matyt, iš tų kaip sapnas išsisklauižiusių laikų, kai didžiuliame viešbutyje vykdavo visokios verslininkų konferencijos. Aišku, kad dabar niekas tiek nemoka, kažin, ar išvis bent vienas svečias be „Turkish“ keleivių yra… Mokūs klientai, matyt, apsistoja kur Stambulo centre.

Viskas Turkijoje labai pigu (kaukės – naujasis pasaulinių kainų lyginimo etalonas – po 5 eurocentus ir mažiau), bet rajonas nykus, daugelis restoranų ar užkandinių duoda maistą tik išsinešimui. Svarstant, kur vykti keliems mėnesiams, Aistė siūlė Turkiją – bet stebėdamas naujienų ir politinės analizės srautus mačiau, kad, priešingai Žairui Bolsonaro, Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdohanas linkęs į „karantinizmą“. Suvokiu, kad, turbūt, mano vertinimas nebuvo klaidingas.

Pavalgome viešbučio restorane – esame tik mes ir dar vienas klientas. Net ir tame viešbutyje tekainuoja kelis eurus. Turkijos liros, kaip daugybės neturtingesnių šalių valiutų, kursas per koronakrizę smarkiai krito.

Viešbučio restorane

Viešbučio restorane

„Negalima rūkyti“ skelbia naujai pakabintas ženklas tame restorane-bare. Turkija neseniai dėl koronaviruso įvedė draudimą rūkyti restoranuose, net lauke. Tik štai vienintelis kitas klientas ateina ir užsirūko… Padavėjas nė nepaklausęs mums atneša peleninę.

Na, taip daug kur pasaulyje su ribojimais – jie sau, realybė – sau, ir kuo ilgiau ribojimai trunka, tuo labiau į juos žiūrima taip pat, kaip į visuomenė žiūrėdavo į visokius absurdinius ribojimus Sovietų Sąjungoje: vieni pažeidinėja, kiti – toleruoja pažeidimus ar net padeda pažeidinėti. Tik visi stengiasi „neužsirauti“ ant tų keleto, kurie žiūri rimtai… Nors šiaip Turkijoje, priešingai nei kokiam Egipte, dar elgiamasi rimčiau: bent jau daugybė žmonių nešioja kaukes.

Mes, kaip įprasta, visų įstatymų ir tvarkos laikomės: per metus nepažeidžiau nė vienos „koronavirusinės tvarkos nuostatos“ jokioje šalyje. Bet man vis sunkiau ir sunkiau kaltinti tuos, kurie nesilaiko. Man pasisekė, kad didžiąją metų dalį praleidau šalyse, kurios tuo metu tvarkėsi protingai, tad bepigu gerbti įstatymo raidę. Kažin, kaip šiandien elgčiausi pats, jei būčiau buvęs visus metus slegiamas beprasmių karantinų…

Naujojo Stambulo oro uosto peronas iš Turkish lėktuvo. Itin daug kitų lėktuvų sustatyta (žr. virš sparno). Matyt tie, kurie dėl viruso nenaudojami.

Naujojo Stambulo oro uosto peronas iš Turkish lėktuvo. Itin daug kitų lėktuvų sustatyta (žr. virš sparno). Matyt tie, kurie dėl viruso ir sumenkusių skrydžių apimčių nenaudojami.

Stambulas-San Paulas (2020 11 24)

Rytas. „Turkish“ autobusiukas į oro uostą paima anksčiau, nei įprastai – 6 val., kai skrydis tik 10:20. Gal todėl, kad oro uostas toliau, o gal dėl koronaviruso, bet papildomų kliūčių dėl jo beveik nėra. Daugiau laiko oro uoste dirbti ir užsakyti pirmą viešbutį Brazilijoje. Aišku, atšaukiamą.

Bedirbant po tiek mažai miego suėmė miegas. Miegu, kas be ko, su kauke. Pamenu, kai 2020 m. pirmą kartą tai dariau skrydyje į Katarą, atrodė keista, laikina. Dabar atrodo beveik amžina ir visai patogu

Bedirbant taip neišsimiegojus suėmė miegas. Miegu, kas be ko, su kauke. Pamenu, kai 2020 m. kovą pirmą kartą tai dariau skrydyje į Katarą, atrodė keista, laikina. Dabar atrodo beveik amžina ir visai patogu

Skrydis. 13 val. Apytuštis, švelniai tariant. Įstringa tik stiuardų ir stiuardesių paliepimai: „Sėdėk savo vietoj!“. Žmonės mato tuščias vietas, ištisas eiles jų, eina persėsti: atrodo, gal ir logiška, persėda toliau kitų. Bet tai draudžiama dėl kontaktų sekimo: jei kas nors sirgs, turi būdas rasti jo kaimynus. Tiesa, paskui, atrodo, kažkas įsigudrino persėsti, stiuardai atlyžo. Na, nežiūrima į apsaugą nuo koronaviruso taip rimtai, kaip į apsaugą nuo kokių teroristų. Nežiūrima ir viskas…

Vienas bando sėsti už mūsų, jam pasakė, kad tos vietos rezervuotos ligoniams. Skamba dviprasmiškai…

Apytuštis lėktuvas į San Paulą

Apytuštis lėktuvas į San Paulą

Maistas lėktuve lygiai toks, kaip Vilnius-Stambulas, tik sumuštinio ingredientai švelniai kitokie. „Gal bent pusryčiai bus geri“ – sako Aistė. Pusryčiai tokie patys. Aistė nevalgo, tai suvalgau abu paketus.

Nusileidimas. Kažin kodėl keleiviai, vos išlipę iš lėktuvo, „rankovėje“ stringa: eilė nusidriekia per visą “rankovę”. Ji juda lėtai: tikras potencialus COVID židinys. Pagaliau priartėjęs prie eilės priekio pamatau visus stabdantį brazilų pareigūną. „Brazilas? Eik“ – sako jis vienam, „Užsienietis? Kiek laiko, ką veiksi Brazilijoje?“. Daugelis atsako „Dirbsiu“ – praleidžia. Aš sakau: „Turistas. Būsiu mėnesį. Lankysiu Pantanalį, Santa Katariną, San Paulą, Rio De Žaneirą“. „Galima kartu su tavim?“ – šypteli darbuotojas.

Eilė rankovėje San Paule

Eilė rankovėje San Paule

Galvojau, prie rankovės tikrina, kad kažkokių kriterijų neatitikusius keleivius iškart sodintų atgal į lėktuvą – bet nesugalvoju, kokių, kai Brazilija nieko dėl pandemijos nereikalauja.

Tada – oficialūs pasieniečiai. Viskas paprasta kaip kadaise: išties, jokių testų, jokios izoliacijos.

Autonuoma. Ten dirbanti mergina – su blizgančia kauke ir tokių dar matysiu daug. Net ir pandemijos metu Brazilija turi savo madingą veidą…

„Draudimo frančizė jei pavogs automobilį 1000 eurų“ – sako kitas darbuotojas, net neminėdamas autoavarijos rizikos, kurią akcentuoja daugelis autonuomų. Čia Brazilija, čia kiti pavojai.

Apžiūrime ir fotografuojame nuomotą automobilį, kad nebandytų "pripaišyti" svetimų pažeidimų

Apžiūrime ir fotografuojame nuomotą automobilį, kad nebandytų “pripaišyti” svetimų pažeidimų

Aistė prisibijo, bet pilni San Paulo keliai baimes prisklaido: netuščia, nebaisu. Po gerų poros valandų mes jau Santose, pakrantės mieste.


Pietų Brazilija ir jos kurortai (2020 m. lapkričio pabaiga)


Nuo paplūdimių iki dezinfekcijos: įspūdžiai pakeliui į Brazilijos pietus (2020 11 24-26)

Santosas – ir uostamiestis, ir kurortas plačiais paplūdimiais.

Bet pirmas šalies įspūdis šiais laikais ne paplūdimiai, o kova su virusu. Viešbutyje tikrinama temperatūra Visi su kaukėmis. Viešbučio pusryčių bufete moteris prieš imdama bendrus įrankius užsideda pirštines. Išeinu į lauką – ten visi irgi su kaukėmis. Kiekvieno kliento temperatūra tikrinama prie kiekvieno restorano ar parduotuvės. Drabužių parduotuvėse – prie rūbų priderinamų kaukių šimtai.

Santoso paplūdimyje

Santoso paplūdimyje

Gerokai nustembu. Po Egipto galvojau, kad visose mažiau turtingose šalyse į ligą jau žiūrima pro pirštus: juk yra kitų bėdų. O ir klientai iš Brazilijos vis skųsdavosi, kad brazilai žiūri į viską nerimtai.

Bet šiais laikais niekuo negali pasitikėti – tik savo akimis. Juk daugelis pandemijos metu matė tik vieną ar dvi šalis: tai ir neturi su kuo palyginti. Vadovaujasi išankstinėm nuostatom ir tiek: arba viskas gerai, arba viskas blogai (“valdžia bloga”).

Dezinfekcija užeinant į Kavos muziejų Santose. Brazilijoje įprasta, kad dezinfekcinio skysčio stotelės spaudžiamos koja. Logiška - kam purvintis rankas?

Dezinfekcija ir temperatūros patikra užeinant į Kavos muziejų Santose. Brazilijoje įprasta, kad dezinfekcinio skysčio stotelės spaudžiamos koja. Logiška – kam purvintis rankas?

Man Brazilija jau 21-oji šalis šiemet. Aišku, dalį tų šalių mačiau pandemijos pradžioje, nuo to laiko, turbūt, daug kas keitėsi. Bet tuo metu, kai mačiau, Brazilija, bent Santosas, „masinio“ požiūrio į pandemiją rimtumu, atrodo, nusileidžia tik Pietų Korėjai ir Tailandui.

Iki šiol galvojau, kad Brazilijoje COVID pradėjo silpti vien todėl, kad daugelis persirgo. Bet dabar manau, kad prisidėjo ir rimtas visuomenės požiūris. Aišku, turbūt, tam reikėjo daugybės mirčių: juk Braziliją pandemija rimtai siaubia jau nuo 2020 m. balandžio.

Santoso paplūdimyje merginos įgrūdo tokią skrajutę 'Saugokitės zika viruso'. Nustebau, kad kam dar aktualūs kiti virusai... Bet tai, kad Brazilijoje korona ne pirmas 'naujas virusas' gal lėmė kiek mažesnį jo šoką

Santoso paplūdimyje merginos įgrūdo tokią skrajutę ‘Saugokitės zika viruso’. Nustebau, kad kam dar aktualūs kiti virusai… Bet tai, kad Brazilijoje korona ne pirmas ‘naujas virusas’ gal lėmė kiek mažesnį jo šoką

Santosas nykokas. Uosto muziejuje, per kurį į Braziliją atvyko kone visi imigrantai, tarp jų lietuviai, jokių su tuo susijusių ekspozicijų nerandu.

Pasukame pakrante žemyn, nakvojame Kuritibos centre. Spėjame pavalgyti prieš tai, kai it traukdamiesi nuo kokio pavojaus pardavėjai užveria sunkias langines. Nakčiai centrą užima valkatos. Štai kažkokia narkotikų sunaikinta mergina griūva miegoti tiesiog per vidurį šaligatvio. Policininkas griebia, rodo eiti į gretimą gatvę – atrodo, meras nusprendęs, kad prie autobusų stoties negalima. Šnioja liūtis.

Kitą dieną visa šalis skamba nuo Black Friday. Eilės prie parduotuvių rodomos net per televiziją. Aš karantinų priešininkas – na bet tokie masiniai renginiai jau tikrai pavojingi ir kažin, ar būtini (juk galėtų nuolaidos vietoje vienos dienos būti labiau “ištęstos”). Aukso vidurį rasti sunku…

Black Friday televizoriaus ekrane

Black Friday televizoriaus ekrane

Mūsų tikslas Kuritiboje – Oskaro Niemejerio meno muziejus. Jis vėl atsidarė neseniai. Ir gera pusė laikinų parodų dabar skirta nūdienos realijoms. Vienoje – daugybę metų žymaus fotografo darytos muziejaus lankytojų nuotraukos prie eksponatų tame pat muziejuje. „Kad visi suprastų, kaip svarbu gyvas muziejaus lankymas“ – rašoma parodos apraše. Kitoje parodoje – visokie niūrūs koronavirusą iliustruojantys darbai, kuriuos dailininkė nutapė būdama saviizoliacijoje.

Koronavirusą atspindinčioje galerijoje Nijemejerio modernaus meno muziejuje

Koronavirusą atspindinčioje galerijoje Nijemejerio modernaus meno muziejuje

Lankytojų mažai. Darbuotojai vis čiaukši kažkokiais žmonių skaičiuokliais – turbūt, yra kažkokia lankytojų riba, bet kažin, ar kada ji viršijama. Aistės taip išsvajota kavinė uždaryta.

Taip atrodo kai kurie Kuritibos šviesoforai. Matosi, kad Brazilijoje pandemija jau laaabai ilgai.

Taip atrodo kai kurie Kuritibos šviesoforai. Matosi, kad Brazilijoje pandemija jau laaabai ilgai.

Pasukam į pietus. Kamštis pakeliui ilgas ilgas. Apskritai Brazilijoje, atrodo, trūksta kelių – magistralės kaip ir plačios, bet kai pagalvoji, kad jos jungia dešimtmilijoninius miestus (San Paulas, Rio) su milijoniniais – aišku, kodėl užkrautos ilgesniais nei Lietuvoje sunkvežimiais ir vos kas atsitinka (nedidelė avarija, lietus, kelio darbai) tuoj susidaro kilometriniai kamščiai.

Brazilijoje yra apie trisdešimt Lietuvos gatvių. Tas, kurios pakeliui, užfiksuojame "Gabalėliams Lietuvos". Tiesa, už daugelio jų ta pati istorija: gatvės pavadintos įvairių šalių iš eilės vardais

Brazilijoje yra apie trisdešimt Lietuvos gatvių. Tas, kurios pakeliui, užfikusuojame “Gabalėliams Lietuvos”. Tiesa, už daugelio jų ta pati istorija: gatvės pavadintos įvairių šalių iš eilės vardais

Balneario Camboriu – Brazilijos Dubajus (2020 11 26-12 01)

Pietuose iš pradžių galvojau apsistoti Florianopolio (Santa Katarinos) saloje, bet niekaip nepavyko rasti gero kainos ir kokybės santykio. Tada prisiminiau Balneario Kamboriu – kurortą, kurio vardą pirmąkart išgirdau pernai ar prieš kelis metus, ir kuriame stovi 4 iš 10 aukščiausių visos Pietų Amerikos pastatų.

Balneario Camboriu

Balneario Camboriu

Čia randu nuostabų butą su vaizdu į tą dangoraižiais įrėmintą įlanką. Ir – labai braziliška – hamaku prie to vaizdo. Žavu rasti įkvėpiančią vietą darbui ir gyvenimui.

Tad čia bazuosimės ir aplankysime aplinkines vietas. O taip pat, kadangi internetas geras, duosiu interviu “Lithuanian Dream” tinklalaidei, kur mane pakvietė pakomentuoti lietuvių paveldą užsienyje.

Darbas iš hamako Balneario Camboriu

Darbas iš hamako Balneario Camboriu

Kol patenkame į butą, tenka paplušėti. Į žinutes šeimininkai neatsako, interneto neturime – Brazilija nepratusi prie užsieniečių, ir norint pirkti internetinę SIM kortelę daug kur reikia braziliško asmens kodo.

Pirmas nuotolinis interviu - Lithuanian Dream tinklalaidei. Skaitmeniniam klajokliui nuotoliniai interviu gerai - kadaise, būdavo, jei negali atvykti į kokią studiją, esi niekam neįdomus

Pirmas nuotolinis interviu – Lithuanian Dream tinklalaidei. Skaitmeniniam klajokliui nuotoliniai interviu gerai – kadaise, būdavo, jei negali atvykti į kokią studiją, esi niekam neįdomus

Po visų kitų būdų daugiabučio pastato apsaugininkui, stebinčiam įeinančius vidun, portugališkai, paaiškinu, ko reikia. Jis paskambina šeimininkės atstovei ir ji ateina. Pasirodo, iš pat pradžių taip reikėjo: apsauginis tarnauja ir kaip registratūra tiems šeimininkams, kurie nuomoja butus…

Brazilai, matyt, supranta iš karto. Apskritai apsauginis Brazilijos daugiabučiuose ne prabanga, o būtinybė, ir jis atlieka begalę funkcijų.

Balneario Camboriu paplūdimys. Čia pabuvome - daugiau Brazilijoje tam nebuvo laiko

Balneario Camboriu paplūdimys. Čia valandėlę pabuvome – daugiau Brazilijoje tam nebuvo laiko

Šįsyk apsauginis nufilmuoja mūsų veidus, pažiūri pasus, nuskanuoja pirštų atspaudus. Į daugiabutį galėsime įeiti tik pridėję prie laukujų durų pirštus. Tai irgi Brazilijoje būtinybė: kas iš tų laiptinių kodų, jei juos visi žino. Laimė, pirštus dėl atspaudo pjauna tik filmuose…

Balneario Camboriu pilnas. Lynų keltuve.

Balneario Camboriu apypilnis, nors ir ne sezonas. Lynų keltuve.

Tačiau Balneario Kamboriu, tame turtingame ir saugiame krante, visa tai atrodo šioks toks šou. Nėra, tarkime, dvigubų durų ar vartų (tik uždaręs vienus esi įleidžiamas pro antrus, kad niekas neįbėgtų tau iš paskos) ir apsauginis, priešingai nei paskui San Paule, nesiunčia įtariai velniop kiekvieno, kas nėra namo gyventojas.

Balneario Camboriu kristui, "kičinei" Rio de Žaneiro "Kristaus atpirkėjo" kopijai, uždėta kaukė

Balneario Camboriu kristui, “kičinei” Rio de Žaneiro “Kristaus atpirkėjo” kopijai, uždėta kaukė

Balneario Camboriu vadinamas Brazilijos Dubajumi ir jausmas tikrai labai toks. Ir vakarais žmonės laisvai vaikšto gatvėmis, bėgioja. Gatvėmis pralekia ir Lamborghini, elgetų beveik nėra.

O netoli Florianopolio sala, su jos gamta ir kopomis. Ir Blumenau – vokiečių miestas. Ir Nova Trento – jau italų zona. Tai – vadinamasis “Europos slėnis”, kur savo miestus kūrė visokios Europos tautos. Daugybė gyventojų ten – blondinai. Per kelias dienas viską apvažiuojame.

Blumenau vokiškame miestelyje

Blumenau vokiškame miestelyje

Ten visai kita Brazilija – Aistės skepsis apie Braziliją vis labiau išgaruoja. “Galėjom čia būti ilgiau” – sako apie Pietų Braziliją po keturių dienų Balneario Camboriu. Gal galėjom. Bet tai supranti tik atvykęs. Prieš atvykdamas gali tik spėti, patiks ar ne – o ypač šiais pandemijos laikais. Tačiau į vietas, kur gera gyventi ir dirbti, būna, sugrįžtu dar ir dar sykį.

Panorama prie Florianopolio

Panorama prie Florianopolio

Balneario Camboriu viskas atidaryta, o štai vokiečių muziejus netolimoje Pomerodėje uždarytas. “Raudonoji zona” – rašo. Kiekviena valstija turi (arba neturi) savo zonavimą, savo koronaviruso planą. Bet tai pirma uždaryta vieta Brazilijoje, kurią aptinkame. Viskas priklauso nuo merų, nuo gubernatorių. Internete informacijos mažai, o neportugališkai – beveik jokios.

Santa Katarinos valstijos paplūdimyje

Santa Katarinos valstijos paplūdimyje

Pasiplanuoju ateitį – aišku, artimą. Grįšime į San Paulą, o tada įsigyju bilietus į Pantanalį. Didžiausią Brazilijos “žvėryną”, kur, sako, kaip Afrikos nacionaliniuose parkuose gausu gyvūnų – tik amerikinių.

Sugrįžimas į prisivėrusį San Paulą ir tolimesni planai (2020 12 02-06)

San Paulo gubernatorius vienas tų, kurie – Brazilijos masteliais – linkę į karantinus. Kai iš San Paulo išvykome lapkričio 24 d., čia „pavojaus lygis“ buvo žalias – pats žemiausias. Dabar, gruodžio 2 d. – geltonas. Nieko reikšmingo: kiek patrumpintas darbo laikas (visi restoranai iki 22 val., bet San Paule ir nedrįstume eiti į gatvę vėliau), maksimalus užpildymas ribotas (bet to rimtai laikosi tik “McDonald’s”, prie kurio būna ir eilučių, nes pusė stalelių “blokuojama”).

Štai taip viešbučio restorane išspręstas reikalavimas 'blokuoti' kai kurias kėdes. Miela.

Štai taip viešbučio restorane išspręstas reikalavimas ‘blokuoti’ kai kurias kėdes. Miela.

Žada pavojaus lygio neperžiūrėti iki sausio 4 d. – kai turėtume išskristi atgal į Lietuvą. Bet politikų pažadai šiais laikais verti mažiau, nei bet kada anksčiau. Taigi, kas žino – kai vėl grįšime į San Paulą gruodžio 9 d. gal pavojaus lygis jau bus oranžinis ar raudonas. Darbus, kuriuos galėsime padaryti nepriklausomai nuo pavojaus lygio – pavyzdžiui, aplankyti Lietuvos gatvę, Vinco Kudirkos aikštę, ar kunigo Aleksandro Armino biustą – pasiliekame vėliau. O tai, kas gali būti uždaryta, lankome dabar.

Deja, ne viskas pavyksta. Litvakės Emos Klabin kolekcijos muziejus, visur rašo, atidarytas, ir darbuotojas pasitinka, ir nuspaudęs koja pedalą nusipilu rankas dezinfekciniu skysčiu. Pasivaikštome po nuostabiai Burlės Markso sutvarkytą sodą ir norime eiti vidun, o mums sako – „Vidus uždarytas iki pandemijos pabaigos“. Niekas neliepė, patys sugalvojo.

Emos Klabin muziejaus kieme

Emos Klabin muziejaus kieme

Kitoje gatvės pusėje audiovizualinio meno muziejus veikia – tik reikia registruotis internetu ir vietų jau nėra, nes nemokama diena. Brazilijos futbolo muziejus veikia be jokių registracijų – tik reikia išlaikyti roboto-termometro egzaminą: parodai jam ranką, sako „Tavo temperatūra normali!“. Labai modernus, įdomus muziejus, vertas brazilų „antrosios religijos“ – tikiuosi ir Krepšinio namai Kaune bus tokie… Juodųjų brazilų muziejus irgi veikia, tik nustatyta griežta judėjimo krypties tvarka – negalima eiti per sales atgal, įėjimas atskirtas nuo išėjimo. Jis – Irapbueros parke; dar įeinant į parką, rankas nupila dezinfekciniu skysčiu, o bėgiotojus ir riedutininkus stebintys pareigūnai surėkia „Užsidėkite kaukę“. Bet srautų nevaldo. Sukasi kas kaip išmano, bet San Paule rimčiau nei beveik visur kitur pasaulyje, kur buvau ligi šiol.

Futbolo muziejuje

Futbolo muziejuje

Ir mūsų viešbutyje griežtai liepia prie bufeto eiti su pirštinėmis, visi indai ir įrankiai supakuoti į celofaną – išpakuoji pirmą sluoksnį – išimi indus; tada antrą sluoksnį, kad išimtum įrankius.

Susitinkame su mūsų kliente - San Paulo advokate. Ji - ir futbolo agentė. Įdomu išgirsti apie vaikų futbolo sceną Brazilijoje.

Susitinkame su mūsų kliente – San Paulo advokate. Ji – ir futbolo agentė. Įdomu išgirsti apie vaikų futbolo sceną Brazilijoje.

Reikia suplanuoti mėnesio galą. Naujuosius metus ketiname sutikti Rio de Žaneire, kur taip pat susitikti su keliais klientais. Bet iki tol? Yra du variantai. Skristi į Ekvadorą, aplankyti šią šalį ir taip pat susitikti su ekvadoriečiu klientu, kuriam vežame ir dokumentus. Kitas variantas – Brazilijos šiaurės rytai. Aistė pastarųjų prisibijo: tai nesaugiausias regionas. Net kai kurie brazilai bijo. Bet Salvadoras – senoji (portugalų laikų) sostinė – labai gražus miestas.

Aišku, niuansų yra ir daugiau. Ekvadoras brangiau, reikia COVID testo, taip pat skrydžių kainos brangsta nuo anksčiau: reikia pirkti prieš dvi savaites nuo skridimo ten, reiškia, daugiau nei trys savaitės iki grįžimo. O tai labai daug: skrydžius gali atšaukti (ir alternatyvų nėra daug), gali įvesti naujus ribojimus. Be to, skrydis per Panamą, o ten užsikrėtusiųjų sparčiai kyla: ar neatšauks skrydžių į ten?

Invermektinas. Šį vaistą nuo utėlių ir kitų parazitų brazilai vartoja koronaviruso gydymui ir profilaktikai (esą, kaip patarė klientai, reikia gerti kas 10 dienų). Moksliškai neįrodyta nauda, bet Brazilijoje invermektiną žino visi ir vaistinės jo pilnos (ne dėl to, kad utėlės būtų išplitusios)

Invermektinas. Šį vaistą nuo utėlių ir kitų parazitų brazilai vartoja koronaviruso gydymui ir profilaktikai (esą, kaip patarė klientai, reikia gerti kas 10 dienų). Moksliškai neįrodyta nauda, bet Brazilijoje invermektiną žino visi ir vaistinės jo pilnos (ne dėl to, kad utėlės būtų išplitusios)

Kita vertus, į Ekvadorą niekada nuskristi nebuvo ir nebus labai pigu – kai tuo tarpu į Salvadorą iš San Paulo būna pigių skrydžių. Bet dabar jie brangūs: nes prieš Kalėdas visa Brazilija juda. Tai yra, į Salvadorą gal dar kada nukeliausiu geresne kaina.

Svarstyklės nusvėrė neaišku kur, bet pasirinkome Ekvadorą: į Kitą skrisime gruodžio 16 d., grįšime – ten sutikę Kalėdas – gruodžio 26 d. Nors turime pakvietimų švęsti Kūčias ar Kalėdas su Brazilijos lietuviais – ir būtų labai įdomu – deja, pandeminiai 2020 m. tam netinka: nesinori nei užsikrėsti, nei, jei sirgčiau pats to nežinodamas, ko nors užkrėsti. Pasigaminsime ir suvalgysime Kūčias dviese.

Taigi, mėnuo kaip ir suplanuotas: gruodžio 4-9 Pantanalis ir jo gyvūnai, gruodžio 10-15 San Paulo lietuviškas paveldas ir kiti susitikimai (bei koronaviruso testas), gruodžio 16-26 Ekvadoras, gruodžio 27-sausio 4 kelias į Rio de Žaneirą pakeliui palankant dar kelis kurortus bei gražius miestelius.

Bet sutariame tikslių planų niekam neaiškinti. Nes paskui reiks dukart tiek pasakoti, kodėl jų neįgyvendinai: šiais laikais rašyti geriausia būtuoju laiku. Ir neaišku, ar pabaiga sausio 4 – gauname žinią, kad mūsų skrydį atgal „Turkish Airlines“ atšaukė. Turime teisę pasikeisti į bet kurią kitą datą, artimiausia – sausio 5. Bet gal dar palauksim prieš keisdamiesi. Gal (nors mažai tikėtina) koks karantinas išvis iš Brazilijos, gal (labiau tikėtina) ilgas lietuviškas karantinas neskatins grįžti, o ir susirgti galime, reiktų izoliuotis.

Yra šiais metais antipandeminių priemonių, kurios išplito. Ir yra tokių, kurias visame pasaulyje mačiau tik vienintelėje vietoje (ar keliose). Viena tokių - šis nupurkštuvas Balneario Camboriu, per kurį turi praeiti visi ir yra apipurškiami iš visų pusių vandeniu ar dezinfekciniu skysčiu. Skystis šaltas, laukia karšta - tai linksmi brazilai dar pašoka po nupurkštuvu

Yra šiais metais antipandeminių priemonių, kurios išplito. Ir yra tokių, kurias visame pasaulyje mačiau tik vienintelėje vietoje (ar keliose). Viena tokių – šis nupurkštuvas Balneario Camboriu, per kurį turi praeiti visi ir yra apipurškiami iš visų pusių vandeniu ar dezinfekciniu skysčiu. Skystis šaltas, laukia karšta – tai linksmi brazilai dar pašoka po nupurkštuvu

Per mėnesį „oficialiai“ suserga 0,5% brazilų, iš tikrųjų, matyt, gal keturgubai ar aštuongubai tiek (ne visi testuojasi). Mūsų rizika, tikriausiai, vidutinė ar kiek žemesnė: viena vertus, tikrai nesėdime užsidarę kaip kai kurie, kita vertus, griežtai nešiojame kaukes, plauname rankas, dėvime (ir keičiame) kaukes ir vengiame prigrūstų vietų. Išeitų, kad tikimybė užsikrėsti koronavirusu per pusantro mėnesio galėtų būti 3-8%. Ne katastrofiška, bet ir ne mažytė, kad ją ignoruotume.

Brazilijos koronaviruso kreivė, iki rugsėjo pabaigos besileidusi žemyn, vėl pasuko į viršų, ir ta kryptis spartėja. Tiesa, Brazilija didžiulė šalis, ir žiniasklaidos pranešimai nevienareikšmiai: „Santa Katarinoje ir San Paule atvejų skaičius kyla, Mato Groso lieka pastovus, šiaurės rytuose krenta“. Aišku, regionų ir valstijų sąrašas ilgesnis, kasdien vis kitoks, bet mintį supratote.

Per liūtį Santa Katarinos kopose

Per liūtį Santa Katarinos kopose

Visgi, Brazilijos vidurkiai savaitė po savaitės tik kyla ir valstijų, kur atvejų mažėja, lieka vis mažiau. Iki Lietuvos, kurios gyventojų Facebook pranešimų „Susirgau koronavirusu“ gausu tarsi „Laimingų šv. Kalėdų“ gruodžio 25 d., dar toli, nors skirtumas mažesnis, nei atrodo, nes Brazilija tiek netestuoja. Laimė, Brazilijos prezidentas laikosi antikarantininės politikos, bet nežinia, ką išsigalvos gubernatoriai ir merai, kurių daugybė yra nusistatę prieš Bolsonaro ir trukdo jam vesti savo politiką.

Agitacija nešioti kaukę

Agitacija nešioti kaukę

Tiesa, jeigu žiūrėti kiekvienos valstijos statistiką atskirai, ji ne tokia baugi. Nes kyla visur tolygiai, o pirma banga smogdavo tai šen, tai ten ir kai jau smogdavo, „nušluodavo“ daug daugiau žmonių.

Nežinau, kada ir kur susirgsiu aš. Bet jau vien tai, kad aš aplankęs 20 šalių šiais metais nesirgau, o vis daugiau tų, kurie „pliekė keliautojus“ serga – savotiška likimo ironija. Arba tiksliau nieko keisto: nes pats keliavimas nėra pavojingas, pavojingas sąlytis tarp sergančio ir sveikojo nosies/burnos/akių ar jų išskyrų. Tas sąlytis gali įvykti – arba jo galima išvengti – kone kiekvienoje pasaulio šalyje ir mieste. Keliavimas – jei atsakingas – iš viso nepavojingas; pavojinga gali būti tik tai, ką darai kelionėse. Arba ne kelionėse.

Registracija internetu į skrydį į Kujabą prie Pantanalio

Registracija internetu į skrydį į Kujabą prie Pantanalio


Pantanalis, Pietų Amerikos žvėrynas (2020 12 06-09)


Pirmas vidinis skrydis Brazilijoje: San Paulas-Kujaba (2020 12 06)

Paliekame pas pažįstamus lagaminus, tada – grąžiname automobilį. 10 dienų prabėgo greitai.

Tokio pilno oro uosto, kaip San Paulo Guarulhos, nemačiau nuo pat pandemijos pradžios, tikriausiai nuo Majamio prieš šiųmetį Super Bowl‘ą, ir tai klausimas. Tikros žmonių minios, prie saugumo kontrolės išsirikiavusios ilgos “žmonių gyvatės”; ta kontrolė čia kitokia, nei Europoje. Neatėmė kolos butelio. Jei Vokietijoje dažnai liepia išsitraukti iš kišenių net pinigus, man padėjus ant padėklo dešimt palaidų rialų tuoj pat liepė pasiimti atgal į kišenę. Dar kas pavogs…

Laukiant skrydžio į Kujabą San Paulo oro uoste

Laukiant skrydžio į Kujabą San Paulo oro uoste

Dar kartą įsitikinau, kad jei kas riboja keliones – tai teisės aktai, o ne žmonių baimė. Kai Brazilijoje nėra oficialių ribojimų, brazilai, atrodo, skraido po savo didelę šalį kaip visuomet. Mintys, neva net ir panaikinus ribojimus žmonės bijos keliauti, nepagrįstos – gal keli ir bijos, bet ir tie tuoj įsidrąsins, kai pamatys, kad aplinkiniai keliauja.

Kad būtų paprasčiau nueiti iki lėktuvo oro uoste dalinami skėčiai

Kad būtų paprasčiau nueiti iki lėktuvo oro uoste dalinami skėčiai

Pirmą kartą topteli galvon, kokio įprasto pandemijos palydovo Brazilijoje nėra. Žmonių sekimo. Jokių ten QR kodų skanavimo, vardų rašymo idant jaustumeis ramiau: esą „Jei kas iš aplinkinių sirgo, mane suras“ ar „visi sergantys bus surasti ir izoliuoti“. Brazilai nevaidina, kad ras ir izoliuos. Europiečiai vaidina – bet kontaktų paieška ten niekada neveikė kaip turėtų, nes apsiribojo paklausimu „Tai su kuo buvot susitikę?“, į kurį dauguma neatsakydavo nuoširdžiai, o ir į privalomą saviizoliaciją daug kas spjovė. Iš 21 šalies, kuriuose buvau šiais metais, tik Pietų Korėjoje kontaktų paieška ir saviizoliacija buvo ne kažkoks žaidimas, o detektyvinis tyrimas ir policinis darbas. Ir tai matosi rezultatuose: nors šaltis ir ten atnešė jau trečią „bangą“, tenykštė banga – tai 500-600 užsikrėtusių per dieną 50 mln. šaly, kai Lietuvoje šiuo metu 2000+ 3 mln. šaly. Ir tai nepaisant to, kad Korėjoje neuždaryti restoranai, teatrai ir kita.

Brazilijoje – bent jau pietų – daug daugiau temperatūrų kontrolių, rankų dezinfekcijų nei Lietuvoje, šiek tiek „užsidėkite kaukę“ ar „užsidėkite pirštines bufete“ skatinančių prižiūrėtojų. Jų idėja, atrodo, kad jei ir būtų sergantis, kiti nuo jo neužsikrėstų, o jei jau kas užsikrės – bent jau gal kitose vietose, kur tas užsikrėtusysis eis, priemonių pakaks, kad neužkrėstų dar kas nors. Ir karantinų, masinių uždarymų iš esmės nebuvo – nebent kelias savaites šen bei ten per visus 2020 m. Nuo kokio rugpjūčio atrodo sistema veikė, sirgančiųjų mažėjo – bet kažkaip pradėjo šlubuoti…

Tipinės didesnio Brazilijos viešbučio nuotraukos Booking,com

Tipinės didesnio Brazilijos viešbučio nuotraukos Booking,com

Lėktuve San Paulas-Kujaba kietai miegame. Brazilijos vidiniuose skrydžiuose jokių pranešimų „sėdėkite savo vietoje“, „pildykite sveikatos deklaraciją“ – tik džiaugsmingi piloto žodžiai „Gero savaitgalio Kujaboje“. Užtat nusileidus – kariška stiuardo tvarka: „29 eilė – laisva“. 29 eilės keleiviai atsistoja, pasiima daiktus, ir išeina. Likę klusniai sėdi. „28 eilė – laisva“. Vėl kartojasi tas pats. „27 eilė – laisva“. Pagaliau mūsų, einame į mažyti oro uostą, kertame jį, greitu žingsniu į viešbutį: ne dėl Covid, dėl banditų, juk Kujabos laiku 23:20. Bet nieko, apšviesta, rodos saugu.

Brazilija – didelė tarsi daug šalių vienoje. Skirtingose pusėse skiriasi ne tik rasės, bet ir požiūris į COVID. Iš karto akivaizdu, kad Mato Groso valstijoje daug mažiau kaukių. Kitą rytą pusryčių bufete – jokių pirštinių, jokių patikrų, ar juoba kėdes dengiančių meškiukų: kambarėlis sausakimšas, kai kas šnarpščia. Net ir gidas kitą rytą pasitinka be kaukės – bet paklausęs, ar nenorime nusiimti savų, jau važiuodamas visureigiu užsidėjo – nors ir labai nustebęs. Pats, sakė, įtaria persirgęs, nors simptomų nejautė, bet žmona ir vaikai vienu metu buvo praradę uoslę, kvapą. Niekas nesitestavo. „Visi čia persirgo“ – mano jis, paminėdamas mirusį 39 metų draugą, turėjusį problemų su plaučiais. „Jūs dar manote, kad nesirgote?“.

Į Transpantaneiros kelią

Į Transpantaneiros kelią

Labiausiai jam gaila išnykusio turizmo. „Anksčiau turėdavau po 5 ekskursijas vienu metu – vieną vesdavau pats, kitoms samdydavau gidus. Dabar apie 2 per mėnesį, vedu pats. Man dar užtenka – o kaip tie gidai, kurie tik samdydavosi?“. Panatanalis, sakė, domina užsieniečius – brazilų nelabai. Nes čia žvaigždė – gyvūnai. Įvažiavus į negrįstą ir vis blogėjantį, bet dar liūties neužpiltą „Transpantaneira“ plentą spalvingi paukščiai ir Amerikos žvėrys džiugina kas kelis kilometrus. Kapibaros, žuvis garsiai triauškiančios ūdros, kaimanai…

Kapibara palei Transpantaneiros plentą

Kapibara palei Transpantaneiros plentą

Užsieniečiams tai puiki vieta per tris dienas susipažinti su didžiuma Pietų Amerikos faunos. Bet brazilai ją ir taip matę kitur, arčiau namų – na, gal kokį gyvūną kas mėnesį ar pusmetį, bet vis tiek. Kaip mes kiškius ar šernus. O jei ir atvažiuoja, dažniau savo automoiliu ar nuomoja vietoje.

Prie termityno

Prie termityno

Vieni tarp gyvūnų net turistinėse ložėse (2020 12 06-09)

Pantanalis – magiška vieta. Jau šalie Transpantaneira vieškelio išvystame kaimanus ir ūdras, kapibaras ir daugybę paukščių. Mūsų gidui jie žavesni už gyvūnus – ir vos mums pastebėjus kokią kapibarą, tuoj nukreipia dėmesį prie kokio nors spalvingo paukštelio. Nesunku suprasti ir jo – tokios paukščių, jų dydžių, spalvų įvairovės kaip Pantanalyje mažai kur bepamatysi.

Su nandu

Su nandu

Liūčių sezonas, kurio Aistė prisibijojo, dar neatėjo. Sausa kaip niekad. Savanoriai palikinėja gyvūnams maisto kovodami su Pantanalį siaubusių gaisrų pasekmėmis. Šen bei ten kas nors apanglėję, bet šiaip – gamta atsigavo, nebūtų brazilai pasakoję apie gaisrus – gal nė nebūčiau pastebėjęs.

Gyvūnams paliekamas maistas

Gyvūnams paliekamas maistas

Apsistojame vadinamojoje ložėje, kur nuolat esi gamtos apsuptyje: girdisi visi gyvūnų garsai. Praplaukiam laivu pro gausybę kapibarų, ūdrų, kaimanų, važiuodami naktį keliu išvystame 500 kg tapyrą. Gidui visi tie gyvūnai įprasti, nuo vaikystės juos mato – jam įdomiausi paukščiai, kurių pavadinimus žino ne blogiau už Vikipediją. Labiau erzina pro durų apačią į kambarį suėję vabzdžiai (nesu jų mėgėjas), bet uodų, kaip nekeista, nėra.

Kapibara

Kapibara

Kiekviena ložė turi savo tipines programas – pirmoji plukdo ežeru. Aplink šimtai kapibarų ir kaimanų, dešimtys ūdrų, tūkstančiai spalvingiausių paukščių.

Plaukiant ežeru per saulėlydį

Plaukiant ežeru per saulėlydį

Ryte jau sėdžiu mašinoje važiuoti į kitą ložę, kai gidas staiga baimingai sušunka „Kas čia? Lipk, lipk lauk!!!“. Galvoju, negi jaguaras atėjo? Bet žiūriu, iš variklio rūksta dūmai. Iššoku. „Vandens, vandens“ – rėkia gidas. Atiduodu savo užsipirktą vandenį (ložėje filtrų nėra) ir spėriai traukiu daiktus iš mašinos (mintyse jau regiu, kaip liepsnos apima ją visą), o Aistė šaukdama „Agua, agua“ laksto po ložę. Greitai atbėga žmonės su gesintuvais. Jau matosi atvira liepsna, bet pavyksta užgesinti. Aišku, mašina tik birbt, birbt – nebeužsiveda.

Akimirka prieš gaisrą (jau rūksta dūmai virš kapoto, bet dar nematome)

Akimirka prieš gaisrą (jau rūksta dūmai virš kapoto, bet dar nematome)

Gaisras

Gaisras

Bet pirmos ložės savininkai paveža į antrą.

Antrą naktį kitoje ložėje dar geriau – guli hamake ir pro šalį štai praeina elnias ar elnias, pratykina agutis, nuo medžio ant medžio peršokinėja beždžionių šeimia, pasigavę arbūzą doroja koačiai. Ir jokių vabzdžių – tiesiog rojus.

Elniukas ložėje

Elniukas ložėje

Ir jokių žmonių. Jei į pirmąją ložę dar užsuko kažkokie brazilai turistai, tai antrojoje buvome pirmi po daugybės laiko. Gidas pamėgina, kaip įpratęs, duoti paukščiams maisto – kad visi tie spalvingieji sparnuočiai suskristų tarsi teatro aktoriai. Niekas neatskrenda. „Atrodo, ložės savininkas, kai nėra turistų, paukščių nebešeria, ir tie nebelaukia, užmiršo“ – liūdnai konstatuoja gidas.

Guli hamake ir tik gyvūnai vaikšto pro šalį...

Guli hamake ir tik gyvūnai vaikšto pro šalį…

Ir sako, kad daugiau jokių turistų šiam mėnesiui neturi – o kadaise vienu metu organizuodavo po penkias ekskursijas, dėl gidų trūkumo sezono metu neužsakęs ekskursijos Pantanalyje prieš mėnesį galėjai ir negauti.

Spalvingas Pantanalio paukštelis

Spalvingas Pantanalio paukštelis

Apsidžiaugia iš manęs išgirdęs, kad Argentina vėl įsileidžia brazilus – seniai nori su žmona ten nuvažiuoti. Kai nėra klientų, nesunku. Po pandemijos pradžios jau važiavo automobiliu į Manausą, paupio paplūdimius prie Santaremo. Nakvodavo savo automobilyje degalinėse, kaip begalinės visus Brazilijos kelius užkišusių ilgųjų sunkvežimių eilės – sako, ten saugu.

Įdomus jausmas keliauti per pandemiją. Tie, kas keliavo kovą-balandį, viskam prasidedant, kai kada rašydavo, kad į juos žiūrėdavo kaip į pavojų ar ligos nešėjus. Bet aš tokio jausmo nepatyriau – tikriausiai todėl, kad tais „baimės mėnesiais“ buvau Pietų Korėjoje, kur liga atėjo dar anksčiau, nei į Europą.

Saulėlydis Pantanalyje

Saulėlydis Pantanalyje

O paskui dažniau į mane žiūri kaip į gelbėtoją, atnešantį taip išlauktus pinigus. O pats jaučiuosi kaip kažkokiame „noir“ filme apie lėtą apokalipsę, kai viskas iš lėto užsidaro, žmonės kažkur dingsta, ir tai savaip žavu, bet kartu baugu. Ir bene stipriausias šis jausmas buvo Pantanalyje, kur, atrodo, žmonės dingo, o juos pakeitė gyvūnai. Ir žmonių „išdresuotos“ tradicijos, kaip paukščių šėrimas, nyksta – grįžta natūralios. Štai koačiai, gido teigimu, niekada neidavo į pačią ložę ir šiaip juos pamatyti Pantanalyje buvo gana sunku – o dabar eina, net į mašiną, mačiau, lipo, vaisius vagia, vandens kibirėlius verčia ir laka. Tarsi čia būtų jų žemė. Kai mažiau žmonių, tikriausiai, nebebijo.

Mums už nugaros ne akmenys, o kaimanų galvos

Mums už nugaros ne akmenys, o kaimanų galvos

Nusekus vandeniui prie ežero atsigaivinti atpėdina ištisas pekarių būrys. Ežere kaimanai ėda vieni kitus – neliko žuvų. Daug gyvūnų pražudė gaisrai, įtariama, sukelti padegėjų. Naktį į ložę, kurioje, atrodo, likome vieni, užsuka kažkoks pikapas. Paklausia kur šeimininkas – nori perduoti kažkokias knygas. Gal randa, nes negrįžta. Išvažiuoja.

Nuo apžvalgos bokšto, kurį ložės savininkas pastatė metų pradžioje turistams, ramu ramu. Suoliukai nebaigti įrengti – turistų neliko ir statybos nutrūko.

Kelionė atgal į San Paulą (2012 12 08-09)

Važiavimui atgal gidas persamdė kažkokį vairuotoją, kuris mus veždamas nuolat kosti ir deda ranką prie kaktos it tikrintų temperatūrą. Važiuojame su KN95 kaukėmis, atsidarau langą, kad į mane nuolat pūstų vėjas iš lauko – kai greitis 120 km/h, atrodo, į veidą pučia visa vėtra. Bet rizikos pasigauti COVID nenoriu, juk laukia daug susitikimų, nesinorėtų nieko užkrėsti.

Gidą vairuotojas palieka autoservise Pokonėje – sako, jei nestovės už nugaros ir nežiūrės, kaip remontuoja jo džipą, tai niekada nesuremontuos. Mus nuveža iki Kujabos.

Kujaboje sutvarkome reikalus, dienai išnuomavę automobilį aplankome Čapada dos Guimares plynaukštę su nuostabiais vaizdais ir atgal į lėktuvą.

Čapada Guiamares vaizdai

Čapada Guiamares vaizdai

Viskas jau įprasta. Išlipimas pagal eiles. Brazilijoje jis jau, matyt, seniai, nes niekas nebando stotis ne tik vos nusileidus, bet ir dešimt, dvidešimt minučių paskui. Stebuklas! Šiaip stotis niekur negalima, kol neišsijungia saugos diržų ženklas – bet paprastai juk niekas to nepaisydavo. O čia paiso dar griežtesnių reikalavimų.

Pastebiu, kad verslo klasė į lėktuvą sulaipinama ne pirma, kaip anksčiau, o paskutinė (išlipa pirma). Anksčiau būdavo privilegija įlipti pirmam, dabar – paskutiniam, juk tada pro verslo klasės keleivius, sėdinčius lėktuvo priekyje, neina į galą visi kiti keleiviai “potencialūs ligoniai”.

Karantinas Lietuvoje

Lietuva antrą kartą įbrido į tą patį liūną. Sugriežtino karantiną iki „pavasarinio lygio“, uždarė visas, politikų nuomone, nereikalingas parduotuves, uždraudė palikti namus „be priežasties“.

Pavargau kartotis, kaip tai bergždžia ir beprasmiška. Dabar jau ir pasaulio patirtis, statistika rodo, kad tokie karantinai bereikšmiai. Ir jų privengusioje Brazilijoje, ir visai išvengusioje Švedijoje, ir stipriai užsikarantinavusiose Italijoje ar Ispanijoje mirė panašus žmonių procentas. Ir Lietuvoje, dabar jau atrodo beveik neišvengiama, mirs panašus – pavasarį tas mirtis tik atidėjome rudeniui. Ir net atidėjome labiau sienų kirtimo ribojimais (dėl ko virusas vėliau masiškai užvežtas), nei kokių ten elektronikos parduotuvių uždarymais – juk tose parduotuvėse žmonių visuomet mažai. Šalys, į kurias jau virusas masiškiau užvežtas tada, dar ne tokiais ribojimais pavasarį jo nesustabdė. Tiesa, dabar joms truputį lengviau, nes dalis žmonių dar turi imunitetą nuo pavasario ir serga mažiau – bet suminės mirtys bus panašios.

Kažkada Europos Sąjunga nutarė Europą padalinti į pavojingas (raudonas ir pilkas) ir mažiau pavojingas zonas. Dabar jau visas Europos žemėlapis atrodo šitaip.

Kažkada Europos Sąjunga nutarė Europą padalinti į pavojingas (raudonas ir pilkas) ir mažiau pavojingas zonas. Dabar jau visas Europos žemėlapis atrodo šitaip.

Nieko keisto, kad karantinai neveikia, kai dauguma mirtinų užsikrėtimų įvyksta šeimose, ligoninėse, senelių namuose. O daugelis visokių „draudimų susitikti kelių šeimų nariams“ tiek pat įgyvendinami, kiek ir būtų „draudimas geisti svetimo vyro ar moters“ (bent jau be totalitarinių priemonių, kaip Kinijoje). Net ir privalomų izoliacijų nieks realiai nesužiūrėjo. Tai tik skatina nepagarbą įstatymams, sąmokslo teorijas ir persimetimą į kitą kraštutinumą „Koronavirusas išgalvotas, juk negalėtų antraip valdžia elgtis taip kvailai“.

Bet valdžia nori parodyti, kad kažką daro, o daliai visuomenės tik to ir reikia – tegu kažką daro. Nesvarbu, kad kažkas nepagrįsta nei mokslu, nei sveiku protu, yra tik opiumas liaudžiai – labai žalingas opiumas, skatinantis psichologines problemas, skurdą, prasiskolinimą (ir visos valstybės mastu), smurtą šeimose. Tik dabar dar stipresniu opiumu liaudį šeria ne kokie ten „intelektualų“ pliekti valstiečiai, o „intelektualų“ išrinkti „dešinieji“. Koalicija su Laisvės partija uždaro žmones į nelaisvę – ir kaip rodo pasaulio patirtis, mirčių nebesustabdysi. Jos galiausiai pradės kristi – bet lygiai taip kristų ir be karantino, kaip pavasarį-vasarą Švedijoje. Dėl to, kad daugelis prasirgs. To gal išvengs vos keletas šalių, bet net ir tai nepriklauso nuo karantinų: sėkmingai ligą “patraukė” ir “neužsikarantinavusios” Pietų Korėja bei Taivanas, ir “užsikarantinavusios” Naujoji Zelandija ar Kinija.

Siūlymas sėdėti restorane štai taip Brazilijoje

Siūlymas sėdėti restorane štai taip Brazilijoje

Ką gi. Akivaizdu, kad, priešingai nei planavau, sausį Lietuvon negrįšiu. Kam savo noru užsidaryti į namų areštą, kai per tą laiką galiu daug nuveikti – ir darbuose, ir savanoriškose veiklose, ir žinių kaupime, ir net Lietuvos labui – būdamas Brazilijoje?

Čia susitinku su klientais ir potencialiais partneriais. Čia gaunu ir skaitau knygas, reikalingas „Gabalėliams Lietuvos“. Buvo laikas, kai manęs, pasukusio skaitmeninio klajoklio keliu, klausdavo „Ar iš užsienio, dirbdamas internetu, tu tikrai galėsi uždirbti tiek pat, kiek būdamas Lietuvoje“, ir atsakymas būdavo „Kažkiek mažiau, bet bus kitų pliusų, kaip laisvė“.

Dabar, tikriausiai, yra priešingai: būdamas užsienyje galiu pasiekti ir uždirbti daugiau, nei šiuo metu būdamas Lietuvoje.


San Paulo lietuviškos vietos (2020 12 10-16)


Grįžę į San Paulą, visą dėmesį skiriame lietuviškam paveldui ir “Gabalėliams Lietuvos“. Tai aprašiau straipsniuose Amerikos lietuvių laikraščiu “Draugas”, kurie – irgi tarsi dienoraštis. Šiame dienoraščio skyrelyje įdedu tuos straipsnius.

Straipsnis apie Braziliją lietuviško paveldo užsienyje enciklopedijoje “Gabalėliai Lietuvos”, kurį smarkiai papildžiau dabar, yra šioje nuorodoje.

Lituanika – lietuviškas kaimas Brazilijos toliuose (2020 12 11)

Lietuviškosios Brazilijos vieta, kur svajojau patekti labiausiai – Lituanika. Tai Amerikos žemyne analogų neturintis lietuviškas kaimas Brazilijos gamtos apsuptyje. Su 60 sodybų, lietuvių koplyčia ir vienintelėmis Lotynų Amerikoje lietuvių kapinaitėmis, vienuolynu ir senelių namais, trim ežerais, baseinu, lietuviškai pavadintomis gatvėmis: Miškų brolių, Laisvės, Dariaus ir Girėno.

Įvažiavimas į Lituaniką

Įvažiavimas į Lituaniką

Ir Lietuvoje, ir Brazilijoje ilgai girdėjau legendomis apipintus pasakojimus apie Lituaniką. Vieniems tai kažkokia stebuklingai pasakiška Lietuva Lotynų Amerikoje, vienintelė ir nepakartojama. Kiti aiškino, jog iš Lituanikos belikęs vardas, esą lietuviai sodybas išpardavė ir gal „vos keli belikę“, o lietuviškas paveldas griūva.

Sodyba Lituanikoje

Sodyba Lituanikoje

Deja, per pirmuosius du apsilankymus Brazilijoje pamatyti, kaip yra, savo akimis nepavyko. Lituanika 80 km nuo San Paulo, o brazilams tai didelis atstumas, kad kas nors sutiktų pavežti, gi viešojo transporto ten irgi nėra. Na, šiemet išsinuomavome automobilį. Tikrai pavyks! Tik klausimas, kiek el. laiškų reiks parašyti, kol prieisiu prie reikiamų žmonių…

Lituanikos panorama

Lituanikos panorama

Užteko vieno! Prisiminiau, kad dar po 2019 m. ekspedicijos Brazilijoje man rašė Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Andre Zizas, gailėdamasis, kad nesužinojo apie mus anksčiau ir nepavyko susitikti. Parašiau Zizui, kad šiemet galimybę susitikti turėsime. Ir čia pat nė neprašytas jis pakvietė mus į „Lituaniką“ – „Kaip tik būsiu dvi savaites ten, jums turėtų būti įdomu“!

Su Zizu ir jo drauge Lituanikoje

Su Zizu ir jo drauge Lituanikoje

Lituaniką Andrė Zizas myli. Nuo pat vaikystės: užaugo ten leisdamas vasaras su lietuvių skautais (kuriė, deja, tuose miškuose nebesiaučia jau nuo 2005 m.). Pripažįsta, kad Lituaniką ištiko sunkūs laikai: kokios 20% sodybų nepriklauso lietuviams ir 12 metų pirmininkas buvo nelietuvis, be to, dėl teisinių klaidų miesto valdžia reikalauja nemažų mokesčių. Bet Zizas optimistas: „Viską išspręsime, su teisininkais jau dirbame!“. Dieną prieš mūsų apsilankymą jis pats tapo ir Lituanikos pirmininku.

Ir, įdomiai pašnekėjęs su juo visą vakarą vaikštinėdami ir gėrėdamiesi lietuviškai-braziliškos gamtos vaizdais, patikėjau: Lituanika ir Brazilijos lietuvių bendruomenė su juo turi ateitį.

Prie Lituanikos simbolio

Prie Lituanikos simbolio

Šiaip ar taip, Lituanika, nepaisant poros nenaudojamų pastatų (senelių namų, svečių namų ir bibliotekos), ir šiandien atrodo labai tvarkingai, su kruopščiai pjaunama žolyte, švariu baseinu, žuvimi užveistais ežerais: tarsi tvarkingos Europos ar JAV priemiesčių gabalėlis kur kas chaotiškesnės Brazilijos apsuptyje.

Andrė tik metais vyresnis už mane – jam 34-eri. Nesu įpratęs matyti tokių jaunų bendruomenės pirmininkų „senosios imigracijos šalyse“, o juk pagrindinė imigracija į Braziliją iš Lietuvos vyko ~1926-1930 m.; net dipukai ten beveik nekeliavo. Bet, nors Zizo imigravo tik seneliai, jis puikiai kalba lietuviškai (kaip ir daugelis jaunųjų Pietų Amerikos lietuvių aktyvistų kalbos išmoko Vasario 16 d. gimnazijoje), gyveno Lietuvoje. Gal net svarbiau, kad jis yra verslininkas, vadovauja 100 žmonių ir moka apsieiti su organizacijomis. Vienas pirmųjų jo projektų tapus pirmininku: sužinoti, kiek Brazilijoje yra kilme iš Lietuvos besidominčiųjų, o tam jis naudoja Facebook ir kitus modernius kanalus. Nes lietuvių organizacijos Brazilijoje pamažu sensta, nyksta jaunimo kolektyvai, tokie, kaip Zizas – išimtis, ne taisyklė. Bet juk lietuvių kilmės jaunimo Brazilijoje pilna, tik reikia jį įtraukti.

Imame interviu iš Andre Zizo Lituanikoje

Imame interviu iš Andre Zizo Lituanikoje

Kai paklausiau, ar norėtų persikelti gyventi į Lietuvą, Zizas sakė – nebe. Jis pagyveno kelis metus Lietuvoj „anais laikais“, jau po nepriklausomybės, bet dar iki narystės ES.

Toje „paprastesnėje ir savitesnėje Lietuvoje“ liko jo širdies dalis – bet šiuolaikinėje Lietuvoje „per daug Europos“, padidėjo biurokratija, mokesčiai. Brazilijoje jei žinai kaip apsieiti viskas paprasčiau ir aiškiau…

Savaip apsidžiaugiau tą išgirdęs. Taip, Lietuvai labai svarbu išlaikyti neemigravusius tuos, kurie Lietuvoje gimė. Tačiau tokie žmonės kaip Andre Zizas, tikiu, Lietuvai gali nuveikti daug daugiau būdami svetur, kur ir užaugo. Tiltai tarp Lietuvos ir 200 mln. gyventojų Brazilijos – labai svarbūs Lietuvai ir nebėra daug žmonių, kurie ir galėtų, ir norėtų tuos tiltus statyti ir išsaugoti.

Dariaus ir Girėno gatvė Lituanikoje

Dariaus ir Girėno gatvė Lituanikoje

O vienas tvirčiausių tokių tiltų – Lituanika.

Apie pandemiją, istoriją ir ateitį San Paulo lietuvių rajone (2020 12 10)

Per praeitus vizitus Brazilijoje daugiausiai susitikdavau su vyresniais lietuviais, o šiemet – su tautiškiausiu Brazilijos jaunimu. Kažkiek lėmė ir pandemija: tokiais laikais nesinori vyresnio amžiaus žmonių „traukti iš namų“, su jais dažniau susisiekiu per atstumą.

Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininko Andre Zizo kolega Vasario 16 d. gimnazijoje Vokietijoje Klaudijus Kupstas veikia kitoje – lietuvių katalikų – organizacijoje ir svajoja tapti jos pirmininku. Susitikau su juo jo namuose Vila Zelinoje, San Paulo lietuvių rajone. Priešingai JAV lietuvių rajonams, Vila Zelinoje lietuviai tebesudaro didelę dalį žmonių: Brazilijoje joks „rasių kraustymasis“ nevyko. Ir Klaudijus Kupstas gyvena per kelis sklypus nuo Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios, nuo Lietuvos Respublikos aikštės su kauniškės Laisvės statulos kopija, čia pastatyta dar tuo metu, kai Kaune „tikrąją“ Laisvės statulą buvo nugriovę sovietai. Ir keli kvartalai nuo aukščiausio rajono pastato – daugiabučio „Kaunas“.

Vila Zelinos Lietuvos Respublikos aikštėje. Dešinėje - Lietuvos Laisvės paminklo postamentas

Vila Zelinos Lietuvos Respublikos aikštėje. Dešinėje – Lietuvos Laisvės paminklo postamentas

Klaudijus Kupstas irgi puikiai kalba lietuviškai. „Mano visi aštuoni proseneliai tarpukariu imigravo iš Lietuvos“ – sako. Ketvirtos kartos grynakraujis Amerikos žemyno lietuvis! Vienas vos keleto, kuriuos sutikau per visas ekspedicijas.

Kai lankiausi San Paule pirmąkart 2016 m., vyresni vietos lietuviai skundėsi, kad rajone nebėra lietuviško restorano: „Šioje parduotuvėje bando kepti juodą duoną, bet ne lietuviai ir tai ne tas pats“. Klaudijus Kupstas, kaip sako pats, užaugęs virtuvėje, nusprendė užkišti šią skylę: atidarė „Bon Do Kupstas“, kuriame unikalūs lietuvių ir brazilų virtuvės deriniai, pavyzdžiui, kugelis kur greta bulvių naudojami ir braziliški manijokai („šį patiekalą išrado dar Šv. Juozapo lietuvių parapijos kunigas Šeškevičius“ – pasakoja) ar brigadeiriukas – braziliškas saldumynas „brigadeiro“ su krupniku vietoje šokolado. Paragavome abiejų – išties gardu!

Valgome lietuviškai-brazilišką kugelį su Klaudijumi Kupstu

Valgome lietuviškai-brazilišką kugelį su Klaudijumi Kupstu

Pasakoja, kad restoraną pamėgo ne tik lietuviai, o ir gausūs San Paulo japonai – žuvų mėgėjams patiko silkė. Deja, deja. Vos keli mėnesiai po atidarymo smogė pandemija. Restoraną teko uždaryti – nors Brazilijoje restoranai veikia, kėdžių „Bon do Kupstas“ buvo vos keturios ir atstumo tarp klientų laikytis būtų buvę sunku. Klaudijus dabar gamina patiekalus tik išsivežimui, bet užsakymų turi daug.

Klaudijaus restorano reklama

Klaudijaus restorano reklama

Pandemija smogė ir Šv. Juozapo lietuvių bažnyčiai. Religingoje Brazilijoje ši niekad nesiskundė tikinčiųjų gausa ir, kai jos pastatas priklauso ne vyskupijai, o lietuviams katalikams, jai negresia koks nugriovimas ir pardavimas. Tačiau kas kita su „lietuviškomis“ mišiomis – tiksliau, pusiau lietuviškomis, kur, kaip pats regėjau 2016 ir 2019 m., brazilas kunigas kalbėdavo portugališkai, o skaitiniai skaityti lietuviškai. Ten rinkdavosi vyresni žmonės, o per pandemiją daugybė jų liko namie: vos keliolika beateidavo į mišias. Tad kunigas lietuviškas mišias panaikino. Kupstas jau ruošiasi įtikinėjimui jas „po visko“ sugrąžinti, bet gali būti nelengva. Deja, lietuvių kunigų Brazilijoje nėra: Brazilijoje gimęs ir užaugęs kunigas Minderis dirba Lietuvoje.

Prie Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios Vila Zelinos rajone

Prie Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios Vila Zelinos rajone

Klaudijus Kupstsas užsiėmęs ir lietuviškų raštų audimu, ir netyčia prie kriauklės atrasta kartoteka, kurioje prieš gerus 50 metų San Paulo lietuvių jėzuitų namų kunigai buvo susirašę visus anapus Vila Zelinos gyvenusius Brazilijos lietuvius – ir jų adresus. Tikras lobis genealogijos tyrinėtojams – Kupstas tai skaitmenina, siunčia kunigui Antanui Saulaičiui, kuris, nors ir daug dešimtmečių nebe Brazilijoje, tebesidomi Pietų Amerikos lietuvių paveldu ir savo el. laiškais man taip pat padeda jį atrasti.

Brazilijos lietuvių kartoteka pas Klaudijų Kupstą

Brazilijos lietuvių kartoteka pas Klaudijų Kupstą

Klaudijus man atnešė ir Antano Saulaičio rekomenduotas knygas apie Brazilijos lietuvius, ir dar padėjo ant stalo papildomų 50 ar net 90 metų atgal leistų Brazilijos lietuvių žinynų. Viską kruopščiai persifotografavau. Priešingai įprastinėms ekspedicijoms, šiemet juk negalėjau ruoštis Vilniaus M. Mažvydo bibliotekoje – jos skaitykla uždaryta. Teko kliautis, kad reikiamą informaciją suteiks Brazilijos lietuviai: Klaudijaus dėka gavau daugiau, nei tikėjausi: gausybę senų nuotraukų, adresų, faktų.

Bendraujant su Klaudijumi iškilo amžinas klausimas dėl užsienio lietuvių knygų ir archyvų: ar tai gabenti į Lietuvą, ar saugoti vietoje. Klaudijus, matyt, antrųjų pusėje: pasiskundė, kad iš Lietuvos atvykę archyvistai susirinko svarbius dokumentus iš Brazilijos Lituanikos bibliotekos, netgi teisiškai reikšmingus, o tai, kas jiems atrodė nesvarbu, tiesiog paliko Lituanikos terasoje – ir viskas spėriai sunyko. Klaudijui viskas svarbu ir vos sužinojęs, kad kokiam senukui mirus vaikai nori mesti senas knygas, čia pat viską pasiima, mėgindamas atkurti bent žiupsnelį prarastos Lituanikos bibliotekos. Dėl to ir man turėjo ką parodyti.

Prie buvusių Jėzuitų namų San Paule

Prie buvusių Jėzuitų namų San Paule, kuriuose, kažkur prie kriauklės, Klaudijus Kupstas atrado Brazilijos lietuvių katalikų kartoteką. Tvorelėje dar išlikę Vyčio kryžiai

Tiesa, šią istoriją esu girdėjęs ir iš kitos pusės. Lietuvių archyvistai man pasakojo, esą jei tas archyvas būtų likęs Lituanikoje, ten per kelis metus būtų sunykęs. Visiems Lietuvos archyvistams, dirbantiems su diaspora, didžiausias siaubų siaubas – potvynis „Alkoje“ Putname. Jie persmelkti minties: „Jei kažko skubiai nedarysime, visi užsienio lietuvių archyvai per kokį dešimtmetį sunyks kaip užpilti „Alkos“ dokumentai“. Bet galimybės parvežti, saugoti į Lietuvą irgi ribotos.

Manau, galiausiai visi archyvai turėtų atsidurti elektroninėje erdvėje. Tada jie, kaip ir „Gabalėliai Lietuvos“, būtų prieinami iš bet kurios pasaulio vietos. Dažnai išgirstu skundų, neva skaitmenizuoti sunku ir brangu – bet iš tikro tai labai paprasta. Turite senų dokumentų? Darykite kaip mes. Tiesiog paimkite telefoną, verskite juos, fotografuokite kiekvieną puslapį ar nuotrauką ir, geriausiu atveju, kelkite į internetą, arba bent padarykite kopijas USB atmintinėse, kurias laikykite skirtingose vietose.

Istorinė tikriausiai neišlikusios Parque Das Nacoes lietuvių mokyklos nuotrauka - tarp tų, kurias skaitmenizavomės pas Klaudijų

Istorinė tikriausiai neišlikusios Parque Das Nacoes lietuvių mokyklos nuotrauka – tarp tų, kurias skaitmenizavomės pas Klaudijų

Taip skaitmenizuosite maždaug vieną puslapį/nuotrauką per sekundę. Taip, tai nebus taip kokybiška, kaip nuskanavus profesionaliu skaneriu, bet dokumento turinys bus išsaugotas, nors ir užkluptų potvynis ar gaisras, be to, prieinamas iš viso pasaulio. Tai verta padaryti ne tik su lietuvių organizacijų, bet ir su šeimų, asmeniniais archyvais: nesuskaičiuosiu kartų, kai lietuviškos kilmės ieškantys žmonės man sako „Tikrai turėjau nuotraukas, dokumentus, laiškus su datomis, vardais, bet kažkur dingo“. O juk tereikėjo skirti dieną ar savaitgalį perfotografavimui!

Atėjo laikas palikti Klaudijaus namus, nors tikiu, kad dar susitiksime.

Tokie žmonės, kaip Klaudijus – lietuvių rajono ateitis. Nebegrįš tie laikai kai Vila Zelinoje daugelyje namų skambėjo lietuvių kalba ir rajoną supo lietuvių mokyklos. Bet jeigu aną lietuvių masę pakeis bent keli labai aktyvūs, ne šiaip „vartojantys“ lietuvių kultūrą, o ir ją plėtojantys – gal steigiantys lietuvių restoranus, gal tautinių amatų mokyklas – tai rajonas liks lietuviškas. Nes, jei jie gerai dirbs, „vartotojų“ tam atsiras: štai tautinių juostų pynimo pamokos pas Klaudijų Kupstą pritraukė daugybę nelietuvių ar tų, kuriems lietuvis tik vienas protėvių. Domėtis lietuviška kilme ir kultūra paprasčiau, kai *tavo mieste* yra lietuviškas rajonas, paveldas, maistas, amatai…

Prie Lietuvių Sąjungos pastato su Vyčiu

Prie Lietuvių Sąjungos pastato su Vyčiu

San Paule tokių „pasikeitusių, bet išlikusių“ tautinių rajonų – ne vienas ir ne du. Vienas garsiausių – japonų Liberdade. Dabar ten vyrauja baltaodžiai ir juodaodžiai – kai kurie gal turi japoniško kraujo, kiti ne. Bet visa Brazilija žino, kad tai – japonų rajonas. Važiuoja į tenykščius japonų restoranus, azijietiškos kultūros prekių parduotuves (manga, anime ir kt.). Grynų japonų, kaip ir lietuvių Vila Zelinoje, vis mažiau, ir net pardavėjai ar padavėjai rajone – dažnai ne japonai. Bet pakanka, kad kažkas stovi už tų parduotuvių, restoranų, ar net kuria naujas, ir Liberdade – nepamainomas tiltas tarp Brazilijos ir Japonijos, platinantis japonų kultūrą jau ne tik tarp Brazilijos japonų.

Svarbu, kad Vila Zelina liktų tiltu tarp Lietuvos ir Brazilijos ir tai – tokių žmonių, kaip Klaudijus Kupstas, rankose.

Lietuviai, kurių garbei Brazilijoje pavadintos gatvės ir stovi paminklai

Turėdamas Brazilijoje daugiau laiko nei per ankstesnes viešnages bei automobilį, pagaliau galėjau aplankyti ir tas su Lietuva susijusias vietas, kurių istorijų nėra kieno paklausti ar kur niekas iš pašnekovų nežinojo, ką rasiu.

Pavyzdžiui, Brazilijos lietuvių garbei pavadintos gatvės ir už jų slypinčios tų lietuvių gyvenimo istorijos. Valdemaras Bla(ts)kauskas, pasaulio krepšinio čempionas su Brazilijos rinktine. Vincas Klimeika – kiek mums pasakojo, pirmasis miesto fotografas.

Krepšininko Valdemaro Blakausko gatvė

Krepšininko Valdemaro Bla(ts)kausko gatvė

Ir Analice Sakatauskas. Kai tikrinau prieš metus, vienintelė informacija internete buvo, kad tai pamaldi mergina, vargšus lankydavusi mergina, žuvusi 19 metų amžiaus dar 1953 m. Šiemet vėl patikrinau – „Facebook‘e“ atsirado portugališkas miestelėnų pokalbis apie A. Sakatauskas. Apie ją ten kalbama tarsi apie kokią Dievo tarnaitę ar palaimintąją; vienas žmogus net parašė, kad jai stovi koplyčia, nurodė kelią. Kadangi portugališkai gerai nešneku, paprašiau Klaudijaus Kupsto pagalbos – jis iš to žmogaus išsiklausė net kilometrą, kuriame esą stovi Analice Sakatauskas koplyčia. Bandysiu ieškoti, nufotografuoti: visada įdomu į dienos šviesą išvilkti nežinomas lietuvių pasaulio istorijas, kurios atsispindi dabarties pastatuose ir paminkluose.

Kitose Brazilijos vietose jau didžiausias klausimas buvo ne asmens istorija, bet kaip gi to asmens gatvė atsirado San Paule: pavyzdžiui, Vinco Kudirkos aikštė. Kiek mums pasakojo, čia buvo garbės konsulo Vinco Tubelio, gyvenančio netoliese, iniciatyva.

Vinco Kudirkos aikštėje

Vinco Kudirkos aikštėje

O istorija, kurią papasakojęs jau aš nustebinu Brazilijos lietuvius – kunigo Aleksandro Armino. Jam San Paulo priemiestyje Maua pastatyta statula, jo vardu pavadinta aikštė, koledžas – bet sutiktiems lietuviams, net konsulei Laurai Tupei, suteikusiai man daug informacijos apie lietuvišką paveldą San Paule, tai buvo naujiena. Kaip pasakojo Klaudijus Kupstas, pasirodo, lietuviai dar tarpukariu Arminą „išprašė“ iš Vila Zelinos, nutraukdami su juo ryšius. „Niekas nebeprisimena kodėl“ – sakė Kupstas – „telikusios kažkokios užuominos senuose dokumentuose“. Bet Arminas, nepamiršęs lietuvybės (rašė skausmingas lietuviškas eiles apie Braziliją), „tapo pranašu“ tarp brazilų, perstatė tris bažnyčias (mėgo architektūrą, samdė dekoravimui ir lietuvius), įsteigė koledžą.

Prie Aleksandro Armino paminklo

Prie Aleksandro Armino paminklo

Ir to „Gabalėliuose Lietuvos“ galėjo nebūti, jei ne… moksleivis Evaldas Radišauskas iš Vilkaviškio. Jis, „Gabalėlių Lietuvos“ skaitytojas, kažkur sužinojo šią istoriją, patikrino „Google Maps“ ir „Google Street View“, ir man pranešė tų vietų koordinates. Man beliko patikrinti vietoje, užeiti į bažnyčios vidų, padaryti nuotraukas. Internetu matosi ne viskas, bet matosi nemažai. Gal ir jūs žinote kokių istorijų apie kol kas „Gabalėliuose Lietuvos“ ( http://www.gabaleliailietuvos.lt ) neaprašytas lietuviškas vietas – jei taip, pasidalinkite su manimi ( augustinas.zemaitis@gmail.com ). „Gabalėlius Lietuvos“ rašau aš, bet kuriame visi: ir tie, kurie vietas prisimena, ir tie, kurie netikėtai randa informacijos apie jas. Interneto laikais atradimą padaryti gali bet kokio amžiaus ir profesijos žmogus iš bet kurio pasaulio taško…

Būna, kad vieta, apie kurią sužinai sunkiai, pasirodo esanti be galo lietuviška ir svarbi. O būna, kad apie vietą sužinoti paprasta – bet iš tikro ji lietuviška tik iš pirmo žvilgsnio. Taip yra su daugeliu Brazilijoje esančių Lietuvos (Lituania) gatvių. Vien įvedęs žodį „Lituania“ į internetinį žemėlapį gali rasti bent keliolika tokių gatvių, pasklidusių po visą Braziliją. Bet jei tame pat žemėlapyje pažiūri, kas aplink, supranti Lietuvos gatvių istoriją: tiesiog tuose rajonuose gatvės vadinamos visų iš eilės šalių vardais. XX a. Brazilija taip spėriai urbanizavosi, kad, tiesiog, trūko idėjų naujų gatvių pavadinimams. Visgi, į kelias tokias lietuvių gatves pamėginome nuvažiuoti – daugelis jų yra miestelių užkampiuose. Vienos net nepavyko privažiuoti išvis – būtų reikėję visureigio. Kita vertus, tai, kad į žemėlapius įrašyta Lietuva, smagu: daugiau kas sužino jos pavadinimą. Ypač tai turėjo būti aktualu laikais, kai Lietuva buvo okupuota, ir ne visas pasaulis ją apskritai laikė atskira šalimi.

Litvakų paveldas San Paule (2020 12 13)

Su Brazilija mane ir mano žmoną advokatę Aistę sieja ne tik savanoriška veikla – savo pačių lėšomis daromos ekspedicijos dokumentuojant šios šalies lietuvišką paveldą, tokios, kaip ši – bet ir darbas. Padedame iš Lietuvos kilusių brazilų palikuonims atsikurti Lietuvos pilietybę: Brazilijos ekonomikai atsiliekant, to poreikis auga. Taip pat ieškome jų šeimos istorijų Lietuvos archyvuose. Organizuojame turus po Lietuvą ieškant protėvių gyventų vietų – tarp užsakovų irgi turime brazilų.

Darbas ir savanorystė neretai persipina. Štai vienas mūsų klientų Salo Šmolecas, San Paule užaugęs Lietuvos kilmės žydas, mums padedant atsikūręs Lietuvos pilietybę, užsiminė, kad San Paule mums reiktų į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukti ir litvakų sinagogą, kurios vienas svarbiausių veikėjų buvo jo velionis tėvas.

Litvakų sinagoga San Paule

Litvakų sinagoga San Paule

Iš pradžių žiūrėjau kiek skeptiškai: iš patirties žinau, kad, nors ir kaip norėtume, jog būtų kitaip, daugelis „litvakų sinagogų“ Amerikos žemyne nelabai turi ar turėjo kokį ryšį su Lietuva. Į Ameriką emigravę Lietuvos žydai tiesiog įsiliedavo į platesnę tos šalies žydų bendruomenę: nelaikė savęs lietuviais, tik žydais. Sinagogas statė kartu su kitais ir tose sinagogose nėra Lietuvos gabalėlių, o jų kongregacijose – visokiausių kilmių žydai. Net jei kada ir vyravo litvakai, tai labai greitai pasikeitė.

Na, ir kiekvienam jo šeimos paveldas – svarbus, bet tikrai ne kiekvienos iš Lietuvos kilusios šeimos paveldas yra ir svarbus visos Lietuvos paveldas: labai retai kam nors paprašius įamžinti „Gabalėliuose Lietuvos“ jo šeimos istoriją suvokiu, kad ta istorija išties svarbi visai Lietuvai.

Bet San Paulo sinagogos, pavadintos ilgamečio Kauno rabino Ičako Elchonono vardu, „Facebook“ puslapis maloniai nustebino: ne viena istorija ten susijusi su Lietuva, litvakais, o pati sinagoga prisistato kaip „litviše“. Paprašėme Salo Šmoleco pagalbos – gal pavyktų rasti angliškai apie sinagogą galintį papasakoti žmogų. Toks buvo Henrique Suckeveris, kurio pavardėje dar išlikusi lietuviška galūnė „is“, maloniai pakvietęs pasėdėti per žydų pamaldas (beje, pirmąkart gyvenime buvau sinagogoje pamaldų metu).

Su Henrique Suckeveriu litvakų sinagogoje

Su Henrique Suckeveriu litvakų sinagogoje

„Dabar žmonių susirinko tik dešimt, minimumas. Šiaip mūsų sinagoga viena nedaugelio rajone, veikiančių kasdien. Per šventes ateina ir 70 žmonių, o mano jaunystėje nebuvo laisvų vietų. Bet dabar pandemija, o daugelis narių vyresni, tad transliuojame pamaldas internetu, o gyvai susirenkame tik sekmadieniais, kad bent kas sinagogoje vyktų“.

Jo žodžiai darsyk patvirtino, kad sinagoga tikrai verta „Gabalėlių Lietuvos“: ji ne tik įkurta kaip litvakų sinagoga, bet ir šiandien ją lanko litvakų palikuonys, jos rūsyje pilna litvakų sukurtų paveikslų. „Bom Retiro buvo žydų rajonas“ – pasakojo Suckeveris – „ir visi žydai čia kūrėsi pagal šalis, iš kurių kilę, taip steigė ir sinagogas“. Dabar Bom Retiro vyrauja… korėjiečiai. 1956 m. statyta litvakų sinagoga keistai atrodo tarp korėjiečių bažnyčios ir karaokės salono… Ir su aukštomis dygliuotomis tvoromis užbarikaduotu prieangiu: jei ne tai, kasdien ten nakvotų valkatos. Ir gal dar „užsuktų“ banditai: juk šalia „blogas“ centras. Iš sinagogos rūsio Suckeveris nervingai stebėjo, ar kolega tinkamai uždarys metalinius vartus.

Kaip ir Zizo ar Kupsto, įrašėme Suckeverio interviu. Čia jis papasakojo ne tik apie sinagogą, bet ir neįtikėtiną istoriją, kaip jo šeimą nuo nacių išgelbėjo… Hitlerio „Mein Kampf“. Adolfo Hitlerio knygą dar iki karo perskaitė jo senelis ir pasakė – „Emigruojam iš Europos, kitaip bus blogai“. Taip jie atsirado Brazilijoje.

Į sinagogą pakvietėme ir kitą litvakų kilmės brazilą – Karlosą Levinštainą (Carlos Levinstein), Lietuvos garbės konsulą. Galvojau, taip bus paprasčiau: juk sinagogą jis gerai žinos. Bet jam sinagoga buvo naujiena – tėvai jos nelankė, net nežinojo, kad tai litvakų sinagoga. Bet Lietuvai Levinštainas dirba, stengiasi pritraukti lietuvių investicijas į Braziliją, Lietuvoje lankosi kelis kartus per metus. „Gavau Lietuvos pilietybę ir jaučiu, kad dėl to turiu kažką nuveikti Lietuvai“ – sakė Levinštainas. Jis turi tris pilietybes: Brazilijos, Izraelio ir Lietuvos.

Pireš interviu sinagogos rūsyje

Pireš interviu sinagogos rūsyje

Tiesa, pripažįsta, kad absoliuti dauguma, deja, nemąsto, taip kaip jis, jo pažįstami žydai tiesiog atsikūrė dvigubą Lietuvos pilietybę, į kurią dabar turi teisę daugelio tarpukario emigrantų palikuonys, ir niekada net nenuvyko aplankyti Lietuvos. Vienas Levinštaino tikslų – suartinti lietuvių ir litvakų bendruomenes Brazilijoje.

Išties, Pietų Amerikoje tai lengviau, nei kur kitur, nes čia daugelis imigravo tarpukariu. Iš bendravimo tiek su lietuviais, tiek su litvakais žinau: tie, kurie emigravo pokariu, sunkiai sutaria dėl skirtingų Antrojo pasaulinio karo „kolektyvinių atminčių“: lietuviai prisimena, kaip lietuvius žudė sovietai, padedami žydų kolaborantų, o žydai pasakoja, kad žydus žudė naciai, padedami lietuvių kolaborantų. Na o tų litvakų, kurie emigravo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, palikuonys, išvis neretai nežino, iš kur tiksliai jų protėviai: juk sienos keitėsi, Lietuvą tada valdė Rusija, jokių Lietuvos pasų nebuvo, o žydų kultūra buvo panaši ir Vilniuje, ir Kijeve, ir Varšuvoje (visi jie kalbėjo jidiš, o lietuvių ar kitas vietinių tautų kalbas mokėjo labai retas). Būna, man sako, „mano protėviai iš Lietuvos“, o paaiškėja, kad iš Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, net Ukrainos…

Tuo tarpu tarpukario emigrantai – nesvarbu, kokios tautybės – turėjo nepriklausomos Lietuvos pilietybę, ėjo į Lietuvos mokyklas, dirbo Lietuvos įstaigose, gal net tarnavo Lietuvos kariuomenėje, jų kilmė aiški. Gal todėl Brazilijoje litvakai nėra taip atsiskyrę / atskirti nuo lietuvių, kaip daugelyje šalių – pvz. Brazilijos lietuvių sąjungos (trečioji iš „didžiųjų“ Brazilijos lietuvių organizacijų, istoriškai kairiųjų pažiūrų) pirmininkas yra žydas.

Suckeverio tėvų suolas San Paulo litvakų sinagogoje

Suckeverio tėvų suolas San Paulo litvakų sinagogoje

Tiesa, apskritai apie dvigubą pilietybę Brazilijoje – ir bendrai Pietų Amerikoje – kalbama kitaip, nei daugelyje lietuvių bendruomenių. Kone visi Pietų Amerikos lietuviai, su kuriais bendravau per pastaruosius ketverius metus ir kuriems bent kiek rūpi Lietuva, pasisako už dvigubos pilietybės gavimo griežtinimą: būtent, jų nuomone, ji turėtų būti galima tik tiems, kas, pavyzdžiui, moka lietuviškai, ar dalyvauja lietuvių bendruomenių veikloje, ar išlaiko egzaminą apie Lietuvą (nebūtinai lietuvių kalba), ar bent jau, pakeliauja po Lietuvą. Tokios sąlygos, jų nuomone, galėtų ir sustiprinti lietuvių bendruomenes, ir būti Lietuvai naudingesnės: pritraukti turistų, sudominti daugiau žmonių jos kultūra, nes, kai Brazilijoje nėra gerai, tikriausiai, ne vienas brazilas dėl dvigubos pilietybės pasistengtų labiau.

Iš tikrųjų, gali pasirodyti, kad ši tema aktualiausia būtent Pietų Amerikoje, kur paskutinė masinė imigracija vyko ~1930 m. ir lietuvių kilmės žmonių dešimtys ar šimtai tūkstančių, bet bent kiek rimčiau į tai žiūrinčių – šimtai ar tūkstančiai. Kita vertus, tai darosi aktualu ir visur kitur: dalis „trečiabangių“ vaikų, kurie pagal naujausius Seimo sprendimus turi teisę į dvigubą pilietybę, kaip pats esu susidūręs, tarkime, nemoka lietuviškai ir tėvai jų nieko nemoko apie Lietuvą, kalba su jais nelietuviškai. Tokios griežtesnės dvigubos pilietybės sąlygos – ar, tiksliau, teisės į dvigubą pilietybę siejimas ne tik su kilme ar gimimo vieta, bet ir su žiniomis apie Lietuvą, lietuviškomis veiklomis – gal paskatintų daugiau tėvų leisti vaikus į šeštadienines mokyklas ar dalyvauti kitoje veikloje, kad vaikai galėtų išlaikyti Lietuvos pilietybę. Kartu, galbūt, dviguba pilietybė nebūtų tokia kontroversiška Lietuvoje, jos įteisinimui nereikėtų konstitucijos pataisų, kurių Lietuvoje priimti praktiškai neįmanoma. Ir, tuo pačiu, visi tie, kurie jaučia tikrą ryšį su Lietuva, o ne tiesiog nori pilietybės ekonominiais ar keliavimo po Europą patogumo sumetimais, galėtų turėti dvigubą pilietybę.

Ar bent tokia daugybės Brazilijos lietuvių nuomonė. Ką supratau per visas „Gabalėlių Lietuvos“ ir „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas, pasaulio lietuviai – be galo įvairūs. JAV, Pietų Amerikos ir Europos; pirmos, antros ir trečios bangos; tremtiniai ir emigrantai; religingi, tautininkai ir kairieji – tai tik keletas iš daugybės kategorijų, už kiekvienos kurių slypi ištisi kultūriniai pasauliniai. Bendraudamas, kartais atrodo, tarsi pažįsti skirtingas „šalis“ ar „tautas“ iš kurių vos keletas plačiai žinomos visiems lietuviams.

Brazilijoje dar liko ką nuveikti, bet „Gabalėlių Lietuvos“ projektas artėja į pabaigą: tuoj jame bus aprašytos, nufotografuotos beveik visos kriterijus atitinkančios lietuviškos vietos pasaulyje. Liko dar du plačiai neištyrinėti regionai: Vakarinė JAV dalis ir Vakarų Europa. Jei Dievas duos, kitais metais… Bet šiais laikais negali svajoti, tik planuoti. Ir žiūrėti, kur nublokš likimas: metų pradžioje nebūčiau patikėjęs, kad štai, metų gale vėl būsiu Brazilijoje.

***

Intenete randasi klausimų lietuviškose grupėse „Kaip dabar Brazilijoje?“. Atsakau. Kiek pastebėjau, po to, kai atrandu kažkokią „gerą vietą“ ir ten nuvykstu, klausimai iš kitų lietuvių ateina maždaug po mėnesio – tiek laiko užtrunka, kol pasklinda žinia. Tas pats buvo su Egiptu – nuskridau rugsėjį, o klausimai pasipylė spalį, rugsėjį net diskusijose apie tai, kur galima nuvykti lietuviui, Egiptas nebūdavo minimas…

Po pagrindinio darbo su lietuvių paveldu, įrašau savo pasakojimą laidai “Pasaulio Lietuva” per LRT. Svarbu ne tik, ką darai, bet ir tai, ką apie rezultatus sužino kiti – kas būtų iš tų tyrimų, jei jų niekas neskaitytų, o lietuviškas paveldas tyliai grimztų užmarštin…


Ekvadoras ir Kalėdos (2020 12 16-26)


COVID testas Brazilijoje ir skrydis į Ekvadorą per Panamą (2020 12 16)

Artėja skrydis į Ekvadorą. Priešingai nei Brazilija, Ekvadoras reikalauja iš atvykėlių pasidaryti koronaviruso (PCR) testą. Pagal IATA puslapį – testas turi būti darytas prieš 10 dienų, pasak mūsų kliento iš Ekvadoro, labai apsidžiaugusio, kad ketiname aplankyti jo šalį – turi būti darytas prieš 5 dienas.

Abu skaičiai (ypač 10 dienų) mažai logiški. Na, jei testas darytas prieš dešimt dienų ir nesirgai prieš dešimt dienų tai beveik nieko nesako apie tai, sergi ar nesergi dabar… Ir net jei sirgai prieš 10 dienų, didžiausia tikimybė būtų, kad dabar jau pasveikęs, nes liga daugeliui trunka apie dvi savaites, o užkrečiamas periodas dar trumpiau…

Bet logikos ieškoti nereikia – jei nori keliauti, turi įgyvendinti įstatymus.

Nedidelis tyrimas ir pasiklausinėjimas apie testus Brazilijoje parodo, kad variantai yra du:
-Testas už ~30 eurų, bet neminima, kiek teks laukti rezultato.
-Testas už ~60 eurų, bet rezultatas garantuojamas per 48 valandas.

Bet paskui sužinome ir dar vieną variantą – testas San Paulo oro uoste, ~65 eurai, rezultatas garantuojamas per 4 valandas. Pasirenkame daryti jį. Kuo vėliau – tuo geriau, nes gal dar kokį skrydį atšauks, atidės ir išvis to testo nereikės (arba patys atšauksime, tarkime, Ekvadorui įvedus kokį karantiną). O, svarbiausia, skrendame per Panamą, ten turėsime 8 valandas ir būtų įdomu nuvažiuoti į miesto centrą. Tačiau Panama jau reikalauja prieš 48 val. ar vėliau padaryto PCR testo. Taigi, tik testo oro uoste variantas ir tinka.

Perskaitom, kad testai yra oro uosto 3 terminale. Automobilį turime grąžinti iki 22 val., bet jau 15 val. esame oro uoste. Terminale stovi tokia „palapinė“, prie jos dvi eilės. Viena darbuotoja kalba angliškai – jei skrydis, kaip mūsų, 2 val. nakties, siūlo atvykti testo ~17 val.

Turėjau mintį daryti testą iš karto, kol dar turime automobilį su savimi: o kas jei testas teigiamas (besimptomis atvejis, kokių gera pusė)? Turėdami automobilį galėtume greitai rezervuotis kokį butą su kodine spyna bekontaktiniam įėjimui ir ten važiuoti izoliuotis, autonuomą prasitesę telefonu ar internetu. O be automobilio neaišku kas būtų (viešu transportu juk neturėtum važinėti, naujo automobilio nuoma – irgi kontaktas). Na, kai klausėm brazilės klientės, kas būna, jei teigiamas COVID, ar policija prižiūri saviizoliaciją – ji, atrodo, tik nusijuokė. Brazilijoje, matyt, policija turi rimtesnių dalykų ir pavojų: vos įsijungi televiziją ir jau bankų apiplėšimai, įkaitų paėmimai ir nužudymai. Bet, aišku, iš principo neketinčiau pažeidinėti taisyklių: jų laikausi visur ir visus metus ir stengiuosi įkvėpti kitus, kad ir nieko nepažeidinėjant bei perdėm nerizikuojant 2020 m. įmanoma dirbti, keliauti, džiaugtis gyvenimu.

Visgi, prie oro uosto parkingas brangus – net 4 eurai už valandą (ir jo reikėtų daug, nes eilės prie testų ilgos), o teigiamo COVID testo tikimybė, viską įvertinus, maža – tad, palyginę kaštus su rizika, pavalgę, atsigėrę gretimam rajone, ~17 val. grąžiname automobilį ir tik tada einame testuotis.

Pirma eilė – iki apmokėjimo ~15 min. Panašiai užtrunka, kol suveda į sistemą: „Neturite Brazilijoje adreso?“ „Ne, šiandien išskrendu“, „Neturite Brazilijoje telefono?“ ir pan. Aistę aptarnavusi moteris supratingesnė, Aistė jos anketoje bent jau „Lithuania“ pilietė, o aš – „Lietvuos“ pilietis (su klaida nurašė nuo paso „Lietuvos Respublikos“).

Eilėje prie testo

Eilėje prie testo

Nurodo laukti antroj eilėj. Pakviečia vidun: palapinė suskirstyta į kambarėlius. Nusiimu kaukę. Ilgai makaluoja šnervėse – šitas testas nemalonesnis už tą, kur darė prieš Egiptą, išspaudžia visą ašarų upę. Su gerkle tiesa paprasčiau – net nesužiaugčioju.

Iš karto po testo, ašarotom akim

Išėjęs iš ‘palapinės’ po testo, ašarotom akim

Nusiplaunu akis. 4 val. dirbame oro uoste prie vietos įjungti kompiuterį, įrašau kelis video LRT.

Laikas eiti COVID testo rezultato. Neramu, bet švelniai. Stojame į antrą eilę, kur, matome, darbuotojas dalina blankus su testo rezultatais. Sakome vardus, pavardes. Mūsų blanko iš krūvos nepaduoda – kažkur išeina. Na, bet juk, jei būtų teigiamas, toks ramus nebūtų… Atneša gražius balnkus, kur portugalų ir anglų k. pasakyta, kad COVID neturime. Paprašome antros kopijos – o kas, jei Panama pirmąją paims.

Neigiamas!

Neigiamas!

Einame registruotis į skrydį. Patikrina COVID testą, ilgai suvedinėja į automatinę TIMATIC anketą visas mūsų gyvenimo aplinkybes: „Kiek laiko buvote Brazilijoje?“, „Kur gyvenate?“, „Kada skrydis iš Brazilijos po to, kai grįšite iš Ekvadoro?“ ir t.t. Tik užpildžius tokią anketą sistema parodo, įleis (tikėtina) į Ekvadorą ar neįleis – juk tokia tvarka nuolat keičiasi. O aviakompanijai tai svarbu, nes jei atveš į Ekvadorą žmogų, kuris pagal įstatymus negali ten atskristi, tai turės išvežti atgal savo lėšomis.

Registracijos pareigūnas duoda atspausdintus įlaipinimo talonus. Viskas gerai.

Kažkodėl COPA Airlines turi net tris skrydžius San Paulas – Panama greitai vienas po kito, bet mūsiškis užpildytas tik apie 40% Griežtai laipina pagal eiles: „Dabar eikite nuo 28 iki 32“ ir pan. Turbūt pasietisina: lėktuve grūsčių mažiau. Šalia mūsų niekas nesėdi.

Maistas lėktuve paduodamas maišelyje, tikriausiai, kad mažiau liestųsi rankų

Maistas lėktuve paduodamas maišelyje, tikriausiai, kad mažiau liestųsi rankų

Stabtelėjimas Panamoje, arba 22-oji šalis 2020 m. (2020 12 16)

Išeiname į ne pagal šalį didelį oro uostą (Panama dažnas tarpinis oro uostas Amerikų skrydžiuose) ir judame į „atvykimus“. Priešais pasieniečius naujas postas, prie kurio pakviečia tarsi daktarė apsirengusi moteris. „Jūsų COVID testas?“. Parodome. Pamatuoja temperatūrą. Praleidžia.

Pasienyje matome dvi eiles: „Panamiečiai“ ir „Panamos gyventojai“. Kur čia eiti? Pareigūnas parodo trečią: „Užsieniečiai“. Pasirodo, yra trys eilės – nepamatėme, nes toje trečioje nieko be mūsų nėra…

Nekeista – Panamoje COVID smarkiai šovė į viršų, jau artėja prie lietuviškų skaičių ir nežinia, ką sugalvos, ką uždarys valdžia. Tiesą pasakius, apie tokią nedidelę šalį, kaip Panama, sunku rasti net informacijos, kas dabar uždaryta: el. paštu išvakarėse susisiekiau su Panamos kanalo muziejumi – tas neveikia, nors savo tinklapyje nieko apie tai nerašo. Ar veikia kitos lankytinos vietos, restoranai? Na, pamatysime, mes gi tik dienai, rasime ką veikti ir jei niekas neveiks…

Pasienietė paprašo skiepų paso su geltonojo drugio skiepu. Pasirodo reikia atvykstant į Panamą iš Brazilijos. Kaip gerai, kad šių metų pradžioj tą pasą susitvarkėm. Pirmą kartą pririekia.

Tarptautinio skiepų paso puslapis apie geltonojo drugio skiepus

Tarptautinio skiepų paso puslapis apie geltonojo drugio skiepus

Praleidžia. Gal 10-15 min po nusileidimo (+ rankų plovimas) jau klausiu pareigūno, kur autobusas iki metro stotelės, paie kurį skaičiau. Nevažiuoja. Kur dar siekia oro uosto wifi iškviečiame Uber – pirmasis vairuotojas atsisako nes kelią užblokavo protestai, antrasis atvažiuoja.

Panama nustebina. Dangoraižiai palei vandenyną primena Majamį. Ir nors iš to, ką skaičiau, Panamos Senamiestis, rodos, turėjo priminti San Paulo centrą („Pusiau prabangi vieta, pusiau lūšnynas, ir saugokite daiktus“), man jis daug labiau priminė Europos Senamiestį: daugelis namų išlaižyta, tik keli apleisti, bet vyksta daug remontų. Nemačiau nė vieno valkatos. Atrodo, informacija pasenusi, arba tiesiog ir pabuvęs tris savaites Brazilijoje į viską žiūri kitaip: na, apsidairęs matau šiukšlė ten, šiukšlė ten, bet žiūrint bendrą vaizdą Panama atrodo tobulai švari. Be to, labai orientuota į turistus – prie lankytinų vietų – angliški istorijos aprašai.

Panamos pakrantė

Panamos pakrantė

Vienas minusas – brangu. Na, Panama gana turtinga šalis – ne kaip Vakarų Europa, bet panašiai, kaip Latvija. Pinigas ten JAV doleris, todėl ji stipri ir tai dar brangina užsieniečiui situaciją. Pamenu, Aistė kažkada siūlė vietoje Brazilijos skristi į Panamą – bet greitai persigalvojo pamačiusi AirBnB kainas. Na ir išties – nebūtų čia kas veikti tiek, kiek Brazilijoje. Bet dienos vizitas pažadino norą kada aplankyti Panamą išsamiau, tikriausiai derinant su kitomis Centrinės Amerikos šalimis.

Panamos senamiestyje, kur dalis pastatų sugriuvę, dalis išlaižyti ir tarpinių variantų nėra

Panamos senamiestyje, kur dalis pastatų sugriuvę, dalis išlaižyti ir tarpinių variantų nėra

Iš pažiūros viskas veikia, nors ir kitaip (tiesa girdėjome, kad nuo ryt užsidarinės – tad gal esame paskutinė diena prieš „periodinę apokalipsę“). Ateiname į bažnyčią – prižiūrėtoja matuoja tempeatūrą, nurodo dezinfektuoti rankas, pasirašyti vardus ir pavardes į lankytojų knygą (nežinau, kokia nauda iš vardų be adresų ar telefonų). Prie McDonald‘s eilė net gatvėje – į vidų įleidžia labai mažą skaičių žmonių (turbūt oficiali riba). Nestovime. Einame į kitą restoraną vietinių arepų – ten lauke stovi pareigūnas, matuoja temperatūrą, nurodo paspaudus pedalą koja (o ne ranka myggtuką, kaip bandėme mes) dezinfekuoti rankas.

Eilė gatvėje prie Panamos McDonald's

Eilė gatvėje prie Panamos McDonald’s

Ekvadore laukia privaloma izoliacija??? (2020 12 16)

Atgal į oro uostą ir į skrydį. Prieš lipdami į Uber, pasikeičiame kaukę iš paprastos į KN95 respiratorių – tai nuolatinė mūsų elgesio tvarka: kur galimos ilgalaikės grūstys arba ilgalaikiai kontaktai su konkrečiais žmonėmis, naudojame KN95 (ir atitikmenis), o kur aplinka ne toikia ankšta – medžiagines ar chirurgines kaukes. Naudotume respiratorius ir daugiau, bet, deja, jie brangūs (Brazilijoje vienintelėje vietoje, kur radome, kažkokioje vietinių pažįstamų rekomenduotoje parduotuvėje medikams, kainuoja 2 eurus už kaukę net ir perkant dėžėm). Kažkiek atsivežėme iš Lietuvos (kainavusių po 50 eurocentų), bet jie tarsi vaikiški, labai plėšia ausis – jau po kokios valandos smarkiai skauda.

Prisimenu, kaip Korėjoje, kur kaukės plačiai prieinamos ir nebrangios, KF94 (vietinį KN95 atitikmenį) nešiojome kasdien – nors ten pavojus buvo mažiausias per metus. Kita vertus, gal tai susiję – kai visi korėjiečiai nuolat tvarkingai keičia KF94 kaukes, gal tai viena priežasčių, kodėl liga ten neišvešėjo? Kol kaukės Korėjoje buvo brangesnės, dalį jų kainos piliečiams kompensuodavo valdžia (parodęs pasą, ribotą kiekį galėdavai nusipirkti pigiau) – gal tai irgi logiškas kelias, nes 2 eurai kiekvieną dieną (o keičiant pagal rekomendacijas ir dažniau) yra tikrai didelė suma daugeliui žmonių, juk tai ~60 eurų per mėnesį ir ~240 eurų keturių asmenų šeimai.

Panamos oro uostas pilnas, skrydis Panama-Kitas irgi artipilnis – šalia mūsų jau sėdi žmogus. Lėktuve skaitau elektroninę knygą apie Ekvadorą, planuoju kelionės grafiką ir maršrutą – jei kažkada ruošdavausi kelionėms ilgai ir iš anksto, dabar tai nelogiška: kad planuoji kelionę, iki pat paskutinio neaišku, ar ji įvyks, ar niekas nepasikeis. Tad grįžo mano „ankstyvo keliavimo laikai“, kada kelionei pasiruošdavau per vieną bemiegę naktį ar jau lėktuve.

Skrydyje į Ekvadorą

Skrydyje į Ekvadorą

Artėjant nusileidimui išdalina anketas. Nusigąstu. Viena anketa – sveikatos deklaracija. Kita anketa – tik ispaniška – įsipareigojimas izoliuotis 14 dienų. Kas čia dabar? Negi pasikeitė tvarka? Na, velnias, skrydžio išvakarėse nežiūrėjau, reiks įtraukti į „Ką padaryti prieš kelionę“ lentelę ir “Prieš skyrdį patikrinti COVID tvarką dar sykį”… Iš lėktuvo, aišku, internetu patikrinti negaliu. Negi pirmąkart papulsim į izoliaciją? Mintys perbėga alternatyvas: gal iš Ekvadoro skristi į gretimą Kolumbiją (kur, kaip ir Brazilijoj, jokių ribojimų atvykimui), ar pasiankstinti bilietus atgal į Braziliją? Na, turbūt normalių pasiūlymų skrydžiams jau nebus, per vėlu, o dar šventės, dėl ko keisti bilietus net ir COVID laikais leidžia tik su priemoka.

Ekvadoro anketos

Ekvadoro anketos

Paskui smegenų kampeliu prisimenu, kad, lyg, kai tikrinau, Ekvadoro tvarka buvo „testas *ARBA* izoliacija“. Sakau Aistei įsipareigojimo nepasirašyti – bandysim duoti testo rezultatus.

Nusileidžiame. Kaip ir Brazilijoje ir Panamoje mėgina išlaipinti pagal eiles, bet jei ten būdavo tvarka, tai Ekvadore pusė keleivių atsistoja vos lėktuvui atvažiavus prie vartų.

Kito oro uostas. Mėginant eiti prie pasų kontrolės, nukreipia į papildomą kambarį. Čia visus susodina karantino pareigūnai ir renka įsipareigojimus izoliuotis. Paduodame testą. Uždeda štampą. Suveikia. Tik, atrodo, testą paduodame mes vieninteliai – beveik visi likę keleiviai, matyt, ekvadoriečiai emigrantai, per Panamą iš turtingesnių šalių grįžtantys Kalėdoms. Ir testui jie taupo – sako esą izoliuosis. Netikiu, kad Kalėdų niekur nešvęs, juk iki jų tik 8 dienos…

Bendrakeleivis vežė Kalėdoms tokią statulėlę

Bendrakeleivis vežė Kalėdoms tokią statulėlę

Pamiršome pasirašyti ir sveikatos deklaracijas, bet į jas net nežiūri, surenka ir tiek. Pasieniečiai pažiūri tik pasą ir eik. Pavyko. 23-oji šalis šiais metais, 115-oji gyvenime…

Aukštis, vėsa ir Andų kalnai (2020 12 16-18)

Išsinuomojame pigiausią automobilį ir važiuojame į Kitą. Gal ne taip, kaip Panama, bet Ekvadoras nustebina – modernios gatvės, daugiajuostės magistralės, vakarienė prekybos centre, kokių net Brazilijoje nėra. „Neturtingasis pasaulis“ (gal išskyrus Afriką) septynmyliais žingsniais vejasi turtingąjį ir visokios knygos, pasakojančios apie skurdžius kraštus greit pasensta. Akimirką pagalvoju, gal be reikalo čia pasilikome tik 10 dienų, gal čia būtų gerai praleisti ilgesnį laiką.

Kitas 2800 m aukštyje, bet atrodo lyg žemumoje – aplinkui dar aukštesni kalnai, į vieną kurių lynų keltuvas užkelia iki 4100 m su nuostabiais vaizdais žemyn (deja, kiek lyja ir tenka įsigyti megztinius: juk skrisdami į Pietų Ameriką ruošėmės Brazilijai, ten tokio oro nėra). Aistei ptimą naktį kiek skauda galvą, aš į aukštį ne taip reaguoju, nors einant aukštyn uždūstu greičiau ir aišku, kodėl Ekvadoro futbolo rinktinė, sako, dažniau nei kitos to paties lygio komandos laimi namų varžybas.

Keltuvu ant kalno. Po 11 metų pertraukos vėl atsigeriu Inka Kolos - Peru populiaraus gėrimo. Ekvadoras antra šalis, kur jį radau

Keltuvu ant kalno. Po 11 metų pertraukos vėl atsigeriu Inka Kolos – Peru populiaraus gėrimo. Ekvadoras antra šalis, kur jį radau

Ekvadoro požiūris į Pandemiją – vienas rimčiausių pasaulyje, kokius mačiau (2020 12 16-18)

Ekvadore jau eilinį kartą Pietų Amerikoje nustembu, kaip rimtai žiūrima į atsargumą dėl pandemijos. Čia viskas dar rimčiau nei Brazilijoje ar Panamoje. Vien per pirmas kelias dienas ko tik neprisižiūriu! Prie kiekvieno įėjimo į prekybos centrą ar pavienį supermarketą apsauginis tikrina temperatūrą, nupurškia rankas dezinfekciniu skysčiu. Prie didesnių parduotuvių jau pačiame prekybos centre tą patį darsyk padaro jų apsauginis (gana logiška: juk, turbūt, rinkdamasis liesi prekes, tai čia jei ateini nešvariom „užkrėstom“ rankom, jas priverstinai dezinfekuoja, kad liestum švariom). Prie įėjimo į Kito lynų keltuvą, be temperatūrų tikrinimo, net lauke pastatytos ištisos naujos kriauklės, kur rankas liepia plauti. Viename prekybos centre dezinfekciniu skysčiu apsauginis nupurškė net rūbus… Beveik visur pardavėjai paėmę pingus nupurškia juos dezinfekciniu skysčiu (kartą tokius šlapius padavė kaip gražą!), dezinfekciniu skysčiu nupurškė ir viešbučio raktus prieš paduodami mums. O lynų keltuvo kabiną, į kurią lipome, ne šiaip sau truputį papurškė, kaip Brazilijoje, o ilgai purškė.

Naujai įrengta kriauklė pakeliui į keltuvą

Naujai įrengta kriauklė pakeliui į keltuvą

Ir privalomos dezinfekcijos, kaukės – ne išimtis, o taisyklė, ir nelabai kas eina be jų. Ir štai naktį šalikelėje gali pamatyti einantį kokį žmogelį su KN95 kauke – bet be atšvaitų…

Na ir visokie menkniekiai – pvz. pro restoranus vaikštinėjantis klounas. Aišku, atkreipia dėmesį, kas čia dabar? O jis vienoje rankoje laiko „nešiokite kaukę“, kitoje „dezinfekuokite rankas“. Ir KN95 respiratorių daugiau, nei Brazilijoje, būna žmonių, kurie nešioja dvi kaukes vieną ant kitos (na, prie 2800 m ar 4100 m aukščio iš pirmo žvilgsnio nėra lengva, kai ir taip oro švelniai trūksta, bet pripranti stebėtinai greitai).

Lotynų Amerikoje pamatai ir šitaip superbesisaugančių žmonių, ypač lėktuvuose

Lotynų Amerikoje pamatai ir šitaip superbesisaugančių žmonių, ypač lėktuvuose

Iš visų šalių, kurias šiemet lankiau, Ekvadore savisauga/higiena sustiprinta labiausiai – net labiau nei Korėjoje, kur dezinfekcijos buvi pavienėse vietose ir dažniausiai neprivalomos.

Aišku, negaliu sakyti, kad Ekvadore labiausiai saugomasi apskritai. Nes kova su koronavirusu turi keturias plotmes:
*savisaugos (kaukės, dezinfekcija).
*kontaktų paieškos ir izoliavimo.
*sienų uždarymo.
*karantino (visuotinių uždarymų).

Gatvėse parduodamos kaukės. KN95. Brazilijoje jas gali rasti tik už brangiai parduotuvėse chirugrams, o Ekvadore - visur kur nori.

Gatvėse parduodamos kaukės. KN95 respiratoriai.

Iš esmės Ekvadoras visą kovą stato ant savisaugos ir kažkiek sienų uždarymo (jos atviros, bet iš atvykėlių reikalaujama testų). Kita vertus, tai ir gerai – savisauga gali tęstis be galo ir negriauna ekonomikos, kaip uždarymai. Uždarymai vis tiek turi baigtis, o kaukės ar dezinfekcijos – nebūtinai (arba gali tęstis ne vienerius metus). Kontaktų paieška irgi gali tęstis be galo, bet, kaip parodė situacija, neturtingoms šalims ji neprieinama, ir net Europa (dėl kitų priežasčių – perdėto privatumo akcentavimo) nesugebėjo daryti kontaktų paieškos, tad ir gerai, kad Ekvadoras neprasideda ir nešvaisto tam svarbių resursų.

Plaunama Kito bažnyčia. Aišku, antikoronavirusinių priemonių yra ir daugiau - pvz. ant žemės nubrėžti keliai, kaip žmonės tuėtų eiti, kad įeinančių ir išeinančių srautai nesusidurtų veidas į veidą

Plaunama Kito bažnyčia. Aišku, antikoronavirusinių priemonių yra ir daugiau – pvz. ant žemės nubrėžti keliai, kaip žmonės tuėtų eiti, kad įeinančių ir išeinančių srautai nesusidurtų veidas į veidą

Kaip Ekvadorui tai pavyko? Manau, svarbi ir istorija. Tik labai neseniai Ekvadore virusas susilpnėjo tiek, kad miršta mažiau žmonių, nei šiuo metu pernai. Daugybę mėnesių kasdien mirdavo dvigubai daugiau, o per piką balandį – net 7 kartus daugiau. Iš esmės Ekvadoras „persirgo“ masiškai ir žmonės matė situaciją, daug kas turi mirusių pažįstamų.

Deja, taip yra – pavojų suvokiame, kai patys pamatome. Na taip, koronavirusas ne vėžys, bet jei galima vengti – kodėl nevengti? Jei pakanka kaukės ar dezinfekcijos, kad sumažintum tikimybę? Deja, kai priemonės pernelyg griežtos, kaip Lietuvoje kovą-balandį „lygioje vietoje“ įvestas karantinas, ar ir dabartinis karantinas, išeina atvirkščias efektas.

Išeina, kad didžioji dalis žalos, su kuria susiduria eiliniai žmonės, ateina ne iš ligos, o iš priemonių kovai su ja – ir tada vis daugiau žmonių labiau nusiteikia ne prieš ligą, o prieš tas priemones, ir net nebemąsto, kurios jų pagrįstos, kurios ne (visas mintyse sumeta į vieną „karantino“ krūvą). Ir savo energiją skiria kovai su tomis priemonėmis (pvz. agituoti prieš skiepus, vakcinas, o ne už tai; „kieta“ jiems ne kasdien nešioti kaukę, o sugebėti prasprūsti be jos, kur privaloma, ir pan.). Išeina kaip koks sovietmetis: buvo „geras ženklas“ kažką kombinuoti ar „spekuliuoti“, nes negi visų nesąmoningų, nepagrįstų okupacinės valdžios normų, laikančių žmones skurde, laikysies.

Nusifotografavau žinių ekraną kai pranešė apie pradėtą vakcinaciją. Kai kam atrodo 'dabar jau viskas baigsis'. Nemanau, bent jau negreitai: daug tokių 'dabar jau viskas baigsis' jau buvo.

Nusifotografavau prisiminimui žinių ekraną kai pranešė apie pradėtą vakcinaciją. Kai kam atrodo ‘dabar jau viskas baigsis’. Nemanau, bent jau negreitai: daug tokių ‘dabar jau viskas baigsis’ jau buvo.

Ekvadoras nustebina ne tik gamta, bet ir tvarka (2020 12 18-20)

Ekvadoras nustebina: tai skurdesnė už Braziliją šalis, skurdesnė už Egiptą, bet kiek daug gražaus, sutvarkyto ten yra. Modernūs prekybos centrai Kite. Puikūs daugiajuosčiai keliai.

Aišku, šalis įdomi visų pirma ne jais, Važiuojame prie Kilotoa ežero krateryje. Galvojame, ar mūsų pigiausio 1.0 litro varikliu automobilio pakaks kylant į 4 km ir aukštesnius Ekvadoro kalnus – kartais reikia įsibėgėti, bet užtenka.

Prie Kilotoa ežero su Ekvadore įsigytais megztiniais - vieninteliu šiltesniu rūbu

Prie Kilotoa ežero su Ekvadore įsigytais megztiniais – vieninteliu šiltesniu rūbu

Eilės liūdnų šunų nuolat nulydi akimis automobilį – vos ne kas kilometrą tame kelyje. Tarsi iš kokio siaubo filmo pranešdami, kad ten, kur važiuoji, nieko gero nelauk. Bet viskas gerai.

Palei kraterį savotiškas kurortas, gražus pasivaikščiojimo takas. Aistė nori pavalgyti, aš sakau „Einam, pirma pasivaikštom“. Ir labai gerai – paskui šniojo liūtis. Tiesa, valgyti randame ne iš karto: dalis restoranų atrakinti, bet darbuotojai kažin kur išėję. Prekės sudėtos ant prekystalių, niekas nesaugo. Turistų tiek mažai, kad nebijo…

Restoranas-parduotuvė dešinėje atrakinti, bet viduje nė gyvos dvasios. Palaukiame, nesulaukiame.

Restoranas-parduotuvė dešinėje atrakinti, bet viduje nė gyvos dvasios. Palaukiame, nesulaukiame.

Gretimame indėnų kaime pasigėrime ten sukurta menine tradicija – ypatingais paveikslais, naiviai vaizduojančiais vietinį gyvenimą ir užsienio aktualijas (pvz. net rugsėjo 11!).

Ekvadore jaučiuosi kaip kokioje turtingesnėje šalyje. Ir kainos didesnės, nei Brazilijoe – juk Ekvadoras vienašališkai įsivedė JAV dolerius.

Indėnų paveikslai

Indėnų paveikslai, tarp jų Rugsėjo 11 d. teroro aktui – įdomu, kaip jie netrukus nupieš koronavirusą?

Tik pakelėse kepamos ir pardavinėjamos jūrų kiaulytės grąžina į realybę. Andai. Indėnų žemės.

Tikras Andų indėnų "nacionalinis patiekalas" - jūrų kiaulytės

Tikras Andų indėnų “nacionalinis patiekalas” – jūrų kiaulytės

Dieną pravažiuojame Ingapirką – didžiausius Ekvadore inkų griuvėsius. Čia jau vedamos ir ekskursijos grupėms – tiesa, tik ispaniškos.

Ingapirkoje

Ingapirkoje

Vakare laukia neįtikėtinai gražus ir modernus Kvenkos miestas. Atrodo, norėtųsi pasilikti ilgiau. Kitu metu. Gausybė butų mėnesiui nuomai, populiaru atvykti gyventi „skaitmeniniams klajokliams“, kaip mes. Taip pat besimokantiems ispaniškai. Daugiausiai amerikiečiams. Tad daug įvairių virtuvių restoranų, barų ir, aišku, nuostabūs vaizdai į miestą nuo aplinkinių kalnų.

Vakarienė Kvenkoje, restoranams užleistame buvusios kunigų seminarijos kieme prie miesto katedros

Vakarienė Kvenkoje, restoranams užleistame buvusios kunigų seminarijos kieme prie miesto katedros

Lietuvoje karantinas vis griežtinamas. Draudžiama „be priežasties“ važiuoti į kitą savivaldybę. Betono blokais užvertė įvažiavimus, kažkas atblokavo įvažiavimą į Kauną, kažkas įskundė, socialinė žiniasklaida – karo laukas tarp radikalių „karantinistų“ ir „sąmokslo teoretikų“. Savo įtikėtas “tiesas” jie gina piktai tarsi kokie radikalūs katalikai su protestantais per Trisdešimties metų katą (1618-1648), ar NSDAP su komunistiniu “Rotfrontu” Veimaro Vokietijoje: niekindami bet kokius mokslinius įrodymus, kurie nesutampa su jų įtikėjimais. Belieka džiaugtis, kad bent ginklai nežvanga, nes neapykantos nemažai.

Kaip rugsėjį-spalį baisėjomės nepriklausomai keliaudami po Egiptą visais policijos ir armijos postais, kurių ten pristeigė diktatūra! O dabar ir Lietuva, ir gera pusė Europos Sąjungos visuomenės kontrolės mastais artėja prie Egipto…

Džiaugiuosi, kad aš ne Europoje.

Kvenkos kalėdinė panorama

Kvenkos kalėdinė panorama

Kuris laikas skauda dantenas, o dabar iškiilo ir pūlinys. Eiti pas dantistą šiais laikais rizikinga. Parašau savo dantistei į Lietuvą el. laišką: pasiskaitęs galimas diagnozes ir kas aktualu aprašau simptomus, nufotografuoju burną. Gaunu patarimus. Turbūt būtų ne kitaip, net jei ir būčiau Lietuvoje.

Į Ekvadoro pakrantę – ir darbo reikalais (2020 12 20)

Per kalnus verčiamės į Gvajakilį. Net stabdžiai ima cypti – leidžiamės vienu ypu iš 4 km aukščio. Aistė įpratusi važiuoti nuo kalno „laisvu bėgiu“ – aišku, tai ne Andams. Reikia stabdyti varikliu.

Modernaus Ekvadoro įspūdis, susidarytas aplink Kitą, pamažu nyksta – čia keliai, kaip legendinė Transamerikos magistralė „nuo JAV iki Argentinos“, nutiesti seniai ir nebūtinai remontuoti, duobėti. Ilgai tenka vilktis paskui vos į kalną užriedančius sunkvežimius. Tokiuose debesyse, kad vos tų sunkvežimų galą matai priešais savo priekinį stiklą.

Transamerikos magistralėje per rūką

Transamerikos magistralėje per rūką

Vakare – vėluodami – atvyksatme į Gvajakilio uostamiestį. Spindintį. Susitinkame su Lietuvos garbės konsulu, kuris ketina su mūsų pagalba atsikurti Lietuvos pilietybę. Jam, savo klientui, atvežėme dokuementus apie jo protėvius iš Lietuvos archyvų. Papasakoja daug apie Gvajakilį, ekonominę Ekvadoro širdį. Patvirtina, kad tos liūdnos istorijos 2020 m. kovą-balandį, kad Gvajakilyje, susidūrusiame su pirmu Pietų Amerikoje COVID smūgiu, būdavo, kas mirdavo gatvėse, net jei ir perdėtos, buvo realybė: tiesa, tai buvo skurdžiuose rajonuose. Kaip ir visa Lotynų Amerika, Gvajakilis socialiai susiskaldęs. Ten, kur mus nusiveda – tokia tarsi dirbtinė Venecija. Sako, iki pandemijos ir gondolos plaukiodavo. Viskas nauja. Tarsi koks Las Vegasas ar Dubajus.

Aistė su klientu - Lietuvos garbės konsulu - turtingoje Gvajakilio dalyje

Aistė su klientu – Lietuvos garbės konsulu – turtingoje Gvajakilio dalyje

Centre, aišku, kitaip: senamiestis primena gentrifikuotą favelą.

Gvajakilio senamiestyje

Gvajakilio senamiestyje

2020 m. kovas grįžta? Britiška COVID atmaina smogia atviroms sienoms (2020 12 20)

Atrodo, 2020 m. kovas grįžta! Britanijos premjeras Borisas Džonsonas pasakė, kad Londone siaučia naujas koronaviruso variantas, kuriuo serga jau ~60% Londono sergančiųjų. Džonsonas dar labiau apriboja judėjimą JK viduje, kalėdines šeimų šventes.

Turbūt net jis nenumatė pasaulio reakcijos. Europa įsigąsdinusi, o dar Britanija po BREXIT jų vadovybės akyse nėra draugas.

Viena šalis po kitos uždraudžia skrydžius iš JK kelioms dienoms ar savaitei (bet šiais laikais savaitė greitai gali virsti mėnesiais), nežinodami ką daryti žmonės būriuojasi Britanijos oro uostuose. Dalis šalių draudžia skrydžius ir į Nyderlandus, Belgiją, Pietų Afriką (kur irgi nustatyta po kelis atvejus), o kitos – skrydžius apskritai, uždaro sienas – Saudo Arabija, Omanas.

Serbija, viena laisviausiai į kelionių ribojimus žiūrinčių šalių, irgi įsivedė privalomą PCR testą atvykstantiems. Pirmą kartą.

Serbija, viena laisviausiai į kelionių ribojimus žiūrinčių šalių, irgi įsivedė privalomą PCR testą atvykstantiems. Pirmą kartą.

Tuoj ir Lietuva, kaip kovą karantiną, nusikopijuoja priemones nuo Vakarų ir uždraudžia skrydžius iš JK. Kad nauja viruso atmaina neateitų. Negalvoja, kad tai neįmanoma: ta atmaina egzisgtuoja nuo rugsėjo, pastarosiomis savaitėmis vyrauja Londone, „penkame pagal dydį Lietuvos mieste“, tai kaip gali būti, kad nė vienas ligonis dar neatvyko į Lietuvą, kai net nebuvo privalomos saviizoliacijos (o ir kiek ji buvo, emigrantai į JK tik ir diskutuodavo apie būdus apeiti). To neįmanoma patikrinti: įprastiniai PCR testai netikrina viruso atmainos. Tik keli atsitiktinai parinkti ligoniai ištiriami ir taip – tarp tų naujosios atmainos kol kas nerado.

Ar nebus problemų mums nuvykti iš Ekvadoro į Braziliją? Juk skrydis tik 26 d., o dabar dar 20 d. Na, Brazilija viena lėčiausiai ribojimus įvedančių šalių. Bet Ekvadoras mažiau prognozuojamas – gal gali uždaryti skrydžius? Dar tas Panamos klausimas – ten padėtis blogumu sparčiai vejasi Lietuvą, o mes turime skristi per Panamą. Jeigu ten tai sparčiai auga pandemija, tai gal ten irgi ta nauja viruso rūšis (jei ji apskritai yra tiek pavojingesnė, kiek sakoma – dar niekas neištirta, sprendimai šiais laikais grindžiami gandais ir prezumpcijomis)?

Ekvadoro kalnuose

Ekvadoro kalnuose

Bent jau likti Ekvadore nebe taip atgrasu, kaip atrodė iš pradžių. Bet viskas priklauso nuo padėties čia.

Kitą rytą apeiname Gvajakilį: gražią Malecon pakrantę, senamiestį ant kalno su švyturiu viršūnėje, centrinę Bolivaro aikštę, pilną iguanų, kurias vietiniai šeria salotomis, kviečia lipti ant sprando, daugiaaukščius kapinių kolumbariumus.

Gvajakilio centre

Gvajakilio centre

Išvažinėjant iš miesto – siurprizas. Postas, stabdo policija. „Dokumentus“. Duodame. „Atverskite Ekvadoro štampą, kada įvažiavote į šalį“. Parodome. „Automobilio dokumentus“. Duodame. Prisikabina, kiek suprantame, kad nepraeita techninė apžiūra, kad nėra gesintuvo. Pirmą kartą gavome iš autonuomos techniškai netvarkingą automobilį! Bando prašyti kyšio vieninteliu anglišku žodžiu, kurį moka „Money, money“. Vertėjauja telefonu minėtas klientas iš Gvajakilio, mus praleidžia.

Bet tuo pačiu konsulas suneramina: „Ar girdėjote apie naujus ribojimus Ekvadore?“. Judėjimas ribotas tik su JK ir dar keliom šalim, tarp jų visa ES. Nors ir pasidarius testą prieš 10 d., dabar bus būtina 5 d. saviizoliacija – štai kodėl, matyt, prašė atvykimo štampo, ar ne šiandien būsime į Gvajakilį atskridę – na, bet atskridome prieš 5 dienas.

Pakelės vaizdai Ekvadore

Pakelės vaizdai Ekvadore

Labiau suneramina, kad prezidentas Leninas Moreno prikūrė apribojimų pačioje šalyje. Komendanto valanda nuo 22 iki 4 val. – na nieko, ir šiaip naktim nesibastom. Prekybos centrai užsidaro 20 val., bus draudžiama per naujus metus kūrenti „Senų metų“ lėles, kurias, taip gražiai paruoštas, regėjome išvažiuodami iš Gvajakilio. Nieko mums, nors lėlių gamintojams liūdna, šitiek dirbo, kad parduotų tas lėles, iš ko jie dabar gyvens – protestuodami jie, portalai rašė, blokavo Gvajakilyje kelią, bet pareigūnai išvaikė. Kažkoks dežavu – primena 2020 m. kovą Indonezijoje, kai lygiai taip pat uždraudė deginti Balio naujų metų monstrus ogoh-ogoh. Bet gal yra logikos – į viešus deginimus daug prisirenka žmonių.

Deginimui paruoštos senų metų lėlės - jų niekas nesudegins

Deginimui paruoštos senų metų lėlės – jų niekas nesudegins

Na bet tuoj prieiname absurdą: nuo šiol lyginėmis savaitės dienomis galima važinėti tik automobiliais su lyginiais numeriais, nelyginėmis – su nelyginiais. Kas čia dabar, juk nėra jokios logikos? Šitokie įstatymai kartais Lotynų Amerikos didmiesčiuose taikomi ekologiniais sumetimais: mintis ta, kad kiekvieną dieną kai kurie automobiliai negalės išvažiuoti į kelius ir bus mažiau taršos, kamščių. Nes tie, kieno kitokie numeriai, turės rinktis viešąjį transportą, arba važiuoti kartu su kaimynais, kuriems pakeliui ir kurių numeriai tinka.

Bet gi koronapandemijos metu tai visai nelogiška! Užuot važiavę vieni, žmonės važiuos keliese, viešasis transportas bus labiau pergrūstas!

Mūsų numeris, pažiūrime, nelyginis – rytoj lyg ir negalėtume važiuoti? Na, bet galioja tik privatiems automobiliams, o mūsų priklauso įmonei (nuomotas). Žiūrėsime, bet minčių gal prasitęsti autonuomą iki pat skrydžio atsisakome – kuo greičiau grąžinsime, tuo bus paprasčiau. Pravažiuojame ne vieną ir ne du policijos postus, bet jie stabdo atsitiktinai – kas kokį dešimtą automobilį; niekas daugiau nestabdo.

Pakeliui per Ekvadorą - dabar reikia nuvažiuoti kur kas didesnius atstumus

Pakeliui per Ekvadorą – dabar reikia nuvažiuoti kur kas didesnius atstumus

Likus pusvalandžiui iki 22 val. apsistojame Riobamboje. Po 22 val. eismas galutinai nenurimsta, bet iš lėto pravažiuoja policijos automobiliai įjungtomis sirenomis.

Kaip uždraudė dieną nuomotu automobiliu važiuoti (2020 12 21-22)

Lietuvos konsulas Gvajakilyje informuoja, kad net ir nuomota mašina geriau šiandien nevažiuoti.

Ką gi, teks pabūti Riobamboje, skirti dieną darbui, o rytoj išvykti 4 ar 5 val. ryto ir nuvažiuosime visą atstumą – Papalaktos atsisakysime, o į kitas vietas gal spėsime.

Nelyginis automobilio numeris reiškia ir kad negalėsime važiuoti gruodžio 24 d., kai turėtume grąžinti automobilį. Bandome derinti dėl grąžinimo diena anksčiau – autonuoma sako, galima, bet pinigų skirtumo už nepanaudotą dieną negrąžins (~23 EUR).

Riobamboje matau, kaip ribojimai veikia realybėje. Išties beveik visi automobiliai su lyginiais numeriais. Tačiau be galo daug taksi. Tie, kieno automobiliai su nelyginiais numeriais, priversti važiuoti taksi (jei ne viešuoju transportu). Į tuos pačius taksi automobilius greta tų pačių taksistų vienas po kito lipa kaip niekad daug klientų, užuot važiavę sau vieni savo automobiliais.

Taksi eilės Riobamboje

Taksi eilės Riobamboje

Vakare pasimato ir kitas naujo režimo fiasko. Komendanto valanda nuo 22 val. reiškia, kad atsiranda ir kita – masių valanda – maždaug 18-19 val. Žmonių gatvėse, parduotuvėse kaip niekad daug: visada stengiuosi palaikyti atstumą nuo praeivių, bet sunku, kai šaligatvis pilnas… O kaip kitaip? Juk anksčiau, kai parduotuvės dirbdavo iki 22-23 val., srautai pasiskirstydavo – kas ten eidavo po darbo ~18 val., kas nuvažiuodavo paskui ~20 val. O dabar reikia apsipirkti iki kokios 20 val. – nes tada pagal naują tvarką uždaromi prekybos centrai, o netrukus langinės nuleidžiamos ir visur kitur, nes juk darbuotojams reikia iki 22 val. grįžti namo.

Komendanto valandos idėją kaip ir suprantu (tikriausiai – kad žmonės nešvęstų apgirtę gatvėse), bet, kaip ir su Chruščiovo kukurūzais ar Mao Dzeduno plienu – „kontrolės fanatikai“ visuomet kažko neapgalvoja, ir išeina kaip blogiau. Ne žmogui Dievą žaisti.

Kažkas pajuokavo taip pataisydamas kelio ženklą

Kažkas pajuokavo taip pataisydamas kelio ženklą

Na o cirkui su automobilių numeriais net ir paaiškinimą sunku sugalvoti.

Aišku, Leninui Moreno toli iki to, ką girdžiu iš Lietuvos, kur įvedamos sveiku protu nepagrįstos priemonės, o joms neveikiant (jos ir negali veikti, ir daugelyje įrašų aiškinau, kodėl) kaltinami neva jų nesilaikantys žmonės.

Reklama Ekvadore

Reklama Ekvadore

Vienas klientas iš Kanados, norėjęs atsikurti Lietuvos pilietybę, el. paštu paklausia, ar tiesa, kad Lietuvoje žmones, kurie važiuos į kitą savivaldybę, grasinama sušaudyti…

Nežinau, kas tą mitą paskleidė. Gal kokie Kremliaus „fake news“ kūrėjai. Bet jei tvarka būtų išmintingesnė net jie nedrįstų tokių nesąmonių kurti ir jau tikrai niekas jomis netikėtų.

Kada nors (gal jau greitai) sergančiųjų skaičius Lietuvoje be abejonės ims kristi – nes prasirgs daugelis ir liks tik mažuma tų, kurie dar galės užsikrėsti. “Oficialūs persirgusiųjų koronavirusu skaičiai” juk tik ledkalnio vūršūnė: kaip rodo apklausos, tik menka mažuma Lietuvoje dabar testuojasi sulaukę koronaviruso simptomų, ir mano aplinkoj girdžiu daugybę pasakymų: “Turbūt sirgau koronavirusu, bet nesitestavau, o kam? Forma nesunki, gydymo vis tiek nėra, izoliuojiesi ir tiek”. Visur taip jau nuo kovo: jei “oficialiai perserga” kokie 5%, antikūnių tyrimai paskui parodo, kad realybėje ir 60%.

Ekvadore gausybė įvairiai apipavdalintų kaukių. Kelias įsigijome ir mes

Ekvadore gausybė įvairiai apipavdalintų kaukių. Kelias įsigijome ir mes

Aišku, kai sergančiųjų Lietuvoje neišvengiamai sumažės, valdžia klaidingai skelbs, neva padėjo karantinas ir dar daugiau kas įtikės, nematydami kitų šalių pavyzdžių, neva tai labai veiksminga priemonė… Klasikinė “post hoc ergo propter hoc” loginė klaida.

Karštos versmės ir vėsi Ekvadoro sostinė (2020 12 23)

Kad atloštume prarastą dieną, gruodžio 23 d. išvažiuojame vos pasibaigus komendanto valandai – 4:30. Nuvykstame į Banjos karštąsias versmes. Čia, atrodo, laikas sustojęs: viskas nutriušę, aplūžę. Ir dar kaukę liepia nusiimti… Bet krioklys nuostabus, ir mirkti karštame baseine juos stebint – gražu.

Karštosios Banjos versmės

Karštosios Banjos versmės

Girdime ir rusų kalbą – pirmą kartą. Atrodo, visur, kur maudynės, rasi rusų turistą…

Privažiuojame ir prie kito krioklio, Velnio krioklio, kur tenka lįsti uolų tuneliais beveik šliaužiant.

Lendu slegiamas uolų prie krioklio

Lendu slegiamas uolų prie krioklio

Paskui – į Kitą, pagaliau Latakungos mieste paragaujant ypatingo vietos pateikalo Čugčukaros. Tiksliau, keisto patiekalų rinkinio, kur ir kiaulės oda, ir čipsai, ir dar bala žino kas. Tik tame mieste, o ten pilna restoranų, kur tik tą vieną „patiekalą“ turi.

Čugčukara

Čugčukara

Paskutines porą dienų praleidžiame Kite. Skambiname į autonuomos kompaniją – patikkina, kad Kitui išimtis, taigi, galėsime važiuoti ir gruodžio 24 d. Nuvažiuojame prie pusiaujo. O tų pusiaujų daug – yra ir valstybinis muziejus, ir privatus šalia, ir kiekvienas turi savo pusiaujo liniją, o realias fizikos demonstracijais kaitalioja su mitais ir triukais. O tikrąjį pusiaują GPS parodo dar kitur.

Tradicinė nuotrauka aplink "vieną iš" pusiaujų Kito šiaurėje

Tradicinė nuotrauka aplink “vieną iš” pusiaujų Kito šiaurėje

Pasivaikštome po Senamiestį. Pasirodo nejaukus – turbūt todėl, kad Kalėdos, viskas uždaryta. Gausu elgetų. Vieni štai prieina bevalgant, pradeda prašyti pinigų. Aistė piktai juos nuveja. Paskui gailisi: per Kalėdas nuvijo elgetas! Bet tai šiais laikais automatinė reakcija… Elgetos juk buvo be kaukių – ir jei žmogus, ypač nepažįstamas, be kaukės kalba tau į veidą, dažnai pasijauti nejaukiai, darai bet ką, kad baigtų.

Užlipu į katedros špilį. Sunkiai kokiose JAV įsivaizduotum, kad lipi praktiškai stogo išore, kopėčiom, prieš tai perėjęs kažkokiu palėpės tilteliu.

Lipu į Kito katedros špilį

Lipu į Kito katedros špilį

Kite jau daugiau kitų turistų. Daugiausiai iš Ameirkos – išvykimas, grįžimas jiems laisvas, be izoliacijos. Bet jie labai atsargūs. Kiek kartų amerikiečiai beprašė mūsų juos nufotografuoti – fotografavosi su kaukėmis. Mes nuotraukoms kaukes paprastai nusiimam – juk atstumas nuo fotografo yra. Bet kuriuo atveju, rizika labai maža – ir Amerikoje, kur koronapanikos mažiau, nei Europoje, net ir atsargiausi žmonės nebijo keliauti, tiesiog toje kelionėje ypač atsargūs.

Bendra nuotrauka su turistu iš Amerikos

Bendra nuotrauka su turistu iš Amerikos

Kūčios 2800 m aukštyje ir skrydis “namo” į San Paulą (2020 12 24-26)

Antrą kartą gyvenime Kūčias valgome ne Lietuvoje. Praeitą kartą, 2018 m., buvo keistoka – kodėl be tėvų, be šeimos.

O dabar kone visi “padorūs” lietuviai sutinka taip – koks jau skirtumas, ar kitoje savivaldybėje, ar kitame pasaulio krašte.

Aišku, silkės prekybos centre nerandame, bet radau mėgstamų marinuotų agurkėlių.

Atsišaukimas daugiabučio laiptinėje, kur gyvenome: 'Koronavirusas - naujasis Kalėdų Grinčas'

Atsišaukimas daugiabučio laiptinėje, kur gyvenome: ‘Koronavirusas – naujasis Kalėdų Grinčas’

2800 m aukštis, Kito kalnų vaizdai už lango. Pusiaujas. Bet jei kitur Aistė sakydavo, „Nesijaučiu kaip per Kalėdas“, tai Kite vos nepasakė priešingai: „Gal kada sugrįškim čia vasarą?“. Kol susizgribo, kad dėl kalnų ten klimatas visada toks, nėra žiemos ir vasaros, yra ~+16-20 laipsnių.

Už poros dienų skrydis į San Paulą. Pavyks ar ne?

Kalėdinis butas Kite

Kalėdinis butas Kite

Eilinį kartą peržiūriu naujienas – ne, Brazilija sienų neuždarė, skryrdžių neatšaukė. Ir Ekvadoras. Ir Panama. Atrodo, viskas gerai. Brazilija įvedė privalomą koronaviruso testo reikalavimą atvykstant – bet jis tik nuo gruodžio 30 d. Ir vėl spėsime „pro rakto skylutę“?

Pirma problema – komendanto valanda. Ji iki 4 ryto, skrydis 7 val. Ar pavyks 4 val. išsikviesti Uberį, juk? Tenka rinktis taksi, padeda buto savininkas. Nuvažiuojame per beveik miegantį miestą.

Antra kliūtis – registracija oro uoste. Ji trunka gal 20 minučių: darbuotoja kruopščiai tikrina viską viską, klausinėja kur gyvename, kokias šalis lankėme, asmeninius duomenis, ar turėsime bilietus iš Brazilijos. O jie juk atšaukti… Jau mintyse kuriu planus kaip, jeigu kels čia problemą, staigiai rezervuoti naujus bilietus.

Aviakompanijai svarbu, kad mus įleistyų į Braziliją, kad netektų savo lėšomis mūsų grąžinti. O Brazilija be grįžimo iš ten bilietų gali neįleisti.

Neprireikia. Žiūriu, spausdina įlaipinimo talonus. Ne prie lango vietos, kaip prašėme, bet šiais laikais nebekreipi dėmesio: džiaugiesi, kad skrendi.

Įlipant į lėktuvą už nugaros ėjęs brazilas susirūpinęs šaukia “Tavo kuprinė atsegta!”. Pats pamiršau užsisegti iki galo. Bet brazilams visada pirma mintis – “kas nors jį, matyt, apvogė”. Subtilūs šalių atmosferų skirtumai. Ką gi, atgal į Braziliją!

Nusileidžiame. Praeiname pasų kontrolę. Vis dar paprasta kaip ir lapkritį.

Nusišypsome. San Paule jaučiamės grįžę į civilizaciją, tarsi namo, kur saugu. Namai, saugumas. To čia jaučiu daugiau nei dabar jausčiau Lietuvoje.

Dar prieš dešimt dienų Ekvadoras atrodė modernus ir gražus, civilizuotas. Bet kaip greitai viskas keičiasi!

Ir koronapandemijos laikais „civilizacijos“ ženklas nėra turtai ar modernūs prekybos centrai – jis yra nuoseklumas. Ten, kur *tikroji* civilizacija, valdžios „per naktį“ neįvedinėja keistų ir nepagrįstų kovos su liga priemonių, galima numatyti ateitį net ir pandemijos metu.

O ten, kur jos mažiau – kaip, deja, Ekvadore – gali tikėtis bet ko.

Jaučiuosi išsigelbėjęs. Vėl. Ne taip, kaip tada 2020 m. kovą Pietų Korėjoje, kai iš pandemijos ir karantinų pabėgau keturiems mėnesiams ten, kur nebuvo nei pandemijos, nei karantinų. Brazilijoje pandemija yra, bet karantinų mažai ir jie suprantamesni. Ekvadore koronaviruso mažiau, nei Brazilijoje – bet dėl visų politinių niuansų, ten nesijaučiau taip saugiai.


Nauji metai vėl San Paule (2020 12 27-2021 01…)


Pirmas peršalimas per pandemiją

Gruodžio pradžioje suėjo lygiai metai nuo tada, kai sirgau bet kokia užkrečiama liga ar uždegimu: visus metus man nebuvo slogos, gerklės skausmo, kosulio, temperatūros ir t.t. O juk seniau sirgdavau visokiais „peršalimais“ apie 3-4 kartus į metus, mano imunitetas nestiprus. Reiškia, kaukės, socialinė distancija ir kitas veikia.

Bet, aišku, net ir oficialiai visur sakoma – niekas neveikia 100%. Ir laikas, kai po daugiau nei metų pertraukos vėl susirgau, atėjo.

Nežinau, kur pasigavau tą slogą. Anksčiau nė nebūčiau mąstęs. Bet šiais laikais, kai žinios apie užsikrėtimus, imunitetus ir kitą perėjo iš imunologų mokslinių konferencijų į tai, apie ką rašo net „geltonoji spauda“ kaip apie kokią Holivudo žvaigždutės naują plaukų spalvą, tai mąstau kitaip.

Perskaitau, kad nors saugojimasis nuo koronaviruso beveik „išgujo“ ir gripą, su rinovirusais, kurie sukelia slogas, yra kitaip: jie „gajesni“, jų nenužudo muilas ar alkoholis. Todėl slogos neišnyko. Tų virusų inkubacinis periodas daug aiškesnis nei koronaviruso – dvi dienos iki pirmųjų simptomų. Taigi, užsikrėčiau Ekvadore. Tikriausiai kripykloje, kur man prisilietė prie akių grimo pieštuku, kuriuo, tikriausiai, lietė ir dešimtis kitų žmonių.

Galimai nelemta kirpykla Ekvadore

Galimai nelemta kirpykla Ekvadore

Kaip ten bebūtų, sloga savaime nėra baisu: eilinį kartą perskaitau koronaviruso simptomus, jie labai skirtingi nuo to, ką patiriu. Dabartiniai visiškai sutampa su man įprastais peršalimo simptomais (gerklės skausmą seka nosies bėgimas, užkišta nosis; čiaudulys; kosulio nėra, o maistas kvapnus ir skanus kaip visada).

Anksčiau dar ne su tokiais susirgimais darydavau viską. Pavyzdžiui, jaučiausi dar blogiau, kai važiavau imti šio interviu 2019 m. Argentinoje. Kaip tada džiaugiausi, kai į traukinį įlipo nosinaites pardavinėjantis elgeta, nes saviškes jau buvau visas sunaudojęs.

Bet dabar kiti laikai. Ir net peršalimas reiškia, kad teks stabtelėti. San Paule butą užsisakome 7 dienoms, per kurias beveik neinu iš namų ir tikrai nesusitikinėju su lietuviais. Pirmą kartą ir automobilio nesinuomojame. Gaila, nes laiką San Paule turėjau skirti “Gabalėliams Lietuvos”, bet rizikuoti negalima: kad ir maža tikimybė, o kas jei vis dėlto koronavirusas? Ir net jei ne jis, šiais laikais niekuo nesinori žmonių užkrėsti, nes ir sloga susirgus pandemijos laikotarpiu jų gali laukti visokios problemos (negalės kažkur eiti į darbą ir pan.).

Tiesa, priklauso ir nuo šalies. Brazilijoje aplink pilna kosinčių, čiaudinčių žmonių: atrodo tokios „savanoriškos saviizoliacijos“ kaip aš laikosi tik dalis.

Turėdamas laiko padarau darbus, kuriuos atidėliojau: nuotraukų maketavimai, straipsnių rašymai. Duodu interviu Simono Bartkaus tinklalaidei apie aviaciją “Prisiskraidėm” (apie kelionių ribojimus ir kita). “True Lithuania” skaitytojas E. Macas, kurisantis štetlą prie Rumšiškių (ir kūręs filmą apie paskendusias Rumšiškes), susisiekė pakalbėti apie savo projektą bei Lietuvos miestų istoriją.

Taip pat pažiūrėjom daug braziliškų filmų ar filmų apie Braziliją: tiek pagyvenęs šalyje, žiūri juos kitaip.

Kai atidėlioji “nuotolinius” darbus tiems stabtelėjimo periodams, jų tikrai užtenka. Savaitei-kitai, bet ne mėnesiams.

Naujų metų diena (2020 12 31)

Naujų metų išvakarėse sloga pamažu praeina. Aistė nuo manęs neužsikrečia: matyt ir kaukės bei du atskiri kambariai padeda.

Bet Naujus metus sutinkame namie.

Be kita ko, vengdamas masinių šventimų, San Paulo gubernatorius įvedė privalomas atostogas – tris dienas aplink Kalėdas, tris aplink Naujus metus. Dirba mažai kas. Naujų metų išvakarėse pavalgome tradicinio Bauru. Stebime Avenida Paulista, pagrindinę miesto gatvę. Žmonės skirstosi. Anapus lango štai jau vyrauja benamiai narkotikų išdegintomis smegenimis.

Tas pats San Paulo vaizdas, kuris šitaip šokiravo 2016 m., kai išvydau pirmą kartą! Tada tai man atrodė kažkoks žlugęs miestas, toks apokaliptiškai distopinis.

Benamiai San Paule

Benamiai San Paule

O dabar San Paulas – vienas paskutinių civilizacijos ir Laisvės bastionų apokaliptiškai distopiniame pasaulyje. Kitur išvis nesėdėtum restorane. Viskas reliatyvu.

Butą išsirinkome tokį, kad matytųsi San Paulo panorama, fejerverkai. Oficialių valstybinių dėl pandemijos nėra, bet eiliniai žmonės šaudo. Matyt, centre negalima, bet visas horizontas, ten, prie Kongonjas oro uosto, nusispalvina fejerverkų ugnimis.

Laukiame fejerverkų balkone San Paule

Laukiame fejerverkų balkone San Paule

Naujųjų metų sutikimas Londone per televiziją. Irgi distopinis - šaudant fejerverkams, pasirodo visokie daktarai, kaukės ir t.t. ir kalbama beveik vien apie koronavirusą

Naujųjų metų sutikimas Londone per televiziją. Irgi distopinis – šaudant fejerverkams, pasirodo visokie daktarai, kaukės ir t.t. ir kalbama beveik vien apie koronavirusą

2021 metai.

2020 m. kovą daug kas dar būtų galvojęs, kad 2021 m. metai bus kitokie. Dabar jau aišku – tokie patys. Lietuvoje prasidėjo vakcinacija – bet kai ES pagal bendrą mechanizmą vakcinos perkamos taip lėtai, ji gali užtrukti ir dar metus. Kai paskiepys paskutinius, pirmiems jau bus pasibaigęs imunitetas. Vos kelios šalys, kaip Izraelis ar JAE skiepija greitai. Brazilija dar nepradėjo.

Ir dar visos naujos atmainos, ir baimės. 2021 m. sausis atrodo bus panašiausia į 2020 m. kovą, kas iki šiol buvo.

San Paulo kavinėje. Kairėje darbuotojai, tikrinantys įeinančiųjų temperatūras

San Paulo restorane. Kairėje darbuotojai, tikrinantys įeinančiųjų temperatūras

Lietuvoje niekas negerėja, tik sunkėja (nors užsikrėtimų ir menksta). Pratęsė judėjimo tarp savivaldybių ribojimus. Per Velykas, Kalėdas jie buvo gana logiški – kad „jaunimas“ iš miestų nevažiuotų lankyti senų tėvų ar senelių kaimuose, nes per šventes toks lankymas įprastas. O kokia logika dabar? Juk visos savivaldybės serga. Bet 2021 m., kaip ir 2020 m., logikos neieškok. Logika „Kažką darom“ ir tiek. Įvedus kokį ribojimą kartą labai paprasta jį pratęsti ir pratęsti, ir tai, kas vakar būtų buvę žmogaus teisių pažeidimas ar grįžimas į sovietmetį staiga tampa „norma“. Šuo ir kariamas pripranta. „Jei ne šitą, tai ką?“ – rašinėja žmonės lietuviškame Facebook. Nes kažką daryti reikia. Nes sunku suprasti, kad, kaip rodo pasaulio patirtis, be kelių labai konkrečių kelių, niekas neveikia. Ir karantino netaikiusioje Švedijoje, ir griežtus karantinus taikiusiose Italijoje ar Lietuvoje, ir tik gana švelnius ribojimus taikiuosioje Brazilijoje išmirė labai panašus žmonių procentas. Iš pradžių, 2020 m. kovą, atrodė, kad štai, Lietuva gerai tvarkosi, neva karantinas veikia – bet tereikėjo sulaukti antros bangos ir tie pavojingiausios rizikos grupės atstovai, kurie išgyveno pirmąją, „krito“. Ir „krito“ dar daugiau.

New normal. Leidžiamės liftu iš buto

New normal. Leidžiamės liftu iš buto

Reinoldas Niburas sakė: „Duok man jėgų pakeisti tai, ką galiu pakeisti. Stiprybės išverti tai, ko negaliu pakeisti. Ir išminties atskirti ką galiu pakeisti, o ko negaliu“. Tos išminties labai trūksta Europos valdžioms: vieną po kitos jos įvedinėja priemones, kurios Europoje nieko nepakeis koronaviruso situacijoje – tik pakenks naujiems ir naujiems žmonėms.

Nebeskaitau žinių iš Europos. Beveik. Aš Brazilijoje, čia esu saugus. Nuo karantino. O dėl ligos, belieka saugotis, nes bet kur pasaulyje, kur tik gali patekti (įskaitant Lietuvą) pavojus yra.

Artėja sausio 4 d. Diena, kai turėjome skristi namo, bet skrydį atšaukė. Per sistemą galime pasikeisti tik į artimiausias 15 dienų. Neužteks, manau. Skambiname, pasikeičiame į vasarį Nors iš tikro gal reikėjo tiesiog atsiimti pinigus – kas, kad pirkti skrydį į vieną pusę brangiau. Nežinia, ar didesnė tikimybė, kad vasarį bus logiška skristi, ar ne. Geriau laisvė rinktis. Bet Aistei dar vis labiau patinka užtikrintumas – kad va, „kišenėje turime“ bilietus.

Informacija apie Turkish bilietų atšaukimą.

Informacija apie Turkish bilietų atšaukimą.

Suplanuoju ateinantį mėnesį – apsilankysime Resifėje, Salvadore, Santareme. Ir dar daugiau lietuviško paveldo vietų.

Pradedu pildyti „Gabalėlių Lietuvos“ tinklapį ir Facebook – pranešimai sulaukia didelio pasisekimo.

Ką gi, 2020 metai praėjo labai gerai. Net stebuklingai gerai.

*Aplankėme 23 šalis. Penkiuose žemynuose.
*Per abu darėme 6 koronaviruso testus, visi neigiami.
*Nė dienai jokioje šalyje nepatekau į privalomą saviizoliaciją.
*Išvengėme griežtų karantinų (vos 2 savaites buvau vietose, kur, tarkime, restoranai veikia tik išsivežimui).
*Sėkmingai tęsėme darbinę veiklą – pajamos beveik nepasikeitė.
*Tuos projektus, kurie tapo neįgyvendinami, sėkmingai pakeičiau analogiškais (pvz. vietoje „Tikslas – Amerika 2020“ lietuviško paveldo ieškau Brazilijoje).

2020 m. nuskristi keliai

2020 m. nuskristi keliai

„New normal“, prie kurio prisitaikėme dar kovą. Per visus metus nepažeidėme jokio jokios šalies įstatymo ar tvarkos punkto – ir, pasirodo, įmanoma ir dirbti, ir keliauti, ir *gyventi*. Legaliai, laisvai.

Deja, tik tiems, kas nepraleido visų metų Lietuvoje ar Europoje… Ir reikia labai gerai numatyti, kada ir kur būti.

Žiūrėsime, kaip seksis 2021 m. – nuoširdžiai viliuosi, kad ne blogiau. Naivu viltis, kad staiga vėl *visi* galėsime gyventi laisvės, pagarbos ir išminties apsuptyje. Tad belieka viltis, kad mes sugebėsime laiku rasti tokias vietas – ir palinkėti, kad rastumėte ir jūs.


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai Azijoje (ir paskui)


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Automobiliu po Egiptą. COVID metu.

Automobiliu po Egiptą. COVID metu.

| 15 komentarai

Leidausi į pirmąją „naują“ egzotinę kelionę nuo COVID pandemijos pradžios – nuomotu automobiliu 2020 m. rugsėjį-spalį apvažiavome virš 5000 km Egiptą, kuris vienas pirmųjų nusprendė atverti sienas visiems turistams.

Tai – kelionė į kitokį Egiptą, nei pažįsta daugelis! Vietoje turistų minių ir autobusų pasaulio stebuklus naršiau vienui vienas. Vietoje galimybės viską iki smulkmenų sužinoti iš visokių kelionių knygų ir blogų, nesi garantuotas, kas bus rytoj.

Keliavimas staiga grįžo ~40 metų atgal, kai kelionė vikas dar buvo nuotykis, o ne masinis produktas. Šiek tiek daugiau rizikos ir nežinios, daug daugiau atradimų! „Nuvalkiotas“ Egiptas staiga vėl tapo egzotiška neatrasta šalimi, ir labai džiaugiuosi, kad po šią šalį nekeliavau anksčiau ir patyriau ją būtent šiuo unikaliu metu. O keliauti automobiliu ten visada “ekstremalu”: su visais postais, 600 km ginkluotomis palydomis ir “eismu be taisyklių”.

Čia – mano kelionės į Egiptą dienoraštis, kartu su tuo, kodėl atrodė COVID pandemija iš Egipto atrodė visiškai kitaip bei keliavimo „new normal“: tušti lėktuvai, COVID testai, formų begalybė ir dar daug ko, kas pernai būtų atrodę kaip ištrauka iš prasto distopinio filmo.

Dėl kokių priežasčių ir kaip judu per pasaulį 2020 m. galite paskaityti ankstesnėse dienoraščio dalyse: kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo.

Kelionės automobiliu po Egiptą maršrutas

Mūsų kelionės automobiliu po Egiptą maršrutas (iš viso su užsukimais išėjo ~5700 km)

 


Pasiruošimas kelionei per COVID: kryptys, kainos, testai (2020 m. rugsėjis)


Kelionės planavimas šiais laikais primena labiau pokerį, nei šachmatus: kad bent vienas variantas pavyktų, turi būti paruošęs kokius penkis.

Jei kaip ir kodėl pasirinkau būtent Egiptą, kaip ieškojau bilietų, ką teko padaryti prieš kelionę jūsų nedomina – pereikite prie kito skyriaus “Vilnius-Milanas-Stambulas-Hurghada”.

2020 m. rugsėjo pradžia: Kaip ir kodėl pasirinkau keliauti būtent į Egiptą

Pigių skrydžių bendrovės pamažu atnaujina maršrutus. Lietuvai įvedant privalomą saviizoliaciją atvykstant iš vis daugiau valstybių, tų bilietų niekas neperka, ypač į ateitį. Mėgindama bent kažkaip juos parduoti, Ryanair rugsėjo pirmomis dienomis paleidžia akciją – galybė skrydžių po 5 eurus.

Nusiperku skrydį Vilnius-Bergamas rugsėjo 14 d. Ne todėl, kad norėčiau keliauti į šiaurės Italiją, kurią esu išmaišęs ir iš kur grįžus į Lietuvą būtina saviizoliacija. Bet Bergamas – gera pozicija antram ėjimui: iš Milano skrydžių gerokai daugiau, nei iš Vilniaus. Ir Italijos epidemiologinė situacija geresnė, nei kitų Europos „didžiųjų“ šalių, iš kurių irgi daug skrydžių (Prancūzijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės): taigi, mažesnė tikimybė, kad per dvi savaites kokios papildomos šalys įvestų saviizoliaciją atvykusiems iš Italijos ar atšauktų skrydžius (vienintelė kita panašiai „apysaugė“ svarbi Europos šalis – Vokietija).

Pirmą kartą perku skrydžio bilietą net nežinodamas, ar juo skrisiu: 5 eurus investuoju į savotišką loteriją, kas bus galima po 2 savaičių, kokios bus alternatyvos.

Kova su pandemija uždarė daugelį šalių, kurios yra mano svajonių sąraše, užkirto kelią (bent šiuo metu) ir „Tikslas – Amerika“ ekspedicijai bei ekspedicijai po Europos lietuviškas vietas. Atsižvelgdamas į tai, kas įmanoma, iki 2020 m. rugsėjo susidariau tokį sąrašą idėjų, kaip praleisti mėnesį maždaug 2020 m. rugsėjį-spalį:

*Budapešte. Dabar itin pigu išsinuomoti gražų butą sename pastate, o šis miestas toks, į kurį norėčiau sugrįžti ilgiau. Tačiau Vengrija rugsėjo 1 d. uždarė sienas užsieniečiams, o netrukus po to ten šovė aukštyn ir koronavirusas.

*Lvove. Šį miestą esu nusižiūrėjęs panašiai, kaip Budapeštą – bet Ukraina uždarė sienas dar anksčiau.

*Gruzijoje. Likę įdomių neaplankytų vietų (Svanetis, Gruzinų karo kelias), o gražūs būstai Batumyje – labai pigūs. Nuo rugpjūčio 1 d. ši šalis oficialiai “pravėrė sienas” lietuviams, bet realybė kita: reisai iš Lietuvos neatidaryti. Kadangi reisai leidžiami vos iš kelių šalių, kainos bemat šauna į viršų: 200 EUR į vieną pusę gerai, realiau 400 EUR, o likus savaitei mačiau ir 1700 EUR. Gi iš anksto pirkti nerizikuosi. Be to, kelionę į Gruziją norėčiau apjungti su rytų Turkija, Abchazija: tai dabar būtų neįmanoma.

*Tunise. Ši šalis su legendiniais Kartaginos griuvėsiais jau seniai mano planuose. Kadangi lankytinos vietos aplink kurortus, pirkčiau poilsinę kelionę, automobiliu lankyčiau įdomybes, o vakarais grįžčiau į tą patį viešbutį. Tačiau nors Tuniso COVID situacija atitinka Lietuvos nesiizoliavimo kriterijus, skrydžių į Tunisą Lietuva neleidžia. Latvija leidžia skrydžius, dar galima skristi per Milaną. Bet blogiausia, kad pats Tunisas nuolat kaitalioja tvarką: savaitei įtraukia lietuvius į privalomos izoliacijos sąrašą, paskui išbraukia. O ir epidemiologinė situacija Tunise blogėja: tuoj bus tokia, kad grįžus į Lietuvą bei Latviją reiks izoliuotis. Ir skrydžių iš Rygos, matyt, neliks.

*Egipte. Juk tai viena tų stebuklingiausios istorijos šalių, o aš esu lankęs tik Kairą ir Gizą! Bet mano kelionių “penkmečio plane” Egipte nėra. Daugiausiai dėl jo diktatūros. Bet pandemija tai pakeitė iš esmės: kone visame pasaulyje dabar pilna trukdžių, žmogaus teisių pažeidimų, “teisingų” ir “paprastų” šalių beveik nelikę. Grįžus iš Egipto saviizoliacijos nereikia, o oficialus sergamumas ten vos ~2,5 susirgimų / 100 000 gyv. / 14 d.! Oficialus. Statistika ten rašoma taip, kaip reikia pasiekti valstybės tikslams. O valstybės tikslas – kad ir nuolat skandinamas revoliucijų, terorizmo ir diktatoriaus ekscesų – visuomet vienas: didinti, didinti, didinti turizmą… Aišku, gal +47 karštis kažkiek padeda.

Jeigu nuspręsčiau keliauti į Egiptą, tai geriausi variantai – irgi iš Milano. Iš Lietuvos į Kairą su oficialiu vienu persėdimu kainuotų ~300 eurų į vieną pusę, o iš Milano – gerokai pigiau.

Nors nežinome, kur skrisime, laiką 'rezervuoju' ir viską, ką būtina padaryti Lietuvoje, padarome iki tol. Nuotraukoje - duodu interviu apie lietuvišką paveldą užsienyje LRT.

Nors nežinome, kur skrisime, neturime bilietų, ‘rezervuojame’ išvykimui mėnesį ir viską, ką būtina padaryti Lietuvoje, padarome iki tol (antraip, jei kiekvienu metu ką nors planuotume, niekaip negalėtume ‘paskutinę minutę’ pagal galimybes išvykti). Nuotraukoje – duodu interviu apie lietuvišką paveldą užsienyje LRT (tikras maratonas – devynioms laidų iš karto, juk nesi garantuotas, kad grįši tiksliai po mėnesio)…

..Aistė susirenka dokumentus apie klientų protėvius archyvuose.

…Aistė susirenka dokumentus apie klientų protėvius archyvuose, su kuriais vėliau dirbs.

Kaip ir kur pasidaryti COVID testą (Egipte, Lietuvoje)?

Dar vienas „bet“ dėl Egipto – privalomas COVID testas 72 val. prieš keliaujant į Egiptą: iki rugsėjo 1 d. dar buvo išimtis skrydžiams į kurortus, nuo tada neliko ir jos. Kur jį pasidaryti, kiek kainuos, ar rezultatai ateis per tinkamą laiką, ar išduota pažyma tiks Egiptui?

Rugsėjo pradžioje Egiptas lyg vėl apgręžia COVID politiką. Paskelbia, kad kurortų oro uostuose (Hurghados, Šarm El Šeciho, Tabos, Marsa Alamo) COVID testus darys vietoje. Nes paskelbus, kad juos privaloma atsivežti, ukrainiečiai ir baltarusiai tuoj ėmė atšaukinėti keliones: jų šalyse sunku susiorganizuoti testus, jie brangūs. Na o vienintelės kelionių agentūros, kurios po tos rugpjūčio 1 d. atnaujino turistų skraidinimą į Egiptą – būtent Ukrainos ir Baltarusijos. Tos šalys labai jautrios kainai – bet ne saugumui.

Egipto oro uostuose testas kainuos 30 dolerių. Palyginimui Lietuvoje – 75 eurus.

Tokioje dvasioje paieškau reisų iš Milano (Bergamo) į Egipto kurortus ir randu puikų variantą – Milanas (Bergamas)-Stambulas-Hurghada rugsėjo 14 d. už 80 eurų. Iš to paties Bergamo oro uosto, vos 4 valandos po reiso iš Vilniaus atvykimo. Ir dar tas bilietas yra keičiamas iki 2 val. prieš skrydį – reiškia jeigu, tarkime, Vilnius-Bergamas būtų atšauktas, ar pasikeistų Egipto politika, ar dar kas, kelionę į Egiptą galėčiau atidėti kad ir metams.

Kadangi kitomis dienomis šis reisas brangesnis (120, 150 eurų), užfiksuoju gerą kainą jį įsigydamas.

Neaiškumų nesibaigia. Informacija apie kurortų oro uostuose atliekamus testus vienuose šaltiniuose minima, kituose – ne. Svarbu – minima Tarptautinei aviacijos organizacijai Egipto pateiktoje informacijoje. Bet ten ne galutinis atsakymas, rizikuoti nesinori – ypač nesinorėtų sužinoti apie tai, kad neįleis į Egiptą, jau būnant Italijoje, nes tada be izoliacijos net į Lietuvą tikriausiai negrįžtum.

Paklausiu Egipto turizmo departamento Facebook – jis patvirtina, kad testus oro uostuose daro. Bet baisiausia kliūtis yra netgi ne jie, o avialinijos: mat avialinijos pasilieka teisę neįleisti keleivių jeigu mano, kad jų nepriims šalis, į kurią jie skrenda (kadangi pastaruoju atveju avialinijos turėtų grąžinti žmones savo sąskaita).

Oficialus Regitroje išduotas tarptautinis vairuotojo pažymėjimas (pagal Ženevos konvenciją). Jį pasidarėme kai suplanavome keliones į Egiptą ir Japoniją. Jis galioja 1 metus.

Regitroje pasidarome oficialų tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, be kurio, sako Egipto policininkai baudžia. Oficialiai jo gamyba gali užtrukti, bet padaro per vieną dieną – niekam šiais laikais nereikia

Ir šiuo pandemijos laikotarpiu dažnai pasitaiko, kad avialinijos klysta, neįleidžia į lėktuvą tų, ką turėtų įleisti: pvz. buvo skundų, kad LOT neįleido lietuvių į skrydį Turkija-Lenkija-Lietuva sakydama, neva jie privalo turėti neigiamą COVID testą, nors iš tikro Lietuvos piliečiams tai nebūtina (būtina tik užsieniečiams, vykstantiems į Lietuvą iš Turkijos).

Ir štai būtent Pegasus avialinijų tinklapyje išimtis, kad koronatestai daromi Egipto kurortų oro uostuose, neminima: pasak jo, skrendant bet kur į Egiptą reikia neigiamo COVID testo 72 val. iki skrydžio, ir viskas. Skambiname į „Pegasus“, pakelia greitai ir tarsi jau žino, ko klausime, išgirdę žodį „Hurghada“. „Testo iš anksto darytis nereikia, tik pasakykite oro uoste, kad darysitės vietoje“.

Kaip ir atsakyta. Galimybė yra. Aistė visgi labiau norėtų pasidaryti testą Lietuvoje: nes, jeigu Hurghadoje nustatytų, kad sergi (pvz. besimptomis atvejis, kokių dauguma). Kažkur izoliuotų – kur? Kiek tai kainuotų? Sveikatos draudimas COVID neapima: tiksliau, tarsi būtų koks pokštas, „neapima šalyse, į kur keliauti nerekomenduojama“, o tos yra visos, išskyrus Latviją ir Estiją. Gavęs atsakymą „neigiamas“ Lietuvoje, būtum garantuotas, kad įleis, neizoliuos.

Iš pradžių nesiseka. Kai skrydis Vilnius-Bergamas pirmadienį 8:15, o testui mėginys turi būti paimtas 72 val. iki paskutinio skrydžio į Egiptą (Stambulas-Hurghada, 22:30), galimybių mažai. Juk sekmadieniais niekas mėginio neima ir atsakymų neduoda, o paėmus jį šeštadienį (kai irgi veikia ne visos privačios laboratorijos) su atsakymu nebus spėta: siūlo atiduoti pažymą pirmadienį 7:00, bet kaip spėti iš Antakalnio į oro uostą, kai tikriausiai nebus lygiai 7:00, o skrydis 8:15?

Svarstome, gal pažymą paimtų kas nors kitas, atsiųstų el. paštu, spausdintume Italijoje. Žiūriu ir galimybių pasidaryti testą tarpiniuose oro uostuose – Stambule tokia galimybė yra, ir labai pigi ir patogi (30 dolerių, padaroma maks. per 6 val.), bet net ir su tuo geru tempu 4 val. sustojimas per trumpas. O svarbiausia išskridus jau nebūtų skirtumo – jei gautum teigiamą atsakymą, jau būtum ne Lietuvoj.

Visgi, galiausiai pavyksta sutarti, kad testo rezultatus Lietuvoje atsiimsime po darbo laiko.

2020 09 12 – Pirmas COVID testas gyvenime

2020 m. rugsėjo 12 d., šeštadienį, nuvykus darytis testo pasimato, kad privatus COVID testų darymas dabar – turbūt vienas pelningesnių su medicina susijusių verslų. Žmonės eina tarsi konvejeriu. Ir tai tik viena laboratorijų. Kiekvienas moka 75 eurus.

Laukiu testo

Laukiu testo

Kadangi ligoniams su simptomais, susirgusiųjų kontaktams, grįžusiems iš užsienio, tam tikrų specialybių žmonėms testus nemokamai daro valstybė (~6000 kasdien), manau, kad tarp privačių testų darymo įstaigų klientų dominuoja būtent keliautojai į šalis, kurios reikalauja neigiamo COVID testo. Išties, merginą, kuri darėsi testą prieš mus, vėliau sutinkame tame pat lėktuve Vilnius-Bergamas (įdomu, kur ji skrido paskui – juk jei keliautų tik į Italiją, testo nereiktų). Pasiteiravę „Medicina Practica“, ar pažyma galios Egipte – juk Egipto valdžia surašiusi net 5 požymius, kuriuos turi atitikti pažyma – sulaukiame atsakymo – „Jo, jo, Egiptui tikrai tinka, jau daug pažymų darėme dėl kelionių į Egiptą“.

Koronaviruso PGR testo pažymos fragmentas

Koronaviruso PGR testo pažymos fragmentas

Ne masinis turizmas, bet turizmas atgimsta.

Pirmas gyvenime COVID testas nepraėjo labai maloniai – giliai į vieną, paskui į kitą šnervę sukišti ėmikliai išspaudė ašaras, o gerklėn sukištas – sužiaugčiojimą. Aistė sakė, kad ankstesnis “valstybinis” testas, kurį ji patyrė seniau – malonesnis. Turbūt priklauso nuo darančio žmogaus. Kaip ten bebūtų, toks testas tikrai nėra priežastis nekeliauti ar išvis ko atsisakyti.

Registruojuos į skrydį. Dėl visa ko atsispausdinu Italijos ir Turkijos atvykimo į šalį formas – nors turbūt neprireiks, juk skrendu tranzitu. Susikraunu daiktus. Aišku, ir kaukes, dezinfekcinius skysčius.

 


Vilnius-Milanas-Stambulas-Hurghada (2020 09 14-16)


2020 09 14: skrydis su dviem “neoficialiais” persėdimais pandemijos metu. Ar pavyks?

Tai man 178-asis skrydis iš Vilniaus oro uosto, bet širdies kertelėje vėl jaučiuosi it keliaujantis pirmą kartą: juk nuo pandemijos pradžios niekur iš „savojo“ oro uosto neskridau.

Oro uostas beveik tuščias. Saugumo kontrolę praeiname per keliasdešimt sekundžių. Per visą rytą tik du reisai – „Ryanair“ Vilnius-Bergamas ir „Air Baltic“ Vilnius-Amsterdamas. Abiejų negausūs keleiviai išsiskirsto į sales.

Daug kas uždaryta, kai kas su visam. Bet „Subway“ dirba, tad pusryčius gaunu. Kartu su keliais „Ryanair“ stiuardais, žinančiais tą oro uosto dalį, virtusią užkampiu.

Tuščias Vilniaus oro uostas žvelgiant nuo Subway

Tuščias Vilniaus oro uostas žvelgiant nuo Subway

Lėktuvu skrenda ~35 žmonės. Daugybė, turbūt, su bilietais po 5 eurus. Iš Italijos grįžus juk reikėtų saviizoliuotis, niekas nenori. „Ryanair“ nuostolių iš šio reiso skaičiuoti nebandau.

Kai vakar registravausi į skrydį nustebau, kad, neprimokėjus papildomai už vietos pasirinkimą, „Ryanair“ pasodino mane ir Aistę atskirai. Buvo normalu normaliais laikais, bet ne pandemijos, kai visaip skatinama būti šalia savo namiškių: juk jei viena šeima sirgtų, tai „išmėtyta“ po lėktuvą galėtų užkrėsti kelis kartus daugiau aplinkinių, nei sėdėdama kartu.

Taip galvojau vakar. Be reikalo būgštavau. Lėktuve ir aš, ir Aistė, turime ne po vieną vietą, o po tris. Išsitiesiu pamiegoti kaip lovoje.

Lėktuve kiekvienam keleiviui - asmeninė lova per tris sėdynes ir dar vietos lieka

Lėktuve kiekvienam keleiviui – asmeninė lova per tris sėdynes ir dar vietos lieka

Skamba kažkokie „COVID“ pandemijos įspėjimai, bet prie jų taip pripratęs, kad nebeįsimenu kokie, kaip prisimindavau kadaise. Tik „senovinė“ saugumo instrukcija „Lėktuve kritus slėgiui, užsidėkite kaukę“ prajuokina. Dviprasmiška dabar. Gal geriau būtų „Nusiimkite kaukę ir užsidėkite kaukę“, nes dar kas vieną ant kitos užsidės…

Bergamas. Iš lėktuvo išleidžia ne į tranizitinę zoną, bet į bagažo atsiėmimą praėjus temperatūros patikrinimą.

Temperatūros patikrinimas vos įėjus iš lėktuvo į oro uosto pastatą Bergame

Temperatūros patikrinimas vos įėjus iš lėktuvo į oro uosto pastatą Bergame

Bergamas. 2020 m. kovą tikriausiai baisiausia zona Europoje, o Bergamo koronaviruso aukų lavonus gabenančiais karinius sunkvežimius žiniasklaida dar turbūt primins nevienerius metus. Dabar antikūnų tyrimai rodo, kad virusu persirgo ~60% bergamiečių.

Dabar Bergamo oro uostas veikia. Na, pusiau. Kas antras restoranas, kas antra autonuoma dengiama grotų. „Išsikėlėme“ – skelbia vienas pranešimas. „Dirbti uždraudė Italijos valdžia“ – skelbia kitas. Bet juk karantinas Bergame dar birželį panaikintas! Matyt, restoranas jo neatlaikė, bankrutavo. Niekas naujas patalpų oro uoste šiais laikais nesinuomoja. Tad ir pranešimo niekas nenuėmė.

Dauguma langelių uždaryta, bet žmonių yra. Bergamas.

Dauguma langelių uždaryta, bet žmonių yra. Bergamas.

Skrydis Bergamas-Stambulas, „Pegasus Airlines“. Vienas iš 6 reisų iš Bergamo tą valandą. Jau arti pusės vietų užimta. Koronaviruso pranešimų lėktuve devynios galybės, jie dar išmoningesni: nuo raminamojo „Informuojame, kad visas oras lėktuve pakeičiamas per 3 minutes“ iki įspėjamųjų „Nekeiskite sėdimos vietos nes jus galės norėti susirasti sveikatos ministerija“ ar „Nelaukite eilėje prie tualeto, stebėkite iš savo vietos, kada prie tualeto užsidegs žalia šviesa“. Saugumo instrukcijos visose aviakompanijose savo esme beveik identiškos, o štai koronaviruso pranešimus kiekviena sugalvoja savus!

Prieš lipant į lėktuvą Milanas (Bergamas)-Stambulas. Tvarkos, kad kurį laiką visi keleiviai laikomi įlipimo koridoriuje, pigių skrydžių bendrovės nepanaikino

Prieš lipant į lėktuvą Milanas (Bergamas)-Stambulas. Tvarkos, kad kurį laiką visi keleiviai laikomi įlipimo koridoriuje, pigių skrydžių bendrovės nepanaikino

Stambulo Sabihos Giokdžen oro uostas jau pilnas žmonių. Viskas veikia. Užkandame pidės. Aišku, taip sutapo, bet kuo toliau šiandien skrendu nuo Lietuvos, tuo labiau viskas „kaip visuomet“. Aišku, yra temperatūros patikra, kas antra „užblokuota“ kėdė laukimo salėje, kaukės. Dalis lietuvių, ypač pabuvoję Latvijoje, dar įsivaizduoja, kad kaukes „verčia dėvėti“ tik Veryga, bet iš tikro tas „rojus be kaukių“ Europoje belikęs nedaug kur, bent jau tokiose masinių srautų vietose, kaip oro uostai. Stambule neatsidūriau vietoje kur „nėra pandemijos“, veikiau pamačiau kelionių „new normal“. Net koronaviruso testą galima pasidaryti čia pat, Stambulo oro uoste, per 6 val. gauti atsakymą ir vežti kur tik beskristum. Nė 30 EUR nekainuoja ir nereikia, kaip Lietuvoje, nervintis, kaip ten spėti gauti rezultatus, jeigu skrydis pirmadienį ryte.

Kavinėje Sabihos Giokdžen oro uoste

Kavinėje Sabihos Giokdžen oro uoste

Skrydis Stambulas-Hurghada, jau naktis. Žmonių jau pilna, jokios laisvos vietos šalia. Daugiausiai egiptiečiai ir rusai. Tiesioginių reisų Rusija-Egiptas nebėra, tad Egiptą (ar jo kurortus) įsimylėję rusai randa aplinkinius kelius. Prieš laipinant patikrina koronaviruso testus. Lėktuve pildome keletą anketų. Nusileidus nurodo tiems, kas nesidarė testų, likti lėktuve ir iškleisti tuos su testais. Maždaug pusė (ir mes) atsistoja.

Pilnas Stambulo oro uostas. Prieiname prie vartų skrydžiui į Egiptą

Pilnas Stambulo oro uostas. Prieiname prie vartų skrydžiui į Egiptą

Praeiname iki eilės prie vizų. Rusės barasi su pareigūnais, kad tie neteisingai skaičiuoja kursą. Kažkoks vakarietis atsisukęs eilėje už jo stovinčių prašo „Please keep social distancing“, bet to vienodai nesupranta egiptiečiai ir rusai.

Mes turime lygiai po 25 dolerius. Vizą įklijuoja be klausimų apie rezervuotas nakvynes ar skrydžius atgal. Iš tikro skrydžio atgal neturime, nakvynes turime tik dvi Hurghadoje, žadame nuomotis automobilį bet nesame rezervavę. Šiais laikais rezervuoti gali tik išvakarėse ir kai nebelieka tokių nežinomųjų kaip ar įleis tave į šalį.

Išlipimas iš lėktuvo Hurghadoje. Kas neturi testų - sėdi, mes - lipame

Išlipimas iš lėktuvo Hurghadoje. Kas neturi testų – sėdi, mes – lipame

Muitinėje dar liepia iškraustyti visą kuprinę, bet įleidžia. Visus „atsarginius planus“, kuriuos turėjau, galiu pamiršti: „Jei neįleis į skrydį Bergamas-Stambulas, skrisiu į Graikiją“, „Jei neįleis į skrydį Stambulas-Hurghada, keliausiu po rytinę Turkijos dalį“.

Egiptas net ir dabar gerai pritaikytas turistams. Oro uosto bankomate išsiimame Egipto svarų be papildomo mokesčio. Už 10 dolerių įsigyjame vietinę SIM su 16 GB. Išsikviečiame „Uberį“ ir nekreipiame dėmesio į visus „taksi, taksi“.

Viena blogiausių visų laikų Malaizijos investicijų – visiems metams užpirkta „Visit Malaysia 2020“ reklama Stambulo oro uoste. Į šią šalį nuo pat kovo mėn. turistams įvažiuoti draudižiama – ir taip bus bent iki 2020 m. pabaigos

Viena blogiausių visų laikų Malaizijos investicijų – visiems metams užpirkta „Visit Malaysia 2020“ reklama Stambulo oro uoste. Į šią šalį nuo pat kovo mėn. turistams įvažiuoti draudžiama – ir taip bus bent iki 2020 m. pabaigos

„Kiek dabar turistų?“ – klausiam Uberio vairuotojo. „Mažai, bet spaliui turim daug rezervacijų“. Rusai, sako, atnaujins skrydžius. Žiūrėsim. Bet pirmąkart topteli mintis, kad įsižiemojus tokios „atsidariusios“ vietos, kaip dabar Egiptas, gali sulaukti išties daug turistų. Nes daugybei europiečių „žiemos atostogos šiltuose kraštuose“ beveik būtinybė ir tik dalis šito atsisakys. Bet į daugelį pamiltų šiltų kraštų jų neįleis (Tailandą, Indoneziją ir t.t.). Pasiūla gal sumažės labiau nei paklausa. Bet, aišku, viskas priklausys ir nuo to, ką ir kaip išleis iš jų šalių.

Vos penki atvykimai per dieną Hurghados oro uosto tablo

Vos penki atvykimai per dieną Hurghados oro uosto tablo

2020 09 14-16: Apmiręs Hurghados kurortas, kur bikinius pakeitė burkiniai

Hurghada beveik tuščia, pagrindinė pėsčiųjų alėja primena vaiduoklių miestą. Išskyrus kelis didžiuosius viešbučius. Mūsiškiame dauguma klientų – egiptiečiai. Burkinių paplūdimyje daugiau nei bikinių.

Tuščia pagrindinė Hurghados promenada

Tuščia pagrindinė Hurghados promenada

Dar kai kurie dirba su ukrainiečiais ir baltarusiais. Vienintelės šalys, kurių kelionių organizatoriai „atidarė“ keliones į Egiptą. Ir dar kaip atidarė: tiesioginiai reisai į Hurghadą ne tik iš Minsko ar Kijevo, bet ir iš Gardino, Mogiliovo, Bresto, Lvovo ir t.t.

Egiptas rimtai pasišovė susigrąžinti turistus, net įspūdingą filmuką sumontavo, kur piramidžių, šventyklų ar paplūdimių vaizdai mainosi su kaukėtais padavėjais, purškiamu dezinfekciniu skysčiu.

Vietinės turistės viešbučio paplūdimyje

Vietinės turistės viešbučio paplūdimyje

Ta „besisaugančio Egipto propaganda“ reali tik didžiuosiuose viešbučiuose, ir tai iš dalies. Porąsyk užeinant matavo temperatūrą, kitus kartus ne („Ai, jau vakar matavome“). Visi darbuotojai „išmuštruoti“ su kaukėmis, stalo įrankiai įpakuoti. Bet nė vienas klientas be mūsų jų nedėvi. Niekas gatvėje irgi nedėvi. Ir net oro uosto pasų kontrolės pareigūnai ar muitininkai nedėvi.

Improvizuotas socialinės distancijos reikalavimas 5* viešbučio registratūroje - kad neprieitum per arti registratūros darbuotojų, sustumti stalai. Tenka kalbėti garsiai, bet egiptiečiai ir šiaip taip pratę

Improvizuotas socialinės distancijos reikalavimas 5* viešbučio registratūroje – kad neprieitum per arti registratūros darbuotojų, sustumti stalai. Tenka kalbėti garsiai, bet egiptiečiai ir šiaip taip pratę

Vietinėje vaistinėje paprašome kaukių. Pabando duoti išpakuotas po vieną rankomis – paprašome dėžės. Kur pasaulyje bebūnu, saugausi, kaip įpratęs – ir tai neapsiriboja kaukėmis. Tai aktualu labiausiai ne dėl to, kad neužsikrėsi pačiam COVID – bet kad nevežti užkrato per sienas, pagaliau, neužsikrėti jokia kita peršalimo liga, nes šiais laikais bet kokia liga gali sukelti problemų oro uostuose, pasieniuose ir kitur. Tačiau tarp turistų visuomet esu absoliuti mažuma: daugelis vos perėję į “atostogų ritmą” nusimeta bet kokį atsargumą jei tik toje šalyje, kaip Egipte, vietiniai “spjovę į COVID”. Turbūt todėl šiandien kai kurie žmonės ragina nekeliauti išvis – bet tokie kaltinimai “visiems keliautojams” turi tiek pat logikos, kiek kaltinti visus vairuotojus dėl to, kad kas nors vairuoja girtas. Niekas vien dėl to, kad buvo toli nuo namų, niekuo neuž(si)krėtė kaip ir niekas vien dėl to, kad sėdo už vairo, avarijos nesukėlė…

Hurghadoje ir pakrantėje užsakant viešbutį dar galima sutikti tokių reklamų internete - egiptiečiai galvoja, kad užsieniečiams tai svarbu ir, kaip įpratę, prisitaiko. Paskui jau nebe

Hurghadoje ir pakrantėje užsakant viešbutį dar galima sutikti tokių reklamų internete – egiptiečiai galvoja, kad užsieniečiams tai svarbu ir, kaip įpratę, prisitaiko. Paskui jau nebe

Hurghadoje nuobodoka. Tai miestas, kurio kurortinėje dalyje net viešo priėjimo prie paplūdimio nėra. Gali būti tik savojo viešbučio pajūryje. Pabandome „pasidairyti“ kitur – išsiunčia atgal į savą pakrantę.

Mūsų viešbutis. Kainavo ~40 eurų be pusryčių, ~50 su pusryčiais. Galima rasti gerokai pigiau - bet, kadangi skrydis avyko naktį, teko rinktis tokį, kur registratūra dirba visą parą

Mūsų viešbutis. Kainavo ~40 eurų be pusryčių, ~50 su pusryčiais. Galima rasti gerokai pigiau – bet, kadangi skrydis vyko naktį, teko rinktis tokį, kur registratūra dirba visą parą

Mūsų tikslas ne Hurghada, o visas Egiptas, jo kultūra ir istorija. Užsakome automobilį „Sixt“. Paskambiname pasiteirauti, ar tikrai atsiimti nurodytu adresu – „Tas ofisas, kai praėjome pro šalį, atrodo uždarytas“. Tikrai atsiimti ten. Trys darbuotojai susirinko į ofisą, atrodo, vien tam, kad perduoti mums automobilį, ir įvykdę šitą misiją, paskui greitai išsiskirstė.

Tiek būti užsienyje gaime todėl, kad dirbame per atstumą. Egipte kiek sunku su WiFi - viešbučio kambaryje nėra, tad dirbti ateiname į vestibiulį. Už nugaros, atrodo - koptų, Egipto krikščionybės atmainos, šventikas

Tiek būti užsienyje gaime todėl, kad dirbame per atstumą. Egipte kiek sunku su WiFi – viešbučio kambaryje nėra, tad dirbti ateiname į vestibiulį. Už nugaros, atrodo – koptų, Egipto krikščionybės atmainos, šventikas

Daugiau klientų nemačiau. Kaip ir geroje picerijoje, kurioje valgėme. Kaip ir visose parduotuvėlėse, į kurias užsukome. Tik taksistai pypina pravažiuodami ir turbūt sudegindami daugiau benzino be keleivių nei su jais.

Ateiname atsiimti automobilio

Ateiname atsiimti automobilio

Leidžiamės į kelią.

 


Pietų Egipto vieninteliai turistai (2020 09 16-22)


2020 09 16: Į Asuaną – pro apleistus viešbučius, ginkluotus karius ir piktus saugumiečius

Važiuojame į pietus nuo Hurghados geru „turistiniu keliu“ pro ištisus viešbučių kompleksų kompleksus.

Daugybė jų neatidaryta, net nebaigta statyti. Egiptui nesiseka. Turistų skaičius nuolat „daužo“ revoliucijos, teroro aktai, diktatoriškos valdžios represijos. Vos tik turistų padaugėja – ir vėl naujas smūgis. Kaip 2015 m. teroristų numuštas rusų lėktuvas ir pačios Egipto valdžios per klaidą nužudyti Meksikos turistai.

Eilinis nebaigtas statyti megaviešbutis į pietus nuo Hurghados

Eilinis nebaigtas statyti megaviešbutis į pietus nuo Hurghados

Nors daugelyje šalių turizmas iki COVID augo kaip ant mielių, kas 10 ar net kelis metus padvigubėdavo, Egipte jau ir tada buvo smukęs, niekad nepasiekė ~2009 m . metų lygio. Ir daugybė investicijų į viešbučius-kurortus nepasiteisino. O kas bus po COVID? Kaip pasakytų egiptietis, inšalach („Kaip Alachas lems“).

Kusairo pakrantėje

Kusairo pakrantėje

Stabtelime nakčiai Kusaire, retame „tikrame egiptietiškame miestelyje“ toje pakrantėje. Su negrįstose gatvėse rymančiomis veidus užsidengusiomis moterimis, asilais vietoje sunkvežimių. Ir vos keliais turistais, priklydusiais iš aplinkinių viešbučių. „Welcome back“ („Sveiki sugrįžę“) sako vietiniai sutvarkytoje pakrantės promenadoje. Šį posakį Egipte dar girdėsime ir girdėsime. Tai kas, kad niekada tame mieste nebuvome. Jie sveikina sugrįžus ne mus, o Turizmą. Iš jo, tiesiogiai ar netiesiogiai, gyvena beveik visi. Vaikai pasijuokia iš kaukių: „Koronavirusas!“. Panašios reakcijos vėliau kartosis dar ne kartą.

Eilinis vaizdas Kusaire

Eilinis vaizdas Kusaire

Nakvojame XX a. pradžios karštuose svečių namuose kur apsistodavo piligrimai iš Kusairo uosto plaukdavę į šventąją Meką anapus Raudonosios jūros. Karšta. Anapus lango gražioje pakrantėje, kažkas nuolat kosti.

Kusairo svečių namuose laukiame. Sutiktas paauglys paprašė ateiti po kelių valandų - turbūt, kai bus jo tėvas. Laiko turėjome

Kusairo svečių namuose laukiame. Sutiktas paauglys paprašė ateiti po kelių valandų – turbūt, kai bus jo tėvas. Laiko turėjome

Kitą dieną – per 500 km važiavimas iki Nilo slėnio, Egipto civilizacijos širdies. Pro aibę policijos / armijos postų. Vienur kalašnikovais ginkluoti ar gynybiniuose bokšteliuose įsitvirtinę pareigūnai pažiūri į akis ir praleidžia. Kitur paprašo paso ar atidaryti bagažinę. Trečiur išsineša dokumentus kažką nusirašyti ir liepia keliasdešimt minučių laukti.

Egipte taip važiuoti įprasta

Egipte taip važiuoti įprasta

Geriausi pareigūnai duoda atsigerti kokakolos. Pikčiausi pasitaikė išvis ne poste: tiesiog gatvėje prisikabino, rodos, eilinis žmogus (iš tikrųjų, kaip vėliau mums išaikins, saugumietis), arabiškai gestikuliuoja. Galvoju, gal rodo, jog uždarytas kelias, bet, pasirodo, prisikabino, kad filmavau telefonu, paskui prisistato ir uniformuotas kolega, liepia parodyti kas įrašyta, ištrinti.

Už tokio vaizdo nufilmavimą prisikabino pareigūnai

Už tokio vaizdo nufilmavimą prisikabino pareigūnai

Būna, kad diktatūrose draudžiama, tarkime, fotografuoti valdžios įstaigas, griežtesnėse – ir tiltus ar užtvankas, to privengiu. Bet pirmą kartą gyvenime pats taip ir nesupratau, kas gi tokio ypatingo pakliuvo į mano kadrą – atrodo, eilinė miesto gatvė. Gal pernelyg skurdi Egipto įvaizdžiui? Gal kokia slapta neuniformuotų pareigūnų operacija? Filmuosiu atsargiau, timelapse’ų teks atsisakyti.

Vietiniai šypsosi ir moja sveikindami pravažiuojant pro jų kaimą

Vietiniai šypsosi ir moja sveikindami pravažiuojant pro jų kaimą

2020 09 16-19: Asuanas. Kauno dydžio mieste – vieninteliai turistai

Iš skurdaus, purvinų kelių, asilų ir tuktukų Asuano rajonų pagaliau išlendame į apšviestą centrinę promenadą su vaizdais į Nilą ir „mirusiųjų krantą“ anapus jo, pilną tūkstantmečius plėstų kapų, virš kurio kas vakarą nuostabiai leidžiasi saulė, o fotografai siūlo nusifotografuoti išmaniųjų telefonų dar neturintiems vietiniams.

Asuano saulėlydis

Asuano saulėlydis

Kuo toliau nuo Hurghados tuo užsienio turistų mažiau. Asuane, Kauno dydžio mieste, pietiniame senovės Egipto pakraštyje, per pirmąją parą nepamatome nė vieno kito nevietinio, vėliau tesutinkame kelis. Jeigu poilsinis turizmas dingus ribojimams dar pamažu atgimsta, tai kultūrinis – į istorines vietas, muziejus – merdėja dar ilgai. Nežinau kodėl: gal žmonės bijo minių (kurių nėra), gal galvoja, kad viskas bus uždaryta. Ar gal tiesiog savaitė-kita “kur karšta” daugeliui tą išgalinčių europiečių jau tapo “būtinybe”, kai tuo tarpu kultūrinis pažinimas – “atidedama” patirtis. O dar Asuanas toli nuo visko: ekskursijos pranykusios, viešu transportu važiuoti niekam nesinori, automobilį nuomotis Egipte mažai kas drįsta.

Iki 2020 m. Asuanas buvo paskutinis Nilo kruizų uostas, bet visi laivai rymo prišvartuoti pakrantėse. Dalis restoranų irgi užvėrę duris: kad atsidarytų Egipte po karantino reikia „pandemijos licencijos“, atitikti visokius higienos kriterijus. Tik „McDonald‘s“ rodo pavyzdį: vienintelė vieta Egipte, kur reikalauja kaukių ir į reikalavimą žiūri rimtai. Tiksliau, pusiau rimtai: žmogaus be kaukės neįleido, bet jei kaukė uždėta ant kaklo(!) – prašom į vidų, svarbu, kaukė yra.

Pandemijos licencija mūsų viešbutyje. Parašyta, kad turi teisę užimti tik 50% kambarių, nors ir tiek išnuomoti šiais laikais dažno viešbučio svajonė

Pandemijos licencija mūsų viešbutyje. Parašyta, kad turi teisę užimti tik 50% kambarių, nors ir tiek išnuomoti šiais laikais dažno viešbučio svajonė

Plaukia tik keltai ir tradicinės burinės felukos – žemyn upe su srove, aukštyn upe su vėju (labai lėtai). Kaip senovės Egipto laikais. „Feluka, feluka“ viltingai siūlo jų kapitonai išvydę mūsų šviesius veidus. Nėra jie visai be darbo: egiptiečiai nuomojasi felukas smagiam vakarui ant Nilo, garsiai leidžia arabišką popsą iš laivų.

Per saulėlydį į Nilą leidosi felukos

Per saulėlydį į Nilą leidosi felukos

Mūsų gražus, bet arabiškai chaotiškas „Citymax“ viešbutis, Dubajaus investicija, dar apypilnis. O štai „Old Cataract Hotel“, senųjų kelionių į Egiptą laikų atspindys, dar nuo 1899 m. glausdavęs Europos elitą (princesę Dianą ir carą Nikolajų II, Vinstoną Čerčlį ir Margaret Tečer, ir Agatą Kristi, kuri ten rašė „Mirtį prie Nilo“), atrodo, visai tuščias. Turbūt vienintelės dienos pajamos bus kokakolos buteliukas, kurį išgeriu stebėdamas pratekantį Nilą didžiausio gyvenime patirto karščio kepinamoje terasoje (net vietiniai nustebo, kad neinu į kondicionuojamą vidų, bet joks karštis, kaip ir joks šaltis, vėjas, lietus, pūga manęs neprivers atsisakyti romantiškai gražių vaizdų).

Britiškos tvarkos oazė "Old Cataract Hotel" tuščia

Britiškos tvarkos oazė “Old Cataract Hotel” tuščia

Temperatūra +47. Pavėsyje. Plaukiame į „mirusiųjų krantą“. Dabar ten nubių kaimas (apačioj) ir kilmingųjų kapai. Sutiktas nubis pasakoja, kad koronaviruso jame nėra, nes jie maitinasi sveikai, o ne „McDonald‘s“. Sako Nilo vandenį dar gerai gerti. Vakariečių parašytos knygos turistams nesutinka – net maudytis ten esą pavojinga, išskyrus kelias vietas kur vanduo mažiau stovi.

Temperatūra

Temperatūra

Lipame iki kapų. Prakaitas teka upeliais, bet man šiaip joks klimatas netrukdo. Kapus atrakina dėl mūsų vienų, vieni gėrimės spalvingais 4000 metų senumo piešiniais, taip puikiai išlaikytais to karšto Egipto klimato. Matydami, kad kitų klientų nesulauks, kupranugarių šeimininkai duoda gerą kainą pavėžėjimui iki apleisto koptų vienuolyno. Dykuma, +47, saulė, bėgantis kupranugaris, atmušta nugara ir užpakalis – ne vieną dieną dar skaudėjo (iki šiol, kaip ir daugelis, buvau jojęs tik nedidelį atstumą einančiu, o ne bėgančiu kupranugariu – tai visai kas kita). Supratau, kodėl karavanų pirkliai eina greta savo kupranugarių, o ne joja jais.

Mirusiųjų krante, po kiek laiko priėjęs vietinis sargas veda atrakinti Senovės Egipto kapų

Mirusiųjų krante, po kiek laiko priėjęs vietinis sargas veda atrakinti Senovės Egipto kapų

Kupranugariui blogiau – galiausiai jis atsisako nešti, numeta, nori ilsėtis. Pailsi prie vienuolyno. Šiaip turbūt nereikėjo prasidėti su tais kupranugariais. Bet visada tokia dilema: kai matai sąžiningu verslu užsiimančius vietinius, gal dienų dienas nesulaukiančius klientų, norisi pirkti jų paslaugas, juk jiems sunku. „Netikiu, kad turistų atvažiuos“ – skundžiasi kupranugarininkas – „Europos šalys užsidarys ir vėl nieko nebus“.

Kupranugariu per dykumą

Kupranugariu per dykumą

Apleisto koptų vienuolyno bilietų pardavėjas per petį persimetęs automatą. Niekur nemačiau tiek ginklų, kiek Egipte. Aistei permušinėja širdis, ji verčiau pasėdi ant laiptų.

Automatu ginkluotas gidas

Automatu ginkluotas gidas

Pamiršome pasiimti vandens. Grįžtame ištroškę. Siūlo atsigaivinti kaip vietiniai: iš bendros kaimo vandens kolonėlės, prie kurios stovi visiems bendras metalinis puodelis. Egiptas apribojo iki 50% viešbučių užimtumą, iki šiol neatidarė mokyklų, bet bendrų puodelių „neužraukė“ – o gal negali užraukti, ką žmonės gers? Kupranugarininkas atsigeria, mes atsisakome. Geriame kavinukėje prie kilmingųjų kapų. „Fantos“ butelis ten kainuoja 27 eurocentus: išnykus turistams, daug kur išnyko ir turistinės kainos.

Gal skaniausia gyvenimo "Fanta"

Gal skaniausia gyvenimo “Fanta”

2020 09 20: Abu Simbelio superšventyklose pasijuntame XIX a. tyrinėtojais

Į kelionę nuo Asuano iki garsiosios Abu Simbelo šventyklos leidžiamės 5 ryto, švintant. Nes tuo keliu turistams galim atvažiuoti tik šviesiai – atstumas beveik 300 km, „Grįžti būtina iki 6 vakaro“ – pasako mums viename policijos-armijos postų. Nusirašo paso duomenis ir telefono numerį.

Vėliau telefonas pora kartų suskamba, kažkoks vyras kažką sako arabiškai. Kadangi buvome davę savo egiptietišką numerį tik vienoje vietoje – aišku, kad skambina iš posto. Turbūt ragina laiku grįžti.

Važiuoti verta! Abu Simbelo įspūdžiui trūksta žodžių: didinga kalne iškalta šventykla, 3000 metų senumo. Bet dar labiau kvapą gniaužia, kai ten esi vienas. Tavo automobilis vienas parkavimo aikštelėje, eini pro uždarytas prekeivių parduotuves.

Abu Simbelo parkavimo aikštelėje buvo du automobiliai (vienas jų mūsų). Kai mes įeidinėjome į teritoriją, kito savininkai išvažiavo ir likome vieni

Abu Simbelo parkavimo aikštelėje buvo du automobiliai (vienas jų mūsų). Kai mes įeidinėjome į teritoriją, kito savininkai išvažiavo ir likome vieni

Tik bilieto reikia. Bet pakanka studentiško. Tai COVID akcija visame Egipte: dabar visose kultūrinėse vietose visi suaugę eina su studento bilietais už pusę kainos. Na, COVID testas atsipirks, nes šiaip užsieniečių bilietai brangūs…

Lankytojų akcija nepriviliojo. Tuščia, tuščia, beveik kaip tais laikais, kai keliautojai Džiovanis Belzonis ir kiti atrado tą šventyklą, paliko savo vardus ir XIX a. datas grafičiuose. Tuščia lauke, tuščia viduje. Visiškoje tyloje stebiu milžiniškas Ramzio statulas, visus aukojimų dievams raižinius. Nėra net prižiūrėtojų – inšalach, niekas iš tų retų užklydėlių neišraižys hieroglifų naujais grafičiais.

Prie Abu Simbelo šventyklos

Prie Abu Simbelo šventyklos

Jei ir turi COVID pandemija pliusų turizmui, tai čia yra tas pagrindinis. Turizmas grįžo 40 metų atgal. Viena vertus, jis nebėra prognuozuojamas (nebegali kur internete rasti aiškaus atsakymo apie darbo laiką, kainas, reikalavimus), kažkiek rizikingesnis, bet, kita vertus, vėl gali net į tokį „nuvalkiotą“ Egiptą keliauti vienas tarsi atradėjas – nuotykių ieškotojas, gerėtis lygių neturinčiu menu ir senove visiškoje dykumos tolių tyloje ir vienatvėje.

Abu Simbelo pagrindinės šventyklos viduje

Abu Simbelo pagrindinės šventyklos viduje

Džiaugiuosi, kad po Egiptą nekeliavau anksčiau ir patiriu jį būtent šiandien.

Nesvarbu, kad visi tie lauko teatrai, iš kurių žiūrovai kas vakarą stebėdavo šviesų projekcijų ir garso šou, kepa ant saulės tušti: kai ateini į tokį Abu Simbelį vienas, šviesų ir garsų įspūdžiui nebereikia.

Žvelgiant į Abu Simbelo šventyklas nuo šviesų šou teatro sėdėjimo vietų. Visur tuščia tuščia.

Žvelgiant į Abu Simbelo šventyklas nuo šviesų šou teatro sėdėjimo vietų. Visur tuščia tuščia.

Pavieniai prekijai dar bando naudoti senus triukus. „Coca Cola kainuoja tik 150 svarų [8 eurai]“ – štai rimtu veidu porina kažkoks vaikigalis iš vienos iš vos trijų dar veikiančių kioskų. Gal pavykdavo su kokiu ištroškusių ir perkaitusių amerikiečių autobusu. Tokių „užlaužtų kainų prekijų“ nelaimei, COVID ne tik išvaikė turistus, bet dar ir tie turistai, kurie visgi atvyksta, visai kitokie. Dingo visi patogumą dievinantys prabangos ieškotojai iš „Old Cataract“ viešbučio, galvojantys, kad visame pasaulyje kainos tokios, kaip Amerikoje, ar dar didesnės.

XIX a. tyrinėtojų grafičiai ant Abu Simbelo fasado

XIX a. tyrinėtojų grafičiai ant Abu Simbelo fasado

Tie, kurie sugeba atrasti, kaip nuskristi į Egiptą, kaip pasidaryti COVID testą, sutvarkyti formalumus, tie žino ir „Coca Cola“ kainą.

Pavažiuoju iki parduotuvės miestelyje, kur sąžiningas prekeivis pardavinėja egiptietiškomis kainomis. Nusiperku iš jo du butelius kolos ir dar du vandens.

300 km atgal iki Asuano. Egiptiečiai vairutojai sumigę vidudienio miego pakelėse savo automobiliuose specialiai tam pastatytose pavėsinėse. Kondicionierius atsuktas iki maksimumo, bet vis tiek šiek tiek per karšta.

Pamiegoti sustojęs vairuotojas pakelės pavėsinėje

Pamiegoti sustojęs vairuotojas pakelės pavėsinėje

2020 09 21: Dėl turistų stygiaus tenka ir nukentėti

Aišku, per koronavirusą ne visad išloši. Štai Filės šventykloje, kur įrašyti patys paskutiniai žinomi Egipto hieroglifai ir dar VI a. klestėjo Egipto religija, praėję pirmas tris „tipines“ Egipto lankytinų vietų kliūtis – (1)kalašnikovais ginkluotus karius prie įvažiavmo, (2)anapus plieninio neperšaunamo skydo pasislėpusius parkingą prižiūrinčius policininkus ir (3)bilietų tikrintojus su metalo detektoriais – atsiremiame į unikalią ketvirtą: valčių savininkus. Nes šventykla saloje ir demonstratyviai parašyta, kad „valties kaina į bilietą neįeina“, o jie, susitarė, sako kokias tik nori sumas. Bandome sakyti „palauksime kitų turistų, gal prisijungs“, bet visi suprantame – kitų turistų nebus. Tenusiderėjome 50% ir tai permokėjome (~9 eurai už valtį, kai šiaip žmogui euras).

Filės šventykloje

Filės šventykloje

„Ni hao“ – pasisveikina vienintelis pseudosenovinių statulėlių prekijas, pasilikęs toje pakrantėje – „Are you from China?“. Pirmą kartą gyvenime mane palaikė kinu! Bet gi iš tikrųjų: kaukė ir juodi akiniai visiškai panaikina veido bruožus. Bet vėliau Egipte mane kinu palaiko antrą, trečią, ketvirtą, dešimtą kartą. Kartą klausia „Are you from China or Japan?“. Net ir be juodų akinių! Suprantu, kad kaukė egiptiečiams – tarsi koks kino tautinis rūbas. Jie prisimena, kaip sausį-kovą, pasaulio turizmui dar sukantis „senoviniais“ tempais, koronos išgąsdinti kinai į Egiptą jau keliaudavo su kaukėmis…

Tuščias turgelis prie didžiausio (bet nebaigto iškalti) obelisko

Tuščias turgelis prie didžiausio (bet nebaigto iškalti) obelisko

Ir su darbo laikais nebeaišku: štai visi šaltiniai nurodo, kad Nubijos muziejus dirba ryte ir vakare (nuo 8 iki 12 ir nuo 16 iki 21), su pertrauka karštąjam vidudieniui. Nueinam gražia Asuano Nilo pakrante apie 2 km iki jo vakare – tesutinkam 4 sargus. „Nedirba, dirba tik nuo 8 iki 17“ sako. Aistės norui karščiausią paros metą praleisti viešbutyje ir vėl nelemta išsipildyti.

Tuo tarpu garsiosios Dramblių salos, pagal kurios „pirmąjį Nilometrą“ senovės Egiptas nustatydavo būsimo potvynio – taigi, ir derliaus, ir tų metų mokesčių – lygį muziejus turėjo dirbti iki 17 val., bet atėjus 15:40 prižiūrėtojai pataria apeiti kuo skubiau, nes užsidaro po 10 minučių.

Prie Dramblių salos Nilometro

Prie Dramblių salos Nilometro

Na, bent jau iš Abu miesto griuvėsių šalimais neišvarė, ir, aišku, galėjau juos naršyti visai vienas, dairydamasis į Nilą ir spalvingą nubių kaimą, kuris stūkso Dramblių salos viduje ir sudaro gyvą – tegu ir purviną – jos širdį tarp prieš tūkstančius metų mirusio senovės egiptiečių miestelio ir prabangaus Movenpick viešbučio, kuris iš tolo atrodo lygiai toks pats tuščias ir miręs.

Paskutinė vakarienė savo viešbučio balkone, kai išeini į lauką tamsiai ir oda svyla (+41 ar pan.). Ir kai patiekalus turi renkiesi iš nedidelio sąrašo: kai mažai svečių, neverta užsipirkti ingredientų.

Viešbučio balkone

Viešbučio balkone

 


Luksoras, faraonų kapų/šventyklų širdis ir Egipto prekijų agonija (2020 09 23-30)


2020 09 22: Pro krokodilų mumijas – į senovės Egipto sostinę

Patraukiame Nilo slėniu link senosios Egipto sostinės Luksoro. Daugelis iš 100 milijonų Egipto žmonių gyvena Nilo slėnyje ir šis siauras derlingas ruožas dabar toks beveik vienas nesibaigiantis aptriušęs miestelis. Ir pagrindinė transporot arterija, kur aplink upę – ir keliai, ir geležinkelis.

Važiavimas Nilo slėniu

Važiavimas Nilo slėniu

Eismas tragiškas. Motociklininkai, asilininkai ir mulininkai galvoja, kad jiems galima ir prieš eismą. Automobilininkai taupo kurą nesijungdami naktį šviesų – nebent kai lenkia, arba pamatoo pavojų priekyje, mirkteli. Bet Aistė vairuoja jau ramiau, nei daugelyje Rytų šalių – įpratimas. Užtat traukia vietinių dėmesį – kitų vairuojančių moterų Egipte nemačiau, kitų vairuojančių turistų šiuo metu – irgi.

Viešasis transportas išvyksta iš stoties

Viešasis transportas išvyksta iš stoties

Nilo slėnyje ir kelios įspūdingiausios šventyklos, kaip Kom Ombo ant Nilo kranto, kur garbintas ir dievas-krokodilas Sobekas, ir krokodilų, į kuriuos jis buvo įsikūnijęs, mumijas tebegali pamatyti savo akimis, ar Edfu – geriausiai išsilaikiusi iš visų, net stogas, lubos yra.

Kom Ombo krokodilų mumijos

Kom Ombo krokodilų mumijos

Ta pačia kryptimi važiuoja viena turistų šeima su gidu: bet taip sutapo, kad kai mes atvažiuojame, jie – jau išvažiuoja. Lengva įsidėmėti, kai visose milžiniškose stovėjimo aikštelėse – tik keli automobiliai. Visus kitus turistus pradedi pažinti ir prisiminti, kai susitinki kitoje lankytinoje vietoje vėl, nes juos gali suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Edfu šventykloje

Edfu šventykloje

O prekijų Edfu nebėra išvis. Visi ~50 kioskų uždaryti. Kaip keistai skamba 2018 ar 2019 m. keliautojų gąsdinimai, kad šioje vietoje „tenka veržtis pro prekijus einant labirintais pro jų parduotuves, kol pagaliau gali prieiti šventyklą“! „Labirintas“ panaikintas: prižiūrėtojas liepia nesekti klaidinančiomis „Exit“ rodyklėmis ir tiesiog eiti tiesiai laukan.

Nuobodžiaujantys prižiūrėtojai susirinkę pašnekėti prie Edfu šventyklos įėjimo

Nuobodžiaujantys prižiūrėtojai susirinkę pašnekėti prie Edfu šventyklos įėjimo

Vietinius dominame taip, tarsi turistų būtų nematę. Galvojame pavalgysime restorane ant aukščiausio miestelio pastato, iš kurio puikiai matosi šventykla „Jis remontuojamas“ – mums sako. Išties geras metas remontui! Bet pažiūrėti vaizdų darbininkai įleidžia ir pinigų neprašo.

 Edfu nuo stogo su šventykla centre

Edfu nuo stogo su šventykla centre

2020 09 23: Luksoras – įkyriausi prekijai, pigiausios nakvynės

Prieš keliaujant į tik ką pilnai turistams atsidariusį Egiptą vienas didžiausių nuogąstavimų buvo tas, kad, be turistų, visi Egipto prekijai ir kiti įkyreivos supuls ant mūsų.

Pirmą kartą tai patiriame Luksore, Vilniaus dydžio mieste, Senovės Egipto sostinėje, kur dauguma gyvena iš turizmo.

Kol valgiau tradicinius egiptietiškus košarius, šis prekijas be paliovos kalbino

Kol valgiau tradicinius egiptietiškus košarius, šis prekijas be paliovos kalbino plaukti feluka: ‘Ne’ nesuprato

Vos išlipame iš automobilio – tuoj puola karietininkai ir taksistai. Dešimt sekundžių atsikalbinėji nuo vieno – po dar dešimties prieina kitas. Nilo paupyje valtininkai siūlo perkelti už 20 svarų, kai viešas keltas atsiena 10: nežinia, kas sutinka. Nežinia, ir iš ko jie gyvena, nes kiekvienam mieste esančiam turistui turbūt tenka 10 tokių siūlytojų ir ne kiekvienam turistui išvis tų paslaugų reikia. Na, karietomis dar ir kokios juodai vilkinčios moterys pravažiuoja…

 Tušti nuomojami laivai. Galiausiai vienu jų praplaukėme - tiesa, vengdami įkyriai paslaugas gatvėje brukančių 'kapitonų', susitarėme per paslaugų buto šeimininką

Tušti nuomojami laivai. Galiausiai vienu jų per saulėlydį praplaukėme – tiesa, vengdami įkyriai paslaugas gatvėje brukančių ‘kapitonų’, susitarėme per paslaugų buto šeimininką

Standartinės apgavystės. „Labas, mano brolis tas taksistas, kuris atvežė jus iš oro uosto į Winter Palace viešbutį!“. Nei atskridom, nei taksi važiavom, nei tame viešbutyje apsistojom – tiesiog, jo papėdėje mus užkalbino ir pamėgino nuspėti lyg Šerlokas Holmsas.

Gyvename vakariniame Luksoro krante, prie pat kelto į miesto centrą. Neseniai pastatytas ir tiltas – bet jis 10 km į pietus, taigi, važiuoti automobiliu iki centro reikia ~25 km, kai persikelti keltu užtrunka kelias minutes. Bet visų įkyreivų „dėka“ kartais norisi važiuoti automobiliu: tiesiog atlaikyti tą „kodėl nenorite važiuoti taksi?“ ar „tai gal rytoj plauksite feluka?“ siūlymų grandinę pakeliui į keltą ir iš jo nėra maloniausias užsiėmimas.

Luksoras nuo namo stogo

Luksoras nuo namo stogo

„Arklys neturės ką valgyti“ – graudina kiti. Aišku, meluoja ir sako, kas veikia turistus, bet kad jiems labai sunku – tikra tiesa. „Egipte iš turizmo gyvena 12 milijonų žmonių“ – pasakoja vietiniai. Tikėtis, kad kažką pakeisi kokia labdara, ar nupirkęs iš gailesčio paslaugą – beviltiška. Tai lašas jūroje. Net jei Bilas Geitsas išdalintų jiems visus savo pinigus, teužtektų nupirkti kiekvienam Egipto turizmo pramonės atstovui po pietus ir vakarienę gerame restorane… Aišku: kas priklauso nuo tavęs, turi padaryti (pvz. neatsisakyti kelionių, lankytinų vietų, viešbučių, restoranų), bet šiaip problema išsispręs tik tada, kai tokių keliautojų kaip aš vėl bus nebe pavieniai, o šimtai tūkstančių. Nes kai kad ir po nedideles sumas pirkdami prekes ar pasalugas palieka milijonai žmonių, ir taip kas mėnesį, kasmet, rezultatas daug reikšmingesnis, nei kai kokią vienkartinę labdarą skiria koks turtingas fondas. Ir jeigu, tarkime, perskaitę tokius straipsnius kaip šis, penki papildomi žmonės sugalvotų keliauti, tai pagalba tokiems vargstantiems pasaulio turizmo pramonės darbuotojams būtų kur kas didesnė, nei galėčiau pasiekti savo jėgomis: juk penkis kartus daugiau pinigų kelionėje vis tiek niekada neišleisčiau. O davęs kam “gerokai daugiau”, nei pridera, tik viską sujauki: štai sustojame prie poros statulų ir supuola kaimo vaikai, piktai reikalauja pinigų, net tranko per automobilį, “dovanėlėmis” nesidžiaugia: “dolerių, dolerių!”. Niekur kitur Egipte to nemačiau. Matyt, tiems vaikams koks turistas kada davė jam menką, o jiems didelę sumą – ir nuo to laiko jie leidžia dienų dienas stebėdami kelią, gal dar koks turistas užsuks. Užuot skyrę tą laiką kokio amato mokymuisi.

Tas vienas kartas, kai važiavome karieta. Dešinėje - Luksoro šventykla

Tas vienas kartas, kai važiavome karieta. Dešinėje – Luksoro šventykla

Luksore išsipildė ir kita prieškelioninė prognozė: kad nakvynės bus labai pigios. „Gerais laikais“ rytinis „gyvųjų“ Nilo krantas apsėtas prabangiais tinkliniais viešbučiais-rūmais, o vakarinis – pigesniais butais, o dabar viskas stovi tuščia. Jei mažesniuose miestuose, kur tėra kelios nakvynės vietos, jos, galbūt susitarusios, „laiko kainas“, tai Luksoro butų nuomotojai leidosi į tikrą kainų karą dėl paskutinių dar likusių turistų ~150 kv. m. būstas su dviem miegamaisiais, terasa, iš kurios matosi Nilas ir Luksoro šventykla, atsieina 16 eurų nakčiai. Pusryčiai ant stogo – 1,4 euro žmogui.

Tušti kruiziniai laivai, kuriuose - tik įgulos. Vienas matytų laivų - River Anuket. Tenykštis kovo 6 d. COVID protrūkis buvo pirmasis toks Egipte ir nuskambėjo visame pasaulyje taip, kad laivo pavadinimą iki šiol prisimenu: dabar toks protrūkis su keliolika susirgusių, beveik vien besimptomiais, atrodo juokingas

Tušti kruiziniai laivai, kuriuose – tik įgulos. Jų geras šimtas, palei visą Luksoro krantinę. Vienas matytų laivų – River Anuket. Tenykštis kovo 6 d. COVID protrūkis buvo pirmasis toks Egipte ir nuskambėjo visame pasaulyje taip, kad laivo pavadinimą iki šiol prisimenu: dabar toks protrūkis su keliolika susirgusių, beveik vien besimptomiais, atrodo juokingas

2020 09 24-30: Per savaitę nepamatysi nė pusės Luksoro senovės vietų

Luksore apsistojome savaitę, vėliau prasitęsėme iki 8 dienų: jo šventyklų masyvių kolonuotų salių didybė, ryškiais dievais ir aukotojais tapytų kapų klodai tiesiog neišsemiami. Šitokios spalvos išlikusios 3500 metų, kai kai visur kitur planetoje visi „įspūdingi statiniai“ tebuvo visokios akmenų krūvos, o visas menas – naivūs gyvūnų papaišymai olose! Net kasdien aplankant po keletą vietų, be šansų viską sužiūrėti per savaitę. Tačiau kiekvieno kapo ir nereikia, nes Egipto menas turėjo griežtus kanonus ir daug kas kartojasi.

Tutanchamono kapo kopijoje (dabar skamba kvailai, bet į originalą skatinama neiti, kad turistų minios nepakenktų dekorui)

Tutanchamono kapo kopijoje (dabar skamba kvailai, bet į originalą skatinama neiti, kad turistų minios nepakenktų dekorui)

Kai kuriose lankytinose vietose patirtį gadina „prižiūrėtojai“. Užeini, ir jau koks eina link tavęs. Gera pusė beveik nemoka angliškai, apie senovės Egiptą mažai žino. Kaip tas Medinet Habu šventykloje, „iškalęs“ kelias frazes: „beutiful, look, look“, „foto, foto, good, good“ ir pan., bet Egipto dievų vardus, kuriuos, pabuvęs Egipte ilgiau, jau ir taip nesunkiai atpažįstu ir geriau jau gerėčiausi jų piešiniais vienumoje. „Anubis, Ozyris, Anubis, Anubis, Ozyris, Ozyris, Krokodilas, Liūtas“ (atrodo, Sobeko ir Sekhmet “gidas” nežino, o aš jau žinau). Ir, priešingai prižiūrėtojams tolimuose Egipto pietuose, 20 svarų neapsidžiaugęs: „duokit 100“. Nueiname šalin. Vienintelis pliusas – padaro bendrų nuotraukų. Ir dar dažnas įleidžia kur negalima. Štai archeologo Hovardo Karterio, atradusio Tutanchamono kapą, name vienas ištraukia paties archeologo planus, užrašus. Nežinau, ar čia pliusas – senas popierius plyšta. Medinet Habu archeologai, vasarinei „kasinėjimų pertraukai“ savąją mumiją ne tik užrakino – dar ir duris prie jos užmūrijo. Turbūt, kad prižiūrėtojai dėl dolerio nevestų turistų…

Prižiūrėtojas Medinet Habu šventykloje

Prižiūrėtojas Medinet Habu šventykloje

Pirmas dienas turistų Luksore beveik nematome. Paskui vienas kitas išnyra – čia praeina Nilo promenada, čia užsuka į parduotuvėlę, o gal pralekia trise motociklu. Gal 10 per dieną, ne daugiau, ir „antro lygio“ vietose tebesame vieni.

„Važiuokite į Karnaką, šiandien šviesų šou“ – sako karietininkas. Galvojame, eilinė apgavystė, klausiame viešbutyje – ar bus šou, nežino. Interneto rezervacijos išimtos. Minimalus skaičius – žmonių. Nuvažiuojame paklausti. Sako – bus. Turistų keliolika – pakanka. Tiesa, vietoje trijų kasdienių šou, iš kurių pirmasis – angliškas, tebuvo vienas, arabiškas, bet duoda vertimui ausines palikus užstatui pasą. Tokia kaip ekskursija kur apšviečia čia vieną, čia kitą elementą.

Šviesų šou Karnake, svarbiausioje iš senovės Egipto šventyklų

Šviesų šou Karnake, svarbiausioje iš senovės Egipto šventyklų

Na o pirmą kartą su tikrai masiniu turizmu susiduriame Hačepsutės šventykloje. Kai atvažiuojame mes, atrieda ir 4 didžiuliai autobusai dienos ekskursijų iš Hurghados. Daugelis kalba rusiškai, kai kas – lenkiškai. Patikrinu – užsakomieji skrydžiai iš Rusijos dar neprasidėjo. „Mes iš Baltarusijos“ – sako. Dabar tokia pernykštė kasdienybė atrodo keistai, „ekskursantai“ – lyg kokie skėriai ant javų lauko. Užbėga laiptais, nu(si)fotografuoja, lekia atgal. Daug laiko Hačepsutės šventyklai jų ekskursijoj neskirta, juk dar, matyt, reikia nuvežti į tą iš daugybės Egipto dievų vardais pavadintų alabastro parduotuvių prieigose, kuri moka didžiausius komisinius. Vėl liekame vieni. Su kavinės šeimininkais, kurie vėl baigia rėkti „morožnaja, voda“ ir užsileidžia arabišką popmuziką. Iki kito „spiečiaus“.

Turistų spiečius žengia į Hačepsutės šventyklą

Turistų spiečius žengia į Hačepsutės šventyklą

Viešnagę Luksore užbaigiame svarbiausiomis jo vietomis – valdovų, valdovių kapais. Stebuklinga, kaip tokios ryškios spalvos, toks menas išsilaikė net ne 100 ir ne 1000 metų, o 3000 metų ir daugiau! Šiais interneto laikais daugelyje lankytinų vietų gali žinoti, ko tikėtis, iš anksto: juk matęs daug nuotraukų. Bet ne Egipto kapuose. Kai koridoriai ankšti, nuotraukos, video niekaip neperteiks jų dydžio, tebūna nufotografuotas koks piešinys ant sienos, bet tada nesunku galvoti, kad gal toks ir yra tik vienas ar keli, kai ten – ištisi jų kompleksai. Lendi naują dirbtinį urvą ir naujos spalvos – net jei stilius ir panašus.

Nefertari kape

Nefertari kape. Gretimame Titi kape Aistės juodi akiniai staiga įkrito į duobę ir liko gulėti šalia ten tebegulinčios mumijos, kurią “iš visų turistų tik mums” parodė bakšišo norėjęs prižiūrėtojas

Kaip įprasta Egipte, prižiūrėtojas mesteli ranką į užrašą „nefotografuoti“ ir paskui tuoj sako „fotografuoti galima“ duodamas suprasti, kad už privilegiją reikės susimokėti. Dar parodo, kaip perlipti sieneles, prieiti arčiau paveikslų. „Tik jums rodau šią mumiją“. Ten, kur „negalima“, kažkodėl irgi įrengtas apšvietimas, išdėlioti eksponatai… Šiaip „mokesčiai“ prižiūrėtojams nedideli – daugelis džiaugiasi keliasdešimčia eurocentų, o doleris – jau rimtas įvertinimas. Išskyrus karalių, karalienių slėnį – ten nuo seno pripratę prie daugiau.

Oficialiai laipioti paveldu Egipte draudžiama ir už tai gresia kalėjimas. Bet dažnai patys prižiūrėtojai, kaip čia, kone liepia kartis ant šventyklos stogo, ten fotografuoja - tikėdamiesi atlygio.

Oficialiai laipioti paveldu Egipte draudžiama ir už tai gresia kalėjimas. Bet dažnai patys prižiūrėtojai, kaip čia, kone liepia kartis ant šventyklos stogo, ten fotografuoja – tikėdamiesi atlygio.

2020 09 25: Naujienos, kuriomis Egipte pasitikėti negalima

Visos šalys iki šiol, kuriose buvau per koronaviruso pandemiją, vienas pagrindinių užsiėmimų buvo naujienų apie pandemiją, statistiką sekimas: Pietų Korėjoje tai ypač padėdavo suprasti, kur yra saugiau, be to, svarbu sekti tendencijas, griežtesnių ribojimų tikimybes.

Ne Egipte. Po to, kai Egiptas nusprendė atsidaryti turistams, jo užsikrėtimų kreivė tiesiai nusileido žemyn – it liniuote nubrėžta. Dar prieš atsiversdamas Egipto žiniasklaidą žinau, ką rasiu: atvejų bus maždaug 110-130. Mirčių ~20-30. Neprašaunu. Ir nusibodo žiūrėti.

Pakeliui į gilų faraono kapą

Pakeliui į gilų faraono kapą

Kiek atvejų iš tikro, nežino niekas. Nežino ir vietiniai. Kai kurie tiki valdžia: „Epidemija išgalvota“ – sako vienas prekijas kelte per Nilą – „Kaip kitaip būtų liga išnykusi iš karto po to, kai viskas atsidarė?“. Atrodytų, negi pasitiki savo diktatoriumi? Bet, geriau pagalvojus, gal kaip tik labai nepasitiki. Taip nepasitiki, kad vos atsiradus koronavirusui Egipte manė, kad viską valdžia meluoja, jokio viruso nėra, uždarymai – tik dar viena eilinė represinė priemonė. Na ir tuo jau įtikėjus, kai staiga nustota pranešinėti apie tūkstantinius naujų užsikrėtimų atvejus, beliko konstatuoti – valdžia bent kol kas, bent šituo klausimu, meluoti baigė.

Prie Hačepsutės šventyklos turistų spiečiui išvažiavus. Darantis nuotraukas kaukę trumpam nusiimu

Prie Hačepsutės šventyklos. Darantis nuotraukas kaukę trumpam nusiimu

„Atėjo prezidentas Sisis, išnyko darbas ir turistai“ – sakė vieno kaimelio gyventojas kai dideliu atstumu buvome tik trise. Turizmo smukimas juk prasidėjo gerokai anksčiau nei koronapandemija, su revoliucija. Vietoje pranešimų apie virusą ar dar ką Egipto portalai pilni straipsnių, kur visokie „intelektualai“ konstatuoja, kaip „Sisis atkurs Egipto šlovę“.

„Egipte koronos nėra!“ – keliskart pavymui surėkia koks taksistas pamatęs mūsų kaukes. Keista. 20 mirčių per dieną – nelabai jau nėra net oficialiais duomenimis (jei mirčių skaičius tikras, reiškia, taikant lietuvišką testavimo standartą, ir atvejų būtų bent 10 kartų daugiau). O, dar svarbiau, net jei ir Egipte koronos nebūtų, juk mes, turistai, galėjome atvežti – o kaukės juk net labiau saugo ne mus nuo užsikrėtimo, bet aplinkinius, jeigu sirgtume mes. Bet tai gerai rodo Egipto požiūrį. Egipto liaudžiai koronavirusas nebent gripas, o visos superpriemonės – absurdas.

Perku bilietus po kapus iš bendro langelio

Perku bilietus po kapus iš bendro langelio

Geriausiai tą iliustravo susirašinėjimas Egipto turizmo departamento Facebook, kurį skaičiau ruošdamasis kelionei. Į eilinę Egipto grožybių reklamą kažkoks žmogus atsakė: “Kaip norėčiau nuvykti! Deja, dėl COVID negaliu”. Turizmo departamentas jam atsakė: “Linkime jums kuo greičiau pasveikti ir atvažiuoti tada!”.

Nežinau statistikos, bet matau ribojimus verslams ir įstaigoms Egipte – o jų kažkiek daugiau, nei šiuo metu Lietuvoje. Restoranai, viešbučiai gali veikti tik su koronos licencijomis ir įsipareigojimu nebūti užsipildę daugiau 50%. Vienas šalia mūsų buto esą ką tik tokią gavo – bet dar kelias dienas užtruko, kol atvėrė duris. Kita populiari „Lonely Planet“ rekomenduota egiptietiškų košarių vieta Luksoro centre pardavė maistą tik išsinešimui: „leisti valgyti vietoje dar neturime licencijos“. Mokyklos vis dar uždarytos.

Dirbu McDonald's su vaizdu į Luksoro šventyklą. Egipte tai - prestižinis restoranas, todėl veikia geriausiose vietose. Ir vienas tų, kurie, matyt, pirmieji gavo licencijas veikti po karantino

Dirbu McDonald’s su vaizdu į Luksoro šventyklą. Egipte tai – prestižinis restoranas, todėl veikia geriausiose vietose. Ir vienas tų, kurie, matyt, pirmieji gavo licencijas veikti po karantino

Lietuvoje, tuo tarpu, atvejai pradeda augti kone geometrine progresija, skaičiai kai kuriom dienom jau lenkia „oficialius“ egiptietiškus, nors Egipte 100 mln. žmonių, o Lietuvoje – 3 mln. 110-130 atvejų. Neįtikėtinai daug užsikrėtimų per mokyklas. Prisimenu, kad Pietų Korėjoje, po mokyklų atidarymo, pirmasis užsikrėtimas mokykloje įvyko tik po keleto mėnesių… Kur klaida, juk reikalavimai panašūs (kaukės ir pan.)? Kiek girdžiu, ne visi mokytojai, ne visi mokyklų direktoriai vienodai rimtai į tuos reikalavimus žiūri, vaikus prižiūri. Juk jie tokie patys žmonės su tokia pat nuomonių įvairove, kaip ir visi kiti.

Bet Gruzijoje, Tunise, apie kurias svarsčiau kaip Egipto alternatyvas kelionei – dar blogiau; Batumyje ir viešasis transportas nustoja važinėti. Tunise net įvesta naktinė komendanto valanda. Atrodo, Egiptą pasirinkome teisingai.

Tragiškas ir sunkiai prognozuojamas Egipto eismas. Ka rytą tekdavo rinktis: ar stumtis pro prekijus į keltą, ar 25 km važiuoti keliais

Tragiškas ir sunkiai prognozuojamas Egipto eismas. Ka rytą tekdavo rinktis: ar stumtis pro prekijus į keltą, ar 25 km važiuoti keliais

 


Luksoras-Kairas: 600 km Kafkos “Procesas” su ginkluota palyda (2020 09 30)


Atėjo laikas didžiausiai kelionės avantiūrai – keliui Luksoras-Kairas.

Nebe dėl pandemijos, nors ir dėl jos neaišku, kas ten atidaryta (pranešdamas apie kultūriniam turizmui atvertus vartus Egiptas minėjo tik Luksoro ir Asuano regionus).

Dėl diktatūros. Sako, šiaurinis Nilo slėnis – regionas, kur turistams policija, armija, saugumiečiai kelia didžiausių bėdų. Neaišku, ar saugo turistus nuo teroristų (išpuolių prieš turistus tame regione nėra buvę, o ir šiaip tai tikrai nėra Egipto teroro centras), ar Egipto sistemą nuo turistais apsimetusių vakariečių žmogaus teisių aktyvistų (sako, tame regione palaikymas opozicijai vienas stipriausių), ar tiesiog prižiūri, kad turistai nefotografuotų / nefilmuotų ko nereikia. Ar tai nurodymas iš aukščiau, ar vietinių pareigūnų susigalvojimas. Į tokius klausimus Egipte niekas neatsakys ir, nenorint papildomų problemų, geriau jų neuždavinėti.

Bet aišku: negaliu pasakyti, ar būsime Kaire po 3, ar po 2 dienų. Gal neleis važiuoti vakarais? Gal išvis lieps važiuoti per Hurghadą? Ir viešbučių Booking.com pakeliui – vos keli. Reiks ieškoti vietoje. Bet kaip žiūrės ginkluoti pareigūnai postuose, kai pasakysime „viešbučio neturime“?

Pirmasis postas pakeliui į pirmąją stotelę – Dendaros (Kenos) šventyklą, kuri mažai žinoma, bet aukštos karviškais deivės Hator veidais puoštos jos kolonos pasirodė vienos įspūdingiausių Egipte. Pareigūnai klausia iš kur mes, telefono, kur važiuosim. Nurodo sekti paskui kalašnikovais ginkluotų karių pilną pikapą. Tas nuveda iki šventyklos. Laukia išeinančių. Vėl nurodo sekti iš paskos. Iki magistralės. Sakėme, „Kita stotelė – Abydoso šventykla, paskui – Kairas“. Skaitėme, kad geriau nesiplėsti pasakojant kur tiksliai stosi – dar prie ko prisikabins.

Prie Dendaros šventyklos

Prie Dendaros šventyklos

“Prisikabina” policijos palyda ir išlydi iš miesto iki magistralės. Galvojame, tiek jos ir tebuvo. Bet kol važiuojame į Abydosą, mums skambina septynis kartus, penki skirtingi numeriai: 11:39, 11:39, 11:44, 11:53, 12:00, 12:02, 12:03. Atsiliepiu tai aš, tai Aistė. Kalba arabiškai. Pasakai, kad arabiškai nemoki – kalba arabiškai toliau. Pasakai, kad nesupranti – dar įnirtingiau kažką aiškina. Galiausiai padedi ragelį, vildamasis, kad suprato kelis žodžius – „Važiuoju į Abydosą, paskui Kairą“ ir pan. Kelis žodžius angliškai keli iš pašnekovų lyg tai moka, vienas ar du atsako kažką panašaus į „Lauksime jūsų Abydose, vakaruose“ (prie šventyklos vakarinio įėjimo? Miesto vakarinio įvažiavimo? Bet atvažiuojam iš pietų…).

Anapus sąvartynu paversto privažiavimo kelio į Abydosą išties laukia postas. Tik mūsų jame niekas nelaukia: vėl iš naujo užsirašo paso duomenis, telefoną. Dar vieni būsimi skambintojai…

Pakeliui į Abydosą

Pakeliui į Abydosą

Tuomet dar vienas pareigūnas – turbūt tas, su kuriuo kalbėjome. Palydi į šventyklą. Aišku, saugomą gal dešimties karių ir policininkų, nuolat kalbančių apie mus, į arabiškus pašnekesnius įterpiančių tai mūsų vardus, tai žodį „Lithuania“. Aistė sako, kad jau nori greičiau dingti – Ozirejono anapus šventyklos nežiūrime.

Reikia pavalgyti Abydose. Sakau „Jei lydės palyda, paskui neleis sustoti, reikia dabar“, Aistė dar įtaresnė: „Jei lydės palyda ir sustosime valgyti, visi kariai puls užsisakinėti patiekalus mūsų sąskaita, visi sėdės prie vieno stalo, tai dar ir COVID pasigauti bus pavojus“.

Laimė, prie šventyklos yra restoranas: galime pasistiprinti prieš ilgą kelią. Tik kad vos prieinu prie jo, Aistė šaukia „Grįžk“. Ją tekinas pasivijo pareigūnas iš artimiausio posto, pasirodo, nuolat lydėjęs mus žvilgsniu. „Tas restoranas neveikia“ – sako (keista – staliukai sustatyti, darbuotojai viduje yra…) – „vienintelis veikiantis yra štai tame viešbutyje“. Įlipa į mūsų automobilį. Pavažiuojame lygiai 200 metrų iki viešbučio, kuris matosi nuo šventyklos parkingo ir, iš pažiūros, įprastu metu priima turistus, o dabar stovi tuštutėlis. Palydi iki įėjimo. Viešbutis gražus, galėtume ir nakvoti, bet dar anksti, tenuvažiavome ketvirtį kelio iki Kairo.

Viešbutis, kuriame vieninteliame mums policininkai ir kariai leido valgyti Abydoso mieste

Viešbutis, kuriame vieninteliame mums policininkai ir kariai leido valgyti Abydoso mieste.

Pradedu suprasti, kad kelionės po šiaurinį Nilo slėnį labai jau primena keliones į Šiaurės Korėją: visada esi stebimas.

Vos išeiname iš restorano, vėl pasitinka pareigūnai – vos kolos spėju nusipirkti. „Važiuokite paskui mus“ – sako.

Ir čia prasideda toks kafkiškas procesas. Sekame pikapą pilną ginkluotų karių. Kažkuriame poste jis sustoja, išlipę kariai pamoja į sekantį karinį automobilį. Turime sekti jį. Paskui – dar viena rokiruotė. Ir dar viena. Ir dar viena.

Vieni važiuoja 40 km/h, kiti lekia. Viena važiuoja tyliai, kiti kartais įsijungia sirenas, tarsi tai ką padėtų. Vieni pareigūnai gražiai nusišypso, kiti piktai žiūri, tarsi jiems mes būtume skyrę šį betikslį darbą. Vieni važiuoja automobilio viduje, kiti su „sargybiniais“ pikapo kėbule, kurių vienintelis darbas, atrodo – nuolat žvelgti atgal ir stebėti mus. Galėtume jaustis kaip prezidentai, bet labiau jaučiamės kaip įkaitai.

Važiuojame Nilo keliu per nesibaigiantį Egipto miestą. Vidutinis greitis gal 30 km/h. Galvojame, kad, kaip rytiniai „vedliai“, šie mus tik palydės iki magistralės ir tada paleis. Tačiau mūsų „vedliai“ suka priešinga kryptimi nuo magistralės. Aistė sustabdo automobilį. Prieina pikti ar išsigandę kariai – „Ko stojate?“. „GPS rodo sukti į kairę, ten – magistralė“. Jie nesupranta. „Pažiopsoti“ priėjusius paauglius apstumdo. Vietinis prekijas pavertėjauja. „Važiuosite iki kito posto, ten viršininkas pasakys ką daryti“ – mums išverčia. Aišku viršininkas ne ką tesupranta, o gal tiesiog sako “ne, važiuosit per begalinį Nilo slėnio miestą”. Jie jau suplanavo mums visą maršrutą, kol buvom Abydoso šventykloje – negi keis. Prie kiekvieno posūkio link magistralės viliamės, kad viskas baigsis ten – ir viltys lieka tuščios.

Nuo stogo Kaire nufotografuoti automobiliai panašūs į tuos, kurie dalyvauja palydose. Dažniausias variantas - vidurinis, kur pikapo kėbulas pilnas ginkluotų karių.

Nuo stogo Kaire nufotografuoti automobiliai panašūs į tuos, kurie dalyvauja palydose. Dažniausias variantas – vidurinis, kur pikapo kėbulas pilnas ginkluotų karių.

Velkamės toliau. Per 5 valandas nuvažiuojame tokį atstumą, kokį magistrale būtume įveikę per 2 valandas. Bent Egipto gyvenimo pamatome.

Maža to. Per tą laiką skamba ir skamba telefonas. Dažniausiai kažką sako arabiškai. Kiek supratau iš to, ką tarp arabiškų sakinių serijų mėgindavo pasakyti angliškai – „Kur esate?“ bei „Ar važiuojate su pareigūnais?“. Grečiausiai skambina „iš centro“. Tikrina ne mus, tikrina pareigūnus – ar mūsų nepaliko, ar kruopščiai vykdo misiją. Juk jei pasitikėtų tais pareigūnais skambintų jiems, ne mums (tą irgi, matyt, daro: „vedliai“ nuolat kalba telefonais)… Štai taip: net ir norėdami jie negalėtų palikti, antraip patiems grėstų rimti nemalonumai.

Nežinau, kurie mus pasiekę skambučiai „Iš centro“, kurie iš buvusių ar būsimų postų. Aišku, kad kai kurie skambintojai apie mus nežino beveik nieko, arba kažkaip kvailai bando sukirsti: „Atvažiuosite į Asjutą, ten įlipsite į autobusą…“, „Mes važiuojame savo automobiliu!“, „Aa, automobiliu“. Kažko tartis su jais neverta: štai, atrodo, pasisekė, pašnekovas moka angliškai! Paprašome, kad važiuotume magsitrale. „Gerai“. Niekas nepasikečia. Sekantis skambintojas vėl nieko nežino. Vėl pasikeičia mūsų „vedlių“ ekipažai – jei kas ir buvo kalbėta su praeitu, naujas ir vėl „žalias“. Kafkiškas procesas tęsiasi.

Pagalvoju, kad ši diena – tobulas bet kokios biurokratinės sistemos atvaizdas. Kai Lietuvoje neturime postų ir armijos palydų, atrodo idiotiškas, bet juk su visa biurokratija taip!

„Dega“ Egipto mokesčių mokėtojų pinigai. Kai kurie Egipto pareigūnai gal įsivaizduoja darantys mums paslaugą, nors iš tikro tik „gadina reikalus“ ir tikrai neskatina mūsų kam nors siūlyti keliauti į Egiptą. Daugelis, manau, apie savo darbo prasmę net nemąsto – „toks įsakymas, taip reikia, taip buvo visada“.

Bet juk ar kokie nors ten šimtus tūkstančių eurų kainuojantys mokymai Lietuvos biurokratams apie eilinį „gyvenimus trukdantį“ tarp Briuselio ir Strasbūro važinėjančių „dėdžių“ paruoštą ES reglamentą ar direktyvą – ne panašu?

Prisireikia sustoti degalų. Užsukame į degalinę – mūsų cerberiai nepastebi. Grįžtame į kelią. Už kokio kilometro randame karių pikapą sustojusį vidury gatvės, visus karius išlipusius. Labai džiūgauja mus pamatę – turbūt už „pametimą“ vadai nebūtų pagyrę.

Prie kitos palydos sustojame nusipirkti gerti – 7 valandas negėrėme. Rezultatas toks pats: už kilometro laukia stovėdami ant kelio, tie jau piktesni.

Neskaičiavau, kiek kartų netyčia į mūsų pusę nukreiptas automatas. Nesiimsiu spėlioti, kaip mano situacijoje jaustųsi koks islamofobas, kurių Europoje pilna, kuriems musulmonai atrodo pavojingi savaime. Pamenu vieno Indijos traukiny sutikto motociklais keliaujančio portugalo pasakojimus apie Egipto keliuose nuolat „grąsindavusius ginkluotus vyrus“ ir galvodavau, „negi tikrai ten šitiek banditų“ – dabar supratau, ką jis turėjo omeny.

Tą dieną footgrafuoti nesinorėjo, tad ši nuotrauka iš kitos, kai pavyko užfiksuoti pro viešbučio langą. Maždaug taip atrodo postas - bet didžiausiuose budi dešimtys ginkluotų pareigūnų, kai kurie nukreipę ginklus iš specialių bokštų

Tą dieną footgrafuoti nesinorėjo, tad ši nuotrauka iš kitos, kai pavyko užfiksuoti pro viešbučio langą. Maždaug taip atrodo postas – bet didžiausiuose budi dešimtys ginkluotų pareigūnų, kai kurie nukreipę ginklus iš specialių bokštų

Galiausiai telefonu klausia, ar tikrai važiuosime į Kairą, o nenakvosime Asjute. Kaip ir planavom nakvoti Asjute, rytoj lankyti senąją Egipto sostinę Amarną. Bet patekus į Procesą Aistė griežtai nurodė planus keisti. Nepriklausomai automobiliu per Egiptą keliavę italai pataria „nusikratyti“ palydos pasakius viešbutyje, kad išvažiuosi ryte vėliau, ir išvažiuojant anksčiau. Bet vienintelis realus Asjuto viešbutis Booking.com vadinasi „Armijos viešbutis“ ir priklauso kariuomenei – tikrai nepavyks. Apsistok ten – ir rytoj ši diena kartosis iš naujo.

Ir dar neaišku, ar į lankytinas vietas kariai nusukti leis (tiems italams nevisad leisdavo). „Vairuosiu šiąnakt iki Kairo, kada beatvažiuotume“ – sako užsispyrusi Aistė. Ar “vedliai” supras? Jokio viešbučio Kaire neužsakinėjame. Čia visko gali būti, kad ir laisvoje areštinėje pernakvoti primygtinai pasiūlys, ar kokiame poste, nes visiems baigsis pamainos.

Atrodo, viskas gerai. Dešimtasis, maloniausias prižiūrėtojų ekipažas – lengvasis automobilis su anglakalbiu pareigūnu, netgi pasiūliusiu kavos – pasuko per Nilą į rytus, apsukdamas Asjutą. Galvojom į magistralę. Bet vienuoliktasis ekipažas staiga apsisuko ir važiavo rytiniu Nilo keliu. Jei vakarinis – pragaras, o magistralė – rojus, tai rytinis Nilo kelias – skaistykla. Dvi juostos, tamsu, bet miestų mažai, mašinų mažai, nėra asilų ir apylankų siauromis gatvelėmis.

Galiausiai atsidūrėme magistralėje. Deja, ji apkarto: vakarais ten išrieda šimtai sunkvežimių. Ir viltį, kad magistralėje mus „paliks ramybėje“, tenka pamiršti: ekipažai ir toliau veda keisdami vienas kitą, kai kurie – 60 km/h greičiu. Šešioliktas ekipažas akina švyturėliais, aštuonioliktas ekipažas atrodo kaip kalėjimo konvojus.

Kai 14 val. išvykome iš Abydoso, GPS rodė, kad viešbutį Kaire pasieksime 22 val.

Paskutinė palyda mus paleidžia 2 val. ryto likus geram 100 km iki Kairo – „Žinosite, kaip nuvažiuoti?“ „Taip!!!“ – apsidžiaugiame. Ir pinigų neprašo!

Jau galvojome, kad nesibaigs iki pat viešbučio, kad niekas neišdrįs priimti galutinio sprendimo ir nutraukti prasidėjusį procesą – o kas jei mums kas atsitiks? Tikimybė beveik nulinė, bet juk tuomet riedėtų kažkieno galvos (gali būti tikrąja to žodžio prasme).

Pagaliau laisvi

Pagaliau laisvi

Kažkuo primena šitą koronaviruso pandemiją. Ribojimus, reikalavimus paprasta įvesti (ypač „panikos akimirkomis“ kai „tą patį daro visi“), bet paskui sunku atšaukti, nes niekas juk nenori prisiimti atsakomybės, jei kas nors po to atšaukimo nukentėtų. Ir visokios biurokratinės sistemos, kaip Egipto postai ir palydos, gyvuoja amžinai, neklausiant, ar ką nors jos išgelbėjo. Iš tikro tai su palyda, turbūt, esi tik dar didesnis taikinys: juk partizaninį karą vedantys kovotojai policininkų ir karių yra nužudę ne ką mažiau, nei turistų.

O liūdniausiai pagarsėjo 2015 m. situacija, kai Egipto oro pajėgos, palaikiusios teroristais, apšaudė meksikiečių turistus – aštuonis nužudė. Taip pat ir jų gidą. Taip pat sužeidė vedusį policininką – prie tų mekskiečių irgi buvo „prisikabinusi saugoti“ policijos palyda…

Mūsų saga baigiasi linksmiau, bet ne iš karto. Viešbučio, kurį buvome pasirinkę, darbuotojas smogė: “Užsieniečių nepriimame” (gerai, kad ir neužsakėme). Kitas viešbutis bandė apgauti sakydamas beprotišką kainą („Vis tiek naktį toliau nevažiuos“). Bet radome gerą. 4 val. ryto.

Ta diena ir naktis statistikoje:
*Iš viso mus vedė 19 skirtingų pareigūnų ir armijos ekipažų. Kadangi daugelyje važiuodavo 3-5 žmonės, išeitų ~80 žmonių vien tuose ekipažuose. Plius skambintojai, postų darbuotojai – žodžiu, geri keli šimtai Egipto pareigūnų ir karių prisilietė prie šitos „valstybinės reikšmės misijos“.
*Sulaukėme 17 telefono skambučių iš 12 skirtingų telefono numerių.
*Nuvažiavome ~600-700 kilometrų, Aistė vairavo ~16 val., iš kurių ~12 val. su palyda (negalėjau jos pakeisti, nes autonuomoje registravome tik vieną vairuotoją) ir ~14 val. beveik be pertraukų.

Ir viskas nesibaigė ta diena. Kitą vakarą telefonas skamba vėl. Laužytai, bet suprantamai angliškai kažkas sako: „Kaip sekasi? Ar viskas gerai? Kur jūs?“.

„Gizoj“ – atsakau.

„Čia pareigūnas, ar prisimeni? Noriu būti tavo draugas. Paskambinsiu rytoj vėl. Gal dar grįšite į Dendaros šventyklą?“

Dendara. Šventykla, kur viskas prasidėjo…

Mandagiai pamažu nuvedu pokalbį iki pabaigos. Daugiau nepaskambina.

 


Kairas, Aleksandrija, bilietų atgal paieška ir pandemijos turisto profilis (2020 10 01-14)


2020 10 01-05: Egipto piramidės – nuo paskutinio turizmo bastiono iki “karo zonos”

Kairas – pirmasis miestas, kuriame kažkada pamačiau dangoraižius. Sugrįžau gal po 20 metų. Ir vis tiek piramidės pribloškia. Ne tik todėl, kad nuo jų pastatymo iki Kristaus gimimo praėjo daugiau laiko, nei nuo Kristaus gimimo iki dabar. Tiesiog tai toks unikalus vaizdas jos, styrančios iš dykumos.

Saulėlydis virš Gizos piramidžių

Saulėlydis virš Gizos piramidžių

Pradedame nuo Kairo muziejaus. Jis, įkurtas ir beveik nesikeitęs nuo pat Egiptologijos “aukso amžiaus” prieškariu, pamažu užsidaro “su visam”, eksponatai kraunami it sandėlyje. Viskas jau seniai turėjo būti perkeltą į kitą muziejų – bet dėl pandemijos atidėta. Mumijos jau iškraustytos. Bet ir to, kas liko, pakako geroms trims valandoms: Tutanchamono auskinių įkapių ir Fajumo mumijų portretų, gausybės statulų. Ir tos atmosferos, su ant pageltusio gal tarpukarinio popieriaus atspausdintais aprašais, mirgančiomis lemputėmis, pribloškiama eksponatų gausa (“Kaip suvilta, taip palikta”). Naujame muziejuje (iš pažiūros dar daug laiko liko iki jis bus baigtas statyti!) to neliks.

Aš Egipto muziejuje

Aš Egipto muziejuje

Kitą dieną važiuojame į Maidumą kur statyta pirmoji nelaiptuota piramidė. Jos šonai apgriuvę, ji toliau Kairo, tad net turizmo versle dirbantis viešbučio šeimininkas tokios nežinojo. Pakeliui – egiptietiškos kliūtys. Stabdantys policininkai: susiprantame, kad iš tikro jie su uniformomis tiesiog važiuoja autostopu. “Magistralė”, per kurios vidurį statoma nauja magistralė. Norėdamas apsisukti, turi kirsti beveik nepravažiuojamą pusiau pastatytą kelią. Radome ant asfalto susėdusius darbininkus – parodė, kur šiek tiek lygiau.

Ūkininkai deda ant kelio derlių, kad jį iškultų pravažiuojantys automobiliai savo ratais ir svoriu?

Ūkininkai deda ant kelio, kad automobiliai paruoštų savo ratais ir svoriu

Na ir vieniša piramidė. Turistų seniai nematė. Pasitinka armija. Kalašnikovai, metalo detektoriai, standartinių klausimų serijos biurokratiniams blankams – “Iš kokios šalies? Koks viešbutis? Ką lankėte prieš Maidumą? Ką lankysite po Maidumo?” ir t.t. Paskutinius du šimtus metrų lydi karinis pikapas. Dar daugiau karių prie bilietų prekybos punkto. Aistė nori į tualetą. Sako man – “Gal eik tu vienas, nieko čia nebenoriu”, pasilieka. Biurokratinei armijai ji turi dar didesnę alergiją, nei Egipto eismui.

Lipam link piramidės įėjimo su prižiūrėtoju ir jo ginkluota palyda. Kariai iš džipo seka akimis nuo papėdės

Lipam link piramidės įėjimo su prižiūrėtoju ir jo ginkluota palyda. Kariai iš džipo seka akimis nuo papėdės

Einu “vienas”. Tiksliau, šalia važiuoja karių pilnas džipas. Dar vienas karys atveda raktininką – atrakiną piramidę. Du turistai, koks dvidešimt karių…

Pirmąkart gyvenime esu piramidės viduje. Nepakartojama siauru koridoriumi leistis į pat to “akmeninio kalno” nasrus. Žemyn, žemyn, žemyn, paskui vėl į viršų, sarkofago patalpą.

Einu atgal, bet kažkas dar lipa. Negi daugiau turistų? Ne, Aistė. Pasakoja, kad kariai lydėjo ir iki tualeto ir paskui nurodė leistis į piramidės vidų.

Pakeliui į piramidę

Pakeliui į piramidę

Nuo Maidumo mus lydi jau du karių džipai. Galvojame vėl “užsidirbę” palydą, bet ties magisrale kareiviai atsitraukia. Turbūt todėl, kad sekančias lankytinas vietas nurodėme arčiau Kairo, o ne tolyn į pietus.

Kita stotelė – Dašūras. Nustembu, kodėl tuodvi piramidės taip menkai žinomos: jos grakščios, o didesnioji yra trečia pagal dydį visame Egipte. Dar vienas nusileidimas koridoriumi – šįkart tokiu siauru, kad darbuotojai pataria lipti atatupstiems. Su mumis kartu neina – piramidėje esame vieni. Į kūną atsitrenkia du šikšnosparniai. Kuo giliau, tuo labiau dvokia. Unikalus, bet labai aitrus piramidžių kvapas. Trečion piramidėn jau nesileidžiu. Ir taip kitą dieną skauda raumenis. Taupau juos Gizai. Vieninteliai kiti turistai – egiptiečių grupė.

Prie Dašūro piramidės

Prie Dašūro piramidės

Kitą dieną Sakara – turistų jau daugiau. Bet kompleksas didelis. Pavažiuojame iki Serapeumo, kur milžiniškuose požeminių koridorių sarkofaguose laidoti šventieji jaučiai, dievo Ptah įsikūnijimai – ir ten jau vėl esame vieni. Dar su prižiūrėtoju. “Šiaip turėtumėte pirkti į Serapeumą atskirą bilietą už 150, bet duokit man 100 užuot grįžę kason, užteks”.

Serapeume

Serapeume

Į Ty kapą per dykumą mus pasiunčia vienus. Kiek akis užmato – jokių žmonių, tik piramidės. Ne iš karto aišku, kur ta Ty mastaba: padeda GPS. Tuneliais lendu iki sarkofago, paskui žiūrime visą sienų tapybą. Vienoks jausmas kapus naršyti su turistų miniomis. Kitoks – visiškai vienam. Kažkokie neaiškūs garsai tolumoj, lyg siaubo filme. Aistė pasisuka į šoną ir krūpteli iš baimės. Žvilgt ir aš. Atrodo, iš už tolimo lango žiūri sustingęs žmogus! Toks didžiulis senovės egiptietis! Tik po kelių sekundžių suvokiu, kad ten šitokia tikroviška skulptūra. Atlaikiusi tūkstantmečius. “Gal jau einam lauk” – sako Aistė.

Ty kape

Ty kape.

Kitą dieną Giza. Lankytojų mažiau nei prekijų ir jie apstoja itin smarkiai, eina iš paskos. Vienas parduoda jojimą arkliu, veža prie kito, kuris daro nuotraukas, jau sodina ant kupranugario… Kažkada pasakome „stop“. Cheopso piramidės viduje vienu metu liekame vieni – bet šiaip prasilenkiame su dar pora turistų ir kildami į vidų, ir eidami atgal. COVID laikais tiek yra daug.

Prie sfinkso. Didžiausias šios zonos pliusas - į ją neįleidžiami prekijai, todėl galėjom ilgiau pasėdėti ramiai stebėdami vaizdus

Prie sfinkso. Didžiausias šios zonos pliusas – į ją neįleidžiami prekijai, todėl galėjom ilgiau pasėdėti ramiai stebėdami vaizdus

“Atsimušinėjame” nuo apgavikų. Prie Gizos neatskirsi pardavėjo nuo apgaviko. Štai doras “licencijuotas kupranugarininkas” (taip pats prisistatė) šiaip jau tikrai gerai pavėžėjo arkliais, parodė piramidžių panoramą. Bet norėdamas, kad paslaugą pirktume greičiau, “išdūrinėjo”: “Iki 13 val. Cheopso piramidė uždaryta!”. Nepatikėjome, nuėjome vidun – aišku, ne. Ir kas kartą grįžtant į viešbutį susiduriame su piktai automobilių langus plakanččiais veikėjais “Uždaryta! Uždaryta! Uždaryta!”. Pirmą kartą galvojame – gal kas svarbaus. Puola berti: “Dabar piramidės uždarytos, bet rytoj bus nepatogu prieiti, reikės joti kupranugariu, kupranugaris kainuoja 100 svarų”. Ok. Uždarome langus ir nuvažiuojame. Bet kai viešbutis prie piramidžių, kas vakarą – tas pats.

Prie piramidžių panoramos

Prie piramidžių panoramos

Praleidęs kokį mėnesį Gizoje tikriausiai galėtum parašyti knygą apie apgavystes. “Į Gizos bilietų kainą įeina ir šis papirusų muziejus!” (nėjome – visi tie muziejai yra parduotuvės), “Bakšišo reikia palikti 150 svarų” (daugeliui užtenka 5-10). Ir “bjauresnės” su viešbučiais: gausu labai pigių viešbučių su nuostabiom Booking.com apžvalgom ir neįtikėtinai gražiom nuotraukom. Bet įsigilinęs supranti, kad viskas – melas: tas pačias nuotraukas deda ir pats viešbutis, ir jo (kaip savo darytas) jo “klientai”, o “Tripadvisor”, kur apžvalgos nekontroliuojamos, parašyta tiesa. Pasirodo, sukurta ištisa apgavystės schema: klientai vežami į visai kitą, labai nutriušusį butą, o Booking.Com pranešama, kad jie neatvyko – ir tada sistema neleidžia jiems palikti apžvalgos.

Pakeliui į Cheopso piramidę

Pakeliui į Cheopso piramidę. Erdvės didžiojoje laiptų dalyje gerokai daugiau, nei kitose piramidėse

Todėl apsistojame viešbutyje tik jį aplankę.

Ne vienas Gizos prekijas, išgirdęs Lietuvos vardą, sako “Labas”. Pietų Egipte, tuo tarpu, beveik niekas išvis nežinojo, kas ta Lietuva.

Gizoje net COVID įspėjimai pateikti "senovės egiptietiškai...

Gizoje net COVID įspėjimai pateikti “senovės egiptietiškai”…

2020 10 01-05: Kas gi jie, keliautojai per pandemiją?

Gizoje ir Kaire turistų dar daugiau, nei kitur, nors ir toli šaukia iki senų laikų. „Po truputį, po truputį“ – paklaustas, ar turistai grįžta, sakė viešbutėlio Gizoje šeimininkas, kur už 25 eurus apsistojome su nuostabiausiais Egipto pusryčiais. Jo keturi numeriai išties visada užimti – aišku, už nebrangiai. Ir kai rugsėjį pakeitė spalis, nebeliko „koronanuolaidų“: turistai už lankytinas vietas vėl moka nebe studentišką kainą.

Piramidžių šviesų šou nuo viešbučio stogo - bilietų nereikia

Piramidžių šviesų šou nuo viešbučio stogo – bilietų nereikia

Keliautojų profilis pasikeitė.

Jeigu kur pamatau didesnį turistinį autobusą, niekad neklystu spėdamas, iš kur jie. Kokia 75% dažniausiai kalba rusiškai, bet yra iš Baltarusijos ar Ukrainos. Likę 25% kalba lenkiškai. Viskas. Atrodo, tik trys Europos tautos šiandien masiškai keliauja „kur saulė ir jūra“, į kadaise visos Europos numylėtą Egiptą. Ar, tiksliau, tik dviems tautoms tai padaryti paprasta, nusipirkus paketą iš agentūros, tiesioginiu užsakomuoju reisu, baltarusiams – ir be saviizoliacijos. Jokiu būdu neginu diktatoriaus Lukašenkos (ir tikrai nepateisinu susidorojimų su protestuotojais). Bet faktas toks: Baltarusijoje ir kovą-balandį nebuvo jokio karantino, niekas nebuvo uždarytas savo namie, neuždaryti jokie verslai. Jei 26 metus iš eilės prieš tai kas būtų uždavinėjęs man klausimą: “Kur šiemet buvo daugiau laisvės – Baltarusijoje ar Lietuvoje?”, 26 metus iš eilės būčiau atšovęs nė nemąstydamas: “Aišku, kad Lietuvoje”. Bet 2020 m. atsakymas nebėra aiškus. Kokios laisvės? Laisvės rinkti valdžią, būti išrinktam? Tuomet tikrai Lietuvoje. Ar laisvės nevaržomai dirbti, keliauti, džiaugtis laisvalaikiu? Tada, kaip neįtikėtinai beskambėtų, šiemet laimi Baltarusija.

Vaizdas, kurį per mėnesį Egipte pamatome tiek kartų, kad suskaičiuotume ant rankų pirštų - Baltarusijos ir Lenkijos turistai eina į autobusus

Vaizdas, kurį per mėnesį Egipte pamatome tiek kartų, kad suskaičiuotume ant rankų pirštų – turistai eina į autobusus

Kaip įprasta, daugelis Rytų Europos (taigi ir Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos) poilsiautojų – gana jauni, ypač ~30-40 m. amžiaus šeimos. Dingo visi vyresnio amžiaus vokiečiai, britai, skandinavai. Logiška – jiems COVID tikrai pavojingas, su medicina Egipte gali būti sunku, o ir neapibrėžtumą turtingi vakariečiai toleruoja mažiau. Tuo tarpu “saulės turistų” tarp Vakarų Europos jaunimo – priešingai nei Rytų Europos jaunimo – nebūna net ir paprastais laikais. Vakariečiams “iki 40 m.” ar net “iki 50 m.” “ne lygis” keliauti po “senelių kurortus” su kelionių organizatoriais ir gulėti išsidrėbus.

It dūmas pranyko ir visi prabangos ieškotojai. Turbūt pačios tuščiausios vietos Egipte šiandien – prabangieji viešbučiai, visokie ten Movenpick‘ai ir Sofiteliai, galbūt iš principo ar frančizės reikalavimų neužveriantys durų. Na, jų klientams reikia ne tiek kelionių, kiek prabangos, nuostabių „instagraminių“ patirčių, o privalomi COVID testai, šansas pakliūti į saviizoliaciją, abejonės ar dirbs „įspūdingiausios vietos“, niekaip nesiderina su tuo „glamūru“. Jie keliones atidėjo „kol viskas bus kaip seniau“.

Štai tiek šviesų šou žiūrovų

Štai tiek šviesų šou žiūrovų

Man netikėčiau, kad Egipto neužplūdo ir visokie „kuprinėtojai“ (backpackers), tas „bebaimis jaunimas“ nuolat (dar ir 2020 m. kovą) apgulęs visokius dabar uždarytus Tailandus ir Balius. Turbūt tam daug priežasčių. Nėra jie tokie jau nepriklausomi antikonformistai, kokiais dedasi – daugelis keliauja ten, kur keliauja „kiti tokie patys“, vadovaujasi “kolegų” tinklaraščiuose surašyta patirtimi ar kažkokio hostelio stogo bare gautais vienadienių pažįstamų patarimais. Visa tai neįmanoma, jei daugelyje vietų būtum vienas, o kai kur – pirmasis keliautojas po pandemijos pagrindinio smūgio, iš pagrindų pakeitusio turizmą; pirmasis, galintis tai išsiaiškinti ir aprašyti tinklaraštyje (bet skaitytojų daug nesulauksi, nes tos žinios jau po mėnesio ar net savaitės bus pasenusios). Nežinia, ar tai jiems svarbu, bet jų kelionių pobūdis irgi labai jau rizikingas per pandemiją: autostopams, couchsurfing‘ams, hosteliams dabar ne pats geriausias laikas. Gal dar svarbiau, kad daugelis, būdami ~20 m. amžiaus, keliauja už tėvų pinigus, o dabar bent dalies tikriausiai ir „tėvai neišleidžia“.

Tuščias stogo baras mūsų viešbutyje Gizoje

Tuščias stogo baras mūsų viešbutyje Gizoje

Be Baltarusijos ir Lenkijos poilsiautojų atrodo, kad „keliautojo į egzotiškesnes šalis per pandemiją“ profilis gana panašus į mūsų. ~30-40 metų, tikėtina, su vidutinėmis ar kiek didesnėmis savo šalių pajamomis, dažnai poros be vaikų, besidomintys kultūra. Ypač keliauja iš tų šalių, kur į pandemiją žiūrima švelniau, nėra grįžus jokių saviizoliacijų: nemažai amerikiečių, sutikome brazilų, serbų ir kt. Tiesa, daugelis amerikiečių keliauja „priklausomiau“ ir brangiau nei mes, nusisamdę asmeninius gidus. Kitų vairuojančių nuomotą automobilį nematėme. Gal todėl dažnai sulaukiame klausimų „Ar negyvante Egipte?“. Bet turbūt ir dėl aprangos – atitinkančios musulmoniškus standartus (bent jau esant ne kurortuose ir ne prie piramidžių). Baltarusės, lenkės rengiasi visai kitaip… Tos iš turistinių autobusų.

Tipinė pandemijos keliautojų pora iš Amerikos, Gizos restorane sėdėjusi su egiptiečiu gidu

Tipinė pandemijos keliautojų pora iš Amerikos, Gizos restorane sėdėjusi su egiptiečiu gidu

„Ne, nereikia nuotraukos, tarsi laikytume rankose piramidę – tokias turi visi rusai, neįdomu“ – atšauna rusų šeima Gizos prekijams pamokydama, kad net ir tarp rusų keliautojų pandemijos metu vyrauja kitokie, nei jie įpratę.

Viena iš tipinių nuotraukų, kurias prie piramidžių siūlo daryti prižiūrėtojai, kupranugarininkai, arklininkai ir t.t.

Viena iš tipinių nuotraukų, kurias prie piramidžių siūlo daryti prižiūrėtojai, kupranugarininkai, arklininkai ir t.t.

2020 10 04: Kaip rasti bilietus atgal be rizikos ir saviizoliacijos?

Atėjo laikas pirkti bilietus atgal iš Egipto. „Oficiali“ COVID statistika Egipte tiesiog puiki, taigi, privaloma saviizoliacija Lietuvoje nenusimato.

Du klausimai:

*Kada pirkti? Kuo vėliau, tuo brangiau, bet kuo anksčiau – tuo didesnė tikimybė, kad arba (a)skrydis neįvyks (ir, kai visi logiški skrydžiai su „netikrais“ jungimais, tai reikštų prarastus visus kitus bilietus), arba (b)iki skrydžio epidemiologinė situacija kažkur suprastės ir padidės pavojus, arba (c)iki skrydžio pasikeis teisės aktai ir arba nebus įmanoma skristi per tą tarpinę šalį, arba grįžus į Lietuvą reikės izoliuotis.

Ieškosiu skrydžio į Lietuvą

Ieškosiu skrydžio į Lietuvą

*Kokį skrydį? Per kokias šalis (tiesioginių nebus), kokiom avialinijom, su kiek laiko persėdimui ir t.t.

Variantų ilgainiui mažėja. Rugsėjį dar būtų buvę logiška grįžti į Varšuvą ir važiuoti, juk Lietuva „pakėlė saviizoliacijos kartelę“ nuo 16 iki 25. Bet Lenkija tuoj peršoko ir ją. Spalio pradžioje krito ir, rodos, neįveikiama karo su COVID tvirtovė Latvija – susirgimų skaičius ten viršijo 25 / 100 000 gyv. / 14 d., tad ir skristi Rygon (buvo visai geras variantas su vienu persėdimu Londone) ne išeitis.

Atrodo, vienintelis variantas – skristi į Lietuvą taip, kad tarpiniuose oro uostuose neišeiti į lauką. Tada, pagal dabartinius teisės aktus (jei jie nepasikeis), skaitysis, kad grįžai vien iš Egipto, ir izoliuotis nebus privaloma.

Variantai Azair platformoje

Variantai Azair platformoje

Belieka vos keli logiški variantai. Hurghada-Londonas-Dublinas-Vilnius ir Hurghada-Mančesteris-Londonas-Vilnius. Visi bilietai atskiri, bet bent 5 val. persėdimui, tad „pagalvėlė“ yra.

Būtų ir paprastesnis variantas, su vienu persėdimu, Hurghada-Londonas-Vilnius. Bet iš Hurghados ir Vilniaus skrendama į skirtingus Londono oro uostus – taigi, tektų išeiti iš oro uosto, o tai reikštų privalomą saviizoliaciją Lietuvoje. Nebūtų tragedija ir ją patirti (specialiai atidėjau visokios veiklos „toms juodoms dienoms“) – bet tai ir savotiškas iššūkis sau, kaip kelionių tinklaraštininkui ir organizatoriui: ar įmanoma šiais metais keliauti taip, kad, kaip seniau, nereiktų privalomai izoliuotis.

Galiausiai nusiperku likus iki skrydžio 10 dienų. Galutinis brangimas, jei toks bus, neprasidėjęs, o atšaukimo tikimybė jau gerokai mažesnė (dauguma skrydžių atšaukimų, pasibaigus korona-panikos įkarščiui, įvyksta maždaug prieš dvi-tris savaites).

Flightradar tinklapyje tikrinu, kurie skrydžiai realiai vyksta

Flightradar tinklapyje tikrinu, kurie skrydžiai realiai vyksta

Pasirenku Hurghada-Mančesteris-Dublinas-Vilnius. 3 papildomos valandos Hurghadoje, 3 mažiau tarpiniame oro uoste (vis tiek niekur eiti negalėsi). 12 eurų brangiau, nei per Londoną. Iš viso kaina žmogui 82 eurai.

Gal ir per anksti. Jau kitą dieną pasigirsta neraminančių žinių: Lietuva kitą savaitę kels šalių, iš kurių grįžus būtina saviizoliaciją, kartelę, tačiau į sąrašą papildomai įtrauks šalis ne ES nares, kurios netestuoja daug žmonių. Aišku, tarp tokių – Egiptas. Tetsų jis atliko mažiau, nei Lietuva, nors jame žmonių – 100 mln.

Būgštavimai nepagrįsti. Jokios papildomos šalys į sąrašą netestavimo pagrindu neįtrauktos – tiesiog, kai kurios “įtartinos” neišbrauktos, nors grynai pagal statistiką turėjo būti.

2020 10 05-07: Aleksandrija, romantiškai trupantis didmiestis-kurortas, kur vietiniai prašo fotografuotis

Iš Gizos išvažiuojame į Aleksandriją. Pro Šv. Makarijaus koptų vienuolyną, kurio tūkstantmetes freskas ir skliautus aprodo, apie savo tikėjimą papasakoja malonus angliškai kalbantis vienuolis. Sakė, kadaise atvykdavo amerikiečiai, rusai, itin daug religingų rumunų, dabar vienuolynas atsidarė turistams „prieš kelias savaites“ ir kas savaitę teužsuka po vieną turistų, tokių kaip mes, grupelę.

Koptų vienuolyne

Koptų vienuolyne

Kad patektume į vienuolyną, reikia pravažiuoti tris policijos postus. Galvoju, gal saugo nuo teroristų, išvažiuoti bus paprasta – bet stabdo ir ten, klausinėja, kur važiuosime. Vėliau skambina – „Ar jau Aleksandrijoje? Kiek kilometrų liko?“. Paskui antrą kartą „Tai ar jau nusprendėte, kuriame viešbutyje apsistosite?“. „Ne“ – sakome. „Tai paskambinsiu dar po valandos“.

Jau pastebime tendencijas: viešbučio pavadinimas dažname poste yra šventas dalykas. Tai kas, kad pasakai kokį „Cleopatra“, o tų „Cleopatra“ vien palei piramides gal rankų pirštais nesuskaičiuotum – bet kažkokioje formoje grafa užpildyta, darbas atliktas.

Aistę vėl pribloškia eismas: važiuoja, važiuoja paskui kitus automobilius, galvoja, vienpusio eismo gatvė - juk visi taip važiuoja. Ir staiga prieš visą eilę iššoka tramvajus. Viskas įstringa 20-30 minučių - nes niekas negali važiuoti nei į priekį, nei atgal, kur kaupiasi vis naujos ir naujos mašinos. Galiausiai prašalaičiai kažkaip sustumdo, suspraudžia automobilius, kad tramvajus pravažiuotų ir kuriam laikui gatvė vėl pasileidžia

Aistę vėl pribloškia eismas: važiuoja, važiuoja paskui kitus automobilius, galvoja, vienpusio eismo gatvė – juk visi taip važiuoja. Ir staiga prieš visą eilę iššoka tramvajus. Viskas įstringa 20-30 minučių – nes niekas negali važiuoti nei į priekį, nei atgal, kur kaupiasi vis naujos ir naujos mašinos. Galiausiai prašalaičiai kažkaip sustumdo, suspraudžia automobilius, kad tramvajus pravažiuotų ir kuriam laikui gatvė vėl pasileidžia

O kiekviena lankytina vieta, esanti ne miestuose, savotiški spąstai turistams – nebūtume užsukę į tą vienuolyną, važiavę tiesiai Kairas-Aleksandrija, niekam nebūtume įdomūs, bet štai kadangi užsukome, palikome telefono numerį – ir staiga viešbutis, kuriame nakvosime, tapo svarbus Egipto policijai.

Atvykę į tą antrą pagal dydį Egipto miestą, tarsi užstrigusį kokiuose 1970 m., pilną gražių, bet maždaug 50 metų nė nepadažytų pastatų, ir geltonai-juodų „Žiguli“ taksi, su policija susiduriame vėl.

Aleksandrijos centras, kur 95% taksi - Žiguliai

Aleksandrijos centras, kur 95% taksi – Žiguliai

Užbėgame į viešbutį paklausti kainų bei dėl parkavimo vietos, paliekame automobilį kur ženklas „negalima stovėti“ (ne „sustoti“). Po poros minučių grįžtame – jau prie automobilio stovi nutempėjas. Viešbučio tarnautojas iššneka, kad mus paleistų. Neįtikėtina, bet šalyje, kur, atrodo, kelių policijos nėra, kas nori važiuoja be lempų, prieš eismą, stovėdamas ant mašinos stogo – kelių policija kitais atvejais prisistato per akimirką. Gal atsitiktinumas. Bet greičiau tendencija: 95% taisyklių Egipte pažeidinėti galima net policininko akyse, bet 5% – gink Dieve ne ir tik vietiniai gerai jaučia, kurių. Atkreipiame dėmesį, kad toje pajūrio gatvėje iš ties ne vietoje pastatytų automobilių beveik nebūna. Kitose pilna.

Prie Aleksandrijos forto

Prie Aleksandrijos forto

Aleksandrija pirma Egipto vieta, kur jaučiamės nebe kaip turistinėje šalyje ne tik dėl COVID. Miesto tvirtovėje mūsų net prašo nusifotografuoti kartu! Kavinės, viešbutis judrioje pajūrio promenadoje, kur užmingame klausydami automobilių pypimų ir jie nesiliauja visą naktį. Jokių privačių paplūdimių centre, užtat daug vietinės kultūros., XX a. pradžios pastatų ir rūmų. Man Aleksandrija, kaip poilsio vieta, būtų žavesnė, nei vakariečiams pastatyta Hurghada.

Palei vieną garsiausių paplūdimių Aleksandrijoje

Palei vieną garsiausių paplūdimių Aleksandrijoje

Ten atmosfera, rūmai, vietinė dvasia, Aleksandrijos biblioteka (tiesa, neturinti nieko bendro su antikine, o modernus mėginimas pasinaudoti sunykusio objekto vardu). Ir jokių prekijų.

Atgal į Kairą.

Skersgatvis Aleksandrijoje

Skersgatvis Aleksandrijoje

2020 10 07-13: Namelis ant stogo ir pokalbiai apie 2020 m. beprotybę

Būstas Kaire nuostabus – toks namelis ant seno daugiabučio stogo, kur į virtuvę einama per lauką ir visas miesto judesys, visos vestuvių šventės specialiai fotosesijoms pastatytame parke, visos blizgiai apsimūturiavusios nuotakos ir jaunikiai, visi „šiaip sau“ pralekiantys policijos ir armijos kortežai – kaip ant delno.

Kažkokie egiptiečiai išsipirko visą tą stogą, pavertė terasa, sukalė namelius: palaikius, bet tvarkingus. Gretimame gyvena toks kostiumuotas viduriniosios klasės egiptietis, ~7 išeinantis į darbą ir grįžtantis vėlai vakare.

Namelis ant dangoraižio stogo

Namelis ant dangoraižio stogo

Į tą, didžiausią, atsikelia bendraamžė iš Slovakijos. Užkalbina. Papasakoja, kad, kaip ir aš, dirba per atstumą – anglų-slovakų vertėja. Keletą metų gyveno Čekijos ambasadoje Kaire. Nes ten dirba jos vaikinas. Tačiau Čekijai 2020 m. užsidarius į karantiną, Čekijos ambasadorius išsiuntė visus nedarbuotojus lauk. Užsidarant pasauliui mergina skrido per gal 5 oro uostus kol pasiekė Bratislavą, ir sėdėjo 4 mėnesius uždaryta ten, viltingai susirašinėdama su Kaire likusiu vaikinu.

Prieš kokią savaitę atskrido į Kairą, slapta įsliūkino į Čekijos ambasadą (prašalaičių dar nepriima). Ir sužinojo, kad jos vaikinas išdavinėja ją su atašė. Nuo pat kovo. Bandė susigrąžinti – „nuo šiol vėl būsiu su tavimi“, užsakė 5* viešbutį trims dienoms kad pamąstytų. Trys dienos baigėsi. Slovakė ieškosi ilgalaikio būsto ir planuoja vis tiek likti Kaire. Tėvynė jai asocijuojasi tik su karantinu.

Eilinė vestuvių šventė švytinčiame Nilo laive. Turbūt vestuvių pagausėjo ir todėl, kad dėl karantino ilgą laiką Egipte jų nebuvo

Eilinė vestuvių šventė švytinčiame Nilo laive. Turbūt vestuvių pagausėjo ir todėl, kad dėl karantino ilgą laiką Egipte jų nebuvo

Kiek daug tokių istorijų per COVID! Kiek dar išskirta porų, šeimų – ir europiečiams čia dar gerai, kokie autsralai išvis nežino, kada juos kalėjimu tapusi tėvynė išleis, ar įleis jų gimines ir draugus. Žadėjo iki 2020 galo, dabar jau kalba apie 2021 m. rudenį. Internetas pilnas siaubingų prakeiksmų „bailiams, bijantiems už gripą vos baisesnės ligos ir atėmusiems laisvę/draugus/gimines/meilę” ir atsakomųjų prakeiksmų visiems “neatsakingiems idiotams, kurie neužsidaro namie”.

Išgirdusi mano pasakojimą, kaip užkluptas koronaviruso Katare dar nuskridau į Tailandą, Indoneziją, o paskui specialiai nusipirkau bilietus į Pietų Korėją, kur nebuvo karantino, pašnekovė slovakė žavisi. „Ir kodėl aš kovą grįžau į Slovakiją? Juk galėjau susirasti čia, Kaire, butą“ – gailisi ji. Nežinau, kodėl daugeliui tada suveikė instinktas „grįžti namo“. Net daugeliui tų, kurie dirba per atstumą, kurių artimieji yra svetur. Matyt, pasijutę nejaukiai žmonės traukia kur jaučiasi saugiai, kur galvoja, kad viską geriau supranta. Tik pabuvęs daug šalių atrandi daugiau tokių, kuriose irgi jautiesi saugiai.

Bute Kaire

Bute Kaire

“Slovakija dar nieko” – pasakoja naujoji pažįstama – “Bet va vertėjavau pokalbiui, kai slovakė imigrantė Jungtinėje Karalystėje pradėjus labai skaudėti dantį per karanitną mėgino prisiskambinti stomatologams. Skambėjo taip: Paskaičiuokite, kelintas dantis skauda… Ne, nuo centro… Šeštas, tai taisyti negalime: per karantiną leidžiama plombuoti tik dantis nuo pirmo iki ketvirto… Įsigykite vaistinėje laikiną plombą ir užsiplombuokite pati… Nemokate? Gerai, galime daryti taip… Jūs ateisite ir mes įdėsime laikiną plombą… Kai bus legalu įdėti nuolatinę plombą į tolimesnį nei ketvirtą dantį, plombas pakeisime”. Mergina kvatojosi “Tai ką, dėti laikiną plombą ir dar eiti antrą kartą mažiau pavojinga, nei sutvarkyti per kartą?’.

Lietuvoje rinkimai. Pirmą kartą balsuojame užsienyje, Lietuvos ambasadoje Kaire. Iš viso ten balsuoja 14 lietuvių, 6 jų – ambasados darbuotojai, likę gyvena Egipte. Apylinkė tokia maža, kad VRK statistikoje iš karto matosi mano balsai, reitingavimai. Na, bet Lietuva ne Egiptas, aišku, kad rinkimų niekas neklastoja.

Po balsavimo

Po balsavimo

Savo istorija sudominame ambasados darbuotojus: turistų ten nėra, net savo pažįstamų negali į Kairą prisikviesti, žmonės bijo. Tad mes ten – nedidelis kontaktas su Lietuva tai koronaviruso dar labiau nutolintai Lietuvos teritorijai.

Pamini, kad, anapus Lietuvos ambasados, Kaire kaukių niekas nedėvi. O mes sakome – “dar nemažai kas dėvi”. Palyginus su šalies pietumis. Gal tikrai Kaire liga labiau išplitus, kaip pasakojo žmonės Asuane ir Luksore? Kas žino.

Egipto vestuvės

Egipto vestuvės

2020 10 08-13: Kairas ir kodėl jame neprieštaraučiau pabūti ilgiau

Kairas – paskutinė tikra stotelė Egipte.

Ir kartu pirma tokia, kur norisi “pagyventi”, o ne tik lankyti lankytinas vietas ir išvažiuoti: gausybė skirtingų rajonų, atmosferų. 20 milijonų žmonių.

Tvarkingas koptų rajonas su senomis bažnyčiomis.

Koptų muziejuje

Koptų muziejuje

Chaotiškas ir tradicinis “Islamiškasis Kairas”, rajonas turgus.

Citadelė, pastatyta gintis nuo kryžininkų, su įspūdinga mečete viršūnėje.

Islamiškame Kaire

Islamiškame Kaire

Chaotiški muziejai su plyštančiomis iškamšomis.

Al Azhar parkas, padovanotas miestui Šveicarijos arabo ir tvarkingas lyg Amerikoje.

Al Azhar parke su citadele tolumoje

Al Azhar parke su citadele tolumoje

Ir dar Kairo kapinės, kurių milžiniškuose antkapiniuose pastatuose įsikūrė benamiai – bet taip įsikūrė, kad kapinės virto eiliniu miesto rajonu.

Ir dar šiukšlininkų rajonas, kur 65 000 žmonių gyvena iš viso Kairo šiukšlių susivežimo, perdirbimo. Važiuoja, važiuoja neįsivaizduojamai užkrauti pikapai, tįsia, tįsia vietiniai visokius vamzdžius. Lotynų Amerikoje į tokią vietą nedrįstum kišti nosies, bet, kaip visam Kaire, saugu, ramu. Ir rajono katedra, iškalta uoloje – įspūdingiausia Kairo bažnyčia.

Šiukšlininkų rajono katedroje

Šiukšlininkų rajono katedroje

Tačiau “išmalti keliai” tokie prasti, kad, baimindamės dėl nuomoto automobilio, apsisukame, sustojame palei Al Azhar parkingą ir iškviečiame Uberį. Vairuotojas, atrodo, pirmąkart užsukęs į tą rajoną, irgi pasibaisėjęs, kelis kartus perklausia “Ar tikrai čia ta vieta, kur jums rekia?”, “Aš manau čia ne ta vieta”. Visgi, į katedrą, šešis kartus paklausęs vietinių kelio, nuveža. Užtat grįžti tenka pėsčiom pro visas šiukšles ir palaidus šunis – visi Uberio vairuojai, pamatę kur važiuoti, atmeta.

Tariuosi su autorikša šiukšlininkų rajone

Tariuosi su autorikša šiukšlininkų rajone

Ir korėjiečių restoranas – pasiilgau korėjiečių virtuvės ir tokį radau, nors jis čia, aišku, ir brangesnis, ir prastesnis nei Korėjoje.

Ir “Spalio karo panorama”, toks 4D teatras kur demonstruojamas (gerokai pagražinus) Jom Kipuro karas prieš Izraelį. Galvojame: na, kasdien rodo po kelis kartus, būsime, kaip įpratę, vieni turistai. Kur tau – buvo pilna vietinių. Pirmą kartą atsidūrėme didesnėje minioje, kurių sėkmingai vengdavome. Pasirodo, Egiptas Armijos dieną iš spalio 6 d. šiemet perkėlė į spalio 8 d. – ir ėjome kaip tik per ją…

Ir, aišku, biurokratija, biurokratija. Pavyzdžiui, “Spalio karo panoramoje” kažkodėl užsieniečiams prieš įeinant privalu palikti pasą.

Spalio karo panoramoje

Spalio karo panoramoje

 


Raitytas, bet paprastas kelias atgal į Lietuvą (2020 10 14-15)


2020 10 12-13: Kodėl Aistę prislegia Kairo chaosas

Aistę Kairo chaosas labiau slegia nei žavi. Ypač eismas. Visi lenda kur nori, važiuoja ir prieš eismą, naktimis be lempų, išlindę pro langus, sėdėdami ant stogų ir pypia, pypia, pypia. „Kam jie taip lenda, juk nuo to visi tik vėliau nuvažiuoja?“ klausia Aistė, kai dalis mašinų kerta kampą prieš eismą ir visi sustringa, nes nebėra kaip važiuoti nei į priekį, nei atgal. Aistė pati taip nedaro – bet tada jau praeiviai beldžia į automobilio langą – „važiuok, kirsk kampą“. Aišku, visi susitringame.

Kairo eismo fragmentas

Kairo eismo fragmentas

Ne mažiau nervina ir visokie prekijai/apgavikai. Vos išėjus iš namų pasitinkantis “egiptologas“, po trumpo standartinio pokalbio („Where are you from? You say Thania? Lwania? I like Lwania. Welcome, Welcome.“) kviečiantis į savo suvenyrų parduotuvę. Ir kitą dieną vėl tas pats – jau mus pamiršo.

Alkoholio trūkumas. Aš negeriu tai man tas pats. Bet kai Aistė ilgiausiai ieškojo parduotuvės didžiausiame “CityStars” prekybos centre, buvo nukreipta į “Duty Free”, o ten sužinojo, kad “pagal tvarką galime parduoti tik jei į Egiptą atskridote prieš vieną ar dvi dienas”, tai linksma nebuvo. O to egiptietiško vyno, kurį už brangiai kur rasdavo, kokybe nuolat skundėsi.

Aistė džiaugiasi pagaliau radusi vyno - vienoje nedaugelio parduotuvių, kurios jį parduoda

Aistė džiaugiasi pagaliau radusi vyno – vienoje nedaugelio parduotuvių, kurios jį parduoda

Dar darbiniai pokalbiai, kuriems reikia jungti VPN‘ą – Whatsapp ribojamas, kaip ir Al Jazeera ar Anadolu Agency.

Ir „šiukšlininkų rajonas“ – Aistė skurdžiuose rajonuose nesijaučia gerai.

Šiukšlininkų rajone

Šiukšlininkų rajone

Nenustelbia to “nuovargio Egiptu” netgi keista akimirka, kai optikos šeimininkas padovanoja servetėles akiniams – tiesiog šiaip, „jums nemokamai“. Ir tikrai pinigų neima.

Aistė nori grįžti namo – gal pirmą kartą nuo 2017 m., kai pradėjome gyventi kaip skaitmeniniai klajokliai. Aš ambivalentiškas: taip, Egiptas turi problemų, bet grįžti į Europą ties antra banga irgi nelabai norisi. Be to, Egipte dar būtų ką pamatyti: visos dykumos, Sinajus. Tie vaizdai, ta kultūra nuostabi – ir kelionės pradžioje būtent jie, būtent galimybė tą išvysti visiškai vieniems Aistei užgožė visą chaosą.

Apgriuvęs Kairas

Apgriuvęs Kairas

2020 10 12-13: Kodėl peršalimas dabar – baisi liga

Aistės troškimui grįžti iškyla problema: Aistė pasigauna slogą, gerklės skausmą. Šiaip niekis. Iki šių metų. Anksčiau kone kiekvienoj kelionėje abiems mums būdavo kažkas tokio. Keliaudavome, skraidydavome, lankydavome vietas. Tuo tarpu 2020 m. nesirgome išvis, paskutinį kartą 2019 m. lapkritį: saugumo priemonės padėjo, bet jos ne 100%. Aistei laikrodis „sutiksėjo“ dabar.

Egiptas gal geriausia vieta pasaulyje “peršalti”. Visiems vienodai rodo. Vietiniai irgi šnarpščia, kosti ir vis tiek vaikšto, dirba, ir be kaukių. Čia, atrodo, 2020 m. niekad neatėjo, ar, tiksliau, 2020 m. jau praėjo.

Bet juk skrydis jau mažiau nei po savaitės. Europa žiūri kitaip(?) Ir kas žino, ar koks peršalimas nebus trukdis lipti į lėktuvą. Man kaip ir tas pats, galim ir vėliau grįžti – bet Aistė nenori atidėti.

Aistė dar pasveiks, yra laiko. Bet jei aš dabar užsikrėsčiau nuo jos, skrydžio metu man būtų „blogiausios peršalimo dienos“ (bėganti nosis ir kt.). Tad pradedame ir namie, automobilyje nešioti kaukes, net miegoti su jomis, neimti vienas kito daiktų ir t.t. Aš jau taip pripratęs, kad net nebesunku. Nesuprantu tų, kurie sako, kad “ką čia keliausi su kaukėmis? Jokio malonumo”. Na, man kaip yra marškiniai, yra akiniai, yra batai – tai yra ir kaukė. Tarsi drabužis ir tiek.

Paskutinę dieną pailsime. Man pavyksta išlikti “sausam” nuo bet kokių ligų.

Poilsio diena

Poilsio diena

2020 10 13: Į Lietuvą per Airiją ir JK: kiek COVID formų pildyti?

COVID laikais kone kiekviena šalis susigalvojo kokią nors formą, kurią reikia užpildyti prieš ten vykstant. Daugybę tų formų reikia pildyti prieš skrydį, ar bent taip sakoma. Čia gali būti ne juokai: pagarsėjo daugybė atvejų, kaip aviakompanijos net neįleido laiku formų neužpildžiusių keleivių į Graikijon skrendančius lėktuvus – nes jau buvo vėlu pildyti.

Peržiūriu iš aviakompanijų gautus pranešimus, “Easyjet” ir “Ryanair” svetainėse parengtus privalomų formų sąrašus. Nors Jungtinę Karalystę bei Airiją tik kirsime tranzitu, formas pildyti vis viena reikia.

Pradedu nuo Jungtinės Karalystės. Ta forma ilgiausia, klausinėja menkniekių – atvykimo laikas minutės tikslumu… Iš viso pildymui gal šeši lapai.

Jungtinės Karalystės forma

Jungtinės Karalystės forma

Tuomet Airijos – paprastesnė. Gyvenamoji vieta, atvykimo laikas, vardas/pavardė, paso numeris, saviizoliacijos vieta (pakanka parašyti, kad tą pačią dieną iš Airijos išskrisiu).

Galiausiai Lietuvos – pati trumpiausia, tik vienas lapas ir esminiai klausimai (kokiose šalyse buvai per 14 dienų, asmens duomenys, kur gyveni).

Nustembu, kad nė vienoje formoje neklausiama apie sveikatą.

Tokias pat formas užpildau ir už Aistę. Gaunu el. paštu kopijas. Kaip įprasta, buvimo užsienyje metu visus kelionius dokumentus sudedu į tai išvykai skirtą kompiuterio katalogą (dabar – “Egiptas”). Be įprastų pakatalogių “Lėktuvo bilietai”, “viešbučių rezervacijos” ir pan. nuo šios kelionės atsirado pakatalogis “Formos” su jau aštuoniais failais.

Tada registracija į skrydžius – čia jau kaip visuomet.

Matyt, skrisim!

2020 10 14-15: Skrydžiai atgal ir kodėl britų kova su COVID – beviltiška?

Paskutinis lėkimas į Hurghadą – dėl papildomos poilsio dienos virš 500 km pr dieną. Kelias geras. Poste pareigūnas pareikalauja 100 už greičio viršijimą (~5 eurus). Nežinia kur stebėjo, jokio radaro neparodo. Bet visi moka po tą pačią sumą – ir turistai, ir egiptiečiai. Su pareigūnais geriau nesiginčyti. Stabdo visus iš eilės, po keturias mašinas iš karto – pasiseka tik tiems, kurie pralekia kol pareigūnai “užsiėmę kitais”.

Pakeliui į Hurghadą

Pakeliui į Hurghadą

Hurghada gal dvigubai pilnesnė, nei buvo, kai lankėmėws pirmą kartą. Bet kai užpildymas, iš pažiūros, buvo 5%, o dabar – 10%, vis tiek kaip išmirusi. Pavienius įvairaus amžiaus lenkus ir baltarusius papildė ir britų jaunimas, atlėkęs Easyjet reisais.

Grąžiname automobilį. Neapdaužytas nė kiek, nesikabina. Nuvažiavome ~5700 km, sutilpome į 5800 km limitą.

Skrydis vėlai vakare. Skrydžio dienos šiais laikais – it skaistykla. Ar visur praleis per pasienius (nesikabins prie kokios “ne taip užpildytos formos”)? Ar visi skrydžiai įvyks? Ar neteks izoliuotis (nes pvz. atšaukus kokį skrydį nebeatitiksi nesiizoliavimo sąlygų Lietuvoje)? Ir t.t. Per laiką nuo skrydžių nusipirkimo prieš 10 dienų, Jungtinė Karalystė ir Airija tapo vienais didžiausių planetoje virusų židinių ir iš Jungtinės Karalystės vis pranešama apie naujus ir naujus uždarymus: Liverpulyje prie Mančesterio, per kurį skrendame, jau uždaryti barai ir restoranai, futbolo fanai verčiami kiekvienas mokėti po 15 svarų už vienerių rungtynių transliacijas per televiziją. Ir neturi ką daryti – į barą nenueisi, stadionuose seniai nepriima. Neini į stadioną, bet bilietą reikia pirkti!

Laikraščio pranešimas Britanijoje

Laikraščio pranešimas Britanijoje

Egipte bėdos kitos. Uberio vairuotojas pakeliui į oro uostą patvirtina: “Turistų spalį ne ką daugiau nei rugsėjį”. Iki koronos jis dirbo viešbutyje, paskui – 6 mėnesius sėdėjo be darbo viešbučiui atleidus daugelį darbuotojų. Prarado viltį grįžti ir štai jau 3 savaites vairuoja Uberį. Per tą laiką į oro uostą veža pirmą kartą.

Oro uoste kiekvienam turistui – po ~10 darbuotojų, nes iš milžiniško terminalo lėktuvai dabar kyla vos vienas kas kelias valandas. Nieko nėra baisiau, kaip neturintis ką veikti Egipto biurokratas, o per COVID jiems kas veikti mažai. Stabtelime užsukti į tualetą -“Ko sėdite? Eikite ten”. Pirma saugumo patikra (pereinant į registracijos zoną) – penki darbuotojai, pro kuriuos per kokias 15 minučių praeiname mes vieninteliai. Liepia išsiimti viską viską, paskui atsega kuprines, liemenes, kiekvieną daiktą traukia iš lėto rankomis lauk, tepa sprogmenų paieškos milteliais. Dar apčiupinėja, liepia pakelti rankas, paskui kojas po vieną, vėl čiupinėja. Tada pasirašyti, kad patikrino, surašyti savo duomenis. Nors registravomės internetu, pasiunčia prie registracijos staliuko: “dar ir atspausdinsime jums įlaipinimo taloną”. Ten liepia nusiimti kaukes, pažiūri veidus. Vėl užsidedame kaukes. “Dar nusiimkite” – sako praeinantis kitas pareigūnas ir žiūri į veidą kokią pusė minutės – “Pasikeitėte nuo paso nuotraukos darymo”. Nusišypso, praleidžia.

Tada – pirma pasų kontrolė. Tada – antra pasų kontrolė. Tada – trečia pasų kontrolė. Iš visų jų įprastinė – tik antroji, o likę pareigūnai gal susigalvojo sau darbo, kai jo nėra.
Tada – antroji saugumo patikra (pereinant į vartų zoną), dar griežtesnė – be čiupinėjimo, visų daiktų perrinkimo daiktas po daikto, dar klausimai “O kam šitas reikalingas?”, “O kam šitas?” apie kiekvieną selfie stick’ą, išorinį kitąjį diską ir pan. Atima atidarytuvą. Vėl tenka pasirašyti, palikti lygiai tuos pačius duomenis.

O štai modernūs temperatūros tikrintuvai tušti, niekas temperatūros nematuoja. Skamba pranešimai, kad oro uoste reikia užsidėti kaukes, bet skrydžio daugelis laukia be jų.

“EasyJet” naktinis reisas Hurghada-Mančesteris užpildytas kiek daugiau nei perpus, šalia niekas nesėdi. Pamiegame. Iš aplinkui skamba ir skamba baisus kosulys – niekur kitur pandemjos metu jo negirdėjau tiek, kiek tam skrydy ir paskui Mančesterio oro uoste. Nieko keisto – Jungtinėje Karalystėje dabar beveik dvidešimt tūkstančių atvejų kasdien. Kažkas gal išskrido į atostogas Hurghadoje be simptomų ir ten jie išryškėjo, gal užsikrėtė skrydžio išvakarėse, jau po testo, ar, nesisaugojęs, Hurghadoje. Ir štai po savaitės sirgdamas visaip kaip nori parvykti namo.

Lėktuve Hurghada-Mančesteris

Lėktuve Hurghada-Mančesteris. Prieš metus Vakarų pasaulio moterys nebūtų patikėjusios, kad po metų štai ir jos, kaip musulmonės, viešumoje dengsis veidus…

Prieš leidžiantis Mančesteryje pilotas informuoja keleivius britus, kad, atvykus iš Egipto, Jungtinėje Karalystėje reikia 14 dienų izoliuotis. Per lėktuvą nuvilnija juoko banga. Atrodo, anglai saviizoliacija, gal ir visa kova su COVID, nebetiki.

Temperatūros ir JK netikrina. Ir net tų ilgųjų kruopščiai užpildytų atvykimo formų QR kodo niekas taip ir nepažiūri (kitiems žmonėms lyg pažiūrėdavo). Vis labiau ir labiau Europoje visokie reikalavimai darosi “popieriniai”. Pasak oro uoste dalinamų nemokamų laikraščių, net su žymia dalimi užsikrėtusiųjų kontaktų Anglijoje susisiekti nepavyksta, o saviizoliacijos nesilaiko keturi penktadaliai ligonių ir kontaktų(!). Nėra normalių būdų priversti tirtis ar izoliuotis. Nėra net normalių būdų išsiaiškinti kontaktus: dėl privatumo, priešingai nei Pietų Korėjoje, nežiūrima į žmonių telefonų buvimo vietas ar kredito kortelių informaciją. Būtų viskas gerai, privatumas išsaugotas – bet koks paskui būna privatumas, jeigu visi žino, kur tu esi – savo namie, nes paskelbtas karantinas, viskas uždaryta, sienos uždarytos?

Perspėjimų perspėjimai Mančesterio oro uoste

Perspėjimų perspėjimai Mančesterio oro uoste

Išeina daug, daug bergždžio “kontaktų ieškotojų” darbo. Geriau mažiau reikalavimų, bet tokie, iš kurių yra nauda, kurių laikymąsi stengiamasi užtikrinti.

Pamėginame sėstis pavalgyti – liepia nuskaityti QR kodą, į prorgamėlę surašyti asmens duomenis. Ieškos, jeigu kas nors sirgs. Bet ką ten ieškosi, ką ten surasi, kai serga vienas mančesterietis iš penkiasdešimt.

 Oro uosto valgykloje

Oro uosto valgykloje

O sauso kosulio Mančesterio oro uosto koridoriai pilni tarsi Kairas automobilių pypimų.

Vis keičiuosi KF94 standarto korėjietiškus respiratorius – paskutinius, likusius iš Korėjos. Nors paprastai kaukę (dažniausiai eilinę chirurginę) nešioju visą dieną, keičiu dažniau. Na, jei tinkamai elgdamiesi, dezinfekuodami rankas, net daktarai ligoninėse geba neužsikrėsti – juk tikrai bus įmanoma ir Mančesterio oro uoste. Tik kad klausimas ar Lietuvoje sugrįžus po savaitės-dviejų nebus taip pat rizikinga. Na, bet svarbu nevežti per sienas ligos pačiam, darau, kas nuo manęs priklauso. Esu užsibrėžęs įrodyti, kad net ir šiais metais įmanoma keliauti laikantis visų rekalavimų, teisėtai nepatekti į izoliaciją ir nesusirgti. Kol kas sekasi. Dar vienas didelis kaukių pliusas – šilta veidui. Kai grįžti iš Egipto tik su marškinėliais ir liemene ir turi valandų valandas sėdėti oro uoste – įvertini.

Sėdžiu oro uoste, atokioje vietoje

Sėdžiu oro uoste, atokioje vietoje

Skaitau nemokamus laikraščius apie uždarymus tai šen, tai ten Europoje. Toks dežavu į kovo mėnesį. Tik tada keliavau iš Lietuvos (pačiu laiku), o dabar grįžtu į ją. Žiūrėsim, kaip čia bus.

Mančesteris-Dublinas, valandos skrydis. Čia jau turime kiekvienas po tris laisvas vietas. Dublino oro uoste bent jau atvykimo formų QR kodus pasų kontrolės pareigūnas pasižiūri.

Dubline turime 8 valandas. Pakaktų nuvažiuoti iki centro, pasidairyti. Bet būtų neteisėta, jeigu po to Lietuvoje nesiizoliuotume. Privalome būti oro uoste: pavalgome, dirbame.

Kas valandą ar dvi pasidarau nuotraukas, kad matytųsi išvykimų ekranas ir laikas. Kas žino, kokia Lietuvoje tvarka: dabar aš toks pats žalias, kaip ir visi kiti, kurie klausinėja Facebook’e ir forumuose. Gal prašys įrodyti, kad nebuvau išėjęs iš oro uosto, antraip siųs į izoliaciją… Išsaugau ir Hurghada-Mančesteris įlaipinimo taloną: tikrai atvykau iš Egipto.

Karšta kava Aistei, vis bijančiai įsisirgti ir dėl to strigti

Karšta kava Aistei – ji sako, kad netoleruoja šalčio, todėl šaltuose oro uostuose stengiasi palaikyti šilumą.

Dublinas-Vilnius. Iš viso tik 30 keleivių. Po daugiau nei 24 val. nuo išskridimo iš Hurghados išeiname ant Vilniaus oro uosto asfalto. Pasų patikrinimas – kaip seniau. Po lagaminų atsiėmimo – papildomas. Nuskaito atvykimo formų QR kodus. Vienintelis klausimas, kurį užduoda – “Koks jūsų vardas?”. Matyt, kažkas perskaitė Britanijos lietuvių diskusijas “Kaip apgauti sistemą”, kur patarimas būdavo – “Sakykite bet kokį vardą ir jūsų niekas neberas”. Bet bet kokį vardą galėjau pasakyti ir aš: tiesiog, turėjau prisiminti, ką įrašiau į formą. Paso netikrina! Ir, aišku, galėjau nurodyti neteisingą adresą (taip irgi Britanijos lietuviai vienas kitam patarinėja). Aišku, man meluoti ne tik negarbinga, bet ir nelogiška: izoliuotis grįžtant iš Egipto ir šiaip nepriklauso. Bet juk net ir Britanijos lietuvis galėtų nurodyti, kad atskrenda iš Egipto ir izoliuotis jam irgi “nereikėtų”. Niekam, atrodo, nerūpi.

Beveik tuščias Dublinas-Vilnius lėktuvas. Kaip skrendant į priekį kiekvienas sekantis reisas buvo vis pilnesnis, taip skrendant atgal - atvirkščiai. Kuo arčiau Lietuvos, tuo mažiau keleivių.

Beveik tuščias Dublinas-Vilnius lėktuvas. Kaip skrendant į priekį kiekvienas sekantis reisas buvo vis pilnesnis, taip skrendant atgal – atvirkščiai. Kuo arčiau Lietuvos, tuo mažiau keleivių.

Visa Europos “kovos su COVID” mašina kažkuo primena Egipto karinius ir policinius postus. Biurokratijos daug, klausimų daug, bet realią naudą sunku įsivaizduoti: svarbu formalumai atlikti. Na, jei norėtų, kad sistema veiktų, juk būtų paprasta perkelti, kaip Korėjoje, epidemiologinę kontrolę prie pasų kontrolės, kad bent su pasu sutikrintų. Telefoną patikrinti į jį paskambinant. Kai tiek mažai keleivių juk pareigūnai turi laisvo laiko. Juk tose srityse, kur Lietuvos ir Europos šalių valdžia tikrai nori kažko pasiekti (pvz. neįleisti narkotikų, nelegalų, teroristų) – tai ir siekia rimtai, o ne tiesiog klausimais “Koks jūsų vardas?” (vietoje paso patikrinimo), “Ar nevežate bombos?” (vietoje metalo detektoriaus) ir pan.

Europą, pasaulį vėl stebiu iš Lietuvos. Bet kitomis akimis nei jei nebūčiau šiemet aplankęs jau 18 šalių. Nes viena yra skaityti laikraščius ar teisės aktus ir visai kita – pamatyti realybę. Jungtinės Karalystės ir Pietų Korėjos teisės aktai dėl privalomos izoliacijos, pavyzdžiui, labai panašūs – bet realybė skiriasi kaip diena ir naktis. Korėja stebi izoliacijos laikymąsi ne mažiau rimtai nei stabdo narkotikus ar teroristus, už pažeidimus gresia deportacija ir kalėjimas (bausmės realiai vykdomos). O Jungtinėje Karalystėje žmonės iš tokių ribojimų juokiasi. Ir tai atsispindi susirgimų skaičiuose.

Kaukių automatas oro uoste

Kaukių automatas oro uoste – viena 2020 m. naujovių

Vakarų Europos valstybių vadovai, tarsi koks Čarlio Čaplino “Didysis diktatorius”, rėkia ir rėkia naujus ir naujus ribojimus. Štai Didžioji Britanija draudžia susitikti žmonėms iš skirtingų namų. Kaip jie žada tą patikrinti, jei net testavimo, *ligonių* saviizoliacijos neužtikrina? Aišku, kad niekaip. Kokie 20% gal laikysis tų nurodymų, bet jie ir liks kvailių vietoje – jie, sveiki ir “teisingi”, pagyvens “namų arešte”, o ligai nuo to nei šilta, nei šalta, nes kitiems jau nusibodo ir jie priemonių nesilaikys, ir liga plis toliau, kol natūraliai “išdegs”.

Kitos šalys elgiasi dar nelogiškiau. Atrodo, jau dabar šokas praėjo, pilna mokslinių tyrimų, visiems aišku, kad yra pavojingos ir nepavojingos vietos. Bet Airija vėl iš naujo uždaro ne pavojingiausias vietas, o “visas tas, kurios žmonėms nereikalingos”. Politikų nuomone. Uždaro beveik visas parduotuves, nors kokioje dažniausiai tuščioje elektronikos parduotuvėje šansų užsikrėsti beveik nėra. “Bet pokyčių palyginus su pirmu karantinų bus” – sako Airijos Čaplinai. Veikti jie palieka… mokyklas! Vieną pavojingesnių viruso židinių… Nes nusprendė, kad jos reikalingos.

Nuotrauka oro uoste prie tablo

Nuotrauka oro uoste prie tablo

Gretimo Velso politikams atrodo kitaip: mokyklų nereikia.

Didžiausią nelogiškumą suvoki pažiūrėjęs į statistiką. Jei Airijoje 2020 m. balandį, per pirmą karantiną, nuo koronaviruso mirdavo ~60 žmonių kasdien, tai dabar, antrojo karantino išvakarėse – tik ~2 žmones per dieną. Jei stabdome gyvenimą dėl tokio pavojaus, tai iš esmės turėtume išvis užsidaryti “su visam” – nes ir ne pandemijos metu yra daug didesnių pavojų (ligų, nelaimių), nuo kurių Airijoje kasdien miršta daugiau žmonių.

Pasaulio visuomenė sukyla. Kas spjauna į viską, o kas “išeina į gatves” su įtūžiu. Išlieja jį nebūtinai prieš karantinus, bet, dar dažniau, tų karantinų įaudrinta – prieš tuos priešus, kurių nekenčia nuo seno. Atsiveria visos senos žaizdos.

JAV juodaodžiai ir kraštutiniai kairieji dar gegužį paleido smurtingus protestus prieš kitarasius, dešiniuosius ar tiesiog valdžią (ir jos “veidą” policiją). Kadangi JAV pasaulio centras, sužinojome tai visi.

Apklausa laikraštyje, ką britai ryžtųsi padaryti dėl kelionių. Prasitestuoti? Izoliuotis? Ir t.t.

Apklausa laikraštyje, ką britai ryžtųsi padaryti dėl kelionių. Prasitestuoti? Izoliuotis? Ir t.t.

Užtat mūsų žiniasklaidos dėmesio tada dar nesulaukė tai, kad Azerbaidžane dar liepą, pasibaigus ten karantinui, vyko ne mažiau aršūs ir masiniai protestai prieš “amžinus priešus” armėnus, raginimai valdžiai “pagaliau eiti su jais į karą, išvaduoti Karabachą”. Kurį laiką Azerbaidžano valdžia protestus vaikė. Bet rugsėjį Azerbaidžano režimas atnaujino 30 metų beveik įšalusį konfliktą Karabache. Antrajame Karabacho kare per nepilną mėnesį galvas jau padėjo daugiau žmonių, nei per visą pandemiją mirė nuo koronaviruso Armėnijoje ir Azerbaidžane kartu paėmus. Tikėtina daug daugiau. Ir tai ne pabaiga – nei ten, nei niekur.

Koronavirusą, kaip pandemiją, pamiršime: jokia tokio sąlyginai nedidelio masto pandemija nepateko į jokias istorijos knygas, o tokių ligų buvo daug (pvz. Honkongo gripas ~1968 m. iki 4 mln. aukų). O štai karantinai, jų pasekmės ir “sukilusios liaudys” taps epochos veidu, panašiai kaip 1968 m. hipiški maištai, jų pasekmės įsirėš į politines bei ekonomines sistemas, gal net žemėlapius, ir įtakos gyvenimus “su visam” ir po krizės pabaigos.

Surimuota reklama Egipte

Surimuota reklama Egipte

Didžiausias pavojus, kurį regiu – Vakarų pasaulyje nykstanti laisvė. Atsiradęs precedentas, kad normalu, jog valdžia tau pasako, kas tau, eilinis žmogeli, reikalinga, o be ko apsieisi. Ir štai Lietuvos valdžiai atrodė, kad mums nereikalingos kirpyklos, Singapūro – kad visgi reikalingos tos kirpyklos “kurios kerpa paprastai”, o Didžiosios Britanijos – kad žmonėms reikalinga plombuoti tik priekinius dantis. Kai šitoks precedentas atsiranda, jis gali būti panaudotas ne tik per pandemiją. Sugalvos koks politikas kokį “pavojų” ir iškart “sprendimą” uždrausti kokią jam “nebūtiną” veiklą. O tau ta veikla gal bus gyvenimo esmė ar pragyvenimo šaltinis.

Gal kas užsimanys “duoti pailsėti gamtai” ir paskelbti privalomą mėnesį be automobilių? Ar uždrausti maudytis vasarą jūroje, nes žmonės skęsta? Uždrausti naujamečius fejerverkus? Uždrausti kopimą į kalnus ar nardymą? Motociklus, nes “tai mirtis ant ratų”? Čia gera tema distopiniam romanui. Ir tikrai viliuosi, kad nieko panašaus nebus – bet 2019 m. mąstymu, dabar mes jau gyvename distopijoje. Ir, nepaisant visų išlaikiusių šaltą protą, pilna žmonių, kurie jau priėjo paskutinįjį Kiubler-Ros identifikuotą reakcijos į praradimą etapą: “susitaikymą”. Kaip tie Egipto pareigūnai, sekantys turistus nuo vieno blokposto iki kito, ar padaikčiui kratantys kiekvieną kuprinę, ar erelio akimis stebintys, kad tik neikas neįjungtų telefono video režimo ten, kur “nėra nieko įdomaus”. Tam tikra prasme Egiptas man tapo puikiausia iliustracija šalies, kur žmonių laisvės seniai suneštos ant neaišku kam neaišku kada neaišku kodėl pakurto aukuro.

Gyvename įdomiais laikais. Galiu pasidžiaugti, kad, nuo koronaviruso pradžios praėjus beveik metams ne tik pavyko niekuo neužsikrėsti, bet – tai, atrodo, kur kas sunkiau – nepakliūti į jokią privalomą izoliaciją ir į jokią “užsikarantinavusią valstybę” to karantino metu.

Važiuojame pro piramides

Važiuojame pro piramides

Deja, man tai įmanoma tik todėl, kad dirbu internetu. Daugelis žmonių neturi tokių galimybių apginti savo gyvenimų ir uždarbių nuo valstybių savivalės.

Bet susiorganizuoti kelionę, tarkime į Egiptą (ar kitur, kur tuo metu įmanoma), pakeisti aplinką savaitei-keliom, gali kiekvienas, kuriam tai svarbu (jei tik karantinai galutinai neatėmė pragyvenimo šaltinio). Parašiau straipsnį “kaip” tiems, kurie dar nedrįsta.

Laisvės siekti reikia pradėti nuo savęs – ir, jei tai darys visi, laisvė liks visuotinai priimta norma, o ne kažkieno racionuojama privilegija. Aišku, laisvė eina išvien su pareigomis. Bet tos pareigos turi būti pagrįstos mokslu ir sveiku protu, o ne kažkieno nuomone, baimėmis ar spėjimais.

Kaip vairuojame atsargiai (bet vairuojame), maudomės atsargiai (bet maudomės), taip ir keliaukime, švęskime, dirbkime, pirkime, pramogaukime – tiesiog atsargiai!

Mano 2020 m. skrydžiai. Oro uostai, per kur skridau kelionės į Egiptą metu, pažymėti mėlynai

Mano 2020 m. skrydžiai. Oro uostai, per kur skridau kelionės į Egiptą metu, pažymėti mėlynai


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai Azijoje (ir paskui)


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)

Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)

| 2 komentarai

Koronaviruso pandemijai vis keičiant pasaulį iš paskutiniųjų toliau bandau gyventi „kaip anksčiau“.

O mano įprastame gyvenime daugybė įvairiausių skirtingų darbų, judėjimo į įvairius miestus ir šalis.

Todėl mane pandemijos sukelti „žmonijos drebėjimai“ paveikė labiau nei daugelį. Ir todėl ir grįžęs iš Korėjos į Lietuvą toliau tęsiu šį dienoraštį. Nes tai unikalūs pokyčių laikai, po mėnesio viskas bus kitaip, po trijų mėnesių – dar kitaip, o po kelerių metų gal net bus sunku prisiminti, kaip ir kada viskas buvo.

Koks buvo jausmas grįžti į Lietuvą per pandemiją ir kaip Lietuva skyrėsi nuo Azijos? Kaip keliavau iš Lietuvos į Alandų salas, nes buvo beveik vienintelė įmanoma kelionė? Ar/kaip keitėsi mano ir kitų žmonių požiūris į šią situaciją?

Prie Olavinlinos pilies Suomijoje. Kaip ir daugelis lietuvių, radau nuostabių vietų tose netolimose šalyse į kurias, jei COVID, tikriausiai dar ilgai nebūčiau nuvažiavęs. Tik man tai buvo ne Lietuva, Latvija ar Estija, kurias išmaišiau seniau, bet Suomija

Prie Olavinlinos pilies Suomijoje. Kaip ir daugelis lietuvių, radau nuostabių vietų tose netolimose šalyse į kurias, jei COVID, tikriausiai dar ilgai nebūčiau nuvažiavęs. Tik man tai buvo ne Lietuva, Latvija ar Estija, kurias išmaišiau seniau, bet Suomija

Lai šis dienoraštis bus savotiškas paminklas šitiems laikams.

Pirmosios keturios dienoraščio dalys:
*Per pasaulį korona-apokalipsės metu
*(Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
*Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
*4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.

Kaip pirmą kartą išvydau koronaviruso paveiktą Lietuvą (2020 m. liepos pabaiga)

2020 m. liepos 26 d. grįžtu į Lietuvą iš odisėjos, netikėtai tapusios ilgiausia gyvenime – 4,5 mėnesių Azijoje. Grįžtu į savo šalį, bet keliauju tarsi į užsienį – nežinau ką rasiu. Tiesą psakius, įprastiniais laikais keliaudamas į užsienį daugiau žinau: juk perskaitau daug knygų, filmų apie šalį į kurią keliausiu. O čia Lietuva keitėsi taip sparčiai, kad niekas filmų nespėjo sukurti. Viskas, ką rašė draugai ar pažįstami subjektyvu: vieną ir tą pačią savaitę vienas skųsdavosi, kad „Niekas nedėvi kaukių, kokie neatsakingi“, o kitas skųsdavosi, kad „Visur visi tik su kaukėm, nesąmonė“.

Vienais atžvilgiais situaciją Lietuvoje randu geresnę, nei tikėjausi. Nėra jokių problemų apsilankyti poliklinikoje, apie kurias taip ilgai rašė draugai iš Lietuvos. Aišku, viskas pasikeitė: temperatūros patikrinimas, pasirašymas tokio rašto, kad nebuvau „šalyse kur plinta koronavirusas“. „Ką tai reiškia?“ – klausiu, juk dabar visur plinta. „Buvau užsienyje, bet ne tose šalyse iš patvirtinto sąrašo“. „Tai gerai“ – man sako – „Svarbu, kad nebūtum šalyse iš to sąrašo“. Vietas pas daktarus specialistus gavau dar rugpjūčio mėnesį – buvau prigąsdintas, kad eilės bus vos ne iki metų galo.

Kitais atžvilgiais situacija Lietuvoje pasirodo blogesnė, nei tikėjausi. „Viskas atsidarė“, man sakė, bet pats pirmas restoranas, į kurį nuėjau – mėgstamas bufetas „Akropolio“ Maximoje, kur pamėgau pigius skanius blynus – uždarytas. Sako dėl pandemijos. Realybėje turbūt labiau dėl ekonominių priežasčių – bet jei ne pandemija to nebūtų. Aplink mano namus neliko daug verslų. Netikėtai problemos atsirado su… privačia medicina – pas Aistės ginekologą išvis nepriima buvusių užsienyje, nesvarbu kokioje šalyje. Aišku, kiekviena klinika įsiveda savo tvarką.

Dažnas ženklas Vilniaus senamiestyje, kur be karantino uždarymų žalos dar smogė ir sunykęs turizmas

Dažnas ženklas Vilniaus senamiestyje, kur be karantino uždarymų žalos dar smogė ir sunykęs turizmas

Dar kitais atžvilgiais išvis nežinojau, ko tikėtis, pvz. kiek iš tikro žmonių dėvi kaukes. Pasirodo (liepos mėn. pabaigoje) jų nedėvi niekas – su Aiste nusprendę stebėti, kada pamatysime pirmą kaukę, važiuodami iš oro uosto pamatome tik po poros valandų. Bet tai, kaip viskas, pasirodo laikina: liepos-rugpjūčio sandūroje grąžinamos privalomos kaukės viešajame transporte, prekybos centruose. Ir to lietuviai klauso – irgi kiek nustembu, galvojau, pažeidėjų bus daugiau. Ar būčiau prieš 8 mėn. patikėjęs, kad Lietuvoje nešiosiu kaukę? Tiesa, vos išeina pro duris, žmonės kaukes nusiima. Didelis skirtumas nuo Korėjos, kur ir be reikalavimų jos nešiojamos ir lauke. Man jau patogiau visada ne namie būti su ja: kam užsidėdinėti, nusiiminėti. Tad dažnai net savo automobiliu važiuoju su kauke. Sutiktam draugui pasirodo keista: „Nusiimk tą kaukę, gi lauke esam, o tai kalbu kaip su ligoniu“.

Aišku, daugelis nesielgia su kaukėmis taip, kaip reikia. Prisižiūriu visokių kuriozų: štai poliklinikoje darbuotoja matuoja temperatūras. Matuoja, matuoja. Aišu, su kauke. Suskamba jos telefonas. Kaukę staigiu judesiu nusiima – tarsi kalbėti telefonu su ja būtų neįmanoma. Kalba prieš visus lankytojus su dar neišmatuota temperatūra.

Kadangi Pietų Korėjoje situacija su virusu ženkliai geresnė nei Lietuvoje, saviizoliuotis nereikia. Iš tikro jau skamba beveik stebuklingai – ateina 2020 m. rugpjūtis, o aš nė karto nebuvau patekęs nei į saviizoliaciją, nei į tokią šalį, kurioje būtų beveik viskas uždaryta. Kur bebuvau, tuo metu ten veikė (ir man buvo prieinami) restoranai, pramogos ir kita. Ir tai, ką europiečiai patyrė kovą-balandį, teskaičiau analitiniuose straipsniuose panašiai, kaip apie kokius karus rytų Ukrainoje ar Sirijoje. Ir girdžiu iš vis naujų ir naujų Lietuvoje sutinkamų draugų: tos istorijos net primena kokias pabėgėlių istorijas iš karo ir nelaimių zonų.

Pirmą kartą apsilankiau MO muziejuje. Kaip sakoma, kas arčiausiai, sunkiausiai prisiruošti aplankyti, nes žinai, kad galėsi visada.

Pirmą kartą apsilankiau MO muziejuje. Kas arčiausiai, sunkiausiai prisiruošti aplankyti, nes žinai, kad galėsi visada…

Visgi, dėl visa ko (juk keliavau per oro uostus) pirmom dienom į lauką einu mažiau. Aistei, matyt, nuo nuovargio per skrydį suskausta gerklę. Bet rizikuoti ką nors užkrėsti nesinori: ji dar pasidaro ir koronaviruso testą, kuris siūlomas (nors ir neprivalomas) visiems grįžus iš užsienio. Paskambina savaitės pradžioje. Laiko turi tik sekmadieniui ir tai paskutinė vieta. Visą savaitę iki tol liepia saviizoliuotis.

Dėl visa ko praleidžiame kelias dienas iki jos testo izoliavęsi vienas nuo kito, kaip rekomenduojama, kalbamės per internetą ir pirmą kartą po 4,5 mėnesių nesusitinkame. Taisyklių kiekvienoje šalyje laikausi griežtai.

Išaušus tai dienai, Aistė nuvažiuoja į testo vietą. Nustemba, kad kiti ten atvyksta CityBee automobiliais. Neserga – na, buvo beveik neįmanoma, kad sirgtų. Taip, iš visų vietų, kuriose buvome per pastaruosius 4 mėnesius, pačioje rizikingiausioje esame dabar. Bet ne todėl, kad Lietuvoje būtų rizikinga, o todėl, kad ten, kur buvome iki šiol – labai saugu.

Aistės daryta nuotrauka atvykstant į mobilų punktą

Aistės daryta nuotrauka atvykstant į mobilų punktą

Sąmokslo teorijos ir padėtis Lietuvoje (2020 m. rugpjūčio vidurys)

Pamažu nusikrauna ta darbų krūva, kuri susidarė per tuos 4,5 mėnesius: aplankyti archyvus ir kita, ką gali padaryti tik Lietuvoje. Susitinku su draugais. Duodu interviu Lietuvos radijui, “15 minučių” – šios istorijos dar įdomios, nors jau ir mažiau skaitomos. Ir kitkas žmonėms jau įdomu.

Lietuvos radijo laidoje "Ryto garsai"

Lietuvos radijo laidoje “Ryto garsai”. Televizijai kaukę nusiimi, o radijuje niekas nemato, tai interviu – su kauke

Net interviu su Minijumi Tilindžiu, „Nacionalinės viktorinos“ laimėtoju, publikuojamas. Viktorina – kurią organizavau ir aš – vyko kovo viduryje. Paskutinį „laisvą“ savaitgalį prieš karantiną ir paskutinį savaitgalį, kurį aš buvau Lietuvoje. Interviu publikuotas tik dabar: štai kaip buvo okupavęs eterį koronavirusas.

Na bet dabar ir iš pačios svarbiausios vietos žinių erdvėje koronavirusas jau išstumtas, bent Lietuvoje. Rinkimai Baltarusijoje. Suklastoti. Ir juos sekę protestai prieš naują prezidento kadenciją gavusį Aleksandrą Lukašenką. Dabar jau tai pokalbių tema nr. 1, nebe virusas.

Protestas prie Baltarusijos ambasados

Protestas prie Baltarusijos ambasados

Epidemiologinė padėtis Lietuvoje pamažu, bet užtikrintai blogėja, sergančių vis daugiau, skaičiai netgi artėja prie to kovo-balandžio piko, kuris šiaip ar taip Lietuvoje nebuvo toks tūžmingas, kaip Vakarų Europoje. Kitose rytų Europos šalyse, ypač Balkanuose, naujoji banga seniai pranoko pirmąją. Kas bus Lietuvoje?

Kai kovą-balandį tvirtai pasisakiau prieš visuotinį karantiną kaip netvarų ir nepagrįstą būdą kovoti su liga, pridarantį daugiau žalos, sulaukiau palaikymo iš įvairių išmintingų, giliau mąstančių žmonių, bet didelė visuomenės dalis buvo įsibaiminusi. Kai kurie, atrodo, tikėjo, kad virusas kone magiškai užpuola kiekvieną, kas išeina pro savo namų duris.

Akimirka, kai straipsnis apie mus buvo aukščiau Lukašenkos

Akimirka, kai straipsnis apie mus buvo aukščiau Lukašenkos

Mano požiūriai nepasikeitė. Ir toliau pasisakau prieš karantiną (ir džiaugiuosi, kad Lietuvoje valdžia sakosi visko iš eilės nebeuždarinėsianti – kad tik ir išpildytų). Bet jei 2020 m. kovą-balandį buvau tarp nedidelio būrio nedrąsių, ėjusių prieš visokių įžeidinėjimų kupiną karantino šalininkų buldozerį („kvailiai kurie išeina iš namų, dar didesni kurie išvažiuoja iš savo miesto ar šalies“), tai dabar vis didesnis buldozeris važiuoja jau iš priešingos pusės. Po bet kokiu straipsniu apie virusą pilna komentarų, neva jis išvis neegzistuoja, saugotis niekaip nereikia, vakcina tik išmislas dėl pelno ir t.t. Na ir tokios pozicijos, kaip mano – „karantino nereikia, bet verta saugotis kaukėmis ir kitomis priemonėmis“ – jau atakuojamos iš visai priešingos pusės: „kvaliai tie, kurie saugosi – nesąmonė, nes ligos nėra“. Korėjoje toksai požiūris jau sukėlė didžiausią nuo kovo viruso bangą: virš 1000 užsikrėtė vienoje bažnyčioje „iš principo“ nesilaikiusioje taisyklių, rengusioje protestus be kaukių: net kai jam diagnozuotas koronavirusas, tos bažnyčios pastorius demonstratyviai nusistūmė kaukę ant smakro.

Įdomu, kokie psichologiniai skirtumai paskatino žmones iškilus šiai naujai situacijai užsiimti tokius radikaliai skirtingus požiūrius. Turbūt daug lėmė, kad karantinas ne vienodai paveikė visus.

Vienas kraštutinumas – žmogus, kuris dirba kokioje biudžetinėje įstaigoje, o jo pagrindinis hobis – TV serialai ar kompiuteriniai žaidimai. Jam karantinas išėjo tik į naudą: mažiau darbo, pajamos tos pačios, o visi hobiai liko. Jam atrodo „Tai ką, negalima pakentėti ir paskui eiti į restoraną / keliauti / eiti į koncertą“ – juk jis šiaip ar taip tai daro kartą ar du į metus, tai koks skirtumas kovą ar rugsėjį.

Kitas kraštutinumas – tas, kuris dėl karantino neteko pajamų, arba kam tai sugriovė gyvenimo planus (pvz. vestuves ar planinę operaciją), ar kieno visi kasdieniai hobiai buvo „atšaukti“ ir jis pasijuto uždarytas kalėjime. Galiu suprasti, kad tokiam žmogui atrodo „Juk negalėjo dėl tokios palyginus menkos problemos išmintingi žmonės, politikai taip visko sugriauti. Čia turi būti kažkas paslėpta“.

Daugeliui sunku įsijausti į kito kailį…

Abi radikalios nuomonės „šeria“ viena kitą. „Karantinininkų“ baimės priverčia skelbti karantiną. Karantinas didina „sąmokslo teoretikų“ skaičius ir karingumą. Karantinas atšaukiamas, bet dėl „sąmokslo teoretikų“ (saviizoliacijų, kaukių vengimo) užkrečiamumas kyla, o tai didina „karantininkų“ skaičius ir karingumą. Vėl randasi daugiau ribojimų. Užburtas ratas.

Kelionė į Suomiją (2020 m. rugpjūčio pabaiga)

Tvarkydamas darbus Lietuvoje sykiu planuoju ateitį. Ką čia besuplanuosi!

2020 m. pradžioje planavau, kad rugsėjį išvyksiu į „Tikslas – Amerika 2020“ ekspediciją. JAV sienos uždarytos ir tai bus neįmanoma.

2020 m. liepą galvojau, kad bent jau važiuosiu tyrinėti lietuviško paveldo Vakarų Europoje: tuo metu būtų buvę įmanoma. Bet Vakarų Europoje virusas atšoko tiek, kad kokioje Prancūzijoje jau būna ir po 5000 atvejų per dieną. Sergančiųjų skaičiaus 100 000 gyv. 14 d. rodiklis kai kuriose Vakarų Europos šalyse viršija 100. Pagal Baltijos šalių tvarką, jei viršija 16, grįžus iš tų šalių reikalingas karantinas. Iš pradžių į tą sąrašą pateko Ispanija, vėliau Prancūzija, galiausiai net Lenkija ir anksčiau liaupsinta Vokietija bei neva virusą įveikusi Italija. Rugpjūčio gale jau ant rankų pirštų galėja suskaičiuoti ES valsybes, į kurias iš Lietuvos gali nuvykti ir grįžti nesiizoliavęs. Čia tik viena medalio pusė: važiavimas tyrinėti lietuviško paveldo reikalautų kirsti ne vienos valstybės sieną ir gali būti, kad tuo metu jau ir tai pasidarys neįmanoma ar reikalaus karantino (pvz. vokiečiai karantinuos atvykusius iš Prancūzijos ar pan.).

Tiesa, bet kol kas sienų ribojimai Vakarų Europoje laisvesni, nes tiesiog padėtis ten prastesnė. O su sienų ribojimais per koronavirusą yra kaip su lango atidarymu kai lauke +5. Jeigu viduje prišildyta – tai temperatūra viduje greit atšals. Bet jei viduje nešildoma ir irgi +5, tai lango atidarymas nieko nepakeis. Nes, jei ligonių skaičius abiejose sienos pusėse panašus, tai jei vieni ir atvyks, kiti – išvyks. Bet kokia bus “viruso temperatūra” paskui niekas nežino.

Žodžiu, rugpjūčio viduryje beliko viena laisva kryptis – šiaurė. Latvija, Estija, Suomija. Ir tai neaišku kiek laiko – Lietuvos rodiklis pasiekė 12 atvejų 100 000 gyv. 14 d. ir jei Latvija/Estija taiko „lietuvišką“ reikalavimą, kad rodiklis būtų 16 ar mažesnis, tai Suomija dvigubai griežtesnė: reikalauja 8 atvejų rodiklio. Atrodo tuoj užsidarys ir ji…

Prie Turku pilies

Prie Turku pilies

Šiais laikais „gyvenu šia diena“: žiūriu situaciją ir sprendžiu. Praktiškai išvakarėse nusprendėme pavažiuoti iki Suomijos. Kelto bilietus perkam paskutinę dieną, jau pakeliui, viešbučių rezervacijų nedarom.

Verčiau pasiimame į automobilį inverterį, automatiškai prisipučiantį čiužinį nakvynėms, nešiojamus kompiuterius darbui ir pirmyn. Šitokį variantą nusižiūrėjau dar Korėjoje ir išties taip keliauti ir pigu, ir patogu: iš universalo per 3 min. pasidarėm kemperį.

Po nakties palei gatvę Suomijoje. Universalo perdarymo į minikemperį idėją "nusižiūrėjome" Pietų Korėjoje

Po nakties palei gatvę Suomijoje. Universalo perdarymo į minikemperį idėją “nusižiūrėjome” Pietų Korėjoje

Beje, į Rygą šiaip ar taip planavau važiuoti. Dar nuo kovo. Tada, per paskutinį savaitgalį prieš karantiną vykusioje Baltijos žemėlapių konferencijoje skaičiau pranešimą apie “Tikslas – Amerika” lietuviško paveldo žemėlapį. Ir palikau savo pelę su 24 mygtukais, kuri labai padeda dirbti. Kas galėjo pagalvoti, kad į Rygą vėl pateksiu tik štai kada.

Mano pelė su 24 mygtukais

Mano pelė su 24 mygtukais, kurią atsiėmiau Rygoje.

Nuvažiuojame iki Alando salų – iki Talino, keltu į Helsinkį, palei Suomijos pietinę pakrantę iki Turku, iš ten keltu į Alandą.

Keltu į Alandų salas. Švedijos vėliava šiais laikais daugelį gąsdina, bet Švedijoje nebuvome - tiesiog keltas plaukioja su ja

Keltu į Alandų salas. Švedijos vėliava šiais laikais daugelį gąsdina, bet Švedijoje nebuvome – tiesiog keltas plaukioja su ja

Visada smagu aplankyti naujas šalis, o Alandų salos yra atskira šalis ir tai jaučiasi. Suomijoje buvau buvęs, bet tik Helsinkyje, o jos koziris juk gamta – salos, ežerai, jų supami mediniai miesteliai. Niekada neprisiruošdavau vykti į tą brangią šalį, o dabar aplinkybės tik ją paliko patogiai atvirą dar grasindamos, kad ir to tuoj nebus. Kiek šiomis aplinkybėmis įmanoma pavyko įgyvendinti ir lietuviško paveldo paieškų idėją: aplankiau garsaus suomių baltisto Aukusti Niemi antkapį, kurį, puoštą Broniaus Pundziaus Rūpintojėliu, jam pastatė tarpukario Lietuva iš padėkos už lietuvių liaudies dainų suomiškus tyrinėjimus.

Prie Aukusti Niemi kapo

Prie Aukusti Niemi kapo

Laikas praėjo smagiai. Helsinkis arčiau, nei maniau – grįždami atgal, išvykę iš jo ryte keltu į Taliną, Vilnių pasiekėme vos sutemus. Pirmą kartą plaukiau Baltijos keltais, kurie maršrutuose Suomijoje gerokai didesni už tuos, kurie plaukioja iš Klaipėdos, primena kruizinius laivus.

Daugelis lietuvių šiais metais iš naujo atrado Lietuvą, Latviją, Estiją. Aš šiuos kraštus išlankiau jau seniai – kurdamas svetaines True Lithuania, On Latvia. Bet Suomijoje temačiau Helsinkį, ir ji man buvo malonus atradimas.

Kažkaip net sunku buvo patikėti, kai suskaičiavau, kad Alando salos – septynioliktoji per šiemet aplankyta šalis. Per 2020 m.! Aišku, daug prisidėjo viešnagė Karibuose vasarį-kovą, jau plintant koronavirusui, bet dar prieš paskelbiant pandemija.

Alandų salų panorama iš Godby apžvalgos bokšto

Alandų salų panorama iš Godby apžvalgos bokšto

Kaip visuomet šiais laikais, kiek atradimų bepatiri kokioje šalyje, dar panašiai tiek nustebina visa ta reakcijų į pandemiją įvairovė.

Vos kirtus Lietuvos-Latvijos sieną, kaukės išnyko. Tiesiog, ten nebūtina. Užtat „Lido“ restorane pasitiko modernus termometras – toks staliukas virš kurio pasilenkus parodo temperatūrą. To jau Lietuvoje nėra – tik poliklinikose. Ir apskritai būtent tokio temperatūros matavimo būdo dar niekur pasaulyje nemačiau: o jau galvoji, kad matei viską.

Estijoje tame pat „Lido“ tinkle nieko panašaus: ten jau nei kaukių, nei temperatūros patikros. O įdomiausi tikriausiai visokie “vietinių direktorių sprendimai” – ko tik neprisižiūri. Štai Hanko mieste (Suomija) kilti į vandens bokštą liftu galima tik po vieną, arba vienai šeimai kartu, ir to laikomasi. Bet visur kitur Suomijoje nieko panašaus. Kada nors gal iš tų visokių perspėjimų, siūlymų išeis visai nebloga nuotraukų paroda. Po 5-10 metų, kai galbūt žmonės galvos “Negi taip buvo?”.

Atplaukiame į Alandų salas

Atplaukiame į Alandų salas

Ant jokių valstybių sienų – jokių patikrinimų, pasieniečių. Vėl laisvasis Šengenas, nors, matyt, laikinai. Bet tai reiškia, kad ir visokie reikalavimai izoliuotis – neprižiūrimi. Kas iš to, kad Suomija oficialiai neįsileidžia žmonių iš jau beveik visų ES šalių, jeigu tie žmonės gali be jokių patikrinimų atvažiuoti per Lietuvą, Latviją, Estiją, persikelti keltu? Suomijoje mačiau daug automobilių, ypač kemperių, su šalių, iš kurių ten negalima įvažiuoti, numeriais. Gal įvažiavo jau seniai – bet kai nėra kontrolės, manau, kad daug kas važiuoja ir „kas bus tas“. Kai reikalavimai taip sparčiai keičiasi, yra praradusių viltį susigaudyti, o kai važiuoji savo automobiliu – rizikuoji mažai kuo.

Vienintelis patikrinimas buvo grįžtant iš Alandų salų į Suomiją. Alanduose gavome štai tokį spausdintą lapą, įrodantį, kad plaukiame iš ten, o ne iš Švedijos. Muitininkai net neliepė nusiimti kaukių - tik parodyti pasus.

Vienintelis patikrinimas buvo grįžtant iš Alandų salų į Suomiją. Alanduose gavome štai tokį spausdintą lapą, įrodantį, kad plaukiame iš ten, o ne iš Švedijos. Muitininkai net neliepė nusiimti kaukių – tik parodyti pasus.

Rytinis keltas Talinas-Helsinkis, į kurį išvykome dar naktį, beveik tuščias, net parduotuvės, barai neveikia. Suomijoje pandemijos kaip ir nėra, bet kelios vietos neveikia: Imatros „kriokliai“ (to gaila: norėjau pažiūrėti, kaip per užtvanką paleidžia vandens srautą), Savonlinos pilies operos festivalis (dėl to turistus įleido į šiaip neprieinamas operos erdves). Angliškų ekskursijų Tamperės trolių mumių muziejuje irgi nėra – tik suomiškos; nebėra rinkos. Kaukės klientams pagal vietinį “direktoriaus sprendimą” ten neprivalomos „nes darbuotojai su skydais“ (taip paaiškino). Turistų yra – tikriausiai mažiau, nei paprastai, bet Suomija nėra Paryžius ar Venecija. Olavinlinos pilyje jau yra angliška ekskursija ir žmonių su visokiausiom pilietybėm susirinko – Irano (na, turbūt imigrantai) ir visokių „uždraustų“ vakarų Europos šalių. Ten jau nei kaukių, nei skydų (išskyrus mus).

Keltai Turku-Alandas-Turku pilnesni, didesni, su gyva muzika. Klausytojų mažai, bet yra. Kai kurie su kaukėmis – juk laivas paskui plaukia į Stokholmą ir dalis keleivių – sunkvežimių vairuotojai, keliaujantys iš ar į šią labai susikoronavirusavusią šalį. Kelto bilietų sąlygose buvo parašyta, kad „Neįleidžiami keleiviai su temperatūra, kosuliu, sloga“, bet niekas netikrino. Keltai nukabinėti visokiom koronaviruso prevencijos reklamom.

Gyva muzika tuščioje salėje. Alandai-Turku keltas

Gyva muzika tuščioje salėje. Alandai-Turku keltas. Toks lengvas dežavu į šių metų vasarį, kai leidomės į kruizą po Karibus, o vienintelis artėjančios pandemijos ženklas buvo “Ar nesilankėte Vuhane?” anketa. Atrodo, beveik į tą patį laivą sugrįžai. Tik kažkoks tuščias jis; štai muzikantai groja tuščioms salėms su stop juostomis perrištais staliukais.

Grįžtant įvažiavus į Lietuvą degalinėje sutiktas sunkvežimio vairuotojas pajuokavo, kad gerai, jog užsidėjome kaukes – prie Panevėžio numirėlių armija.

Vėl duris priverianti Lietuva (rugsėjo pradžia)

Su kiekvienu penktadieniu Lietuva įtraukia į “juoduosius sąrašus” (šalių, iš kurių grįžus reikia karantinuotis) vis daugiau ir daugiau šalių. “Saugių” šalių sąraše dominuoja… skurdžiausios trečiojo pasaulio valstybės (Afrika, pietų Azija). Ne todėl, kad ten nėra viruso, o todėl, kad nelabai yra testų ir duomenų. Bet kadangi Lietuvos ryšiai su tom šalim menki, tai nesukelia problemų: mažai kas iš ten atvažiuoja, juoba įveža virusą.

Net neskaitydamas interneto portalų galėčiau suprasti apie galimybes keliauti svetur – tereikia pažiūrėti šio tinklapio lankomumą. Jis jau žemesnis, nei 2020 m. balandį, nors 2020 m. kovo “dugno” dar nepasiekė. Balandį žmonės dar, matyt, tikėjosi, kad viskas greitai pasibaigs, planavosi “atsigriebti” vasarą – dabar nebesitiki. Ir Latvija bei Estija, apie kurias 2020 m. vasarą skaitė kone pusė tinklaraščio skaitytojų, irgi jau dėmesio nebepritraukia: tuoj gali neįsileisti lietuvių ir jos, nieko nebepasiplanuosi.

Rugsėjį jau pačios Lietuvos sergamumas priartėjo prie 16 / 100 000 gyv. / 4 d. ribos ir susidarė situacija, kad, neskaičiuojant sunkiai pasiekiamo trečio pasaulio, tos šalys, iš kurių Lietuva įsileidžia be saviizoliacijos, tuoj pačios gali neįsileisti lietuvių. Vengrija uždaro sienas nuo rugsėjo 1 d. (tuoj po to ją nušluoja ligos banga, kad ne tik į 16 ar 25, bet ir į 50 ribą nepateks). Lietuva viršija Latvijos, Estijos, Suomijos kartelę. Bet pirmosios šalys pritaiko išimtį, Suomija tiesiog rečiau atnaujina statistiką. Kiek dar ilgai?

Situacija Lietuvos viduje, tuo tarpu, priartėjo prie to, kas Pietų Korėjoje buvo jau balandį ir niekada nesikeitė. Praktiškai viskas veikia, bet kaukės sugrįžo, jas dėvėti reikia ir restoranuose prieš užsakant maistą bei kitur. Keletas dar likusių skirtumų:
*Korėjiečiai kaukes nešioja ir lauke, nors formaliai iki 2020 m. rugpjūčio nebuvo privaloma niekur, o dabar tik kai kur.
*Korėjoje daug rimčiau daroma kontaktų paieška – tikrinamos žmonių telefonų buvimo vietos, kredito kortelių atsiskaitymo duomenys, apsaugos kamerų videoįrašai. Todėl ten mažiau atvejų, kai užsikrėtimo šaltinis nežinomas.
*Nėra tokios kokybiškos visuomenės informavimo sistemos.

Žiūrėsime, ar tai irgi keisis ir apskritai ar pasaulyje ilgainiui nusistovės kažkoks vienas modelis. Kol kas į tai nepanašu.

Palyginus su Suomija, Latvija ir Estija, Lietuvoje priemonės užmetus akį į kokį eilinį prekybos centrą atrodo griežtesnės – Lietuvoje reikia kaukių, ten – ne (“poilsis nuo kaukių Latvijoje” internete jau madinga frazė). Kita vertus, pasigilinus giliau matosi, kad kitose srityse jau latviai ar suomiai griežčiausi – pvz. latviai draudžia skrydžius į pavojingas zonas, suomių kriterijai dėl atvykimo griežtesni. Be to, ypač Suomijoje, nors valdžios kova su koronavirusu menkesnė, gausu vietinių “direktorių sprendimų”, kur kiekviena įstaiga ar įmonė susigalvoja savo priemonių.

Kaukėmis Lietuvoje kai kas skundžiasi – štai kažkokia mama internete rašo, kad mokykloje jos vaikai “kankinami kaukėmis” – “verčia jas dėvėti net pamokose”, “negi gali ko išmokti kai trūksta oro”… Bet čia taip su visom koronaviruso priemonėm: vieniem labai lengva kažkaip saugotis, o kitiem tas pats rimtai “gadina gyvenimą”, ir vieni kitų nesupranta, kaltina “nesilaikant to, kas labai paprasta”, nors daugelis patys lygiai taip pažeidinėja rekomendacijas kitose srityse.

Vieni “negali” be kelionių “tokių kaip seniau”, kiti be šeimos švenčių, treti su kaukėmis, ketvirti be naktinių klubų, penkti be koncertų ar teatrų… Man asmeniškai vienintelis likęs tikrai trukdantis dalykas Lietuvoje – sienų kirtimo ribojimai, nors ir suvokiu, kad tam tikri ribojimai yra reikalingi.

Dar vienas dalykas, kuris skiriasi pasaulio šalyse kaip diena ir naktis – sankcijos už kovos su koronavirusu priemonių pažeidimus. Lietuvoje priemonės gali atrodyti griežtesnės nei kai kuriose kitose šalyse, bet maža tikimybė būti nubaustam. Emigrantų Facebook grupės lūžta nuo diskusijų kaip išvengti saviizoliacijos grįžus aplankyti Lietuvos – ir tai, atrodo, taip paprasta, kad sunkiau būtų parašyti patarimus “kaip įkliūti nesiizoliavus”. Išeina, kad kokia pusė ar daugiau žmonių smarkiai apriboja savo gyvenimą, bet liga negali atsitraukti, nes ją platina tie, kas nesilaiko net logiškiausių priemonių. Kai kuriose kitose šalyse yra daug griežčiau: Pietų Korėjoje pilna istorijų, kad už visokį “telefono palikimą namie” ir saviizoliacijos pažeidimą galima net sėsti į kalėjimą, o tai stebima ne tik skambučiais, bet ir specialiom koordinates siunčiančiom programėlėm. Ir ne, Pietų Korėja nėra viena tų “sukvailiojusių” šalių kur masiniai uždarymai tęsiasi mėnesius ir viskas “per griežta” – tų masinių uždarymų ten nebuvo. Priemonių griežtumas ir tų priemonių nesilaikančiųjų paieškos ir baudimo griežtumas nebūtinai žengia koja kojon. Jei priemonių laikosi (beveik) visi žmonės juk jų pakanka gerokai švelnesnių.

Mano nuomone, kai kurios priemonės galėtų būti ir dar sušvelnintos – bet tos, kurios liks, privalo būti tikros: būti didelė tikimybė būti nubaustam už pažeidimus. Taip yra šalyse, kaip Pietų Korėja, kur “viruso kreivė” ir vėl perlaužta bei krenta.

Reikalavimai ir švelninami: tarkime, izoliacija trumpinama iki 10 d., pavojingų šalių kartelė keliama iki 25 atvejų / 100 000 gyv. / 14 d. Bet apie stipresnę tų likusių apribojimų priežiūra nekalbama.

Išnaudoju laiką Lietuvoje montuodamas video savo Youtube kanalui, imdamas papildomus interviu, o vietoje atidėtos “Tikslas – Amerika” per “Pasaulio Lietuvą” bus parodytos istorijos iš ankstesnių lietuviško paveldo paieškų – Kazachijoje, Australijoje, Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje.

Aistė kalba LRT laidai "Pasaulio Lietuva" apie mūsų lietuviško paveldo paieškas. Laidų serija - artimiausiu metu.

Aistė kalba LRT laidai “Pasaulio Lietuva” apie mūsų lietuviško paveldo paieškas. Laidų serija – artimiausiu metu.

Bet jau turiu planų rugsėjui. Negali nieko žadėti, nes šiais laikais nežinai iki paskutinės akimirkos.

Pagal pirminį šių metų planą juk aš turėjau aplankyti Balio ir Tailando naujus metus, olimpiadą Japonijoje, rudenį užbaigti “Tikslas – Amerika” žemėlapį, o žiemą – pabūti Dubajuje per “EXPO 2020″…


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai Azijoje (ir paskui)


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje

Komentarai
Straipsnio temos: , , ,


4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.

4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.

| 7 komentarai

Ilgiausia gyvenimo odisėja baigėsi.

2020 m. liepos pabaigoje grįžau į Lietuvą, su žmona Aiste praleidęs užsienyje 135 dienas, didžiąją jų dalį – Pietų Korėjoje. Užklupus koronaviruso pandemijai ten pasitraukiau iš neramesnių Azijos vietų.

Čia – paskutinė mano dienoraščio dalis, kurioje – kaip visgi pavyko rasti bilietus “namo” (ir kiek kainavo), prasitęsti teisę būti Korėjoje dar mėnesiui, dar giliau pažinti šios nuostabios šalies kultūrą, atsiiminėti pinigus už neįvykkusius skrydžius, keliauti į Europą per tuščius oro uostus ir lėktuvus ir kaip sugrįžus Lietuva atrodo palyginus su Korėja kovos su COVID atžvilgiu.

Ir kodėl gi buvo baisoka grįžti iš Korėjos.

Pirmosios dienoraščio dalys publikuotos seniau:
1.2020 m. kovas-balandis: kodėl tada, prieš karantiną, pirmoje kovo pusėje apsisprendžiau neatsisakyti kelionės į Pietryčių Aziją, kaip iš tų mažiau saugių Azijos vietų persikėliau į Pietų Korėją ir kaip skirtingos šalys gyveno tuo metu, kai pasaulis užsidarinėjo.
2.2020 m. balandis-gegužė: kaip įsigyvenau į Korėją ir jos kultūrą ir kodėl nesijaučiau įstrigęs Seule.
3.2020 m. gegužė-birželis: Korėjos kurortai pandemijos metu – kaip Korėja galutinai grįžo į ramybę, kol didžioji dalis pasaulio dar buvo uždaryta.

Žygis 19 km ilgio Seulo miesto siena, supančią visą centrą

Žygis 19 km ilgio Seulo miesto siena, supančią visą centrą


2020 m. birželio vidurys – “Kaip grįžti?” ir Korėjos kultūrinės patirtys


Ateina laikas grįžti. Tik kaip? (2020 m. birželio vidurys)

Atvykęs į Korėją kovo 30 d. jau byrant – bet dar iš paskutiniųjų veikiant – senajai ikikoronavirusinei tvarkai, kai lietuviai Korėjoje be vizos galėjo būti 90 dienų, vargais negalais gavau leidimą būti iki birželio 28 d. (jei būčiau atvykęs po 2 dienų, būtų tekę 14 dienų karantinuotis, o po 2 savaičių iš viso būčiau buvęs neįleistas į skrydį Korėjon).

Prie šventyklos Seule

Prie šventyklos Seule

Jau tada stebėdamas pasaulinę situaciją abejojau, ar tų 90 dienų užteks, bet tuo metu išvis nieko negalėjai prognozuoti. Aistė, tuo tarpu, dar buvo optimistė: tikėjosi, kad viskas baigsis greičiau ir realiai grįšime gegužį.

Negrįžome. Visi gegužės skyrdžiai, kuriuos „tuoj tuoj“ turėjo pradėti aviakompanijos ir mums siuntė susirūpinę pažįstami iš Lietuvos, taip ir neprasidėjo, aviakompanijoms ir valdžioms stumiant ir stumiant jų datas tolyn.

Seulo stoties rajonas

Seulo stoties rajonas pro antrojo buto langą. Anapus lango Seullo, arba Seoul High Lane, į naktį mėlynai švytintį pasivaikčšiojimų taką konvertuota buvusi eismo estakada. Ilgą laiką proziškas Seulas stengiasi atgimti, įgyti simbolių.

Aistės gimtadienį, birželio 16 d., sutinkame viename gausybės Seulo VR salonų, kur efektus kuria ne vien VR akiniai, bet ir specialūs prietaisai, kuriantys vėją, judesį ir kitus efektus, tarsi 4D kine. „Kai sakei, kad gimtadienį sutiksime Seule, maniau, kad juokavai“ – sakė Aistė.

Seulo VR salone. Deja, dar modernesnių / įvairesnių aparatų nepavyko nufotografuoti, nes ten buvome dviese

Seulo VR salone. Deja, dar modernesnių / įvairesnių aparatų nepavyko nufotografuoti, nes ten buvome dviese

Pripažįsta, kad gimtadienis daug geresnis, nei pernykštis Bimoje ir Sapėje, Indonezijoje, laukiant kelto kitą rytą… Po daugiau nei mėnesio grįžę į Seulą jaučiamės kaip namie. Žinome visus rajonus, atpažįstame vietas anapus autobuso lango. Studentų pramogų Hongdė ar drabužių didmenos Tongdemun su prekijais iš Vidurinės Azijos, kur pragyvenome virš mėnesio. Kostiumuotų čebolų darbininkų Youido ir hiperturtuolių Kangnamas, su “Gangnam Style” automobiliais, daugiaaukščiais šunelių spa ir vienintelėmis tikrai besikandžiojančiomis kainomis Seule. Jaučiame, kad jei autobusu važiuoja baltaodis ar juodaodis – išlips Itevone (toks Vakarų pasaulio Chinatown’ų atvirkščias variantas: vakarietiška “oazė” vidury Seulo, su daugybe barų, pagal gyvą amerikinę muziką besilinksminančių vakariečių anglų kalbos mokytojų porelių, net gėjų klubų “Homo Hill”).

Patys Itevone negyvename: antrai viešnagei Seule pasirenkome stoties rajoną. Nustebina benamių gausa: jų niekur kitur Seule nėra. Bet jie gyvena sau. Tvarkingai, tik vienoje stoties pusėje, eilute pasitiesę kartonus. Kas vis dar stebina, kad nors Korėjoje “alkoholis liejasi laisvai”, daug girtų, per visus tuos mėnesius jie nė karto neprisikabino, net neužkalbino. Pirma pasaulio šalis, kur net tarp apsvaigusių jaučiausi saugiai ir maloniai.

Dirbu antrajame bute Seule. Anapus lango Seullo, arba Seoul High Lane, į naktį mėlynai švytintį pasivaikčšiojimų taką konvertuota buvusi eismo estakada. Ilgą laiką proziškas Seulas stengiasi atgimti, įgyti simbolių.

Dirbu antrajame bute Seule.

Neįmanomų skrydžių gausa (2020 m. birželio vidurys)

Birželį skrydžių į Lietuvą randasi vis daugiau – bent jau taip skelbia Lietuvos spauda, remdamasi ministerijų pranešimais spaudai. Aišku, tų skrydžių labai mažai, palyginus su situacija prieš virusą. Patikrinęs Skyscanner pamatau, kad realybė – dar sudėtingesnė.

Grįžti iš Seulo – ne tas pats, kas iš Berlyno. Čia reikia, kad sutaptų du skrydžiai – iš Seulo į kokį Europos miestą ir iš to miesto į Vilnių. Iš esmės tokie jungiamieji skrydžiai birželį yra trijų beviltiškų rūšių:

Hongdae studentų rajone Seule

Hongdae studentų rajone Seule

*Neįvyksiantys skrydžiai. Pavyzdžiui, LOT‘o per Varšuvą – eina kalbos, kad ši aviakomopanija gal išvis bankrutuos, jei ir ne, tai tikėtina nebeskraidys į Seulą, tačiau net ir paskelbusi viešai, kad iki tada ir tada neskraidys, ji dar ilgai pardavinėdavo skrydžius, viliodama mažomis kainomis. Ir tokių netikrų pasiūlymų – daug, svarbu atskirti pelus nuo grūdų ir neprisipirkti neįvysiančių skrydžių, už kuriuos teatgausi vaučerį, dar blogiau – bankrutuojančios aviakompanijos. Kitas panašus pavyzdys – „Turkish Airlines“: tikiu, kad jie norėtų skraidyti, bet Lietuvos valdžia nedavė leidimo, nes ne ES aviakompanija.

Tarptautinių skrydžių ekranas Seulo Gimpo oro uoste - visai tuščias. 2020 m. birželio vidurys. Iš čia buvo skraidoma į aplinkines šalis - Kiniją, Japoniją - kurios korėjiečiams užsidarė, o tai reiškia, kad ir skrydžių su persėdimais į Europą sumažėjo

Tarptautinių skrydžių ekranas Seulo Gimpo oro uoste – visai tuščias. 2020 m. birželio vidurys. Iš čia buvo skraidoma į aplinkines šalis – Kiniją, Japoniją – kurios korėjiečiams užsidarė, o tai reiškia, kad ir skrydžių su persėdimais į Europą sumažėjo

*Man neįmanomi skrydžiai. Visokie su trim persėdimais Almatoje, Maskvoje ir Minske. Bent vienas išimtas skrydis ir viskas griūva – o šiais laikais beveik garantuota, kad bus išimtas. O jei ir negrius, beveik garantuota, kad tavęs į kokią iš tarpinių šalių neįleis.
*Labai brangūs skrydžiai. Iš Lietuvos laikiną monopolį skrydžiams į Lietuvą išsiderėjusi „Lufthansa“ uždarbiauja iš visų tų, kuriems tikrai būtina skristi būtent dabar ir jie mokės (beveik) bet kiek (gal giminaičio laidotuvės ar dar kas) – ir dėl to beatodairiškai sukėlė kainas iki tūkstantinių. Gal „Lufthansa“ iki birželio 28 d. ir galėčiau grįžti – nors irgi nepaprastai, mat iš Seulo „Lufthansa“ skrenda tik į Miuncheną, o į Vilnių – tik iš Frankfurto – tačiau ir brangu, ir rizikinga (kam be reikalo skraidyti iš vieno Vakarų Europos oro uosto į kitą), ir šiaip nesinori remti tokio „verslo“ modelio, kai valdžia suteikia avialinijoms monopolį (uždrausdama konkurentams skraidyti).

Palei Hano upę piknikaujantys korėjiečiai

Palei Hano upę piknikaujantys korėjiečiai

Be to, nors Lietuva panaikino 14 d. karantino reikalavimus atvykstantiems iš šalių, kuriose užsikrėtimų COVID per 14 d. yra penkiolika 100 000 ar mažiau, o Korėjoje šitas skaičius yra vos 1 (penkiolika kartų geresnis), Lietuvos sprendimas kažkodėl kol kas galioja tik kitoms Europos šalims: iš Korėjos atvykus vis tiek reiktų karantinuotis. 14 dienų prarasti nesinori. Verta palaukti.

Ant Seulo sienos

Ant Seulo sienos

Viltis – papildomas mėnuo Korėjoje. Kaip to pasiekti? (2020 m. birželio pradžia)

Pietų Korėja, priešingai nei, tarkime, Indonezija, smogus COVID automatiškai nesuteikė visiems užsieniečiams leidimo būti šalyje neribotą laiką. Nes Pietų Korėja nieko pati „neįstrigdino“ – skrydžiai iš jos vyko visuomet. Aišku, yra daugybė šalių, tarp jų Lietuva, į kurias grįžti pasidarė sunku ar neįmanoma – ypač balandį, gegužę. Tačiau kiekvieną situaciją Korėjos pareigūnai vertina atskirai – tam reikia eiti į imigracijos tarnybą arba pateikti paraišką internetu. Jeigu prašymas dėl COVID jis – nemokamas.

Pranešimas apie tai, kad greitasis traukinys į oro uostą nevažiuoja - tik įprastas metro. Greitajam rinkos nebeužtenka. Datos, iki kada jis nevažinės, vis stumiamos ir stumiamos tolyn

Pranešimas apie tai, kad greitasis traukinys į oro uostą nevažiuoja – tik įprastas metro. Greitajam rinkos nebeužtenka. Datos, iki kada jis nevažinės, vis stumiamos ir stumiamos tolyn. Oro uosto autobusui irgi atostogos

Nusprendžiame ir mes prašyti pratęsti teisę būti Korėjoje. Korėjoje susipažinome su dar pora lietuvių, jau nuo anksčiau prašančių pratęsti teisę būti Korėjoje, ir dalinomės informacija – „Dar pavyko“, „Dar pavyko, bet jau teko pasižadėti dar kartą nebeprašyti pratęsimo“, „Dar pavyko, bet labai klausinėjo, kodėl neskrendu kitom avialinijom, juk tiek pasiūlymų internete“ ir pan.

Aišku, kad kuo toliau, tuo sunkiau prasitęsti, nes ES atsidaro. Visgi mes lietuviai, ne vokiečiai – mums sunkiau. Bet ar supras tą imigracijos pareigūnai? Pasak „likimo draugų“, itin trukdo visokiausi neva vyksiantys, bet iš tikro neįvyksiantys skrydžiai, kuriuos imigracijos pareigūnai mato savo sistemoje. Formaliai galima prašyti pratęsti teisę būti Korėjoje jeigu grįžimas yra „nelogiškas“, bet ar grįžimas už 1500 EUR su dviem persėdimais – pakankamai nelogiškas?

Naujas Reopen EU tinklapis rodo apribojimus ES viduje. Iš lėto šalys spalvinasi iš raudonos į geltoną ar žalią spalvas

Naujas Reopen EU tinklapis rodo apribojimus ES viduje. Iš lėto šalys spalvinasi iš raudonos į geltoną ar žalią spalvas

Dirbu su migracijos teise Lietuvoje ir suprantu, kad dažnas toks sprendimas priklauso nuo to, pas kokį pareigūną pakliūsi, o tai – ir savotiška loterija.

Na, gal ne loterija, bet labiau pokeris: geras žaidėjas, tinkamai besielgdamas, šansų turi daugiau.

Atviros (pačios šviesiausios) ir uždaros ar pusiau uždaros šalys IATA (aviacijos organizacijos) žemėlapyje

Atviros (pačios šviesiausios) ir uždaros ar pusiau uždaros šalys IATA (aviacijos organizacijos) žemėlapyje. Neatvirose ribojami skrydžiai, užsieniečių patekimas.

Taigi, ar eiti į Migracijos tarnybą paskutinę teisėto buvimo Korėjoje dieną, ar pasilikti daugiau laiko? Kaip ir visur, yra „už“ ir „prieš“. Jei ateisi paskutinę dieną, gal pareigūnas susimils labiau: juk nebeturi ką daryti, jei nepratęs teisės būti Korėjoje – niekaip nebeišvyksi laiku? O gal priešingai – pareigūnas supyks, kad laukei iki paskutinio ir pastatei jį „prieš faktą“? Tada galėtų supykęs nepratęsti leidimo ir staiga padėtis pasidarytų labai sunki: galėtum tapti nelegalu, o rasti skrydžius rytoj ar poryt būtų dar sudėtingiau ir brangiau, nei po savaitės.

Benamiai prie Seulo stoties

Benamiai prie Seulo stoties

Ilgai analizuoju Pietų Korėjos imigracijos įstatymą ir poįstatyminius aktus – jie apibrėžia daug ką, bet, kaip visuomet, daug kas priklauso nuo pareigūno.

Nusprendžiu eiti birželio 22 d., savaitė iki teisės būti Korėjoje pabaigos. Atėjus dar anksčiau, girdėjau, siunčia palūkėti, paieškoti skrydžių – tad savaitė tikriausiai anksčiausias logiškas terminas.

Pasidomiu ir įstatymo eilutėmis apie tai, kas būtų, jei nepratęstų buvimo termino, o vis tiek tektų pasilikti ilgiau. Šiuo metu kaip tik „nelegalų amnestija“ – patys prisipažinę, jie išleidžiami iš šalies be baudų ir be teisės grįžti ribojimų. Deja, paaiškėja, kad ji tik iki birželio 30 d., bet kai neįmanoma išvykti, gal pratęs?

Kpopo žvaigždžių alėjoje Kangname - visų Korėją garsinančių grupių nuotraukos

Kpopo žvaigždžių alėjoje Kangname – visų Korėją garsinančių grupių nuotraukos

Nakvynė šventykloje ir kiti Korėjos kultūros stebuklai (2020 m. birželio vidurys)

Leidžiamės į vienas paskutinių įdomių Korėjos regionų, kurių dar nelankėme – Porjongo kurortą su „Sky Bike“ drezina, Kongdžu su sena tvirtove, kurios sienomis gali vaikščioti gėrėdamasis miesto panoramomis.

Minama drezina Porjonge važiuojame virš paplūdimio

Minama drezina Porjonge važiuojame virš paplūdimio

Baekje Cultural Land, kur atstatytas ištisas Viduramžių Korėjos miestas. Dėl turistų ir dėl filmų. Filmų, serialų, TV laidų filmavimo vietos Korėjoje gerbiamos tarsi ten būtų. Restoranai vitrinas nukabina ten užsukusių maisto žurnalistų video kadrais, muziejai skiria ištisas sales ten filmuotiems serialams, “filmavimo vietos” pažymimos net žemėlapiuose – juk eilės turistų specialiai ieško, kur gi buvo tas pirmasis jų numylėtų herojų pakštelėjimas į žandą. Bet be visų kinų, japonų, ar filipiniečių, kuriems kelionė į Korėją ne kelionė jei neišvysta kur filmuotos jų mylimiausios istorinės dramos, Baekje Cultural Land buvo tuščias tuščias.

Baekje Cultural Land

Baekje Cultural Land

Kartu išbandome „korėjietiškas patirtis“, kurių dar nemėginome.

Ondol – viešbučių kambariai be lovų: miegama, dirbama ant grindų paminkštinimų, kuruos išsidėstai kaip nori. Daugeliui korėjiečių tai patogiau, smagiau, erdviau nei įprasti kambariai ir jie nekainuoja pigiau, nei lovų kambariai.

Ondol kambaryje Porjongo viešbutyje. Registratūros darbuotoja iš pradžių nenorėjo patikėti, kai užsakėme 'ondol' ir siūlė 'tobol' (su lova). Visgi daugybė turistų nori patirti Korėją dienomis, bet miegoti minkštai, kaip įpratę namie. Na, baltaodžiui užsisakius restorane 'bošintang' (šunienos sriubos) nustebo dar labiau...

Ondol kambaryje Porjongo viešbutyje. Registratūros darbuotoja iš pradžių nenorėjo patikėti, kai užsakėme ‘ondol’ ir siūlė ‘tobol’ (su lova). Visgi daugybė turistų nori patirti Korėją dienomis, bet miegoti minkštai, kaip įpratę namie. Na, užsisakius restorane ‘bošintang’ (šunienos sriubos) nustebo dar labiau…

Templestay programą – visą parą praleidome budistų šventykloje, su vakarinėmis ir rytinėmis pamaldomis bei į jas šaukiančiais gongais, parklupimais, tradiciniais vegetariškais valgiais. Viskas paaiškinama, pamokoma, tačiau niekada neraginama keisti tikėjimo: tai galimybė tau pasinerti į kitą kultūrą, ją suprasti ir patirti daug labiau, nei kokiame muziejuje – bet nėra skatinama ją priimti.

Templestay metu

Templestay metu

Motelius – supermodernius viešbučius, kur kiekvienas kambarys kitoks ir gali rinktis, ko tą dieną reikia. Labai lijo – išsirinkome su drabužių džiovintuvu po lietaus. Reikia dirbti – su dviem galingais kompiuteriais ir dideliais monitoriais. Norime pasižiūrėti filmą – su milžinišku 4K ekranu. Na ir ko tik dar nematėme: masažiniai foteliai ir lovos, džakuzi, įdomūs interjerai: po Korėjos motelių visi Vakarų viešbučiai atrodys tokie vienodi ir tokie įstrigę XX a. pradžioje. Ir viskas tekainuoja 30-40 eurų už naktį, tai beveik standartas.

Korėjiečiai pamišę dėl masažinių fotelių. Milžiniški jų pardavimo salonai yra kiekviename mieste ar rajone. Jei Vakaruose tokie foteliai dažniausiai - pramoga įmetus centų neturint ką veikti, tai Korėjoje jie daug universalesni, su visokiausiais režimais, perkami namams, viešbučiams ir kt.

Korėjiečiai pamišę dėl masažinių fotelių. Milžiniški jų pardavimo salonai yra kiekviename mieste ar rajone. Jei Vakaruose tokie foteliai dažniausiai – pramoga įmetus centų neturint ką veikti, tai Korėjoje jie daug universalesni, su visokiausiais režimais, perkami namams, viešbučiams ir kt.

Jau seniai turėjau mintį pakeliauti po Korėją nakvojant jos moteliuose. Nesivežant nieko, kas netilptų į kišenes: juk kai kiekviename motelyje kompiuteris, net „laptopo“ nereikia: pakanka USB atmintinės su duomenimis ir gali dirbti. Planavau tokią kelionę 2021 m., vestuvių 10 metų jubiliejui.

Dirbame Korėjos motelyje. Kompiuteriai su mechaninėmis klaviatūromis ir kitais niuansais. Korėjoje, atrodo, niekada netaupoma investicijoms į įrangą - net ir pigiuose moteliuose

Dirbame Korėjos motelyje. Kompiuteriai su mechaninėmis klaviatūromis ir kitais niuansais. Korėjoje, atrodo, niekada netaupoma investicijoms į įrangą – net ir pigiuose moteliuose

Na, 2021 m. išvis nebesuplanuosi, bet džiugu, kad dar vieną gyvenimo idėją pavyko įgyvendinti. Ir smagu, kad aplankysiu tiek daug Korėjos – ši šalis man patinka ir nežinia, kada vėl galėčiau grįžti.

Vienuoliai muzikos instrumentais žmones, žuvis, gyvūnus ir paukščius kviečia į pamaldas (jebul)

Vienuoliai muzikos instrumentais žmones, žuvis, gyvūnus ir paukščius kviečia į pamaldas (jebul)

Ir po 3 mėnesių Korėjoje kasdien atrandi ką naujo (2020 m. birželio vidurys)

Turbūt jokios kitos šalies, išskyrus Lietuvą ir gal Latviją, neištyrinėjau taip išsamiai, kaip Pietų Korėjos, tačiau tai tokia šalis, kuri nenusibosta: ilgainiui, daugiau atrandant, skaitant, žiūrint, kyla vis daugiau ir daugiau minčių, ką dar galėčiau padaryti ir suprantu, kad iki birželio galo nespėsiu, o gal ir iki liepos galo.

Tedžono dangaus gatvėje, kur stogas švyti reklamomis, video ir net kartais po juo einančių žmonių atvaizdais. Tikrai įspūdinga

Tedžono dangaus gatvėje, kur stogas švyti reklamomis, video ir net kartais po juo einančių žmonių atvaizdais. Tikrai įspūdinga

Ir tai dar atsižvelgiant į tai, kad dalis įdomybių užsisukus turistų srautams atšauktos. Aistė norėjo aplankyti elektroninio sporto stadioną, juk Korėja yra jo gimtinė ir dar 2000 m., kai Lietuvoje išvis niekas rimtai nežiūrėjo į kompiuterinius žaidimus, jį rodė per Korėjos televiziją, o 2003 m. Starcraft finalai į Kvangalio paplūdimį sutraukė 20 000 žmonių minią. Bet Seulo e-sporto stadioną “LOL park” rungtynių dieną raodme tuščią, storomis juostomis užkirstais keliais link arenos: e-sportas vyksta be “gyvų” žiūrovų.

LOL Park. Nuo 2014 m. Korėjos e-sporto stadionai dar toli pažengė

LOL Park. Nuo 2014 m. Korėjos e-sporto stadionai dar toli pažengė

Nėra ir Seulą garsinančių neverbalinių miuziklų, kur pagal muziką „gamina“ kimči ar bibimbapą (Nanta, Bibap), mokosi tekvando (Jump), gesina gaisrus (Firemen) ir pan.

Bet tai tik maža dalis Korėjos stebuklų. Atrandu netikėtai naršydamas internete kokį OOOZOOO šviesų parką. Pagal vietą atrodo, tik papildomas smagumas prie kažkokios priemiesčio degalinės, apie 3 val. reikia važiuoti iš Seulo centro ir paskui eiti pro kažkokius sandėlius. Bet šviesų menas ten nuostabus, jo daug, kas vakarą vyksta visokie šviesų šou. Būtų tokia vieta kur Lietuvoje – ją puikiai žinotų ne tik lietuviai, bet ir latviai, estai, lenkai, baltarusiai, važiuotų ten miniomis. Kai Korėjos rinka šitokia didžiulė, taip myli technologijas, net ir užkampiuose stūgso kone pasualinio lygio vietos, Korėjos mastais pernelyg menkos, kad būtų paminėtos net kokioje „Lonely Planet“ knygoje.

Ooozooo šviesų parko vakarinis šou. Viena daugybės instaliacijų

Ooozooo šviesų parko vakarinis šou. Viena daugybės instaliacijų

Ne mažiau nustebino ir Ryto tylos sodas (Garden of Morning Calm), bei kiti Seulo priemiesčių stebuklai. Skirstau miestus į kelias kategorijas. „Lietuviškų mastelių“ didmiesčiai – t.y. 100 000 ir daugiau gyventojų – tokie žmoniški, kas nori per kokią savaitę gali aplankyti visas vietas, o tikri miestelėnai žino kiekvieną svarbesnę gatvę. Milijoniniai miestai, kaip kokia Varšuva ar Berlynas, pribloškia dydžiu ir įvairove, bet visgi yra ištyrinėjami, kas juose gyvena dar gali žinoti kiekvieną rajoną. Na o dešimtmilijoniniai miestai – kaip 22 mln. gyv. Seulas, ketvirtas pagal dydį pasaulyje – neištyrinėjami išvis, net žvelgiant nuo aukščiausių bokštų nesibaigiantys ligi horizonto.

Ryto tylos sode

Ryto tylos sode

Pirmąkart turiu galimybę tokiame mieste iš viso praleisti kone du mėnesius ir net reikšmingų jo įdomybių dar visų aplankyti nespėjau.


2020 m. birželio pabaiga – migracijos tarnybos, avialinijos ir nauja realybė


Galimybių grįžti kruša (2020 m. birželio pabaiga)

Šiais laikais sunkiai gali numatyti ir kas bus po savaitės ar dviejų. Vos užsiregistruojame po savaitės (birželio 22 d.) nueiti į Migracijos tarnybą ir tuoj atrandu realesnių (nors ir toli gražu ne įprastinių) galimybių grįžti į Lietuvą kad ir tą savaitę.

„KLM vienintelė ES aviakompanija, vis dar skraidanti į Korėją“ – perskaitau Korėjos laikraštyje. Tikriniu skrydžius Seulas-Amsterdamas (juk KLM – olandų avialinijos). Iš Amsterdamo jau kaip nors: Wizzair‘as, atrodo, pradeda skrydžius į kitą Olandijos miestą Eindhoveną.

63 dangoraižio viršūnėje. 1990 m. jis buvo aukščiausias Azijoje, dabar ir Seule pranoktas, todėl apžvalgos aikštelei tenka traukti lankytojus kitaip – meno kūrniais, įdomiais veidrodžiais. Vien vaizdo nebepakanka

63 dangoraižio viršūnėje. 1990 m. jis buvo aukščiausias Azijoje, dabar ir Seule pranoktas, todėl apžvalgos aikštelei tenka traukti lankytojus kitaip – meno kūrniais, įdomiais veidrodžiais. Vien vaizdo nebepakanka

KLM pasiūlymai, aišku, brangūs, nors už „Lufthansa“ ir pigesni. Bet konkurencija daro stebuklus: kai KLM Seulas-Amsterdamas skraido tiesiogiai, jų konkurentai skrydžius Seulas-Amsterdamas (su persėdimu) siūlo gerokai pigiau, nei iš Seulo į daugelį kitų Europos miestų. Pavyzdžiui, „Qatar Airways“, kurių vaučerių dar turime, nes juk su jais turėjome grįžti iš Azijos ir tuos skrydžius jie atšaukė. Seulas-Amsterdamas per Katarą kainuoja 370 eurų.

Vėliau radau ir nebrangių pasiūlymų tuo pačiu Qatar Airways į Milaną (340 eurų – visi bijo to Milano) bei Miuncheną (pradėjo ten Lufthansa skraidyti iš Seulo – ir bemat Qatar numetė kainas konkurencijai sukelti).

Piknikas Seule

Piknikas Seule

Aišku, vis tiek viskas problemiška. Ką daryti, nuskridus į Europą? Iš karto skristi į Lietuvą nepavyktų, nes reisai šiais laikais reti – reiktų kažkur pernakvoti. Bet ar tai nereikš, kad būsiu priverstas karantinuotis 14 dienų toje šalyje – pavyzdžiui, Olandijoje? Na o kainos ten jau didelės, ne kaip Pietų Korėjoje… Ir pripratus prie korėjietiškų viruso mastelių, kai 1 užsikrėtimas milijonui gyventojų sukelia švelnią paniką ir klausimus „Kodėl šiandien tiek daug?“, baisiai atrodo Vokietijos, Italijos skaičiai (10-20 ir pan. užsikrėtimų milijonui). „Europoje čia normalu“ – per eilinį kalbėjimąsi „Facebook Messenger“ Aistę ramina draugė.

Skaitau jau Olandijos tvarką – atvykusiems iš Pietų Korėjos karantinuotis reikia, bet „skrendantiems tranzitu, karantinuotis nereikia“. Na bet ar tranzitas nėra tik tuomet, jei neišeini į oro uosto (ką daryti tektų jei skristume iš skirtingų)? Atsakymo taip ir nerandu.

Būdamas taip ilgai šalyje susiduri su visokiom gyvenimiškom situacijom, matai žmonių reakcijas. Štai kaimynai užpylė AirBnB butą. Autobusas pateko į avariją ir pan.

Būdamas taip ilgai šalyje susiduri su visokiom gyvenimiškom situacijom, matai žmonių reakcijas. Štai kaimynai užpylė AirBnB butą. Autobusas pateko į avariją ir pan.

Gal pildyti anketą su paklausimu Olandijos migracijos tarnyboms? Gal paklausti olandės draugės su kuria dar sausį praleidau gražią dieną dar ramiame Utrechte? Neprireikia. Europa atsidarinėja ne ką lėčiau, nei kovo mėnesį užsidarė: ir štai matau, kad jau net Lietuva, atrodo, nereikalauja karantinuotis atvykusiems iš Pietų Korėjos. „Saugių šalių sąrašą“ pakeitė „Nesaugių šalių sąrašu“, kur 45 šalys, bet net ir ten palikta dviprasmybė: atrodo, net ir iš jų grįžus karantinas bus tik rekomenduojamas. Pavyks ir su Olandija, bent jau nuo liepos 1 d., kai ES atsidaro.

Žmonės Tedžono gatvėje

Žmonės Tedžono gatvėje

Akmuo ant nugaros, kai, atrodė, Migracijos pareigūnų sprendimas galėjo visai rimtai nulemti mano likimą – kainuoti tūkstantines sumas, pasiųsti į 14 dienų karantiną Europoje, padaryti nelegalu ar pan. – nusirideno. Jei ir bus sprendimas neigiamas, kaip nors jau grįšiu, ir turbūt neišleisiu tam daugiau 500 eurų, nors dieną ir sugaišiu ne vieną.

Prie Seulo Namdemun vartų

Prie Seulo Namdemun vartų

Korėjos migracijos tarnyba (2020 m. birželio pabaiga)

Du reikalavimai teikiant paraišką Migracijos tarnyboje – parodyti, kad skrydis, į kurį turėjai bilietą, atšauktas, bei kad turi naują bilietą ne vėliau, kaip po mėnesio.

Ką daryti su tuo nauju bilietu? Keli variantai:
*Mėginti pasikeisti atšauktą Seulas-Tokijas į tokį patį skrydį liepos gale. Iki rugpjūčio, kuriam nuo seno turime bilietą Tokijas-Vilnius, dar spėtume. Bet kai pirkta per tarpininkus, laiku pasikeisti bus sunku, be to, beveik įsitikinęs, kad Japonija ir tada žmonių iš Korėjos – bent jau turistų – neįsileis.
*Pirkti Qatar Airways bilietą į kažkokį Europos miestą, kas realiai apsimokėtų. Bet tada gali klausti – tai „Į bet kurį Europos miestą galite skristi ir anksčiau“, juk apie niuansus Europos viduje nežino. Be to, pirkti bilietą pavojinga: o kas, jei nepratęs buvimo, tai neteksi bilieto.
*Įsigyti kokį nors jungiamąjį bilietą tiesiai į Vilnių per kokį Europos miestą (Varšuvą su LOT, Amsterdamą su KLM ir Air Baltic). Minusas, kad šiais laikais negali nieko numatyti ateitin ir kas dabar siūloma, nebūtinai geriausias variantas. Dalis skrydžių neįvyks, dalis aviakompanijų gal net bankrutuos ir pan.: iš tikrųjų pirkti tiesiai į Vilnių, matyt, geriau vėlau.

Atrandu būdą rezervuoti bilietą, bet nepirkti: pateikti rezervaciją įrodančią, kad toks yra. Rezervuoju LOT bilietą į Vilnių. Jau vėliau spręsiu, ar naudotis šiuo bilietu, ar kitu – o jeigu teisės būti Korėjoje nepratęs, nepatirsiu nuostolių bent jau čia. LOT ką tik išėmė savos skrydžius į Vilnių iki pat liepos 16 d., tai geras argumentas, jei klaustų, „Kodėl neskrendate liepos 1 d.“ ar pan.

Išaušta birželio 22 d., diena, kuri nulems likimą – na, ne gyvenimo, bet mėnesio. Ar galėsime pasilikti Korėjoje ir ramiai ieškoti geriausios galimybės sugrįžti, ar turėsime karštligiškai pirkti skrydį Lietuvon kuo skubiau – tikriausiai, pradėdami naują “nuotykių” seriją, su nakvynėmis ir persėdimais labiausiai COVID paveiktuose regionuose. Na, gal savaip įdomu pabuvus Korėjos saugumo burbule pamatyti, kaip gi dabar atrodo Kataras, kur dar kovą, koronaapokalipsei apgaubiant pasaulį, vaikščiojau po duris užvėrinėti pradėjusią Dohą. Ar Milanas, kur viskas prasidėjo už Kinijos ribų: ar ten žmonės dar bijo, nešioja kaukes, ar jau nuo visko pavargę?

Bet čia jau gi tik save guodžiu! Aišku, kad kur kas geriau būtų likti Korėjoje, kur mėnesiui dar užteks įdomybių, kur patogu dirbti, pigu ir saugu. Nuo pavojų nebėgu, jeigu jie pas mane ateina – tačiau pats jų neieškau ir stengiuosi vengti.

Ir, įdėjus tiek pastangų, norisi sėkmės.

Atėję prieš dvi valandas, laukiame savo eilės migracijos tarnyboje

Atėję prieš dvi valandas, laukiame savo eilės migracijos tarnyboje

Iš ryto padarau bilieto sugrįžimui rezervaciją. Liepos 16 d.: laiko pakankamai. Buvo kiek neramu: ar pavyks, ar neužstrigs sistema, bet rezervuoti gali tik tą pačią dieną.

Atvažiuojame į Migracijos biurą likus porai valandų, atsispausdinu visus dokumentus. Dar surašome ir prašymą bei savo situacijos aprašymą – nors tai privaloma tik tada, jeigu neturi atgainio bilieto (t.y. pvz. skrydžiai artimiausią mėnesį išvis nebūtų pardavinėjami), bet Korėjos kultūroje pagarbiau parašyti per daug, nei per mažai.

Laukiame. Žmonių daug. Nepriklausomai nuo tautybės ar rasės, visi su kaukėmis, bet dalis nevietinių rimtai į jas nežiūri: štai vos ima kalbėti su kuo nors ir išsyk nusismaukia, tarsi kalbėti su kauke būtų „ne lygis“. O juk kaukė ir reikalingiausia kai prasižioji! Iš karto matosi skirtumas nuo korėjiečių, kurių 95% dėvi kaukes tinkamai.

Užsidega mūsų numeriai, prieiname kartu. Klausia, kodėl skrydis iš Tokijo rugpjūtį (juk atidėti galėtų tik iki liepos) – paaiškinu, kad čia tas skrydis, kurio netekome. Tyli, pildo. Sako atsiimti pasą prie kito langelio, kai užsidegs numeris.

Dar nežinome atsakymo, bet jaučiu, kad, greičiausiai, bus gerai. Išties – pase įklijuotas teisės būti Korėjoje pratęsimas. Ne iki liepos 16 d., kada mano rezervuotas skrydis, bet iki liepos 28 d. – lygiai mėnuo nuo birželio 28 d., maksimumas. Gal taip jiems paprasčiau, o gal dėl viso pikto: kad nereiktų vėl atidėjus ar atšaukus skrydį vėl pas juos eiti.

Su įklijuotu teisės būti Korėjoje pratęsimo lapu. Atvykimo štampo į pasą jau nededa, bet pratęsimo štampą dar klijuoja

Su įklijuotu teisės būti Korėjoje pratęsimo lapu. Atvykimo štampo į pasą jau nededa, bet pratęsimo štampą dar klijuoja

Atšvenčiame su sodžu ir kola ant Mapo tilto stebėdami Hano upę.

Korėjos megabažnyčios maldos (2020 m. birželio pabaiga)

Viena korėjietiškų patirčių, kuriasdar norėjau patirti – apsilankymas megabažnyčioje. Korėja tik JAV nusileidžia išsiunčiamų krikščionių misionierių skaičiumi ir 5 iš 10 didžiausių planetos bažnyčių yra Korėjoje. Į Youido bažnyčios vieną ir tą patį pastatą susirenka iki 500 000 žmonių kiekvieną sekmadienį, tai populiariausia bažnyčia pasaulyje…

Deja, patekti į tas didžiąsias pamaldas nepavyko. Bandėme balandį – pasiūlė ateiti gegužį. Būtume patekę, bet tada lankėme Pusaną, Čedžu. Grįžus birželį Seule vėl koronaviruso bangelė. Pamaldos vyksta – tačiau po žiniasklaidos didinamuoju stiklu esanti bažnyčia bijo, kad jų metu pasklis virusas, todėl įleidžia tik bažnyčios narius.

Prie Youido, populiariausios pasaulyje bažnyčios

Prie Youido, populiariausios pasaulyje bažnyčios

Korėjiečiai draugiški. Sutiktas pastorius supažindina su anglakalbiu pastoriumi. Šis pakviečia išgerti sulčių, papasakoja gimęs misionieriaus šeimoje, užaugęs Indonezijoje, kur jo tėvai yra ir dabar. Kalba angliškai puikiai ir pakviečia į mažesnes angliškas pamaldas.

Minių ten nėra, bet patirtis uždenganti: kokios dainos, kokios emocijos šlovinant Dievą! Kaip geras koncertas, tik tikslas kitas. Ar, tiksliau, karaokė – ekrane nuolat degdavo dainų tekstai ir buvo paprasta dainuoti kartu.

Vyrauja korėjiečiai (kaip sakė pastorius, norintys išmokti angliškai) ir juodaodžiai, kuriems tokios “dainuojančios bažnyčios” visuomet prie širdies (Afrikoje ir tarp afroamerikiečių jos dominuoja). Žmonės sėdi kas antrą, su kaukėmis, bet atstumo laikytis sunku: juk krikščionys – bendruomenė, ir pastorius nesusilaiko nepasiūlęs per pamaldų vidurį visiems pabendrauti tarpusavyje.

Youido bažnyčios pamaldose: užsidegimas čia nusveria prabangą, viskas vyksta sporto salėje

Youido bažnyčios pamaldose: užsidegimas čia nusveria prabangą, viskas vyksta sporto salėje

Žmonės, ypač nekorėjiečiai, spaudžia rankas, apsikabina. Štai taip, turbūt, virusas plinta bažnyčiose – aišku, ne tik jose, ir, pastorius sakė, jam pikta, kad žiniasklaida dažnai išskiria bažnyčias tarsi kaip pagrindines koronaviruso plėtros kaltininkes.

Aš apsiriboju nusilenkimais.

Nusiperkame bilietą namo(?) (2020 m. birželio pabaiga)

Biurokratija nesibaigė: dabar reikėjo „užbaigti reikalus“ su visomis avialinijomis, atsiimti pinigus už atšauktus skrydžius ir išsirinkti ir įsigyti tą, kuris įvyks. Čia kaip totalizatorius! Rezervuotu „LOT“ nesinaudosime: kaina normali, bet beveik garantuoju, kad jį atšauks.

Optimaliausia būtų nuskristi iki Europos „Qatar Airways“, kur turiu 230 eurų vaučerį… Gal beliktų primokėti iki 200 eurų.

Reklama paverstas Seulo pastatas

Reklama paverstas Seulo pastatas

Bet pasaulis susidūręs su neregėta krize ir niekas nieko nežino, tinklapiuose ir tinklaraščiuose metų metais rašyta patirtis staiga bevertė. Ar tikrai galiu panaudoti „Qatar Airways“ vaučerį? Aš jį turiu, o Aistė – ne. Todėl, kad aš pirkau bilietą tiesiogiai iš „Qatar Airways“, o Aistė, „nulūžus“ jų sistemai, per tarpininką. „Qatar Airways“ manąjį vaučerį išrašė per kelias dienas, o štai tarpininkas Aistę jau pora mėnesių maitina pažadais: „vaučeris tuoj tuoj bus“, „sunkiai dirbame, kad jį gautume“.

Skambinti bergždžia: „Qatar Airways“ skambučių centruose tik girdi muzikėlę ir automatinius pranešimus apie užimtus pranešėjus. Gerai, kad dar turėjome nemokamų skambučių iš „Skype“ – antraip būtume sukūrenę dešimtis eurų ir nieko nepešę. Galvojau, keli mėnesiai po viruso pagrindinio antpuolio jau viskas bus aprimę: juk mažai kas pastaruoju metu pirko skrydžius, tad turėtų ir mažai kam riekėti avialinijų konsultantų, „šokas“ praėjęs – bet kur tau.

Mūsų antrasis butas Seule. Įprasta, kad mažuose butuose taupoma erdvė įrengiant pusaukštį su lova

Mūsų antrasis butas Seule. Įprasta, kad mažuose butuose taupoma erdvė įrengiant pusaukštį su lova

Nusprendžiu eiti į „Qatar Airways“ biurą Seule. Priešingai nei Varšuvoje kovo 12 d., apsauga jau nesako, kad klientai ten neaptarnaujami: apsaugos nėra išvis. Bet liftas į reikiamą aukštą be kortelės nekelia. Randame kitą liftą. Į tuščia biurą tuoj ateina darbuotoja, pažada atsiųsti vaučerį. Tačiau pasako: „Pirkti bilieto iki Vilniaus nepavyks, nes Qatar ten neskraido“. Nors „Qatar“ ir parduoda bendrus bilietus su, tarkime, „Air Baltic“, vaučerio ten nepanaudosi. Galima tik iki Amstedamo, Miuncheno, ar pan.: o bilietai iš ten į Lietuvą brangūs, be to, dar be bagažo. Į Varšuvą Qatar nebeskraido ir nebeplanuoja.

Variantas, bet grįžęs namo pažiūriu alternatyvų. Nuo liepos pradės skraidyti „Finnair“. Pasidomiu plačiau: Suomijos valdžia parėmė šią aviakompaniją (neturėtų bankrutuoti), skrydžiai į Aziją svarbi jų verslo dalis, Vilnius – beveik namų rinka vežimui į Aziją, tad jie neturėtų atšaukti. Ir kainos taip smarkiai nesikandžioja: liepos 26 d. randu skrydį Seulas-Helsinkis-Vilnius su bagažu už 460 eurų. Aptariame – geriausias variantas, nusiperkame.

Finnair bilietas, kurį įsigijau

Finnair bilietas, kurį įsigijau

Kaip sekėsi pinigus už neįvykusius skrydžius susirinkti (2020 m. birželio pabaiga)

Trečioji misija – atsiimti 68 eurus už skrydį dviems žmonėms Seulas-Tokijas iš T‘Way. „Pietų Korėjos avialinijos“ – galvoju – „bus paprasta rasti biurą“. Jis pažymėtas Gimpo oro uoste – bent jau ne Inčeono, kuris gerokai tokliau centro. Žmonių kupiname oro uosto vietinių skrydžių terminale jų langelis uždarytas, nuoroda siunčia prie registracijos skrydžiams. Bet ten sako: „Jūsų skrydis tarptautinis, padėti negalime“. „O kur yra T‘Way ofisas oro uoste?“ – klausiu. „Jokio ofiso nėra, skambinkite šiuo telefonu“. Su skambučiais jau pasimokėme… Einame į tarptautinį terminalą – jis išvis tarsi miręs, nė vieno tarptautinio skrydžio nebelikę (iš Gimpo jų mažai ir buvo, dauguma iš Inčeono), parduotuvės uždarytos, tik informacija veikia, kuri nieko naudingo negali pasakyti.

Tuščias T'Way kioskas oro uoste

Tuščias T’Way kioskas oro uoste

Žiūriu, kad korėjietiškoje žemėlapio programėlėje „Kakao“ pažymėtas ir T‘Way pagrindinis ofisas prie oro uosto. Lietus merkia, bet einame ten – pro eiles oro uosto sandėlių, viename kurių veikia ši aviakompanija. Laimė, saugiojoje Pietų Korėjoje nėra jokios apsaugos ar įėjimo tik su kortelėmis. Šalia T‘Way pilotų ar stiuardesių, užlipame į antrą aukštą, begaliniais koridoriais nupėdiname iki durų su lentele „Customer and Foreign Service“. Aptriušęs gamyklinis interjeras sako, kad, šiaip jau, kleintai nėra tokie atkaklūs ir ten neina, matyt, iš ten tiesiog atsiliepinėjama telefonu. Bet korėjiečiai mandagūs. Vienintelis darbutojas, dirbęs toje didžiulėje patalpoje, priima, išklauso situaciją ir pasiūlo grąžinti pinigus „nes tarptautinių skrydžių nebeturime“ – tiesa, kadangi pirkau bilietus per tarpininką, pinigus gali grąžinti tik tam tarpininkui. Tad laukia dar vienas žingsnis – atgauti iš jo.

Aistė skundžiasi pasiilgusi lietuviško maisto. Jei būtų pasiilgusi lietuviško alaus, nebūtų problemų - jį mačiau net nedidelėje Pietų Korėjos parduotuvėlėje

Aistė skundžiasi pasiilgusi lietuviško maisto. Jei būtų pasiilgusi lietuviško alaus, nebūtų problemų – jį mačiau net nedidelėje Pietų Korėjos parduotuvėlėje

Ketvirtoji misija – atsiimti po 617 eurų iš „Air China“ už skrydį Varšuva-Tokijas-Varšuva liepą-rugpjūtį (turėjo būti visai kita kelionė!). Vėlgi randame „Air China“ ofisą: šis, Seulo centre, atrodo, jau skirtas priimti klientus, kiekvieną darbo stalą puošia pliušinės pandos. Klientų, aišku, nėra, Air China seniai neskraido į Korėją ir nežinia, kada skraidys – vėlgi, pasitinka vieniša darbuotoja. Čia biurokratijos daugiausia: „Pinigų atsiimti neturite teisės pagal bilieto sąlygas“. „Bet juk skrydis atšauktas“ – sakau – „Gavau el. laišką iš Air China su reikalavimu nueiti į artimiausią biurą“ (tikrai gavau!). Vėl laukimas. Galiausiai sako: „Pirkote bilietus Europoje, per Kopenhagą… Kopenhagoje neturime atstovybės, tai eikite į atstovybę Varšuvoje“ – tarsi būtų lengva padaryti! Alternatyva, sako, kreiptis į tarpininką – jie tik duoda „pažymą apie atšauktą skrydį“, kurią turėčiau siųsti tarpininkui.

Air China ofiso pandos ir tuščios kėdės

Air China ofiso pandos ir tuščios kėdės

Iš namų užpildau reikiamas paraiškas tarpininkams. Taigi, rezultatai:
*“Qatar Airways“ žadėjo vaučerį atsiųsti rytoj. Tyla. Laiškas po trijų dienų: „Vaučeris nepriklauso, nes nepadavėte paraiškos, o tiesiog neatėjote į skrydį“. Bet „Qatar Airways“ tokios paraiškos nepriėmė, nurodė paduoti tarpininkui – tai negi tarpininkas neperdavė? Tačiau tuoj ateina antras el. laiškas: „Atsiprašome, suklydome. Jūsų skrydis buvo atšauktas dėl COVID, todėl siunčiame vaučerį“. Pirmas pasiekimas.
*“T‘Way“ pinigai iš tarpininko grįžo į mano sąskaitą po trijų dienų. Gerokai greičiau, nei tikėjausi – vizitas biure davė vaisių! Antras pasiekimas.
*Apie „Air China“ savaites jokių žinių, išskyrus automatinį tarpininko pranešimą, kad atgaudinėja pinigus. Paskui laiškas, neva tokios rezervacijos nėra ir siūlymas užpildyti iš naujo. Užpildžiau. Vėl jokių žinių.

Nuo Seullo kelio

Nuo Seullo kelio

Atsiveriantis pasaulis žvelgiant iš Korėjos (2020 m. birželio pabaiga)

Ribojimai judėti nyksta, bet iš lėto. Atsidaręs IATA koronaviruso ribojimų puslapį kas kokią savaitę atrandu vis daugiau šviesiai („jokių ribojimų“) pažymėtų šalių.

Per visą krizę „atsilaikė“ tik Meksika. Birželį prisijungė Serbija, vėliau – Ukraina, Turkija, dar vėliau – Albanija, Makedonija, Kosovas ir t.t. Azija vis dar lieka „tamsi“, bet jai yra ką ginti: daugelyje Rytų Azijos šalyse usžikrėtimų mažiau nei kone visur kitur.

Kiekvienoje šalyje - savi rezonansiniai skandalai. Korėjietiškas susijęs su technologijomis - baime, kad daug kur intymiose vietose filmuojama. Moterų tualetai, moteliai, pirtys ir dar daug kas paženklinti tokiais sertifikatais, kad ten - nefilmuojama

Kiekvienoje šalyje – savi rezonansiniai skandalai. Korėjietiškas susijęs su technologijomis – baime, kad daug kur intymiose vietose filmuojama. Moterų tualetai, moteliai, pirtys ir dar daug kas paženklinti tokiais sertifikatais, kad ten – nefilmuojama

ES ketino atsiverti užsieniui nuo liepos pirmos – tikriausiai, tik kai kurioms šalims. Bet ES viduje ribojimai nyksta taip greitai ir visuotinai, kad, atrodo, visa Europa staiga tyliai perėjo į Baltarusijos ar Švedijos pusę: iš Lietuvos pasiekia žinios, kad niekas nebedėvi kaukių, graibsto bilietus į vėl “paleistus” renginius (draugų teigimu jie taip greitai išperkami, kad įsigyti neįmanoma), o pažvelgęs į Palangos paplūdimių nuotraukas prisimenu vaikystę: tokie sklidini, kaip anuomet, kai “nebuvo” visų Turkijų ar Ispanijų.

Įspėjimas, kad lankytojai neaptarnaujami be kaukių. Nors ribojimai nyko, kaukių reikalavimai augo.

Įspėjimas, kad lankytojai neaptarnaujami be kaukių. Nors ribojimai nyko, kaukių reikalavimai Korėjoje tik augo (nors 90% jas dėvėjo ir šiaip).

Karantinas baigėsi, viskas kaip seniau, nors liga tebėra.

Įdomu. Per tą laiką, kol Europa nuėjo nuo visiškos laisvės iki visiško užsidarymo ir atgal prie laisvės, Pietų Korėjoje beveik niekas nepasikeitė. Visokios smulkmenos – kažkas užsidaro, kažkas atsidaro, kažkur pasidaro privalomos kaukės. Visuotinio karantino čia niekad nebuvo ir ribojimai menki, tačiau jie tokie, kad gali būti beveik amžini. Europa, atrodo, „statė“ ant to, kad karantinas, kad ir visom prasmėm labai brangus, sunaikins ligą, tarsi Kinijoje, bet nė velnio (jau 2020 m. kovą tai numačiau ir rašiau kodėl Europoje tai nepavyks): tikiu, kad po kelių dešimtmečių sociologai ir psichologai daug ką, kas didelėje pasaulio dalyje vyko 2020 m., analizuos kaip masinės psichozės apraišką.

Korėjietiškame autobuse, kur tik trys sėdynių stulpeliai. Privlaomos kaukės viešajame transporte įvestos birželį.

Korėjietiškame autobuse, kur tik trys sėdynių stulpeliai. Privalomos kaukės viešajame transporte įvestos birželį.

Pagal „toleranciją ligai“, atrodo, pasaulis persiskirstė į tris stovyklas:
*Pirmoji, kuriai koronavirusas yra maras. Jos ligą itin agresyviomis priemonėmis kaip ir išnaikino, bet karantinus naikina tik kai savaites nebūna nė vieno užsikrėtusio. Tačiau, aišku, kol liga yra kitur pasaulyje, ji visada gali grįžti. Vos suserga keliolika ar keliasdešimt žmonių, tuoj uždaromi ištisi rajonai, miestai: kaip birželį Pekino ar Melburno dalys. Šitos šalys nekalba apie sienų atidarymą, skrydžiai ribojami, net „kelionių burbulų“ vengia. Tai – Kinija, Australija, Naujoji Zelandija, Tailandas, Vietnamas.
*Antrajai šalių kategorijai koronavirusas yra „liga, rimtesnė už daugelį“, bet visgi toli gražu ne pagrindinė ar vienintelė pasaulio bėda: koronaviruso keliami pavojai lyginami su kitais – pavyzdžiui, visuotinio už(si)darymo pavojais ekonomikai, psichologijai. Todėl šios šalys stengiasi minimizuoti ligą (masiniu testavimu, kaukėmis), bet pavienius klasterius toleruoja kaip neišvengiamą blogį. Jos riboja atvykimą, bet jo nedraudžia, siekia „kelionių burbulų“. Oficialūs pasisakymai rodo, kad joms priimtina, tarkime, kad per dieną užsikrečia vienas ar du žmonės iš milijono, bet ne daugiau. Tarp tokių šalių – Pietų Korėja, Japonija.
*Ir trečioji kategorija, kuriai koronavirusas, atrodo, tapo dar viena liga ir netgi užsikrenčiant dešimtims ar šimtams žmonių iš milijono jos atsidaro – ir atsidaro pilnai, be kaukių. Iš praždių čia buvo Švedija ar Baltarusija, bet dabar, atrodo, ir Rusija, didžioji dalis ES, JAV ir t.t. Aišku, šitaip atsidarius ir nepalikus jokių alternatyvių priemonių liga grįžta – na, bet tai juk, jų požiūriu, tik eilinė liga…

Baekje Cultural Land

Baekje Cultural Land

Trečiosios kategorijos šalyse serganičųjų (pagal populiaciją) ilgainiui būna gal 10-100 kartų daugiau, nei antrosios kategorijos, o antrosios kategorijos savo ruožtu – 10-100 kartų daugiau, nei pirmosios. Frazės kaip „ligos protrūkis“ tose šalyse turi visai skirtingas reikšmes. Lietuvos žiniasklaida, cituodama vietinę, štai praneša apiie „ligos protrūkį“ Pietų Korėjoje, kai tas protrūkis toks pats, kaip Lietuvoje didžiausias atoslūgis (~1 užsikrėtęs iš milijono per dieną ar mažiau). Arba, dar geriau, apie „antrą koronaviruso bangą“ Kinijoje, kai ta banga – keliasdešimt susirgusiųjų 1 milijardo 400 milijonų gyventojų šalyje (t.y. tas pats, kas Lietuvoje būtų vienas susirgęs per kelis mėnesius) ir ji čia pat baigiasi. Tik šypsotis belieka, kai vien antraštes skaitantys lengvatikiai skaitytojai paskui rimtai kalba: „Kinijoje antra banga atėjo po 6 mėnesių nuo pirmos, reiškia, pas mus bus rudenį“.

Pasivaikščiojimas Seule

Pasivaikščiojimas Seule

Pati Lietuva, atrodo, migravo tarp tų trijų kategorijų. Kai kovą įvedė karantiną šalyje tesant keliolikai sergančiųjų, elgėsi „kiniškai“. Kai gegužį atlaisvino didžiuosius karantino ribojimus ir sudarė „kelionių burbulą“ su Latvija ir Estija – jau korėjietiškai. Na o dabar, panašu, artėjame prie Švedijos lygio: karantino, kaukių nėra, sienos atidarytos ir, jei Latvijoje skaitosi pavojinga atvykti iš šalies su 15 užsikrėtusių / 100 000 gyv. / 14 dienų, tai Lietuvoje karantinuotis reikia tik jei 25.

Svarbu, kad Lietuvą negrįžtų į pirmą šalių grupę…

Seulo šventykloje perrašinėju sutras

Seulo šventykloje perrašinėju sutras


2020 m. liepos pradžia – Korėjos kurortai, kalnai ir įspūdinga sala be viruso


Lėktuvais aplink Korėją: Kvangdžu ir Kangvonas (2020 m. liepos pradžia)

Žinodamas, iki kada būsime Korėjoje, paplanuoju ateinantį mėnesį.

Netekusios skrydžių į užsienį, Korėjos avialinijos lėktuvus permetė į vidinius reisus. Jei Lietuvoj atsirado Vilnius-Palanga-Vilnius savaitgaliui, tai Korėjoje – dešimtys reisų po kelis kartus į dieną. Ir pigiai. Įsigyjame „T‘Way“ reisus Seulas-Kvangdžu ir Kvangdžu-Jangjangas po 7 eurus. Nuvažiuoti traukiniu vien Seulas-Jangjangas kainuotų brangiau… Paskui planuojame plaukti į atokiąją Ulleung-do salą, iš ten – į „Korėjos kultūrinę sostinę“ Kjongdžu, visur praleidžiant po kelias dienas, ir galiausiai į Seulą.

Per tris mėnesius susipažinau su Korėja ir žinau, kur dar ne viską aplankiau, kur norėčiau grįžti – ir rytinė pakrantė (Jangjangas) bei Čeolos provincija (Kvangdžu) – du tokie regionai.

Kalnai prie Jangjango

Kalnai prie Jangjango

Jau rašiau, kad kelionė per valstybių sienas šiais laikais – tarsi kelionė laiku, bet dabar jau ir vidiniai skrydžiai ją primena. Kelis pastaruosius mėnesius Korėjoje koronavirusas plito tik Seule, tuo tarpu Kvangdžu ir Jangjango apylinkėse jo išvis beveik nebuvo. Tačiau štai mūsų skrydžio į Kvangdžu (birželio 29 d.) išvakarėse ateina žinia: „susikoronavirusavo“ viena miesto budistų šventykla: nauji ligoniai vien tame mieste iš pradžių keli, vėliau keliolika. Korėjai tiek yra daug.

Automatiškai išverstos žinutės, kuriomis užpylė Kvangdžu

Automatiškai išverstos žinutės, kuriomis užpylė Kvangdžu

Ir štai Kvangdžu pasijutome it grįžę į kovą, kai skridome per Katarą, Tailandą ar Balį. „Nuo liepos 2 d. laikinai neveikia“ kabėjo pranešmai ant muziiejų (kodėl nenuėjome liepos 1 d.?), metro vietoje „Sveiki atvykę“ skambėjo roboto balsas „Užsidėkite kaukes“, o kaimo autobuso vairuotojas griežtai atsisakė įleisti grupelę kaimiečių be kaukių – tegul laukia kito autobuso po valandos ar dviejų, per tą laiką gal kur kaukes susiveiks.

Antraštė Kvangdžu bijo tapti naujuoju Tegu

Antraštė Kvangdžu bijo tapti naujuoju Tegu

Skirtumas tas, kad Kvangdžu jau žino kaip elgtis: viskas išbandyta, žinoma, kas veikia. Korėjos ligų centras patvirtino trijų laiptelių pavojaus lygių programą: 1 lygis (dabar didžiojoe šalies dalyje) apima vien tik rekomendacijas, 2 reiškia valstybių viešų įstaigų (muziejų, bibliotekų) uždarymą ir renginių didesnių nei 50-100 žmonių draudimą (šitas lygis yra Seule, Tedžone ir, nuo dabar, Kvangdžu), o 3 – mokyklų uždarymą ir renginių, didesnių nei 10 žmonių, draudimą. Antras lygis visoje šalyje įvedamas jei 14 dienų iš eilės užsikrėtusiųjų daugiau nei 50 per dieną; trečias lygis – jei daugiau nei 100 (pagal gyventojų skaičių tai yra tas pats, kas Lietuvoje būtų atitinkamai 3 ir 6 užsikrėtusieji per dieną). Aišku, Korėja yra Korėja ir nė vienas pavojaus lygis nenumato, tarkime, privačių restoranų, pramogų parkų ar kino teatrų uždarymo – tai ten būtų nesuvokiama, to niekad nebuvo.

Automatinis vertimas - uždarytas muziejus

Automatinis vertimas – uždarytas muziejus

Aplankėme Damjango bambukų mišką ir Mokpo miestą, Gočango tvirtovę ir dolmenus aplink Kvangdžu.

Damjango bambukų miške

Damjango bambukų miške

Dar labiau sužavėjo Soroksano nacionalinis parkas prie Jangjango – atsiimu žodžius, kad Korėjos gamta šiaip jau nėra labai įspūdinga, nes tenykščiai kalnai ir slėniai, kur, kaip įprasta Korėjoje, galima pasikelti lynų keltuvu (net nesuskaičiuoju, kiek lynų keltuvų važiavau šiais mėnesiais) – pasaulinio lygio.

Soroksano nacionaliniame parke

Soroksano nacionaliniame parke

Ir į Jangjangą virusas (dar) neatėjo – kelionė laiku į vasarį ar sausį. Net oro uosto taksistas, kurio paslaugomis teko pasinaudoti nuvažiavus vieninteliam su skrydžiu suderintam nemokamam autobusui, vežė be kaukės, spjaudydamas pro langą. Prie paplūdimių pastatytos patikrinimo būdelės, turiničos reguliuoti žmonių skaičių, bet viduje nieko nėra. O juk savaitgalis… Korėjiečiai maudosi su drabužiais ir leidžia laiką paplūdimyje ten, kur didžiausias šešėlis – kad neįdegtų. Ruda oda Korėjoje negražu.

Tuščios patekimą į paplūdimius reguliuojančios būdelės prie Jangjango

Tuščios patekimą į paplūdimius reguliuojančios būdelės prie Jangjango

Į kai kurias Korėjos vietas, kur jau buvom buvę, norėjosi grįžti, ir viena tokių – Čongdongdžino kurortas. Žavus, be to, anąsyk nespėjome nueiti į povandeninį Šiaurės Korėjos laivą, kuriuo į krantą išplaukė šiauriečiai šnipai. Dabar ir jį, ir visas nuo inflitracijų gintis anapus paplūdimių pastatytas tvoras bei įtvirtinimus, ir kruizinį laivą nat kalno primenantį viešbutį, ir senų bei meniškų laikrodžių muziejų apžiūrėjome iš lėto, neskubėdami, kol nusileido saulė. Rytų Korėjoje ji nesileidžia į jūrą, o iš jos teka – ir pasižiūrėti pirmojo metų saulėtekio į tuos paplūdimius suguža sunkiai įsivaizduojamos minios. Fejerverkai, beje, paplūdmiuose šaudomi kas vakarą – Pietų Korėjoje tai galima ir kiekviena pajūrio miestelių maisto krautuvė turi pirotechnikos skyrių. Pamenu, kai pirmą kartą tą pamačiau, norėjau klausti aplinkinių, “Ką čia jie švenčia šiandien?”. Pagyvenęs ilgiau supranti.

Čongdongdžinas nuo laivo formos viešbučio kalno viršūnėje

Čongdongdžinas nuo laivo formos viešbučio kalno viršūnėje

Korėjos medicinos sistema ir per koronavirusą puikiai veikia (2020 m. liepos pradžia)

Aistei pradėjo skaudėti pilvą. Skausmas kelias dienas stiprėja. Paklausiu, ar nereiktų kreiptis į daktarą – sako, gal pirmadienį. Bet jau šeštadienį vos nenualpsta.

Kviečiame greitąją – gal apendicitas? Užtrunka: 119 telefonu paprašius kalbėti angliškai, siunčia pas kitą operatorių, tas pas dar kitą, galiausiai padeda ragelį. Paskui nukreipia į 1399 liniją, kuri šiaip jau skirta koronavirusui, bet ten moka angliškai. Ten išklauso, paklausia kur esame, nurodo skambinti 119 vėl. Vėl nepavyksta. Antrą kartą Aistė nebeklausia “Ar galiu kalbėti angliškai”, o iškart kalba. “Greitoji atvyksta” – sako. Taip visada užsienyje – nereikia bijoti, kad nemoki kalbos. Dar niekada nėra dėl to kas nors nepavykę: koks nors išmoktų vietinių žodžių, anglų kalbos, gestų ir automatinio vertimo derinys suveikia.

Greitoji veža į Kangniūngą, artimiausią didesnį miestą. Malonus daktaras greitojoje bendrauja per automatinį vertėją. Standartiniai klausimai apie savijautą papildomi naujais “Kada atvykote į Korėją?”, “Ar buvote Tegu?”. Pamatuoja temperatūrą – +37. “Korėjiečiams sunku patekti į ligoninę jei turi temperatūros arba atvyko neseniai” – daktaras išverčia per automatinį vertėją.

Patekimo į ligoninę koridorius

Patekimo į ligoninę koridorius

Į ligoninę patenkama per dezinfekcinį koridorių. Tie patys klausimai. “Buvote Seule?” “Taip, prieš savaitę”. To pakako, COVID testų nereikėjo.

Palyginus su tuo, ką girdėjau iš namiškių Lietuvoje, medicina Korėjoje eina kaip sviestu patepta: juk Lietuvoje ne COVID ligonių dažnai nepriima, daug skyrių uždaryta. Kelios valandos – ir Aistei padaryta net kompiuterinė tomografija. Tai išgirdę daktarai Lietuvoje kiek baisėjosi – kam reikėjo radioaktyvios procedūros net nepadarius pilnos echoskopijos? Bet Pietų Korėja myli technologijas, jų nebijo ir ten taip įprasta: įtarimai sklaidomi galingiausiomis priemonėmis.

Aistė ligoninėje. kadangi korėjietiški vardai iš trijų skiemenų, vardo lentelėje virš jos lovos tebuvo parašyta "A-i-su".

Aistė ligoninėje. kadangi korėjietiški vardai iš trijų skiemenų, vardo lentelėje virš jos lovos tebuvo parašyta “A-i-su”.

Aistei jokios operacijos nereikėjo, bet ji džiaugiasi išsityrusi dėl ilgalaikių ligų. Reikėjo mokėti – tačiau pigiau, nei Lietuvoje, jei eitum į privačią kliniką. Ką jau kalbėti, kad Lietuvoje tikriausiai daug kur išvis nenueitum. Namiškiai patarė jei yra kokių sveikatos bėdų eiti pas daktarą Korėjoje, kol dar ten esame, nes Lietuvoje, jei ta liga – ne COVID – gali būti problemų.

Už Korėją didesnės patirtys (2020 m. liepos pradžia)

Esu Pietų Korėjoje jau virš 100 dienų – ilgiau, nei bet kokioje kitoje šalyje per gyvenimą, išskyrus Lietuvą. Ilgiau nei JAV per visas “Tikslas – Amerika” ekspedicijas kartu paėmus.

Modernus būrimas - išsirenki savo zodiako ženklą, meti monetą ir gauni pranašystę. Korėja įsimylėjusi būrimus - šimtai tūkstančių žmonių net pasikeičia vardus, kad būtų laimingesnė ateitis, o būrėjai dirba net pramogų parkuose ar metro stotelėse

Modernus būrimas – išsirenki savo zodiako ženklą, meti monetą ir gauni pranašystę. Korėja įsimylėjusi būrimus – šimtai tūkstančių žmonių net pasikeičia vardus, kad būtų laimingesnė ateitis, o būrėjai dirba net pramogų parkuose ar metro stotelėse

Ir, nors Pietų Korėja vos pusantro karto plotu didesnė už Lietuvą, o aš kasdien darau ką nors naujo, net pačiam nuostabu, kiek naujo čia atrandu, kiek daug čia yra ką veikti. Ne šiaip sau “veikti, nes reikia kažką veikti”, kaip, atrodo, daro kai kurie Lietuvoje užstrigę keliautojai, savuose Facebook ar Instagramuose pakeitę įprastus kelionių į užsienį vaizdus ganėtinai vienodomis Lietuvos gamtos ar miestelių nuotraukomis. Sako, gražu. Žinau, kad gražu – esu išmaišęs ir Lietuvos grožybes, aprašęs True Lithuania svetainėje. Gražu, nes sava. Bet “neutraliems žmonėms” iš užsienio kitaip: todėl jie, aišku, ne pandemijos laiku, ir keliauja labiau į Romą ir Paryžių, o ne Vilnių ar Kauną. Juk nepalyginsi Kauno pilies su Krak de Ševaljė ar net Malborku, o Aukštojo kalvos – su Andais ar Himalajais.

Pastatas valandai sudarantis iliuziją, kad viduje siaučia bangos. Galite rasti video Youtube - karantino metu jis apskriejo visą pasaulį

Pastatas valandai sudarantis iliuziją, kad viduje siaučia bangos. Galite rasti video Youtube – karantino metu jis apskriejo visą pasaulį

Tuo tarpu Pietų Korėjoje dažnai jaučiu, kad tam tikra vieta ar patirtis didesnė už Korėją. Jei tokia būtų Lietuvoje, tai ten važiuotų ir lenkai, ir latviai, ir estai, ir žmonės dar iš toliau – o Korėjoje tokių patirčių tiek, kad kartais ten būni vienas.

Matyt, 51 mln. žmonių daro savo – tai didžiulė rinka. Pakankama, kad kone prie kiekvieno kalno pastatyti lynų keltuvą, gražiose pakrantėse įrengti pėsčiųjų takus ir tiltus tarp uolų ir dūžtančių bangų, atstatyti seniai sugriuvusias miestų sienas ir tvirtoves žaviems žygiams. Nereikia laukti renginių ar derintis prie kažkokio laiko: štai Kjongdžu golgulsos sunmudo imtynės demonstruojamos kasdien, bet kurią dieną galėjau pamatyti ir “Flying” neverbalinį miuziklą, persmelktą kompiuterinių žaidimų estetikos, kur aktorių skrydį imituoja juos nešiojanti robotizuota ranka. Kaina – keliolika eurų. Atsiperka per mases. Aišku, ne šiais laikais…

Sunmudo demonstracija

Sunmudo demonstracija prie Kjongdžu

Ulleungdo – pribloškianti sala, kur pakliūti reikia laiko (2020 m. liepos pradžia)

Kita stotelė – Ulleung-Do sala kur dar nepastatytas oro uostas ir todėl reikia 2-4 val. plaukti laivu.

Tikrai verta! Nes vulkaninė sala stebina savo aukštomis stačiomis uolomis, tarp jų “įstrigusiais” miesteliais. Ir, nepaisant atokumo, kaip Korėjoje įprasta, sukurta puikia turizmo atmosfera: lynų keltuvas, kasdieniai apžvalginiai laivų reisai aplink salą, liftas į uolą, uolose iškalti ir pakabinamais tiltais sujungti pakrantės takai.

Ulleungdo pakrantės take

Ulleungdo pakrantės take

Jei nebūčiau buvęs Korėjoje 4 mėnesių, būčiau neturėjęs jai laiko, bet net Aistė, kuriai kultūra daug įdomesnė už gamtą, pripažino, kad Ulleungdo – nuostabi sala, verta trijų dienų.

Ulleungdo panoramos

Ulleungdo panoramos

Ir Ulleungdo nebuvo nė vieno koronaviruso atvejo! 2020 m. liepą tai atrodo beveik kaip stebuklas. Faktas, kad sala pasiekiama sunkiai, per ją nėra jokio tranzito, veikia kaip “natūralus kelionių ribojimas”. Na, bet turistų (iš kitų Korėjos vietų) daug. Su kaukėmis ten tik apie pusę žmonių ir ne vienas vyresnio amžiaus žygeivis vos išlipęs iš kelto kaukę nusisega: vieta, kur gali nuo jų pailsėti. Tačiau viešojo transporto vairuotojai vėl prašo kaukes užsidėti. Juk nežinia, kada atplauks tas pirmasis infekuotasis…

Ulleungdo pakrantės

Ulleungdo pakrantės

Kažkur toli į rytus nuo Ulleung-Do – Dokdo (Tokdo, Takešimos, Liankūro) salelės. Kauno zoosodo dydžio, su vienu ten įkurdintu žveju. Japonija į jas reiškia pretenzijas ir tai Korėją žeidžia, todėl dar kai kovo 30 d. iš oro uosto važiavau į Seulą, traukinyje perspėjimai apie koronavirusą nuolat mainėsi su įrodymais, kad Dokdo priklauso korėjiečiams. Ulleung-Do yra arčiausiai Dokdo esanti Korėjos sala ir ištisos senų patriotų minios perka bilietus į Dokdo ir atgal, kad iškeltų ten Korėjos vėliavą, jei tik dažnai blogas oras leis išlipti. Tiek smarkiai dar nesukorėjietėjau, bet simbolius ir reikšmę perpratau jau seniai.

Dokdo kryptis

Dokdo kryptis ant Ulleung-Do kalno. Deja, rūkas tolumoje net per nemokamą žiūroną neleido įžvelgti tų salelių


2020 m. liepos vidurys – senoji Korėjos sostinė ir vienas pirmų “susirgusių” pasaulio miestų


Senoji sostinė Kjongdžu (2020 m. liepos vidurys)

Po Ulleungdo grįžtame į Kjongdžu, senąją sostinę, ir nors ten lankiausi dar 2014 m., atradau miestą naujai – jo žydinčias gėles ir lotosus, jo atstatytą senamiestį. Vienaip patiri viską, kai tam turi vieną dieną (kaip 2014 m.) ir kitaip – kai keturias, kurias dar prasitęsėme iki penkių, pasilikdami daugiau laiko darbui nuostabiame motelyje, kurio numeryje – du galingi kompiuteriai, milžiniškas 4K televizorius, džakuzi, kelių dušų kabina, masažinė lova, išmanusis tualetas, šviesų valdymo skydas, indų dezinfekcijos ultravioletine šviesa spintelė, į kainą įeinantys gėrimai bei kosmetika. Kaina – 37 eurai.

Dirbu Kjongdžu motelyje

Dirbu Kjongdžu motelyje

Kjongdžu, tasai Korėjos Kijotas, be visų japonų ir kinų minių savaitės dienomis labai tuščias. Kas kita – savaitgalį. Pirmą kartą Korėjoje matėme šitokias minias turistinėje vietoje kai prie Anapdžio tvenkinio nuėjome šeštadienio vakare. Negalėdami išvykti užsienin korėjiečiai keliauja po Korėją.

Prie atstatyto Šilų dinastijos tilto

Prie atstatyto Šilų dinastijos tilto

Niekur dar neskubame, bet tuoj reiks. Liepos 26 d. artėja. Svarsčiau pamėginti prasitęsti buvimą Korėjoje dar – kitiems dar pavyksta. Bet Aistę jau šaukia darbai – karantinas Lietuvoje senokai baigėsi ir yra dalykų, kuriuos padaryti Aistė gali padaryti tik Lietuvoje, nors aš galėčiau ir toliau dirbti iš Korėjos. Teks grįžti.

Kjongdžu Šilų dinastijos parke ruošiamasi koncertui su socialine distancija

Kjongdžu Šilų dinastijos parke ruošiamasi koncertui su socialine distancija

Tegu, kur vyko antrasis pasaulyje koronaviruso protrūkis (2020 m. liepos vidurys)

Iš Kjongdžu važiuojame į Tegu – miestą, kuriam smogė pirmoji pasaulyje koronaviruso epidemija už Kinijos ribų. Susirgo per 6000, Korėja per Tegu buvo antra pasaulyje pagal koronaviruos aukų skaičių, bet tos dienos dabar taip toli. Kai kurios priemonės dar likusios (pvz. autobusų stotyje kas antra sėdynė ne šiaip pažymėta „Nesėsti“, bet užtraukta stop juosta), tačiau šiaip net ramiau nei kitur: jokių įspėjamųjų žinučių, nuo kurių žmonė,s matyt, pavargo, o ir sergančių praktiškai nėra. Bet stigma miestui uždėta: ne šiaip sau pasirinkome Tegu lankyti vieną paskutinių, o sulaukę lankytinose vietose anketų „Ar lankėtės Tegu per 14 d.“: akivaizdu, kad jei būtume, būtų neįleidę.

Blokuotos kėdės Tegu

Blokuotos kėdės Tegu

Tegu nakvojome tradiciniame korėjietiškame name – hanoke – prikeltame naujam gyvenimui ir turizmui. Nakvojome, aišku, vieninteliai, tad turėjome ne tik kambarį, o ir visą namą. Malonus šeimininkas prisipažino, kad, kai nusipirko ir remontavo senąjį namą, tikėjosi iš jo gyventi, bet dabar teko įsidarbinti anglų kalbos mokytoju hagvone (korepetitorinėje mokykloje). Korepetitorių poreikis Pietų Korėjoje, atrodo, begalinis, ir net anglakalbių imigrantų forumuose, iš kurių renku informaicją apie tam tikrus praktinius dalykus, atrodo, daugiau nei pusė rašančiųjų – agnlų kalbos mokytojai. Yra ne atskiri paforumiai – „Anglų kalbos pamokų planai“ ir pan.

Tegu hanoke

Tegu hanoke

Pažiūrėjome filmą apie „Diamond Princess“ protrūkį – jis vyko tik 4 mėnesiai atgal, bet atrodo kaip 4 metų istorija. 6 mėnesiai, 2020 m. vasarį, atgal dar patys plaukėm kruiziniu laivu, ir vienintelis kitoks dalykas buvo „Ar lankėtės Vuhane?“ anketa.

Tegu E-World - viena daugybės vietų kur Korėjoje šviesomis, augalais, gėlėmis, VR, AR ir dar bala žino kuo sukuriama pribloškiama realybė

Tegu E-World – viena daugybės vietų kur Korėjoje šviesomis, augalais, gėlėmis, VR, AR ir dar bala žino kuo sukuriama pribloškiama realybė

Iš Tegu jau pasukome link Seulo – pro Čungdžu, kurio „šviesų pasaulį“ radome uždarytą, bet pasidžiaugėme kokybišku kovos menų muziejumi. “Čungdžu ar Čeongdžu?” dar klausė autobusų bilietų pardavėja – užsieniečiams sunku ištarti skirtumą. Parašė abudu pavadinimus korėjiečių raštu ir nurodė besti į tinkamą. Po tiek laiko korėjoje nesunkiai sugebėjau. O ir iš pradžių pavadinimą buvo nugirdusi teisingai. Motelyje “Holivudas” kiekvienas aukštas buvo puoštas skirtinga amerikietiška tematika.

Vondžu su ilgiausiu Korėjoje pakabinamu tiltu. Vėliau pamatėme nuotraukas, koks užgrūstas jis būna įprastu metu – vos praeisi – o dabar net į nuotraukas nepateko kiti turistai.

Ant Vondžu pakabinamo tilto. Nuotraukos prie įėjimo rodė, kad jis būna sausakimšas...

Ant Vondžu pakabinamo tilto. Nuotraukos prie įėjimo rodė, kad jis būna sausakimšas…

Tada Čunčeoną, „Mažąją Prancūziją“, tokį keistą parką, kur pamatai, kaip korėjiečiai švelniai mitologizuotai įsivaizduoja Europą: su marionečių spektakliais, prisukamomis muzikinėmis dėžutėmis ir daug, daug Mažojo princo. Tai vienas dalykų, kurį duoda galimybė būti šalyje tiek ilgai: lankai ne tik tai, kas būtų įdomu šiaip, bet vis tiek daug ko atrandi, kad ir vietinių požiūrį į Europą.

Čunčeono Mažoji Prancūzija

Čunčeono Mažoji Prancūzija

Neaiški ateitis nenumaldomai artėja (2020 m. liepos vidurys)

Jau svarstau apie ateitį. Planavome daryti “Tikslas – Amerika 2020″ ekspediciją – tačiau tikriausiai teks ją atidėti. Vienas pagrindinių elementų turėjo būti apsilankymas Los Andželo lietuvių dienose – jos jau atšauktos. Apie JAV sienų atidarymą ES gyventojams jokių žinių. Parašiau kelis straipsnius į “Lithuanian Heritage” žurnalą ir tuo pačiu vyr. redaktoriaus paklausiau, ar, jo nuomone, vyrensio amžiaus Amerikos lietuviai, kurie turi daugiausiai ką papasakoti apie lietuvišką paveldą, nebijotų su mumis susitikti. Sakė, yra įvairių žmonių – vieni žiūri itin rimtai, kiti – ne. Aišku, lazda turi du galus: kitais metais galbūt (tik galbūt) šios problemos nebus, na bet kiekvienais metais išeina iš gyvenimo vis daugiau senųjų JAV lietuvių. Ir man esant Pietų Korėjoje pasitraukė Stanley Balzekas, Čikagos lietuvių muziejaus įkūrėjas, Grand Rapidso lietuvių kunigas Dennis Morrow, tiek pasakojęs apie tenykštį lietuvių paveldą. Laikas – ne mūsų pusėje, bet, matyt, teks atidėti.

Pietų Korėjoje pirkdamas bilietą į lankytiną vietą gauni ir tokių kuponų. Jų vertė gali būti ir analogiška bilieto vertei. Juos gali išleisti pas vietos verslininkus. Išeina, kad valdžia juos paremia, bet ne tiesiogiai duodama pinigų už nieką, tačiau didindama jų apyvartas.

Pietų Korėjoje pirkdamas bilietą į lankytiną vietą gauni ir tokių kuponų. Jų vertė gali būti ir analogiška bilieto vertei. Juos gali išleisti pas vietos verslininkus. Išeina, kad valdžia juos paremia, bet ne tiesiogiai duodama pinigų už nieką, tačiau didindama jų apyvartas.

Galbūt vietoje Amerikos šį rudenį aplankysime Vakarų Europos lietuvišką paveldą. Aišku, jei sienos vėl neužsidarys. Kol kas, atrodo, pasaulis su koronavirusu susitaiko: daug kur sergančių skaičiai auga, tačiau mirusiųjų – ne. Štai JAV balandžio pradžioje būdavo 31000 susirgimų ir 2700 mirčių per dieną. Dabar jau 62000 susirgimų – tačiau tik 600 mirtys. Tada buvęs 7 kartus pavojingesnis už gripą, koronavirusas, vis geriau išmokstant jį gydyti, savo pasekmėmis pamažu artėja prie proziškesnių ligų. Ir net kur sergančių skaičius auga, nauji uždarymai nebe tokie drakoniški. Išskyrus kelias šalis, kaip Kinija ar Australija, kurioms koronavirusas – vis dar maras. Liepos pradžioje visą Viktorijos valstiją Australijoje vėl uždarė…

Korėjiečių porelė prie tūkstantmetės observatorijos Kjongdžu. Korėjoje įprasta poroms derinti rūbus tarpusavyje ar rengtis vienodai

Korėjiečių porelė prie tūkstantmetės observatorijos Kjongdžu. Korėjoje įprasta poroms derinti rūbus tarpusavyje ar rengtis vienodai

Europoje irgi nieko toli nepriplanuosi. Dabar koronavirusas stiprus Balkanuose ir štai Bulgarija, į kurią vieni pirmųjų iš Lietuvos paleisti užsakomieji reisai, vėl įtraukta į Lietuvos juoduosius sąrašus šalių, iš kurių grįžus privalomas karantinas.

Neramu ir dėl Lietuvos. Iš Lietuvoje gyvenančių girdžiu, kad pačioje šalyje pasibaigus karantinui nunyko visas saugojimasis. O dar atidarytos sienos: kad ir ne su visomis šalimis, bet su tokiomis, kur koronavirusas paplitęs net 10 kartų daugiau, nei Lietuvoje. Ne šiaip sau atidarytos sienos, kad galima keliauti – bet visiškai panaikinta pasienio kontrolė, net temperatūros netikrina, netikrina, iš kur grįžti. Gali ateiti nauja banga – kuo dabartinė situacija kitokia, nei kovo mėnesį, kai viskas uždaryta? Nesinorėtų atsidurti Europoje tuo metu, jeigu vėl kas sugalvotų viską uždaryti.

Dainininko Kim Kvang Seoko gatvė Tegu. Jo muzika man buvo malonus atradimas

Dainininko Kim Kvang Seoko gatvė Tegu. Jo muzika man buvo malonus atradimas

Ir vėl atrodo, kad Korėjoje viskas geriau – tik jei iš pradžių sakiau, kad Korėjoje geriau, nes nėra neprotingai be atodairos viskas iš eilės uždarinėjama, tai dabar ir priešingai – atrodo, kad Korėjoje geriau, nes čia pavojaus suvokimas nepasibaigė taip staiga, kaip prasidėjęs. Ribojimų buvo nedaug, bet jie nenaikinami staiga. Korėja nuo pat pradžių eina nuosekliu keliu. Ir visą laiką, kol čia buvau, koronavirusas todėl laikėsi stabiliai.

Korėjiečiai laukia eilės nusifotografuoti ant laiptų į niekur. Išdrįstančius užlipti į viršų palaiko plojimais

Korėjiečiai laukia eilės nusifotografuoti ant laiptų į niekur. Išdrįstančius užlipti į viršų palaiko plojimais


2020 m. liepos pabaiga – paskutinė savaitė Seule ir grįžimas į Lietuvą


Paskutinė savaitė Seule (2020 m. liepos pabaiga)

Liūčių sezonas. Užlyja kaip iš kibiro dideliais lašais. Važiuojame atsitiktine kryptimi. Sėdime antrame aukšte priekyje. Labai primena tą 2020 m. kovo 11 d. vakarą, kai ten pat sėdėjome autobuse Vilnius-Varšuva, kad skristume į Katarą. Šitos kelionės pradžia, jau daugiau nei 4 mėnesiai atgal. Taip toli ir kartu arti.

Netoli paskutinės stotelės išlipame, einame į PC bangą, vieną tų Korėjos interneto kavinių kurios ne tik, kad neišnyko, bet klesti ant kiekvieno kampo – pažiūrime tiesioginę e-sporto varžybų – Korėjos League of Legends lygos transliaciją modernaus kompiuterio ekrane užsisakę patiekalų. Korėjietiška, jau sava.

PC Bange (supermodernioje korėjietiškoje interneto kavinėje) stebime LOL varžybas

PC Bange (supermodernioje korėjietiškoje interneto kavinėje, kurios, užsakius to paties kompiuterio ekrane, tiekia ir restorano lygio maistą) stebime Korėjos lygos League of Legends varžybas

“Susirenku” paskutines patirtis, kurias norėjau išbandyti, bet dar nepriėjo rankos.

E-sporto arenoje taip ir nesulaukėme, bet nuėjome į vieną gausybės kino teatrų, kur, nesant didelio naujų filmų pasirinkimo, mačai transliuojami ekrane. Tiksliau, ekranuose: Korėjoje ir kinas nėra šiaip kinas, pilna visokiausių salių kur ekranais virsta net sienos, kur net eiliniai Holivudo filmai paverčiami 4D patirtimis su vandeniu, vėju ir kitkuo.

League of Legends kino teatre, kur ant sienų projektuojama statistika ir žemėlapis

League of Legends kino teatre, kur ant sienų projektuojama statistika ir žemėlapis

Bent vienas šokio spektaklis vėl pradėjo vykti – aplankėme.

Aistės svajonę aplankyti Pietų ir Šiaurės Korėjų sieną įgyvendinome, kiek įmanoma. Važiavome palei krantą specialiu dviaukščiu autobusu, kur iš antro aukšto lengvai matosi šiaurė, paskui Imdžingako parkas, kur improvizuota Šiaurės-Pietų siena. Pamenu, kai lankiausi ten 2014 m., kurį laiką galvojau, kad tikrai siena – taip viskas tikroviška. Bet pažiūrėjęs žemėlapį pamačiau, kad net demilitarizuota zona ten neprasideda. Tačiau simbolinis teatras tęsiasi toliau – nuo to laiko pastatytas lynų keltuvas, “perkeliantis” į Šiaurę ir, neleidus išlipti, atgal. Norėdamas pirkti bilietą privalai rodyti pasą… Visgi, Šiaurės/Pietų padalinimas, tas mistinis, kone religinis suvienijimo siekis Korėjoje labai svarbus dalykas, ir nors toks parkas atrodo net savaip šventvagiškai (atrakcionai prie šitokio skausmo), jis derina rimtą ir linksmą – yra ir paminklai, ir subombarduotas traukinys, ir altorius, kuriame pietų korėjiečiai atlieka apeigas šiaurėje likusiems protėviams. Nepaisant visų istorinių skausmų, Korėja gyvena toliau.

Vaizdas iš lynų keltuvo į tai, kas atrodo kaip Šiaurės Korėjos siena. Iš tikrųjų įtvirtinimai abipus Imdžino upės yra Pietų Korėjos, bet, kadangi į šią upę galima atplaukti ir iš šiaurės, jie saugo, kad infiltratoriai neišsilaipintų upės krantuose

Vaizdas iš lynų keltuvo į tai, kas atrodo kaip Šiaurės Korėjos siena. Iš tikrųjų įtvirtinimai abipus Imdžino upės yra Pietų Korėjos, bet, kadangi į šią upę galima atplaukti ir iš šiaurės, jie saugo, kad infiltratoriai neišsilaipintų upės krantuose

Pernakvoju čimdžilbange – korėjietiškame pirčių/pramogų komplekse kur normalu nusipirkus 12 val. bilietą tiesiog nusiprausti karštoje vonioje ir griūti ant žemės. Šitam specialiai lūkuriavau kiek geresnės epidemiologinės situacijos – tai viena retų vietų Korėjoje, kur beveik niekas nedėvi kaukės.

Didžiausiame Seulo čimdžilbange Dragon Hill Spa miegui išvirtę žmonės

Didžiausiame Seulo čimdžilbange Dragon Hill Spa miegui išvirtę žmonės

Nuvykome į rajonus, kuriuose nebuvome, kaip Kangnamo centrą. Turizmo informacija jau atidaryta – bet daugelis bukletų ten reklamuoja nevysktančias ekskursijas ir pramogas. Dieną praleidžiame Suvone, garsiame savo tvirtove ir liaudies kaimu – tokiomis daug gyvesnėmis vietinėmis Rumšiškėmis, kur kas dieną dar vyksta visokie šokiai, muzika.

Aistė Suvono liaudies kaime šaudo iš lanko

Aistė Suvono liaudies kaime šaudo iš lanko

Išsinuomojome, kaip korėjiečių poros, mokyklines uniformas pasivaikščiojimui po parką. Kai pirmąkart tai išvydome Seule, nesupratome – negi tiek daug mokyklinukų ir kodėl jie atrodo 30 ar net 40 m.? Iš visų užsiėmimų, kuriuos išbandžiau, šitas buvo vienas keistesnių, gal todėl jį ir atidėjau iki galo. Bet visuomet patyręs, o ne tik perskaitęs ar pamatęs, supranti geriau. Na, uniformos Korėjoje yra “kažkas tokio”. Štai viena trokštamiausių specialybių moterims – stiuardesės. Konkurencija 100 į 1 vietą. Pažiūrėjęs filmą su norinčių tapti stiuardesėmis interviu nustebau, kai viena pagrindinių priežasčių pasirinkti tokį darbą buvo… graži uniforma.

Su uniformom prie ketvirto pagal dydį pasalyje Lotte World pastato

Su uniformom prie ketvirto pagal dydį pasalyje Lotte World pastato

Pažiūrime filmą “Admirolas” (apie didįjį kovotoją su japonų invazijomis Ji Sun Šiną) DVD bange, kur, išsinuomavęs savą kino salytę, gali bet kurį korėjietišką filmą paimti su angliškais subtitrais.

DVD bange

DVD bange

Nueiname į golfo kambarį, kurių Korėjoje daugiau nei Starbucks ir kur (o ne golfo laukuose) vyksta didžioji dalis Korėjos golfo turnyrų. Mušant į ekraną. Patogu – nereikia kamuoliuko ieškoti, jis įkrenta pats į skylę ir grąžinamas iš grindų. Be to, dalyviai gali mušti į tą pačią virtualią duobutę tuo pat metu ir akis į akį konkuruoti, kas geriau. Angliškų ar amerikietiškų tradicijų šalyse (korėjiečiai tas golfo mašinas eksportuoja) tai gali būti nebent “pigi treniruotė”, o Korėjoje – ir pagrindinis turnyras.

Golfo kambaryje

Golfo kambaryje

Aplankome gyvūnų kavinę. Kačių? Šunų? Korėjoje tai būtų taip nuobodu! Ta, kurią pasirinkome, vadinasi “Meškėnų kavinė”, juos šeri, o juos įsimylėjęs šeimininkas spragsi telefonu taip, kad neįsivaizduojamus tūkstančius tų meškėnų nuotraukų jau turi. Pasakoja apie jų skirtingas asmenybes. Tuomet sako: “Ar norite pabendrauti ir su kiaulėmis?”. “Jos miega” – sakau. “Jau nubudo!”. Išties, kiaulės vaikšto, jų kinis laisvas – taigi, šeimininkas nurodo ten gultis mums. Tada apkloja mus pledu ir papila ant mūsų kiaulių maisto. Kiaulės puola ėsti. Negaliu sustoti kvatojęsis. Įdomu, ką apie tokią pramogą pamanytų eilinis lietuvis?

Kaip tapome valgomuoju stalu kiaulėms

Kaip tapome valgomuoju stalu kiaulėms

Apsiperkame. Priešingai stereotipams, Pietų Korėjoje pigu. Drabužiai po 4 ar 8 eurus – kone visuotinė norma, išskyrus “Department store brands” čebolų universalinėse parduotuvėse. Vietoje lagamino, palikto Tailande, įsigyjame naują.

Su nauju lagaminu

Su nauju lagaminu

Gera čia būti. Kažką atradamas sugalvoju naujų ir naujų idėjų, ką nuveikti vėl. Bet net ir tos pačios pramogos, tas pats maistas jau atrodo nebe egzotiškas, savas: norisi vėl ir vėl, tarsi būčiau nuo seno prie to pripratęs. Na, kaip Lietuvoje svarstai “Ką veiksti šįvakar?” ir pasirenki kiną ar kompiuterinį žaidimą ar kokias R. Petrausko “Protų kovas” bare.

Mokyklinių uniformų nuoma

Mokyklinių uniformų nuoma. Gali pasirinkti įvairiausių metų ir amžių

Europa žvelgiant iš Korėjos (2020 m. liepos pabaiga)

Pietų Korėjoje kasdien seku koronaviruso statistiką – tai ir įdomu, nes ji pateikiama įvairiais pjūviais, su komentarais, o Korėjos užkrečiamų ligų centras nuolat daro tyrimus, stebėjimus, parašo ištyręs, kaip užsikrėsi koronavirusu visgi nepavojinga, ar kodėl užsikrėtė naujausios aukos, kokių rekomendacijų nesilaikė ir pan. Rašomos vis naujos ir konkretesnės rekomendacijos. Pagal tai kiekvienas Korėjos gyventojas gali priimti protingus sprendimus, o jei ir kažkurie nepriims, tai jau vien likusieji savo elgesiu ligos plėtrą sulėtins.

Saulėlydis Seule

Saulėlydis Seule

Artėjant grįžimui į Lietuvą, nusprendžiu paanlizuoti ir situaciją ten. Greitai tenka nusivilti. „21 papildomas atvejis“ – po ilgesnės pertraukos rašoma Koronastop svetainėje, bet tuo viskas ir apsiriboja. Kur tie atvejai? Korėjoje vienaip elgiesi saugesniuose miestuose, kitaip tuose, kur buvo protrūkis. Lietuvoje irgi buvo padarytas atvejų žemėlapis. Padarytas ir pamirštas – neatnaujinamas daugybę mėnesių.

Prie išsprogdinto karo metų traukinio netoli Korėjų sienos

Prie išsprogdinto karo metų traukinio netoli Korėjų sienos

Žiniasklaida irgi nerašo daugiau apie tuos atvejus. Skyrelis „Koronavirusu susirgusiųjų maršrutai“ atrodo įdomiai. Pasižiūriu – vienas maršrutas iš vakar dienos, kitas kelios dienos atgal. Per dieną suserga dešimtys, o maršrutų patalpinama keliolika per *mėnesį*. Tai ką, likusieji niekur nesilankė? Nereikia nė sakyti, kad Korėjoje viskas kitaip, pranešimus apie viruso atvejus regione ir kur tie žmonės lankėsi gauni žinute į telefoną ir t.t.

Europoje dažnai rašoma „Užsikrėtusysis turėjo vieną kontaktą“. Bet nesiizoliavęs juk sunkiai galėjo nesusitikti su niekuo išskyrus savo žmoną ar vyrą. Tikriausiai, pasakė tik vieną kontaktą… Korėjoje per kredito korteles, per telefonų buvimo vietas išsiaiškinama dešimtys kontaktų. Išsiaiškinama ir kur kas buvo – tad apgauti reikalavimus izoliuotis sudėtinga.

Kiekvieno Kpop dievuko gimtadienis švenčiamas tą mėnesį metro ir lauko reklamose užperkant aibę sveikinimo skelbimų

Kiekvieno Kpop dievuko gimtadienis švenčiamas tą mėnesį metro ir lauko reklamose užperkant aibę sveikinimo skelbimų

Toks jausmas, kad jei Korėjoje viskas daroma rimtai ir iki galo, tai Lietuvoje kartais tiesiog uždedamos varnelės „bandėme tą“, „bandėme tą“. Bet jokiu būdu nenoriu kritikuoti Lietuvos – Lietuva yra tarp stipriausių Europos šalių pagal atsaką koronavirusui, daug ką ji iš tos pačios Korėjos perėmė tinkamai ir sutvarkė anksčiau, nei daugelis kitų Europos šalių (mobiliuosius testavimo punktus, masinį testavimą), dėl ko geriau “atlaikė” pirmąją bangą. Tiesiog kad Korėja nubėgusi toli į priekį nuo visos Europos ir iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kodėl daug Europos šalių, ypač vakarų, taip prastai tvarkosi: Vakarų Europa irgi turtinga, ligonių gydymas šiaip ar taip dar ne tiek kainuoja, kiek kainuotų normalesnė prevencija. Na o Lietuva yra Europoje, įpratusi Vakarų Europą matyti pavyzdžiu, ji ir skurdesnė už Vakarų Europą – tad jai sunku, kai to gero pavyzdžio ten nebemato.

Matydamas situaciją Korėjoje ir gerai pažinodamas Europos kultūrą, manau, kad problema tapo keli Europos idealai:
*”Šventas privatumas” – Europa iš pradžių kritikavo ir kritikavo korėjiečius, kad jos epidemiologai taip lengvai pagal kortelių ar telefonų duomenis be pačių ligonių sutikimo sužino, kur lankėsi ligoniai ir izoliuoja visus jų kontaktus; tik kad privatumą gerbusioje ir to nedariusioje Europoje nesurasti ligoniai taip išplatino ligą, kad Europos šalys paskui apribojo dar svarbesnes žmogaus teises (judėjimo laisvę ir t.t.).
*”Šventas Šengenas” – net kai Italijoje ar Ispanijoje jau nenumaldomai plito liga nebuvo jokių Šengeno ribojimų, pasienių kontrolės, netikritntos temperatūros, kaip buvo daroma Korėjoje, nereikėjo pildyti sveikatos deklaracijų ir kitų “švelnių” priemonių; kol, persipildžius kantrybės taurei, per kelias dienas pereita prie kito kraštutinumo – išvis uždrausta kirsti sienas, keliauti, uždrausti daugelis skrydžių.
*Na ir priešinimasis kaukėms – jos Europoje neįprastos, mažai kas jas nešioja daugiau, nei privaloma, jos tampa net ištisų sąmokslo teorijų taikiniais. Korėjoje nieko panašaus, ten žmonės jas nešioja ir nuo kitų ligų, užterštumo, alergijų.

Gal taip nebijočiau ligos antro išplitimo Europoje, jei ne visuotinio karantino Damoklo kardas. Jei prastai kovosi su virusu, vėl grąžinsi visus idealus į aukštumą, tai virusas sugrįš, o kas tada? Beveik garantuoju, kad laukia straipsniai „Karantinas buvo panaikintas per greitai!“ ir siūlymai vėl visus uždaryti (tokie skamba kiekvienos „susikarantinavusios“ ir paskui staiga „išsivadavusios“ šalies žiniasklaidoje).

Šilkverpių kokonai - pondeogi. Vienintelis Korėjos virtuvės 'stebuklas', kurio taip ir neišdrįsau paragauti. Čia jie atnešti kaip užkandis (bančan) prie patiekalo

Šilkverpių kokonai – pondeogi. Vienintelis Korėjos virtuvės ‘stebuklas’, kurio taip ir neišdrįsau paragauti. Čia jie atnešti kaip užkandis (bančan) prie patiekalo

Kaip norisi tokių rašytojams parodyti šalis, kur išvis to visuotinio karantino nebuvo, kaip Pietų Korėją. Karantino nebuvo, bet ir staigaus atpalaidavimo nebuvo. Nes, toks jausmas, niekas to nežino. Štai, žiūriu internetu, kalba A. Fauci, tas Trampo priešininkų liaupsinamas JAV epidemiologas. “Kodėl Pietų Korėjai ir kitoms panašioms šalims taip gerai pavyko, o JAV ne?” – klausia jo. “Nes ten viskas buvo uždaryta staigiai ir smarkiai” – maždaug taip atsako Fauci. O, taip… Jei net pagrindinis JAV epidemiologas nežino, ką darė Pietų Korėja ar Taivanas ir įsivaizduoja, kad tai – antra ir trečia Kinijos Liaudies Respublikos, tai ką jau kalbėti apie eilinius žmones?

Seulo Hongdae pramogų rajone

Seulo Hongdae pramogų rajone

Štai susirgo Lietuvoje kažkokie uzbekai. Lietuvos žiniasklaidoje pasklido įvairiausi variantai, ką gi daryti: gal liepti karantinuotis atvykstantiems iš ne ESBO šalių-narių, gal iš nei EEE, nei ESBO narių, gal tik užsieniečiams iš ten. Tarsi nuo narystės tarptautinėse organizacijose ar pilietybės priklausytų sergamumas! Galiausiai apsistota ties privalomu 14 d. karantinu užsieniečiams iš šalių ne EEE narių. Bet, žiūriu, galiojantys poįstatyminiai aktai prieštarauja vienas kitam: pagal vieną karantinuotis reikia visiems užsieniečiams iš tų šalių, pagal kitą – tik jei šalies sergamumo vidurkis viršija 25 atvejus 14 d. 100 000 gyv. (vėliau sumažinta iki 15, nors prieš tai buvo lygiai taip staiga pakelta iki 25). Na, sergamumo rodiklis bent jau pagrįstas kažkuo šioje situacijoje aktualiu, o ne naryste organizacijoje.

Seulo metro - kaukės čia niekada neišnyko

Seulo metro – kaukės čia niekada neišnyko

Liūdnokas grįžimas namo (2020 m. liepos pabaiga)

Kuo labiau artėja lemtinga diena, tuo liūdniau darosi ir tuo labiau galvoju, gal visgi reikėjo pabandyti pasilikti dar ilgiau. Žinios iš Europos neramina, o Korėjoje saugu. Grįši, ir kas po to? Sekant žiniasklaidą ir kitą foną supratau, kad namai nebetraukia. Na bet Aistė vėl sako – „Man reikia“.

Mapo rajone, kur gyvenome trečiąjį kartą Seule

Mapo rajone, kur gyvenome trečiąjį kartą Seule

Kuo toliau, tuo situacija Europoje atrodo blogesnė (štai vėl grįžo koronavirusas į Ispaniją bei kitur, vėl tūkstančiai ligonių per dieną), o Korėja laikosi, kaip visuomet. Net tos kelios vietos, kurios laikinai buvo uždarytos Seule, jau atveria duris: spėjome aplankyti Seodaemun kalėjimą, kur kolonijiniais laikais japonai kalino Korėjos patriotus, tuojau žiūrovai grįš į visus sporto mačus.

Sepodaemun kalėjimas, architektūra primenantis Lukiškes

Sepodaemun kalėjimas, architektūra primenantis Lukiškes

„Tai Lietuvoj dar anksčiau tai atsidarė“ – sako Aistė. Taip, bet kas bus, jei virusas ten grįš? Lietuva, deja, buvo tarp tų Europos šalių, kurios pademonstravo, kaip staiga gali viską uždaryti, niokoti savo ekonomiką. Čia kaip su pasitikėjimu rinkomis: na, niekada žmonės nepasitikės Graikijos ar Argentinos obligacijomis taip, kaip Vokietijos. Kaip anos šalys parodė nepagarbą savo kreditoriams, taip didžioji dalis Europos – nepagarbą savo gyventojams, jų darbams ir verslams. Bent jau taip atrodė stebint viską iš Pietų Korėjos, kuri elgėsi kitaip ir jai pavyko geriau: tiek pagal epidemiologinę situaciją, tiek pagal ekonominę.

Prieš spektaklį Korėjoje matuojama žiūrovų temperatūra. Prieš tai visi pasirašė, užrašė telefono numerius, bet birželio mėn. pradėta pereiti prie QR kodų. Tokiu būdu kam nors susirgus aišku, ką testuoti

Prieš spektaklį Korėjoje matuojama žiūrovų temperatūra. Prieš tai visi pasirašė, užrašė telefono numerius, bet birželio mėn. pradėta pereiti prie QR kodų. Tokiu būdu kam nors susirgus aišku, ką testuoti

Deja, epidemiologinė situacija Europoje blogėja, o laikas ką padaryti dėl pasilikimo Korėjoje senka. Be mokesčio atisėti „Finnair“ skrydį galėjau iki 1 savaitės iki jo. Na, nieko tokio ir su mokesčiu – bet kuo toliau, tuo sunkiau bus sutvarkyti biurokratines procedūras dėl buvimo laiko pratęsimo.

Liūdnai stebiu Hano upę iš paupio parko. Pavalgau paskutinį kartą kimči bokumbap Kimganės tinkle, pasidžiaugiu spindinčiais Konkuk pramogų rajono pastatais ir miniomis. Apsistoju paskutinei nakčiai viešbutyje su vaizdu į miestą, kad dar galėčiau pažiūrėti tuos nenuilstančius automobilių srautus ir žibantį Seulo simbolį televizijos bokštą, į kurį kėlėmės jau prieš daugiau nei tris mėnesius.

Vienas paskutinių vakarų Seule

Vienas paskutinių vakarų Seule

Skrydis namo: tušti reisai, oro uostai, kaukių eksporto draudimas (2020 m. liepos pabaiga)

Važiuojame į Inčeono oro uostą. Jis apytuštis, bet žmonių yra. Patikrinimai stebėtinai sklandūs, tik atsiradęs papildomas klausimas: „Ar vežate kaukes?“. Jas iš Korėjos eksportuoti vis dar uždrausta, nors trūkumo jau nebėra: kaukių kainos Korėjoje pastarosiom dienom krito į neregėtas žemumas, o vienoje kosmetikos parduotuvėje nusipirkus lūpdažių Aistei tiesiog šiaip padovanojo … 50 kaukių dėžę.

Inčeono oro uoste

Inčeono oro uoste

„Lagamine yra apie 10 kaukių“ – sakome. Paprašo 5 min. palaukti, kol peršvies. Dar buvo kuprinėse, bet pareigūnai matė ir nieko nesakė. Matyt konfiskuotų tik gerokai daugiau kaukių – vėliau mačiau, kad kažkas į tą patį skrydį prasinešė gal 200. Pasaulyje dar, sako, yra jų deficitas, giminės ir draugai prašo parvežti.

Išvykimo skrydžiams surašyti visų ekranų nebereikia. O juk kažkada visos dienos skrydžiai netilpdavo. Tie, kurie "išimti" jau neberašomi kaip Cancelled, kaip būdavo kovą ar balandį - jie taip seniai išimti, kad jų išvis nebėra ekranuose

Išvykimo skrydžiams surašyti visų ekranų nebereikia. O juk kažkada visos dienos skrydžiai netilpdavo. Tie, kurie “išimti” jau neberašomi kaip Cancelled, kaip būdavo kovą ar balandį – jie taip seniai išimti, kad jų išvis nebėra ekranuose

Praeiname pasienio kontrolę. Paskutiniai keliai pasilikti užsidaro.

Atsiimame PVM už Korjėjoje įsigytus telefonus – tiesa, tik Aistei pavyksta, nes aš jau nepatekau į 3 mėn. ribą.

Paskutiniai Korėjos vaizdai

Paskutiniai Korėjos vaizdai

Lipame į lėktuvą. 315 vietų Airbus A350 ekonominėje klasėje – 27 keleiviai. Dar keli verslo klasėje, tai gal 30 keleivių. Akivaizdžiai nuostolingas reisas, bet socialinės distancijos laikytis lengva. Aistė ir aš gauname A ir C vietas, B paliekama tuščia. Stiuardai su kaukėmis, keleiviai irgi (išskyrus valgymą), prašoma per daug neavaikščioti ir nesistoti ir, kad tai būtų paprasčiau, bagažą dėti po kėde, o ne į lentyną.

Tuščias Finnair lėktuvas

Tuščias Finnair lėktuvas

Nusileidžiame Helsinkyje ir oro uosto vaizdas primena traukinių stotis iš korėjiečių filmo „Traukinys į Pusaną“ apie zombių apokalipsę. Viskas tuščia, tuščia, tik tie 30 mūsų reiso keleivių, atsisveikinę su lėktuvo stiuardais, sliūkina begaliniais tuščiais koridoriais, paskui pro saugumo kontrolę, kur veikia tik vienas iš daugybės metalo detektorių. Kavinės, parduotuvės – viskas uždaryta. Prisėdame padirbėti atsitiktinėje kavinėje, kurios kėdės ir stalai dabar – tokie patys niekieno, kaip ir visi suoleliai. Net pasų kontrolės pareigūnai nedėvi kaukių.

Uždarytos Helsinkio oro uosto parduotuvės

Uždarytos Helsinkio oro uosto parduotuvės

Nesigailiu dėl nieko, kas buvo, bet neramu dėl to, kas bus (2020 m. liepos pabaiga)

Kai Youido bažnyčios pastorius pasakė, kad Korėją, nors ši ir neįsivedė karantino, nuo koronaviruso išgelbėjo Dievas, žiūrėjau kiek skeptiškai. Per beveik 4 mėnesius Pietų Korėjoje mačiau visai neantgamtiškus ir teisingus sprendimus: visuotines kaukes, išmaniąsias technologijas ligonių radimui ir „išgaudymui“, rimtą ir nuoseklų požiūrį nesimėtant nuo vieno kraštutinumo prie kito – ko taip trūksta Europoje.

Bet dabar jau pačiam atrodo, kad gal tada, kovą, aukštesnės jėgos mane išvedė iš Europos prieš pat užsidarymą, padėjo priimti teisingą sprendimą po teisingo sprendimo, dėl kurių vos laiku išskridau iš Tailando į Indoneziją, paskui vos laiku iš Indonezijos į Pietų Korėją, kuri apskritai buvo bene vienintelė tikra ramybės oazė pasaulyje per visą šitą krizę.

Žurnalistai, imdami interviu, vis klausia – “Ar nesigaili, ką darytum kitaip?”. Nieko nedaryčiau, visi šie 4,5 mėnesio būtų labai vykę ir nuostabūs net ir bet kuriuo kitu metu, o tai, kad galėjau tokius apturėti per visą šią krizę prilygsta stebuklui.

Daugelis lietuvių, 2020 m. kovą užsidarius sienoms skubiai ir brangiai grįžusių namo, troško, be kita ko, ir to “namų saugumo” jausmo. Išties, daugelyje šalių situacija buvo neaiški. Katare, Tailande, Indonezijoje ir aš jaučiausi neapibrėžtai – nors, kaip rašiau to meto dienoraštyje, grįžti į Lietuvą nesvarsčiau.

Bet nuo tos akimirkos, kuomet mane įleido į Pietų Korėją, jaučiausi saugiai. Ir nuo ligos, ir nuo karantinų. Nebuvo ten ir tų “piktų vietinių žvilgsnių” apie kuriuos kažkodėl klausinėja žurnalistai (ir apie kuriuos pasakojo keliautojai iš kone visur kitur), nebuvo draudimų, netvarkos. 4,5 mėnesio aš nebuvau niekur įstrigęs – buvau ten, kur norėjau būti, ir veikiau ką norėjau veikti, ir tie 4 mėnesiai man tikrai labai daug davė.

Ir kelionė namo, deja, šį kartą man nėra grįžimas ten, kur saugu. Šį kartą aš grįžau į Europą su tokiu nerimu, kokio paprastai savo kelionėse nejaučiu: nei po apiplėšimo Brazilijoje, kai šeši banditai parvertė ant žemės, nei kokioje Sirijoje ar Hezbollah kontroliuojamuose rytiniuose Libano slėniuose, ar Ukrainoje Donbaso karo metu.

Dabar tarsi iš saugaus ariergardo atvykau į šito “nematomo karo” frontą.

P.S. Jau suėjo 14 dienų nuo mano sugrįžimo. Grįžęs iš daugelio šalių dabar turėčiau džiaugtis, kad pasisekė (neužsikrėčiau). Bet pasigauti virusą Korėjoje tikimybė buvo mažesnė, nei Lietuvoje. Kiekvieną dieną apie 20-30 kartų mažesnė.

Ir 200-300 kartų mažesnė nei kai kuriose kitose Europos šalyse. Belieka tik viltis, kad tokia “banga” iš Vakarų ar Pietų Europos ir šįkart aplenks Lietuvą.

Stebime situaciją ir žiūrime, kas bus toliau…

Nuoširdžiai viliosi, kad mano baimės nepagrįstos, kad Lietuva ir toliau laikysis sėkmingai, laiku pritaikiusi papildomą gerą praktiką. Kad prie klaidų, kaip “visuotinis karantinas” negrįš, o tinkamus sprendimus, kurių irgi buvo daug (masinis testavimas ir t.t.), pildys naujais ir naujais teisingais sprendimais.


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai Azijoje (ir paskui)


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , ,


Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso

Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso

| 8 komentarai

Rašydamas šiuos straipsnius iš Pietų Korėjos koronaviruso pandemijos laikotarpiu, jaučiuosi tarsi kalbėdamas iš ateities.

Dabar ir Europoje jau panaikinti žiauriausi karantino ribojimai, atsidarė verslai. Bet keliauti į „masinius“ pietų kurortus dar negalima, o visokie ekspertai karštligiškai diskutuoja, kaipgi atrodys šiųmetės atostogos: su pustuščiais lėktuvais? Be švediškų stalų? Su uždarytomis lankytinomis vietomis? Ar kas išvis išdrįs skristi?

2020 m. gegužę-birželį praleidome Pietų Korėjos pietinėje pakrantėje: Pusane ir vulkaninėje Čedžu saloje, kuri yra kaip Azijos Tenerifė. Turizmas čia jau įsivažiavo ir, nepaisant Korėjoje nepasibaigusios pandemijos, vis labiau klesti. Štai kaip viskas atrodo iš vidaus ir galbūt atrodys Europoje liepą ar rugpjūtį.

Tai – trečias straipsnis. Kaip atsikliuvau Pietų Korėjoje 2020 m. kovą-balandį, skaitykite pirmojoje dalyje. Kaip įsigyvenau į šią šalį 2020 m. balandį-gegužę – antrojoje dalyje.

Čedžu salos uolinėje pakrantėje

Čedžu salos uolinėje pakrantėje iš kur ekskursijas, kaip seniau, plukdo laivas (kairėje)

Skrydis lėktuvu į kurortinę salą po koronaviruso

Kai gegužės 26 d. atėjo laikas skristi į Čedžu jaučiausi keistai, tarsi būtų pirmas gyvenime skrydis. Iš tikro nė du mėnesiai nepraėjo, kai skridau Balis-Seulas (kovo 30 d.), bet kiek pasaulyje pasikeitė, kiek baisių pasakojimų ir prognozių skambėjo, ypač iš Europos: apie “išmirusius” oro uostus, “niekada neatgimsiančią” aviaciją.

'Jin Air' įgula keleivių laukimo salėje laukia skrydžio

‘Jin Air’ įgula keleivių laukimo salėje laukia skrydžio

Tikrovė laukė kitokia. Viskas beveik kaip seniau. Bilietą pirkau prieš mėnesį už 22 eurus (su bagažu), išvakarėse užregistravau. Skrydžiai Pietų Korėjoje niekada nenutrūko, aviakompanijos nebankrutavo, klientų skaičiai beveik sugrįžo į buvusias aukštumas.

Sveikatos patikrinimai, biurokratija? Nieko panašaus. Atvykstu į Pusano oro uostą likus 1:15 min. iki skrydžio ir laiko per akis. Bagažo pridavimas, saugumo kontrolė. Eilių nėra. Tik prie laipinimo, bet tai įprasta.

Eilėje prie laipinimo į skrydį Pusanas-Čedžu

Eilėje prie laipinimo į skrydį Pusanas-Čedžu

Vienintelis papildomas patikrinimas – temperatūros. Be jokio senamadiško termometro, kokį prie manęs dar glaudė išskrendant iš Balio ar atskridus į Seulą kovo 30 d. Dabar net nereikia sustoti: eini sau parodęs dokumentus, o darbuotojai ekrane mato tavo (ir kiekvieno kito keleivio) temperatūrą. Dar vienas papildomas pranešimas prie dokumentų patikros: „Tarnautojui tikrinant jūsų tapatybę, prašome trumpam nusiimti kaukę“. O kitkas – kaip visuomet. Pietų Korėjoje saugumo reikalavimai švelnesni, nei Europoje: vandens butelį leido prasinešti.

Oro uoste prie saugumo patikrų fotografuoti negalima, bet ši nuotrauka, daryta Korėjos geležinkelio stotyje, iliustruoja, kaip atrodo termovizorininkas, stebintis nesustojantį keleivių srautą.

Oro uoste prie saugumo patikrų fotografuoti negalima, bet ši nuotrauka, daryta Korėjos geležinkelio stotyje, iliustruoja, kaip atrodo termovizorininkas, stebintis nesustojantį keleivių srautą.

Laukimo salėje prie „Jin Air“ skrydžio Pusanas-Čedžu jau pilna. Ir lėktuvas beveik pilnas, 184 vietų Boeing 737-800. Ir čia vienas iš daugiau nei šimto skrydžių iš Korėjos žemyno į Čedžu kasdien. Kaip rašo Korėjos spauda, vidinių skrydžių populiarumas pasiekė naujas aukštumas ir daugiausiai korėjiečiai skrenda į Čedžu, nes juk žemyninėje dalyje gali keliauti ir traukiniu, autobusu ar automobiliu. Kai vėliau stovėjau populiarioje lėktuvų stebykloje Čedžu mieste atrodė, kad stebiu kokio milžiniško miesto oro uostą: lėktuvai kilo kas kelias minutes.

Išvykimo lenta Čedžu oro uoste - vienos valandos skrydžiai į įvairius Korėjos miestus, vežantys atostogautojus. Čedžu gyventojų - panašiai, kaip Vilniuje

Išvykimo lenta Čedžu oro uoste – vos vienos valandos skrydžiai į įvairius Korėjos miestus, vežantys atostogautojus. Čedžu gyventojų – panašiai, kaip Vilniuje

Ribojimai veikloms nyksta, bet daugėja kaukių

Nei Pusano oro uosto laukimo salėje, nei lėktuve nėra jokių „fizinio atstumo“ priemonių, visos vietos lėktuve parduotos. Tačiau beveik visi su kaukėmis. Neprivaloma, bet Korėjoje įprasta. Neprivaloma tuo metu. Nuo gegužės galo kaukės lėktuvuose ir Korėjos viešajame transporte tampa privalomomis. Priešingai nei masiniai uždarymai, kurių Korėja išvengė, privalomas ar pusiau privalomas kaukių dėvėjimas nekenkia ekonomikai ar prasmingam gyvenimui, todėl jis gali likti ilgam.

Lėktuve

Lėktuve

„Jin Air“ aviakompanija jau iš anksto įrašė garsinius įspėjimus: „Prašome užsidėti kaukę ir mažiau kalbėti“. Jie nuskamba prieš pakilimą ir prieš nusileidimą kartu su saugumo aiškinimais.

Kaukių dėvėjimo reikalavimas lėktuve negalioja valgant ar geriant. Maistas, gėrimai lėktuve pardavinėti kaip visuomet. Korėja į kraštutinumus neina ir siekia atrasti kompromisą su virusu, kurį galima išlaikyti ilgai, ir daro tai nuo pradžių, be „žaidimų“ su masiniais karantinais.

Kvaila, tarkime, resoranuose atskirti vyrą nuo žmonos pertvaromis – juk, jeigu vienas jų sirgs, vis tiek apkrės kitą namie. Na o draudimas valgyti skrydžio metu, jau trukdo gyventi pilnavertiškai – ypač kai kalba eina apie tarpžemyninius skrydžius, 10 ar 14 valandų, kur tektų kęsti alkį.

'Valdiškos' kaukės. Dar vasarį Korėjoje kaukių trūko ir Korėja uždraudė jų eksportą bei pradėjo pardavinėti tokias oficialias kaukes oficialiuose punktuose apribojusi, kiek kuris pilietis gali jų įsigyti. Užsieniečiams jos buvo neprieinamos, bet jų poreikis sparčiai išnyko: man atvykus kovo 30 d. kaukių buvo pilni Seulo turgūs, nors ir truputį brangesnių. Pagaliau birželį 'valdiškos' kaukės paleistos laisvai ir jų taip pat galėjau parodęs pasą įsigyti - tiesa, dar ne visos pardavėjos žino naują tvarką. Bet nelabai ir reikia, kai kaukės pardavinėjamos ant kiekvieno kampo

‘Valdiškos’ kaukės. Dar vasarį Korėjoje kaukių trūko ir Korėja uždraudė jų eksportą bei pradėjo pardavinėti tokias oficialias kaukes oficialiuose punktuose apribojusi, kiek kuris pilietis gali jų įsigyti. Užsieniečiams, kaip man, jos buvo neprieinamos, bet jų poreikis sparčiai nyko: man atvykus kovo 30 d. neprastesnių kaukių jau buvo pilni Seulo turgūs, nors ir truputį brangesnių. Pagaliau birželį ‘valdiškos’ kaukės paleistos laisvai ir jų taip pat galėjau parodęs pasą įsigyti – tiesa, dar ne visos pardavėjos žino naują tvarką. Bet nelabai ir reikia, kai kaukės pardavinėjamos ant kiekvieno kampo

Čia randasi korėjietiški kompromisai: jei nusiimsi kaukę tik valgymui/atsigėrimui, tai vis tiek galimybė užkrėsti kitus bus maža, nes tai bus tik trumpas skrydžio fragmentas. Bet tai nebetrukdys gyventi nė iš tolo taip, kaip, tarkime, trukdytų draudimas valgyti išvis.

Ir sėdėjimas greta lėktuve, kai yra kaukės, kitos priemonės, mažai pavojingas. Tokio pavojaus pažabojimas nevertas to, kad ribotum keleivių skaičius, šitaip pasiųsdamas bilietų kainas į nauajs aukštumas ir dar labiau skandidnamas turizmo sektorių. Na, juk visas pasaulis nuolat gyvena su kompromisais – neuždraudžia automobilių nepaisant autoavarijų ar cigarečių nors šios ir sukelia vėžį. Bet tik kelios šalys, kaip Korėja, nuo pat pradžių pradėjo eiti į kompromisus ir su koronavirusu. Dabar tais pačiais kompromisais jau seka ir atsidaranti, karantinų išvarginta Europa.

Mikrofonai su vienkartiniais antgaliais Čedžu karaokės salone. Korėjoje būta užsikrėtimų karaokėse, kai sergantysis dainavo į mikrofoną, o paskui atėjo sveikasis - dėl to ieškoma būdų, kaip apsisaugoti. Iš darbuotojų prie įėjimo gavome tokius antgalius ir užėję, prieš dainuodami, pasikeitėme senus į naujus

Mikrofonai su vienkartiniais antgaliais Čedžu karaokės salone. Korėjoje būta užsikrėtimų karaokėse, kai sergantysis dainavo į mikrofoną, o paskui atėjo sveikasis – dėl to ieškoma būdų, kaip apsisaugoti. Iš darbuotojų prie įėjimo gavome tokius antgalius ir užėję, prieš dainuodami, pasikeitėme senus į naujus

Kaip renkiesi viešbutį koronaviruso metu

Nakvynės vietų pasirinkimas švelniai pasikeitė. Greta tvarkingų butų ar nuostabių vaizdų pro langą nuotraukų AirBnB atsirado naujos: dezinfekcinio skysčio buteliukų, kaip kaukėti žmonės butus tuo skysčiu purškia ir t.t. Kai kurie AirBnB šeimininkai žada tarp klientų butus bent dieną palikti laisvus. Kai kurie dar išradingesni: butus pervadino iš kokio ten „Smagus 2 kambarių butas paplūdimyje“ į „Saugi nuo koronaviruso zona“ – tarsi tai galėtų užtikrinti. Kai kurie viešbučiai savo numerius pervadino iš „Dvivietis numeris“ į, tarkime, „Dezinfekuotas dvivietis numeris“.

AirBnB dabar reklamuojami štai taip: fotografuojama, kaip patalpose atliekama dezinfekcija, o kai kurie AirBnB net pervadinti "No corona" ir pan.

AirBnB reklama tinklapyje

Pusane pasirinkau butą su vaizdu į Kvangalio tiltą – nes praeitą kartą lankant Korėją, būtent jis, naktį apšviestas ir iškilęs viršum paplūdimio tarsi koks miražas, labiausiai tame mieste įstrigo atmintyje, tik tada neturėjau laiko pasigerėti tuo vaizdu ilgiau, nes visai Korėjai tegalėjau skirti 9 dienas. O dabar tais šviesų šou iš balkono galėjau gerėtis kas vakarą.

Kvangalio tiltas Pusane

Kvangalio tiltas Pusane

Užsakant laukė papildoma kliūtis: šeimininkas klausia „Ar nebuvote užsienyje per 14 d.? Atsiprašome, jei buvome, negalime priimti“. Nenori, kad bute karantinuotumėmės ir gal „paliktume po savęs virusą“. Nebuvome užsienyje. Jokių įrodymų neprašo.

Čedžu gerų butų mažiau, tad pasirinkome daugiaaukščius viešbučius masiniams poilsiautojams. Booking.com eilutė irgi skambėjo grėsmingai: „Šis viešbutis dėl COVID-19 nepriima svečių iš kai kurių šalių“. Užsakydamas parašau, kad į Korėją atvykau kovo 30 d., klausiu, ar nereikia įrodymų – lėktuvų bilietų, buvusių AirBnB rezervacijų. Bijau, kad atsakys „Europiečių išvis nepriimame“, bet nieko panašaus (čia ne Kinija, kur užsieniečių ir be COVID daug kas nenori priimti) – „Ne, įrodymų nereikia“.

Vienas Čedžu vulkanų. Čedžu simboliai - akmeninės senių statulos, kurių ten pilna - kaip socialinė reklama neretai papuoštos kaukėmis

Vienas Čedžu vulkanų. Čedžu simboliai – akmeninės senių statulos, kurių ten pilna – kaip socialinė reklama neretai papuoštos kaukėmis

Kainos, atrodo, palyginus su kovo 30 d. kai ieškojau buto Seule (o Pietų Korėja buvo neseniai persiritusi per koronaviruso piką), pakilusios: klimatas atšilo, artėja sezonas, bet, svarbiausia, keliauti žmonės bijo vis mažiau. Dalis AirBnB butų išvis “iškrito iš pasiūlos” kai praradę viltį šeimininkai, kaip tas, iš kurio balandį-gegužę nuomavomės butą Seule, atsisakė šio verslo, tad konkurencija pamažėjo.

Persikeliame iš Pusano į Čedžu

Persikeliame iš Pusano į Čedžu, keliaujame į oro uostą

Viešbutis Čedžu su pusryčiais. „Ar bus švediškas stalas?“ – mąstau, juk Europoje žiniasklaida skamba nuo pasakojimų, kad švediškus stalus COVID sunaikins. Nieko panašaus: švediškas stalas kaip niekad puikus, pilnas korėjietiškų patiekalų, net Coca Cola fontanas yra. Ir žmonių viešbutyje tikrai nemažai. Matyt, nėra tie švediški stalai tokie pavojingi. Antrasis mūsų viešbutis, Čedžu mieste, turėjo termovizorių: įdomu, kaip reaguotų, jei atostogų metu tau pakiltų temperatūra? Bute galėtum izoliuotis (kaip pataria Korėjos valdžia, 4 dienas), bet iš tokio viešbučio turbūt iš karto siųstų į ligoninę, kad netyčia neužkrėstum kitų svečių. Atėjo laikai, kai susirgti bet kuo baisu – ne tik koronavirusu. Na, bet kaukės, rankų plovimas padeda nuo visko ir nė sloga dar nesirgau.

Švediškame stale. Nors žmonių nesimato, iš tikro jų - daug

Švediškame stale. Nors žmonių nesimato, iš tikro jų – daug

Dėl visa ko laikiausi Korėjos valdžios rekomendacijų: jei jungi kondicionierių, kas pora valandų pravėdinti kambarius. Nes sklidna virusas per kondicionierius. Dėl panašių priežasčių butas geriau nei viešbutis.

Tiesa, galiausiai mano tvarkos laikymąsi priveikė Korėjos pakrantėse itin gausūs uodai: jeigu atidarinėsi langą ten, kur nėra normalių grotelių, naktį neišsimiegosi…

Apskritai tai gyveni viešbutyje, kaip visuomet. Po kelių dienų jau pamiršti, kad yra prie įėjimo termovizorius ar dezinfekcinis skystis.

Pusano gatvės vaizdas

Pusano gatvės vaizdas

Lankytinos vietos: kas neveikia, o kas laisva

Korėjoje, daugelis lankytinų vietų niekada ir nebuvo užsidariusios – masinio karantino čia nebuvo. Bent jau privačios. Savo nuožiūra, kai kurios jų įvedė tam tikrą kontrolę: tikrina temperatūrą, kitur dar reikia parašyti savo vardą ir kontaktus. Jei kas iš lankytojų susirgs – susisieks, lieps testuotis. Taip pat daug dezinfekcijos: tarkime, Pusano lynų keltuvo virš Songdo paplūdimio darbuotojai kabiną dezinfekavo ir prieš mums įlipant, ir po išlipimo (ir taip po kiekvieno kliento).

Aistė Songdo lynų keltuve. Nieko viduje be mūsų nėra, jis dezinfekuotas, tai be kaukių

Aistė Songdo lynų keltuve. Nieko viduje be mūsų nėra, jis dezinfekuotas, tai mes be kaukių

Verslininkams užverti durų Korėjos pakrantėse ir kurortuose niekas neliepė, bet kalbama, kad pažeidusiems reikalavimus tikrinti ar registruoti klientus, gresia sankcijos. Bet tikslūs reiklavimai priklauso nuo vietos ir savivaldybės/provincijos. Daug kur jokių patikrinimų nėra – ypač smulkesnėse, netinklinėse vietose. Matyt, logiška: jei klientų mažai, verslas – smukus, kam apkrauti patikrinimais?

O eidamas į didesnę lankytiną vietą nežinai, ar laukia termovizorius, ar priglaudžiamas termometras, ar privaloma rankų dezinfekcija, ar kontaktų užpildymas lape (pamažu pereinama prie QR kodų “Naver”, vietiniame Google atitikmenyje), ar išvis nieko: bet korėjiečiai tvarkosi stebėtinai efektyviai, jokių eilių ir maksimalus laikas, kurį kada dėl to sugaišau, buvo kokios 3 minutės.

Lipančius į keltą į Bidžindo salą keleivius tikrina termometru

Lipančius į keltą į Bidžindo salą keleivius tikrina termometru

Restoranuose jokių ribojimų išvis nėra. Ir jų niekada nebuvo, ir restoranuose virusas iš esmės nesklido, išskyrus visokias ilgesnes šventes, kai vieni to paties gimtadienio šventėjai “padovanodavo” virusą kitiems. Aišku, žmonės suvokia pavojų ir patys prisitaiko: jei įmanoma, sėdasi kuo toliau kitų užimtų staliukų. Mes irgi taip darėme.

Tradicinių Čedžu moterų-narių, neriančių be balionų ir žvejojančių moliuskus, pasirodymas pakrantėje. Jei būtų populiaresnis, gal būtų atšauktas, bet trumpas, vyksta kasdien po kelis kartus, turistų nedaug - tai vyko, kaip visuomet

Tradicinių Čedžu moterų-narių, neriančių be balionų ir žvejojančių moliuskus, pasirodymas pakrantėje. Jei būtų populiaresnis, gal būtų atšauktas, bet trumpas, vyksta kasdien po kelis kartus, turistų nedaug – tai vyko, kaip visuomet

Naktiniai klubai ir barai teoriškai sulaukė tam tikro visuomenės įtūžio ir kai kur uždaryti, bet praktiškai veikiančių visuomet bus pilna aplink ir tiek Čedžu, tiek Pusano naktinio gyvenimo rajonuose tas gyvenimas virė.

Čedžu miesto pramogų rajonas

Čedžu miesto pramogų rajonas: tokiuose žymi dalis jaunuolių vaikšto be kaukių, tuo kiek užsitraukdami vyresniųjų nepasitenkinimą

Į kaukes žiūrima įvairiai, priklausomai nuo vietos. Viską galima sudėti į sakinį „Jei logiška ir nesupernepatogu užsidėti kaukę ir veikti ką suplanavęs – tai užsidėk“. Muziejuose kai kur jų reikalauja, restoranuose (logiška) nereikalauja niekur. O tarkim tradicinėje korėjietiškoje pirtyje (ar labiau „maudynių ir poilsio parke“, kur einama praleisti 4 ar net 12 val.) čimdžilbange, iš pradžių užėjęs su kauke, pamačiau, kad niekas ten kaukių nedėvi – grįžau nusiimti.

Dirbu su kauke kavinėje - kol nevalgai, pageidautina užsidėti

Dirbu su kauke kavinėje – kol nevalgai, galima užsidėti

Pirmame iš aplankytų Pusano čimdžilbangų dalis gultų buvo pažymėti ženklais „nesigulti“, tokiu būdu užtikrinant, kad žmonės nesėdėtų per arti vienas kito. Antrame nieko panašaus nebuvo. Šiaip keista, kaip virusas neplinta korėjietiškose pirtyse – kai ten yra viešos medinės pagalvėlės, ant kurių guli visi iš eilės. Gal temperatūros padeda, bet dar labiau – kai serga mažai kas, tai maža tikimybė ir su jais susidurti pirtyje ar kitose mažiau saugiose erdvėse. Be kaukių ir dauguma žmonių žygių takuose, kur, tarkime, lipti į kalną su kauke sunku, pradedi dusti.

Aistė ant vieno gultų čimdžilbango poilsio erdvėje; ant gretimo parašyta 'čia negulti'

Aistė ant vieno gultų čimdžilbango poilsio erdvėje; ant gretimo parašyta ‘čia negulti’. Vilkime pirčių rūbais, kuriuos ten išduoda ir kuriuos vilkėti privaloma net karščiausiose pirtyse

Kai kurios lankytinos vietos užsidarė tiesiog dėl to, kad klientų trūksta, užsisukus turistų srautams. Tarkime, daugelis teatrų (dalis veikia, “Operos fantomą” Seule teberodo). Kino teatrai, tuo tarpu, ėmęsi saugumo priemonių (kas kiek kėdžių sodinti ir pan.) praveikė visą krizės laikotarpį, tik dabar, trūkstant naujai išleidžiamų filmų, labiausiai anonsavo e-sporto mačus („League of Legends Mid-Season Cup“). Pramogų erdvės kaip kurios: tarkime, „Running Man“ pramogų erdvė, kur pagal populiariausią Korjėos TV laidą (kažkiek primenančią „Takeši pilį“, nors labiau „gykinę“) dalyviai paeiliui bando įveikti visokiausius „išbandymus“, Pusane veikia (smagi patirtis!), o analogiška Seule – ne (ir tai nesusiję su valdžios ribojimais).

Čimdžilbangas - ne tik pirčių ar maudynių, bet ir poilsio kompleksas

Čimdžilbangas – ne tik pirčių ar maudynių, bet ir popilsio kompleksas

Norėdamas ką nuveikti visuomet mėginu pasiekti oficialius puslapius, kartais net nueiti į darbo mažai turinčią turizmo informaciją – kad be reikalo kur nors nenuvažiuoti. Kartais vis tiek nepasiseka. Visgi, jei nori susirasti įdomios, smagios veiklos – viskas įmanoma, o jei kitų turistų mažiau – tik paprasčiau. „Running Man“ pramogų erdvėje buvome savaitgalį ir vis tiek jokių eilių prie atskirų rungčių nebuvo.

'Running man' kliūčių ruože

‘Running man’ kliūčių ruože

Su šventėmis įvairiai – labai masinės atšaukiamos, pvz. oficialus Budos gimtadienio paradas su žibintais Seule iš pradžių nukeltas iš balandžio pabaigos į gegužės pabaigą, o paskui, pakilus Seule susirgimų skaičiui, atšauktas. Nes ten būtų vienu metu susirinkę labai daug žmonių. Tačiau šiaip žibintai, kaip kalėdiniai papuošimai mūsų kraštuose, kabojo visose šventyklose, o įspūdingiausiose, tokiose kaip Pusano Samgwansa, jais gerėtis be perstojo ėjo žmonės – tiesiog, grupelėmis, ne visi vienu metu, bet natūraliai, be jokios kontrolės.

Pusano Samgwansa žibintų fragmentas

Pusano Samgwansa žibintų fragmentas

Kontrolė pagrįsta pasitikėjimu Europoje neveiktų?

Griežčiausiai į viską žiūrima didžiuosiuose valstybiniuose muziejuose. Jie buvo užvėrę duris ir tik gegužės viduryje pilnai atvėrė duris. „Pilnai“ sąlyginis, nes siūloma registruotis internetu: Seule taip ir dariau. Kita vertus, į Pusano miesto muziejų nesunkiai patekome ir be registracijos: nors sekmadienis, klientų mažai, taigi, valandos norma neviršyta ir įleidžia visus noriničus. Aišku, reikia užrašyti kontaktus, rodyti pasą, tikrintis temperatūrą. Darbuotoja vėliau dar mane pasiveja ir klausia, kada atvykau į Korėją (ar neturėčiau būti 14 dienų karantine). Sakau, kovo 30 d. Išeina, vėl grįžta pasiėmusi lapelį, ant jo užrašo „03 13?“. „03 30“ – parašau. Abi datos geros, juk daugiau nei mėnuo praėjo. Ji nueina.

Ilgiausiame pasaulyje lavos tunelyje Čedžu. Gamtos objektai, nors ir valstybės valdomi, tvarkomi paprasčiau, nei muziejai, net ir tie, kur viskas viduje, kaip čia: pakanka pasimatuoti temperatūrą

Ilgiausiame pasaulyje lavos tunelyje Čedžu. Gamtos objektai, nors ir valstybės valdomi, tvarkomi paprasčiau, nei muziejai, net ir tie, kur viskas viduje, kaip čia: pakanka pasimatuoti temperatūrą ir parašyti kontaktus

Sunku pasakyti, kodėl valstybiniams muziejams riekalinga tokia kontrolė, nes žmonių ten mažai, atstumas tarp lankytojų didžiulis. Turbūt, kadangi tai valstybinės institucijos, jos ir labiau kontroliuojamos, ir kartu „užduoda toną“ visuomenei, siekdamos įkvėpti atsargumą. Pietų Korėja tikrai laisvos rinkos šalis, nekenčianti komunizmo formų („Korea Times“ skaičiau visai rimtą vedamąjį, kur koronavirusas lyginamas su komunizmu) – ir jei institucija valstybinė, tai jai tiesiogiai ir nurodinėja valstybė, bet jei privati – tai beveik viskas paliekama verslininko sąžinei ir supratimui (aišku, kiekvienam verslininkui suprantant, kad gali „prisižaisti“ ir būti nubaustas ar priverstas užsidaryti, jei kas pas jį masiškai užsikrės).

Socialinė reklama "Korona 19 lauk", kurios Korėjoje gausu

Socialinė reklama “Korona 19 lauk”, kurios Korėjoje gausu

Apskritai, labai daug kas Korėjoje yra paremta pasitikėjimu ir veikia todėl, kad korėjiečiai nelinkę apgaudinėti, o imigrantų ir turistų dabar čia mažai. Juk Pusano muziejuje galėjau pasakyti bet kokią atvykimo datą, juk į klientų registracijos žurnalus gali rašyti bet kokį vardą ir kontaktus (kol nėra reikalo niekas nebando tau skambinti ir tik kai kur tikrina pasą).

Bidžindo slaos žygyje

Bidžindo slaos žygyje

„Tipiniams korėjiečiams“ apgaudinėti neateina į galvą, bet žiniasklaida rašo apie nesąžiningas mažumas: paprastai užsieniečius. Štai vietnamietis, karantinuotas, išėjo iš namų palikęs telefoną namie 14 kartų (nes žino, kad jo vietą valdžia nustato pagal telefono GPS). Bangladešietis, oro uoste pasakęs, kad važiuoja karantinuotis, nuskubėjo į pirmą taksi ir nurodė vežti jį į stotį; oro uosto apsauga, viską mačiusi per kamerą, paskambino taksistui ir nurodė bangladešietį vežti atgal; tai suvokęs bangladešietis iššoko iš taksi ir spruko, bet, aišku, buvo pagautas pareigūnų ir deportuotas.

Palapinė Čedžu pakrantėje

Palapinė Čedžu pakrantėje. Korėjos laikraščiai rašo, kad populiarėja nakvynės, pavyzdžiui, automobilyje, į universalų bagažines įdedami čiužiniai – kad nereiktų būti bendrame viešbutyje su galimais ligoniais. Bet, aišku, tai vis tiek niša.

Daug protrūkių susiję ir su mažumomis, kurios laikosi nuo visuomenės savotiškoje paslaptyje: “sektomis”, seksualinėmis mažumomis. Gėjai, eidami į gėjų klubus Seule pasirašinėdavo netikrais vardais ir ten pasklidus koronavirusui buvo neįmanoma su jais sukontaktuoti. Tikriausiai jie bijojo, kad apie jų orientaciją, jeigu susirgtų, sužinotų giminės. Valdžia atlyžo ir pažadėjo jiems (o taip pat nelegaliems imigrantams) anoniminius tyrimus: koronaviruso įveikimas svarbiau, nei sistema ir tvarka.

Korėjos restoranuose įprastas bendras garnyrų bufetas - kiekvienas lankytojas iš čia pats pasiima kiek nori garnyrų (bančan). Tokie būna beveik kiekviename restorane.

Korėjos restoranuose įprastas bendras garnyrų bufetas – kiekvienas lankytojas iš čia pats pasiima kiek nori garnyrų (bančan). Tokie būna beveik kiekviename restorane ir neteko girdėti, kad kas juos ribotų.

Jei Korėjos patirtį perkelti kitur, pavyzdžiui, Rytų Europą, savaime suprantame, pasitikėjimo turėtų būti mažiau ir daugiau patikrinimų – antraip vešės apgavystės ar tiesiog „tingiu pildyti“ požiūris.

Saulėtekis virš Kvangalio tilto Pusane

Saulėtekis virš Kvangalio tilto Pusane

Kultūrines pramogas nukonkuruoja žygiai gamtoje

Nors Korjėoje nebuvo masinių uždarymų, dar labiau išpopuliarėjo ir šiaip populiarūs žygiai gamtoje: jie atrodo saugesni ir gali būti garantuotas, kad “nepabučiuosi užrakintų vartų”. Kol muziejai tuštoki, žygio takas unikalioje Bidžindo saloje (kur dvi salos susisiekia per siaurą paplūdimį) buvo kupinas žmonių, ir taip daug kur. Ir oficialiai pranešama, kad gamtinių vietų (pvz. ritualizuotus parkus primenančių tradicinių Čosonų dinastijos valdovų kapų, kuriais „apsėta“ visa Korėja) lankomumas palyginus su pernai tik išaugo.

Bidžindo saloje

Bidžindo saloje

Paplūdimiai dar tušti, tik keli žmonės braido. Bet ir šiaip Korėjoje sezonas trumpas: nors klimatas šiltesnis, nei Lietuvoje (gegužę jau panašiai kaip Lietuvoje liepą), sezonas skaitosi tik liepa-rugpjūtis: prie pagrindinio Čedžu “masinio kurorto” Čungmuno paplūdimio tiesiai šviesiai parašyta, kad „veikia tik liepą ir rugpjūtį“. Tiesa, tai reiškia, kad tik tada budi gelbėtojai. Įprastais metais korėjiečiai, jei ne liepa-rugpjūtis, keliauja į „šiltesnius kraštus“, kaip Tailandą ar Balį. Ne šiemet. Vien per gegužę Korėjoje vidiniais reisais skrido beveik 2 mln. žmonių, tai yra 100 tūkstančių kasdien. Iš esmės visi Korėjos vidiniai reisai – į kurortus, pakrantes. Bet juk tai ne vienintelis būdas ten nukakti – į Pusaną populiariausi greitieji KTX traukiniai, į Čedžu yra ir keltai, gausu mažesnių kurortų arčiau Seulo.

Garsiausias Pusane Hėundės paplūdimys. Aplinkinėse kavinėse, pasivaikščiojimų gatvėse žmonių buvo daugiau, nei pačiame paplūdimyje

Garsiausias Pusane Hėundės paplūdimys. Aplinkinėse kavinėse, pasivaikščiojimų gatvėse žmonių buvo daugiau, nei pačiame paplūdimyje

Kuo mažesnis miestelis – tuo didesnė viruso baimė?

Korėjoje atrodo, kad kuo mažesnis miestelis ir kuo toliau nuo jo virusas, tuo labiau to viruso bijo. Nei Seulo stotyje įlipant į traukinį Seulas-Pusanas, nei Pusano stotyje išlipant, tarkime, niekas netikrino temperatūros.

O štai nuvažiuojame iš Pusano į Tongjongo kurortėlį autobusu, išlipame autobusų stotyje, bandome išeiti iš perono. „Eikite čia, koronavirusas!“ – moja mums ir visiems autobuso keliaviams stoties darbuotojas. Parodo kažkokią kabiną, panašią į kūno žvalgytuvus oro uostuose.

Salų peizažas aplink Tongjongą

Salų peizažas aplink Tongjongą

Užeinu. Durys už manęs užsidaro. Po kiek laiko atsidaro kitos. Išeinu. „UV kabina“ – parašyta. Girdėjau, kad koronavirusą žudo UV spinduliai – tačiau lyg tai tik labai galingi, tokie, kurie pavojingi žmogui, degina odą ir todėl naudojami tik, tarkime, dezinfekuoti tuštiems Kinijos autobusams. Čia, akivaizdu, silpnesni spinduliai. Gal veikia, o gal kas Tongjongą švelniai „išdūrė“. Bet kuriuo atveju, niekur kitur Korėjoje nieko panašaus nemačiau. Na bet temperatūrą tikriniantys termovizoriai yra kone kiekvieno mažesnio Pietų Korėjos miestelio stotyje. Tiesa, kalbu apie tuos “mažesnius miestus”, kur dar užklysta turistai – kurortus ar kuriuose yra kokia įžymybė. Kaimuose, kur nėra nieko įdomaus, patikrinimų irgi nebūna.

Piknikas prie uolų Čedžu

Piknikas prie uolų Čedžu

Ir į kaukių dėvėjimą viešajame transporte užkampiuose žiūrima rimčiau. Tiek kavą gėrusiai žmonai, tiek įlipusiam korėjiečiui seneliui atskiri Pusano apylinkių vairuotojai nurodė užsidėti kaukes, kol yra autobuse, o vieną senelį Čedžu vairuotojas net piktai sugriebęs už rankos išvijo, o mums, nors ir kaukėtiems, liepė nekalbėti. Seule nieko panašaus tuo laikotarpiu nebuvo, nors užsikrėtusiųjų ten dešimtis kartų daugiau. Korėjos valdžia įstatyme, sakančiame, kad taksistai ir autobusų vairuotojai privalo vežti visus kelievius, padarė išimtį, kad turi teisę nevežti keleivių be kaukių. Kaip Korėjoje įprasta teisę, o ne pareigą: bet to pakanka, juk nežinai, koks vairuotojas atvažiuos ir nesinori, kaip tam bekaukiam seneliui, laukti antro ar trečio autobuso.

Kaukėti keleiviai Pusano metro

Kaukėti keleiviai Pusano metro

Ir 3 mln. Pusane, kuriame ~200 COVID atvejų, į tai žiūrima rimčiau, nei ~22 mln. Seule, kur gerokai arti 2000 atvejų: štai mačiau, kaip be kaukės žmogaus neįleido į prekybos centrą (vėlgi: įstatymo tokio nėra).

Kita vertus, tai bendra tendencija: kol uždarymai, kurių čia niekad daug nebuvo, išnyksta, reikalavimai dėvėti kaukes tik griežtėja. Matyt ir todėl, kad, tiesiog, patikėję „pergale prieš virusą“ mažiau žmonių jas dėvi savanoriškai (Korėjoje tas „mažiau“ tai gal 70-80% vietoje 90%). Korėjos epidemiologai sako, kad tai yra būtinas kompromisas – esą, ir Vakarų šalys, norėdamos atsidaryti ir įveikti virusą, tai lengvai galėtų padaryti, jei tiesiog įvestų reikalavimą elgtis, kaip elgiasi daugelis korėjiečių: nuolat dėvėti kaukes viešosiose vietose „jei nebūtina jų nusiimti pagal situaciją“ (t.y. valgant, pirtyje, darantis nuotrauką ir pan.). Antraip laukia antra banga.

Kaukių pasiūla pas eilinį bendro pobūdžio turgaus prekeivį

Kaukių pasiūla pas eilinį bendro pobūdžio turgaus prekeivį

Mūsų kraštuose populiarūs sensaciniai straipsniai clickbait‘inėmis antraštėmis „Kaukės nesaugo nuo viruso!“ ar, tiksliau „XXX nesaugo nuo viruso!“. Atsidarai tokį ir ten rašo: „Ir su kauke / XXX įmanoma užsikrėsti“. Įmanoma, tai įmanoma – be kokia tikimybė? Ji mažesnė. 25%, 50%, 75% – nelygu kaukė, metodas. Ir svarbu mąstyti plačiau: jei visi jas nešioja, jei visų tikimybė užsikrėsti sumažėja 75% – tai taip, užsikrėtusių bus ir toliau, bet mažiau. Kiekvienas sergantysis užkrės mažiau kaip vieną sveikąjį – o tai reiškia, sergančiųjų vis mažės ir mažės. Pagaliau ir Pasaulio sveikatos organizacija tą galutinai pripažino.

Korėjiečiai mokosi plaukti banglentėmis Pusano paplūdimyje

Korėjiečiai mokosi plaukti banglentėmis Pusano paplūdimyje

Čia kaip su ŽIV. Aišku, kad „prezervatyvas nebūtinai apsaugos“, nes gali būti suplyšęs ar nekokybiškas. Bet tikimybę užsikrėsti sumažina gerokai. Ir kai taip sumažina, tai tų ŽIV infekuotų visuomenėje, naudojančioje prezervatyvus (kaip Lietuvos), gerokai mažiau. Ir ten jei kada prezervatyvas suplyštų, tai labai mažai tikėtina, kad tai atsitiktų su ŽIV sergančiu žmogumi. Priešingai nei pietinėje Afrikoje, kur kai kuriose šalyse ŽIV infekuoti 10% ar 20%. Tas pats ir su kaukėmis: net jei jos nesaugo 100% ar 80%, dėl to, kad jas nešioja beveik visi, sergančių Korėjoje tiek mažai, kad ir jei kada „kaukė nesuveiks“, ar būsi be kaukės (kaip čimdžilbange ar ankštame restorane), tikėtina, sergančių aplink nebus.

Fotografuojamasi ir filmuojamasi paprastai be kaukės - net ir Korėjos Youtube'ui

Fotografuojamasi ir filmuojamasi paprastai be kaukės – net ir Korėjos Youtube’ui

Beje, yra vietų, kuriose su reikalavimais ir klausimais ir Korėja nespėja „koja kojon“ su laiku. Štai Čedžu prisijungus prie Wifi iššoka automatinis įspėjamasis pranešimas saugotis COVID. Viena jo versijų – „Jei buvote Vuhane, reaguokite į simptomus“. O jau daug mėnesių, kaip Vuhane tos ligos nėra, bet ji yra kone visur kitur… Pusano „Spa Land“ reikėjo raštu atsakyti į klausimą „Ar buvote per 14 dienų užsienyje arba Tegu mieste?“. Tegu miestas buvo pirmasis Korėjoje koronaviruso židinys, tačiau jis „pasveiko“: dabar Tegu būna dienų, kai išvis niekas nesuserga, jis mažai skirisasi nuo visų kitų miestų, o štai Seule dažnai užsikrečia dešimtys žmonių.

Jei buvote Kinijoje tipo įspėjimas, vis dar naudotas ir 2020 m. birželį

Jei buvote Kinijoje tipo įspėjimas, vis dar naudotas ir 2020 m. birželį

Tegu nebuvome. Bet planavome važiuoti. Galiausiai nenuvažiavome – dėl visa ko, dar kur neįleis po to. Aišku, niekas nesutrukdytų visokiuose klausimynuose meluoti. Bet jei jau esame Pietų Korėjoje, tai tokiais melais neužsiiminėjame: žaidžiame pagal tas taisykles, pagal kurias žaidžiama čia ir kurios padėjo koronavirusą įveikti. Atvirumo, tiesos.

Vietinės merginos darosi selfius

Vietinės merginos darosi selfius

Rizika užsikrėsti Europoje gerokai didesnė

Gegužės gale Korėjoje vėl padaugėjo užsikrėtimų, atsirado nauji klasteriai: iš pradžių gėjų klubuose, paskui e-komercijos sandėlyje. Nuo kelių per dieną užsikrėtimų pakilo iki 20, 40, net 79 per dieną, vėliau nusistovėjo ~40-50. Tiesa, daugiausiai Seule ir aplink. Be to, reikia vertinti blaiviai – tai yra tik koks vienas užsikrėtimas milijonui korėjiečių per dieną (juk gyventojų Pietų Korėjoje – 50 mln.). Pusane mačiau paskelbtų “Koronos pabaigos išpardavimų”…

Lietuva naujai paskelbė, kada laiko užsienio šalis saugiomis nuo viruso, ir tas skaičius yra 25 užsikrėtimai 100 000 žmonių per dvi savaites, o tai reiškia. Net jei ir Pietų Korėjoje per dieną užsikrėstų 890 žmonių, Lietuvos stadartais ji dar būtų saugi šalis…

Čedžu paplūdimys su turistais

Čedžu paplūdimys su turistais

Bet standartai pasaulyje skiriasi ir visur jie yra „geriau, nei buvo seniau“. Šalys, kur viruso beveik nebuvo, paniškai bijo ir pavienių atvejų, Pietų Korėja bijo atšokimo nuo vienetų prie dešimčių ar šimtų (ir štai Seule „dėl viso pikto“ vėl uždarė dalį mokyklų ir bažnyčių, ima reikalauti kaukių viešajame transporte), na o „psichologiškai užgrūdintoje“ Europoje jau bijoma tik dešimčių tūkstančių (Europos mastu), antraip – viskas atsidaro ir net reikalavimai kaukėms nyksta.

Pusano tvirtovėje

Pusano tvirtovėje

Užsikrėsti koronavirusu Korėjoje nėra didesnė tikimybė, nei žūti ar smarkiau susižeisti Lietuvos keliuose. Tačiau tikimybė „įkliūti į sistemos spąstus“ – didesnė. Kasdien testuojama per 10 000 žmonių, taigi, ~0,5% visos šalies per mėnesį: buvai kokioje nors vietoje, kad ir didelėje, kur panašiu metu lankėsi kas užsikrėtęs – ir tau dėl viso pikto testas. Čia dar nieko, jis nemokamas: bet gali būti ir privaloma 14 dienų izoliacija, kuri sukels problemų jei turėtum tada turėtum kokių planų.

Einu pakrantės taku pro nuostabias Čedžu uolas. Galėčiau ir be kaukės, bet nelabai patogu tai usžidėti, tai užsiimti, nėra kur švariai įsidėti, tai jei nelipu į kalną, kur su kauke galėčiau dusti, dažniausiai būnu su kauke

Einu pakrantės taku pro nuostabias Čedžu uolas. Galėčiau ir be kaukės, bet nelabai patogu tai usžidėti, tai užsiimti, nėra kur švariai įsidėti, tai jei nelipu į kalną, kur su kauke galėčiau dusti, dažniausiai būnu su kauke

Žodžiu, per atostogas aktyviai keliaudamas, lankydamas restoranus, barus, paplūdimius, palikinėdamas kontaktus muziejuose ir viešbučiuose žmogus kartu didinasi tikimybę papulti į spąstus, kurie tas atostogas pagadins. Todėl yra papildoma prasmė eiti į vietas tada, kai mažiau žmonių (ryte, ne savaitgaliais): ne tik, kad taip smagiau; ne tik, kad taip mažesnė tikimybė užsikrėsti (ji ir taip daug kur iš esmės nulinė); bet ir gerokai mažesnė tikimybė „susikirsti keliais“ su bent vienu užsikrėtusiuoju.

Pusano maisto turguje ankšta, kaip visuomet

Pusano maisto turguje ankšta, kaip visuomet

Aš į tokius spąstus dar nepapuoliau. Ir to tikimybė maža. Ypač Čedžu, kur užsikrėtusių tik 14 iš viso per visą pandemijos istoriją, ir visi „atvežtiniai“. Tiesa, čedžujiečių požiūris į turistus dėl to dvejopas: jiems jų gyvybiškai reikia pragyvenimui, bet, kita vertus, niekas nenori, kad liga pasisėtų ir saloje. Dėl to kai kurios vietos, valstybiniai muziejai Čedžu uždarytos ilgiau, nei kitur Korėjoje.

Garsiajame Čagalčio žuvų turguje Pusane

Garsiajame Čagalčio žuvų turguje Pusane

Aišku, tik valstybinės ar provincinės, arba tos „masiniuose kurortuose“ kur sumažėjo srautai: eilė privačių muziejų, teminių parkų ir meno projektų veikė ir veikia, kaip visuomet: Stiklo pilis (stiklo skulptūrų parkas), Dvasingas sodas (bonsų parkas), Meilės žemė (nepadorių skulptūrų parkas) ir Sekso bei sveikatos muziejus, amerikiečio kačių mylėtojo pastatytas katiniukų pilnas labirintas ir t.t. Na, turbūt visame pasaulyje valstybinės ar biudžetinės institucijos – vienos mažiausiai suinteresuotų dirbti; algas juk ten moka ir šiaip, kai nedirbantis verslininkas gali bankrutuoti, o tokio verslininko darbuotojai – negauti algų, netekti darbo.

Čedžu labirinte

Čedžu labirinte, kurį įkūrė po Korėjos karo čia pasilikęs amerikietis

Bet šiaip Čedžu ramu: telefono neiškrauna specialieji pranešimai apie apylinkėje užsikrėtusius (nes jie siunčiami pagal buvimo vietą), per dvi savaites gavau gal tik vieną. Panašu, kad daug kur pasaulyje jei koks ribojimų slibinas vėl iškels savo gličią galvą, tai ne visoje šalyje, o tik labiau paveiktose vietose. Nežinia, kada gali tokiose atsidurti, bet tikimybė mažesnė nei pakliūti į paveiktą šalį.

Įspėjamųjų pranešimų, gaunamų į telefoną, serijos. Juos išsiverčiu automatiniu vertėju

Įspėjamųjų pranešimų, gaunamų į telefoną, serijos. Juos išsiverčiu automatiniu vertėju

Kurortuose – ir koronapabėgėliai iš užsienio

Seulo Tongdemun rajone, kur praleidome pusantro mėnesio kovą-gegužę, būdavo, kad kelias dienas iš euilės nesutikdavau nė vieno baltaodžio. O Korėjos pakrantėse kitaip: jų daug lankytinose vietose, paplūdimiuose. Kaip, juk nuo balandžio 1 d. visiems atvykusiems privalomas karantinas, nuo balandžio vidurio iš daugelio šalių išvis nepriima?

Daug jų, aišku, Korėjoje studijuoja, dirba, bet nemažai „koronapabėgėlių“. Na, gal ne tokių, kaip aš, kur specialiai atvažiavau į Korėją dėl to, kad pasitikėjau jos kovos su koronavirusu metodika. Bet daug tokių, kurie jau seniai turėjo išvažiuoti, bet liko. Nors galėjo išvažiuoti – Korėja sienų neuždarė, reisų pilna, ypač į JAV. Amerikiečiai laukiami ir atvykti, ir korėjiečiai į Ameriką gali keliauti.

Paminklas tikriems pabėgėliams iš Šiaurės Korėjos Korėjos karo laikais prie Pusano tilto, prie kurio daug jų susitardavo susitikti, bet taip ir nebepamatydavo vienas kito anuomet skurdžioje, karo nualintoje Pietų Korėjoje. Dabar kiti laikai ir aplinkui - ramybės regionas, supamas beprotiško pasaulio

Paminklas tikriems pabėgėliams iš Šiaurės Korėjos Korėjos karo laikais prie Pusano tilto, prie kurio daug jų susitardavo susitikti, bet taip ir nebepamatydavo vienas kito anuomet skurdžioje, karo nualintoje Pietų Korėjoje. Dabar kiti laikai ir aplinkui – ramybės regionas, supamas beprotiško pasaulio

Bet amerikiečiai, atsidūrę (ne įstrigę) Korėjoje mato situaciją pas save namie – iš pradžių pasaulį „nušniojusius“ viruso mastus, vėliau juodaodžių riaušes. Ir štai nugirstu merginas Pusano pakrantės promenadoje angliškai kalbant „Į JAV tai grįšiu tik po koronaviruso!“. Prie įspūdingų Čedžu uolų užkalbino kanadietis, papasakojęs, kad atskrido į Korėją kovo 20 d. Dviems savaitėms. Su juo kalbėjau gegužės 30 d…

Prie Pusano Kvangalio paplūdimio

Prie Pusano Kvangalio paplūdimio

Jis, kaip ir aš, pabėgo ne tiek nuo koronaviruso, kiek nuo karantino. „Čia bent jau galima normaliai gyventi“ – sakė. O Kanadoje šiaip ar taip viskas užsidarė, dirbti negalėtų. Tiesa, sakė, dabar jau atsidarinėja (kaip ir Lietuvoje), tai gal kada reiks grįžti, nors aiškų planų neturi. Kanadiečiai be vizos gali būti Korėjoje 6 mėnesius.

Pusano metro rūkykla - viena retų dėl koronaviruso dar uždarytų vietų Pusane

Pusano metro rūkykla – viena retų dėl koronaviruso dar uždarytų vietų Pusane

Man, lietuviui, tuo tarpu, tiksi trys mėnesiai – baigsis birželio 28 d. Birželio 25 d. reisą Seulas-Tokijas, kuriuo turėjau išvykti, jau atšaukė – Japonijos sienos atvykėliams iš Korėjos uždarytos. Į Lietuvą teoriškai galima grįžti, bet praktiškai labai sudėtinga – daugybė pardavinėjamų reisų neįvyks (pvz. LOT‘as vis parduoda ir parduoda reisus, o Lenkija vis pratęsia ir pratęsia sienų uždarymus, o paskui susigrąžink pinigus, kad gudrus), dar kiti gal įvyks, bet nebūntai įleis tarpinės valstybės, kurie didesnė (nors, aišku, irgi ne 100%) tikimybė, kad įvyks – brangūs (iš Lietuvos valstybės, tarsi iš kokio Abiejų Tautų Respublikos bajoro – „miesto šeimininko“, savotišką monopolį skrydžiams į persėdimo oro uostus „išsiderėjusi“ vokiečių Lufthansa, joja keleiviams ant galvų: kokiam turtingam verslininkui prireiks ir skris už bet kiek, nes juk tik “Lufthansa” tikrai turi visus leidimus, o kokiam “Turkish Airlines”, šiaip jau teikiančiam vienus geriausių pasiūlymų į Aziją, parodytos durys).

Pusanas iš lėktuvo

Pusanas iš lėktuvo

Reikėtų teisės būti Korėjoje pratęsimo: dirbu per internetą, tad svetur būti neproblema. Įdomu, kiek laiko reikėtų laikyti uždarytas sienas, kad Azijos kurortai visiškai ištuštėtų nuo užsieniečių? Balyje, Tailande, aišku, jų dar daugiau, nei Pietų Korėjoje, bet kas mėnesį vis išskrenda, išskrenda… Tiesa, ten jiems pasisekė gerokai mažiau: Tailandas labai rimtai “karantinavosi”, Balyje irgi daug kas uždaryta. Net į “rojų” juk gali ateiti baisi rutina. Į Korėją neatėjo. “Kad tik nebūtų karantino” staiga kelionės džiaugsmui pasidarė svarbiau už gamtos ar kultūros didybę, už klimatą ir (proto ribose) kainas. Nes jei bus viskas uždaryta, tai nei lankytinos vietos bus pasiekiamos ir kas, kad šalis bus pigi – daugiau pinigų prarasi dėl poreikio pirkti kitus skrydžio bilietus idant spėtum išvykti.

Į žygį susiruošę vietiniai

Į žygį susiruošę vietiniai. Daugybėje pasaulio šalių net tokie žygiai dar uždrausti, nors tai keičiasi

Birželį eisime į imigracijos tarnybą. Bent jau iki šiol visiems, kieno situacijas žinau, leidimus būti Korėjoje pratęsdavo, bet su kiekviena savaite karantinai Europoje švelnėja, nors sienų uždarymai dar daug kur geležiniai. Ir, svarbiausia, nors koronaviruso eiga daugmaž prognozuojama – joks matematikas negali suprognozuoti galimai pavojingesnio „karantinizmo“ viruso eigos.

Čedžu komerciniai muziejai pagrindiniame Čungmuno kurorte. Kol kas gera pusė jų nedirba, nes masiniuose viešbučiuose žmonių dar mažai (tačiau tuose, kur apsistoja individualūs turistai - daug)

Čedžu komerciniai muziejai pagrindiniame Čungmuno kurorte. Kol kas gera pusė jų nedirba, nes masiniuose viešbučiuose žmonių dar mažai (tačiau tuose, kur apsistoja individualūs turistai – daug)

Vienos šalys, kaip Naujoji Zelandija, atsidaro, kai virusu kelias savaites iš eilės jų teritorijose neužsikrečia visiškai niekas, kitos, kaip Lietuva – kai susirgimų sumažėja iki kelių ar keliolikos per dieną, dar kitos, kaip Italija ar Ispanija – iki kelių šimtų ar tūkstančių.

Kylantys 'dūmai' - tai dezinfekcija Pusano Kvangalio paplūdimio rajone

Kylantys ‘dūmai’ suneramino – negi gaisras. Pasirodo, tai dezinfekcija Pusano Kvangalio paplūdimio rajone

O dar kitos šalys, kaip Rusija, Indija ar PAR, užsidarė, kai jose beveik nebuvo viruso, o dabar, visiškai nekreipdamas dėmesio į supergriežtus karantinus, virusas ten išbujojo labiau, nei kada nors anksčiau. Bet tos šalys vis tiek pamažu atsidarinėja…

Būnant saugiame Korėjos kurortų burbule itin keistai atrodo visokie pranešimai apie siaubus kitur pasaulyje, kurie dabar nebe išimtis, o norma. Laimė, viskas gerėja ir Europoje ir, tikiuosi, pagerės kitur

Būnant saugiame Korėjos kurortų burbule itin keistai atrodo visokie pranešimai apie siaubus kitur pasaulyje, kurie dabar nebe išimtis, o norma. Laimė, viskas gerėja ir Europoje ir, tikiuosi, pagerės kitur

Pagaliau yra tokios, kaip Pietų Korėja, Islandija ar Latvija, kurios niekad neužsidarė ir virusą „palaužė“ be to, menkesniais ribojimais bei masiniu testavimu.

Ir paskutiniosios, kaip Baltarusija ar Švedija, ne tik neužsidarė, bet ir viruso užgniaužti nė masiniais testavimais nemėgino: žiūrėjo tarsi į gripą ar aibę rimtesnių ligų (vėžys, ŽIV ir pan.), kurios kasmet pražudo daugiau žmonių, nei teoriškai galėtų pražudyti koronavirusas ir kurios dabar „pastumtos į antrą planą“. T.y. darė tai, ką darė visos be išimties šalys per visas kitas pandemijas – kad ir 1968 m. Honkongo gripą, kuris nusinešė iki 4 mln. gyvybių (koronavirusas ~300 000 ir nė artyn tų 4 mln. matyt neprirartės). Ir vis tiek net garsusis Vudstoko festivalis tos pandemijos metu vyko. Gal todėl, kad socialinės žiniasklaidos su visais panikasėjais nebuvo, ar tiesiog ir Vakarų pasaulio žmonės buvo labiau prirpratę prie pavojų, rizikų – Antras pasaulinis karas dar buvo netolima praeitis? Va, prasidėjo JAV riaušės ir staiga koronavirusas ten pasitraukė į antrą žiniasklaidos planą, nepaisant to, kad Amerikoje jis tebesiaučia maksimaliai: tiesiog, riaušių pavojus realesnis, artimensis, didesnis.

Nedidelis fragmentas milžiniško mobiliųjų telefonų dėklų 'supermarketo'

Nedidelis fragmentas milžiniško mobiliųjų telefonų dėklų ‘supermarketo’

Kai viską lemia psichologija, kas atsidaro, gali ir užsidaryti, ir todėl nors, tarkime, Serbija atsivėrė visiškai (be privalomų 14 d. karantinų ar ribotų sienų kirtimų), o Graikija – ES piliečiams, įdomu, ar tai tęsis ir po mėnesio? O skrydžius juk perki iš anksto.

Bet nebemanau, kad masiniai “turistų strigimai” užsienyje pasikartos: net ir “sienoms atsivėrus” (tai neįvyks vienu metu) iš pradžių daug kelionių bus įmanomos tik artimesnėse šalyse, iš kurių grįžti nesunku net ir ypatingais atvejais.

Kaip atostogausime artimiausiu metu

Po poros savaičių Čedžu, kai kasdien būdavo kas veikti, birželio 9 d. išskridau į Seulą reisu Čedžu-Seulas, kuris, nors ir sunkiai įtikėtina, net ir „eiliniu metu“ yra populiariausias pasaulyje skrydis. Na o dabar, galbūt, joks kitas planetos oro maršrutas nebesudaro nė 10% a net 5% tų apimčių, kokias gabena Seulas-Čedžu. Aišku, lėktuvas pilnas, oro uostas irgi pilnas tarsi kokio Frankfurto ar Stambulo geriausiais laikais. Tik visa milžiniška “International Departures” (Tarptautinių išvykimų) registracijos stalų eilė numirusi: nei darbuotojų, nei žmonių, nei reisų numerių ekranuose. Tarptautinių išvykimų iš Čedžu nebėra. Ir angliškų pranešimų užsidėti kaukes “Air Seoul” avialinijose nebuvo, bet niekas ir nebandė skristi be jų.

Tušti tarptautinių išvykimų registracijos staleliai Čedžu oro uoste

Tušti tarptautinių išvykimų registracijos staleliai Čedžu oro uoste

Planavau kurį laiką pabūti Seule, tačiau išvyksiu į kitus miestus, mat Seule dabar didesnis korėjietiškais masteliais COVID protrūkis. Aišku, menkas tarptautiniais standartais, iki 2 susergančių milijonui gyventojų (mažiau, nei Lietuvoje, ką jau kalbėti apie Vakarų Europą), bet visgi trukdis. Uždarytos mažosios karaokės, nes užsikrėtusieji gėjų klubuose vėliau platino virusą karaokėse – taigi, norėdamas išbandyti tradicinę korėjietišką karaokę su nuomojamais kambariais, tą padarau ne Seule, kaip iš pradžių planavau, o Čedžu.

Karaokės kambaryje

Karaokės kambaryje

Toks neapibrėžtumas, poreikis sekti aplinkybes, turbūt, bus viena kelionių artimiausiais mėnesiais kasdienybių, o planuoti porai mėnesių į priekį bus sunku. Norisi (naiviai?) tikėtis, kad masinių uždarymų niekas pakartoti nebenorės, pamatę, kokias pasekmes tai sukelia ekonomikai ir psichologijai, kai bet kokia kibirkštis paskui gali įžiebti masines riaušes.

Tradiciniame kaime netoli Pusano

Tradiciniame kaime netoli Pusano. Tokie liaudies kaimai yra iščiustyti tarsi muziejai, bet juose gyvena žmonės. Įprastu metu rodo visokius pasirodymus, rodo liaudies amatus. Bet dabar turistų nėra ir beveik viskas uždaryta, išskyrus kaimo muziejų ir bilietų kasą.

Tačiau, matyt, daugiau šalių seks idealizuojamu Korėjos modeliu, o tai reiškia selektyviai taikomus uždarymus: tam tikrų įstaigų, tam tikruose regionuose, tam tikru metu. Jei protrūkis mažas – laikinai uždaroma konkreti vieta. Jei protrūkis didesnis ir keliose panašiose vietose – tai uždaromos panašios vietos tame mieste.

Krioklys Čedžu

Krioklys Čedžu

Jei protrūkis mažas – išekomi kontaktai ir testuojami, arba siūloma testuotis atsiradus simptomams. Jei protrūkis didesnis – kviečiami testuotis ir tie, kas ten lankėsi tomis dienomis, nors ir neturi simptomų.

Įvairias kelionių grupes ir forumus užvertusios diskusijos apie tai, „Kaip atostogausime šiemet“ ir nuomonės ne ką mažiau įvairios, nei valstybių atsakai į koronavirusą. Nuo „Viskas pasibaigs per kelis mėnesius“ iki „Niekad nepasibaigs iki vakcinos, o vakcinos nebus“. Vieni apokaliptiškai piešia, kas neva bus „visuomet uždrausta“ (švediški stalai, vidurinės sėdynės lėktuvuose, valgymas transporte…), o kiti sako, kad tada iš viso neverta atostogauti „baimės ir draudimų kupinose šalyse“. Treti gi sako „važiuosim bet kur, tik išleiskit“.

Pusano menininkų rajonas - buvęs pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos lūšnynas

Pusano menininkų rajonas – buvęs pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos lūšnynas. Be turistų, užmigęs.

Pasižvalgius Pietų Korėjoje, kuri tarsi gyvena „mėnuo ar keli į ateitį“, manau, atsakymai į klausimus apie ateities keliones tokie:
*Protingai besielgiančiose šalyse pasikeis nedaug kas, o tie pokyčiai, kurie visgi gali būti (kaip, tarkime, kokie temperatūros tikrinimai ar kaukių dėvėjimai), net jei ir iš pradžių atrodys dideli, tuoj taps visiškai įprasti. Panašiai kaip tapo įprasti saugumo patikrinimai oro uostuose, kurių prieš kelis dešimtmečius niekur nebuvo – bet nerasi beveik nė vieno žmogaus, kuris nekeliautų dėl metalo detektoriaus oro uoste.

Kavinėje Čedžu bonsų parke

Kavinėje Čedžu bonsų parke

*Žmonės greitai pamiršta baimes ir katastrofas, kad ir kokios siaubingos jos būtų – jei stabdytų vien jos, kelionės greitai atsigautų. Dabar, pavyzdžiui, Japonija kalba, neva finansuos kažkam keliones, kad tik turizmo pramonė atsigautų. Prisimenu, taip pat lygiai ta pati Japonija kalbėjo ir po 2011 m. žemės drebėjimo bei Fukušimos nelaimės. Bet to neprireikė – per keletą metų po tos tragedijos kelionės į Japoniją ne tik kad atsigavo, bet ir išaugo kelis kartus.
*Kita vertus, sunku prognozuoti politines aplinkybes, kokia tvarka ir kurios šalys kada atsivers, kokie ribojimai išliks: nes visa tai, kaip matosi, neturi nieko bendro su liga, o labiau su baimėmis, panikomis ir isterijomis, su politinėmis ideologijomis ir batalijomis. Tokie ribojimai kaip 14 d. karantinas irgi iš esmės draudžia keliones: juk niekas nekeliaus, kad karantinuotis. Kita vertus, tarkime, vien COVID testo reikalavimas nebūtų esminis ribojimas, jei testas būtų nebrangus. Jei kainos bus 170 eurų kaip Austrijoje, tai jau būtų beveik tolygu kelionių draudimui – keliautų nebent turtingieji. Tačiau tokios kainos – laikinos: augant pasiūlai jos kris, kaip krito Korėjoje. Beje, privalomi testai – istorijoje nieko naujo: plintant ŽIV virusui ~1990 m. daug šalių reikalavo neigiamo ŽIV testo.
*Net ir panaikinus masinius ribojimus, gali būti, kad bus visokių laikinų, kurie bus ir įvedami naujai.
Ta pastaroji baimė, be abejo, bus rimtas kelionių stabdis, ypač tiems, „paskiepytiems“ atšauktais skryždiais ir tik vaučerių pavidalu – po klausantis “operatorius tuoj atsilieps” muzikėlės praleistų valandų – grąžintais pinigais už bilietus.

Pranešimas korėjiečių spaudoje, kad Seulo metro įvedamas kaukių reikalavimas

Pranešimas korėjiečių spaudoje, kad Seulo metro įvedamas kaukių reikalavimas

Per šią krizę, iki šiol sukęsis labiau „nuolatinių keliautojų“ burbule, pirmą kartą supratau, kokiai daliai Lietuvos ir pasaulio žmonių net ir skrydis su persėdimu jau yra sudėtinga užduotis. Kiek daug žmonių pasirinko, tarkime, negrįžti į Lietuvą tik todėl, kad nebebuvo tiesioginių skrydžių! Tos užduotys, su kuriomis susidūriau pastaraisiais mėnesiais, nors jas ir sėkmingai įveikiau, yra, kas be ko, dar aukštesnės kertelės, ir sukelia dar didesnį neapibrėžtumą. Ir jei toks neapibrėžtumas sukelia stresą, o kelionė žmogui turi būti poilsis nuo streso – tai, toks žmogus, tikėtina nekeliaus. Dabar. Iki viskas įsivažiuos taip, kad 3-6 mėnesius eis kaip sviestu patepta, bent jau kažkuriuose pasaulio regionuose. Tada viskas bus pamiršta ir vėl žmonės ieškos pigiausių bilietų.

Turistai joja arkliais Čedžu pakrantėje

Turistai joja arkliais Čedžu pakrantėje


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai Azijoje (ir paskui)


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


(Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)

(Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)

| 3 komentarai

“Lietuviai įstrigo Pietų Korėjoje” – maždaug taip pavadintus interviu man siūlo duoti. Apie tai, kaip pasaulį niokojant koronavirusui, skridau tolyn ir tolyn nuo Lietuvos – per Katarą, Indoneziją, Tailandą, kol galiausiai netikėtai atsikliuvau Seule. Ilgam. Iki šiol nežinia kiek ilgam.

Braukiu, prašau keisti antraštę. Ne, aš tikrai neįstrigau Pietų Korėjoje. Tai Lietuvoje, Europoje žmonės įstrigo. Ten viskas buvo užsidarę, iš ten ilgai neleido išvykti – o čia aš visuomet išlikau laisvas. Čia jokių masinių karantinų, visą laiką veikė net kino teatrai, pramogų parkai – o koronavirusas įveiktas.
p
Daug kas skundžiasi, kad 2020 m. atrodo tarsi “išbraukti iš gyvenimo”, o aš ir džiaugiuosi ir toliau galėdamas įgyvendinti svajones bei tikslus. Ne, šita kelionė seniai nebevyksta pagal planą. Pietų Korėjos išvis nebuvo planuose! Bet planas laimei nereikalingas, o šiais laikais – pavojingas! Nepakartojamos patirtys ir atradimai gali būti ir be plano.

Čia – dienoraščio, pradėto 2020 m. kovą-balandį, tęsinys. Antras mano mėnuo už Lietuvos (2020 m. balandis-gegužė), kurio metu vis labiau įsiliejau į Korėjos kultūrą ir toliau stebėjau, kaip puikiai Korėja tvarkosi su pandemija, o likęs pasaulis „pasiekia dugną“ ir, norisi tikėtis, pamažu pradeda nuo jo atsispirti.

Ši dienoraščio dalis rašyta keturias savaites nuo 2020 m. balandžio 13 d. iki 2020 m. gegužės 10 d. Kiekvienas iš keturių jo skyrių rašytas atitinkamą savaitę ir atitinka būtent tos savaitės situaciją Korėjoje, Lietuvoje ir pasaulyje. Sukūrimo datos paminėtos skyrių antraštėse.

Su žmona Aiste prie Lotte Tower dangoraižio, vieno aukščiausių planetoje

Su žmona Aiste prie Lotte Tower dangoraižio Seule, vieno aukščiausių planetoje


Balandžio vidurys (2020 04 13 – 2020 04 19)


04 13-04 19: Sena svajonė pagyventi kitoje kultūroje ilgiau

Vienoje Excel lentelėje turiu gyvenimo tikslų sąrašą. Ir vienas tų, vis atidėliojamų, buvo ilgiau pagyventi kokioje vienoje užsienio šalyje. Ne, ne kaip emigrantui. Nuo 2017 m. esu skaitmeninis klajoklis, tuos pačius darbus internetu galiu dirbti iš bet kurios pasaulio vietos. Pradėdamas tokį gyvenimą žadėjau sau, tarkime, 3 ar 6 mėnesius gyventi vienoje šalyje, paskui kitoje. Realybė susiklostė kitaip: apie pusę metų būdavau Lietuvoje, apie pusę – užsienyje, ir atvykstu-išvykstu iš Lietuvos maždaug kas mėnesį-du. Visgi pasitaiko darbų, kuriems reikia būti Lietuvoje, pavyzdžiui, paieškos Lietuvos archyvuose…

O kai turiu vieną-du mėnesius naujoje šalyje noriu aplankyti įvairius jos regionus, sunkiau pasiekiamas aplinkines šalis. Todėl ilgiausiai vienoje vietoje iki šiol buvau apsistojęs 2018 m. Bankoke – 13 dienų, o šiaip ir 5 dienos man yra daug.